Dėl iškeldinimo iš neteisėtai užimamos patalpos

Civilinė byla Nr. 3K-3-68/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Teodoros Staugaitienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, VĮ Valstybės turto fondui, VĮ Registrų centro Kauno filialui, A. K., S. M., D. J., L. S., L. R., L. J., dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, teisinės registracijos panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo, ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės priešieškinį ieškovei S. K. dėl iškeldinimo iš neteisėtai užimamos patalpos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. K. teismo prašė pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1999 m. gruodžio 3 d. perdavimo akto dalį dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) perdavimo, pripažinti negaliojančiais: 1) 2001 m. spalio 12 d. patalpų ir inžinerinės įrangos būklės apžiūros aktą; 2) Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 119 dalį dėl rūsio patalpų (duomenys neskelbtini) įtraukimo į privatizavimo programą; 3) Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 1289 dalį, kuria patalpos (duomenys neskelbtini) įtrauktos į privatizavimo programą; taip pat panaikinti patalpų teisinę registraciją atsakovo Kauno miesto savivaldybės vardu; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į rūsio patalpą, pažymėtą plane indeksu VI-4, priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2000 Lt žalos atlyginimo už sugaištą jos darbo laiką nagrinėjant bylą teismuose. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė 1998 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą su rūsio patalpa (duomenys neskelbtini). Rūsio patalpa (indeksu VI-4) yra namo priklausinys, todėl negalėjo būti perduota Kauno miesto savivaldybei ir įtraukta į privatizavimo programą. 2001 m. spalio 12 d. patalpų ir inžinerinės įrangos būklės apžiūros akte surašyti patalpų būklės ir techninės įrangos duomenys neteisingi, nes neatitinka tikrovės. Ieškovė rūsio patalpos savavališkai neužėmė, nes butą Nr. 3 įsigijo su rūsio patalpa, kuria nuolat naudojasi.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovę su visu jos turtu iš negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini). Priešieškinyje nurodoma, kad ieškovė ginčo patalpą užėmė savavališkai ir ja naudojasi be teisinio pagrindo. Ieškovė įsigijo butą su rūsio patalpa, kuri sutartyje nebuvo konkretizuota. Patalpa (duomenys neskelbtini) pripažintina netinkama gyventi, nes ji neatitinka sanitarinių, techninių ar priešgaisrinės apsaugos reikalavimų, ir tai patvirtino komisija, surašydama aktą, kuriuo remiantis valdybai buvo pateiktas svarstyti sprendimo „Dėl privatizuotinų patuštintų gyvenamųjų patalpų pripažinimo netinkamomis gyventi ir išbraukimo iš gyvenamųjų patalpų apskaitos“ projektas. Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1681 ginčo patalpos pripažintos netinkamomis gyventi ir išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų apskaitos. Ginčo patalpa yra savarankiškas teisinių santykių objektas, VĮ Registrų centro Kauno filiale įregistruota kaip atskira patalpa, nuosavybės teise valdoma Kauno miesto savivaldybės tarybos. Žala negali būti priteista iš savivaldybės, nes ji neatliko neteisėtos veikos, lėmusios žalos atsiradimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu ir panaikino 1999 m. gruodžio 3 d. perdavimo akto dalį dėl patalpų (duomenys neskelbtini) perdavimo, pripažino negaliojančiais: 1) 2001 m. spalio 12 d. patalpų ir inžinerinės įrangos būklės apžiūros aktą; 2) Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.119 dalį dėl rūsio patalpų (duomenys neskelbtini) įtraukimo į privatizavimo programą; 3) Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 1289 dalį, kurioje nurodyta, kad pagal kodą (duomenys neskelbtini) patalpos (duomenys neskelbtini) (likutinė vertė 0,05 tūkstančio Lt), įtrauktos į privatizavimo programą; pripažino ieškovei nuosavybės teisę į buto (duomenys neskelbtini) priklausinį – rūsio patalpų (duomenys neskelbtini) dalį (patalpa pažymėta plane indeksu VI-4); reikalavimą panaikinti ginčo patalpos teisinę registraciją