Ž. J. pagal BK 300 str. 3 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-12-654/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42899-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.29.1.1; 2.3.2.2.13;

2.4.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Sergejus Bekiš),

nuteistojo V. L. gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

nuteistojo Ž. J. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

civilinės ieškovės UAB (B) atstovei advokatei Aldonai Kondratavičienei,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J., nuteistojo V. L., jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžiu Ž. J. ir V. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Civilinės ieškovės UAB „B“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: Ž. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir Ž. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 230 MGL (9032 Eur) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaityta pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė; V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda. Civilinės ieškovės UAB „B“ civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro ir civilinės ieškovės atstovės, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą – 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį – ir jį panaudojo tam, kad pagrįstų 2014 m. liepos 1 d. 852 288 Eur sumos paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo jis, kaip fizinis asmuo, įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti UAB „Ž“ vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kurį išdavė būdamas ŽŪKB „D“, kuriai 2014 m. gruodžio 30 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, direktorius. Veika padaryta šiomis aplinkybėmis: 2016 m., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tačiau ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 18 d., Ž. J., veikdamas kartu su UAB „Ž“ generaliniu direktoriumi V. L., pasirašė V. L. nurodymu UAB „Ž“ vadybininko J. V. pagamintą laidavimo sutartį, kurioje buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad jis, kaip fizinis asmuo, ir UAB „Ž“ generalinis direktorius V. L. 2012 m. liepos 19 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią Ž. J., kaip laiduotojas, įsipareigojo visu savo asmeniniu turtu atsakyti UAB „Ž“ už ŽŪKB „D“, kurioje ėjo vadovo pareigas, prisiimtas prievoles pagal 2011 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutartį ir 2012 m. liepos 19 d. kreditavimo sutartį tuo atveju, jeigu ŽŪKB „D“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo įsipareigojimų UAB „Ž“, ir šiai pareikalavus jis išduos UAB „Ž“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį už turimas ŽŪKB „D“ skolas. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2016 m. balandžio 18 d. šio žinomai suklastoto tikro dokumento (2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties) kopiją, o 2016 m. gegužės 27 d. šio žinomai suklastoto tikro dokumento originalą UAB „Ž“ pateikė Šiaulių apygardos teismui, kuriame buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės UAB „B“ ieškinį atsakovams Ž. J. ir UAB „Ž“ (tretieji asmenys R. K. ir BŽŪKB „D“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2. V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Ž“ generalinis direktorius ir pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (su vėlesniais pakeitimais) 37 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės ūkinės veiklos organizavimą, 2016 metais, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 18 d., veikdamas kartu su Ž. J., nurodė UAB „Ž“ vadybininko pareigas einančiam J. V. pagaminti 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį, kurioje nurodė įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis, kaip UAB „Ž“ vadovas, ir Ž. J., kaip fizinis asmuo, 2012 m. liepos 19 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią laiduotojas Ž. J. įsipareigojo visu savo turtu atsakyti UAB „Ž“ už ŽŪKB „D“, kurioje ėjo vadovo pareigas, prisiimtas prievoles tuo atveju, jeigu ŽŪKB „D“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo įsipareigojimų UAB „Ž“, ir UAB „Ž“ pareikalavus Ž. J. išduos UAB „Ž“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį už turimas ŽŪKB „D“ skolas. Šią sutartį jis, kaip UAB „Ž“ vadovas, ir Ž. J. pasirašė ir taip suklastojo tikrą dokumentą tam, kad pagrįstų 2014 m. liepos 1 d. 852 288 Eur sumos paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo Ž. J. įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti UAB „Ž“ vekselyje nurodytą sumą. Po to 2016 m. balandžio 18 d. šio žinomai suklastoto tikro dokumento kopiją, o 2016 m. gegužės 27 d. šio žinomai suklastoto tikro dokumento originalą UAB „Ž“ pateikė Šiaulių apygardos teismui, kuriame buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės UAB „B“ ieškinį atsakovams Ž. J. ir UAB „Ž“ (tretieji asmenys R. K. ir BŽŪKB „D“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 300 straipsnio 1 dalį, nuosprendis grįstas prielaidomis, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 ir 301 straipsnių reikalavimus, įrodymai vertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.2. Iš bylos aplinkybių matyti, kad J. V. parengė ir atspausdino laidavimo sutartį, taigi jis yra BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos vykdytojas, žinojęs, kad laidavimo sutartį rengia ne ta data ir siekia laidavimo sutartimi pagrįsti civilinius santykius tarp šalių, tačiau J. V. procese apklaustas kaip liudytojas ir jis viso proceso metu neigė, kad dokumentą parengė ir atspausdino 2016 m. Nors V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su Ž. J. (galimai 2016 m.), nurodė UAB „Ž“ vadybininko pareigas einančiam J. V. pagaminti 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį, tačiau teismas nenurodė nė vieno duomens, kuris patvirtintų, jog toks nurodymas buvo duotas ar dokumentas buvo parengtas ankstesne data, nei jis buvo pasirašomas. Kasatorius teigia, kad, nesant bendrininkavimo su J. V., ir jo veikoje negali būti konstatuota BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis.

