J. Ž. pagal BK 140 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 1-36-1197/2025

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00289-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.2.2; 2.3.6.4.4.1; 2.3.6.4.4.2; 2.3.6.4.6.1; 2.3.6.4.6.2

(S)

VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas Virginijus Kanapinskas,

sekretoriaujant Teresai Stankevič,

dalyvaujant prokurorei Rūtai Šipkauskienei,

kaltinamajam J. Ž., jo gynėjui advokatui Pavel Borkovski,

nukentėjusiosios L. L. atstovei pagal įstatymą A. L.,

nukentėjusiojo J. L. atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei Z. L.,

nukentėjusiosios L. L. įgaliotai atstovei advokatei Annai Grinevič,

nukentėjusiojo J. L. įgaliotai atstovei advokatei Silvijai Mardosaitei,

civiliniui ieškovui T. G. L.,

Valstybės vaikų teisių ir įvaikinimo tarnybos atstovams Dmitrij Charitonov, Gžegož Masian,

psichologei E. M.,

liudytojams R. K., D. B., N. R., V. B., A. V., V. R., V. B.,

uždarame teisiamajame posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaruojantis adresu (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, profesinio išsilavinimo, dirbantis vairuotoju UAB (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje.

Teismas

n u s t a t ė :

1. J. Ž. kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, sukėlė fizinį skausmą mažamečiui Lietuvos Respublikos piliečiui, o būtent: jis, 2023 m. gegužės 18 – 2023 m. gegužės 19 dienomis, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, jo vairuojamam autobusui stovint Lenkijos Respublikos teritorijoje, (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokyklinės išvykos į Gdanską metu, panaudojo fizinį smurtą prieš mažametę nukentėjusiąją L. L., tai yra, priėjęs prie nukentėjusiosios L. L. tyčia delnu sudavė jai vieną smūgį į pakaušį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai L. L. sukėlė fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais J. Ž. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Taip pat jis, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, sukėlė fizinį skausmą kitam mažamečiui Lietuvos Respublikos piliečiui, o būtent: jis, 2023 m. gegužės 18 – 2023 m. gegužės 19 dienomis, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, jo vairuojamam autobusui stovint Lenkijos Respublikos teritorijoje, (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokyklinės išvykos į Gdanską metu panaudojo fizinį smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį J. L., tai yra tyčia ranka sudavė jam vieną smūgį į dešinės pusės galvos sritį, tokiais savo veiksmas nukentėjusiajam J. L. sukėlė fizinį skausmą.

Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir veikos kvalifikavimas

2. 2024 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdžio metu kaltinamasis J. Ž. savo kaltės nepripažino, kaltinamojo akto esmę suprato. Paaiškino, jog nori duoti parodymus po visų proceso dalyvių apklausų.

3. 2025 m. kovo 4 d. teismo posėdžio metu kaltinamasis J. Ž. savo kaltės nepripažino. Paaiškino, kad viskas vyko Gdansko mieste. Mokytojos paliko vaikus be priežiūros, svetimame mieste, vienus. Vaikai išsidirbinėjo, darė, ką nori. Jis vaikų nelietė, nei mergaitės, nei vaikino, nei J., nei L.. Mano, kad vaikai prišnekėjo ant jo, nes jis juos apšaukė, aprėkė, pagrasino, kad iškvies policiją, nes J. laužė sėdynę. Viskas buvo vienu metu. Mano, kad apkaltino jį tiesiog, kad nenešti atsakomybės. Pradėjo bartis, kai jie išsidirbinėjo, pridarė jam šunybių, laužė tą sėdynę, mėtėsi buteliais, stiklinėmis. Padarė vieną sykį pastabą, kitą, jie jį pasiuntė ant trijų raidžių. Jie pasakė „kas tu toks“, pasakė, kad jie pasamdė autobusą, tai jų autobusas. Jis jiems paaiškino, o jie pasakė, kad jis prisidirbo. Kad mergaitė sakė, kad jai smogė į pakaušį, to jam net mintyse nebuvo. Girdėjo, kad ji prašė draugės paduoti kuprinę. Matė, kad aukštai kilnojo tą kuprinę, gal, kai kilnojo kurpinę, ta draugė šia kuprine ją užkabino. Su mergaitėmis jokio konflikto iš viso nebuvo, tik berniukai išsidirbinėjo. Kad apšaukė prisipažįsta, tačiau, net pirštu neprisilietė. Po to ėjo į autobuso priekį, tuomet kuprinė su batais jam krito po kojomis, jis užsikabino ir nėrė ant sėdynių. Atsitrenkė į sėdynę, bet kontaktų su vaikais neturėjo, tada vaikai pradėjo rėkti, kad vairuotojas vaikus muša. Atsakydamas į teisėjo klausimus, parodė, kad buvo priėjęs prie vaikų, prie galinių durų. Buvo priėjęs nevisai prie J.. Kur sėdėjo L., nežino, ji sėdėjo kažkur gale, ten net nebuvo priėjęs. Jis juos tik apšaukė, nes negalėjo jau iškentėti, jie jį siuntė ir nežinia ką išdarinėjo. Kad apgadinta sėdynė pamatė, kai tik grįžo į Lietuvą, į viešbutį. Tada, kai valė autobusą, pamatė. Pranešė apie tai firmos direktoriui, bet pats ją suremontavo, kiek galėjo, ir važiavo toliau. Mokytojoms nesakė apie tuos butelius, kad jie gėrė alų, ar alkoholinį ar ne, pasakyti negali, tačiau matė, kai nešė skardines. Sėdynę suremontavo prie viešbučio. Padarė tos sėdynės nuotrauką. Atsakydamas į nepilnamečio nukentėjusiojo J. L. atstovės pagal įstatymą klausimus, paaiškino, kad policija Lenkijoje sustabdė autobusą techninei patikrai. Jis parduotuvėje Lenkijoje buvo, pirko, ką norėjo. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad buvo šurmulys gale autobuso vaikai pradėjo rėkauti. Jis iškėlė galvą, matė, kad kažkas padavinėjo kažkam kuprinę, nežino, ar ten L., ar ne, galbūt su ta kuprine galėjo kirsti į pakaušį. Niekas iš mergaičių jam pretenzijų neturėjo, jokio pagrindo kaltinti mergaites neturėjo. Mergaitės net ramino vaikinus. Mergaitės buvo visos geros, jokių priekaištų joms neturi. Vieną kartą nusikeikė, tiesiog neiškentėjo. Kai grįžo, J. asmeniškai jam jokių priekaištų nereiškė. Kai jis važiuojant pasakė, kad jis iškvies policiją ir jie už netvarką atsakys, vaikai pradėjo būgštauti. Jie sakė, kad negaus atlyginimo, sakė „tu čia nerėk, mes tave paliuosuosime, tu čia nedirbsi“. Mokytojoms apie viską pranešė, tačiau joms buvo pasakyta, kad jis sudavė, tačiau to nebuvo. Su mokytojom buvo kalba apie J., bet nieko ypatingo. Mokytoja A. V. pasakė, kad pakenkė ne į savo naudą, nes užkabino J., nes to vaikino tėvai jų mokyklą „šokdina“. Grįžus į viešbutį, jokios pagalbos niekam neprireikė, niekas nesiskundė. Jis pasakė mokytojoms, jeigu kažkas blogai, iškvies policiją, tačiau jos pasakė, kad viskas gerai ir policijos kviesti nereikia. Jis sąžiningas žmogus, prieš nieką nepakėlė rankos, išaugino vienas du vaikus. Iš darbo išėjo savo noru. Jam buvo padaryta dešinės rankos operacija, blogai jautėsi. Atsakydamas į teisėjo klausimą, paaiškino, kad dabar irgi dirba vairuotoju, kitoje vietoje. Važinėja po Vilnių, Vilniaus rajoną, Kauną. Atsakydamas į nepilnamečio nukentėjusiojo J. L. atstovės pagal įstatymą klausimą, parodė, kad jis, kai gavo pakvietimą į apklausą, atėjo. Jis gavo pakvietimą tik į vieną apklausą.

4. 2023 m. lapkričio 17 d. apklaustas įtariamasis J. Ž. pozicijos dėl kaltės neišreiškė ir parodė, kad psichiatrinėje ligoninėje gydytas nebuvo, priklausomybės ligų centre nesigydė. Pranešimas apie įtarimą jam yra įteiktas. Pasinaudodamas savo teise neduoti parodymų, šiandien parodymų neduos, nori pasirūpinti savo gynyba. Parodymus duos ikiteisminio tyrimo metu, apklausoje dalyvaujant jo gynėjui (II t., b. l. 15-17).

5. 2023 m. lapkričio 23 d. papildomai apklaustas įtariamasis J. Ž. parodė, kad 2023 m. gegužės mėnesį dirbo UAB (duomenys neskelbtini) turistinio autobuso vairuotoju. Įmonė gavo užsakymą vežti moksleivius į kelionę į Lenkiją. Jis, kartu su V. R., vairavo autobusą, kuriuo moksleiviai vyko į ekskursiją. 2023 m. gegužės 18 d. ryte išvyko iš Lietuvos, iš (duomenys neskelbtini), kelionė truko dvi dienas. Autobusas buvo 55 vietų, buvo pilnas vaikų. Tiksliai, kiek mokytojų vyko kartu su vaikais, neatsimena, keturios ar šešios. Vaikai buvo įvairaus amžiaus, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) metų, (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) metų. Apie pietus atvažiavo į Lenkijos Respubliką, į Gdanską, sustojo, vaikai išėjo į ekskursiją. Jie sustojo aikštelėje, kartu su kitu vairuotoju laukė sugrįžtančių vaikų iš ekskursijos. Į viešbutį turėjo išvykti Lenkijos laiku 18:00 val. Apie 17:00 val. mokytoja, moteris, jos vardo ir pavardės nežino, grįžo su dalimi vaikų, jų buvo apie 20. Vaikai įlipo į autobusą, atsisėdo galinėje dalyje, o mokytoja kažkur išėjo. Autobuse, kaip sakė, buvo apie 20 vaikų, kiek pamena, buvo vien berniukai. Kai mokytoja išėjo iš autobuso, vaikai pradėjo mėtytis buteliais, triukšmauti, muštis tarpusavyje, pradėjo laužyti sėdynes. Jis tuo metu buvo autobuso priekyje, vairuotojo vietoje. Kolega jo buvo išėjęs iš autobuso, buvo lauke. Jis, būdamas autobuso priekyje, išgirdo, kad vaikai triukšmauja, matė, kad mėto butelius tarpusavyje, mušasi, taip pat išgirdo laužomų sėdynių garsą. Kai autobuse prasidėjo triukšmas, jo kolega V. grįžo į autobusą. Jis atsistojo nuo savo vietos ir nuėjo arti vaikų, paprašė ramybės, paprašė nusiraminti. Pasakė ramiai, keiksmažodžių nevartojo. Vienas iš vaikų, berniukas, kurio jis nepažįsta, kaip atrodo, neatsimena, pasiuntė jį „ant trijų raidžių“. Kai vaikas jį pasiuntė, jis ėjo link jo pažiūrėti į jį, užsikabino už kažkokio maišo su batais, kuris gulėjo praėjime ir nugriuvo į praėjimą, krito, tačiau nieko iš vaikų neužgavo. Fizinio kontakto su nei vienu iš vaikų jis neturėjo. Vaikai pradėjo skanduoti, kad vairuotojas muša vaikus. Jis atsikėlė, tas berniukas, kuris jį pasiuntė, sėdėjo priešais jį, jis, žiūrėdamas į jį iš priekio, jį sugėdino, pasakė, kad negražu siuntinėti vyresnius „ant trijų raidžių“. Tą sakydamas vaikui jis keiksmažodžių nevartojo. Grįždamas atgal į savo vietą, jis išsikeikė, galėjo garsiai pavartoti keiksmažodžius, tačiau jie nebuvo išsakyti vaikų atžvilgiu. Jis grįžo į savo vietą, vaikai apsiramino. Po to, jam sėdint autobuse, berniukai pradėjo nešti alaus butelius iš autobuso, jis tą pastebėjo ir paklausė jų „tai jūs dar ir alų geriat?“. Vienas iš berniukų paprašė, kad jis nesakytų mokytojoms. Jis pažadėjo, kad mokytojoms, apie tai, kad vaikai gėrė alų autobuse, nieko nesakys. V. taip pat matė, kad vaikai išmetinėja tuščias alaus skardines. Grįžo mokytojos su kitais vaikais. Kas iš vaikų pasakė mokytojoms, kad jis mušė vaikus, jis nežino, bet jis nieko nemušė. Mokytojos, vardų ir pavardžių jis nežino, klausė jo, kas atsitiko, jis paaiškino, kad grįžo į autobusą, triukšmavo, vienas iš berniukų jį pasiuntė, tačiau jis fizinio smurto nei prieš vieną iš vaikų nenaudojo, nemušė. Prieš jokią mergaitę jis smurto nenaudojo, su mergaitėmis jokio konflikto nebuvo, nebuvo net jokio žodinio konflikto. Visos mergaitės buvo ramios, paklusnios, jokių konfliktų, kaip sakė, nebuvo. Taip pat nori parodyti, kad vėliau jis apžiūrėjo autobusą, viena iš sėdynių buvo sulaužyta, buvo sulaužyta sėdynės nugarėlė, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) jis apie tai nepranešė, nes po kiekvienos kelionės autobusas apžiūrimas, taisomi sugadinimai, jei tokių atsiranda. Šiuo metu apgailestauja, kad neinformavo laiku mokytojų apie vaikų elgesį autobuse, alaus gėrimą ir sulaužytą kėdę. Mano, kad vaikai, žinodami, kad jis papasakojo mokytojoms apie jų elgesį ir apie tai, kad jį pasiuntė „ant trijų raidžių“, išsigando pasekmių, todėl galėjo apkaltinti jį fiziniu smurtu prieš juos, ko iš tikrųjų nebuvo (II t., b. l. 27-30).

6. 2024 m. gegužės 7 d. apklaustas įtariamasis J. Ž. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įtariamojo teisės jam išaiškintos, teisė turėti gynėją jam išaiškinta, pageidauja jo gynėjo dalyvavimo. Įtarimą perskaitė, įtarimo esmė jam yra aiški ir suprantama, dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo savo kaltės nepripažįsta. Pasilieka prie savo parodymų, išsakytų ankstesnių apklausų metu. Nori papildomai tik pasakyti, kad jis jokio konflikto su pranešime apie įtarimą nurodyta mergaite vardu L. neturėjo ir jokių smurtinių veiksmų jos atžvilgiu nenaudojo. Jis apskritai su jokiomis mergaitėmis, kurios važiavo autobusu, jokio nei konflikto, nei kontakto neturėjo. Gali paminėti, kad mergaitės autobuse elgėsi gražiai ir tvarkingai. Jis tik apibarė berniuką J., kuris laužė kėdę autobuse. Berniukas J. jį net pasiuntė ant trijų raidžių, berniukas jam taip pat pasakė „tu rytoj nedirbsi“. Jokio fizinio smurto J. atžvilgiu nenaudojo. Nori dar pasakyti, kad pasiskundęs vaikų elgesiu auklėtojai, pasakė jai apie šitą berniuką J., apie jo netinkamą elgesį bei nepagarbius žodžius jo atžvilgiu, į ką auklėtoja jam atsakė „ne tą vaiką užkabinot, turėsit problemų“. Nori tik pasakyti, kad tam, kad vaikai apgintų save ir savo blogą elgesį, jie tiesiog melagingai apkaltino jį, kad jis juos mušė. Daugiau neturi ką pasakyti (II t., b. l. 37-40).

7. 2025 m. sausio 8 d. teismo posėdžio metu apklaustas nepilnametis nukentėjusysis J. L. paaiškino, kad ankstesnės apklausos metu buvo nuoširdus, sakė tiesą. Daugiau papildyti nieko negali, jau daug ko neprisimena. Į klausimus atsakyti pabandys. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad akinius nešioja seniai, neprisimena nuo kada. Įvykio metu neprisimena, ar buvo su akiniais. Kelionės metu, kas ką darė, tiksliai negali pasakyti, nes nuo kelionės praėjo daug laiko. Prisimena, kad tik daug triukšmavo, kėdžių jie nelaužė, gal kažką darė su kėdėmis, neprisimena. Kas ką darė ir ką darė jis, neprisimena, nes praėjo daug laiko, prisimena, kad tik daug triukšmavo. Jis auklėtojai sakė, kad vairuotojas trenkė jam į veidą, ar jie ką prisidirbo, neprisimena ar sakė. Kas ištraukė iš kėdės metalinį atlošą, nematė, nežino ir negirdėjo. Pirmą kartą apie tai girdi, nežino, ar tai buvo kelionėje. Ankstesnės apklausos metu kažką sakė, tačiau neprisimena tiksliai kas buvo, gal jis tą atlošą lietė, bet kad jį laužė, neprisimena, nežino. Po to, kai vairuotojas jam sudavė į veidą, jam labai skaudėjo, buvo nejauku. Po trenkimo vairuotojas atsisėdo į savo vietą ir pradėjo jiems grasinti, kad išlaipins juos iš autobuso ir paliks juos vienus. Visos kelionės metu bijojo. Kas buvo po to įvykio, blogai prisimena. Važiavo po to į viešbutį, bet ne viską prisimena. Pas gydytojus nesikreipė, bet skaudėjo jam ilgą laiką, kiek tiksliai laiko, neprisimena. Visos kelionės metu jam tą vietą tikrai skaudėjo. Kai grįžo namo, skausmas truputį apsilpo. Laikas, apie kurį sakė, kad skaudėjo, nežino, ar yra tikslus, to tiksliai pasakyti negali. Atsakydamas į įgaliotos atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimus, parodė, kad šiuo metu nejaukiai jaučiasi, jaučia nemalonius jausmus, susijusius su tuo įvykiu, nenori prisiminti šio įvykio. Atsakyti, kad šis įvykis jo nepaveikė, negali, šis įvykis kažkiek jį paveikė.