atsakovo Kauno miesto savivaldybės vardu į negyvenamąsias patalpas su 6,94 kv. m rūsio patalpa (plane pažymėta IR-2, nuo VI-I iki VI-4), paliko nenagrinėtą, o reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba nuosavybės teise valdo negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) su 6.94 kv. m rūsio patalpa (plane pažymėta IR-2, nuo VI-1 iki VI-4). Kauno apskrities viršininko administracija 1999 m. gruodžio 3 d. perdavimo-priėmimo aktu šias patalpas perdavė Kauno miesto savivaldybei kaip neprivatizuotas gyvenamąsias patalpas su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais. Kauno miesto mero 1999 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 259 paskirta komisija 2001 m. spalio 12 d. surašė patalpų ir inžinerinės įrangos būklės apžiūros aktą, pagal kurį patalpos (duomenys neskelbtini) neatitinka butų įrengimo techninių ir sanitarinių sąlygų bei priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, yra netinkamos gyventi. Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1681 ginčo patalpos pripažintos netinkamomis gyventi ir išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų apskaitos. 2002 m. vasario 27 d. VĮ Registrų centro Kauno filialas įregistravo ginčo patalpas kaip negyvenamąsias patalpas su rūsiu savivaldybės vardu. Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 119 įtraukė rūsio patalpas į miesto privatizuotinų objektų sąrašą. Vyriausybė 2002 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 1289 įtraukė ginčo patalpas į privatizuojamų objektų sąrašą. Pagal byloje esančius duomenis, ginčo patalpa naudojasi ieškovė. Ši patalpa atitinka rūsio sąvoką, todėl yra pagrindas pripažinti patalpų kaip gyvenamųjų 1999 m. gruodžio 3 d. perdavimo-priėmimo aktą negaliojančiu (aplinkos apsaugos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 310). Kauno miesto mero sudarytos komisijos 2001 m. spalio 12 d patalpų ir inžinerinės įrangos būklės apžiūros aktas surašytas neapžiūrėjus patalpų, todėl neatitinka tikrovės. Teismo teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šios patalpos buvo avariniame gyvenamajame name ar kitame pastate, neatitinkančiame nustatytų sanitarinių ir techninių reikalavimų (Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 8 punktas). Kauno miesto savivaldybė, norėdama keisti pripažinto netinkamu gyventi buto paskirtį į negyvenamąsias patalpas, turėjo laikytis Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo reikalavimų (įstatymo 7 straipsnis). Patalpos (duomenys neskelbtini) negali funkcionuoti kaip atskiras vienetas; rūsio paskirties patalpos negali būti keičiamos į negyvenamąsias patalpas, kurių reikalavimų jos neatitinka. Ieškovė pagrįstai nurodo rūsio patalpą kaip namo priklausinį (CK 4.14, 4.19 straipsniai). Taigi sprendimas dėl ginčo patalpų pripažinimo netinkamomis gyventi laikytinas nepagrįstu, taip pat ir visi kiti ginčijami sprendimai, kaip išvestiniai. Reikalavimas panaikinti rūsio patalpos teisinę registraciją paliktinas nenagrinėtas, nes pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Orestas“ v. UAB „Pramoninis servisas“, bylos Nr. 3K-3-977/2000). Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtos žalos dydį, todėl reikalavimas priteisti žalos atlyginimą atmestinas. Teismų teigimu, rūsio patalpą ieškovė užėmė teisėtai, todėl jai pripažintinos nuosavybės teisės į ją, o priešieškinis dėl ieškovės iškeldinimo iš rūsio patalpos atmestinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. liepos 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmetė. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad 1998 m. vasario 28 d. sutarties, kuria ieškovė įsigijo butą su rūsio patalpa iš R. D., sudarymo metu ši patalpa Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruota Kauno miesto savivaldybės vardu. Nėra nuginčyta Kauno miesto savivaldybės ir R. D. 1995 m. gegužės 23 d. sudarytos sutarties 1 punkto dalis, pagal kurią butas perkamas su rūsio patalpa, todėl atmestinas argumentas, jog R. D. negalėjo perduoti S. K. daugiau teisių negu pati įgijo pagal 1995 m. gegužės 23 d. sutartį. Konkretaus rūsio patalpos šifro nenurodymas privatizavimo sutartyje neužkerta kelio pripažinti, kad ji yra buto ar namo priklausinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. J. ir kt. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-428/2004).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, ieškinį atmesti, o priešieškinį - tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad patalpos (duomenys neskelbtini) laikytinos namo priklausiniu, nes jos negali funkcionuoti kaip atskiras vienetas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, ne visos gyvenamojo namo rūsio patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise, privatizuojant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo. Pagal byloje esančius duomenis, ieškovės butas buvo privatizuotas be rūsio patalpos, todėl butą privatizavusi R. D. ieškovei negalėjo perduoti daugiau teisių, nei ji pati įgijo 1995 m. gegužės 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Buto techninės apskaitos byloje ir buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad butas pirktas su rūsio patalpa, tačiau nenurodoma konkretaus rūsio šifro bei ploto, todėl nėra pakankamo pagrindo rūsio patalpą pripažinti buto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. C. S. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-711/2000). Pažymėtina, kad ginčo patalpa su ieškovės butu buvo sujungta savavalinės rekonstrukcijos metu.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymu, reglamentuojančiu daugiabučio namo gyvenamųjų patalpų paskirties keitimą, o ne gyvenamųjų patalpų išbraukimą iš gyvenamųjų patalpų apskaitos. Pripažįstant ginčo patalpas (duomenys neskelbtini) netinkamomis gyventi ir išbraukiant jas iš gyvenamųjų namų apskaitos buvo vadovaujamasi šią tvarką reglamentuojančiais teisės aktais – Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 9, 10.2 punktais ir Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 499 patvirtinta Avarinių ir kitų pastatų (jų dalių) ar atskirų patalpų pripažinimo tinkamomis ar netinkamomis gyventi bei jų naudojimo tvarkos 2, 4.2, 6, 7 punktais. Pažymėtina, kad ginčo patalpa iki 2002 m. sausio 8 d. turėjo gyvenamosios patalpos statusą, o patalpų paskirtis (įrengti gyvenamojo namo eksploatavimo ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai, prietaisai) namo techninės apskaitos byloje ar kituose namo statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose nebuvo pažymėta, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. A. J. ir kt. v. G. M., bylos Nr.3K-3-428/2004. Kasatoriaus nuomone, bendrojo naudojimo objektai, tarpe jų ir bendroji inžinerinė įranga, gali būti ne tik bendrojo naudojimo patalpose, bet ir atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose (Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė S. K. prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad atsakovas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurios šiam ginčui netaikytinos. Atsakovas neginčijo buto privatizavimo sutarties punkto, kuriame nurodyta, kad butas parduodamas su rūsiu. Rūsio patalpa tiesiogiai yra sujungta su ieškovės butu. Be to, ji butą su rūsiu įsigijo anksčiau nei įvyko rūsio perdavimas atsakovo nuosavybėn ir jo teisinė registracija (CK 4.27 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad atsakovas, perėmęs ginčo patalpą, neatliko jos inventorizacijos (Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 870). Ginčo patalpos negalėtų funkcionuoti kaip atskiras vienetas, nes neturi kanalizacijos ir ventiliacijos. Ekspertizės metu nustatyta, kad rūsyje yra ir turi būti namo techniniai įrengimai ir rūsys reikalingas gyventojų poreikiams tenkinti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Rūsio patalpa (duomenys neskelbtini) (7,96 kv. m, indeksas VI-4), teisėtai naudojasi ieškovė. Ši patalpa yra ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini) įsigyto 1998 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, priklausinys. Butą ir jo priklausinį-rūsio patalpą ieškovė pirko iš R. D., kuri tai buvo įgijusi nuosavybėn 1995 m. gegužės 23 d. privatizavimo sutarties, sudarytos su Kauno miesto valdyba, pagrindu.