3.3. Iš kaltinimo neaišku, kokius konkrečius tikrovės neatitinkančius duomenis V. L. nurodė įrašyti į laidavimo sutartį. Net ir darant prielaidą, kad laidavimo sutartis 2016 m. buvo suklastota, ji niekam, įskaitant ir UAB „B“, žalos nepadarė, nes jos pagrindu nevyko išieškojimai iš Ž. J. turto, o tai šioje byloje pateikiama kaip UAB „B“ interesų pažeidimas. Veika, nepadariusi žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, todėl nėra pagrindo atsakomybei pagal BK 300 straipsnį kilti. Apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas objektyvių duomenų, kurių pagrindu buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, savo sprendimą grindė prielaidomis.

4. Nuteistojo V. L. gynėjas advokatas G. Danėlius kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį be pakeitimų, arba konstatavus, kad nuteistojo V. L. veika nėra pavojinga, baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Dėl kaltinimo modifikavimo, BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, dėl duomenų neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams, liudytojo ir kaltinamojo parodymų davimo instituto teisinės padėties iškraipymo buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, šie pažeidimai sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir pažeidė nuteistojo V. L. teises.

4.2. Teismas, perkvalifikavęs V. L. veiką iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad V. L. ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 18 d., veikdamas kartu su Ž. J., nurodė UAB „Ž“ vadybininko pareigas einančiam J. V. pagaminti 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį, kurioje nurodė įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, o kaltinamajame akte nurodyta, kad V. L. ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 18 d., veikdamas kartu su Ž. J., nurodė UAB „Ž“ vadybininku dirbančiam J. V., nesuvokiančiam jų nusikalstamos veikos pobūdžio, pagaminti 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį, kurioje nurodė įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi apeliacinės instancijos teismas pakeitė ne vien šios nusikalstamos veikos teisinį vertinimą, bet ir faktines aplinkybes – nurodydamas, kad šioje veikoje kaip bendravykdis dalyvavo ir J. V., – kurios pagal savo pobūdį ir turinį laikytinos skirtingomis.

4.3. Ž. J. veikos faktinių aplinkybių vertinimas iš esmės yra skirtingas negu to paties teismo konstatuotas V. L. veikos vertinimas. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Ž. J., veikdamas kartu su V. L., pasirašė jo nurodymu vadybininko J. V. pagamintą laidavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas ir neatitinka jam keliamų reikalavimų. Pakeitęs veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, teismas veikė savo iniciatyva, nes prokuroro ir civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose toks reikalavimas nebuvo keliamas. Taip buvo pasunkinta nuteistųjų V. L. ir Ž. J. teisinė padėtis ir peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Teismas, manydamas, kad yra poreikis keisti bylos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kurios gali lemti esminį nuteistojo V. L. teisinės padėties pasunkinimą, turėjo perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

4.4. Darydamas išvadą, kad laidavimo sutartis nebuvo sudaryta joje nurodytą dieną, teismas savo išvadas grindė vien prielaidomis. Byloje apklausti Ž. J., V. L. ir J. V. patvirtino, kad laidavimo sutartis buvo parengta ir pasirašyta 2012 m. liepos 19 d., tą pačią dieną buvo sudaryta ir kreditavimo sutartis. Ž. J. neatsiskaičius iki 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. spalio 15 d. buvo pasirašyta skolos atidėjimo sutartis. Nutraukus sutartį dėl jos sąlygų nevykdymo, 2014 m. buvo išrašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, 2013 m. J. V. pastebėjus laidavimo sutartyje klaidą, buvo pakeistas Ž. J. asmens kodas ir patikslintas įmonės adresas. Bylos duomenimis nustatyta, kad specialisto išvadomis bandyta kvestionuoti tik 2013 metų laidavimo sutarties pakeitimo galimybę, tačiau teismas, remdamasis tik prielaidomis, padarė kategorišką išvadą, kad 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sandoris, kuris buvo įformintas laidavimo sutartimi, kurios turinys buvo pakeistas, negalėjo objektyviai įvykti 2012 m. liepos 19 d.

4.5. Laidavimo sutarties sudarymą lėmė 2011 m. rugpjūčio 11 d. ir 2012 m. liepos 19 d. kreditavimo sutartys, kuriomis ŽŪKB „D“ buvo suteikiamas finansavimas ir pagal kurias ŽŪKB „D“ turėjo laiku atsiskaityti su UAB „Ž“. Kreditavimo sutartyse buvo nurodyta, kad laiku neatsiskaičius ŽŪKB „D“ vadovas įsipareigoja pasirašyti ir išduoti vekselį. 2012 m. sudarant kreditavimo sutartį, UAB „Ž“ buvo kilę pagrįstų abejonių dėl ŽŪKB „D“ gebėjimo laiku atsiskaityti, todėl šios sutarties pagrindu buvo surašyta laidavimo sutartis. 2013 m. spalio 15 d. buvo pasirašyta skolos atidėjimo sutartis ir parengtas ŽŪKB „D“ atidėtos skolos grąžinimo grafikas. 2014 m. liepos 1 d surašytas 852 288 Eur sumos paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriuo Ž. J. įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti UAB „Ž“ vekselyje nurodytą sumą. Šie dokumentai surašyti iki laidavimo sutarties sudarymo, po jos sudarymo nėra klastoti ir yra tikri.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo V. L. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, vienu iš kriterijų, parodančių jo parodymų nepagrįstumą, laiko jo paaiškinimų davimo laiką ir procedūrinius aspektus pirmosios instancijos teisme, tačiau BPK nenustatyta imperatyvi taisyklė, kad kaltinamasis turėtų parodymus duoti iškart po kaltinamojo akto pagarsinimo. Taigi parodymai, duoti po liudytojų apklausos, negali būti menkinami. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo J. V. parodymų reikšmingumą vertino pagal jo elgesį ikiteisminio tyrimo metu – teismas konstatavo, jog parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė žinodamas apie Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamą versiją, kad 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartis yra suklastota ir kad dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Bylą nagrinėjantis teismas turi dėti pastangas, kad nustatytų tiek tiesioginį, tiek netiesioginį liudytojo ryšį su nagrinėjama byla, ir įvertinti veiksnius, kurie gali daryti įtaką liudytojo parodymams. Tam tikrais atvejais jau prieš pradėdamas liudytojo apklausą teismas gali numatyti, kokie veiksniai gali daryti įtaką liudytojo parodymams bei pateikiamam situacijos vertinimui. Įstatymas nenustato pareigos asmeniui, kuris ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, atsakyti į tam tikrus klausimus, duoti parodymus prieš save ir pan. Specialusis liudytojas, kaip ir kaltinamasis, gali pasinaudoti teise neatsakyti į tam tikrus klausimus ar neduoti paaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad J. V., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisminio nagrinėjimo metu, jau žinojo aplinkybes, apie kurias jis bus apklausiamas, nėra esminės, sudarančios pagrindą kvestionuoti jo parodymų pagrįstumą.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino UAB „Ž“ 2018 m. liepos 24 d. rašto, kuriame nurodyta, kad 2012 m. liepos 19 d. ŽŪKB „D“ buvo skolinga UAB „Ž“ 2 919 556,04 Lt (845 561,87 Eur), kurių sumokėjimas buvo atidėtas iki 2012 m. sausio 1 d., tai buvo nustatyta ir 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties 1.2.1 punkte. Prie šio rašto buvo pridėtos PVM sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai. Išskirtinė reikšmė vertinant įrodymus suteikta 2018 m. birželio 8 d. dokumentų apžiūros protokolui, surašytam nesilaikant BPK reikalavimų, – į apžiūros protokolą ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnės nesant tam pagrindo įrašyta informacija, kad „apžiūrint dokumentus nustatyta, jog iki 2013 m. kovo mėnesio UAB „Ž“ dokumentų rekvizituose yra nurodytas adresas: (duomenys neskelbtini), skirtingai nei 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartyje, kurioje UAB „Ž“ adresas yra (duomenys neskelbtini). Tik 2013 m. sausio 25 d. Šiaulių miesto savivaldybės direktoriaus įsakymu Dėl adresų pakeitimo (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo keičiami adresai objektams buvusioje (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje, kuri pervadinta į (duomenys neskelbtini) gatvę, t. y. (duomenys neskelbtini) pakeista į (duomenys neskelbtini)“, – ši informacija iš anksto suponavo specialistės išvados teiginius apie dokumentuose užfiksuotų duomenų nepagrįstumą.