8. 2023 m. spalio 26 d. apklaustas nepilnametis nukentėjusysis J. L. parodė, kad grįžinėjo iš Gdansko į Lietuvą, sustojo autobusas ir davė laisvą laiką. Daugelis vaikų pasivaikščiojo. Po kažkur 30 minučių grįžo į autobusą, anksčiau laiko. Autobuso vairuotojas įleido anksčiau į autobusą, jie nelabai gerai elgėsi. Vairuotojas po 5 minučių jam sudavė kažkur per galvą, nelabai gerai elgėsi, dar kažką kitiems darė, girdėjo, bet nematė. Dar matė kaip vienam jo draugui už rankos pastvėrė, bet daugiau nieko nematė. Girdėjo iš savo draugų, kad jos draugei trenkė per veidą. Iš kitų vaikų girdėjo, bet pats nematė. Viskas buvo antroje dienos pusėje, datos nepamena. Važiavo su viena drauge, sėdėjo kartu. Ekskursija buvo kelionė į Lenkiją, kažkur Gdanske įvyko. Po to vairuotojas gąsdinti pradėjo, kad jis juos paliks. Išleido juos maždaug įpusėjus dienai, kažkur gal 15-16 val., kažkur po 30 min., gal 10 vaikų grįžo anksčiau. Sėdėjo prie autobuso, žaidė, po to vairuotojas juos įleido į vidų. Jis labiau gale sėdėjo ir arčiau galo sėdėjo. Neprisimena, ar kas šalia sėdėjo, ar ne. Jis tikrai prisimena, kad kitoje eilėje turėjo sėdėti du vaikai, bet susėdo 3 vaikai. Jis tikrai prisimena, klasiokai rėkavo, garsiai kalbėjo, kėdes daužė ir pats biškį daužė kėdes. Stipriai judino kėdes į priekį, atgal. Laužė daiktus. Vairuotojas girdėjo ir matė, po kurio laiko atsibodo, tai susiruošė pamokyti. Grįžinėjant jis grasino, kad juos paliks Lenkijoje. Atlošą labiau laužė. Jis nematė, tiesiog sėdėjo ramiai, jis atėjo ir trenkė jam stipriai per galvą (per šoną) neprisimena kur, jam į dešinę pusę (rodo prie smilkinio). Su delnu trenkė. Daugiau į stipresnę pusę. Jis trenkė ir pasakė, kad daugiau taip nesielgtų. Skaudėjo grįžtant kažkiek laiko, bet kai grįžo namo, tai išnyko skausmas. 6-7 balų stiprumo skausmas. Ir paskui „biški“ juto skausmą. Grįžinėjant skaudėjo, bet namo grįžus išnyko. Gal 30 minučių jautė skausmą. Su kitais vaikais kažką darė, bet prisimena, kad jo vienam draugui už rankos pastvėrė, neprisimena, ar po jo įvykio. Girdėjo, kad trenkė L., nežino, kur sudavė, tik girdėjo. Dar girdėjo, kad atėmė akinius R. G.. Kad L. sudavė, klasiokai sakė, girdėjo. Pamena, kad buvo po pamokos, vaikai klausė, kodėl L. nėra ir pasakė, kad sudavė ir jai trauma, todėl neatėjo kažkodėl. Iš mamos girdėjo. Žino, kad yra garso įrašas, vaizdo įrašo nėra. Žino, kad jei neklysta, gal D. P. (klasiokas) darė garso įrašą. Jo mama irgi turi ir persiuntė tą garso įrašą. Bijojo kurį laiką, bet po to nusiramino, bijojo, kad paliks Gdanske ir kad gali suduoti dar kartą. Bet po to nusiramino. Bijojo, kai sudavė. Dabar gerai jaučiasi ir nebijo. Greitai viskas įvyko, per 1-2 dienas viskas atsistatė. Pasakojo tėčiui ir mamai, mokytoja irgi žinojo. Su vairuotoju nekalbėjo, tik mokytojos kalbėjo su juo. Nematė ir nebendravo su vairuotoju. Jo manymu, jis negerai pasielgė, nevertintų kritiškai, bet vertintų kaip į blogesnę pusę. Nežino, kaip norėtų, kad baigtųsi istorija. Susitaikyti nenorėtų su vairuotoju, jis turi norėti susitaikyti, pasielgė tai pasielgė, jam nėra skirtumo. Neutralus nori būti per visą laiką, nors ir nukentėjo. Pareiškimą parašė tėvai. Dalinosi, bet minimaliai sakė, tėvams daugiau sakė, mokytojams minimaliai sakė. Atsakydamas į prokurorės klausimus, parodė, kad pakeliui į Lietuvą grįžinėjo. Jis prisimena, kad sėdėjo D. K., kitų nelabai prisimena vaikų. K. tikrai žino, gal ir D. matė. Negirdėjo ir nežino, kuriuo metu L. trenkė, ar po jo įvykio, ar prieš. Iš kitų, spėja, irgi nelabai žino, ar po jo įvykio ar prieš jo įvykį. Prisimena, kad vairuotojas daug keikėsi. Jo draugai pasakė, kad neturi teisės trenkti. Jis pasakė „man Dievulis visas teises davė“ ar kažką pasakė, nelabai gražiai kalbėjo, daug keikėsi. Ir sakė visokias teises turi. Atsakydamas į advokatės Anos Ustinovič klausimus, parodė, kad grįžinėdamas nepastebėjo, kaip atrodė ir autobuse savęs nematė. Kai grįžo namo, nebuvo jokių žymių. Niekas nekomentavo, kaip atrodo. Tėvams apie įvykį papasakojo, jie iškart paklausė, kas ten įvyko. Nepamena jis klausė mama ar tėtis, mokytoja jiems paskambino ir pasakė. Neprisimena, kuri mokytoja. Istorijos ir matematikos mokytoja vyko ir pasakė apie įvykį. Atsakydamas į vaiko teisių atstovo klausimą paaiškino, kad iki įvykio neprisimena, ar davė vairuotojas pastabų ar ne. Bet prieš įvykį jis keikėsi, tai, kai jam sudavė, tai daug keikėsi, bet kai mokytojų nebuvo, tiksliai nepamena. Atsakydamas į teisėjos klausimus, nurodė, kad keikėsi, kai mokytojos nematė, bet, spėja, dėl jų blogo elgesio. Jis neprisimena, kaip jautėsi. Jis tai nelabai kreipė dėmesio į jo keiksmus, kartais pasitaiko, kad viešuoju transportu važiuoja ir girdi, todėl nelabai kreipė dėmesio. Į vairuotojo pastabas atkreipė dėmesį ir po to pasimiršo, ir dėl to nesąmones darė. Jei neklysta, iš R. buvo atimti akiniai. Atsakydamas į vaiko teisių atstovo klausimus paaiškino, kad kalbėjo jiems, kaip elgtis kelionės metu, pasakojo, kad reikės gražiai elgtis, ypač atsargiai elgtis, nepasiklysti, nes į kitą šalį vyksta. Mokytoja kalba apie drausmingumą ir, aišku, klasiokai neklauso kartais. Klasės auklėtoja A. pasakojo. Vairuotojas neprisimena, ar kažką sakė (I t., b. l. 145-147).

9. 2025 m. sausio 13 d. teismo posėdžio metu apklausta nepilnametė nukentėjusioji L. L. paaiškino, kad jau ne viską prisimena, nes praėjo daug laiko. Nieko pridėti neturi, viską jau pasakė, gali atsakyti į klausimus. Atsakydama į įtariamojo gynėjo klausimus, parodė, kad jie atvažiavo į Lenkiją, pernakvojo, o kitą dieną išvažiavo. Konfliktas su vairuotoju įvyko pirmą važiavimo dieną. Kai įvyko konfliktas su vairuotoju, neprisimena, ar jau autobusas tuo metu važiavo, ar buvo sustojęs. Autobuse visi triukšmavo, vairuotojas norėjo nuraminti vaikus. Paprašė A., kad paduotų jai kuprinę. Vairuotojas buvo arčiau jos ir sudavė jai kumščiu su delnu į pakaušį, tuo metu jis buvo už jos, nes ta rankinė buvo po A., ten apačioje. Vairuotojas priėjo, nes autobuse buvo triukšmaujama, pati nieko nematė, tik girdėjo, kad autobuse triukšmavo. Kai jai sudavė vairuotojas, jai skaudėjo, išsigando. Skausmą vertina 7-10 balais. Vakare jau nelabai skaudėjo. Pas gydytojus nesikreipė. Apie savo skausmą papasakojo savo buvusiai auklėtojai A. V., apie viską, kas ten įvyko. Ji apie viską klausinėjo. Auklėtoja paklausė, kaip viskas įvyko.

10. 2023 m. lapkričio 10 d. apklausta nepilnametė nukentėjusioji L. L. parodė, kad ji buvo ekskursijoje, Lenkijoje. Jie važiavo tiesiog. Buvo šviesu laiko nepamena. Pas juos buvo daug vaikų, sėdėjo beveik gale. Sėdėjo su A.. Ji ten gale, kalbėjo garsiai gale klasiokai, vairuotojas norėjo, kad tyliau būtų, nevaikščiotų vaikai. Prašė A., kad jai paduotų rankinę ir ji neišgirdo. Po to A. pasakė garsiau, buvo nusisukus, garsiau pasakė, vairuotojas trenkė jai į pakaušį (parodo). Įvykį matė D., G. ir A., ji jai padavė jos rankinę. Apramino vaikus vairuotojas, nesakė mokytojai apie įvykį, nes bijojo pasakyti. Paskui vėl vairuotojas nuėjo į priekį, mokytojos sėdėjo ir viskas. Kai buvo laisvas laikas, miestelyje galėjo nusipirkti ką norėjo. Kažkiek žmonių autobuso gale buvo, jie buvo apsikeitę vietomis, jos vietoje sėdėjo berniukai. Sėdėjo J., jis pradėjo drebinti kėdę ir ten buvo triukšmo, mokytojų nebuvo tuo metu, jos buvo išėjusios su (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) klasės mokiniais. Vairuotojas atėjo, bandė nuraminti, bet vis tiek drebino kėdę, ir tada vairuotojas J. trenkė. Buvo labai baisu, drebėjo kojos visiems. Paskui ėjo link priekio vairuotojas ir atsistojo per vidurį, pasakė „išlaipinsiu, čia mano autobusas“. Išgirdo, kad garsiau kalbėjo vaikai, vairuotojas sakė „išlaipinsiu, nebevešiu daugiau“, pavadino dar žodžiais. Paskui atsisėdo ir tyliai kalbėjo, berniukai pasakė apie J. ir apie ją mokytojai, bet joms nebuvo svarbu, nuvažiavo iki „hotelio“. Po to mokytojos atėjo į kambarį, liepė parodyti video, bet liepė niekam neplatinti, sakė pasikalbės su tuo vairuotoju. Ryte susirinko ir nieko blogo vairuotojas nesakė daugiau. Atsakydama į teisėjos klausimus, paaiškino, kad gal gegužės mėnesį buvo ekskursija, autobusu važiavo. Gale, priešpaskutinėj sėdynėj sėdėjo, 3 sėdynė nuo galo. Kairėje pusėje su A. sėdėjo, prie lango sėdėjo A.. Jai po dešine D. ir G.. Kai jai vairuotojas trenkė, tai jos važiavo, vaikai atsistodavo, kartais, kai kurie garsiai kalbėjo. Pilnas autobusas buvo, tik priekyje penktokai nelabai triukšmavo. Atsistoja, kad kažką paduoti, ar pažiūrėti, kai kurie prisisegę, kai kurie ne. Vienas vairavo vairuotojas, kitas pridėjo, pavardės nežino. Jos daiktai buvo apačioje, po A. sėdyne, bet ji neišgirdo. Pasakė garsiau, ar gali paduoti jos daiktus, vairuotojas ėjo autobusų link jų. Nematė ji jo. A. tik padavė ir viskas. Ji nusisukus buvo, pajuto smūgį (rodo) į galvos pakaušį. Stiprokas smūgis, jai skaudėjo. Gal 6,5 stiprumo skausmas. Kai trenkė, labai pajuto, po to atsileido, gal po 15 minučių ir ji nejuto nieko, tik kaip sutrenkta juto. Nenukrito nuo smūgio, kai vairuotojas trenkė, pasakė, kad būtų tyliau. Keistai jautėsi, kai trenkė, bijojo. Keletą ašarų buvo tik. Matė A. A., D. (pavardės nežino, P.), G. (pavardės nežino). Vairuotojas jiems pasakė, kad tyliau, ir toliau važiavo po pilis, po to laisvas laikas buvo sustoti. Su mokytoja ėjo į miestą, po to liepė susitikti prie autobuso. Kai grįžo, buvo vaikų autobuse. Jos su A. grįžo, buvo pasikeitę vietomis su berniukais. Buvo su D. ir G. apsikeitę. Atsisėdo dešinėje, prie lango, A. prie jos. Kitoje pusėje buvo D., kito nežino, gali būti G.. D. sėdėjo kitoje pusėje ne prie lango. J. pradėjo drebinti kėdę, jis sėdėjo už D., toje pačioje eilėje ir G. sėdėjo kairėje pusėje. J. drebino kėdę, atlošą. Nežino, dėl ko jis taip elgėsi. Vairuotojas atėjo tas pats, kuris jai trenkė. Priėjo, pasakė „tyliau, nešiukšlinti, nes čia mano autobusas“, trenkė J.. Galėjo atjungti, stipriai trenkė, bijojo visi vaikai. Vairuotojas sakė, kad išlaipins. Kai stovėjo, jis pasakė, kad taip nedarytų, bet J. vis tiek drebino kėdę, tada vairuotojas jam trenkė. Su kumščiu trenkė, kažkur į galvą. Bandė užtildyti, pradėjo kažką sakyti. A. filmavo, ji nufilmavo 2-3 video, girdėjosi, kai rėkavo. Berniukai pasakė mokytojai, kad trenkė jai ir J.. Matematikos mokytojai A. pasakė, geografijos ir istorijos mokytojoms. J. buvo pasilenkęs ir veido nesimatė. Paskui klasė kalbėjo apie tą įvykį. Pamokose nekalbėjo apie tą įvykį. Smūgį J. matė ji, D., A. matė, kitų neprisimena, kas dar matė. Kai permiegojo, susėdo ir ramiai važiavo, daugiau joms nieko nesakė. Lapelius turėjo, kad tėvai turi pasirašyti, kad atsako tėvai. Netriukšmauti, nešiukšlinti, mokytoja joms taip sakė. Jie nutildavo, bet po to vėl pradėdavo kalbėti. Vairuotojas pasakė pirma ramiau, po to garsiau, o kai mokytojų nebuvo, tada rėkė. Po smūgio sudavimo jai, tai tiesiog vairuotojas ėjo. Kai jai sudavė, mažai matė žmonių, kai J. trenkė, tai matė ir G.. Keistai jautėsi po to įvykio. Viskas kaip buvę po to įvykio. Mamai pasakė, kad papasakos viską, kai bus namuose. Jai sakė, kas ir kaip buvo po to įvykio. Mamai pasakė, kad papasakos viską, kai bus namuose. Jai sakė, kad iš A. akinius atėmė, o D. su pečiu kažką padarė. Atsakydama į prokurorės klausimus, parodė, kad jai pirmai važiuojant trenkė vairuotojas, o J. jau sustojus. Mokytojos priekyje sėdėjo. Mokytojos davė pastabas, kad nešiukšlinti, nerėkti, nesistoti, kad galima nukristi. Atsakydama į advokatės Annos Grinevič klausimą, paaiškino, kad negirdėjo, kad prieš trenkiant kažką pasakytų vairuotojas. Jis sakė dar anksčiau, kad tyliau. Atsakydama į atstovo klausimą, parodė, kad buvo baisu, jei kažką pasakys. Atsakydama į teisėjos klausimą, parodė, kad toje vietoje jautėsi viskas, tik kai sudavė, po to jokių pojūčių nebuvo. Miegojo po to gerai, valgė irgi. Atsakydama į atstovo klausimą, parodė, kad po įvykio buvo šoke. Su mokytoja mama pasikalbėjo. Pas gydytoją nebuvo nuėjus po to įvykio. Atsakydama į teisėjos klausimą, parodė, kad pusiau šonu vairuotojas stovėjo atsisukęs į J.. Nepamena, kuria ranka sudavė. Stipriai atrodė smūgis. Truputį A. užstojo. Nelabai matė, kaip trenkė. Užstojo jai A.. Kaip sėdėjo J. taip sėdėjo, gal A. matė, kuria ranka (I t., b. l. 157-159).

11. 2024 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusiojo J. L. atstovė pagal įstatymą Z. L. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu pasakė viską, tačiau praėjo daug laiko, tai tikrai visko neatkartos. Mokytojai jai paskambino apie 09:30 val. vakaro, ji pasakė, kad jos sūnus sumuštas. Jai buvo šokas, kai išgirdo tokią informaciją. Be to, sūnus nieko nenorėjo telefonu kalbėti. Nusprendė nieko niekam nesakyti. Kitą dieną tos įmonės vairuotojo vadovas skambino ir norėjo su ja kalbėtis. Perdavė telefoną savo vyrui, jis su juo tęsė pokalbį. Buvo kalba, kad vaikas netinkamai elgėsi. Vairuotojai nieko nepasakė, kad kažkas buvo sulaužyta, nieko jiems neparodė, nors jie buvo atėję. Atsakydama į teisėjo klausimus, parodė, kad vaikas važiavo 7 valandas nuo (duomenys neskelbtini) iki Gdansko per vieną dieną, daugumą laiko žaidė telefonu. Buvo tada keturi epizodai. Iš vieno mokinio atėmė akinius, vienam tempė už rankos. Jos sūnus buvo labiausiai nukentėjęs, nes po smūgio visas autobusas nutilo, vaikai pradėjo filmuoti, klausinėti, ar galima taip elgtis. Sūnus paskambino ir paklausė, ar galės jį paimti iš Gdansko. Kai vyresnis žmogus suduoda per galvą mergaitei, ko taip mokinama paauglius? Po įvykio kalbėjo su sūnumi. Sūnus sakė, kad jam sudavė kumščiu kažkur į galvą. Į kurią pusę, neklausė. Šiuo metu apie tą įvykį stengiasi nesikalbėti, nes jau praėjo du metai. Įvykio metu sūnui buvo (duomenys neskelbtini) metų, dabar (duomenys neskelbtini) metų. Kad jis susigūžęs tylėjo, sėdėjo, nekalbėjo, jai buvo keista, vien iš to galima spręsti, kad smūgis buvo stiprus. Jeigu buvo nuostolių, būtų padengę ir nesigilinę, nes supranta, kad jis elgėsi netinkamai, šiukšlino, tačiau tokį atstumą vaikams važiuoti buvo per sunku. Atsakydama į prokurorės klausimus, nurodė, kad pas sūnų buvo baimė būti paliktam. Klausė, ar gali jie atvažiuoti jį pasiimti. Jam ilgą laiką skaudėjo veidą. Tai nebuvo trumpalaikis skausmas. Atsakydama į nepilnamečio nukentėjusiojo įgaliotos atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimus, paaiškino, kad paskambino jai mokytoja, pakalbėjo su sūnumi, po to ji dar kartą paskambino sūnui. Jis vengė pokalbio, klausė, ar jo ten nepaliks, ar jie atvažiuos jį paimti. Tai vyko tikriausiai dėl baimės, nepasitikėjimo, gal suprato, kad netinkamai elgėsi. Grįžęs namo, jis buvo pasimetęs, pirmą savaitę jam sunkiai sekėsi, jis nenorėjo eiti į mokyklą. Dabar į ekskursijas nevažiuoja, vieną kartą per metus važiavo tik viešuoju transportu į kiną. Nežino, gal bijo ne taip pasielgti bei sutikti tą patį vairuotoją, nes jų niekas neinformuoja, kas tų ekskursijų vežėjas. Mokykla toliau organizuoja ekskursijas. Su suaugusiais žmonėmis jis bendrauja, tačiau priklausomai, ar tai pažįstami žmonės, jei ne, nebendrauja. Po įvykio jis laikėsi nuošaly. 1-2 vasaros metu jam sunkiai sekėsi užmigti vakarais. Sūnus mokosi labai gerai, po įvykio jie jau padeda. Savarankiškai susikaupti jam sunku, bet jie su tuo dirba. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad skambino auklėtoja A. V.. Skambino pirmos išvykos į ekskursiją dienos vakare, apie 21:30 val. Mokytoja tuo metu nebuvo autobuse. Mokytoja pateikė visą informaciją, kad buvo pranešta mokyklos direkcijai. Buvo sutarta, kad kai grįš iš Lenkijos ir tada spręs. Kai skambino sūnui, sūnus sakė, kad triukšmavo, buvo šiukšlių autobuse, daugiau detalių neprisimena. Vieną kartą buvo nuvažiavęs viešuoju transportu. Ji gauna informaciją apie vykdomas ekskursijas ir susipažįsta, tačiau sūnus į jas nevažiuoja. Instrukcijas prieš ekskursiją pravedė mokytoja ir visi vaikai buvo supažindinti. Jis atsakomybių nevengia. Jis nenorėjo eiti į mokyklą, nes jį pažemino visų akivaizdoje. Teikia 10000 eurų dydžio civilinį ieškinį, nes nežinojo, ar jiems buvo skiriamas advokatas pasitarti. Buvo pasiskaičiusi ir per žiniasklaidą pamatė įvykių ir tokią sumą nustatė, tačiau, kaip teismas priteis, taip ir bus. Atsakydama į kaltinamojo klausimus, paaiškino, kad sūnus netinkamo elgesio neneigė, tą jis pasakė apklausos metu, yra įrašai, kuriuose matyti, kad jis buvo nuleidęs galvą, supranta savo poelgį, kad netinkamai elgėsi. Sūnus negalėjo keiktis necenzūriniais žodžiais. Atsakydama į nepilnamečio nukentėjusiojo įgaliotos atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimus, parodė, kad kai sūnus grįžo po įvykio, po smūgio sudavimo praėjo apie 2 paros. Sūnus pasakojo, kad vairuotojas buvo blogietis ir gerietis. Jis dar pasakė, kad vairuotojai Lenkijoje gėrė alkoholį ir vaikai tai matė. Sūnus sakė, kad vairuotojas labai keikėsi.

