Baudžiamoji byla Nr. 2K-275-628/2023 Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00208-2021-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.1; 1.2.23.2.1; 1.1.8.1.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Jono Špelverio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo trejiems metams keturiems mėnesiams bausme.
Plungės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžiu, perkvalifikavus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, V. K. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, ir dalį šių narkotinių medžiagų pardavė, t. y. 2021 m. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ne mažiau kaip 4,253 g narkotinės medžiagos – kokaino ir ne mažiau kaip 27 vnt. (0,081 g) psichotropinės medžiagos – bromazepamo tablečių, turėdamas tikslą jas parduoti, laikė savo namuose ir nešiojosi su savimi, kol 2021 m. liepos 22 d. 22.50 val. likusį nerealizuotą šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį kratos metu paėmė policijos pareigūnai. Dalį turėtų narkotinių medžiagų – 1,267 g kokaino – V. K. dviejuose folijos lankstinukuose 2021 m. liepos 22 d. pardavimo tikslais nešiojosi su savimi: vieną jų – su 0,525 g – 2021 m. liepos 22 d. apie 20.00 val. už 60 Eur pardavė D. K., R. E. ir Ž. K., kitą – su 0,742 g – toliau laikė drabužių kišenėje, kol kratos metu šį lankstinuką paėmė policijos pareigūnai.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kvalifikavo V. K. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nustačiusi, kad V. K. turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti neteisėtai įgytas ir laikytas narkotines bei psichotropines medžiagas ir dalį narkotinių medžiagų pardavė.
3. Apeliacinės instancijos teismas minėtą išvadą padarė atsižvelgdamas į kitoje byloje nuteistų D. K., R. E. ir Ž. K. (dėl jų 2021 m. lapkričio 17 d. išskyrus ikiteisminį tyrimą, 2021 m. gruodžio 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jie buvo nuteisti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad įgijo narkotinę medžiagą iš V. K.) apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, kuriuos iš esmės patvirtina jų ikiteisminiame tyrime duoti parodymai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, prieš apklausdamas minėtus liudytojus, neišaiškino jiems pilietinės priedermės ir pareigos teisingai papasakoti visa, kas žinoma byloje. Priešingai, minėtiems liudytojams buvo neteisingai išaiškinta, kad jie turi teisę neduoti parodymų. Teismas neleido jiems užduoti klausimų, minėti liudytojai pasinaudojo teise neduoti parodymų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles. Tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, taip pat dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir teisme neprisiekia. Apklausiant tokius asmenis, jiems išaiškinama pilietinė priedermė ir pareiga teisingai papasakoti visa, kas žinoma byloje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas J. Špelveris prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Plungės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. nuosprendį arba pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 2 d. nuosprendį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti V. K. trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą arba bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimus, aplinkybes, susijusias su narkotinės medžiagos platinimu ar kitokiu realizavimu, pripažindamas patikimais ir leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, be to, privalėjo vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, o teismo padarytos išvados galimai prieštarauja teismų suformuotai praktikai ir doktrinai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesilaikė teismų praktikoje formuojamos pozicijos, kad draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas, kaltinamas ir nuteistas nusikalstamos veikos padarymu toje pačioje byloje, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, todėl tokie gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais, taip pat kitoje byloje dėl to paties įvykio nuteistajam kaip liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save. Šie pažeidimai turėjo būti pripažinti esminiais dėl kaltinamojo teisių suvaržymo ir teisės į teisingą teismą pažeidimo.
4.2. Jeigu byla dėl V. K. ir kitų asmenų (D. K., R. E., Ž. K.) būtų nagrinėjama kartu, teismui būtų buvę lengviau nustatyti kiekvieno asmens vaidmenį dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybių ir tuo pagrindu individualizuoti kiekvieno iš jų padarytų veiksmų apimtį, tinkamai kvalifikuoti jų veiksmus, tikslingai ir objektyviai įvertinti ir individualizuoti jų parodymus ir kiekvienam iš jų paskirti kriminalines bausmes. Nagrinėjant bylas, kurios buvo išskirtos iš vienos pagrindinės baudžiamosios bylos, kurioje įtarimai pareikšti tik V. K., o dėl kitų įtariamųjų tyrimas atskirtas, susidarė procesinė painiava ir atsirado galimybė kitiems nuteistiesiems, kuriems procesas buvo užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, atsisakyti duoti parodymus, taip atimant galimybę tiek V. K., tiek jo gynėjui užduoti klausimų apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Visi trys nuteistieji buvo apklausti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, todėl nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp jų parodymų, atliekant akistatas ir parodymą atpažinti asmenis, nes tiek R. E., tiek Ž. K. parodė, kad jie V. K. nepažįsta ir jo atpažinti negalėtų, o D. K. nurodė tik nepatvirtintą aplinkybę, kad V. K. pažinojo iš anksčiau. Taigi R. E., Ž. K., D. K. parodymų negalima pripažinti patikimais ir nenuginčijamais BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka. V. K. procesinė padėtis buvo apsunkinta, nes minėti asmenys atsisakė duoti parodymus, pasinaudodami savo procesinėmis teisėmis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistųjų R. E., Ž. K. ir D. K. parodymai nėra informatyvūs ir patikimi, nes nebuvo galimybės šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybes iš nuteistojo V. K. patikrinti teisme, šiems asmenims atsisakius duoti parodymus, grindžiant tai teise neduoti parodymų apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Esant tokioms aplinkybėms, teismui buvo pakankamas pagrindas abejoti, ar šių asmenų parodymai patikimi.
4.3. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje imperatyviai nenustatyta proceso stadija, kurioje asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba reikalauti, kad tie liudytojai būtų apklausti. Tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai, gali būti konstatuotas Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas. Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus ir tinkamai bei teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-4-895/2017). Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai yra vieninteliai ar lemiami ir yra pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu gali sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10). Tokiu atveju sprendžiant, ar parodymai pagrįstai pripažinti įrodymu, svarbu nustatyti, ar šie parodymai yra pakankamai reikšmingi pripažįstant asmenį kaltu ir ar juos galima laikyti patikimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-511/2016). Toliau kasatorius aptaria apeliacinės instancijos teismo padarytą išvadą dėl D. K., R. E. ir Ž. K. apklausos ir jų duotų parodymų pirmosios instancijos teisme, taip pat aptaria minėtų asmenų apklausą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo V. K. kaltė dėl narkotinių medžiagų pardavimo D. K. iš esmės grindžiama ikiteisminio tyrimo metu D. K. duotais parodymais, perskaitytais apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nuteistasis ir jo gynėjas neturėjo galimybės apklausti D. K. ir užduoti jam klausimų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes tiek D. K., tiek R. E., tiek Ž. K. teisme parodymus duoti atsisakė. Sprendžiant, ar šių asmenų parodymai pagrįstai pripažinti įrodymais, svarbu nustatyti, ar šie parodymai buvo pakankamai reikšmingi pripažįstant V. K. kaltu ir ar juos galima laikyti patikimais. Kasatoriaus nuomone, byloje pažeisti BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 5, 7 dalių, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto reikalavimai. Šie pažeidimai pripažintini esminiais dėl kaltinamojo teisių suvaržymo, teisės į teisingą teismą pažeidimo.
4.4. Kasatorius nurodo, kad, be ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamojo apklausto D. K. parodymų, byloje nėra kitų V. K. kaltę dėl narkotinių medžiagų pardavimo D. K., R. E. ir Ž. K. pagrindžiančių įrodymų. Šių parodymų nebuvo galima patikrinti, tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje ir nebuvo galima užtikrinti kaltinamajam galimybės ginčyti tokius parodymus, užduoti klausimų įrodymų tyrimo teisme metu, nes V. K. parodė, kad jis nė vieno iš asmenų nepažinojo, niekada su jais nebendravo ir nesusitiko.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas V. K. veiksmus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes faktinių ir neginčijamų aplinkybių dėl įgytos narkotinės medžiagos platinimo ar kitokio realizavimo byloje nenustatyta. Byloje ištirtos aplinkybės, rašytiniai ir daiktiniai įrodymai nepatvirtina V. K. narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo ar tikslo jas platinti ar kitaip realizuoti.
4.6. Nuteistasis V. K. tikslo realizuoti įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas neturėjo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai įvertino V. K. tikslus ir teisėtai bei pagrįstai pripažino, kad jis tikslo realizuoti įgytas narkotines medžiagas bei namuose laikomas psichotropines medžiagas (vaistus), kuriuos vartojo jo močiutė nuo nemigos ir kitų psichikos sutrikimų, neturėjo. Be to, šių vaistų, kurie buvo paimti kratos metu, galiojimo terminas buvo pasibaigęs ir jų vartoti, o kartu ir parduoti, nebuvo jokio pagrindo.
