Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties vykdymą ir sutarties nutraukimą dėl esminio jos pažeidimo, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-676-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00517-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.9.; 2.5.8.11.1.; 3.2.4.11.; 3.3.1.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės pagal priešieškinį uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ir atsakovių pagal priešieškinį uždarųjų akcinių bendrovių „Disona“ ir „Giransa“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės (pagal priešieškinį) uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Disona“ ir „Giransa“, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuomos ir subnuomos sutarčių nutraukimo ir nuomos mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties vykdymą ir sutarties nutraukimą dėl esminio jos pažeidimo, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Disona“ (atsakovė pagal priešieškinį) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms UAB,,Vilniaus parkai“ (ieškovė pagal priešieškinį) ir Vilniaus miesto savivaldybei (tretieji asmenys – UAB,,Giransa“ (atsakovė pagal priešieškinį) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija), kuriuo prašė: 1) nutraukti trišalę UAB,,Vilniaus parkai“ (toliau – ir nuomotoja), UAB,,Giransa“ (toliau – ir nuomininkė) ir UAB,,Disona“ (toliau – ir subnuomininkė) 2000 m. balandžio 28 d. pasirašytą Negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą sutartį Nr. 00-04-28 (toliau – ir subnuomos sutartis) dėl esminio UAB „Vilniaus parkai“ padaryto sutarties pažeidimo; 2) priteisti iš UAB „Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės 2 233 911,67 Lt (646 985,54 Eur) bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė UAB „Vilniaus parkai“ (ieškovė pagal priešieškinį) pateikė teismui priešieškinį atsakovėms UAB,,Disona“ (ieškovė pagal ieškinį) ir UAB,,Giransa“ (trečiasis asmuo pagal ieškinį) (trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė), kuriuo prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovių pagal priešieškinį 769 828 Lt (222 957,60 Eur) nesumokėto nuomos mokesčio; 2) nutraukti UAB,,Vilniaus parkai“ ir UAB,,Giransa“ 1999 m. gruodžio 27 d. pasirašytą negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutartį Nr. 99-12-27 (toliau – Nuomos sutartis) dėl UAB,,Giransa“ padaryto esminio sutarties pažeidimo; 3) nutraukti subnuomos sutartį dėl UAB,,Giransa“ ir UAB,,Disona“ padarytų esminių sutarties pažeidimų; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 5) taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovė UAB „Disona“ (atsakovė pagal priešieškinį) 2014 m. vasario 24 d. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktame teismui ieškinio atsisakyme nurodė, kad pareikšto ieškinio pagrindas buvo 2011 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas,,Dėl UAB,,Vilniaus parkai“ likvidavimo ir VšĮ,,Vilniaus miesto parkai“ steigimo“ Nr. 1-382, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 10 d. sprendimu,,Dėl UAB,,Vilniaus parkai“ likvidavimo atšaukimo“ Nr. 1-1317 atšaukus UAB,,Vilniaus parkai“ likvidavimą, išnyko UAB,,Disona“ pareikšto ieškinio reikalavimo pagrindas; iš atsakovių (pagal ieškinį) priteistinos UAB,,Disona“ patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi nutraukė bylos dalį pagal UAB,,Disona“ ieškinį, o klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nutarė išspręsti, išnagrinėjęs atsakovės priešieškinį ir nurodęs, kad, bylą nagrinėjant pagal atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ priešieškinį, UAB „Vilniaus parkai“ toliau byloje laikoma ieškove, UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ – atsakovėmis, Vilniaus miesto savivaldybė – trečiuoju asmeniu.

Ieškovės (pagal priešieškinį) UAB,,Vilniaus parkai“ teigimu, nuomos sutartimi ji įsipareigojo perduoti UAB „Giransa“ nuomos teise 255,17 kv. m bendro ploto negyvenamuosius pastatus ir patalpas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Patalpos), kavinei atstatyti ir įrengti; nuomininkė įsipareigojo mokėti 1148,27 Lt (332,56 Eur) dydžio nuomos mokestį po patalpų rekonstrukcijos ir įrengimo; nuomos sutarties terminas buvo nustatytas iki 2098 m. gruodžio 27 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą, o trišale subnuomos sutartimi nustatyta, kad nuomotoja, vadovaudamasi Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gegužės 1 d. sprendimu Nr. 802V, subnuomoja UAB „Disona“ patalpas kavinei atstatyti ir įrengti, mokant po 1148,27 Lt (332,56 Eur) su PVM mėnesinį nuomos mokestį, kai patalpos bus pradėtos naudoti. Mėnesinis nuomos mokesčio dydis buvo apskaičiuotas ir nurodytas, atsižvelgiant į tai, kad nuomotoja UAB „Giransa“, dalyvavusi nebaigtos statyti kavinės (duomenys neskelbtini) atvirame nuomos konkurse, pasiūlė 4,50 Lt (1,30 Eur) (su 18 proc. PVM) kainą už kvadratinį metrą per mėnesį nuo pastato atidavimo naudoti dienos.

Ieškovė teigė, kad subnuomininkė nuo 2004 m. faktiškai naudojasi ne 255,17 kv. m (kaip buvo nustatyta nuomos ir subnuomos sutartyse), o 1965,9 kv. m. ploto patalpomis, tačiau nuomos mokestis yra mokamas tik už 255,17 kv. m, t. y. subnuomininkė nemokėjo ir nemoka nuomos mokesčio už 1688,73 kv. m dydžio plotą, todėl nuomos ir subnuomos sutarčių 1 punktų pagrindu iš atsakovių solidariai priteistina 769 828 Lt (222 957,60 Eur) nuomos mokesčio už išnuomotas patalpas ir statinius. Tiek nuomininkė, tiek subnuomininkė, nemokėdamos nuomos mokesčio už didelę dalį nuomojamo ploto, padarė nuomos ir subnuomos sutarčių esminį pažeidimą; be to, UAB „Disona“, atsisakydama kompensuoti UAB „Vilniaus parkai“ nekilnojamojo turto mokestį, padarė kitą nurodytų sutarčių esminį pažeidimą. Kadangi esminę reikšmę UAB,,Vilniaus parkai“ turi tai, kad prievolės būtų vykdomos tinkamai ir laiku (mokami nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčiai), vadinasi, yra pagrindas nutraukti nuomos ir subnuomos sutartis dėl UAB „Giransa“ ir UAB „Disona“ padarytų esminių sutarčių pažeidimų.