12. 2024 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusiosios L. L. atstovė pagal įstatymą A. L. paaiškino, kad laikosi ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Prokurorei paprašius papasakoti, ką prisimena, parodė, kad gegužės mėnesį dukra su klase išvažiavo į kelionę į Lenkiją. Vakare paskambino dukrai ir paklausė, kaip jai sekasi. Ji pasakė, kad geriau neklaustų, ji vėl paklausė kas nutiko, ji pasakė, kad autobuso vairuotojas nenormalus, ji jai pasiūlė papasakoti apie viską, ji pasakė, kad papasakos, kai grįš namo. Buvo labai susijaudinusi. Grįžus namo pasakė, kad kelionė jai nepatiko. Visą kelią vairuotojas rėkė, šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius, dukra pasakė, kad vairuotojas jai sudavė į galvos sritį, tiksliau pakaušio sritį. Paklausė už ką, ji pasakė, kad garsiai kalbėjo, A. paprašė kuprinės. Paklausė, kodėl jai kliuvo, ji atsakė, kad sėdėjo arčiau. Paskui pasakė, kad buvo dar baisiau, nes J. vos neatjungė. Sakė, kad jie bijojo, A. net keliai drebėjo. Vėliau pamatė vaizdo įrašą. Paklausė, kur buvo auklėtojos, ji sakė, kad jos buvo išėjusios, paklausė, kodėl jai auklėtoja nieko nepranešė, dukra atsakė, kad nežino. Šį įvykį matė A.. Kelionės metu vairuotojus sustabdė policija, dukra įvardino, kad buvo blogasis vairuotojas ir gerasis vairuotojas. Atsakydama į prokurorės klausimus, parodė, kad dukra tada buvo (duomenys neskelbtini) klasėje, dabar (duomenys neskelbtini) klasėje, jau praėjo daug laiko. Dukra pasakojo apie atimtus akinius, kad iš pradžių buvo įvykis su ja, po to su J.. Po to buvo sustojimas pertraukėlei. Vėliau buvo dar vienas sustojimas, jai atrodo, kad tai buvo skirtingas sustojimas, kai viskas nutiko su J.. Dukra pasakė, kad jai skaudėjo, paklausė, kodėl jai neskambino, pasakė, kad juos išlaipino. Dukra pasakė, kad tai buvo trenkimas. Kaip reagavo A., neklausė. Dukra sakė, kad visą kelią drebėjo. Dukra pasakė, kad autobuse buvo triukšmas, kad vaikai šiukšlino tikriausiai. Smūgis J. irgi buvo dėl triukšmo. Atsakydama į L. L. atstovės advokatės Annos Grinevič klausimus, paaiškino, kad pateikė ieškinį dėl neturtinės žalos. Pirmą naktį ji (L.) pasiprašė, kad miegotų kartu, buvo naktų, kai ji naktimis šaukė, buvo streso būsenoje, nėjo apie 3 dienas į mokyklą. Dėl pagalbos niekur nesikreipė. Pareiškė 10000 eurų civilinį ieškinį, tačiau jos tikslas nėra pasipelnyti. Atsakydama į J. L. atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimus, parodė, kad kaip po įvykio jautėsi J., gal dukra ir pasakojo, tačiau nepamena. Ji klausė, kodėl taip nutiko, pasakė, kad dėl triukšmo, ji sakė, kad J. skaudėjo, nes jam trenkė į veidą. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus parodė, kad dukrai sudavė į galvos pakaušį, nes vaikas buvo nusisukęs, sudavė ranka, neklausė, kuria rankos dalimi. Vaikai 18 d. išvažiavo, sekmadienį grįžo, ekskursija truko 2 dienas. Ji dukrai skambino pirmą dieną, nors tiksliai neatsimena, nes praėjo jau daug laiko. Ji net neįsivaizdavo, kad tokie dalykai gali atsitikti kelionės metu. Dukra sakė, kad triukšmavo autobuse, kalbėjo garsiai, tiksliai neklausė, kaip triukšmavo. Kada L. skambino, tiksliai neatsimena, todėl negali pasakyti, ar pirmo L. skambučio metu jai buvo suduotas smūgis. Telefonu L. nepasakojo apie J., kai grįžo, pasakojo pagrinde apie save, apie kėdės išvertimą girdėjo tik teisme, žino tik, kad triukšmavo, ar L. jai pasakojo kažką dar, neatsimena. Iki to įvykio jos su L. atsiguldavo lovoje kartu, kartais lovoje žiūrėdavo televizorių. Ji papasakojo apie viską tik grįžusi, ji jai visų įvykių nepasakojo, nenorėdama jos jaudinti, nes pati buvo labai susijaudinusi, ji pratruko tik grįžusi, sakė, kad vairuotojas nenormalus. To skambučio metu ji sakė, kad atėjo auklėtoja ir pakalbėjo su ja, paklausė, kaip ji jaučiasi. 10000 eurų tai ne pinigų klausimas, milijono būtų mažai, nes, jeigu vairuotojas būtų atėjęs, atsiprašęs, tačiau ne. Koks vyras gali kelti ranką prieš jos vaiką bei necenzūriškai kalbėti, to jų šeimoje nėra. Keletą dienų nėjo į mokyklą, nes dukra blogai jautėsi ir nenorėjo, kad paaugliai aptarinėtų, nes žinojo, kas nutiko.

13. 2024 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja R. K. nurodė, kad laikosi ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Atsakydama į teisėjo klausimus, parodė, kad apie tą įvykį sužinojo, kai jos vaikas D. K. grįžo iš kelionės. Jis nieko nematė, ką tiksliai vairuotojas darė. Jis sakė, kad buvo didelis triukšmas ir pasakojo dėl šiukšlių. D. su draugais atsisėdo autobuse, ant sėdynes trise, jis buvo viduryje. Tada priėjo vairuotojas, paėmęs jį už rankos bandė ištempti, bet jam nepavykus jo ištempti, jis D. paleido. L. D. išvis nematė. Jos vaikas tų įvykių nematė, jis tuo metu kalbėjosi su draugu, buvo užsisukęs ir nieko nematė. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus, paaiškino, kad pirmą ekskursijos dieną sūnus nieko jai nerašė, apie įvykį sužinojo, kai jis atvažiavo. D. nieko nematė pats, tik iš vaikų sužinojo įvykio aplinkybes jau po įvykio. Jis autobuse sėdėjo trise, jos sūnus sėdėjo viduryje, jis nepasakojo, kodėl vairuotojas jį paėmė už rankos. Tuo metu nebuvo mokytojų, jos buvo išėjusios, tuo metu buvo pertrauka. J. bandė išversti kėdę, suposi į visas puses. J. visą kelionę taip elgėsi, jos sūnus taip sakė. Jos vaikas suprato, kad tai buvo blogas elgesys. Ar tai kėdei kažkas atsitiko, apie tai nesikalbėjo.

14. 2024 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja D. B. paaiškino, kad sūnus A. jai papasakojo, kad buvo sudėtinga kelionė į Lenkiją. Vaikai nuolat triukšmavo, šiukšlino. Sūnus priekyje sėdėjo ir nematė, kas ten ką darė. Kad buvo panaudojamas fizinis smurtas, sūnus nematė. Viską, ką žinojo, papasakojo ikiteisminio tyrimo metu, papildymų neturi. Atsakydama į nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą Silvos Mardosaitės klausimą, parodė, kad ji parašė sūnui SMS, paklausė dėl J., bet ką sūnus parašė, jau neatsimena. Atsakydama į teisėjo klausimą, paaiškino, kad sūnus pačio įvykio nematė, sužinojo viską po įvykio iš aplinkinių. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad apie įvykį sužinojo iš J. mamos, telefonu ji papasakojo, kad jos sūnui vairuotojas trenkė per veidą. Su Z. bendrauja mokyklos bendruomenės rate. J. mama norėjo ją informuoti, jai pranešė, kas atsitiko kelionės metu. Sūnus sakė, kad pats pavargo, nes autobuse vaikai triukšmavo, šiukšlino, kėlė chaosą. Jie garsiau triukšmavo, ar buvo mėtomi daiktai, sūnus nepasakojo. Kėlė chaosą – tai tiesiog buvo nevaldomi. Tada vairuotojas šaukė ir keikėsi. Sūnus sakė, kad kažkas kratė kėdę, tačiau kas, jis nematė.

15. 2024 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. B. paaiškino, kad laikosi ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Papildomai negali nieko pasakyti, nes pačio įvykio nematė, nes vaikams po pietų buvo duodamas laisvas laikas, buvo susitarę, kad po to susitiks prie autobuso. Joms einant prie autobuso, atbėgo vaikai ir pradėjo pasakoti, ką sakė jiems kiti vaikai. Jos auklėtinės nieko nematė, ji irgi nematė visko, kas vyko autobuse. Atsakydama į teisėjo klausimus, parodė, kad J. ir L. – tai mokytojos A. V. auklėtiniai. Apie įvykį sužinojo iš savo auklėtinių mergaičių, nes jos pasakojo, kad vairuotojas trenkė vienam berniukui. Tada jos nuėjo į autobusą ir paklausė, kas atsitiko. Vaikai vienu metu šaukė, kad jie filmavo, tačiau žiūrint tą įrašą, nebuvo to, ką jie pasakojo. Bet išgirdusios triukšmą, ėjo prie vairuotojo aiškintis, kas atsitiko. Priėjo prie J., pasakė, kad skambins jo tėvams, po to pranešė jo mamai. Atsakydama į prokurorės klausimus, parodė, kad kai įėjo į kambarį, J. sėdėjo ramiai. Paklausė, kas nutiko, jis pasakė, kad jis kaltas. Paklausė dėl ko. Jis pasakė, kad purtė kėdę, pasakė, kad praneš tėvams. Jis pradėjo vaikščioti po kambarį, buvo susinervinęs. Dėl įvykio jis nieko nesakė. Nepamena, kad jis daugiau kažką pasakotų. Apie L. irgi nieko nežino. Vairuotojas sakė, kad netrenkė J. per galvą. Kitas vairuotojas sakė tą patį. Jie abu buvo kambaryje ir sakė, kad taip negalėjo būti, kad taip neįmanoma, kad taip nebuvo. Prieš kiekvieną kelionę su vaikais kalba apie tai, kad kelionės metu jie negali vaikščioti, kad turi sėdėti, prisisegti saugos diržus, kad negali stovėti, nešiukšlinti. Prieš kiekvieną išvykimą jiems tai yra pasakoma. Šios taisyklės galioja autobuso vykimo metu. Sustojimo metu gidė pasako, kur eisime, kiek užtruksime, ką veiksime, kada susirenkame. To įvykio metu savo auklėtiniams iš pradžių jokių pastabų nesakė, nes visi sėdėjo vietoje, šiek tiek triukšmavo, nes žaidė, garsiai šnekėjo. Kad vaikai nešiukšlintų autobuse, vairuotojas duoda maišelius kiekvienam vaikui prie sėdynės. Kartojo, kad jie susirinktų ir išsineštų šiukšles, vaikai visada išneša šiukšles. Ten prišiukšlinta nebuvo, vaikai išsinešdavo šiukšles, jos prižiūrėjo. Kad būtų sulaužytos kažkokios autobuso dalys, nematė, tik dėl tos sėdynės purtymo galėjo būti kažkas sulaužyta. Atsakydama į nukentėjusiojo įgaliotos atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimą, paaiškino, kad J. pradėjo pirmyn atgal vaikščioti po kambarį. Matėsi, kad vaikas susinervinęs, jaudinasi. Jis ramiai sakė „taip, aš kaltas“. Atsakydama į prokurorės klausimą, paaiškino, kad L. ir J. – ramūs, drausmingi, pažangūs kaip mokiniai. L. mėgsta paplepėti su savo draugėmis, tačiau jokio neigiamo elgesio nepastebėjo. Mokiniai pamokoje elgiasi gerai, niekada nebuvo jokių konfliktų, ramūs vaikai, gerai mokosi. Atsakydama į teisėjo klausimą, parodė, kad incidentas vyko Lenkijoje, Gdansko mieste. Jos su gide nuėjo į ekskursiją po miestą, o vaikams skyrė laisvo laiko. Susitarė susitikti prie autobuso. Atsakydama į gynėjo klausimą, parodė, kad visas aplinkybes atsiminė geriau pradžioje, o ne tyrimo eigoje. Beveik visi vaikai vaikščiojo su jomis, dauguma vaikščiojo su jomis po senamiestį, kiti vaikščiojo patys. Dėl L. ir J. pamokose jokių pastabų nėra. J. nesakė, kad bijo atsakomybės, grįžęs į gimnaziją. Ji atsimena, kad J. pasakojo, kad jam su ranka trenkė į galvos pakaušį. Ji taip suprato. Atsakydama į teisėjo klausimą, parodė, kad smurto požymių ant J. nematė.

16. 2024 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. R. paaiškino, kad muštų, jis nematė. Atsakydamas į teisėjo klausimus, parodė, kad laikosi parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. J. Ž. sakė, kad buvo triukšmas autobuse. Atsakydamas į prokurorės klausimą, paaiškino, kad jų autobusas po ekskursijos nebuvo nukentėjęs. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad vaikai autobuse buvo palikti vieni 10-15 minučių, kol atėjo pirma mokytoja. Jie sulipo į autobusą, ką jie darė, nematė, nes tuo momentu buvo lauke, girdėjo tik triukšmą. Jis negali pasakyti, ar buvo sugadintos kažkokios autobuso salono detalės. Jis yra antras vairuotojas, už autobusą atsakingas J. Ž.. Teko išvalyti autobusą. Autobuse buvo palikta tara nuo alaus, jie su J. Ž. išmetė tarą į šiukšliadėžę. Tuo metu mokytojos autobuse nebuvo, tačiau prie viešbučio jos buvo. Mokytojos yra už tai atsakingos. Jis buvo priekyje, autobusas ilgas, kas dėjosi autobuso gale, negalėjo visko matyti, negali pasakyti. Kažkas griuvo, bet muštų nematė. Kas tiksliai griuvo, nematė. Prie jo joks vaikas nebuvo priėjęs, niekas nesiskundė dėl smurto. Gal ir buvo sugadinta metalinė sėdynės dalis – laikiklis virš sėdynės autobuse. Už autobuso inventorių atsakingas pagrindinis vairuotojas. Nakvojo viešbutyje, naktį į viešbutį buvo iškviesta policija. Ten kažkas triukšmavo iš jų dalyvių, tačiau kaip ten buvo, negali pasakyti, nesigilino. Kiek girdėjo, policiją kvietė dėl vaikų, nes kažkas iš jų triukšmavo. Jis tuo metu miegojo, policininkų nematė.

17. 2024 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja N. R., atsakydama į teisėjo klausimus, paaiškino, kad jie buvo ekskursijoje birželio mėnesį. Vakarėjant buvo apžvalginė ekskursija po Gdansko miestą, po to vaikai turėjo laisvo laiko. To laisvo laiko metu įvyko tas incidentas. Jos to incidento nematė, kadangi jų autobuse nebuvo. Apie tą incidentą sužinojo iš vaikų. Joms einant link autobuso, atbėgo išsigandusios mergaitės ir pasakė, kad vairuotojas keikė ir mušė vaikus, kiek tiksliai, neprisimena. Jos užėjo į autobusą, ji nuėjo pasikalbėti su savo auklėtiniais. Jie pasakė, kad girdėjo keiksmus. Laikosi parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Jos kalbėjo visos, priėjusios prie J.. Antra sėdynė nuo galo buvo J., o jos mergaitė sėdėjo pačiame gale. Ji buvo priėjusi prie savo vaikų, A. prie savo, tačiau kalbėjosi su visais vaikais. Atsakydama į prokurorės klausimus, parodė, kad prieš sustojimą Gdanske, buvo dar sustoję Malborke, ten irgi buvo ekskursija. Vairuotojai buvo sustoję degalinėje prieš Gdanską. Kai nakvojo viešbutyje, jos policijos nekvietė. Apie incidentą pranešė agentūrai, kuri organizavo kelionę, mokyklai. Tai vyko tą patį vakarą, kai atvyko į viešbutį. Jos kalbėjo po incidento su vairuotojais. Vairuotojas pasakė, kad reikia kažką daryti, nes vaikai labai nepaklusnūs. Jos pasakė, kad nereikėjo įleisti vaikų į autobusą, kol jų nėra. Vairuotojas atsakė, kad vaikai paprašė įeiti į autobusą susidėti daiktų, po to vaikai pradėjo negražiai elgtis, tačiau ji to nematė. Vairuotojai sakė, kad jokio įvykio nebuvo. Jos girdėjo, kad vaikai keikėsi, vairuotojai nesikeikė. Vaikai kelionės metu stojosi, tampė užuolaidas, dėl to buvo pastabų. Šiukšles jie dėjo į maišelius, nešė išmesti, kažko išskirtinio tikrai nebuvo. Vairuotojai nesiskundė, kad vaikai sulaužė autobusą, skundėsi tik, kad laužė, trankė. Ar sulaužė kokią nors detalę, nežino. Pati nematė, kad vaikai gertų alkoholinius gėrimus. Vairuotojai apie tai irgi nesakė, po kelionės taipogi nesakė. Atsakydama į nukentėjusiojo įgaliotos atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimus, paaiškino, kad susirinkus šiukšles, nematė jokių pakuočių nuo alaus. Jeigu pamatytų, sureaguotų, informuotų apie tai tėvus. Nematė, kad vairuotojai vartotų alų. Jokių pakuočių nuo alaus tikrai nematė. Atsakydama į nukentėjusiosios įgaliotos atstovės advokatės Annos Grinevič klausimą, parodė, kad negirdėjo, kad būtų sužalota kažkokia mergaitė, tik girdėjo apie J.. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad su L. jai neteko kalbėti. Nematė, ar A. V. J. suteikė kažkokią medicinos pagalbą. Kai vaikai keikiasi, jos duoda pastabą, bara. Jeigu vaikai gertų alų, sureaguotų rimtai. Kai buvo pirmas sustojimas, vaikai nieko nepasakojo apie sužalotą mergaitę. Prisimena J. pirmus žodžius, kai jis kambaryje paėmė telefono ragelį, jis sakė „aš prisidirbau, mama“. Jis jautėsi pažemintas, kad taip jam atsitiko prie vaikų. Kitą dieną jis jautėsi gana energingai. Jai ir tada, ir dabar atrodo, kad jis jautėsi kaltas dėl savo elgesio, kad daužėsi, triukšmavo. Jam buvo nemalonu, kad jį pažemino, nes jam svarbu jo statusas. Vaikai buvo palikti 1,5-2 valandoms. Šalia buvo autobusas, kavinės. Jie buvo susitarę, kada susitinka, jiems buvo laisvas laikas, jie tai praktikuoja.

18. 2024 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja A. V. paaiškino, kad viskas vyko maždaug prieš 1,5 metų, ekskursijos į Lenkiją metu. Buvo Gdanske, po ekskursijos vaikai turėjo laisvo laiko, susitarė, kur susitiks. Baigiantis laisvam laikui, jau buvo netoli susitikimo vietos, dar užėjo į parduotuvę. Tuo metu atbėgo jaunesnės mergaitės ir pasakė, kad įvyko autobuse incidentas. Jos iš karto nuėjo į autobusą, rado vaikus autobuse, nors buvo susitarę, kad vaikai jų lauks lauke. Pradėjo aiškintis, kas atsitiko. Mokytojos toliau nuėjo prie J.. Ji pagalvojo, kad reikia apklausti tuos, kurie matė šį įvykį. Kalbėjo su savo mokiniu D., tai, ką jis papasakojo, tą ir žino, o pati ji nieko nematė. Atsakydama į teisėjo klausimus, parodė, kad D. jai papasakojo, kad vairuotojai juos įleido į autobusą, vaikai pradėjo triukšmauti autobuse, pradėjo šaukti. Vairuotojas tada supyko, pradėjo šaukti, priėjo prie J. ir trenkė jam per galvą. Po to nuvažiavo į viešbutį ir pradėjo aiškintis, kas ten įvyko. J. dar autobuse paklausė, kaip jis jaučiasi ir ar jam nereikia medicinos pagalbos, jis pasakė, kad ne. Viešbutyje ir paklausė, ar jam reikia medicinos pagalbos, jis vėl atsakė, kad ne. Po to paskambino tėvams, davė jam telefono ragelį, kad jis pats papasakotų, kas vyko autobuse. Jis papasakojo, kad kratė kėdę ir dėl to vairuotojas supyko ir jam trenkė. Dar paaiškėjo, kad mergaitės filmavo įvykį, tačiau pačio trenkimo nenufilmavo, tik buvo garsas, buvo negražūs žodžiai. J. buvo pasiūlyta medicinos pagalba, tačiau jis atsisakė. Jokių požymių ant jo kūno nematė. Atsakydama į prokurorės klausimus, parodė, kad L. jai bandė kažką pasakoti, parodė judesį, neva vairuotojas jai irgi trenkė, tačiau iš to judesio nieko nesuprato (liudytoja parodo gestą – su dešine ranka prisilietė prie kairės rankos). Ji iš to gesto nesuprato, žodžiais ji nepasakė, kad jai trenkė. Tai buvo vakare, viešbutyje. Kiti vaikai nesiskundė. Apie A. prisimena, kad kelionės metu jis buvo atsiklaupęs ant kėdės, vairuotojas ėjo jį drausminti ir paėmė kepurę. Jai atrodo, kad kepurę, tačiau gal klysta, nes jau kai ką pamiršo. Ji nepamena, ar tai buvo akiniai, jis kartais nešioja akinius, tačiau jai atrodo, kad vairuotojas paėmė kepurę. Jie nuo 5 klasės važiuodavo ir visuomeniniu transportu, buvo pripratę, žinojo taisykles ir niekada nebuvo peržengtos ribos. Visą laiką žiūrėjo dėl šiukšlių, ėmė kartais savo šiukšlių maišelius. Autobusas kelionės metu nebuvo neįprastai prišiukšlintas. Vairuotojas nei kelionės metu, nei po jos nesiskundė, kad autobusas buvo sugadintas. Dėl policijos kvietimo į viešbutį dėl jų vaikų elgesio, nieko nežino. J. lanko pamokas, nevėluoja, ne visada turėjo reikalingas priemones, kartais jo drabužiai buvo nešvarūs, būdavo, kad užmigdavo pamokų metu, sakė, kad tėvai verčia jį vėlai mokytis, dėl to jis neišsimiega. Jis yra iš tokių vaikų, kurie negali ramiai išsėdėti. Pakankamai mandagus vaikas, neišsišaukiantis, tačiau ne per ramus vaikas. L. prie jos būdavo ir mandagi, ir tyli, gal dėl to bijojo aprašyti tą situaciją, tačiau bendraujant su vaikais, ji drąsesnė, laisvesnė, kartais per pamokas su kitais mokytojais leisdavo negražiai elgtis. Negirdėjo, kad vaikai autobuse keiktųsi. Vairuotojai kėlė balsą, bet nesikeikė. Iš garso įrašo, kurį jai davė paklausyti vaikai, girdisi vyro balsas, vaikai sako, kad tai tas vairuotojas, kuris, galimai, sudavė J.. Atsakydama į nukentėjusiojo įgaliotos atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimus, paaiškino, kad J. po įvykio buvo sukrėstas, susikaupęs, ramus, jam tai buvo nelabai būdinga. Į visus klausimus, kaip jaučiasi, ar jam skauda, atsakydavo, kad ne. Su tėvais kalbėjo ramiai, bet jautėsi įtampa. Ji nepastebėjo, kad naudotų kažkokius energetinius gėrimus ar kitus. Gėrė limonadą, vandenį. Alaus pakuočių autobuse nematė. Ar ką nors vartojo vairuotojai, nematė. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad tiksliai neprisimena, tačiau pagal jų praktiką, vaikai buvo palikti vieni apie 2 valandas. Po įvykio jai teko kalbėtis su vairuotoju, ji tiesiog paklausė, kas įvyko, kol jų nebuvo, kad buvo trenkta mokiniui. Vairuotojas viską neigė. Ji vairuotojui pasakė, kad vaikai taip sako. Nemano, kad J. draugavo su L.. Apie vairuotojo atleidimą, J. nieko neminėjo. Kai grįžo iš ekskursijos, tai buvo vėlus vakaras. J. abu tėvai buvo prie autobuso, mama sakė, kad šito nepaliks ramybėje, kad vairuotojas gali pakenkti vaikams, padarys išvadas. Dar būdami Lenkijoje, jie vairuotojui nesakė, kas dabar bus. Jie informavo apie įvykį savo administraciją, mokyklos administraciją, firmą, su kuria važiavo. Nemano, kad vairuotojai turėjo išnešti visas šiukšles, nes visą laiką ir tada, kai vaikus išleidžia, visos mokytojos eina rinkti šiukšles, jos visas šiukšles sutvarko.

19. 2025 m. vasario 3 d. teismo posėdžio metu apklaustas civilinis ieškovas T. G. L. paaiškino, kad pradės nuo to, kaip sužinojo apie įvykį. Buvo skambutis, skambučio metu buvo paminėta, kad jo sūnui buvo trenkta, jam tai buvo didžiulis stresas, sūnus nenorėjo apie tai kalbėti, jis irgi patyrė didžiulį stresą ir šoką. Tuo metu nebuvo jokios informacijos, juolab jiems pasakė, kad vaikai buvo vieni ir jokios informacijos tuo metu nebuvo. Vakare buvo mokytojos skambutis, ji bandė sužinoti, kas nutiko, situacija psichologinė negerėjo. Vienintelis klausimas buvo, kas bus toliau. Buvo bemiegė naktis. Kitą dieną, apie 11-12 val., paskambino įmonės vadovas, jis jam neprisistatė. Žmogus bandė klausti jų, kas įvyko, bandė teisintis, kad negali kontroliuoti savo darbuotojų, nes tai suaugę darbuotojai. Nelabai suprato, kokiu tikslu jis skambino. Pokalbis nebuvo labai mandagus. Neslėps, kad buvo pykčio, noro kažką daryti. Kalbėjo su pažįstamais, kurie patarė nesiimti jokių veiksmų, tačiau, kadangi gyvena teisinėje valstybėje, nusprendė viską spręsti teisiniu būdu. Atsiprašyti jų niekas nebandė. Su sūnumi bandė kalbėti ir telefonu, ir gyvai, tačiau nepavyko jo prakalbinti. Maždaug savaitės bėgyje, pradėjo šnekėti. Dabar pastebi, kad sūnus visada būdavo toks gyvus, tačiau po įvykio, kai grįžo iš kelionės, jam nereikėjo net draugų. Su draugais vengė bendrauti, į keliones jis daugiau nenori važiuoti. Atsakydamas į teisėjo klausimus, parodė, kad sūnus sakė, kad vairuotojas trenkė į veidą, bandė aiškintis priežastį, sūnus sakė, kad autobuse triukšmavo, tačiau, jeigu būtų sugadintas kažkoks materialus turtas, tai galima būtų išspręsti teisiniu būdu. Sūnus pasakojo, kad jie, važiuodami po kelionės, sustojo, buvo laisvas laikas pasivaikščioti, nueiti į parduotuvę. Kadangi jie grįžo gana greitai, auklėtojų tuo metu nebuvo, vairuotojas juos įleido į autobusą, bet vaikai autobuse triukšmavo. Po įvykusio incidento, vaikas buvo išgąsdintas, bijojo, kad bus išlaipintas iš autobuso, nes vairuotojas grasino juos kažkur išlaipinti. Atsakydamas į nukentėjusiojo atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimą, paaiškino, kad po to įvykio jautėsi prastai, nuo nervų dažnai kyla spaudimas, labai pergyveno, bandė tvardytis, tokį stresą sunkiai pergyvena. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad sūnus sakė, jog autobuse garsiai šūkavo, judino kėdes. Ar tai buvo laužymas, ar kas, iš jo pasakojimo nesuprato. Sūnus jam asmeniškai pasakė, kad nesuprato, už ką gavo, kuo jisai nusikalto, nes triukšmavo visi. J. skambino mamai, nes jis yra toks vaikas, kuris auklėjamas, kad turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Jie su J. dirba visada ir, jeigu jis kartais perlenkia lazdą, jis visada prisiima atsakomybę už tuos veiksmus. Kaltės jausmas pas jį buvo, tačiau, kad jis prisidirbo, jis asmeniškai netiki. Dėl 5000 eurų neturtinės žalos gali pasakyti, kad jis irgi pergyvena, jis taip pat patyrė psichologinę žalą, didžiulį stresą, bemieges naktis. Tai truko apie mėnesį, net kai grįžo sūnus. Sveikata pablogėjo, tačiau į gydytojus nesikreipė. Yra informacinių sistemų architektas. Situacija su jo sūnumi jam buvo ypatinga. Jis nėra patyręs, kad taip būtų elgiamasi su jo vaiku. Darbe neturi daug streso, nors užima atsakingas pareigas ir tenka bendrauti su žmonėmis, tačiau šiuo atveju, jam buvo stiprus šokas. Pasikartos, kad jie su sūnumi dirba ir jis nėra apleistas vaikas, žino, jeigu jis kažką padaro, jis visada prisipažins.

20. 2025 m. kovo 4 d. teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. B. paaiškino, kad žino tą situaciją. Tai buvo Lenkijoje. Buvo užsakytas jų autobusas vienos mokyklos moksleivių vežimui į Lenkiją. Tos kelionės metu iš D. B., kelionės agentūros vadovo skambučio sužinojo, kad įvyko nemalonus incidentas, kurio metu jų vairuotojas J. Ž. konfliktavo su vaikais. D. B. jam davė telefono numerį, jis susisiekė su tėvais, tai buvo vakaras. Jis paskambino tuo numeriu, atsiliepė tėvas, po to moteris. Jis iš karto atsiprašė, pasakė, kad kai grįš iš kelionės vaikai, tada viską išsiaiškins, po kelionės. Su juo pradėjo arogantiškai kalbėtis, sakė „ko Jūs norite?“, jis pasakė, kad nieko nenori. Jam buvo keista tėvų pozicija. Jų įmonė sena, dirba jau 32 metus, rinkoje yra seniai, turi daug turistų iš visokių šalių, vairuotojai puikiausi, tokių konfliktų jų praktikoje buvo vienas vienintelis. Atsakydamas į teisėjo klausimus, paaiškino, kad J. Ž. pas juos dirbo apie 2 metus, jis iš jų kraštų. Jis buvo vienas iš šauniausių vairuotojų jų įmonėje. Jo autobuse švara ir tvarka, jis elitinis vairuotojas. Po to incidento jis paliko jų darbovietę, nes nenorėjo jų įmonėje palikti tokią reputaciją. Jo reputacija ir profesionalumas buvo nepriekaištingi. Kiekvienam vairuotojui duodama instrukcija, ką jis turi daryti. J. yra vienas iš profesionaliausių vairuotojų, nes daug kas pageidavo, kad pagal užsakymus juos vežtų J. Ž.. Atsakydamas į nepilnamečio nukentėjusiojo J. L. atstovės pagal įstatymą klausimus, parodė, kad atsiliepimų jis nekomentuoja, juose prirašo visko, ko nori. Iš komentarų negali daryti išvadų. Yra savarankiškas ir patyręs vadovas. J. Ž. išėjo iš darbo pats, savo noru, po 3-4 mėnesių po to incidento, maždaug spalio – lapkričio mėnesį. Jis parašė prašymą, turėjo jį tenkinti. Jeigu vairuotojas pažeidžia tvarką, atleidžia tada jį pagal straipsnį. Jeigu būtų matęs J. Ž. kaltę, būtų jį atleidęs. Dėl ko Lenkijos policija buvo sustabdžiusi autobusą, negali pasakyti. Apie vairuotojo alkoholio vartojimą negali būti net kalbos. Apie tai, kad kelionės metu vairuotojas gėrė alkoholinius gėrimus, to negali būti, kadangi važiavo 2 vairuotojai. Jeigu vairuotojas kelionės metu gertų, jis prarastų vairuotojo pažymėjimą. Atsakydamas į prokurorės klausimus, parodė, kad J. Ž. iki to įvykio jokių incidentų jo įmonėje neturėjo. Tas faktas, kad vairuotojas pastūmė moterį, kuri jį filmavo, jam žinomas. Ta moteris buvo kelionės vadovė ir reikalavo, kad vairuotojas pakeistų maršrutą ir važiuotų kitu maršrutu, negu buvo sudaryta sutartyje. Tarp jų įvyko apsižodžiavimas. Daugiau nieko nežino. Atsakydamas į nepilnamečio nukentėjusiojo J. L. įgaliotos atstovės advokatės Silvos Mardosaitės klausimus, paaiškino, kad su J. L. tėvais nebendravo po įvykio. Aplamai nebendravo. Skambino tik telefonu, atsiprašė už tą incidentą ir sakė, kai grįš į Vilnių, tada galės susitikti ir aptarti klausimą, bandys išsiaiškinti viską. Po to jie jam neskambino, tačiau jie buvo išdėstę tokią mintį, kad paduos juos į teismą. Jis pasakė, kad jie gali pasikalbėti, nes tai jo įmonės darbuotojas ir jis neša atsakomybę už tai, kas vyksta kelionėje. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjo klausimus, parodė, kad kai autobusas važiuoja su vaikais iš Vilniaus, nemoka pasakyti, tačiau ten yra šiukšlynas, nes valytoja valo autobusą vos ne visą dieną. Tokia yra realybė, pakeisti nieko negali. Pagal taisykles, kelionės metu neleidžiama vaikams valgyti ir gerti, nes važiuojant autobusas juda. Autobuso sėdynės yra specialios paskirties, jos yra saugios. Vieną sėdynę reikėjo remontuoti, buvo pakeistos spyruoklės. Atsakydamas į nepilnamečio nukentėjusiojo J. L. atstovės pagal įstatymą klausimus paaiškino, kad jį vairuotojai informavo, kad ši sėdyne buvo sulaužyta vaikų. Jį informavo valytojas ir parodė, kad sėdynė sulaužyta. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjo klausimus, paaiškino, kad vairuotojas mušė vaikus, negali to įsivaizduoti. Tokių incidentų niekada pas juos nebuvo. Vairuotojų pareiga, kad vaikai būtų prisisegę saugos diržus kelionių metu, tačiau su vaikais būna visokių problemų.

21. 2023 m. birželio 5 d. apklausta liudytoja Z. L. parodė, kad gyvena pažymoje nurodytu adresu. 2023 m. gegužės 18 – 2023 m. gegužės 20 dienomis, jos vaiko klasė važiavo į kelionę po Lenkiją, Gdanską. 2023 m. gegužės 18 d. vakare, jai paskambino mokytoja ir pasakė, kad jos sūnui J. L., gim. (duomenys neskelbtini), vairuotojas Gdansko mieste sudavė į veidą. Taip pat ji pasakė, kad J. gavo už tai, kad triukšmavo ir negerai elgėsi. J. jai apie šį įvykį nieko nepasakė. Po mokytojos skambučio ji paskambino jam dar kartą, jis pasakė, kad jis negražiai elgiasi, kaip tiksliai, nekonkretizavo, ir gavo per galvą nuo vairuotojo. Grįžęs namo J. daug apie įvykį nekalbėjo. Jokių žymių ant jo nebuvo, pas gydytojus jie irgi nesikreipė. Jai mokytoja atsiuntė video, ji paskambino filmavusio vaiko mamai, kam tiksliai, nepamena. To vaiko mama pasakojo, kad jos sūnus filmavo ir taip pat pasakė, kad vairuotojas keikėsi ir trenkė L.. Paskambino L. mamai, ji pasakė, kad turi dar filmuotos medžiagos. Ji medžiagą atsiuntė jai, o ji ją pateikė policijai. Pats jos sūnus jai nepasakė, ar jam skaudėjo, kaip skaudėjo ir panašiai. Jis net jai nepaskambino, kai įvyko tas incidentas su vairuotoju. Kaip ir minėjo, sūnus pasakė, kad gavo per galvą, kai jam pati paskambino ir paklausė po mokytojos skambučio. Daugiau ta tema su juo nekalbėjo. Ji kreipėsi į policiją su noru, kad vairuotojui būtų duotas įtarimas, nes tik tokiu būdu jis negalės toliau vežioti vaikų į užsienius ir juos skriausti. Mokykla jokios informacijos nepateikė, tik pasakė, kad išsiųs raštus įmonei, kuri vykdė kelionę. Daugiau nieko nurodyti negali. Pageidauja, kad vairuotojui būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat norėtų, kad atsakomybę už šį įvykį prisiimtų ir įmonė, kuriuos vairuotojas psichologiškai ir fiziškai smurtavo prieš vaikus (I t., b. l. 53-56).

22. 2023 m. spalio 5 d. papildomai apklausta liudytoja Z. L. parodė, kad nuo 2023 m. gegužės 18 iki 2023 m. gegužės 19 dienos (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) klasių moksleiviai vyko į ekskursiją maršrutu Marienburgas-Gdanskas-Sopotas. Tarp jų buvo ir jos sūnus J. L., gim. (duomenys neskelbtini). 2023 m. gegužės 18 d. vakare jai paskambino mokytoja A. V. ir pasakė, kad jos sūnui J. L. vairuotojas Gdansko mieste trenkė į galvą ar į veidą, šiuo metu jau tiksliai neatsimena. Mokytoja ją nuramino, pasakė, kad su jos sūnumi viskas gerai, kad mokytojai jį stebi, bet kol kas jis jaučiasi gerai. Po mokytojos skambučio ji iš karto paskambino sūnui. J. buvo labai išsigandęs, rišliai papasakoti, kas atsitiko, negalėjo. Iš vaiko pasakojimo, ji suprato, kad J. su kitais vaikais laukdamas, kol visi susirinks, autobuse triukšmavo. Tiksliai, kiek vaikų ir kas iš vaikų tuo metu buvo autobuse, nežino, nurodyti negali. Vairuotojas, norėdamas sutramdyti vaikus, iš pradžių pradėjo ant jų rėkti, keiktis, o po to sudavė jos sūnui ar į galvą, ar į veidą. Telefonu sūnus jai pasakė, kad tuo metu, kai vairuotojas sudavė jam smūgį, jam skauda veidas. Kai J. grįžo namo, buvo sutrikęs, nelabai norėjo pasakoti apie įvykį, vengė pokalbio apie tai, kas nutiko autobuse. Ant jo veido ar galvos, ar kitų kūno vietų, ji smurto žymių nematė, nuo įvykio jau praėjo 2 dienos, todėl jų galėjo nelikti. Kai vaikas jau buvo namuose, J. nesakė nei kad jam skauda, nei kad jam neskauda, kaip sakė, vengė pokalbio. Dėl kūno sužalojimų į gydymo įstaigą nesikreipė. Medikamentinio gydymo namuose taip pat netaikė. Prašo pripažinti jos sūnų nukentėjusiuoju, nes jis nukentėjo tiek fiziškai, tiek morališkai. Jai yra išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, civilinį ieškinį pateiks per nustatytą terminą (I t., b. l. 58-61).

