Nr. DOK-1661
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10009-2023-7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės, Jūratės Varanauskaitės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
susipažinusi su 2025 m. balandžio 25 d.
n u s t a t ė :
Atsakovė V. P. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti ieškovės R. D. ieškinys ir atsakovės V. P. priešieškinis dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Nr. DOK-1661
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10009-2023-7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės, Jūratės Varanauskaitės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
susipažinusi su 2025 m. balandžio 25 d.
n u s t a t ė :
Atsakovė V. P. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti ieškovės R. D. ieškinys ir atsakovės V. P. priešieškinis dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Teismai neišsprendė ginčo, nes netikėtai atmetė abiejų šalių ieškinius ir teisė atidalyti liko neįgyvendinta nei vienai iš šalių. Teismai pripažino, kad šios kategorijos bylose galima spręsti ir klausimą dėl idealiųjų dalių dydžio, bet jo nesprendė, o tai reiškia, kad liko aktualios viešame registre nurodytos idealiosios dalys (1/3 ir 2/3).
2. Teismai pripažino, kad ieškovei neva priklauso konkrečios patalpos, nors neatidalijus namo ir nesuformavus butų, pagal teisinį reguliavimą visas namas ir toliau lieka bendras ir jokios konkrečios patalpos asmeniškai ieškovei priklausyti negali, o atidalytos turi būti pagal idealiąsias dalis. Nesant suformuotų butų gali būti perleista tik idealioji dalis kartu su atitinkama realiąją dalimi (teisėmis naudotis pagal naudojimosi tvarką).
3. Teismai padarė esminę klaidą, kai ieškovės tėvų veiksmus bendrosios dalinės nuosavybės objekte (įrengiant papildomas patalpas palėpėje) kvalifikavo, kaip pagrindą priskirti šias dalis ieškovei. Vis dėl to, šiuo atveju pastate buvo įteisinta savavališka statyba, kuri nesukūrė naujų objektų, tik pakeitė esamo bendrosios nuosavybės objekto tam tikrus parametrus, vieną iš buvusių patalpų suskaidant į kelias patalpas, o tai nėra namo ar jo vertės pagerinimas, galintis būti pagrindu pasikeisti bendraturčių turimoms bendrosios nuosavybės teisės dalims. Teismai palėpę faktiškai traktavo lyg bešeimininkį daiktą, kurį vienas bendraturtis (ieškovės motina) sugebėjo paversti asmenine nuosavybe be jokio notarinio sandorio dėl bendrosios nuosavybės teisių perleidimo. Šiuo atveju galima tik nežymi kompensacija už padidintą vertę, tiek, kiek patalpos buvo įrengtos, ir į tai galima buvo atsižvelgti atidalijimo procese, tačiau jokiu būdu ne priskirti visas įrengtas bendras patalpas asmeninei nuosavybei. Juolab, kad toks priskyrimas neįmanomas nesant suformuotų butų ir atidalyto bendro daikto, t. y. tebeegzistuojant palėpės bendrajai nuosavybei. Teismų sprendimai iš esmės neatitinka daiktinės teisės normų ir sukūrė nepageidautiną precedentą, kad patalpų įrengimas bendrame plote leidžia jas pasisavinti lyg bešeimininkį daiktą, o todėl galima tikėtis nestabilumo ir piktnaudžiavimų didėjimo bendraturčių santykiuose Lietuvoje.
4. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas teisės principą impossibilium nulla obligatio est, įpareigojo atsakovę įrodinėti negatyvų faktą (įrodyti fakto nebuvimą), o tai yra įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės pažeidimas, lėmęs klaidingą esminių faktinių bylos aplinkybių nustatymą.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.
Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti V. P. (a. k. duomenys neskelbtini) 222 (du šimtus dvidešimt du) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. balandžio 24 d. AB „SEB bankas“, kodas ZO28584.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Agnė Tikniūtė
Jūratė Varanauskaitė
Dalia Vasarienė