Atsakovė (pagal priešieškinį) UAB „Disona“ nesutiko su ieškovės UAB,,Vilniaus parkai“ ieškiniu, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuomos ir subnuomos sutartimis buvo susitarta dėl fiksuoto nuomos mokesčio, nesiejant jo dydžio su nuomojamų patalpų plotu; nurodytų sutarčių 1 punkto nuostata dėl nuomos mokesčio dydžio ir jo mokėjimo tvarkos nebuvo pakeista nei šalių susitarimu, nei teismine tvarka; ieškovė UAB,,Vilniaus parkai“ kiekvieną mėnesį išrašydavo subnuomininkei UAB „Disona“ 1148,27 Lt (332,56 Eur) PVM sąskaitą faktūrą dėl nuomos mokesčio sumokėjimo, o UAB „Disona“ atitinkamai išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą už atliktą pirmiau nurodytą investiciją; šios ieškovės ir atsakovės UAB „Disona“ sąskaitose nurodytos sumos yra įskaitomos pagal subnuomos sutarties 1 punktą; tokia atsiskaitymo praktika tarp šalių yra susiklosčiusi nuo 2002 metų; nuomos mokestis yra mokamas kiekvieną mėnesį, nuomos mokesčio įsiskolinimo atsakovė UAB „Disona“ neturi, todėl atmestini kaip nepagrįsti reikalavimai priteisti šį įsiskolinimą ir nutraukti sutartis. Pasak atsakovės UAB,,Disona“, nepagrįsti ieškovės argumentai ir dėl atsakovės prievolės mokėti nekilnojamojo turto mokestį pažeidimo, nes kilęs šalių ginčas dėl šio mokesčio mokėjimo yra išspręstas teismine tvarka, atsakovė yra sumokėjusi visą nekilnojamojo turto mokestį.

Atsakovė UAB „Giransa“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, palaikė atsakovės UAB „Disona“ procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, nurodė, kad UAB „Giransa“ tinkamai vykdė savo prievoles pagal nuomos ir subnuomos sutartis; visos UAB,,Giransa“ su nuomos sutartimi susijusios teisės ir pareigos, įskaitant ir pareigą mokėti nuomos mokestį, buvo perleistos subnuomininkei, atsakovei UAB „Disona“, kuri nuomos mokestį moka tiesiogiai ieškovei UAB „Vilniaus parkai“; atsakovė UAB,,Giransa“ įsipareigojimų dėl nekilnojamojo turto mokesčio neprisiėmė; susitarimas dėl šio mokesčio kompensavimo buvo pasirašytas tik atsakovės UAB „Disona“ ir ieškovės.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

Teismas iš nuomos ir subnuomos sutarčių turinio sprendė, kad nė vienoje iš sutarčių nebuvo nurodyta, jog nuomos mokesčio dydis yra siejamas su patalpų ploto pokyčiais; sutartyse nedetalizuotas nuomos mokestis už 1 kv. m, o nurodytas konkretus nuomos mokesčio dydis – 1148,27 Lt (332,56 Eur) per mėnesį už nuomojamas patalpas po jų atstatymo (nenurodant nuomojamų patalpų ploto); subnuomos sutartyje nurodoma, kad subnuomininkė nuomos mokestį įsipareigoja mokėti pradėjus patalpas naudoti; kartu šalys susitarė, jog subnuomininkė įskaito pagal sutartį investuotas lėšas, išrašant PVM sąskaitą faktūrą už nuomą, atsižvelgusios į atliktų darbų vertę. Teismo vertinimu, nors 1999 m. gruodžio 3 d. atviro nuomos konkurso protokolu patvirtinta, kad nuomotoja UAB „Giransa“ laimėjo atvirą nuomos konkursą ir pasiūlė nuomos kainą 4,50 Lt (1,30 Eur) už kv. m per mėnesį nuo pastato atidavimo naudoti dienos, tačiau, nuomos ir subnuomos sutartyse nurodžius fiksuotą nuomos mokesčio dydį, ieškovės pateikiamas sutarčių sąlygų dėl nuomos mokesčio dydžio aiškinimas, kad nuomininkė ir subnuomininkė įsipareigojo mokėti 4,50 Lt (1,30 Eur) už 1 kv. m ir nuo 2004 m., įregistravus papildomą pastatų plotą, privalėjo mokėti didesnį nuomos mokestį, neatitinka sutarčių turinio. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iki ieškinio padavimo nereiškė atsakovėms pretenzijų dėl nuomos mokesčio dydžio, o nagrinėjant bylą pripažino, kad tokia nuomos mokesčio mokėjimo ir jo įskaitymo praktika tarp šalių yra susiklosčiusi nuo 2002 m.

Teismas nustatė, kad, 2007 m. ieškovė, siekdama padidinti nuomos mokestį, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuomos ir subnuomos sutarčių sąlygų pakeitimo, o tai patvirtina, jog pati ieškovė sutarčių sąlygas dėl nuomos mokesčio traktavo taip, kaip jas aiškina atsakovė, t. y. kad buvo sulygta dėl fiksuoto nuomos mokesčio, ir, norint padidinti nuomos mokestį, turi būti pakeistos sutarčių sąlygos; byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė vėliau būtų kreipusis į atsakoves dėl sutarčių sąlygų pakeitimo ar sutarčių sąlygos dėl nuomos mokesčio būtų pakeistos teismine tvarka. Taigi teismas sprendė, kad atsakovė UAB „Disona“ tinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus dėl nuomos mokesčio mokėjimo.

Teismas pažymėjo, kad, vertinant nuomos ir trišalės subnuomos sutarčių turinį, atsižvelgiant į tai, kad subnuomininkės ir nuomininkės pareigos ir teisės yra detalizuotos bei aiškiai išskirtos, atsakovės negali būti solidariai atsakingos pagal pirmiau nurodytas sutartis. Teismas, nustatęs, kad prievolė mokėti nuomos mokestį buvo vykdyta tinkamai, atmetė ieškovės reikalavimus dėl nuomos bei subnuomos sutarčių nutraukimo dėl esminės sąlygos mokėti nuomos mokestį pažeidimo.

Spręsdamas klausimą dėl prievolės mokėti nekilnojamojo turto mokestį, teismas nustatė, kad atsakovė nekilnojamojo turto mokestį mokėjo iki 2008 m.; 2008 m. kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydama pateikti išaiškinimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo, taip pat kreipėsi į teismą dėl sutarties sąlygos, kuria susitarta dėl nekilnojamo turto mokesčio mokėjimo, pripažinimo negaliojančia; teismas šį atsakovės reikalavimą atmetė; dėl atsakovės prievolės mokėti nekilnojamojo turto mokestį nevykdymo ieškovė taip pat kreipėsi į teismą; jos reikalavimus dėl mokesčio įsiskolinimo priteisimo teismai tenkino; atsakovė bylos nagrinėjimo metu sumokėjo nekilnojamojo turto mokesčio įsiskolinimą, įskaitant ir mokestį už 2013 m. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į sutarčių turinį ir esmę (nuoma, subnuoma su investicija; pastatas faktiškai rekonstruotas iš pagrindų, atsakovės investuotos lėšos, panaudotos kapitaliniam remontui, įskaitomos į jos mokėtiną nuomos mokestį), prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį traktuotina kaip papildoma, o atsižvelgdamas į tai, kad, be nekilnojamojo turto mokesčio, atsakovė reguliariai mokėjo nuomos mokestį ir kitus sutartus mokesčius, taip pat į tai, kad bylos nagrinėjimo metu ji visiškai įvykdė prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovės prievolės mokėti nekilnojamojo turto mokestį netinkamas vykdymas nagrinėjamu atveju gali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės (ieškovės pagal priešieškinį) UAB „Vilniaus parkai“ apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimą pakeitė: paliko nepakeistą apygardos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės UAB,,Vilniaus parkai“ ieškinio reikalavimai dėl 1999 m. gruodžio 27 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutarties Nr. 99-12-27 ir 2000 m. balandžio 28 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą sutarties Nr. 00-04-28 nutraukimo; panaikino kitą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimo dalį ir ieškovės UAB,,Vilniaus parkai“ ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovių UAB,,Giransa“ ir UAB,,Disona“ solidariai ieškovei UAB,,Vilniaus parkai“ 222 958 Eur nuomos mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, nustatė, kad patalpos (255,17 kv. m ploto) nuomininkei (atviro nuomos konkurso laimėtojai) perduodamos, vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 802V, kuriuo ieškovei leista išnuomoti patalpas atviro konkurso tvarka (nuomos sutarties 1 punktas). Šiame Vilniaus miesto valdybos sprendime nurodyta pradinė atviro nuomos konkurso kaina – 9 Lt (2,60 Eur) už 1 kv. m per mėnesį; tačiau Konkurso organizavimo komisijos posėdžio protokole nurodyta, kad konkurse dalyvavo viena įmonė – atsakovė UAB,,Giransa“, kuri pasiūlė 4,50 Lt (1,30 Eur) (su PVM) už 1 kv. m nuomos mokesčio per mėnesį nuo pastato atidavimo naudoti dienos ir ji laimėjo nebaigtos statyti kavinės,,Lakštingala“ atvirą nuomos konkursą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nurodytą protokolą pasirašė ir atsakovės UAB,,Giransa“ direktorius R. J., taigi atsakovė žinojo, kokia yra nuomojamų patalpų kvadratinio metro ploto nuomos kaina. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nors paminėta nuomos kaina nėra nurodyta nuomos ir subnuomos sutartyse, tačiau nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. 802V bei 1999 m. gruodžio 3 d. Konkurso organizavimo posėdžio protokolas laikytini esminiais šaltiniais, aiškinant nuomos ir subnuomos sutartis, kurios sudarytos šių dokumentų pagrindu, todėl sprendė, kad nurodytų sutarčių nuostatos turi būti aiškinamos neatsiejamai nuo nurodytų dokumentų turinio. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas teigti, jog nepagrįsti tiek atsakovių argumentai, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečios už nuomojamo ploto kvadratinį metrą mokamos kainos. Iš byloje esančio 2012 m. sausio 8 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašo duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė UAB,,Disona“ faktiškai naudojasi 1965,9 kv. m plotu patalpų, registruotų ieškovės UAB,,Vilniaus parkai“ vardu. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad subnuomininkė naudojasi ne tik 255,17 kv. m plotu, bet ir 1688,73 kv. m, t. y. didesniu nekilnojamojo turto plotu, tačiau nuosavybės į nekilnojamąjį turtą santykis ieškovei UAB,,Vilniaus parkai“ leidžia pagrįstai tikėtis atlyginimo už naudojimąsi jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė, naudodamasi padidėjusiu nuomojamų patalpų plotu, nepagrįstai sutaupė, nemokėdama nuomos mokesčio už naudojimąsi ieškovei nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, todėl privalo grąžinti ieškovei be pagrindo sutaupytas lėšas (CK 6.237 straipsnio1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad bylos šalims nesant susitarus dėl naudojimosi papildomu aukščiau nurodytu plotu, yra pagrindo tarp šalių faktiškai susiklosčiusiems nuomos santykiams dėl papildomų nuomos sutartyje nenumatytų (1688,73 kv. m) patalpų taikyti 4,50 Lt (1,30 Eur) už kv. m per mėnesį nuomos kainą, kuri buvo šalių suderinta nuomininkei laimėjus atvirą patalpų nuomos konkursą, pagal kurio rezultatus buvo sudarytos nuomos ir subnuomos sutartys, išnuomojant ir perduodant 255,17 kv. m patalpas.