4.8. Nagrinėjamoje byloje aktualu atsakyti į klausimą, ar V. L. ir Ž. J. veiksmai yra teisėti: ar jie galėjo sudaryti laidavimo sandorį, ar buvo poreikis jį sudaryti, kokia forma buvo sudaryta laidavimo sutartis ir ar minėta sutarties forma buvo keičiama, jei taip, dėl kokių aplinkybių ir kokiu tikslu, ir ar šie veiksmai, surašant laidavimo sutartį, atitinka dokumentų suklastojimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Laidavimo sutartis neatitinka nei tariamojo, nei apsimestinio sandorio sąvokų, dokumentai, lėmę laidavimo sutarties pasirašymą, nėra suklastoti, nuteistųjų veiksmuose nėra tyčios klastoti šį dokumentą; įvertinus laidavimo sutarties vien formalų neatitikimą, kuris nesukėlė neigiamų teisinių padarinių, bei baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, spręstina, kad nuteistųjų V. L. ir Ž. J. veiksmai, susiję su laidavimo sutarties korekcija, nėra pavojingi baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė kaltinimo aplinkybes iš esmės skirtingomis ir taip pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, veiką kvalifikuodamas kaip tikro dokumento suklastojimą ir panaudojimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nesant šio nusikaltimo sudėties. Be to, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo civilinės ieškovės UAB „B“ apeliacinį skundą pažeisdamas BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5.2. Nors apeliacinės instancijos teismas 2022 m. sausio 27 d. posėdyje savo iniciatyva įspėjo, kad veikos kvalifikacija gali būti pakeista iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 300 straipsnio 1 dalį, taip pat gali būti pakeistos faktinės aplinkybės dėl tikro dokumento suklastojimo į netikro dokumento pagaminimą, nepaisant įspėjimo apie galimą kaltinimo pakeitimą, konstatuotinas apeliacinės instancijos teismo padarytas BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 255 ir 256 straipsnių pažeidimas. Esminis faktinių aplinkybių pakeitimas, apie kurį teismas nebuvo įspėjęs, yra susijęs su J. V. veiksmų kvalifikavimu. Pradiniame kaltinime buvo nurodyta, kad laidavimo sutartį, kuri vertinama kaip suklastotas tikras dokumentas ir kurią veikdami kartu pasirašė jis ir V. L., V. L. nurodymu pagamino J. V., nesuvokiantis jų nusikalstamos veikos pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo pašalinta aplinkybė, kad J. V. nesuvokė nusikalstamos veikos pobūdžio, ir nurodyta, kad jis, veikdamas kartu su UAB „Ž“ generaliniu direktoriumi V. L., pasirašė UAB „Ž“ vadybininko J. V. V. L. nurodymu pagamintą 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį, kurioje buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, o V. L., veikdamas kartu su juo, nurodė UAB „Ž“ vadybininko pareigas einančiam J. V. pagaminti laidavimo sutartį, kurioje nurodė įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi, J. V. vertinamas kaip jo ir V. L. inkriminuotos veikos bendrininkas. Tokiu kaltinimo pakeitimu pabloginta jo padėtis, nes, be bendrininko V. L., nurodytas ir bendrininkas J. V., bei pažeista jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir su tuo susijusi teisė į gynybą, nes viso baudžiamojo proceso metu J. V. nebuvo vertinamas kaip bendrininkas. Pažeista ir J. V. nekaltumo prezumpcija – apeliacinės instancijos teismas išdėstė nuomonę, kad J. V. bendrininkavo suklastojant tikrą dokumentą, nors įstatymo nustatyta tvarka baudžiamoji byla dėl J. V. teismui nebuvo perduota.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tuos pačius įrodymus, kuriuos įvertino ir pirmosios instancijos teismas, suteikė jiems kitokią prasmę ir teisinę reikšmę, įrodymus vertino selektyviai ir tendencingai kaltinamųjų nenaudai, savo išvadas grindė prielaidomis. Liudytojas J. V. davė parodymus apie laidavimo sutarties pasirašymo ir vėlesnio taisymo aplinkybes; apeliacinės instancijos teismas nesirėmė šiais parodymais ir padarė išvadą, kad 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartis buvo suklastota, nes 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties pirmajame lape nėra sutarties šalių parašų, o kitose sutartyse šalys pasirašydavo visuose lapuose, nes UAB „Ž“ adresas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) buvo pakeistas tik 2013 m. sausio 25 d., todėl laidavimo sutartis negalėjo būti sudaryta ir pasirašyta 2012 m. liepos 19 d., 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartyje esantį antspaudą UAB „Ž“ iš UAB „S“ įsigijo ir įmonės veikloje pradėjo naudoti tik nuo 2012 m. spalio 22 d., nes 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties pirmas ir antras lapai išspausdinti tuo pačiu aparatu, tačiau ne tuo pačiu spausdinimo veiksmu, antras lapas buvo susegtas ne tik su šios sutarties pirmu lapu, nes 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartis ir 2012 m. kreditavimo sutartys išspausdintos ne tuo pačiu lazerinio spausdinimo aparatu, ir pan.