23. 2023 m. rugpjūčio 31 d. apklausta liudytoja N. R. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, yra (duomenys neskelbtini) klasės auklėtoja. Kartu su kitomis mokytojomis, tai yra su V. B. ir A. V., organizavo (duomenys neskelbtini) gimnazijos moksleivių kelionę maršrutu Marienburgas-Gdanskas-Sopotas. Kelionė vyko nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. gegužės 19 d. Į kelionę vyko (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) klasės moksleiviai, iš viso ekskursijoje dalyvavo apie 45 vaikai. Prieš ekskursiją visų vaikų tėvams buvo pasirašytinai išdalinti informavimo apie turistinį renginį lapeliai, kuriame tėvai, kaip atstovai pagal įstatymą, pasirašė, kad yra informuoti ir atsako už savo vaikų tinkamą ir saugų elgesį. 2023 m. gegužės 18 d. autobusas sustojo Gdanske. Po ekskursijų mokiniams buvo duotas laisvas laikas, jie turėjo apie 2 valandas laisvas, tačiau vaikams buvo pasakyta, kad 20.00 val. visi turi susirinkti prie autobuso. Jai grįžtant prie autobuso, ją pasitiko (duomenys neskelbtini) klasės moksleivės, jos yra V. B. auklėtinės, ji mergaičių vardų ir pavardžių šiuo metu nepamena, ir pradėjo isteriškai, nenuosekliai pasakoti, kad įvyko kažkoks konfliktas autobuse. Iš mergaičių pasakojimo suprato, kad vyko konfliktas su autobuso vairuotoju. Konkrečiai, kas įvyko, jos nesakė, sakė, kad vairuotojas piktas. Lygtais pasakė, kad įvyko muštynės, tačiau tarp ko, jos nepasakė. Ji iš pradžių pagalvojo, kad įvyko muštynės tarp mokinių. Kaip sakė, mergaitės apie įvykį pasakojo nenuosekliai. Ji įlipo į autobusą tiksliai negali pasakyti, kiek vaikų tuo metu buvo autobuse, tačiau ji iš karto priėjo prie vieno iš mokinių, tai yra J. L.. Kodėl iš karto prie jo ėjo, nežino, gal kas iš vaikų pasakė, kad incidentas susijęs su J.. J. sėdėjo autobuso gale. Kai ji priėjo prie jo, jis buvo sutrikęs. Paklausė, kas atsitiko. J. pasakė, kad jis abiem rankom paėmė prieš jį buvusią sėdynę ir abiem rankom ją „kratė“, o vairuotojas jį barė ir parodė (gestu), kad vairuotojas ja sudavė delnu vieną smūgį į pakaušį. Paklausė, kaip jis jaučiasi, J. pasakė, kad viskas gerai. J. nesakė, kad jam skauda, kad jaučiai fizinį skausmą. Jai atrodo, kad J. labiau jautė savo kaltę, jam buvo nepatogu, kad savo draugų, klasiokų, akivaizdoje jis buvo pažemintas vairuotojo elgesiu. Kai atvyko į viešbutį, nuo įvykio praėjo apie pusvalandis, A. paskambino J. mamai, telefonu informavo apie įvykusį incidentą. Kiek pamena, A. pradėjo pokalbį telefonu su J. mama, po to telefoną perdavė J.. Ji stovėjo šalia, girdėjo, kad pirmi J. žodžiai buvo „aš prisidirbau“. Kitą dieną J. jautėsi gerai, nesiskundė skausmais, buvo geros nuotaikos, dalyvavo ekskursijoje. D. K. ir A. B. yra A. V. auklėtiniai. Apie tai, kad šie vaikai galėjo nukentėti nuo vairuotojo veiksmų, ji nežino. Jie patys jai nieko nepasakojo, galbūt pasakojo A., kiti vaikai taip pat nepasakojo apie smurtą prieš A. ar D.. Ar buvo kitų vaikų, nukentėjusių nuo vairuotojo, ji nežino. Gal kažkiek vaikai, kurie buvo kartu su J., buvo išsigandę tuo momentu šio incidento, tačiau visi vaikai jautėsi gerai, niekas nesiskundė. Jos akivaizdoje autobuso vairuotojas nesikeikė, vaikų neįžeidinėjo (I t., b. l. 102-105).

24. 2023 m. rugpjūčio 31 d. apklausta liudytoja A. V. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, yra (duomenys neskelbtini) klasės auklėtoja, kurioje mokosi J. L., D. K. ir A. B. bei kiti vaikai. Nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. gegužės 19 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) klasių moksleiviai vyko į ekskursiją maršrutu Marienburgas-Gdanskas-Sopotas. Prieš ekskursiją visų vaikų tėvams buvo pasirašytinai išdalinti informavimo apie turistinį renginį lapeliai, kuriuose tėvai, kaip atstovai pagal įstatymą, pasirašė, kad yra informuoti ir atsako už savo vaikų tinkamą ir saugų elgesį. 2023 m. gegužės 18 d. autobusas sustojo Gdanske. Po ekskursijų turėjo laisvą laiką, tačiau buvo sutarta, kad 20.00 val. visi renkasi prie autobuso lauke. Buvo sutarta, kad į autobusą lips jau prieš važiuojant, kai visi susirinks. Jai grįžtant prie autobuso, prie jos ir kitų mokytojų, jos buvo trise, tai yra jos, V. ir N., pribėgo mergaitės – (duomenys neskelbtini), vardų ir pavardžių ji nežino, tai ne jos mokinės, kurios pasakė, kad autobuse sėdi vaikai (nors buvo susitarimas, kad visi renkasi prie autobuso, lauke, į autobusą nelipa). Kiek vaikų buvo autobuse ir tiksliai kas, ji jau šiuo metu nepamena, visų įvardinti negali. Ji su kitomis mokytojomis įlipo į autobusą. Kadangi mergaitės pasakė, kad „primušė (duomenys neskelbtini)“, tai iš karto ėjo prie tų vietų, kur sėdėjo (duomenys neskelbtini). Autobuso priekyje sėdėjo (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) gale. Autobuse, arti galo, sėdėjo jos auklėtinis J. L.. Su J. kalbėjo N., iš karto J. paklausė, ar jis gerai jaučiasi. J. atsakė, kad viskas gerai. Ji pradėjo kalbėti su šalia J. sėdinčiu berniuku D. P., nes pamanė, kad D. matė, kas įvyko. D. pasakė, kad vairuotojas trenkė J. į galvą, aplinkybių nepasakojo (nesakė nei kiek kartų, nei kuria ranka), iš karto pasakė, kad viską nufilmavo. D. pasakė, kad vairuotojas trenkė J., nes jie triukšmavo, nebuvo išskirtas vien J.. Iš D. pasakojimo suprato, kad D., J. bei kiti vaikai (tiksliai kas, šiuo metu negali prisiminti ir nurodyti jų vardus ir pavardes) grįžo prie autobuso anksčiau, grįžo vairuotojai, atidarė duris, vaikai įlipo į autobusą. Sėdėdami autobuse (kiek tiksliai jų buvo, ji nežino, negali nurodyti) vaikai triukšmavo, vairuotojas bandė juos sudrausminti, tačiau iš visų vaikų sudavė smūgį būtent J., nors visi triukšmavo. J. nesiskundė, kad jam kažkas skauda, tačiau matėsi, kad jis yra šokiruotas, buvo ramesnis. Mano, kad jis buvo šokiruotas tuo, kad nepažįstamas žmogus jam sudavė smūgį. Dėl fizinio skausmo J. nesiskundė. Atvykus į viešbutį, ji dar kelis kartus klausė, ar jis gerai jaučiasi, J. atsakydavo, kad gerai, kad jam skauda, nesakė. Kai aiškinosi įvykio aplinkybes, pokalbio metu su J. paaiškėjo, J. pats taip paaiškino, kad sėdėdamas autobuse su klasiokais, jis pradėjo kratyti prieš save esančią kėdę, o vairuotojas suprato jo veiksmus kaip kėdės laužymą. Kai atvažiavo į viešbutį, ji paskambino J. mamai, informavo ją apie įvykį, po to padavė telefono ragelį J. ir girdėjo, kad tėvas perėmė ragelį. J. pasakė tėvui tą patį, ką pasakojo ir joms, kad jis autobuse kratė kėdę, o vairuotojas priėjo prie jo ir sudavė jam į galvą. Kad J. tėvams sakytų, kad jam skauda, to negirdėjo, jei išgirstų, J. iš karto būtų suteikta medicininė pagalba, nes vaikai turėjo sveikatos draudimą. Tuo incidentas ir baigėsi, tik N. paskambino kelionės organizatoriams, informavo apie vairuotojo elgesį. Taip pat kalbėjo su vairuotojais, vairuotojų buvo du. Vairuotojų vardų ir pavardžių nežino, bet abu neigė fizinį kontaktą su vaikais, neigė galimą fizinį smurtą prieš vaikus. Iš ryto apie įvykį informavo mokyklos administraciją. Kelionės metu tai buvo vienas toks įvykis, kai galimai vairuotojas smurtavo prieš vaiką. Tačiau vairuotojas, tas pats, kuris galimai smurtavo prieš J., barė A. B.. Barė už tai, kad A. nugara atsisukęs į priekį, klūpėjo savo kėdėje. Girdėjo, kad vairuotojo balso tonas buvo pakeltas, tačiau žodžių ji negirdėjo, nes sėdėjo priekyje. Negali nurodyti, ką tiksliai vairuotojas sakė A., taip pat negali teigti, kad vartojo keiksmažodžius. Kad vairuotojas būtų atėmęs akinius iš A., to ji nematė. Ji nieko nežino ir negirdėjo, kad nuo vairuotojo veiksmų ar žodžių galėjo nukentėti D. K. ar kiti vaikai. Nei D., nei A., nei kiti vaikai jai nesiskundė vairuotojų elgesiu prieš juos (I t., b. l. 107 – 110).

25. 2023 m. rugpjūčio 31 d. apklausta liudytoja V. B. parodė, kad nuo 2023 m. gegužės 18 iki 2023 m. gegužės 19 (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) klasių moksleiviai vyko į ekskursiją maršrutu Marienburgas-Gdanskas- Sopotas. 2023 m. gegužės 18 d. autobusas sustojo Gdanske. Po ekskursijų turėjo laisvą laiką. Buvo sutarta, kad 20.00 val. visi renkasi prie autobuso. Kai ėjo prie autobuso, prie jos pribėgo auklėtinės U. B., S. D. ir K. K., kurios pradėjo pasakoti, kad vairuotojas trenkė per galvą berniukui. Jos nekonkretizavo nei koks vairuotojas, nei kokiam berniukui trenkė. Ji paklausė, ar jos matė kaip vairuotojas trenkė, bet jos atsakė, kad ne, girdėjo apie įvykį, kai grįžo prie autobuso. Dauguma vaikų jau buvo atėję prie autobuso. Pradėjo su kitomis mokytojomis aiškintis aplinkybes. Trise įlipo į autobusą, priėjo prie J. L., paklausė jo, kas atsitiko. J. buvo išsigandęs, tačiau pirmi jo žodžiai buvo „aš kaltas“. J. atrodė sveikas, buvo ramus, sėdėjo vienoje vietoje. Skausmais nesiskundė. Kiek atsimena, kad kai grįžo į viešbutį, A. paskambino J. tėvams, ir girdėjo, kad telefonu jis pasakojo tėvams, kad purtė autobuse kėdę, už tai vairuotojas jam trenkė. Kas iš vaikų galėjo matyti įvykį, ji nežino, galbūt, kas buvo šalia, jų vardų ir pavardžių nežino, nes jis yra (duomenys neskelbtini) klasės auklėtoja. Iš vaikų pasakojimų sunku suprasti, kas iš tikrųjų matė įvykį, o kas žino apie įvykį iš kitų vaikų. Jos klasės auklėtiniai nuo vairuotojo nenukentėjo. Jos akivaizdoje nei vienas iš vairuotojų nesikeikė prie vaikų, nevartojo necenzūrinių žodžių. Apie tai, kad galimai ir kiti vaikai galėjo nukentėti nuo vairuotojo veiksmų, ji nežino, jai jos klasės auklėtiniai nieko nesakė. Visą laiką autobuse būdavo jos, mokytojai ir vaikai, taip pat ir du vairuotojai. Buvo susitarimas, kad vaikai be mokytojų į autobusą neįleidžiami. Kaip sakė, jos akivaizdoje vairuotojai prieš vaikus nesmurtavo, nesikeikė necenzūriniais žodžiais (I t., b. l. 112-115).

26. 2023 m. rugsėjo 20 d. apklausta liudytoja R. K. parodė, kad jos sūnus D. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) gimnazijos, šiuo metu (duomenys neskelbtini), moksleivis. 2023 mokslo metų pabaigoje, gegužės mėnesį, kai sūnus buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimnazija organizavo kelionę į Lenkiją, į Gdanską, kurioje dalyvavo ir jos sūnus. Kelionės metu, ji bendravo su sūnumi telefonu, SMS žinutėmis, vaikas jautėsi gerai, telefonu apie jokius įvykius jai nepasakojo, niekuo nesiskundė. Grįžęs po kelionės namo, D. jai papasakojo apie kelionės įspūdžius, taip pat pasakojo, kad autobuso vairuotojas, jų akivaizdoje, tai yra moksleivių, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Kaip ji suprato iš sūnaus pasakojimo, vairuotojas barė vaikus už tai, kad jie šiukšlino autobuse. Taip pat D. jai papasakojo, kad vairuotojas vienam vaikui – J. L. sudavė vieną smūgį per veidą. Kokia ranka sudavė ir kuo, delnu ar kumščiu, ji neklausė vaiko, o jis pats jai nedetalizavo. Už ką vairuotojas sudavė smūgį J., jai vaikas nepasakojo. Taip pat jai D. papasakojo, kad sustojimo degalinėje metu, D. su kitais vaikais liko autobuse, nėjo į degalinę. D., sėdėdamas autobuse, ant sėdynės, pasitraukė arti tuo metu šalia jo sėdinčio vaiko, kad ant dviejų sėdynių galėtų atsisėsti trečias vaikas. Tokiu būdu D. su draugais atsisėdo trise ant dviejų sėdynių. Prie jų priėjo autobuso vairuotojas, D. sėdėjo tarp dviejų kitų vaikų, per vidurį, vairuotojas paėmęs D. už rankos (kurios, D. netikslino, taip pat nesakė už kurios rankos vietos) bandė jį ištempti. Kaip suprato, vairuotojas tą darė norėdamas leisti vaikams suprasti, kad negalima trise sėdėti ant dviejų sėdynių. Bet vairuotojui nepavyko ištempti D., vairuotojas jį paleido, D. liko sėdėti. Apie tai, kad D. būtų patyręs fizinį skausmą, jis jai nesakė. Jokių tempimo žymių, sužalojimo žymių ant D. rankos neliko, į gydymo įstaigą jie nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kad jos sūnus nei kelionės metu, nei grįžęs namo, nei jai, nei mokytojoms nesakė apie fizinį skausmą, mano, kad jis jokio fizinio skausmo nepatyrė. Vairuotojo veiksmai jos sūnui D. fizinio skausmo nesukėlė. Ji nenori, kad jos sūnus būtų pripažintas nukentėjusiuoju šiame ikiteisminiame tyrime, nes, kaip sakė, fizinio skausmo jis nepatyrė, moralinė žala taip pat nebuvo padaryta nei jos vaikui, nei jai. Iš savo sūnaus žodžių ir elgesio ji suprato, kad vairuotojo elgesys jos vaikui nesukėlė nei išgąsčio, nei kaip nors jį įžeidė, nei sukrėtė. Vairuotojo elgesys niekaip nepaveikė jos sūnaus. Apie kelionę ir vairuotojo elgesį sūnus pasakojo ramiai, pasakodamas nesijautė nuskriaustas ar įžeistas vairuotojo elgesiu. Ji nenori, kad jos sūnus D. K. ir (arba) ji būtų pripažinti nukentėjusiaisiais šiame ikiteisminiame tyrime, nes jokia žala jos sūnui nebuvo padaryta. Civilinio ieškinio ji nereikš. Niekam pretenzijų neturi. Atsižvelgiant į tai, kad jos sūnui jokia žala nepadaryta, apie įvykį jis pasakojo ramiai, nesigilindavo į detales, prašo jos sūnaus neapklausinėti, nes mano, kad jo parodymai nebus reikšmingi ikiteisminiam tyrimui (I t., b. l. 117-120).

27. 2023 m. rugsėjo 27 d. apklausta liudytoja D. B. parodė, kad jos sūnus A. B., gim. (duomenys neskelbtini), mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. Šių mokslo metų pabaigoje, tai yra 2023 m. gegužės mėnesį, (duomenys neskelbtini) gimnazijos buvo organizuota kelionė į Lenkiją, Gdanską, kurioje dalyvavo ir jos sūnus A.. Tuo metu A. mokėsi (duomenys neskelbtini) klasėje, be jo klasės į ekskursiją taip pat vyko ir kitų klasių moksleiviai. Ekskursija truko 2 dienas, jos metu ji skambino sūnui, jis jai taip pat skambino, bendravo telefonu. Kol vaikas buvo ekskursijoje, kol ji bendravo su juo telefonu, jis jai apie kelionę nieko blogo nepasakojo, nepasakojo apie vairuotojo elgesį. Pokalbių metu jos vaikas su ja bendravo kaip įprasta, ji nepastebėjo, kad jis būtų išsigandęs ar streso būsenoje, šokiruotas kuo nors. Jai atrodo, kai vaikai važiavo iš kelionės namo, jai paskambino vieno iš A. klasioko mama Z. L., kuri pasakė, kad autobuso vairuotojas trenkė jos sūnui per veidą. Apie jos sūnų ji nieko nepasakojo. Su Z. bendrauja mokyklos bendruomenės rate, jeigu kas nors atsitinka, Z. skambina tėvams, klausia, ar jos žino apie tam tikrus įvykius. Su Z. palaiko ryšį tik kaip vaikų mamos. Po Z. skambučio, ji parašė SMS žinutę sūnui, kas vyksta pas juos. Sūnus jai parašė, kad vairuotojas keikiasi, kad trenkė J. per veidą. Apie save A. nieko nepasakojo. Kai A. grįžo iš kelionės, ji jo paklausė, kas įvyko ekskursijos metu. A. jai pasakojo, kad autobuso vairuotojas buvo keistas, nuolat keikėsi prie vaikų, rėkė ant jų, dėl kokių priežasčių, sūnus jai nepasakojo. Kelionė truko dvi dienas, kelionė gan ilga, didžiąją kelionės dalį vaikai buvo autobuse, galimai triukšmavo, galbūt, ji mano, vairuotojas nesusivaldė. Taip pat A. jai papasakojo, kad vairuotojas buvo trenkęs J., tačiau, kokiomis aplinkybėmis, kur sudavė smūgį, dėl kokios priežasties, jis jai nesakė. Pasakodamas apie vairuotojo elgesį, A. papasakojo, kad jis sėdėjo autobuse, savo vietoje, vienu momentu nusisuko į galą, o vairuotojas priėjo prie jo ir nuėmė jo akinius, kuriuos jis nešioja nuolat. Iš karto vairuotojas grąžino akinius sūnui, tačiau dėl kokių priežasčių vairuotojas nuėmė akinius, A. nesuprato, negalėjo jai paaiškinti. Akiniai sugadinti nebuvo. Pasakodamas jai apie vairuotoją, A. pasakojo ramiai, nepastebėjo, kad jam būtų sukeltas stresas ar šokas, kad būtų išsigandęs. Kadangi jos sūnus fiziškai nenukentėjo, ji nenori kad jos sūnus būtų pripažintas nukentėjusiuoju šiame ikiteisminiame tyrime, taip pat ji nepastebėjo, kad vaikas išgyventų dėl to, kas vyko ekskursijos metu, stresas jam sukeltas nebuvo, jis nenukentėjo morališkai. Kadangi nei jos veikas, nei ji dėl vairuotojo veiksmų nenukentėjo, ji nenori kad šiame ikiteisminiame tyrime nei ji, nei jos vaikas būtų pripažinti nukentėjusiaisiais. Civilinio ieškinio nereikš. Daugiau apie įvykį nieko papasakoti negali (I t., b. l. 122-125).