V. Kasacinio teismo argumentai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Taigi, įstatymų leidėjui nustačius kasacinio nagrinėjimo dalyką, kasacinis teismas netikrina apskųstų procesinių sprendimų faktinių bylos aplinkybių nustatymo aspektu, nes šių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija.

Bylą nagrinėję teismai vieningai nustatė faktinę bylos aplinkybę, kad tiek pirmasis privačios nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini) įgijėjas-R. D., tiek ieškovė, perėmusi iš R. D. nuosavybės teisę į butą, nuosavybės teisių įgijimo sandoriais kartu su butu įgijo nuosavybėn ir ginčo objektą, t. y. 7,96 kv. m rūsio patalpą, kuria teisėtai naudojosi kaip buto priklausiniu (CK 4.19 straipsnis, 4.47 straipsnio 1 punktas, 4.48 straipsnis). Ši išvada padaryta išanalizavus sandorius, kurių pagrindu keitėsi nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), turėtojai, duomenis, fiksuotus turto registro įstaigos dokumentuose, ištyrus atsakovo pateiktus dokumentus, kuriuose (tai nustatė teismai) užfiksuoti duomenys apie ginčo patalpą neatitinka faktinės padėties. Taigi jau nuo 1995 metų įvairiuose juridiniuose dokumentuose, kurie nurodyti ir aptarti teismų procesiniuose sprendimuose, fiksuojamas faktas, kad R. D., o po to ir ieškovei kartu su butu priklausė teisė naudotis ir rūsio patalpa, nes buvo privatizuotas butas, turintis priklausinį-rūsio patalpą; šia patalpa teisėtai naudojosi buto (duomenys neskelbtini) savininkai. Kolegijai nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo patalpų įsigijimo privačia nuosavybe bei jų teisėto naudojimo faktas buvo nustatytas netinkamai ar be pagrindo, pažeidžiant įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Nustačius įgijimo nuosavybėn ir atitinkamai teisėto naudojimosi ginčo patalpa rūsyje faktus, nebuvo pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimą ir ieškovę iš ginčo patalpų iškeldinti. Priešingai, teismams buvo pagrindas pripažinti ieškovę esant teisėta ginčo patalpų savininke (CK 1.138 straipsnio 1 punktas, 4.47 straipsnio 1 punktas).

Kasaciniame skunde atsakovas savo argumentus grindžia taip pat nuorodomis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos atitinkamas nutartis. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. UAB „Sverida“ ir kt., bylos Nr. 3K-122/98; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2000 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/ 2000; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys (2000 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. C. S. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-711/2000; 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., Nr. 3K-3-451/2003) skiriasi faktinėmis aplinkybėmis, todėl negali turėti precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Pirmojoje nurodytoje byloje buvo nustatyta, kad rūsio patalpa, kaip buto priklausinys, ieškovei nebuvo pardavėjo perduota, ne ji, o kiti asmenys naudojosi šia patalpa. Antrojoje byloje nustatyta, kad atsakovai savavališkai užėmė kitam asmeniui jau išnuomotas rūsio patalpas. Taigi abiejose bylose ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl minėtose nutartyse pateikti išaiškinimai negali turėti precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Tapati faktinė situacija, kai asmuo įgyja nuosavybėn butą, nors ir su konkrečiai neįvardyta rūsio patalpa, kuri jam perduodama realiai naudoti, buvo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. A. J. ir kt. v. G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2004.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas