Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-495/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50976-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.13.1.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
išteisintajam L. L., jo gynėjui advokatui Audriui Pėstininkui,
nukentėjusiajam I. S.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. apkaltinamasis nuosprendis ir L. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo I. S. civilinio ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo iš L. L. palikta nenagrinėta.
Tuo pačiu nuosprendžiu A. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 176 straipsnio 1 dalį – jis susitaikė su nukentėjusiu asmeniu. Kasacinis skundas dėl šios nuosprendžio dalies nepaduotas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendžiu L. L. ir A. S. buvo nuteisti pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda. Taip pat I. S. civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir jam iš BUAB „L“ ir subsidiariai iš A. S. ir L. L. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1315 Eur turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. L. L. nuteistas už tai, kad, būdamas darbdavės – UAB „L“ įgaliotas asmuo, 2018 m. gegužės 21 d. neterminuotos darbo sutarties pagrindu priimtas dirbti UAB „L“ statybos vadovu ir 2018 m. liepos 16 d. UAB „L“ direktoriaus įsakymu statybos objekte – specialios paskirties pastate, (duomenys neskelbtini), būdamas paskirtas statybos vadovu bei darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai šiame objekte, pažeidė privalomus darbų saugos norminių teisės aktų reikalavimus, t. y. laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 27 d. (kada buvo atlikti techninės rūsio šachtos viršutinių sienų betonavimo darbai) iki 2018 m. spalio 13 d. kilusio įvykio nesiėmė veiksmų, kad būtų naudojamos privalomos techninės priemonės (visų pirma – apsauginis aptvėrimas), saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio pavojingose zonose, kuriose yra rizika darbuotojams nukristi iš aukščio – darbuotojui judant šalia tik polietileno plėvele uždengtos techninės rūsio šachtos angos, ir taip pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 (su pakeitimais), 9 punkto, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 (su pakeitimais), 4 priedo 37.1, 37.2 punktų nuostatas, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe UAB „L“ darbininkui – plataus profilio statybininkui I. S., t. y. 2018 m. spalio 13 d. apie 14.40 val. minėtame statybos objekte I. S. darbo metu, norėdamas sutrumpinti kelią statybvietėje, už galo pakėlęs vieną iš pastato lauko durų angos apsauginių lentų, perlipęs per kitą lentą (lauko durų anga nebuvo patikimai užtverta pritvirtintomis lentomis, nebuvo įspėjamųjų ženklų, kad vaikščioti draudžiama), prisilaikydamas už lauko sienos, praėjo sienos apšiltinimo plokštės kraštu ir manydamas, kad šalia esanti techninė rūsio šachta (anga į rūsį) yra tvirtai uždengta, nuo minėtos apšiltinimo plokštės, peržengdamas tarpą, perlipo ant techninės rūsio šachtos krašto ir, atsistojęs ant techninę rūsio šachtą (angą į rūsį) dengiančios polietileno plėvelės, nukrito iš 4,75 m aukščio ant betoninių grindų, esančių rūsio patalpose, dėl to pastarajam buvo padarytas kūno sumušimas, jis įvertintas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Tuo pačiu nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už nusikalstamos veikos padarymą analogiškomis aplinkybėmis.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs A. S. ir L. L. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinius skundus, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl L. L. nuteisimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir jį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo I. S. civilinio ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo iš L. L. paliko nenagrinėtą.
4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors tiek A. S., tiek L. L. formaliai buvo priimti UAB „L“ į tapačias pareigas ir pagal savo pareigybes abu buvo atsakingi už darbų saugą, tačiau faktiškai statybų vadovo funkcijas ir funkcijas, susijusias su darbų sauga, atliko tik A. S.. Tuo tarpu L. L. pagal faktiškai pasidalytas funkcijas buvo atsakingas už darbą su užsakovais, projektinę dokumentaciją, statybos vietoje praktiškai nesilankė ir jokių su darbų sauga susijusių funkcijų nevykdė. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad L. L. nėra tinkamas subjektas BK 176 straipsnio 1 dalies prasme.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Mindaugas Taškūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl L. L. išteisinimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 176 straipsnio 1 dalis) ir nepagrįstai konstatuota, kad L. L. nėra šios nusikalstamos veikos subjektas. Padarius nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos subjekto, teismo nuosprendyje tinkamai neatskleisti L. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl nuosprendis neatitinka BPK 305 ir 331 straipsnių reikalavimų. Nurodyti BPK normų reikalavimų pažeidimai yra esminiai pažeidimai, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
5.2. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, tai nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, padarius nepagrįstą, bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad L. L. nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė neatlikęs įrodymų tyrimo, nenustatęs jokių naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, vertindamas tik nedidelę dalį baudžiamosios bylos įrodymų, jų tarpusavyje nelygindamas, vieniems įrodymams suteikdamas didesnę reikšmę negu kitiems. Padaręs nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos subjekto, teismas nepasisakė dėl kitų L. L. inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių (veikos, priežastinio ryšio, kaltės ir kt.) ir jų neįvertino, todėl toks nuosprendis neatitinka BPK 305 ir 331 straipsnių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK nuostatų pažeidimai laikytini esminiais, nes, teismui išsamiai neištyrus įrodymų visumos ir neatskleidus inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nebuvo galimybės išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą dėl L. L. kaltės padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.
5.3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, konstatuodamas, jog L. L. nėra tinkamas BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektas, iš esmės rėmėsi byloje apklaustų liudytojų parodymų fragmentais, jų nevertindamas ir nelygindamas kitų byloje esančių duomenų – oficialių rašytinių dokumentų – UAB „L“ priimtų lokalių teisės aktų, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. vasario 15 d. specialisto išvados Nr. 11-151 (19), Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2019 m. gruodžio 17 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 2, taip pat paties L. L. parodymų, kitų bylos duomenų visumos kontekste ir nenurodydamas, kodėl juos vertina kaip didesnę įrodomąją galią turinčius duomenis. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas neišsamiu ir neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
5.4. Remiantis byloje nustatytomis UAB „L“ statybos vadovo tarnybinėmis funkcijomis ir įgalinimais, kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, spręstina, kad L. L., kaip statybos vadovui, buvo pavesta įgyvendinti teisės aktų reikalavimus darbuotojų saugos ir sveikatos srityje ir jis šiuos įgaliojimus privalėjo vykdyti. Padarydamas priešingą išvadą, jog L. L. statybos vietoje praktiškai nesilankė ir jokių su darbų sauga susijusių funkcijų nevykdė, apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik byloje apklaustų liudytojų parodymų fragmentais, ignoravo lokalius teisės aktus, t. y. 2018 m. liepos 16 d. UAB „L“ direktoriaus įsakymą Nr. ĮS-180716-02 ir Statybos vadovo pareiginius nuostatus Nr. 29, iš kurių aiškiai matyti, kad L. L. buvo paskirtas ne tik statybos vadovu, bet ir darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, suteikiant jam oficialius ir konkrečius įgaliojimus šioje srityje, visiškai neaptarė ir nevertino kitų baudžiamojoje byloje esančių duomenų, tarp jų ir paties L. L. parodymų.
5.5. Spręsdamas, ar L. L. gali būti pripažintas BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo specialiuoju subjektu, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi ir eksperto T. Dėjaus paaiškinimų fragmentu, kad statybų objekte gali būti tik vienas statybų vadovas. Vis dėlto tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad darbdavė UAB „L“ būti atsakingus už darbuotojų saugą ir sveikatą visame statybos objekte įgaliojo ne vieną, o du asmenis – būtent A. S. ir L. L.. Nagrinėjamu atveju užsakove ir (ar) rangove laikytina UAB „L“, o darbdavio įgaliotais atsakingais už darbų saugą paskirtais asmenimis –A. S. ir L. L., t. y. baudžiamąja teisine prasme jie abu laikytini specialiaisiais BK 176 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektais.
5.6. Kasaciniame skunde nurodyti atskiri įrodymai (pvz., specialisto išvados, nelaimingo atsitikimo darbe akto turinys, išteisintojo L. L. parodymai) ir pateikiamas jų vertinimas. Akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog L. L. statybos vietoje praktiškai nesilankė ir jokių su darbų sauga susijusių funkcijų nevykdė, yra nepagrįsta, prieštaraujanti L. L. parodymams, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus. Bylos duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad L. L., būdamas atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą statybos objekte, žinodamas, kad statybvietėje yra neaptverta apsauginiu aptvėrimu, tinkamai neuždengta ir nepažymėta nustatytos formos ženklais rūsio šachta, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų naudojamos privalomos techninės priemonės (visų pirma – apsauginis aptvėrimas), saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio pavojingose zonose, kuriose yra rizika darbuotojams nukristi iš aukščio, tokiu savo neveikimu pažeidė kaltinime nurodytus darbų saugos teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ir šis įvykis sukėlė nukentėjusiajam I. S. sunkų sveikatos sutrikdymą.
5.7. Kasatorius pažymi, kad tarp statybos vadovų A. S. ir L. L. konkretaus ir rašytinio darbų pasiskirstymo nebuvo, visi žemesnio rango darbuotojai žinojo, kad į abu statybos vadovus gali kreiptis tais pačiais klausimais, abu jie lankydavosi ir fiziškai būdavo statybvietėje, pasirašydavo statybos žurnaluose, abu matė ir žinojo, kad rūsio šachtos anga yra neaptverta apsauginiu aptvėrimu, tinkamai neuždengta ir nepažymėta nustatytos formos ženklais, tačiau jokių veiksmų dėl esamų akivaizdžių darbų saugos reikalavimų pažeidimų nesiėmė. Todėl konstatuotina, kad tarp L. L. ir A. S. padarytų teisės aktų nustatytų darbų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų ir kilusių padarinių – I. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšys ir abu jie yra atsakingi už atsiradusius padarinius.
5.8. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvertinta tik nedidelė dalis baudžiamosios bylos įrodymų, jie tarpusavyje nepalyginti, vieniems įrodymams suteikta didesnė reikšmė negu kitiems. Padarius nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos subjekto, teismo nuosprendyje nebuvo tinkamai atskleisti L. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtent – teismas neįvertino ir nepasisakė dėl kitų L. L. inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių (veikos, priežastinio ryšio, kaltės ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK normų reikalavimų pažeidimai laikytini esminiais, nes, teismui išsamiai neištyrus įrodymų visumos ir neatskleidus inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nebuvo galimybės išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą dėl L. L. kaltės padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.
6. Išteisintojo L. L. gynėjas advokatas Audrius Pėstininkas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime gynėjas nurodo:
6.1. Prokuroro kasacinio skundo argumentai paremti savaip vertinant byloje ištirtus įrodymus, išvados daromos selektyviai atrenkant bylos duomenis, proceso dalyvių parodymų ištraukas. Kvestionuojant įrodymų tyrimą nenurodyta, kokie įrodymai, prokuroro manymu, turėjo būti ištirti, taip pat kokie nebuvo ištirti. Prokuroro teiginiai dėl netinkamo BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties subjekto yra paremti byloje esančių įrodymų vertinimu, o ne teisės aiškinimu, teismų praktika ar teisės doktrina.
6.2. Kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų duotų parodymų vertinimas, specialisto T. Dėjaus išvados analizė, specialisto apklausa teisme, byloje esančių dokumentų analizė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose užėmė didžiausią įrodymų tyrimo dalį. Teismai ne tik turėjo galimybę įvertinti šių įrodymų visetą – iš teismų sprendimų matyti, kad visumos įrodymų vertinimo rezultatas visapusiškai atsispindi teismų procesiniuose sprendimuose, taip pat atskleistas minėtų įrodymų ryšys su kitais byloje esančiais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė klaidų vertindamas įrodymus dėl jų turinio, pagrįstai pripažino atitinkamus bylos duomenis įrodymais BPK 20 straipsnio reikalavimų prasme, tinkamai išdėstė teisinius argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu.
6.3. Skundžiamo nuosprendžio 17–18 punktuose apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė byloje esančių duomenų (liudytojų, paties kaltinamojo parodymų, rašytinių dokumentų, specialisto išvados, specialisto parodymų teisme) visumą, jų tarpusavio ryšį. Tai, kad šiuose skundžiamo nuosprendžio punktuose nepaminėtas Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus 2019 m. gruodžio 17 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 2, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nevertino. Priešingai, reikšmingi VDI dokumentai ir duomenys, susiję su nelaimingo atsitikimo darbe tyrimu, buvo aptarti skundžiamo nuosprendžio 11 punkte.
6.4. Apeliacinės instancijos teismas kaip teisinę reikšmę turinčias aplinkybes vertino tai, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas nenurodo galimybės statinio statybos rangovui paskirti daugiau nei vieną statybos darbų vadovą, ir tai, kad specialistas tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek savo išvadoje iš esmės konstatavo, kad statybos objekte dviejų statinio statybos vadovų būti negali ir kad turi būti nustatyta, kuris asmuo faktiškai vadovavo objekte. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai analizavo, kokią funkciją L. L. atliko objekte jo atsakomybės klausimui aktualiu laikotarpiu. Įvertinus įrodymų visumą ir nustačius, kad L. L. objekte faktiškai nevadovavo, buvo pagrįstai paneigta galimybė taikyti jam baudžiamąją atsakomybę.
6.5. Tais atvejais, kai pareigos užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą yra paskirstytos keliems asmenims, būtina nustatyti, kurio (kurių) iš atsakingų asmenų savo pareigų neįvykdymas nulėmė nelaimingą atsitikimą darbe, avariją ar kitokių sunkių padarinių atsiradimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-154/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-154/2012">2K-154/2012</a>). Byloje nenustatyta, kad L. L. buvo darbdavys, todėl būtina įvertinti, ar jis galėtų būtų laikomas „darbdavio įgaliotu asmeniu“ BK 176 straipsnio 1 dalies prasme, kai byloje jau yra nustatytas asmuo, tiek formaliai, tiek faktiškai ėjęs statybos vadovo pareigas, taip pat atsakingas ir už darbų saugos reikalavimų įgyvendinimą objekte, – A. S.. Dėl to gynėjas pažymi, kad L. L. pareigybinės instrukcijos formaliai sutapo su A. S. patvirtintomis pareigybinėmis instrukcijomis, tačiau nustatyta, kad L. L. iš esmės dirbo biurokratinio pobūdžio darbus, faktiškai statybų aikštelėje nevadovavo, tokiems veiksmams darbdavys neprieštaravo, apie šią situaciją žinojo ir kiti darbuotojai bei objekte darbus vykdantys rangovai; be to, Statybos įstatymo 18 straipsnio 7 dalies 1 punktas įpareigoja paskirti statinio statybos vadovą, o 2 straipsnio 79 dalis, apibrėždama statinio statybos vadovo sąvoką, referuoja į vieną asmenį (t. y. abiem atvejais vartojama vienaskaita). Tai, jog statybos praktikoje turi būti paskiriamas tik vienas rangovo atsakingas asmuo, patvirtino ir specialistas. Priešingu atveju kiltų drausminės, administracinės, baudžiamosios ar kitokios atsakomybės taikymo „papildomiems“ darbdavio įgaliotiems asmenims problema.
6.6. L. L. nei dalyvavo, nei galėjo turėti įtakos faktiniam darbų, susijusių su šachtos statyba, atlikimui. 2018 m. liepos 16 d. yra ne statybos vadovų pasikeitimo data, o dar vieno statybos vadovo paskyrimo data. Antrojo statybos vadovo pareigų apimties teisės aktai neapibrėžia, nes teisės aktai apskritai nenumato antrojo statybos vadovo galimybės. Paskiriant papildomą statybos vadovą pagrįstai kyla abejonė dėl jo atsakomybės ribų ir apimties (nuo kurio momento atsako, už kokį laikotarpį, kokia apimtimi, kiek tokia atsakomybe dalijamasi su iki tol buvusiu ir toliau esamu atsakingu asmeniu). Teisės aktuose nenurodyta, ką tokiu atveju privalo daryti antrasis statybos vadovas, nes teisės aktai nenumato antro statybos vadovo galimybės. Specialistas šioje byloje taip pat atsisakė projektuoti tokią situaciją su dviem statybos vadovais. Esant tokiai neapibrėžtai situacijai, aiškinti baudžiamąjį įstatymą baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai nėra teisinio pagrindo. Tiek L. L. pats subjektyviai, tiek objekte dalyvavę asmenys (kiti rangovai, įmonės vadovybė, darbuotojai, nuteistasis A. S.) suprato, kad šachtos uždengimas nėra L. L. pareiga. Todėl prokuroro teiginiai, kad L. L. nepasirūpino šachtos uždengimu, yra nepagrįsti, nes tai nebuvo jo pareiga.