28. 2023 m. spalio 12 d. apklausta liudytoja A. L. parodė, kad jos dukra L. L., gim. (duomenys neskelbtini), mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. Šių mokslo metų pabaigoje, tai yra 2023 m. gegužės mėnesį, (duomenys neskelbtini) gimnazijoje buvo organizuota kelionė į Lenkiją, Gdanską. L. tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) klasės moksleivė, jos auklėtoja A. V.. Ekskursija truko 2 dienas. Pirmą ekskursijos dieną, vakare, L. paskambino jai, jos kalbėjo su ja apie ekskursiją. L. sakė, kad ekskursija jai labai patinka, tačiau autobuso vairuotojas, kaip L. įvardino, yra „nenormalus“. Ji pradėjo jos klausinėti, kodėl vairuotojas „nenormalus“, kas įvyko, tačiau L. pasakė, kad papasakos jai, kai grįš, kad atėjo auklėtoja, lygtais ruošiasi jau miegoti. Kol L. buvo ekskursijoje, daugiau apie ekskursiją ir vairuotoją L. jai nepasakojo. Kai L. grįžo namo, ji jai papasakojo, kad ekskursijos metu vairuotojas „taip trenkė J., kad vos jo neatjungė, kad jos taip bijojo, kad jos keliai drebėjo, o A. skruostai raudoni buvo“. L. papasakojo, kad vairuotojas trenkė J. už tai, kad berniukai triukšmavo. L. sakė, kad vairuotojas trenkė J. per skruostą, kuo vairuotojas sudavė smūgį – delnu, kumščiu – neįvardino. L. pasakojo, kad bijojo vairuotojo, kad jis visos kelionės metu grasino, kad juos išlaipins, kad vaikai eis pėsčiomis. L. jai papasakojo, apie vairuotojo veiksmus prieš J.. Taip pat L. sakė, kad vairuotojas stipriai sugriebė už rankos D. K., jos klasioką, tačiau apie aplinkybes daugiau nepasakojo. Pasakodama apie J., L. pasakė, kad „J. nepasisekė, jai kliuvo mažiau“. Ji pradėjo klausinėti vaiko, kas atsitiko, ji jai papasakojo, kad jai su kitais vaikais būnant autobuse, mokytojų tuo metu nebuvo, autobuse buvo tik keli vaikai, ne visa klasė, vairuotojas trenkė vieną kartą jai į pakaušį, už tai, kad jinai garsiai paprašė A. daiktų. A. sėdėjo šalia, galėjo matyti, kaip vairuotojas sudavė smūgį L.. L. pasakė, kad pirmiau vairuotojas sudavė smūgį jai, o po to J.. Kiek laiko praėjo tarp smūgio sudavimo jai ir J., ji tiksliai negali pasakyti, bet, kaip ji suprato, tarp smurto prieš L. ir smurto prieš J. praėjo kelios valandos, tai neįvyko to paties sustojimo metu. Apie tai, kad vairuotojas sudavė dukrai smūgį, ji iš karto nepapasakojo mokytojai. Kaip jai pasakė L., apie tai, kad vairuotojas trenkė jai dar anksčiau nei J., ji pasakė mokytojai po to, kai vairuotojas taip pat trenkė J.. Mokytoja jai apie tai nepranešė. A. pavardė A., ji yra L. klasiokė. Tuo momentu, kai vairuotojas sudavė smūgį L., L. buvo nusisukusi, todėl vairuotojas jai pataikė į pakaušį. L. jai pasakė, kad jai skaudėjo, ji juto fizinį skausmą. Pasakodama jai, ji savo skausmą lygindavo su J. skausmu, sakė, kad „man turbūt mažiau skaudėjo“, todėl iš L. žodžių suprato, kad fizinis skausmas jai buvo sukeltas. Grįžus L. namo, ji su vaiku į gydymo įstaigą nesikreipė, nes akivaizdžių smurto žymių galvos srityje nesimatė. Ekskursijos metu jos dukra L. dėl vairuotojo veiksmų patyrė fizinę ir moralinę žalą. Po L. pasakojimo ji bandė skambinti auklėtojai, norėdama išsiaiškinti apie smurtą prieš jos vaiką, tačiau auklėtoja jai jokios informacijos nesuteikė. Poziciją dėl civilinio ieškinio išreikš vėliau. (I t., b. l. 86-89).

29. 2024 m. sausio 16 d. apklaustas V. R. parodė, kad tikslios datos neatsimena, gali būti 2023 metų gegužės mėnesį, jis, kartu su J. Ž., dirbdami UAB (duomenys neskelbtini) vairuotojais, vežė (duomenys neskelbtini) mokyklos moksleivius į ekskursiją, į Lenkiją. Jis buvo antru vairuotoju. Tikslios datos neatsimena, autobusas sustojo Gdanske, mokiniai su mokytoja išėjo. Po kurio laiko grupė mokinių grįžo į autobusą. Tiksliai pasakyti kiek vaikų grįžo ir įlipo į autobusą, kokio amžiaus ir lyties, pasakyti negali. Mokytojų nebuvo. Jis rūkė lauke. Ž. nuėjo į autobusą. Jis išgirdo triukšmą, pagalvojo, kas ten vyksta ir įlipo į autobusą. Kai buvo autobuse, jis pamatė, kad Ž. stovi autobuso gale, vaikai taip pat buvo autobuso gale, kiek tiksliai vaikų buvo, neatsimena. Vaikai triukšmavo, Ž. pakeltu tonu kalbėjo su vaikais. Jis girdėjo, kad tiek vaikai, tiek Ž. kalbėdami vartojo necenzūrinius žodžius vienas kito atžvilgiu, tačiau tiksliai kas ką sakė, negali pasakyti. Kad Ž. naudotų fizinį smurtą prieš vaikus, jis nematė. Dėl ko tarp vaikų ir Ž. kilo žodinis konfliktas, jis nežino. Po to jis išlipo iš autobuso, taip pat iš autobuso išlipo vaikai ir grįžo jau su mokytoja. Mokytoja pasakė, kad Ž. neva sumušė vaiką, kiek pamena, sakė, kad būtent vieną vaiką jis sumušė. Jis nematė, kad Ž. muštų vaiką. Taip pat jis nežino, kokį vaiką galėjo mušti Ž.. Pats J. Ž. jam vėliau pasakojo, kad eidamas autobuse, jis už kažko užkliuvo, ar už kuprinės, ar kito daikto, sakė, kad užgriuvo ant vaiko, taip pat sakė, kad vaikai laužė sėdynes, todėl jis ėjo juos tramdyti. Kaip sakė, jis pats nematė, kad J. Ž. smurtautų prieš moksleivius, sumušto vaiko jis taip pat nematė. Po šio incidento tęsė kelionę, daugiau jokių incidentų kelionės metu nebuvo (I t., b. l. 132-134).

30. 2024 m. kovo 18 d. apklaustas nepilnametis liudytojas D. P. parodė, kad jie važiavo į Lenkiją, į miestelį, turėjo laisvą laiką sustoti, išlipę apsižvalgė, nusipirko parduotuvėje kažko, kai baiginėjosi laikas, jie grįžo anksčiau į autobusą. Anksčiau grįžo ir juos įleido, atsisėdo. Bet garsiai kalbėjo, tada J. irgi žaidė telefonais. Sėdėjo jis už jo. Gal susinervino ir pradėjo stumti jo kėdę, jis jam nesakė nieko, ir tada vairuotojas išgirdo ir atėjo. Nepamena gerai, jiems nedavė jokių įspėjimų ir jis trenkė J.. Nepamena, bet nesakė įspėjimų. Jis kažką dar pagrasino ir susitarė su mokytoja, kad tyliai pabus ir vėliau aptars viską. Kažkas buvo, kad nufilmavo A. ir mokytojai parodė. Praeitais metais viskas buvo, gal prieš atostogas buvo. Jis su savo draugais važiavo, važiavo beveik visa klasė ir taip pat kita klasė. Jų visa klasė buvo gale, kita klasė buvo pačiame priekyje, jie rėkavo vienas prieš kitą dėl žaidimų. Jie ten gale, gal irgi šūkavo garsiai, nerėkė ant vairuotojo, tik tarpusavyje kalbėjo. Nemano, kad davė pastabų vairuotojas. Kairėje autobuso pusėje buvo gale, atėjo pas kitą draugą pasėdėti, lyg su A.. Jis prie lango buvo. Už nugaros sėdėjo J., lyg kartu su juo sėdėjo G.. J. jo draugas, jie klasiokai. J. jam judino kėdę, bet nebuvo susipykę, jis buvo keliais įsirėmęs į kėdę, gal jis žaidė su telefonu ir susinervino. Jis jam nieko nesakė. Mokytojų dar nebuvo, tik vairuotojas. Vairuotojas sėdėjo. Nepamena gerai, bet atėjo vairuotojas, paklausė, kas ką daro ir pamatė, kad J. tai daro. Priėjo prie jo, pagrasino ir daužė per galvą. Matė kumštį, plaštakos apatine dalimi trenkė. Buvo A., kuri filmavo, tiksliau garsą įrašinėjo, ji buvo dešinėje. Už jo buvo J., dar už jo nepamena, gal L. buvo priekyje, prieš juos. Kairėje L. sėdėjo. Vairuotojas piktai kalbėjo, jis į J. kreipėsi, jis buvo atsisukęs, žiūrėjo, ką jis darys. Vairuotojas lyg pakėlė už rankos ir daužė, po to įvykio pradėjo sakyti „kodėl taip padarei“. Kumščiu, jis matė, ir J. rodė, vairuotojas buvo sugniaužęs ranką. Matė tik, kad buvo paėmęs ranką, sudavė į pakaušio sritį su sugniaužta ranka. Buvo vienas smūgis. Nepamena, ką vairuotojas dar pasakė, dar klausė, kodėl taip pasielgė. Jis pagrasino tiesiog, kad nebeveš jų. Vairuotojas sugrįžo į priekį. Jis nieko nesakė, tik klausė vairuotojo, kodėl taip pasielgė. Sėdėjo J. pasilenkęs, jis nieko nesakė. Kai grįžo į viešbutį, tai jis kalbėjo su mama ir mokytoja. Matė, kad stipriai buvo užsimojęs. Galėjo matyti A., lyg F., ji sėdėjo dešinėje pusėje, prie vidurinių durų. A., nežino, ar jis matė. G. lyg klausinėjo J., tapšnojo per petį J., ar viskas gerai, bet nepamena. Vairuotojas važiavo, gal tik mokytoja ramino juos, buvo atsistoję vaikai, vieni prie kitų vaikščiojo. Jie ten gal šiukšlino, bandė surinkti, mėtė saldainius vienas į kitą. Mokytoja reagavo į vaikų elgesį, bet vairuotojas nieko nesakė. Jie daugiau klasėje kalba dėl elgesio autobuse: nevaikščioti, nešiukšlinti, garsiai nekalbėti, esminius dalykus. Gal su keliais judino kėdę, jis buvo biškį atsisukęs, bet lyg su keliais judino. Lyg su keliais. Jis net nežino, nejudėjo ta sėdynė, sakė vairuotojas nelaužyti. Biškį pajudėjo sėdynė. Jis, jam rodos, nebuvo atsilošęs, jam nieko nesakė J.. Nežino, dėl ko vairuotojas supyko, kad net ranką reikėjo pakelti, gal nuo kitų kartų supyko, gal jis labai autobusą saugo, gal darbas nepatinka. Atsakydamas į prokurorės klausimus, paaiškino, kad nebuvo daugiau nieko tuo metu, jokio įvykio. Tik J. sudavė. Bendravo su F. daugiau. Su L. pusiau, stalo žaidimus žaidė. L. jam nieko nepasakojo. Nepamena ir po kelionės. Jis klausė ir draugų, kiek buvo vairuotojų, jis nepastebėjo ar neatkreipė dėmesio, gal buvo ir kitas. Dvi mokytojos buvo, vairuotojas vienas, kito nepamena. Jam rodos buvo ir antras vairuotojas. Buvo viena nakvynė. Atsakydamas į vaiko teisių atstovo klausimus, parodė, kad jautėsi keistai, sutrikęs po tokio poelgio. Ir klausė, dėl ko taip padarė vairuotojas. Nebuvo jam baisu kalbėti. Matė, kad pirko alkoholinius gėrimus, bet kad gertų tai nematė. Vairuotojas pirko parduotuvėje ar degalinėje, nes Lenkijoje pigiau. Jis pats matė. Kelionės metu niekas nevartojo. Atsakydamas į teisėjos klausimą, parodė, kad nevartojo vaikai nieko, apsvaigusių vaikų nebuvo. Atsakydamas į gynėjo klausimus, paaiškino, kad mokytojos sakė, kad negerti gazuotų gėrimų. Valgė traškučius. Fantą, vandenį gėrė. Energetinių gėrimų nevartojo niekas. Duodavo šiukšlių maišus ir sudėdavo, ir viskas. Nebuvo „Radler“, sidrų, buvo tik gazuoti gėrimai. Nesakė ir nieko neprašė išnešti vaikai vairuotojo, nebendravo su vairuotoju. Gal dėl vaikų vairuotojas supyko, gal jam nepatiko vežti vaikus. Gal dėl rėkavimo viskas buvo. Gal dėl šiukšlių, gal dėl rėkavimo. Jie surinko šiukšles. Vienas į kitą mėtėsi vaikai. Mėtė saldainius, čipsus ne ta puse padavė ir išbyrėjo, jie viską surinko. Butelių plastikinių, jam rodos, nebuvo, ir gal nemėtė, tik mažesnius daiktus mėtė. Ten vienas prie kito pasistūmęs, bet ten niekas nekreipė dėmesio, tik persėsdavo. Nuo viršaus kėdžių kažką pasakyti norėjo, bet su batais niekas nelipo. Kai vairuotojas ėjo, rodos, visi vaikai nutilo ir sustingo, jis taip pat. Vairuotojas tiesiog atėjo, jis nebuvo nukritęs. Nebuvo niekas sulūžę po įvykio autobuse. Buvo viskas gerai su autobusu. Nematė jokių dalių išmėtyta. J. skambino mamai, sakė, kad lyg bus „šakės“ jam, bet mokytoja buvo ir negalėjo užeiti. J. sakė, kad J. pačiam šakės, bijojo. Gal ne vairuotojo, gal nuo tėvų. Nieko nepasakojo J.. Mokytoja kažką sakė, kad paskambinti tėvams, bet negirdėjo. Gal R. girdėjo. Per klasės valandėlę kažką kalbėjo. Jis tame kambaryje nebuvo, negirdėjo (I t., b. l. 183-186).

31. 2024 m. kovo 18 d. apklausta nepilnametė liudytoja G. M. parodė, kad datos nepamena, važiavo į Lenkiją. Į kažkokį muziejų ėjo, po to sakė galės pažiūrėti žibintų, valandą vaikščiojo, nuėjo į autobusą, kai atidarytas buvo. Jos draugas J. kažkaip pajudino kėdę ir atėjo vairuotojas, trenkė jam per galvą. Juos aprėkė, „durniai, kiaulės“, negražiai pavadino juos. Vasara buvo, sutemę. Po to dalyko grįžinėjo į viešbutį, autobusu kelioniniu. Sėdėjo prie galo netoli, prie lango kairėj, prie pat jos sėdėjo draugas J. L.. Jos draugas. Gal 4 metus draugauja. Jau prie Lenkijos buvo įvykis. Kaip pamena, nuėjo žibintų žiūrėti ir po to grįžo į autobusą, bet mokytojų nebuvo. Vaikai kalbėjo su draugais, kortomis žaidė, žaidė internetinius žaidimus. Nežino, J., jaučia, pajudino kėdę, dėl to piktas vairuotojas, rankena ant kėdės buvo ir judino ją. Daugiau nieko nedarė. Vairuotojas nieko neperspėjo ir trenkė. Paskui aprėkė dėl nieko. Priėjo ir smarkiai trenkė, ar su ranka kažkaip. Tik matė ranką, bet smarkiai trenkė. Tik su ranka, iškeltą delną matė, pataikė prie akies netoliese. Nesakė vairuotojas nieko, tik trenkė ir išėjo prie savo kėdės. Neverkė J., tik jam skaudėjo. Prie akies raudona buvo, nepamena tiksliai. Ji mano, kad jam skaudėjo, nes buvo raudona. Bet vairuotojas nesakė nieko. Nesako, kad trumpai, gal pora valandų buvo raudona, bet tiksliai nepamena, kiek laiko buvo raudona. Jis apvardžiavo „durniais“, „kiaulėmis“ ir neišauklėtais. Ji gale sėdėjo, kai kurie vaikai žaidė. Neturėjo jokių pastabų vairuotojas, kažką ten sakė, kad išlaipins iš autobuso, dėl triukšmo. Nebuvo taip garsu, kad būtų pikta vairuotojui. Bet nebuvo taip garsu, jos tyliai kalbėjo. Nelabai sutinka dėl triukšmo, girdėjo, kad tyliai kalbėjo, žaidė. J. tik tą atlošą judino ir viskas. O kiti nieko panašaus nedarė. Kai viešbutyje buvo, tai atėjo su draugeliu ir jas išvijo, vaikai gražiai elgėsi, vairuotojas pastabų neturėjo kelionės metu. Atsakydama į prokurorės klausimus, paaiškino, kad iš dešinės, jaučia, mergaitės sėdėjo, priekyje berniukai, D. P. priekyje ir dar kažkoks G., galbūt, pavardės nepamena. Ji sėdėjo su J., ji prie lango. Priešais D. sėdynę judino, kartu šalia D. sėdėjo G.. Kas šalia sėdėjo iš dešinės, nepamena, už nugaros kas sėdėjo, nepamena, ar mergaitės, ar berniukai. Smūgį matė D. P. ir dar kažkas. Atsakydama į vaiko teisių atstovo klausimus, parodė, kad nebent R. nukentėjo ir girdėjo, kad jam buvo įžnybęs, tą pačią dieną. Nematė, bet sakė R.. Į ranką tikriausiai. R. pavardės nepamena. Lyg pagrasino D., lyg jis sakė. Negirdėjo. Nepasakojo vairuotojas, kaip reikia elgtis, gal pasakojo mokytojos apie tvarką. Mokytojos sakė, kad gražiai elgtis, nuo 21 val. tyliai būti viešbutyje. Atsakydama į įtariamojo klausimus, parodė, kad jiems vairuotojas nieko nesakė, jaučia, ant J. supyko. Mano, dėl tos kėdės supyko ant J.. Atsakydama į gynėjo klausimus, paaiškino, kad beveik pusė klasės važiavo, iš kitos klasės gal irgi važiavo. Nepažįsta tų vaikų, tik kalbėjo su jais. Pusė klasės buvo jos. Kai įvyko konfliktas, gal kai kurie ir buvo susirinkę, daug buvo užimta sėdynių. Tiksliai nežiūrėjo, kiek vaikų buvo, mokytojų nebuvo dar. Girdėjo, kad kažkas pirko iš klasiokų energetinį gėrimą, ir dar kažkokį vaikišką šampaną. Jaučia, kad J. buvo nepatogu, dėl to judino kėdę. Galima pilnai atsilenkti tą kėdę. Sėdėjimo padėtyje buvo kėdė, D., jaučia, tą rankeną nuleido. Tikriausiai buvo atlošta, matė, kad buvo biškį atlošta kėdė. Buvo ramu autobuse. Nešokinėjo niekas, nelaipiojo niekas per kėdes. Nebuvo nukritęs vairuotojas, eidamas tarp sėdynių. L. pažįsta, ji jos klasiokė, bet su ja nedraugauja. Ji nežino, kur ji sėdėjo (dešinėje rodo). Kairėje, priešais D.. Toje kitoje pusėje sėdi, arba prie priekio netoliese. Tikriausiai D. grasino, ji nežino. Per grupę jų klasės „Viber“ programėlę parašė D., kad grasino. Matė, kad buvo prie D. priėjęs vairuotojas, D. vėliau pasakė, kad jam grasino. Atsakydama į teisėjos klausimus, parodė, jog matė, kad R. įžnybė vairuotojas, ten irgi toj pačioj eilėj. Nepamena, kur sėdėjo R.. Matė, kaip priėjo vairuotojas ir įgnybo. R. priekyje kažkur sėdėjo, kairėje pusėje. Atsakydama į gynėjo klausimus, parodė, kad gal buvo dar vienas žemas vairuotojas. Tuo metu stovėjo autobusas. Kitas vairuotojas buvo prie vairo arba išėjęs į parduotuvę. Kai jau trenkė J., tada vaikai apvardžiavo vairuotoją, vaikai tyliai sakė. Girdėjo tik, kai tyliai kalbėjo, kad iškvies policiją. Kalbėjo, kad reikia į kalėjimą vairuotoją pasodinti. Matė, kaip iš tolo vairuotojas ateina pas J.. Visą kelią jo matė. Ėjo piktas ir trenkė. Gal buvo L. autobuse, gale kažkur gal buvo. Nebuvo sustojęs prie L. (II t., b. l. 4-6).