5.4. Jis patvirtino susitarimo esmę – kad jis įsipareigojo UAB „Ž“ asmeniškai atsakyti už ŽŪKB „D“ skolas, nes priešingu atveju UAB „Ž“ nebūtų suteikusi papildomo kreditavimo, todėl, susitarus dėl papildomo kreditavimo ir pasirašius kreditavimo sutartį, kartu buvo pasirašyta ir laidavimo sutartis. Kadangi dokumentą parengė ne jis, jam jokios techninės detalės nežinomos, tačiau jis patvirtino, kad laidavimo sutartį sutartomis sąlygomis pasirašė ir vėliau ją vykdė; UAB „Ž“ pareikalavus pasirašė 2014 m. liepos 1 d. vekselį. Liudytojas J. V. paaiškino, kad po laidavimo sutarties pasirašymo jis taisė sutartį, nes joje pastebėjo klaidą jo asmens kode, todėl realu, kad, įrašant sutarties šalių duomenis, buvo įrašytas ir naujas UAB „Ž“ adresas, pataisytą sutartį abi sutarties šalys pasirašė. 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvada, kad abu sutarties lapai išspausdinti tuo pačiu spausdinimo aparatu, tačiau ne tuo pačiu spausdinimo veiksmu, patvirtina J. V. nurodytas aplinkybes apie lapo pakeitimą. Tai, kad sutartyje uždėtas UAB „Ž“ antspaudas „10“, kurį bendrovė įsigijo 2012 m. spalio 22 d., nėra klastojimo įrodymas, nes ir antspaudo nebuvimas nekeistų sutarties esmės ir šalių susitarimo turinio. Antspaudas galėjo būti uždėtas po sutarties ištaisymo, vėliau, galėjo būti uždėtas ir darant kopiją. Tai, kad tyrimo metu J. V. darbo vietoje paimtame kompiuteryje nebuvo rasta nagrinėjamų dokumentų, nėra įrodymas, kad jie nebuvo sukurti ir kad juose įforminti teisiniai santykiai tarp UAB „Ž“ ir ŽŪKB „D“ bei tarp UAB „Ž“ ir jo nebuvo atsiradę. Laidavimo sutarties lapų susegimo metalinėmis kabėmis skylutės nepagrįstai sureikšmintos, toks susegimas nėra laidavimo sutarties tikrumo ar vientisumo patvirtinimas, daugiau skylučių viename lape nei kitame gali reikšti tik tai, kad vienas lapas nepateko į segiklį.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas techninių 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties tyrimų išvadas vertino netinkamai, jiems suteikė kitokią prasmę ir padarė prielaidomis pagrįstas išvadas apie dokumento suklastojimą, ignoruodamas tai, kad svarbu ne techniniai laidavimo sutarties parametrai, o kad tarp UAB „Ž“ ir jo laidavimo sutarties pagrindu atsirado teisiniai santykiai, kurie yra civilinės teisės sritis ir sutarties šalių valia gali būti nuginčyta tik esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nurodytiems pagrindams. Liudytojos I. K., civilinės ieškovės UAB „B“ teisininkės, parodymai, kad 2012 m. rugsėjo mėn. pasirašydamas laidavimo sutartį su UAB „B“ jis neva pirmą kartą matė tokį dokumentą, liudytojo D. K., UAB „B“ atstovaujančio teisininko, parodymai apie susitikimą su juo pas antstolį R. K. yra suinteresuotų asmenų parodymai.

5.6. Šioje baudžiamojoje byloje buvo bandoma patvirtinti civilinės ieškovės UAB „B“ įtarimą, kad 2014 m. liepos 1 d. paprastojo neprotestuotino vekselio išrašymo metu laidavimo sutartis, kuria jis įsipareigotų išrašyti vekselį, nebuvo sudaryta, nes UAB „B“ tuo galėtų remtis civilinėje byloje, kurioje ginčija vekselio teisėtumą. Tai rodo šio proceso ydingumą, kai stambaus privataus juridinio asmens civiliniai santykiai sprendžiami valstybės lėšomis baudžiamajame procese. Net darant prielaidą, kad nagrinėjama laidavimo sutartis buvo pasirašyta ne 2012 m. liepos 19 d., byloje nėra jokių įrodymų, kad ji nebuvo pasirašyta iki 2014 m. liepos 1 d. paprastojo neprotestuotino vekselio pasirašymo.