6.7. L. L. pradėjo dirbti po statybos darbų technologinio projekto parengimo, t. y. už jo rengimą jis nebuvo atsakingas. L. L. pradėjus dirbti, projektas jau buvo parengtas. Vis dėlto netinkamas statybos darbų technologinis projektas nėra tiesioginė, esminė priežastis, nulėmusi nelaimingą atsitikimą. Specialisto išvadoje pažymėta, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo sąlyga ir priežastis yra tai, jog nebuvo naudojamos jokios techninės priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, jam judant pavojingoje zonoje. Jeigu būtų buvusios naudojamos techninės priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Tai, kad nebuvo parengtas tinkamas statybos darbų technologijos projektas, organizaciniu požiūriu turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui, tačiau jo tiesiogiai nelėmė.
6.8. Patraukus L. L. baudžiamojon atsakomybėn, būtų nepagrįstai išplėsta BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjekto samprata. L. L. paskyrimas darbdavio įgaliotu asmeniu darbų saugos klausimams buvo tik formalus, neatitiko faktinės situacijos. Be to, teisės aktai nustato galimybę rangovui paskirti tik vieną statybos darbų vadovą. Tokią darbinę praktiką patvirtina ir specialistas. Todėl L. L. atsakomybė pagal BK 176 straipsnio 1 dalį yra negalima, nes jis yra netinkamas šios veikos subjektas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teisme padarytų BPK pažeidimų ir BK 176 straipsnio 1 dalies taikymo
8. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. L. išteisinimo skundžiama dviem aspektais: 1) procesiniu – dėl įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis) pažeidimo, prioritetinę reikšmę suteikiant daliai asmenų parodymų, nevertinant jų visumos bei kitų bylai teisingai išspręsti reikšmingų duomenų; dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui įstatymo keliamų reikalavimų pažeidimo surašant išteisinamąjį nuosprendį (BPK 331 straipsnio 2 dalis) ir 2) materialiosios teisės taikymo – dėl BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių nustatymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus argumentai yra pagrįsti.
9. Pažymėtina, kad tiek iš baudžiamojo proceso įstatymo, tiek iš teismų praktikos kyla reikalavimas, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį ar jį pakeisdamas, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-648/2022).
10. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų?? (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LTYyOC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138-628/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138-628/2021">2K-138-628/2021</a>).
11. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. L. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, nustačius jo veiksmuose visus privalomus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiginių funkcijų atribojimo, t. y. dėl specialiojo subjekto nustatymo, konstatavo, jog A. S. ir L. L., būdami paskirti statybos vadovais bei darbdavio įgaliotais asmenimis darbuotojų saugai ir sveikatai kaltinime nurodytame statybos objekte, iš esmės atliko tas pačias pareigines funkcijas, todėl jiems abiem kyla ir vienoda atsakomybė už darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, dėl kurių įvyko nelaimingas atsitikimas. Kartu šios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog vienas iš statybos vadovų A. S. didesnę laiko dalį dirbo statybos objekte, o L. L. dažniau tvarkė statybos projektinę dokumentaciją, savaime nešalina L. L. atsakomybės. Be to, nors susiklosčiusi praktika, kai įmonės vadovas dėl didelės apimties darbų paskiria daugiau nei vieną statybos vadovą, kartu atsakingą ir už darbų saugą bei darbuotojų sveikatą, neatribodamas jų atsakomybės pagal jokius kriterijus, pagal savo pobūdį ir yra ydinga, tačiau tai nėra pagrindas apskritai netaikyti atsakomybės (nuosprendžio 38 puslapis).
12. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas L. L. išteisinamąjį nuosprendį, padarė priešingą išvadą, tai yra nusprendė, kad L. L. nėra tinkamas jam inkriminuoto nusikaltimo subjektas. Šios instancijos teismas nustatė, kad faktiškai statybų vadovo funkcijas ir funkcijas, susijusias su darbų sauga, atliko A. S., o L. L. buvo atsakingas tik už projektinę dokumentaciją, jokių su darbų sauga susijusių funkcijų nevykdė.
13. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą grindė kito kaltinamojo A. S., paties L. L., nukentėjusiojo I. S., liudytojų Ž. D., J. G., I. Š., S. J., D. V. parodymais. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, šių asmenų parodymų vertinimas buvo atliktas selektyviai, neanalizuojant jų turinio visumos, nešalinant juose esančių prieštaravimų, kartu nevertinant kitų, rašytinių, bylos įrodymų bei nelyginant jų tarpusavyje. Vertindamas išteisintojo L. L., kaip specialiojo subjekto, požymius paneigiančius (jį teisinančius) įrodymus, teismas, viena vertus, rėmėsi liudytojo Ž. D., įmonės projektų direktoriaus, parodymais, kad „L. L. labiau dirbo „su popieriais“, o A. S. daugiausia vadovavo darbams statybos aikštelėje“, kita vertus, teismas visiškai neįvertino to paties liudytojo parodymų apie tai, kad įmonėje buvo paskirti du statybų vadovai, darbus jie tarpusavyje pasiskirstydavo kiekvieną savaitę žodžiu; ginčų tarp jų dėl priskirtų darbinių funkcijų nebuvo; jie abu buvo atsakingi ir už darbų saugą, taip pat ir už rūsio šachtos darbų saugumo užtikrinimą; tiek A. S., tiek ir L. L. statybos objekte atliko vienodas funkcijas. Be to, teismas kartu su šiais liudytojo parodymais visiškai neįvertino ir pačių kaltinamųjų pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, kuriuose jie neneigė abu atlikę įmonės projektų direktoriaus nurodytas ir jiems pagal pareigas priskirtas funkcijas, be kita ko, susijusias ir su darbų sauga. Teismas taip pat rėmėsi kito kaltinamojo A. S. parodymų dalimi, kad L. L. darbas labiau buvo susijęs su dokumentacija, tačiau taip pat visiškai nevertino jo paties pirmosios instancijos teismo duotų parodymų, jog darbų saugą „prižiūrėjo visi“ (A. S., Ž. D., L. L.), bei ikiteisminio tyrimo metu A. S. duotų parodymų, kad tiek jis, tiek L. L. iš esmės atliko tas pačias funkcijas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas, darydamas išvadą, jog L. L. nebuvo atsakingas už darbų saugą, tik selektyviai vertino ir paties nukentėjusiojo I. S., liudytojų I. Š., D. V., J. G. ir kt. parodymus, akcentuodamas šių asmenų nurodytas aplinkybes, jog L. L. „daugiau dirbo su popieriais“ ar „atliktus darbus perduodavo A. S.“ ir pan. Tačiau šios instancijos teismo liko neįvertinta kita šių asmenų parodymų dalis. Kaip matyti iš nukentėjusiojo I. S. parodymų turinio, jis, dirbdamas statybos objekte pagalbiniu darbininku, visiškai nežinojo, kas buvo atsakingas už darbų saugą; liudytojas I. Š., statybos darbų vadovas, parodė, kad tiek A. S., tiek ir L. L. buvo paskirti statybos vadovais; liudytojas J. G., statybos darbų vadovas (brigadininkas), be kita ko, parodė, jog statybos objekte buvo du statybos vadovai, tik „A. S. dažniau būdavo objekte“; statybos žurnale kaip asmuo, apžiūrėjęs ir priėmęs atliktus darbus, pasirašė vienas iš statybos vadovų L. L. ir kt.
14. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, neištyrė ir neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, selektyviai vertino įrodymus, prioritetinę reikšmę suteikė daliai liudytojų parodymų, nepašalino juose esančių prieštaravimų, neišdėstė jokių rašytinių įrodymų vertinimo motyvų. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad teismo išvadų nuoseklumui, išsamumui ir pagrįstumui keliami reikalavimai turi būti įgyvendinami ne tik pripažįstant asmenį kaltu, bet ir išteisinant jį dėl pareikštų kaltinimų. Tais atvejais, kai teismas abejones aiškina kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), iš teismo sprendimo turinio turi būti aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 2 dalis). Tačiau šiuo atveju skundžiamas L. L. priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis grindžiamas tik išskirtinai jį teisinančiais įrodymais, nepateikiant kitų įrodymų vertinimo.
15. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo neišsamus ir vienpusiškas. Šis teismas fragmentiškai įvertino liudytojų parodymus, neatsižvelgdamas į jų įrodomąją vertę ir tinkamai nepalyginęs su kitais surinktais įrodymais – išteisintojo, asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, parodymais, rašytine bylos medžiaga. Šie baudžiamojo proceso įstatymo 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
16. Teisėjų kolegija, nustačiusi apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, taip pat pripažįsta pagrįstu ir kasatoriaus argumentą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kai apeliacinės instancijos teisme nustačius, jog L. L. nėra jam inkriminuoto nusikaltimo (BK 176 straipsnio 1 dalis) subjektas, buvo nuspręsta nevertinti, ar jo veiksmai atitinka kitus privalomus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius.
17. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl aiškinant sąvokas „darbdavys“ ir „jo įgaliotas asmuo“ ir nagrinėjant bylą kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojami tie įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai bei lokalaus pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje darbdavio įgaliotas asmuo apibrėžiamas kaip padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam darbdavys ar darbdaviui atstovaujantis asmuo pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje. Teismų praktikoje darbdavio įgaliotas asmuo apibūdinamas kaip asmuo, dėl savo tarnybinės padėties ar specialiųjų įgaliojimų atsakingas už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-154/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-154/2012">2K-154/2012</a>, 2K-182-677/2016, 2K-355-788/2016, 2K-225-788/2022 ir kt.).
18. Tais atvejais, kai pareigos, kylančios darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos srityje, darbdaviui atstovaujančio asmens yra konkrečiai perleistos paskirtiems kitiems įgaliotiems asmenims, pastarieji asmenys gali būti pripažinti BK 176 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektais. Tačiau tokiai išvadai padaryti būtina vertinti įmonėje nustatytą prevencinių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, įgalioto asmens paskyrimą nustatančių dokumentų turinį, specializuotus kvalifikacinius reikalavimus ir kitus šiam klausimui spręsti reikšmingus duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIxLTMwMy8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-321-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-321-303/2019">2K-321-303/2019</a>). Pripažįstant tokius darbdavio įgaliotus asmenis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 176 straipsnyje, subjektais ir nustatant jų kaltumą, vertinama, ar jie buvo tinkamai atestuoti ir turėjo reikiamų žinių, ar jiems buvo sudarytos realios sąlygos kompetentingai vykdyti jiems priskirtas pareigas užtikrinant saugų darbą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-268/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-268/2014">2K-268/2014</a>, 2K-70-222/2015, 2K-225-788/2022 ir kt.).