32. 2024 m. kovo 21 d. apklausta nepilnametė liudytoja A. A. parodė, kad važiavo į Lenkiją. Viskas buvo autobuse, kai pirmam žmogui trenkė į galvą, jos draugei, kai ji biški užrėkė ant jos. Tada antram vaikui lyg tai davė, kai mokytojų nebuvo, buvo laisvas laikas, įleido į autobusą, tai ten jų klasiokas trankė sėdynę, atėjo vairuotojas ir davė per galvą. Viskas įvyko praeitų metų gegužės pabaigoje. Važiavo 3 klasės, buvo 3 mokytojai. Vairuotojų lyg buvo 2. Užrėkė draugė. Stovėjo autobusas, gal prie degalinės. Biškį buvo gale vairuotojas, su kažkuo kalbėjo, ant jos draugė užrėkė, vairuotojas jai pasakė tyliau ir trenkė per galvą. L. L. jos draugė. Maždaug gale sėdėjo, kairėje pusėje. Ji prie lango, o L. šalia jos sėdėjo. Nelabai atsimena, gale sėdėjo J., gal toliau nei ji, jis daužė sėdynę. Gal kiti klasiokai sėdėjo, G. iš dešinės pusės. Prieš jas sėdėjo A., jie keitėsi vietomis. G. per takelį sėdėjo. Vairuotojas kalbėjo su kažkuo gale. L. užrėkė ir tiesiog trenkė į galvą, ir liepė tyliau būti, ko čia rėkiat. Jis priėjo iš nugaros. Pačio judesio neatsimena, gal ir matė. Nelabai atsimena, bet žino tikrai, trenkė tam kitam vaikui, kuris trankė sėdynę, nes garsas girdėjosi. Visi nesuprato, kas čia įvyko, kas darosi vairuotojui. Atsimena, kad tikrai trenkė į galvą (rodo pakaušio dešinę pusę). L. buvo išsigandusi, kaip vairuotojas gali taip, ji pagalvojo, mano, kad klasiokas trenkė. Jam nuėjus, L. sakė, kad kas tam vairuotojui yra, nelabai daugiau atsimena, ji nesiskundė niekuo. Gal jis buvo piktas, nes šiukšlių daug buvo autobuse išmėtyta. Atsimena jogurto pakelis buvo, mėtė jį. Vaikai tikrai daug šiukšlino, daug rėkavo. Kai kurie vaikai buvo prisisegę, bet kai kuriuose autobusuose nebūna diržo. Sėdėjo ramiai, bet jei pakeldavo galvas per sėdynę, liepdavo mokytoja sėdėti ramiai, nes nesaugu, vairuotojas nesakė. Vairuotojas nesakė jokių pastabų. J. pavardė L.. Buvo laisvo laiko. Mokytoja sakė grįžti į autobusą lyg po 1 – 1.5 val., galima pasivaikščioti, gali apžiūrėti skulptūras. Jos grįžo anksčiau, įleido į autobusą. Autobusas buvo apibraižytas kito autobuso, gal dėl to buvo piktas vairuotojas. Jos klausė vairuotojo, kas buvo ir jis pasakė, kad jis apibraižytas. J. kratė (suėmęs rankomis už dviejų rankenų) sėdynę. Po to ir kumščiais daužė. Tada vairuotojas skubiai atėjo ir trenkė jam į galvą. Matė ir buvo labai garsiai, atrodė iš visų jėgų. Galvojo, kad tik nenualptų J.. Nežino, dėl ko taip elgėsi. Su ranka trenkė, lyg delnu, buvo garsas, pataikė (rodo į viršugalvį), jis atėjo iš priekio. Mano, kad labiau į dešinę, bet nelabai atsimena, jos draugei vieną kartą ir J. vieną kartą. Neatsimena, ar kažką sakė. Pasakė mokytojai. Dar mokytojos nebuvo, buvo vieni ir vairuotojas. Paskui tas vairuotojas ten rėkti pradėjo, kažkiek įrašė į telefoną, rėkė, kad šiukšlinat, daužot sėdynes. Jau po to padarė įrašą, ir gale nusikeikė. Mokytojai nusiuntė įrašą, bet nežino, ar peržiūrėjo. Keli jos nepavykę įrašai. Garsiai kalbėjo vairuotojas. J. nelabai suprato, kodėl trenkė, galėjo jis nualpti. Jis buvo nustebęs, jai atrodo. Neatsimena, ką kalbėjo. Mokytojos kalbėjo daugiau su vairuotoju, bet joms nieko nesakė. J. gal mamai skambino, ji nežino. Viešbutyje mokytojos jas apklausinėjo. Jai atrodo, žinojo dėl L., pasakė mokytojai ir jos buvo nustebusiosios. L. sakė, kad paduos į teismą vairuotoją. Jų tėvai labai griežti. Buvo pikta L., neverkė, niekas neverkė. L. sudavė per galvą, nebuvo lyg jokių žymių. J. stipriai trenkė, bet sakė tik, kad skaudžiai. Garsas didelis buvo, tai mano, kad turėjo skaudėti. Atsakydama į atstovo klausimą, parodė, kad jai nieko nebuvo, bendravo tik su drauge. Normaliai jai viskas buvo. Tik, kai trenkė, biškį nustebo. Atsakydama į gynėjo klausimus, paaiškino, kad buvo trys mokytojai – A. V., V. B., kitos neatsimena, galės pažiūrėti, ji istorijos mokytoja. Buvo du incidentai, su L. lyg buvo degalinėje, kitą kartą – sugrįžus iš pasivaikščiojimo. Nebuvo pilnas autobusas, buvo dauguma išėję, gal maisto nusipirkti, nežino. Degalinėje dauguma vaikų buvo išėję. Gale autobuse jos su L.. Daug laiko buvo praėję tarp įvykių, gal 10 – 11 val. buvo įvykis su L.. O su J. kokią 17 val., beveik sutemę buvo. Kai J. trenkė, autobusas beveik pilnas, o kai rėkti pradėjo, tai pilnas autobusas. Kažkur 1 – 1.5 val., gal 30 min., praėjo, kai mokytoja atėjo. Nuėjo su L. tik į vieną parduotuvę. Gal apie 1 val. buvo likę iki laisvo laiko pabaigos. Kairiau sėdėjo, labiau gale jos. Buvo sėdinčių prieš jas. Buvo du įėjimai autobuse. Jos labiau gale nuo vidurinių durų. Priekyje mokytojų buvo skaidri pertvara ir prie pat vidurinių durų buvo pertvara. Biškį į priekį buvo pertvara, dešinėj pusėj buvo pertvara. Buvo du vairuotojai, bet antras kur buvo vairuotojas įvykio su J. metu, ji nežino. Kitas vairuotojas geras, nematė, kur buvo kitas vairuotojas su J. įvykio metu, gal lauke. J. nieko nekalbėjo, bet, kad mama į teismą paduos, jų tėvai tokie, kad viską praneša, nepamena, kada jis taip sakė. Sakė J., kad turėtų į kalėjimą uždaryti ir išmesti iš darbo vairuotoją. Sėdynė atrodė normaliai po įvykio, pasikeitimų nebuvo, niekas nebuvo sulaužyta. Nereikėjo mušti taip (I t., b. l. 190-192).

33. 2024 m. kovo 21 d. apklaustas nepilnametis liudytojas G. V. parodė, kad jie važiavo į Lenkiją, su klase. Iš pradžių viskas buvo normaliai, sėdėjo su draugu, šnekėjosi. Tada tiesiog, kur buvo ilgiau kelionė, laiko praėjo tada, daug kas garsiai kalbėjo, šūkavo, nebuvo prisisegę, tada iš vietų vaikščiojo. Tada J. žaidė žaidimą kažkokį ir, jam atrodo, pralošė ir tiesiog susinervavo, su keliu pradėjo trankyti į kėdę. Atėjo vairuotojas visus raminti, o J. tiesiog trenkė. Tada visi buvo išsigandę, nes nelabai suprato, kad įvyko. Aišku, buvo jų auklėtoja, kitos klasės auklėtoja, jie pasakė, kas įvyko, bet biškį vėliau. Tada tiesiog po to viskas aprimo, lyg pamiršo tą įvykį. Visas įvykis įvyko praeitais metais, pavasarį lyg, datos nepamena. Jis nelabai atsimena, iš jų klasės gal pusė mokinių važiavo, neatsimena. Tada važiavo kita klasė, ar dvi klasės, ar trys iš viso. Vienos klasės istorijos mokytoja ir jų mokytoja – A. V.. Buvo kitas vairuotojas, buvo dviese. N. istorijos mokytoja. Važiavo į Lenkiją. Vairuotojas visiems sakė likti savo vietose, prisisegti ir gražiai sėdėti, kad ten yra mirtini stabdžiai. Gal biškį aprimo vaikai, mokytoja buvo atėjus, kad ramiai sėdėti. Autobuse buvo prišiukšlinta, ant žemės maisto buvo. Kai sudavė jo draugui, tai neatsimena ar autobusas stovėjo, ar važiavo, lyg tai atsimena, jie buvo ten kažkokiam miestelyje. Jie ėjo apsipirkti į parduotuvę. Jam atrodo, kad važiavo, J. susinervavo dėl žaidimo. Nepamena, ar buvo miestelyje. Iš pradžių jis sėdėjo su D., tada jie persėdo. Sėdėjo kartu su J., D., kažką žiūrėjo per telefoną. Atsimena, kad atgal grįžo į vietą, kai J. sudavė. Buvo jam iš dešinės, dešinėje eilėje sėdėjo. Šalia jo nepamena, kas sėdėjo, gal J. kairėje. Atsimena L. su A. sėdėjo, jam atrodo, už J., bet gerai nepamena. Šalia J. sėdėjo G., jam atrodo. G. prie lango. Matė, kad vairuotojas supykęs buvo, jis atėjo iš priekio link galo. Stovėjo ir laikėsi už dviejų kėdžių, sakė, kad visi ramiai sėdėtų, prisisegę. J. trenkė, kiek atsimena. Keikėsi biškį. Buvo kažkur prie J.. Bet buvo iš pradžių. Ranka trenkė (rodo delną), per kur trenkė ir kur pataikė J., kaip trenkė, neatsimena. Visi pradėjo šnekėti, jis pastebėjo, kad trenkė. Į nugarą kažkur, bet gerai nepamena, kur trenkė. Arba į nugarą, arba į veidą. J. tiesiog buvo ramus, bet matėsi, kad niekada nebūna, kad vairuotojas taip ateina ir trenkia. Kai jie nuvažiavo į viešbutį, kiek pamena, visi susirinko ir J. paskambino mamai. Nelabai atsimena, ką sakė, pokalbio neklausė. Jis tik girdėjo iš draugų. Kažką sakė, kad kalbėjo apie vairuotoją. Auklėtojoms pasakė, jos sakė, kad viską išsiaiškins vėliau. Jam atrodo, lyg A. kalbėjo su J. mama apie tai. A. ir istorijos mokytoja kalbėjosi abi. Keista buvo, kad taip viskas nutiko. Kai grįžinėjo namo, tai jau nelabai kreipė dėmesio. Tikrai matė L., D., jis sėdėjo prieš J., jam atrodo. Gal su L. kažkas nutiko, bet neatsimena. Jis nematė įvykio su L.. Gal vairuotoją sunervavo, kad visi šūkavo, iš pradžių jau sakė, kad ramiai sėdėti. Gal kai trenkė, tai buvo paskutinis įspėjimas, gal apraminti norėjo. Sureaguodavo vaikai į pastabas, gal kokiai 10 minučių, po to vėl pradėdavo triukšmauti. Po įvykio visi aprimo ir buvo išsigandę, gal bijojo, kad jiems netrenktų. Atsakydamas į atstovo klausimą, paaiškino, jog nepamena, ar buvo sužalojimų ant J., daug laiko praėjo. Atsakydamas į gynėjo klausimus, parodė, kad kur atidaryti prie sėdynės, buvo ten daug šiukšlių, pradėjo čipsais siųstis, mėtė maistą. Ne taip, kad mėtė, bet šiukšlino. Buvo susinervavęs J.s po to, kai sudavė. Atsimena, kad kažką sakė, kad gal jam bus blogai. Lyg vairuotojui bus blogai. Neatsimena apie save ar ką sakė. Buvo du vairuotojai, gal tuo metu vairavo kitas vairuotojas. Ant kėdžių buvo gal kaip pagalvėlės, tai jas nuiminėjo vaikai ir mėtėsi. Neatsimena, ar J. taip darė. Kėdes judino, kad pajuokautų, gal, kad sėdintys jose drebėtų. Turėjo gėrimų, pirkosi kažkokių ir gėrė, bet kokių, nepamena, lyg „Coca-Cola“, „Sprite“ (I t., b. l. 196-198).

34. 2023 m. gegužės 21 d. pareiškime pareiškėjos Z. L. ir A. L. nurodė, kad 2023 m. gegužės 18 ir 2023 m. gegužės 19 dienomis (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokiniai vyko į 2 dienų ekskursiją į Lenkiją. Kelionės metu autobuso vairuotojas prieš vaikus psichologiškai ir fiziškai smurtavo. Fizinį smurtą nuo vairuotojo patyrusių vaikų, jų žiniomis, yra penki vaikai, psichologinį smurtą patyrė visi autobuse buvę vaikai. J. L. ((duomenys neskelbtini) klasės (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokiniui) vairuotojas stipriai trenkė per veidą. L. L. ((duomenys neskelbtini) klasės (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokinei) vairuotojas trenkė per galvą. Su vaikais kalbant, vairuotojas vartojo necenzūrinius žodžius. Iš vaikų pasakojimų taip pat sužinojo, jog vienam mokiniui vairuotojas atėmė akinius, kitam vaikui stvėrė už kaklo, trečiam vaikui už rankos. Jos, Z. L. ir A. L., nori, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus ir UAB (duomenys neskelbtini) įmonei būtų uždrausta vežioti vaikus. Taip pat, prieš vaikus smurtavusiam vairuotojui būtų visiškai uždrausta vežioti vaikus. Prideda vaikų nufilmuotus įrašus, kuriuose girdisi psichologinis ir fizinis smurtas prieš vaikus (I t., b. l. 3).

35. 2023 m. birželio 7 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrimi vaizdo įrašai, pateikti prie 2023 m. gegužės 21 d. pareiškimo. Vaizdo įrašuose užfiksuotas autobuso vidus, girdisi, kaip kalba vairuotojas ir vaikai, veidų nesimato. Vaizdo ir garso įrašo stenograma:

Vaizdo įrašas: video 3(1)

1 vyro balsas: Gerai, tylėk.

2 vyro balsas: Nesuprantamas žodis.

1 vyro balsas: Ar jūs žinote, kad neturite teisės trenkti vaikui?

2 vyro balsas: Ką?

1 vyro balsas: Taip.

1 vyro balsas: Dievas ne už tai, žinokite, Dievas ne už mušimą.

2 vyro balsas: Varo iš autobuso.

3 vyro balsas: Pinigų negausite.

2 vyro balsas: Ar supratote?

1 vyro balsas: Jo.

2 vyro balsas: Lipkite iš autobuso, nesuprantamas žodis.

4 vyro balsas: Tai sakė (keiksmažodžius).

Vaizdo įrašas: video 1 – girdisi smūgio garsas (1)

2 vyro balsas: Nesuprantamas žodis, autobusą laužyti.

1 vyro balsas: Mes nelaužome.

2 vyro balsas: Ar turite teisę šiukšlinti, ar turite teisę rėkti, ar jūs sąžinę turite, ar ne? Aplamai, jūs valote autobusą, ar vairuotojas valo autobusą? Atėjote į mano, nesuprantamas žodis, jūs, nesuprantamas žodis, irgi šiukšlinote, turėkit gėdos šunyčiai.

Vaizdo įrašas: video2 (2)

2 vyro balsas: Aš atsakau už kiekvieną gyvybę, jūs neprisisegate, neduok Dieve kas nors atsitiktų kelyje, tektų staigiai stabdyti, tai jūs lėksite su sėdynėm, nes neprisisegę ir dar sakot man kažką.

1 vyro balsas: Ne.

2 vyro balsas: O dar tokį variantą padaryti.

2 vyro balsas: Jeigu jūs šiukšlinsite autobuse, išsidirbinėsite, laužysite sėdynes, tai iškviesiu policiją ir mokėsite baudą.

1 vyro balsas: Gerai, supratome.

2 vyro balsas: Ar žinot už ką?

1 vyro balsas: Taip, supratome.

Pašalinis triukšmas.

2 vyro balsas: Labai paprasta ir visos teisės mano.

1 vyro balsas: Gerai, žiūrėsime.

Vienu metu kalba daug žmonių.

2 vyro balsas: Mergaitės sėdi priekyje tvarkingai, jos šiukšles išsineša, pas jas tokios betvarkės nėra, kaip pas jus.

1 vyro balsas: Mes čia susitvarkėme, dar šiek tiek liko.

2 vyro balsas: Nesuprantamas žodis, jau viską sutvarkėme.

Vienu metu kalba daug žmonių (I t., b. l. 37-39).

Dėl atsakomybės už užsienyje padarytą nusikalstamą veiką

36. J. Ž. yra pareikštas kaltinimas dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo užsienio valstybėje – Lenkijos Respublikoje.

37. BK 5 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas atsako pagal šį baudžiamąjį kodeksą. Šio kodekso 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, padaręs užsienyje nusikalstamas veikas, numatytas šio kodekso 5 ir 51 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai padaryta veika pripažįstama nusikalstama ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Jeigu asmuo, padaręs nusikalstamą veiką užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šią veiką numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio.

38. Už fizinio skausmo sukėlimą Lenkijos Respublikoje baudžiama pagal Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 217 straipsnį, kurio 1 dalyje numatyta, jog tas, kas sudavė smūgį kitam asmeniui ar kitaip pažeidė šio asmens neliečiamybę, baudžiamas bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei asmens neliečiamybės pažeidimą lėmė aukos provokuojantis elgesys arba jei auka atsakė pažeisdama asmens neliečiamybę, teismas gali neskirti bausmės. Šis straipsnis yra taikomas nepriklausomai nuo nukentėjusiojo amžiaus. Nereikalingas kokio nors sunkumo sveikatos sutrikdymo mastas, jeigu nustatomas kokio nors masto sveikatos sužalojimas, taikomas kitas straipsnis. Procesas Lenkijoje pagal šį straipsnį vyksta privataus kaltinimo tvarka (Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 217 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

39. Baudžiamojo proceso įstatymai reikalauja inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėtį pagrįsti neginčijamais įrodymais, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką, byloje privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-251-478/2020).

40. Teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra kaltinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-642/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-642/2012">2K-642/2012</a>, 2K-287/2013, 2K-175-696/2017, 2K-99-895/2019).

Dėl veikos L. L. atžvilgiu

41. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, arba tai padarė kankinant asmenį. Šios nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus sveikata, objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio asmeniui, prieš kurį smurtaujama, sukeliamas fizinis skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Nusikaltimas yra tyčinis (subjektyvinė pusė). Taigi tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, jog kaltininko tyčiniai veiksmai pasireiškė bent vienu iš objektyviųjų požymių – mažamečio mušimu arba kitokiu smurtavimu, ar kankinimu ir sukėlė šiam bent vieną iš padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 straipsnio prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną, siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant, tempiant ir panašiai.

42. Įvertinus šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, teismui kyla pagrįstų abejonių dėl įrodymų visumos pakankamumo J. Ž. kaltei konstatuoti padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, L. L. atžvilgiu. Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, neleidžia neginčytinai konstatuoti kaltinamojo kaltės, todėl nagrinėjamu atveju, remiantis kasacinio teismo praktika, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis J. Ž. turi būti išteisintas. Tokį teismo vertinimą pagrindžia žemiau nurodytos aplinkybės ir argumentai.

42.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad aiškinant in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jį įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik remiantis BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30-689/2018">2K-30-689/2018</a>, 2K-28-689/2021).

42.2. Kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, L. L. atžvilgiu iš esmės grindžiamas pačios nukentėjusiosios L. L. bei liudytojos A. A. parodymais. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji L. L. parodė, kad konfliktas su vairuotoju įvyko pirmą važiavimo dieną. Kai įvyko konfliktas su vairuotoju, neprisimena, ar jau autobusas tuo metu važiavo, ar buvo sustojęs. Autobuse visi triukšmavo, vairuotojas norėjo nuraminti vaikus. Paprašė A., kad paduotų jai kuprinę. Vairuotojas buvo arčiau jos ir sudavė jai kumščiu su delnu į pakaušį, tuo metu jis buvo už jos, nes ta rankinė buvo po A., ten apačioje. Vairuotojas priėjo, nes autobuse buvo triukšmaujama, pati nieko nematė, tik girdėjo, kad autobuse triukšmavo. Kai jai sudavė vairuotojas, jai skaudėjo, išsigando. Skausmą vertina 7-10 balais. Vakare jau nelabai skaudėjo. Pas gydytojus nesikreipė. Apie savo skausmą papasakojo savo buvusiai auklėtojai A. V., apie viską, kas ten įvyko. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. L. parodė, kad kai jai trenkė, matė A. A., D. (P.), G. (V.) (I t., b. l. 157-159). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. A. apklausos metu parodė, kad vairuotojas kalbėjo su kažkuo gale. L. užrėkė ir tiesiog trenkė į galvą, liepė tyliau būti, ko čia rėkiat. Vairuotojo judesio neprisimena, tik sprendžia, kad galimai jį matė. L. buvo išsigandusi, kaip vairuotojas gali taip. Nelabai atsimena, bet žino tikrai, trenkė tam kitam vaikui, kuris trankė sėdynę, nes garsas girdėjosi (I t., b. l. 190-192). Nukentėjusiosios ir minėtos liudytojos parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, juos paneigia kitų liudytojų parodymai. Nukentėjusiosios L. L. apklausos metu išvardinti asmenys, kurie esą matę smūgio sudavimą, t. y. D. P. ir G. V., priešingai nei nurodė nukentėjusioji, neigė matę, kad pastarajai būtų suduotas smūgis. Apklaustas liudytoju nepilnametis D. P. parodė, kad nebuvo daugiau nieko tuo metu, jokio įvykio. Tik J. sudavė. L. jam nieko nepasakojo. Nepamena ir po kelionės (I t., b. l. 183-186). Panašius parodymus apklausos metu davė ir G. V., nurodydamas, jog gal su L. kažkas nutiko, bet neatsimena. Jis nematė įvykio su L. (I t., b. l. 196-198). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. M. parodė, kad L. buvo autobuse gale, vairuotojas nebuvo sustojęs prie jos (II t., b. l. 4-6). Liudytoja A. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad L. jai bandė kažką pasakoti, parodė judesį, neva vairuotojas jai irgi trenkė, tačiau iš to judesio nieko nesuprato. Parodė gestą – su dešine ranka prisilietė prie kairės rankos. Ji iš to gesto nesuprato, žodžiais ji nepasakė, kad jai trenkė. Įvertinus L. L. auklėtojos A. V. parodymus, darytina išvada, jog nukentėjusioji negalėjo jai nuosekliai papasakoti apie įvykį, tiksliai nenurodė, kur ir kaip smūgis buvo suduotas, neužsiminė ir apie patirtą skausmą. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY0LTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-164-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-164-895/2016">2K-164-895/2016</a>, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

42.3. Kaltinamasis J. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje neigė savo kaltę, nepripažino fakto, jog naudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios L. L. atžvilgiu ir laikėsi nuoseklių parodymų, jog su mergaitėmis jokio konflikto (net žodinio) kelionės metu apskritai nebuvo. Joms pretenzijų jis neturėjo, nes mergaitės buvo ramios, paklusnios, ramino vaikinus. Šiuos kaltinamojo parodymus patvirtino ir byloje pateiktas antrasis garso įrašas, iš kurio matyti, kad vyras Nr. 2 (iš įrašo suprantama, jog tai vairuotojas J. Ž.) kalba su vaikais ir nurodo, jog mergaitės sėdi priekyje tvarkingai, jos šiukšles išsineša, pas jas tokios betvarkės nėra, kaip pas jus (berniukus) (I t., b. l. 37-39).

42.4. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nukentėjusiosios L. L. ir liudytojos A. A. parodymai prieštarauja kaltinamojo ir kitų aukščiau nurodytų liudytojų parodymams. Nukentėjusiosios L. L. ir liudytojos A. A. parodymuose esančių prieštaravimų teisminio nagrinėjimo metu, išnaudojus visas galimybes, nepavyko pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, yra pagrindas teigti, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog kaltinamasis tyčia padarė kaltinime nurodytus veiksmus, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nurodytais padariniais ir jis tokių padarinių norėjo, t. y., kad kaltinamasis smurtavo nukentėjusiosios L. L. atžvilgiu, suduodamas jai smūgį į pakaušį ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausus liudytojus, nei vienas iš jų tiksliai nenurodė matęs, jog J. Ž. sudavė smūgį L. L., t. y. dalyvavo darant nusikalstamą veiką L. L. atžvilgiu, taip pat nenurodė, kad tokios aplinkybės jiems yra žinomos. Vienintelė liudytoja A. A. teigė mačiusi, jog J. Ž. sudavė smūgį nukentėjusiajai L. L., tačiau vairuotojo judesio neprisimena, tik sprendžia, kad galimai jį matė. Minėti įrodymai bei pačios nukentėjusiosios L. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog ji nematė vairuotojo, buvo nusisukusi, pajuto smūgį į galvos pakaušį (I t., b. l. 157-159), leidžia pagrįstai abejoti, kad būtent vairuotojas J. Ž. jai sudavė smūgį į galvą. Kadangi nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tuo metu prašė draugės A. perduoti jai jos kuprinę, lieka neaišku, ar L. galvos neužkliudė kuprinė, kurią jos prašymu padavinėjo A., kai tuo metu per autobuso saloną ėjo vairuotojas. Taigi, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima neginčijamai pripažinti J. Ž. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, L. L. atžvilgiu.

43. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis, negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Bet kokiu atveju, įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, tarpusavyje atitinkančių ir papildančių vienas kitą įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. In dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms, dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-110/2013">2K-110/2013</a>, 2K-540/2013). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, spręstina, kad iš byloje esančių įrodymų negalima daryti patikimą išvadą, jog J. Ž. sudavė nukentėjusiajai L. L. smūgį delnu į pakaušį. Įvertinus tai, J. Ž. išteisintinas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką L. L. atžvilgiu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Dėl veikos J. L. atžvilgiu

44. Kaip jau minėta, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, arba tai padarė kankinant asmenį. Šios nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus sveikata, objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio asmeniui, prieš kurį smurtaujama, sukeliamas fizinis skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Nusikaltimas yra tyčinis (subjektyvinė pusė). Taigi tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, jog kaltininko tyčiniai veiksmai pasireiškė bent vienu iš objektyviųjų požymių – mažamečio mušimu arba kitokiu smurtavimu, ar kankinimu ir sukėlė šiam bent vieną iš padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 straipsnio prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną, siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant, tempiant ir panašiai.

45. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY0LTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-164-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-164-895/2016">2K-164-895/2016</a>, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

46. Kaltinamasis J. Ž. savo kaltės dėl veikos J. L. atžvilgiu nepripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme. Kaltinamasis viso proceso metu neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam J. L., pripažino tik tai, jog apšaukė vaikus. Laikėsi pozicijos, jog eidamas link berniuko užkliuvo už kuprinės ir krito, tačiau teisioginio fizinio kontakto su vaikais neturėjo. Nukentėjusysis J. L. parodė, kad jis nematė, tiesiog sėdėjo ramiai, jis (J. Ž.) atėjo ir trenkė jam stipriai per galvą, per šoną, neprisimena kur, jam į dešinę pusę, rodo prie smilkinio. Su delnu trenkė. Daugiau į stipresnę pusę. Jis trenkė ir pasakė, kad daugiau taip nesielgtų. 6-7 balų stiprumo skausmas. Tokius nukentėjusiojo duotus parodymus pagrindžia tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų L. L., D. P., G. M., A. A. ir G. V. parodymai, jog J. L. vairuotojas ranka sudavė vieną smūgį.

47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta, jog svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzItNTExLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-72-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-72-511/2021">2K-72-511/2021</a>)

48. Kartu autobusu važiavusių mokytojų V. B., N. R., A. V. parodymai taip pat netiesiogiai patvirtina J. Ž. smūgio J. L. faktą. Minėtos liudytojos parodė, jog pačio smūgio J. L. nematė, tik išgirdo apie tai iš vaikų, po to aiškinosi aplinkybes, kalbėjosi su pačiu J. ir kitais mokiniais, kurie patvirtino, jog nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis. Taip pat galimo smūgio faktą patvirtina ir vaikų mamų Z. L., A. L., R. K. parodymai apie joms vaikų nurodytas aplinkybes jau po kelionės. R. K. apklausos metu, atkartodama sūnaus D. K. pasakojimus, parodė, jog vairuotojas vienam vaikui, t. y. J. L. sudavė vieną smūgį į veidą. Kokia ranka sudavė ir kuo, delnu ar kumščiu, ji neklausė vaiko, o jis pats jai nedetalizavo (I t., b. l. 117-120). Faktiniai duomenys apie įtariamojo J. Ž. elgseną autobuse užfiksuoti ir vaikų padarytuose garso įrašuose. Apžiūrėtame įraše Nr. 3 girdėti, kaip vyro balsas Nr. 1 sako „Ar jūs žinote, kad neturite teisės trenkti vaikui?“. Iš šio konteksto galima suprasti, jog viskas vyko galimai jau smūgio J. L..

49. Taigi, aptarti duomenys įrodo, jog fizinis kontaktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo. Tiek nukentėjusysis J. L., tiek aukščiau nurodytų liudytojų parodymai ir kiti surinkti įrodymai patvirtina, jog J. L. buvo suduotas smūgis. Smūgis suduotas iš staiga kilusios tyčios. Šiuo atveju būtent smūgio sudavimas nukentėjusiajam yra smurtinis veiksmas, kuriuo nepilnamečiui nukentėjusiajam J. L. buvo sukeltas skausmas. Todėl teismas daro išvadą, jog pasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė, kad J. Ž. pavartojo fizinį smurtą prieš J. L., jo veika formaliai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

50. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo J. Ž. gynėjas prašė teismo įvertinti BK 37 straipsnio taikymo galimybę ir atleisti kaltinamąjį J. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

51. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-416/2012, 2K-154/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2013">2K-364/2013</a>, 2K-153-942/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413-895/2016">2K-413-895/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93-788/2017">2K-93-788/2017</a>, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

52. Pažymėtina kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2013">2K-364/2013</a>).

53. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319/2013">2K-319/2013</a>, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą, o įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY0LTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-164-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-164-895/2016">2K-164-895/2016</a>, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019).

54. Spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas, vadovaudamasis BK 37 straipsniu, visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam J. L. buvo sukeltas trumpalaikis fizinis skausmas. Įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokaciją ir pobūdį (suduotas vienas smūgis į dešinės pusės galvos sritį), skausmo stiprumą (nukentėjusysis skausmą vertino 6-7 balais), taip pat atsižvelgiant į tai, jog nepilnamečiui nukentėjusiajam ilgalaikių, ženklių pasekmių sveikatai nebuvo sukelta, sužalojimų ant jo galvos nebuvo matyti, dėl patirto skausmo nereikėjo teikti medicininės pagalbos, jis toliau tęsė ekskursiją, kitiems asmenims skausmo buvimo fakto neišreiškė, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog nagrinėjamu atveju negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

55. Be to, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą pagal BK 37 straipsnį, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413-895/2016">2K-413-895/2016</a>).

56. Byloje nustatyta, kad įtariamojo J. Ž. veika buvo vienkartinio pobūdžio, atlikta spontaniškai dėl netinkamo vaikų (mokinių) elgesio autobuse – jie triukšmavo, mėtėsi daiktais, šiukšlino, o J. L. laužė ir gadino kėdės atlošą. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys garso įrašai, kuriuose girdima, jog vairuotojas (vyro balsas Nr. 2) vaikams sako, jog jie neturi teisės šiukšlinti ir laužyti autobuso, taip pat ir J. Ž. teisiamojo posėdžio metu į bylą pateikta nuotrauka, kurioje matyti šiukšlių maišai ir sulaužytos autobuso sėdynės dalis. Kaltinamasis taip pat pabrėžė, jog problemos kilo dėl vaikų elgesio, autobuso gale jis buvo dėl to, kad juos sudrausmintų. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog J. savo elgesį vertino neigiamai, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, jo manymu, jis negerai pasielgė. Kiti liudytojai apklausų metu taip pat nurodė, kad vairuotojo veiksmams įtakos galimai turėjo vaikų elgesys autobuse. Iš nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog fizinis kontaktas tarp kaltinamojo J. Ž. ir nukentėjusiojo J. L. buvo spontaniškas, trumpalaikis, vienkartinis bei neintensyvus, o šios veikos padarymui įtakos turėjo ir pačio nukentėjusiojo veiksmai.

57. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors J. Ž. padaryta veika formaliai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius, tačiau pagal objektyviųjų (trumpalaikis, vienkartinis veiksmas) ir subjektyviųjų (staiga kilusi tyčia) požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant juos pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, J. Ž., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, J. L. atžvilgiu mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jam nutrauktina.

Dėl civilinių ieškinių

58. Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, vadovaujasi atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

59. Nukentėjusiosios L. L. atstovė pagal įstatymą A. L. pateikė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš J. Ž. priteisti nukentėjusiosios nepilnametės L. L. naudai 10000 eurų neturtinės žalos atlyginimą už nukentėjusiosios patirtą fizinį ir moralinį smurtą (I t., b. l. 99).

60. J. Ž. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, L. L. atžvilgiu išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), todėl A. L. civilinis ieškinys atmestinas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

61. T. G. L. ir Z. L. 2023 m. spalio 9 d. pateikė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydami iš J. Ž. priteisti nukentėjusiojo nepilnamečio J. L. naudai 10000 eurų neturtinės žalos atlyginimą už nukentėjusiojo patirtą psichologinį bei fizinį smurtą ir 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą kiekvienam iš tėvų, t. y. T. G. L. ir Z. L. už patirtą moralinę žalą (I t. b. l. 74).

62. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-296/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-296/2012">2K-296/2012</a>, 2K-7-304-976/2016).

63. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas (BPK 113 straipsnis).

64. Teismų praktikoje, be kita ko, asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimų sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Visgi, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk0LTMwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-294-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-294-303/2018">2K-294-303/2018</a>).

65. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, todėl priteisiamos žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas, tačiau pagal teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, neturtinės žalos atlyginimui priteisiamos sumos svyruoja nuo 150 iki 2000 eurų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQxLTY5OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-141-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-141-699/2017">2K-141-699/2017</a>, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad BK 140 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatytos dvi alternatyvios veikos – fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl to net ir kvalifikuojant veiksmus pagal tą patį straipsnį, neteisėtų veiksmų pasekmės gali labai skirtis, o tai lemia ir padarytos neturtinės žalos dydį.

66. 2024 m. rugpjūčio 5 d. patikslintame civiliniame ieškinyje nurodyta, kad J. L. įvykio metu ir po įvykio buvo Lenkijos Respublikoje, Gdansko mieste, išvykoje, jo artimieji ir šeima buvo Lietuvoje. Buvo labai išsigandęs, paskambinus mamai, nesugebėjo net rišliai papasakoti, kas atsitiko. Namo iš kelionės grįžo tik po 2 parų, buvo sutrikęs, nelabai norėjo pasakoti apie įvykį, vengė pokalbio apie tai, kas nutiko autobuse. Po šio įvykio J. L. atsirado baimė, kad gali būti sumuštas bet kur, atsirado nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas suaugusiais žmonėmis. Sumažėjo bendravimas. Po įvykio sutriko miegas, savaitę negalėjo užmigti, kai prisimena šią situaciją, susijaudina. Daugiau su klase nevyksta į jokias išvykas, nes bijo (II t., b. l. 120-122). Vertindamas prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad tyčiniai kaltinamojo J. Ž. veika nukentėjusiajam J. L. sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, neigiamas psichologines pasekmes. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad tokia jo veika pripažinta mažareikšme, nes po smūgio sudavimo nukentėjusiajam J. L. jokių liekamųjų reiškinių neliko, skausmas buvo trumpalaikis, medicinos pagalbos nukentėjusysis atsisakė. Svarbu paminėti ir pačio nukentėjusiojo elgesį įvykio metu (triukšmavo, šiukšlino, laužė autobuso sėdynę). Nukentėjusysis savo elgesį vertino neigiamai, teigė, kad „prisidirbo“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismų praktika (bendru neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kuris paprastai priteisiamas panašaus pobūdžio bylose), civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, iš kaltinamojo J. Ž. priteisiant nukentėjusiojo J. L. naudai 300 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

67. Civiliniame ieškinyje taip pat pareikštas reikalavimas dėl 5 (penkių) procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03NS03ODgvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-75-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-75-788/2019">2K-P-75-788/2019</a>). Esant tokiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, siekiant kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusiojo teisę gauti padarytos žalos atlyginimą, prašymas priteisti 5 (penkių) procentų metines palūkanas tenkintinas.

68. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-453/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-453/2011">2K-453/2011</a>). Taigi paprastai civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjęs ir tiesiogiai neturtinę žalą patyręs asmuo (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324-507/2016">2K-324-507/2016</a>). Suprantama, kad nukentėjusiojo šeimos nariai, giminaičiai, kiti artimi asmenys dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš nukentėjusįjį, dažnai patiria neigiamų emocijų, tačiau kasacinis teismas civilinėse ir baudžiamosiose bylose laikosi nuostatos, kad tokiu atveju asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais, išskirtiniais atvejais, esant ypatingoms aplinkybėms (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2013">3K-3-177/2013</a>; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324-507/2016">2K-324-507/2016</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMxLTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-331-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-331-976/2018">2K-331-976/2018</a> ir kt.). Priešingu atveju visi asmenys, kurių šeimos nariai, giminaičiai, kiti artimi asmenys nukentėjo dėl nusikalstamų veikų ar kurie matė nusikalstamus veiksmus, nesant ypatingų aplinkybių, galėtų įgyti teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą bet kurioje baudžiamojoje byloje. Be kita ko, 1975 m. kovo 15 d. Europos Tarybos Komiteto priimta rezoliucija Nr. (75)7, kurioje rekomenduota valstybėms – Europos Tarybos narėms – savo įstatymuose numatyti teisę į neturtinės žalos atlyginimą, sužalojus sveikatą. Rezoliucijoje numatytas bendras principas, kad kiti asmenys neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio asmens sužalojimu. Tėvai ir sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo sužalojimu, o nukentėjusiojo mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi mirusiojo sutuoktinis, vaikai arba tėvai (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTAzLTQ4Ny8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-103-487/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-103-487/2025">1A-103-487/2025</a>). Teismas sutinka, kad nukentėjusiojo tėvai T. G. L. ir Z. L. dėl nagrinėjamo įvykio patyrė neigiamų emocijų, vis tik šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama situacija neatitinka aukščiau minėtų išimtinumo sąlygų, todėl laikytina, kad T. G. L. ir Z. L. neturi teisės į neturtinės žalos dėl sūnui sukelto fizinio skausmo atlyginimą ir civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo jiems atmestinas (prokurorė baigiamosios kalbos metu taip pat prašė civilinį ieškinį šioje dalyje atmesti).

Dėl proceso išlaidų

69. Byloje pateikta 2025 m. kovo 4 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad Annai Grinevič teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai L. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 6 punktu, iš nuteistojo J. Ž. priteistina suma už antrinę teisinę pagalbą – 1430 eurų.

70. BPK 106 straipsnyje numatyta, kad priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTItOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-52-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-52-942/2016">2K-52-942/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMxLTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-331-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-331-976/2018">2K-331-976/2018</a> ir kt.). J. Ž. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, L. L. atžvilgiu išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti 1430 eurų išlaidas advokatės Annos Grinevič, kuri dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovė, paslaugoms apmokėti, netenkintinas. Tokiu atveju proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (BPK 105 straipsnio 5 dalis).

71. Byloje pateikta 2025 m. vasario 27 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad Silvai Mardosaitei teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam J. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 14.4.1, 14.4.2, 14.4.3.1 punktais, iš nuteistojo J. Ž. valstybės naudai priteistina suma už antrinę teisinę pagalbą – 1884,17 eurų.

72. Priėmus procesinį sprendimą atleisti J. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos J. L. atžvilgiu mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 303 straipsnio 4 dalis), proceso išlaidos iš jo negali būti išieškomos (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93-788/2017">2K-93-788/2017</a>).

Kiti klausimai

73. Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktiniai diskai su vaikų apklausomis, garso ir vaizdo įrašais, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paliktini saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga, o pasibaigus bylos saugojimo terminui, – sunaikintini.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 302, 303, 304, 305, 307 straipsniais

nusprendė:

J. Ž., kaltinamą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, L. L. atžvilgiu, išteisinti, nes neįrodyta, kad J. Ž. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti J. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, J. L. atžvilgiu mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Atmesti A. L. civilinį ieškinį dėl nukentėjusiosios L. L. neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinių ieškovų T. G. L. ir Z. L. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo nepilnamečiui nukentėjusiajam J. L. tenkinti iš dalies, iš J. Ž. išieškant J. L. naudai 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo T. G. L. ir Z. L. atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų priteisti 1430 eurų išlaidas advokatės Annos Grinevič, kuri dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios L. L. atstovė, ir 1884,17 eurų išlaidas advokatės Silvos Mardosaitės, kuri dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo J. L. atstovė, paslaugoms apmokėti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinius diskus su vaikų apklausomis, garso ir vaizdo įrašais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą, o pasibaigus bylos saugojimo terminui, – sunaikinti.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.

Teisėjas Virginijus Kanapinskas