5.7. Iš civilinės ieškovės UAB „B“ apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo 2021 m. vasario 25 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo būtų išspręstas ne tik civilinis ieškinys, bet ir jo bei V. L. kaltės padarius BK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką klausimas, ginčytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas ir pateiktas savas vertinimas, pasisakyta dėl kaltinimo, taigi civilinė ieškovė UAB „B“ apeliacinį skundą pateikė ne tik dėl klausimų, susijusių su baudžiamojoje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu, bet ir su įrodymų vertinimu bei jo ir V. L. kalte. UAB „B“, kaip civilinė ieškovė, viršijo jai BPK 312 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės paduoti apeliacinį skundą ribas.

5.8. Skundžiamame 2022 m. kovo 22 d. nuosprendyje teismas konstatavo, kad, suklastojant laidavimo sutartį, civilinei ieškovei UAB „B“ turtinė žala nebuvo padaryta, nėra priežastinio ryšio tarp jo ir V. L. veiksmų bei padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo veikos pavojingumo. Netgi darant išvadą, kad 2012 m. laidavimo sutartyje yra nurodyta tikrovės neatitinkančių duomenų, bet sutarties šalims laikantis pozicijos, kad sutartis atitinka jų valią, iš tokios sutarties kylančios teisinės pasekmės pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, o laikant, kad tai baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, yra paneigiamas baudžiamosios teisės kaip kraštutinės priemonės principas.

5.9. Jis kaltinamas tuo, kad laidavimo sutartį panaudojo siekdamas pagrįsti 2014 m. liepos 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo jis, kaip fizinis asmuo, įsipareigojo sumokėti UAB „Ž“ vekselyje nurodytą sumą. Tokiu kaltinimu apeliacinės instancijos teismas išėjo už baudžiamosios teisės ribų, nes padarė išvadą dėl aplinkybės, kuri nėra nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalykas ir kuri nebuvo tiriama šioje byloje. Ginčas dėl 2014 m. liepos 1 d. paprastojo neprotestuotino vekselio teisėtumo yra nagrinėjamas Šiaulių apygardos teisme, todėl ryšio tarp 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties ir 2014 m. liepos 1 d. paprastojo neprotestuotino vekselio nagrinėjimas yra civilinės bylos dalykas. Sprendžiant dėl BK 300 straipsnio požymio – panaudojimo – aktualu, kad laidavimo sutartis buvo pateikta Šiaulių apygardos teismui ir baudžiamojoje byloje neturėtų būti daromos išvados dėl laidavimo sutarties ir vekselio ryšio. Baudžiamojoje byloje teismas netyrė, kokią įtaką 2014 m. liepos 1 d. paprastojo neprotestuotino vekselio teisėtumui turi baudžiamojoje byloje ištirta laidavimo sutartis; nuosprendyje konstatavus, kad ji buvo panaudota vekseliui pagrįsti, nepagrįstai sukurtas prejudicinis faktas nagrinėjamai civilinei bylai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo Ž. J., nuteistojo V. L. ir jo gynėjo advokato G. Danėliaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų teisinių argumentų

7. Kasatoriai skunduose pateikė argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nuteisė V. L. ir Ž. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pažeisdamas tiek baudžiamojo, tiek baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

8. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

9. Kasaciniuose skunduose yra tokie teisiniai argumentai: 1) nesant bendrininkavimo su J. V., V. L. ir Ž. J. veikoje negali būti konstatuota BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis; 2) V. L. ir Ž. J. veika negali būti pripažįstama nusikalstama, nes ja nebuvo padaryta žala; 3) apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartis nebuvo sudaryta, grįsti prielaidomis, byloje esantys įrodymai apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrindžia; 4) UAB „B“ apeliacinis skundas nagrinėtas pažeidžiant BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostatas; 5) apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva neteisėtai pakeitė faktines aplinkybes, susijusias su J. V. veiksmų vertinimu; 6) ginčas dėl 2014 m. liepos 1 d. paprastojo neprotestuotino vekselio teisėtumo yra nagrinėjamas Šiaulių apygardos teisme, todėl ryšio tarp 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties ir 2014 m. liepos 1 d. paprastojo neprotestuotino vekselio nagrinėjimas yra civilinės bylos dalykas.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies inkriminavimo nuteistiesiems V. L. ir Ž. J.

10. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

11. V. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą – 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį – ir jį panaudojo – pateikė teismui nagrinėjamoje civilinėje byloje. Suklastotas tikras dokumentas panaudotas tam, kad būtų pagrįstas 2014 m. liepos 1 d. 852 288 Eur sumos paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriuo Ž. J., kaip fizinis asmuo, įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti UAB „Ž“ vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kurį išdavė būdamas ŽŪKB „D“, kuriai 2014 m. gruodžio 30 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, direktorius.

12. Pagal teismų praktiką tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011). Tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fiziniais veiksmais pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-805/2005, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama įrašant į tikrą dokumentą melagingus įrašus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Žinomai suklastoto dokumento realizavimu laikomas atlygintinis ar neatlygintinis netikro arba suklastoto dokumento perdavimas naudotis juo kitiems asmenims. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu realizavus netikrą ar suklastotą dokumentą – nuo to momento, kai toks dokumentas patenka trečiojo asmens žinion.

13. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas, kad byloje esantis dokumentas – 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartis – objektyviai negalėjo būti sudarytas šią dieną, taigi sutarties šalys, pasirašydamos ją, dokumente įtvirtino duomenis, kurie negali būti pripažinti tikrais. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nustatęs tris jos tikrumą paneigiančius aspektus: UAB „Ž“ adresą, nurodytą sutartyje, kuris 2012 m. liepos 19 d. turėjo būti kitas; įmonės antspaudą, esantį sutartyje, kuris įmonėje įgytas vėliau nei 2012 m. liepos 19 d.; tai, kad ŽŪKB „D“ skolos suma UAB „Ž“ pagal kreditavimo sutartį, nurodyta laidavimo sutartyje, galėjo susidaryti žymiai vėliau nei sutarties pasirašymo dieną – 2012 m. liepos 19 d. Šios išvados darytos įvertinus visus byloje esančius įrodymus tiek atskirai, tiek ir kaip visumą, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, atskleistos priežastys, kodėl įrodymai vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas analizavo liudytojo J. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, atskleidė jų prieštaravimus dėl dokumento parengimo aplinkybių ir galimos klaidos jame vėlesnio taisymo, jo parodymus lygino su kaltinamųjų teisme duotais parodymais ir specialistų išvadomis dėl dokumento spausdinimo ypatumų, lyginant su kitomis UAB „Ž“ tiek 2012 m., tiek vėlesnėmis sutartimis, kitais įrodymais byloje. Buvo įvertintos ir netiesiogiai dokumento suklastojimo faktą patvirtinančios aplinkybės – kad apie laidavimo sutartį nebuvo žinoma ŽŪKB „D“ bankroto administratoriui, Ž. J. buvusiai sutuoktinei, įmonės buhalterėms.

14. Vertinant teismų praktikoje BK 300 straipsnio 1 ir kitose dalyse nurodytų veikų pavojingumą yra pažymėta, kad nusikalstama veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Straipsnyje uždraustos veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali teisinėje apyvartoje įtvirtinti netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tada, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.).??????Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad V. L. ir Ž. J. veika nedarė jokios įtakos teisiniams santykiams. V. L. ir Ž. J. atgaline data pasirašyta laidavimo sutartis, kaip teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo įrodymas, buvo pateikta teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą dėl sandorio, atsiradusio šios sutarties pagrindu, pripažinimo negaliojančiu.

15. Dokumentų klastojimas padaromas tiesiogine tyčia. Taigi tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatytos aplinkybės, patvirtinančios ne tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, bet ir tai, kad asmuo suvokė klastojantis dokumentą ar panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis, o teismo nuosprendyje turi būti pateikti tokias teismo išvadas patvirtinantys argumentai. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2021). Kasaciniuose skunduose nurodomas laidavimo sutarties ir paprastojo neprotestuotino vekselio susietumas, kaip išimtinai civilinės bylos dalykas, nėra pagrįstas, nes taip atskleidžiamas V. L. ir Ž. J. veikos motyvas (nors motyvas ir tikslas nėra privalomi nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-302/2011), tačiau jie gali būti svarbūs sprendžiant apie asmens kaltę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-648/2018)) – suklastota laidavimo sutartimi pagrįsti civilinėje byloje ginčijamą jos pagrindu sudarytą sandorį.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, V. L. ir Ž. J., veikusių kartu sudarant atgaline data 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį tam, kad būtų pagrįstas vienašalis neprotestuotinas vekselis, veiksmų vertinimas kaip tikro dokumento klastojimo nekelia abejonių, o jo pateikimas teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, teisingai apeliacinės instancijos teismo vertintas kaip suklastoto dokumento realizavimas.

Dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme

17. Kasaciniuose skunduose motyvuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas Ž. J. ir V. L. veiksmus iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį, savo iniciatyva nustatė kitas, nei kaltinimo pirmosios instancijos teisme, esmines faktines aplinkybes, taigi pasunkino nuteistųjų teisinę padėtį, suvaržė jų teisę į gynybą, pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas.

18. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro ar nukentėjusiojo prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

19. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-278-788/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, tačiau tokiu atveju apie tai teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.??????Teismų praktikoje išaiškinta, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-371-696/2015, 2K-112-697/2016, 2K-31-895/2020). Taigi nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismai sprendžia atsižvelgdami į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertindami, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.

20. Iš Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 27 d. posėdžio protokolo matyti, kad teismas proceso dalyvius informavo apie kaltinimo galimo keitimo apimtį: nurodė, kad gali būti pakeista veikos kvalifikacija iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį, dėl didelės žalos požymio nebuvimo, taip pat tai, kad tikro dokumento suklastojimas gali būti pakeistas į netikro dokumento pagaminimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad V. L. ir Ž. J. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teisme kaltinimas keistas tik šia apimtimi. Kasaciniuose skunduose J. V. veiksmų aprašymas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje traktuojamas kaip apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva pakeista faktinė bylos aplinkybė. J. V. pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įvardijamas kaip UAB „Ž“ vadybininkas, nesuvokęs Ž. J. ir V. L. nusikalstamos veikos pobūdžio, kai atliko atitinkamus veiksmus Ž. J. ir V. L. klastojant dokumentą, o apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tai, kad J. V. atliko veiksmus nesuvokęs Ž. J. ir V. L. nusikalstamos veikos pobūdžio, nepaminėta.

21. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose yra nurodyta, kad Ž. J., ŽŪKB „D“ direktorius, veikdamas kartu su UAB „Ž“ direktoriumi V. L., suklastojo tikrą dokumentą ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo. Taigi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, bendrininkai yra tik V. L. ir Ž. J., tiek bylos nagrinėjimo pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme metu žinoję ir supratę liudytojo J. V. veiksmų jų veikoje apimtį, kuri tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų proceso metu nekito. Be to, J. V. kaltinimas dėl dokumentų klastojimo pateiktas nebuvo. Taigi teigti, kad byloje po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio yra naujas bendrininkas, nėra pagrindo. Tokia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies korekcija nelėmė nuteistųjų veikos kvalifikavimo pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį ar jo dalį, BK bendrosios dalies atitinkamų straipsnių inkriminavimo nuteistiesiems, taip pat nebuvo inkriminuotas kitas BK specialiosios dalies straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto nusikaltimo alternatyvusis požymis, nebuvo ir galimos griežtesnės bausmės už padarytą nusikalstamą veiką skyrimo, nenustatytos jokios kitos aplinkybės, kurios būtų susijusios su V. L. ir Ž. J. teisės į gynybą suvaržymu (nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimties plėtimas, laiko, vietos, būdo ar kitų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasatorių argumentai laikytini nepagrįstais.

Dėl civilinės ieškovės UAB „B“ teisės teikti apeliacinį skundą apimties

22. Iš nuteistojo Ž. J. kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasatorius ginčija ir civilinės ieškovės teisės, nustatytos BPK 312 straipsnio 3 dalyje, realizavimo apimtį.

23. Pagal BPK 312 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018) nurodyta, kad BPK 312 straipsnio 3 dalis neturi būti aiškinama siaurai, kad civilinis ieškovas gali ginčyti nuosprendžio dalį tik dėl ieškinio dydžio, su ieškiniu susijusius įrodymus ar pan. Civilinio ieškinio dydis (padaryta žala (nuostoliai)) yra tik viena iš civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Kitos atsakomybės sąlygos yra neteisėta (baudžiamojoje byloje – nusikalstama) veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Visos šios sąlygos yra civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pagrindas. Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis). Taigi civilinis ieškovas apeliaciniame skunde gali ginčyti teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio pagrindo ir dalyko, tačiau civilinio ieškovo apeliacinio skundo ribas apibrėžia jo procesinis statusas baudžiamajame procese ir įstatymo leidėjo valia nustatyta teisių ir pareigų visuma (pavyzdžiui, civilinis ieškovas gali ginčyti kaltininko išteisinimą, tačiau tiek, kiek tai susiję su civiliniu ieškiniu).

24. Iš civilinės ieškovės UAB „B“ atstovės apeliacinio skundo matyti, kad buvo teikti argumentai apie pareikšto civilinio ieškinio pagrindą, t. y. V. L. ir Ž. J. išteisinimo nepagrįstumą, analizuojant bylos įrodymus ir pateikiant jų vertinimo versiją; pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokią teisę civilinis ieškovas ar jo atstovas turi, taigi kasacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Ž. J., nuteistojo V. L., jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Eligijus Gladutis

Alenas Piesliakas