V. B. pagal BK 178 str. 4 d., 180 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-766/2006

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2,14.5; 1.1.8.1; 1.1.8.8;

2.1.2.12; 2.1.4.5.4; 2.1.4.5.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

sekretoriaujant R. Bučiuvienei,

dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,

gynėjai advokatei B. Strimaitytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Apeliacine tvarka nuosprendis neskųstas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

V. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 30 d., Marijampolės r., Kazlų Rūdos sav., Kazlų I kaime, (duomenys neskelbtini) gyvenamajame name, išgertuvių metu, turėdamas tikslą pagrobti iš J. S. mobilaus ryšio aparatą, sudavė jam per veidą; nukentėjusiajam nugriuvus ant grindų spyrė į šoną, taip, sukėlęs nukentėjusiajam fizinį skausmą, iš kelnių kišenės pagrobė 50 Lt vertės mobilaus ryšio aparatą „Motorola C 155“.

Kasaciniu skundu V. B. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendį, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į 178 straipsnio 4 dalį ir atitinkamai paskirti bausmę, neviršijančią sankcijoje numatytos bausmės vidurkio.

Kasatorius pripažįsta smūgių sudavimą nukentėjusiajam, tačiau teigia, kad jie buvo suduoti neturint tikslo užvaldyti turtą. Konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko dėl išgerto didelio alkoholio kiekio, tik muštynių metu kilo mintis užvaldyti telefoną. Kasatoriaus nuomone, plėšimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, o šiuo atveju telefono vagystė yra muštynių pasekmė, todėl jo padaryta veika, atsižvelgus į pagrobto turto vertę, atitinka BK 178 straipsnio 4 dalį.

Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai įkalbinėjo jį atsisakyti advokato paslaugų, o jis, būdamas menko išsilavinimo, nesuprasdamas susiklosčiusios situacijos, pareikšto įtarimo sudėtingumo, nesugebėjo teisiškai paaiškinti tiriamos situacijos. Kasatorius įsitikinęs, kad taip pasielgdami ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė BPK 10 straipsnį.

Be to, kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, pats išprovokavo muštynes, kurių metu kilo mintis pagrobti telefoną. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad jis giliai išgyvena dėl įvykio, nuoširdžiai gailisi ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo V. B. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriaus argumentas, kad jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, nes sumanymas pagrobti J. S. priklausantį mobilaus ryšio telefoną kilo muštynių metu, nepagrįstas.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą.

Teismo išvada, kad V. B. prieš nukentėjusįjį panaudojo smurtą (kelis kartus smogė į veidą, parkritusiam ant grindų spyrė į šoną) turėdamas tikslą pagrobti jo mobilaus ryšio telefoną, teisinga. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje patikrintų įrodymų visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), t. y. V. B. parodymais, jo parodymų patikrinimo vietoje, daiktų apžiūros protokolų ir specialisto išvados duomenimis. V. B., tiek apklaustas kaip įtariamasis, tiek kaip kaltinamasis, nurodė, kad išgertuvių metu jis, pamatęs pas J. S. mobilaus ryšio telefoną, nusprendė jį pagrobti, tada panaudojo prieš jį smurtą ir telefoną ištraukė iš J. S. kelnių kišenės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad plėšimą V. B. padarė tiesiogine apibrėžta tyčia, nusikalstamą sumanymą – užvaldyti svetimą turtą – įgyvendino panaudodamas smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį J. S.

Dėl BK 54 ir 61 straipsnių taikymo

Kasatoriaus teiginys, kad teismas neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis giliai išgyvena dėl įvykio bei nuoširdžiai gailisi ir dėl to paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nepagrįstas.

BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas, konstatavęs, kad V. B. nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į kasatoriaus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas girtas, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, kad žala nukentėjusiajam nėra padaryta, nes pagrobtas turtas grąžintas, į V. B. apibūdinančius duomenis (nuolat daro nusikaltimus nuosavybei, nenori taisytis ir gyventi visuomenėje pagal nusistovėjusias bendražmogiškas elgesio normas ir taisykles), V. B. už padarytą nusikaltimą skyrė laisvės atėmimo bausmę – vienerius metus šešis mėnesius. Taip pat teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir jos trukmę, atsižvelgė į tai, kad V. B. recidyvistas, nes jau būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą 1998, 2000, 2002 ir 2003 metais, teistumui neišnykus, vėl padarė nusikaltimą (BK 27 straipsnio 1 dalis). BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai teismas skiria laisvės atėmimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. B. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, ji mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (laisvės atėmimo bausmės vidurkis pagal BK 180 straipsnio 1 dalį treji metai vienas mėnuo penkiolika dienų).

Taigi kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo iš esmės įvertintos ir į jas atsižvelgta. Teismas negalėjo kasatoriui dar labiau švelninti bausmę, nes nustatė ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, jog nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Dėl BPK 44 straipsnio 8 dalies, 50 straipsnio 1 dalies ir 51 straipsnio nuostatų laikymosi

Kasatorius klaidingai nurodo, kad jam ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, nes tam prieštarauja bylos duomenys.

Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos (BPK 10 straipsnio 1 dalis).

Gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis; neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas; nemokančių proceso kalbos asmenų bylas; kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją; nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; šio Kodekso XXXII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant; tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis yra suimtas; kai sprendžiamas klausimas dėl asmens išdavimo (ekstradicijos) arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį; nagrinėjant bylą teisme pagreitinto proceso tvarka (BPK 51 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje kasatoriui V. B. buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, todėl jis, kaip kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo, galėjo gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti galėjo nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis).

Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas (BPK 50 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis, iš karto po sulaikymo 2006 m. sausio 31 d. kasatoriui buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas), kasatorius gynėjo nepageidavo. Protokole dėl gynėjo atsisakymo įtariamasis V. B. pareiškė, kad pareiškiant įtarimą ir prieš apklausiant kaip įtariamąjį teisė turėti gynėją jam išaiškinta, ją suprato ir nurodė, kad gynėjas jam nereikalingas. Taip pat teisė turėti gynėją V. B. išaiškinta ir prieš parodymų patikrinimą vietoje 2006 m. sausio 31 d., papildomą kaip įtariamojo apklausą 2006 m. vasario 2 d. ir kovo 2 d. bei 2006 m. kovo 14 d. – prieš paskelbimą apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Teisiamojo posėdžio metu kasatoriui V. B. buvo išaiškintos teisės kaip kaltinamajam pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį ir 261 straipsnio 6 dalį, jis savo teises suprato. Prieš pradedant teisminį tyrimą V. B. pareiškė, kad jam gynėjas nereikalingas, ir nurodė, kad jis apsigins pats. Esant tokiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriui įstatymu garantuotos teisės turėti gynėją nebuvo suvaržytos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Albinas Sirvydis

Lidija Liucija Žilienė