19. Minėta, kad L. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas pagal kaltinimą dėl to, kad jis, būdamas darbdavės UAB „L“ įgaliotas asmuo – paskirtas statybos vadovu bei darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai statybos objekte, pažeidė privalomus darbų saugos norminių teisės aktų reikalavimus ir laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. spalio 13 d. kilusio įvykio nesiėmė veiksmų, kad būtų naudojamos privalomos techninės priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio pavojingose zonose, kuriose yra rizika darbuotojams nukristi iš aukščio, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas ir nukentėjusysis, UAB „L“ darbuotojas I. S., užlipęs ant polietileno plėvele uždengtos rūsio šachtos, nukrito iš 4,75 m aukščio ant betoninių grindų, esančių rūsio patalpose, dėl to jam buvo padarytas kūno sumušimas, kuris įvertintas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad netinkamas L. L. tarnybinių pareigų atlikimas pasireiškė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 (su pakeitimais) (toliau – ir Saugos ir sveikatos taisyklės), 9 punkto ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 (su pakeitimais) (toliau – ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai), 4 priedo 37.1, 37.2 punktų nuostatų pažeidimais. Šis teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė įstatymų, poįstatyminių aktų bei lokalių (įmonės vidinių) norminių aktų, susijusių su darbo sauga, turinį. Tai yra apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos Saugos ir sveikatos taisyklių, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, taip pat Specialios paskirties pastato Statybos technologijos projekto, 2018 m. sausio 26 d. tiekimo ir statybos rangos sutarties (tarp užsakovo ir rangovo), Gamybinio pasitarimo protokolų (2018 m. gegužės 24 d. – 2018 m. spalio 10 d.) nuostatos (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 33–35 puslapiai), tačiau minėtų teisės aktų analizė bei jų vertinimas tiriamo įvykio kontekste nepateikti.
21. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, pirmiau nurodytų teisės aktų turinio visiškai neanalizavo ir jų nevertino. Kaip jau minėta, teismas, padaręs išvadą, kad L. L. nėra jam inkriminuoto nusikaltimo subjektas, ir jį išteisindamas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, apsiribojo dalies byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimu, kartu konstatuodamas, kad „nenustačius specialiojo subjekto požymių L. L., kitų jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų analizė netenka teisinės reikšmės“ (nuosprendžio 21 punktas).
22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, kadangi L. L. inkriminuotų teisės aktų analizė ir jų nuoseklus vertinimas nustatytų bylos aplinkybių kontekste yra būtinas sprendžiant L. L. veiksmų kvalifikavimo klausimą pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.
23. Nagrinėjamoje byloje aktualių Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 (su pakeitimais), 9 punkte nurodyta, kad pavojingos zonos, kuriose nuolat veikia pavojingi ir (arba) kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos apsauginiais aptvarais, kad kliudytų darbuotojams, neturintiems teisės patekti į tokias zonas. Pagal šių taisyklių 7.2 punktą pavojingoms zonoms su nuolat veikiančiais pavojingais ir (arba) kenksmingais veiksniais priskiriamos neaptvertos vietos, esančios aukštyje, kai aukščio skirtumas 1,3 m ir didesnis. Taisyklių 2 priedo, į kurį nukreipia minėtas 7 punktas, 1 punkte nurodyta, kad pavojingų zonų, kuriose vyksta krovinių perkėlimas kėlimo kranais, ribos nustatomos prie perkeliamo didžiausio krovinio horizontalios projekcijos išorinio tolimiausio taško pridėjus didžiausią perkeliamų krovinių matmenį ir jo nuolėkio atstumą; pavojingų zonų šalia statinių ribos nustatomos nuo statinio sienos atstumu, lygiu didžiausių montuojamų konstrukcijų ar įrenginių išorinių matmenų ir jų nuolėkio atstumo sumai.
24. Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 (su pakeitimais), 4 priedo 37.1 punkte nurodyta, kad nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones; 37.2 punkte – darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones. Jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, turi būti įrengtos reikiamos priėjimo prie darbo vietos priemonės ir naudojami saugos diržai arba taikomi kiti tvirtinimo metodai. Šių nuostatų 4 priedo 37 punkto nuostatos taikomos nustatant statybviečių darbo vietų įrengimo reikalavimus apsisaugant nuo kritimo iš aukščio.
25. Byloje nustatyta, kad techninė rūsio šachta, į kurią įkrito nukentėjusysis, buvo ant žemės paviršiaus, o jos sienos konstrukcijos (bortai) iškilusios virš žemės paviršiaus. Tokios aplinkybės nustatytos eksperto T. Dėjaus paaiškinimais (nuo žemės paviršiaus iki angos konstrukcijos buvo apie 60–70 cm paaukštėjimas, 6 t., b. l. 16), įvykio vietos apžiūros protokolu ir prie jo pridėtomis fotonuotraukomis, iš kurių matyti, kad rūsio šachtos konstrukcija yra 2 m atstumu nuo pastato angos, o prie pastato sienos yra prilipdytas 40 cm storio putų polistireno sluoksnis (būtent kuriuo ir ėjo nukentėjusysis) – 1 t., b. l. 46–59.