4.7. Skunde taip pat nurodoma, kad kasacinės instancijos teismui nustačius, jog V. K. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatymo sankcijoje, arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. V. K. yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena su savo motina, kuri yra pensinio amžiaus, be to, yra pagrindas manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys analogiškų nusikalstamų veikų. Skiriant bausmę, būtina atsižvelgti į tai, kad V. K. dirba, pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino visiškai, padaryti veiksmai sunkių pasekmių visuomenei nesukėlė, nes paimtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos nebuvo išplatintos ir panaudotos. Nagrinėjamoje byloje aptariamas nusikaltimas nebuvo dėsninga V. K. ankstesnio gyvenimo pasekmė, o jo pozityvus elgesys (įgijo specialybę, įsidarbino ir dirba, stengiasi teisingai gyventi ir pasitaisyti) parodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Teismas, skirdamas bausmę, nepakankamai įvertino visas aplinkybes ir nepagrįstai nesivadovavo BK 54 straipsnio 3 dalimi. Nuteistojo ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, darbo santykius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti paskiriant jam įstatymo sankcijoje nurodytą minimalią, bet griežtą laisvės atėmimo bausmę.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į nuteistojo V. K. gynėjo advokato J. Špelverio kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai ir įtikinamai argumentavo, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Šis teismas byloje atliko įrodymų tyrimą – perskaitė D. K., R. E. ir Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir vertino juos kartu su pastarųjų apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotais parodymais. Teismo posėdyje apklausiant minėtus asmenis dalyvavo nuteistasis ir jo gynėjas, jiems buvo suteikta teisė užduoti klausimus ir jie šia teise pasinaudojo. Be to, apeliacinės instancijos teisme apie ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų tvarką ir jų metu išaiškintas aplinkybes buvo apklausta liudytoja D. J., kurios parodymai laikytini savarankišku įrodymų šaltiniu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę ir tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, įvertino išskirtoje baudžiamojoje byloje nuteistų D. K., R. E. ir Ž. K., kurie nagrinėjamoje byloje buvo apklausti kaip liudytojai, parodymus, vadovavosi liudytojų D. J., R. J., R. R. parodymais, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir pagrįstai nustatė, kad nuteistasis dalį narkotinių medžiagų pardavė, o tai kartu su kitomis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis patvirtina išvadą, kad jis disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti.
5.2. Nagrinėjamoje byloje išskirtinių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas besąlygiškai prieštarauja teisingumo principui, nenustatyta, o kasatoriaus argumentai nesudaro pagrindo nustatyti išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei bausmės vidurkis ir adekvati padarytai nusikalstamai veikai, o švelnesnės bausmės paskyrimas nepadėtų užtikrinti bausmės tikslų ir teisingumo principo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo V. K. gynėjo advokato J. Špelverio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies ir 80 straipsnio 1 punkto reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme
7. Kasatorius skunde teigdamas, kad nuteistasis V. K. neplatino narkotinės medžiagos ir neturėjo tikslo platinti narkotines bei psichotropines medžiagas, didelį dėmesį skiria išskirtoje byloje nuteistų pagal BK 259 straipsnio 1 dalį D. K., R. E. ir Ž. K. parodymų vertinimui ir jų patikimumui. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išvadas apie faktines bylos aplinkybes grįsdamas kaip liudytojų apklaustų D. K., R. E. ir Ž. K. parodymais, pažeidė V. K. teisę į teisingą (sąžiningą) procesą. Kasaciniame skunde pažymima, kad D. K., R. E. ir Ž. K. buvo toje pačioje byloje įtariamieji, tačiau vėliau dėl jų ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas ir buvo priimti teismo baudžiamieji įsakymai. Anot kasatoriaus, toks vienoje byloje įtariamų bendrininkų ikiteisminių tyrimų atskyrimas yra netoleruotinas, nes šių asmenų teisė į trumpą procesą, kai įrodymai praktiškai nėra tiriami, negali paneigti V. K. teisės į teisingą teismo procesą. Skunde taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jie negalėjo būti apklausti kaip liudytojai.
8. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save laikoma neatskiriama teisingo proceso sąlyga Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme. Kaip liudytojai gali būti apklausti ir kitoje byloje nuteisti asmenys. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką nereiškia, kad po tokią teisę turinčio asmens veikos teisinio įvertinimo negali vykti jo apklausa. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).
9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2021 m. liepos 22 d. D. K., R. E. ir Ž. K. įtariant padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, o V. K. – BK 260 straipsnio 1 dalyje. Įtariamieji D. K., R. E. ir Ž. K. apklausti ikiteisminio tymo metu 2021 m. liepos 23 d. ir 2021 m. lapkričio 17 d., o 2021 m. lapkričio 17 d. prokurorės nutarimu dėl D. K., R. E. ir Ž. K. ikiteisminis tyrimas išskirtas, įtariamiesiems sutikus, kad procesas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu. Plungės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu D. K., R. E. ir Ž. K. nuteisti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad įgijo narkotinę medžiagą iš V. K.. Teismo baudžiamasis įsakymas priimtas vadovaujantis pirmiau nurodytais įtariamųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, dar neišskyrus dėl jų ikiteisminio tyrimo.
10. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, D. K., R. E. ir Ž. K. apklausti pagal liudytojo apklausos taisykles, prieš tai jų buvo paklausta, ar jie sutinka duoti parodymus. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, D. K., R. E. ir Ž. K. atsisakė duoti parodymus, tačiau į teisėjos, prokuroro ir gynėjo klausimus atsakė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prieš apklausiant D. K., R. E. ir Ž. K., jiems paaiškinta, kad jie nebus įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau išaiškinta pilietinė pareiga ir priedermė teisingai nurodyti visas jiems žinomas aplinkybes. Minėti asmenys apeliacinės instancijos teismo posėdyje davė parodymus, atsakė į teismo, prokuroro ir gynėjo užduotus klausimus. Be to, buvo perskaityti jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.
11. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesilaikė teismų praktikoje formuojamos pozicijos, jog draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas, kaltinamas ir nuteistas nusikalstamos veikos padarymu toje pačioje byloje. Teigiama, kad parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais, taip pat kad kitoje byloje dėl to paties įvykio nuteistajam kaip liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save.
12. Apklausiamo nuteistojo procesinė padėtis BPK normomis nėra sureguliuota. Pagal teismų praktiką, dėl tos pačios veikos kaip bendrininkai jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, bet tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-856/2006, 2K-377-511/2016). Apeliacinės instancijos teismas, pradėdamas D. K., R. E. ir Ž. K. apklausas, jų neįspėjo dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, tačiau tinkamai neišaiškino teisės neduoti parodymų apie savo galimai padarytas nusikalstamas veikas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, apklausdamas D. K., R. E. ir Ž. K. apie padarytą nusikalstamą veiką, pažeidė BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Tačiau toks pažeidimas gali būti nepripažintas esminiu, jei jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio.
13. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, jog tokie duomenys negali būti įrodymai. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus, įrodymais paprastai nepripažįstami ir jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-377-511/2016, 2K-82-699/2017).
14. Nagrinėjamoje byloje pirmiau minėtų aplinkybių, dėl kurių BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimų pažeidimas būtų pripažintas esminiu, nenustatyta. Nuteistieji D. K., R. E. ir Ž. K. parodymus apie narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybes davė savo valia, V. K. ir jo gynėjas galėjo jiems užduoti klausimų, apeliacinės instancijos teismas, gretindamas šiuos parodymus tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, kruopščiai juos analizavo ir pripažino, kad šie parodymai yra patikimi.
15. Pažymėtina, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-648/2017). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių reikalavimų laikėsi. Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nustatytas BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimų pažeidimas apklausiant jau nuteistus asmenis nepripažįstamas esminiu, nes V. K. gynybos teisės nebuvo esmingai suvaržytos ir toks nuteistųjų apklausos tvarkos pažeidimas neturėjo įtakos jų parodymų patikimumui.
16. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad, be ikiteisminio tyrimo metu apklausto D. K. parodymų, byloje nėra kitų V. K. kaltę dėl narkotinių medžiagų pardavimo pagrindžiančių įrodymų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas V. K. pateiktų kaltinimų pagrįstumą, vadovavosi ne tik D. K., bet ir R. E. ir Ž. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tokie parodymai, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti kaltinamojo parodymai, gali būti perskaitomi, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems parodymams patikrinti, tai ir buvo padaryta apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo apklausta ir D. K. bei R. E. apklausas ikiteisminio tyrimo metu atlikusi tyrėja D. J.. Taigi, be D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtina V. K. pareikštus byloje kaltinimus: jau minėtos liudytojos D. J., liudytojo policijos pareigūno R. J., liudytojo R. R. parodymais, specialisto išvada, kratos protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu, vyresniojo tyrėjo M. G. tarnybiniu pranešimu. Visi šie įrodymai, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, detaliai analizuoti atskleidžiant jų turinį, gretinti tarpusavyje, jų pagrindu paneigiant V. K. gynybines versijas.
17. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-719/2023).
18. Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-719/2023).
19. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
20. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kasacinės instancijos teismui nustačius, jog V. K. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, yra pagrindas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatymo sankcijoje, arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Šiems argumentams nepritartina.
21. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-179-719/2022). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti taip pat labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).
22. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kuriai esant tikslinga taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 55.4, 55.5 papunkčiuose išanalizavo ir įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, be kita ko, ir tai, kad V. K. ne kartą teistas, tyčinis sunkus nusikaltimas padarytas neišnykus teistumui, jis pripažintas recidyvistu, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgta į tai, kad V. K. jau anksčiau teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat į tai, kad baustas administracine tvarka už narkotinių medžiagų vartojimą.
23. Nors kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. K., nepakankamai įvertino visas aplinkybes ir nepagrįstai nesivadovavo BK 54 straipsnio 3 dalimi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei gynėjo atsiliepime į prokurorės skundą, nei baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismui nebuvo pateikta prašymo taikyti V. K. BK 54 straipsnio 3 dalį bei tokio prašymo taikymą pagrindžiančių aplinkybių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. K. gynėjo advokato Jono Špelverio kasacinį skundą.
Teisėjai Artūras Ridikas
Algimantas Valantinas
Sigita Jokimaitė