26. Taigi, rūsio šachtos konstrukcija buvo iškilusi nuo grindinio apie 60–70 cm, o aplink konstrukciją buvo žemės paviršius. Todėl nagrinėjamų įvykių kontekste yra būtina nustatyti, ar toks objektas yra laikomas esančiu aukštyje kaltinime nurodytų teisės aktų prasme, ar aplink (šalia jo) esantys darbininkai gali būti laikomi dirbančiais aukštyje, t. y. būtina spręsti, ar šiuo konkrečiu atveju L. L. pagrįstai inkriminuoti būtent aptariamų teisės aktų pažeidimai. Kartu atsižvelgiant ir vertinant tai, kad aptariamų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbų saugą, yra susijusios išimtinai tik su darbu aukštyje – Saugos ir sveikatos taisyklių 7.2 punkte aiškiai nurodytas „aukščio skirtumas“, o Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 37.1 ir 37.2 punktuose kalbama apie „kritimą iš aukščio“, „darbus aukštyje“, „priėjimą prie darbo vietos aukštyje“. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai aprašė bylai aktualius poįstatyminius bei lokalius teisės aktus, tačiau a priori (iš anksto) konstatavo L. L. padarytus Saugos ir sveikatos taisyklių ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų pažeidimus, nedetalizuodamas jų esmės ir nepateikdamas teisinio vertinimo, pagrindžiančio kaltinime nurodytų teisės aktų nuostatų ryšį su byloje nagrinėjama situacija. Apeliacinės instancijos teismas šio procesinio trūkumo neištaisė, bylos aptariamu aspektu visiškai netikrino.
27. Minėta, kad nagrinėjant bylą, kurioje asmuo kaltinamas pagal BK 176 straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju, be kita ko, turi būti analizuojami tie įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai bei lokalaus pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Tai reiškia, kad teismas turi atidžiai patikrinti ir įsitikinti, ar yra padaryti inkriminuotų teisės aktų pažeidimai, atskleisti šių normų turinį ir nurodyti tai pagrindžiančius argumentus. Specialiųjų žinių reikalaujantys (pvz., mokesčių, aplinkosaugos, statybos srities) teisės aktai gali būti aiškinami bylą nagrinėjančio teismo, remiantis teismų praktika, vertinant visų bylos įrodymų kontekste specialistų, ekspertų išvadas bei jų duotus paaiškinimus teisme ir kitais BPK nustatytais būdais. Galutiniame teismo sprendime negali likti nutylėtų, neaptartų teisinio reguliavimo nuostatų, kurios turi esminę reikšmę nustatant nusikalstamos veikos požymius.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje poįstatyminių teisės aktų (Saugos ir sveikatos taisyklių ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų) nuostatų pažeidimas ir ryšys su bylos faktinėmis aplinkybėmis konstatuotas deklaratyviai, visiškai neatskleidžiant šių pažeidimų turinio bei esmės. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio lieka neaišku, ar nukentėjusiojo I. S. atliekamos darbo funkcijos konkrečiame statybos objekte buvo susijusios su darbu aukštyje, kaip tai apibrėžta L. L. inkriminuotuose poįstatyminiuose teisės aktuose, jei taip, kokiais konkrečiais veiksmais jis neužtikrino (pažeidė) šių nuostatų laikymosi. Tai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį L. L. ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo, neįvertindamas visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių.
29. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ir neatsakė ir į apeliacinio skundo argumentą dėl kaltinimo apimties, t. y. nuo kada ir už kokių darbų saugos reikalavimų užtikrinimą, atsižvelgiant į L. L. darbo laiką šioje įmonėje, jis turėtų būti laikomas atsakingu už jam inkriminuotų teisės aktų pažeidimus. Gynyba šį klausimą kėlė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje į tai nebuvo atsakyta. O bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ši klaida nebuvo ištaisyta.
30. Apeliaciniame skunde buvo prašoma vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad L. L. statybos darbų vadovu buvo paskirtas 2018 m. liepos 16 d. UAB „L“ direktoriaus įsakymu. Byloje minima rūsio šachta, į kurią nukentėjusysis įkrito 2018 m. spalio 13 d., baigta betonuoti 2018 m. birželio 27 d., t. y. beveik mėnesiu anksčiau, nei L. L. buvo paskirtas darbų vadovu bei atsakingu asmeniu už darbų saugą. Asmuo, kuris šioje byloje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, – A. S. – darbų vadovu buvo paskirtas 2018 m. balandžio 3 d. įsakymu, o kitas asmuo – I. Š. – 2018 m. sausio 23 d. įsakymu. Būtent abu šie asmenys atitinkamas pareigas ėjo tuo metu, kai rūsio šachta buvo įrengiama.
31. Skundžiamame nuosprendyje nėra faktinių aplinkybių analizės ir jos pagrindu padarytų išvadų, apibrėžiant konkretų L. L. nusikalstamos veikos padarymo laiką. Nusikalstamos veikos laikas byloje nurodytas absoliučiai deklaratyviai. Todėl byloje būtina nustatyti, ar L. L. inkriminuotų Saugos ir sveikatos taisyklių ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų pažeidimai (tinkamas rūsio šachtos neaptvėrimas) pripažintini trunkamojo pobūdžio pažeidimais ir ar L. L. turėjo pareigą konkrečiu laikotarpiu imtis veiksmų tokiems pažeidimams pašalinti.
32. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (36–37 puslapiai) plačiai analizuojama, kaip vyko darbų priėmimas, kokia A. S. ir L. L. pasirašymo apie tarpinio darbo priėmimą reikšmė ir kt., tačiau visiškai neanalizuota ir neįvertinta aplinkybė, ar jau po rūsio šachtos įrengimo (užbaigimo) darbų vadovu paskirtas L. L. turėjo pareigą atsakyti už galimus šachtos įrengimo ir (ar) jos apsaugos trūkumus. Be kita to, byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekste liko neįvertinta ir tai, jog įvykio metu L. L. atostogavo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, turi įvertinti minėtas aplinkybes ir nustatyti, ar po rūsio šachtos įrengimo darbų vadovu paskirtas L. L. yra atsakingas už galimus šachtos įrengimo (kartu apimant ir tinkamą jos apsaugą) trūkumus, kurie galėjo atsirasti iki jam užimant minėtas pareigas.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje, be kita ko, nebuvo nustatytas ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kaip vienas iš būtinųjų L. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių.
34. BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, t. y. pripažįstant, kad asmuo padarė darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimą, būtina nustatyti ne tik padarytą veiką, bet ir atsiradusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir šių padarinių. Nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina įvertinti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Taikant už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe atsakingam asmeniui baudžiamąją atsakomybę, be padarytų konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų nustatymo, turi būti konstatuota, kad šie pažeidimai ir buvo būtina sunkių padarinių kilimo sąlyga ir pagrindinė jų priežastis, taip pat turi būti įvertintos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA0LTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-104-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-104-648/2017">2K-104-648/2017</a>).
35. Teismų praktikoje nuosekliai formuojama taisyklė, kad teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTk3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-597/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-597/2007">2K-597/2007</a>, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Tokiais atvejais svarbus argumentas konstatuoti priežastinį ryšį yra tai, kad, atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių, vertinama veika išsiskiria iš kitų priežasčių, nes būtent ji esmingai padidino padarinių atsiradimo riziką, suaktyvino kitas priežastingumo grandinėje esančias aplinkybes ir taip žalingų padarinių atsiradimo tikimybę pavertė tikrove. Ši teorija yra ypač aktuali sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtus padarinius ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius priežastį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLTEwNzMvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390-1073/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390-1073/2017">2K-390-1073/2017</a>, 2K-7-74-788/2019, 2K-70-788/2023). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas priežastinis ryšys savo apimtimi bei griežtumu (esmingumu) gali skirtis nuo priežastinio ryšio, kaip jis suprantamas, pavyzdžiui, administracine, darbų saugos pažeidimų prasme.
36. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, remiantis 2019 m. gruodžio 17 d. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 2, specialisto išvada Nr. 11-151 (19) dėl darbų saugos tyrimo, konstatuota, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir pagrindinė sąlyga buvo tai, jog nebuvo naudojamos jokios techninės priemonės (apsauginis aptvėrimas), saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio. Kartu šios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai, pasireiškę jo patekimu prie polietileno plėvele uždengtos angos ir užlipimu ant minėtos plėvelės, turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui, bet jo nelėmė (nuosprendžio 37 puslapis). Tačiau nukentėjusiojo atliktų veiksmų reikšmė nelaimingam atsitikimui detaliau nebuvo vertinta, nebuvo analizuoti paties nukentėjusiojo I. S. parodymai apie tai, kad jis suprato, jog toje statybvietės zonoje vaikščioti negalima, prie rūsio šachtos jis pateko pakėlęs vieną iš lentų, dengiančių durų angą sienoje, kurios, kaip buvo žinoma ir pačiam nukentėjusiajam, buvo skirtos angai apsaugoti nuo praėjimo. Jis turėjo galimybę prieiti prie vandens čiaupo kitu, saugiu, keliu. Negana to, nukentėjusysis pasirinko eiti pastato lauko sienos apšiltinimo plokštės kraštu, nuo kurio žengdamas ir įkrito į polietilenu uždengtą rūsio šachtą.
37. Apeliaciniame procese gynybos buvo keliamas klausimas dėl nukentėjusiojo neapdairių, neatsargių veiksmų kaip pagrindinės nelaimingo atsitikimo priežasties, tačiau į šį apeliacinio skundo argumentą nebuvo atsakyta. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl priežastinio ryšio tarp L. L. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių, vertinant juos ir paties nukentėjusiojo veiksmų kontekste. Todėl nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti nukentėjusiojo veiksmų ryšį su kilusiais padariniais ir kartu nustatyti, kiek juos nulėmė išteisintojo L. L. neveikimas ir paties nukentėjusiojo I. S. veiksmai.
38. Byloje aptartos aplinkybės, tarp jų ir L. L. inkriminuotų poįstatyminių teisės aktų pažeidimas, kaip objektyvusis nusikalstamos veikos požymis, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, nukentėjusiojo veiksmų vertinimas, kaltinimo laikotarpis, tai yra esminiai klausimai, spręstini dėl L. L. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Todėl, apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas, apsiribodamas tik vieno L. L. inkriminuoto nusikaltimo požymio – subjekto – nustatymu, neįvertindamas bylos įrodymų visumos ir kartu nespręsdamas dėl kitų būtinųjų šios nusikalstamos veikos požymių (ne)buvimo L. L. veiksmuose, neišdėstydamas dėl jų motyvų, padarė procesinius pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 331 straipsnio 2 dalis), kurie pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), šie pažeidimai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 176 straipsnio 1 dalis) taikymą.
39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, todėl nutartyje pirmiau nurodyti pažeidimai turi būti ištaisyti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalis, kuria L. L. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir priimtas jam išteisinamasis nuosprendis, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Algimantas Valantinas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