Spręsdamas klausimą dėl sutarčių nutraukimo, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuomos ir subnuomos sutarčių šalys nebuvo pakankamai aktyvios, siekdamos išspręsti ginčą dėl padidėjusio patalpų ploto nuomos: ieškovė UAB,,Vilniaus parkai“ pareikalavo iš atsakovių UAB,,Giransa“ ir UAB,,Disona“ nuomos mokesčio už papildomo – 1688,73 kv. m – ploto patalpas tik teisme pareikštu priešiniu reikalavimu, kai UAB,,Disona“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms UAB,,Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl subnuomos sutarties nutraukimo esant padarytam esminiam UAB,,Vilniaus parkai“ sutarties pažeidimui, prašydama priteisti subsidiariai iš UAB,,Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės 2 233 911,67 Lt (646 985,54 Eur) kaip UAB,,Disona“ negautų pajamų ir nuostolių. Be to, tik teismas nagrinėjamoje byloje išaiškino ginčytinas sutarčių sąlygas, kurios nebuvo aiškios ginčo sutartyse, o atsakovė UAB,,Disona“ tinkamai mokėjo nuomos mokestį už sutartyje nurodytą 255,17 kv. m plotą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti esminiu šių sutarčių pažeidimu aplinkybės, kad atsakovė UAB,,Disona“ nemokėjo nuomos mokesčio už papildomą faktiškai naudotą 1688,73 kv. m plotą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą nutraukti nuomos ir subnuomos sutatis dėl, ieškovės teigimu, atsakovių padarytų esminių sutarčių pažeidimų, nemokant nuomos mokesčio. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nesudaro pagrindo nutraukti ginčo sutartis ir ieškovės argumentai, jog atsakovei UAB,,Disona“ nemokant ieškovei nekilnojamojo turto mokesčio subnuomos sutartis buvo pažeista iš esmės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės UAB,,Disona“ kilęs ginčas dėl prievolės, susijusios su nurodyto mokesčio mokėjimu, yra išspręstas teismo sprendimu, o atsakovė UAB,,Disona“ yra sumokėjusi nekilnojamojo turto mokestį.

III. Kasacinių skundų, prisidėjimo prie ieškovės kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė pagal priešieškinį UAB „Vilniaus parkai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria nutarta palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės reikalavimai nutraukti nuomos ir subnuomos sutartis, ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovių UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CK 6.38 ir 6.127 straipsnių pažeidimo. Atsakovių prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, kurios jos piktybiškai nevykdė, buvo konstatuota įsiteisėjus 2012 m. vasario 28 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimui (atsakovės UAB „Disona“ ieškinys dėl 2004 m. vasario 27 d. subnuomos sutarties priedo Nr. 2, kuriuo buvo sulygta dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo, pripažinimo negaliojančiu, buvo atmestas). Nekilnojamojo turto mokestis buvo mokamas tik pareiškus teisme ieškinį ir paprašius jį priteisti už atitinkamą laikotarpį – būtent šia aplinkybe ieškovė nuo pat pradžių grindė savo reikalavimą nutraukti nuomos ir subnuomos sutartis. Kasatorės įsitikinimu, po pirmojo 2012 m. vasario 28 d. įsiteisėjusio teismo sprendimo tapo akivaizdu, kad nekilnojamojo turto mokestį privaloma mokėti už plotą, kuriuo yra realiai naudojamasi, o ne už 255,17 kv. m plotą. Todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad prievolė mokėti nuomos mokestį už didesnį nei 255,17 kv. m plotą buvo konstatuota tik apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl iš atsakovių neva nebuvo galima reikalauti nuompinigių už faktiškai naudojamą plotą. Toks prievolių vykdymas, kai jos vykdomos tik po teismo sprendimų, ne tik negali būti traktuojamas kaip tinkamas, bet ir turėtų būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu.

2. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismas netinkamai įvertino ar apskritai nevertino surinktų duomenų bei įrodymų: kad ieškovė praeityje bandė pakeisti nuomos ir subnuomos sutartis, visiškai nevertino to, kad atsakovės piktybiškai ir pakartotinai nevykdė sutartinių prievolių net ir įsiteisėjus teismo nutartims. Iš lakoniškos teismo skundžiamos nutarties dalies argumentacijos nėra aiškūs nei motyvai, nei argumentai, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas dėl nuomos sutarties nutraukimo.

Kasaciniu skundu atsakovės pagal priešieškinį UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeista Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis ir tenkintas ieškovės reikalavimas dėl 222 958 Eur nuomos mokesčio priteisimo solidariai iš atsakovių, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimą; priteisti iš ieškovės atsakovių naudai bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismas, ignoruodamas nuomos ir subnuomos sutarčių aiškinimą, netaikė objektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neatsižvelgė į šalių tarpusavio santykių praktiką bei ieškovės elgesį po nuomos ir subrangos sutarčių sudarymo, netinkamai nustatė tikruosius sutarčių šalių ketinimus dėl šių sutarčių 1 punkto sąlygos, kurioje nurodytas nuomos mokesčio dydis. Visiškai netaikydamas lingvistinio sutarčių aiškinimo metodo, teismas nenustatė nuomos ir subnuomos sutarčių 1 punkte vartojamų žodžių bendrinės, visuomeninės reikšmės: šiame punkte nurodyta, kad nuomos mokestis mokamas už negyvenamuosius pastatus ir patalpas, – vertinant sutarčių tekstuose nurodytų sąvokų reikšmę, akivaizdu, kad į jas nepatenka inžineriniai statiniai, nes jie nėra laikytini negyvenamaisiais pastatais ar patalpomis. Tačiau nuomos mokestį teismas priteisė ir už viešiesiems poreikiams naudojamus inžinerinius įrenginius (53 kv. m ploto priegrindą, 506 kv. m ploto pėsčiųjų taką, 922 kv. m ploto kiemo aikštelę), už kuriuos nuomos mokestis pagal nuomos ir subnuomos sutartis apskritai neskaičiuojamas. Kasatorių teigimu, teismo pozicija vertinant šalių susitarimą dėl 4,50 Lt (1,30 Eur) nuomos mokesčio dydžio už 1 kv. m yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja konkurso protokolo, konkurso dalyvio paraiškos bei sutarčių sąlygai, kad nuomos mokestis pradedamas mokėti tik atidavus turtą naudoti.

2. Dėl CK 6.237 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismas atsakovių prievolę sumokėti 222 958 Eur nuomos mokestį kildino iš nuomos ir iš subnuomos sutarčių, jų 1 punkto nuostatą aiškindamas kaip susitarimą mokėti 4,50 Lt (1,30 Eur) už 1 kv. m nuomojamo ploto, taikydamas nepagrįsto praturtėjimo nuostatas. Atsakovių teigimu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis. Teismas taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalį nesant būtinųjų sąlygų taikyti šią normą. Atsakoves ir ieškovę sieja nuomos (subnuomos) sutartiniai teisiniai santykiai, detalizuoti nuomos ir subnuomos sutartyse, kurių pagrindu atsakovė UAB „Disona“ šiuo metu naudojasi ir valdo ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą – tai ne kartą nutartyje konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi neįmanoma priteisti tą pačią sumą tiek šalių sudarytų sutarčių pagrindu, tiek taikant nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas, šios nuostatos taikomos, kai nėra įstatymo ar sandorio, kurių pagrindu atsiranda prievolė.

3. Dėl CK 6.6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nei įstatyme, nei sutartyse nėra įtvirtinta atsakovės UAB „Giransa“ solidarioji prievolė mokėti nuomos mokestį, o atsakovė UAB „Disona“ kaip subnuomininkė pagal įstatymo ir subnuomos sutarties sąlygas yra tiesiogiai atsakinga ieškovei ir jai moka nuomos mokestį. Nuomininkė yra atsakinga tik už tinkamą nuomos sutarties vykdymą ir neatsako už subnuomininkės veiksmus šiai netinkamai vykdant subnuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokios sutarties ar įstatymo nuostatos, įtvirtinančios atsakovės UAB „Giransa“ kaip nuomininkės, kuri faktiškai nesinaudoja turtu, kartu su atsakove UAB „Disona“, kaip subnuomininke, prievolę solidariai mokėti nuomos mokestį, nepasibaigus subnuomos sutarčiai ir nuomojamą turtą faktiškai valdant ir naudojant subnuomininkei (UAB „Disona“).

4. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismas nevertino įrodymų: ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už nuomos mokestį, atsakovės UAB „Disona“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už atliktą investiciją, buhalterinių dokumentų, patvirtinančių šiose sąskaitose nurodytų sumų įskaitymą, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutarties, patvirtinančios, kad ieškovė anksčiau kreipėsi į teismą dėl sutarčių sąlygų dėl nuomos mokesčio dydžio pakeitimo, – šie įrodymai patvirtina šalių tarpusavio santykių praktiką ir elgesį po nuomos ir subnuomos sutarčių sudarymo, jie turi esminę reikšmę nustatant tikruosius sutarčių šalių ketinimus, taip pat nenurodė, kodėl šiuos įrodymus atmetė. Teismas neįsigilino ir neanalizavo, už kokį turtą prašoma priteisti nuomos mokestį: tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas būtų nustatęs, kad ieškovės prašomas priteisti nuomos mokestis yra apskaičiuotas ne tik už pastatus, bet ir viešiems poreikiams naudojamus inžinerinius įrenginius.

5. Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo. Teismas, priteisdamas iš atsakovių 222 958 Eur kaip ieškovės sąskaita nepagrįstai sutaupytą sumą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė savo reikalavimą priteisti nuomos mokestį grindė išimtinai sutarčių nuostatomis, o teisinis jos apeliacinio skundo pagrindas buvo sutarčių aiškinimo taisyklės bei sutartyse ir CK 6.487 straipsnyje nustatyta nuomininkės (subnuomininkės) prievolė laiku mokėti nuomos mokestį. Ieškovė nei nagrinėjant bylą, nei apeliaciniame skunde savo reikalavimo priteisti 222 958 Eur nemotyvavo nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatomis. Taip pat peržengus bylos nagrinėjimo ribas išimtinai buvo atsižvelgta į ieškovės interesus, o atsakovių teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, nepagrįstai priteisiant nuomos mokestį už laikotarpį, kuriam taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.

Prisidėjimu prie ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ kasacinio skundo trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą tenkinti, skundžiamą teismo nutarties dalį, kuria nutarta palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės reikalavimai nutraukti nuomos ir subnuomos sutartis, ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti: nutraukti 1999 m. gruodžio 27 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutartį Nr. 99-12-27 dėl UAB „Giransa“ padaryto esminio sutarties pažeidimo, taip pat nutraukti 2000 m. balandžio 28 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalę sutartį Nr. 00-04-28 dėl UAB „Giransa“ ir UAB „Disona“ padarytų esminių sutarties pažeidimų.

Atsiliepimu į ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ kasacinį skundą atsakovės UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ prašo skundo netenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CK 6.38 ir 6.127 straipsnių pažeidimo. Teismas pagrįstai sprendė, kad nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimas yra šalutinė, papildoma prievolė, nes ji nėra ir negali būti pagrindinis nuomos ir subnuomos sutarties tikslas, todėl jos pažeidimas negali būti laikomas esminiu subnuomos sutarties pažeidimu. Prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį buvo nustatyta tik 2004 m. vasario 27 d. dėl šio klausimo pasirašius subnuomos sutarties pakeitimą. Taigi sąlyga mokėti nekilnojamojo turto mokestį nebuvo įtraukta į 2000 m. balandžio 28 d. subnuomos sutartį, todėl negali būti laikoma esmine, be kurios subnuomos sutartis nebūtų pasirašyta. Prievolės mokėti nekilnojamojo turto mokestį griežtas laikymasis neturi esminės reikšmės, nes, praleidus jos vykdymo terminą, ieškovė nepraranda intereso dėl sutarties vykdymo, todėl ir dėl šios priežasties nekilnojamojo turto mokesčio prievolės vykdymo termino praleidimas nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu, tuo labiau kad ši prievolė šiuo metu yra tinkamai vykdoma, o praeityje buvęs nekilnojamojo turto mokesčio įsiskolinimas yra padengtas.

Atsakovių teigimu, apie prievolę mokėti didesnį nuomos mokestį negu nurodyta nuomos ir subnuomos sutarčių 1 punkte, jos sužinojo tik apeliacinės instancijos teismui atitinkamai išaiškinus sutarčių nuostatas dėl nuomos mokesčio dydžio, todėl šiuo atveju taip pat negali būti esminio sutarčių pažeidimo. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė pirmą kartą reikalavimą dėl tariamo nuomos mokesčio įsiskolinimo pareiškė tik priešieškinyje.

2. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Lakoniški apeliacinės instancijos teismo ieškovės skundžiamos nutarties dalies argumentai nereiškia, kad teismas nevertino tam tikrų įrodymų ar ieškovės apeliacinio skundo motyvų.

3. Dėl kasacinio skundo argumentų, nesusijusių su teisės klausimais. Ieškovė nurodo daug faktinių aplinkybių, susijusių su bylomis, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl nekilnojamojo turto mokesčio pagal ieškovės ieškinį dėl nuomos ir subnuomos sutarties sąlygų pakeitimo, siekiant padidinti mokėtiną nuomos mokestį; ieškovė kasaciniame skunde nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo būdą bando pritaikyti skaičiuodama nuomos mokestį. Taigi ieškovė kelia faktinių aplinkybių pakartotinio nagrinėjimo klausimą, todėl nagrinėdamas kasacinį skundą pagal ieškovės pateiktus argumentus kasacinis teismas būtų priverstas analizuoti faktus, bet ne teisės taikymo klausimus, o tai reiškia, kad kasacinis skundas neatitinka kasacinių bylų nagrinėjimo ribų.

Atsiliepimu į atsakovių UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ kasacinį skundą ieškovė pagal priešieškinį UAB „Vilniaus parkai“ prašo skundo netenkinti, skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismas teisingai nustatė, atsižvelgė ir įvertino: tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, pažodinį sutarties tekstą, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, sutarties tikslą, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kitas reikšmingas aplinkybes, bei vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Būtent vertinant konkurso dokumentus ir jo metu vykusių derybų eigą, kai savo pateiktoje ofertoje UAB „Giransa“ pasiūlė vietoj 9 Lt (2,61 Eur) (su PVM) mokesčio už vieną kv. m. per mėnesį, kaip buvo nurodyta viešojo konkurso sąlygose, mokėti 4,50 Lt (1,30 Eur) (su PVM) mokesčio už vieną kvadratinį metrą per mėnesį, geriausiai atsiskleidžia tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, sutarties sąlygų tarpusavio ryšys, ir sutarties esmė, tikslas, sudarymo aplinkybės, taip pat matyti, kad šalių derybose dėl sutarties sudarymo vienintelis iškilęs klausimas buvo vieno kvadratinio metro ploto nuomos kaina.

2. Dėl CK 6.237 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismas niekur nutartyje apie nepagrįstą praturtėjimą neužsimena. Teismas nurodė, kad atsakovė, naudodamasi padidėjusiu nuomojamų patalpų plotu, nepagrįstai sutaupė, nemokėdama nuomos mokesčio už naudojimąsi ieškovei nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, todėl privalo grąžinti ieškovei be pagrindo sutaupytas lėšas (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas teigė, kad kasatorės be pagrindo įgijo turtą, kas matyti iš to, kad nutartyje teismas nurodė konkrečią teisės normą, kuria vadovavosi (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), tačiau nepagrįstas praturtėjimas, apie kurį užsimena kasatorės, reglamentuotas CK 6.242 straipsnyje. Ieškovės įsitikinimu, kasatorės negali kasacinėje instancijoje remtis argumentais, kad ieškinyje neva buvo prašoma priteisti nuomos mokestį už negyvenamąsias patalpas, inžinerinius statinius ar viešiems poreikiams naudojamą plotą, nes atsakovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neginčijo fakto, kad savo veikloje naudojo visą priešieškinyje nurodytą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą statinių plotą.

3. Dėl CK 6.6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nagrinėjamu atveju subnuomos sutartis yra ne dvišalė, o trišalė: subnuomininkė UAB „Disona“ už savo kaip subnuomininkės pareigų nevykdymą atsako tiesiogiai ne nuomininkei UAB „Giransa“, o nuomotojai – UAB „Vilniaus parkai“ (subnuomos sutarties 7.2, 7.4, 11 ir 12 punktai); sąskaitas išrašo ne nuomininkė UAB „Giransa“, o nuomotoja UAB „Vilniaus parkai“. Taigi atsakovių atsakomybė UAB „Vilniaus parkai“, kaip nuomotojai, yra solidari. Negalima išvada, kad UAB „Disona“, kaip subnuomininkė, yra atsakinga vien tik nuomininkei UAB „Giransa“. Kasatorės nepagrįstai bando suformuoti nuomonę, kad UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ yra atskiri, tarsi ir niekuo nesusiję juridiniai asmenys. Priešingai, atsakovės realiai yra vieno ir to paties asmens – R. K. – valdomi ir nuo jo valios priklausantys juridiniai asmenys.

4. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Akivaizdu, kad kasatorių netenkina teismo nutarties dalis, kurią jos skundžia, tačiau tai nereiškia, kad teismas nevertino kokių nors jų pateiktų duomenų ar įrodymų. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vertino įrodymų visetą.

5. Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo. Nepagrįstas kasatorių argumentas, kad teismas neteisėtai savo iniciatyva pritaikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tokiu būdu peržengė bylos ribas, nes apeliaciniame skunde UAB „Vilniaus parkai“ aiškiai pateikė savo reikalavimą: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 sprendimą ir priešieškinį tenkinti visiškai; priešieškinyje buvo aiškiai suformuluota pozicija: vadovaujantis ta aplinkybe, kad faktinis išnuomotų patalpų ir statinių, kurie priklauso UAB „Vilniaus parkai“ ir yra išnuomotas atsakovėms, plotas nuo 2004 m. vasario mėn. yra 1965,9 kv. m, o nuomos mokestis buvo mokamas (įskaitomas) tik už 255,17 kv. m, darytina išvada, kad atsakovės UAB „Giransa“ ir UAB „Disona“ yra solidariai skolingos UAB „Vilniaus parkai“ 769 828 Lt (222 957,60 Eur) nesumokėto nuomos mokesčio. Taigi teismas teisingai įvertino, kad tos lėšos, kurių viena sutarties šalis nemoka kitai, traktuotinos kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas, kurį, vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, privalu grąžinti.

Atsiliepimu į atsakovių UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundo netenkinti, skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 802V ir Konkurso organizavimo komisijos posėdžio 1999 m. gruodžio 3 d. protokolą analizavo tikslingai, nes būtent šiuose dokumentuose yra nurodyta patalpų nuomos kaina – šalys buvo sulygusios dėl konkrečios 4,50 Lt (1,30 Eur) už vieną kvadratinį metrą per mėnesį nuomos mokesčio nuo pastato atidavimo naudoti dienos. Jeigu būtų vadovaujamasi kasatorių teigimu, kad buvo susitarta dėl „abstrakčios“ nuomos kainos, tai kasatorės turėtų pateikti argumentus, kodėl sutartyse buvo nurodyta būtent tokia, o ne kitokia nuomos kaina. Aplinkybė, kad ieškovė 2007 m., siekdama padidinti nuomos mokestį, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuomos ir subnuomos sutarčių sąlygų pakeitimo, patvirtina, kad atsakovės vengė ir vengia mokėti nuomos mokestį už padidėjusį nuomos plotą.

2. Dėl CK 6.237 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismas siekė akcentuoti, kad kasatorėms netaikant nuomos ir subnuomos sutarčių nuostatų, kai kaina buvo nustatyta už nuomojamo ploto kvadratinį metrą, gautųsi nepagrįstas praturtėjimas, nes UAB „Disona“ naudojosi padidėjusiu nuomojamų patalpų plotu, už jį nemokėdama nuomos mokesčio, nors nuomos ir subnuomos sutarčių tikslas buvo nustatyti nuomos kainą už nuomojamo ploto kvadratinį metrą.

3. Dėl CK 6.6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nagrinėjamu atveju subnuomos sutartis yra ne dvišalė, o trišalė: subnuomininkė UAB „Disona“ už savo kaip subnuomininkės pareigų nevykdymą atsako tiesiogiai ne nuomininkei UAB „Giransa“, o nuomotojai UAB „Vilniaus parkai“ (subnuomos sutarties 7.2, 7.4, 11 ir 12 punktai); sąskaitas išrašo ne nuomininkė UAB „Giransa“, o nuomotoja UAB „Vilniaus parkai“. Taigi atsakovių atsakomybė UAB „Vilniaus parkai“, kaip nuomotojai, yra solidari. Negalima išvada, kad UAB „Disona“, kaip subnuomininkė yra atsakinga vien tik nuomininkei UAB „Giransa“.

4. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, pakankamai motyvavo nutartį, todėl tinkamai įgyvendino CPK nustatytą kompetenciją: bylos esmė atskleista, ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos bir įvertinti įrodymai.

5. Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo. Teismas nepagrįsto praturtėjimo nuostatomis rėmėsi kaip papildomu nutarties argumentu, t. y. savo išvadą pagrindė dar viena papildoma teisės norma, todėl tai nesudaro pagrindo teigti, kad buvo peržengtos bylos nagrinėjimo ribos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas nenustato faktinių aplinkybių, netiria įrodymų, o tik teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo taisykles. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas atsakovės UAB „Disona“ kasaciniam teismui pateiktas prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo, kuriuo ji prašo priimti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento verslo licencijavimo ir leidimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. raštą atsakovei UAB „Disona“ ir planą.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

Kasatorės UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, nes tenkino ieškovės reikalavimą priteisti 222 958 Eur nuomos mokesčio, taikant nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas (CK 6.237 straipsnis), kuriomis nei faktiniame, nei teisiniame apeliacinio skundo pagrinde ieškovas nesirėmė.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Juozo alus“ v. J. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODItNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-282-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-282-686/2015">3K-3-282-686/2015</a>; 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. U. v. UAB „Romada“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzMtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-433-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-433-378/2015">3K-3-433-378/2015</a>; kt.).

CPK 320 straipsnio 1 dalis apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Pagal šią normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Palangos projektas“ v. BUAB „Miravista“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-484/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-484/2013">3K-3-484/2013</a>). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-19/2006).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovių kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, negali peržengti CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), tačiau pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-237/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-237/2008">3K-3-237/2008</a>).

Iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų turinio matyti, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp ieškovės ir atsakovių dėl ieškovės pagal priešieškinį teisės į nuomos mokestį už atsakovės UAB „Disona“ naudojamas ieškovei priklausančias patalpas, neįtrauktas į šalis siejančią nuomos sutartį. Ieškovė pagal priešieškinį savo reikalavimą grindė faktiniu pagrindu, kad atsakovė, naudodamasi ieškovei priklausančiomis patalpomis, turi mokėti nuomos mokestį, tačiau neįrodinėjo ir neteigė, kad atsakovė UAB „Disona“ nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, neįrodinėjo CK 6.237 straipsnyje įtvirtintų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nenurodė atsakovių nepagrįsto praturtėjimo kaip pagrindo priteisti nuomos mokestį. O apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą, nurodė, kad atsakovė UAB „Disona“, naudodamasi padidėjusiu nuomojamų patalpų plotu, nepagrįstai sutaupė, nemokėdama nuomos mokesčio už naudojimąsi ieškovei nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, todėl privalo grąžinti ieškovei be pagrindo sutaupytas lėšas (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), t. y. ieškinį tenkino nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodytu faktiniu pagrindu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas praplėtė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, neleistinai sprendime suformulavo naują apeliacinio skundo faktinį pagrindą ir aiškinosi aplinkybes, kurių UAB „Vilniaus parkai“ neprašė aiškintis, nesant įstatyme įtvirtintų pagrindų peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir tenkindamas ieškinio reikalavimą kitu, nei ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu, padarė proceso teisės normų pažeidimą, sudarantį pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo dalį dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuomos mokestį tenkinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atitinkamai atsakovių kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto normų aiškinimo ir taikymo nebeturi teisinės reikšmės šalių ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų atskirai nepasisako.

Dėl kreditoriaus teisės reikalauti nuomos mokestį už skolininko naudojimąsi neįtrauktomis į šalių sudarytą nuomos sutartį patalpomis

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys laisvos susitarti dėl sutarties dalyko ir sąlygų (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties formai yra taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą (CK 6.192 straipsnio 1 dalis) ir šio kodekso ar kitų įstatymų nustatyti tam tikros rūšies sutartims formos reikalavimai. Nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, ir nuomos sutartis dėl pastatų, statinių visais atvejais turi būti rašytinė (CK 6.478 straipsnio 1 dalis, 6.531 straipsnio 1 dalis). Įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jei įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro rašytine forma sudarytos sutarties negaliojančios, tačiau pasunkina jos įrodinėjimą (CK 1.93 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nuomos sutartimi šalys privalo susitarti dėl nuomos objekto ir nuomos kainos (CK 6.477 straipsnio 3 dalis, 6.487 straipsnis, 6.534 straipsnio 1 dalis). Minėtų normų analizė lemia išvadą, kad nuomotojas turi teisę į nuomos sutartyje nurodytą nuomos mokestį už nuomos sutartyje nurodytą nuomos objektą ir negali reikalauti nuomos mokesčio už naudojimąsi daiktu, dėl kurio šalys nėra sudariusios nuomos sutarties ir nėra sutarusios dėl nuomos mokesčio mokėjimo. CK 6.534 straipsnio 3 dalis nustato taisyklę, kad kai nuomos mokestis nustatytas už pastato, statinio ar įrenginio ploto vienetą ar kitokį jų dydžio matą, tai nuomos mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant į faktinį išnuomoto pastato, statinio ar įrenginio dydį. Ši taisyklė reiškia, kad šalims nuomos mokesčio dydį susiejus su pastato, statinio ploto vienetu ir jeigu sutartyje nustatytas nuomojamo statinio, pastato dydis nesutampa su faktiškai nuomojamu dydžiu, tokiu atveju nuomos mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant į faktiškai naudojamą plotą. Tačiau ši norma nesuteikia teisę reikalauti nuomotojui nuomos mokesčio už naudojimąsi patalpomis, dėl kurių nuomos ir nuomos mokesčio mokėjimo šalys nėra susitarusios.

Aptartų normų pagrindu teisėjų kolegija nurodo, kad 2000 m. balandžio 28 d. rašytine forma sudarytos trišalės Negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą sutarties šalys laisva valia susitarė dėl konkrečių nuomojamų patalpų, konkretaus nuomos mokesčio (nesiejant jo su nuomojamų patalpų ploto vienetu) ir kitų nuomos sąlygų. Šioje sutartyje nurodytas nuomojamų patalpų plotas – 255,17 kv. m, nors faktiškai pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes atsakovė UAB „Disona“ naudojasi 1965,90 kv. m ploto patalpomis. Todėl ieškovė, reikalaudama nuomos mokesčio už aptartoje sutartyje nenurodytas patalpas, turėjo įrodyti, kad buvo susitarta dėl šių patalpų nuomos ir atsakovėms UAB „Disona“, UAB „Giransa“ kilo sutartinė civilinė atsakomybė, nes jos pažeidė sutarties sąlygas (atliko neteisėtus veiksmus, nes nemokėjo už išnuomotą patalpą). Teismai nustatė, kad atsakovė UAB „Disona“ naudojosi sutartyje nenurodytomis ieškovei priklausančiomis patalpomis, bet nenustatė, kad sutarties šalys sudarė papildomą nuomos sutartį (raštu ar žodžiu) dėl šių patalpų ir atsakovė už naudojimąsi jomis privalėjo mokėti mokestį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovei UAB „Disona“ rekonstravus ieškovės patalpas ir padidinus jų plotą bei atsakovei naudojantis visomis patalpomis, įskaitant ir sutartyje nenurodytas, ieškovė žinojo, kokiomis patalpomis atsakovė naudojasi visą nuomos sutarties terminą, tačiau per visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį nereiškė prieštaravimų ir pretenzijų dėl šių naudojamų papildomų, sutartyje nenurodytų patalpų. Priešingai, visą laiką pateikdavo atsakovei UAB „Disona“ PVM sąskaitas faktūras dėl šalių sudarytoje sutartyje nurodyto dydžio nuomos mokesčio. Ieškovė bandė teismine tvarka inicijuoti nuomos sutarties sąlygų pakeitimą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3542-432/2007 atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą tam teismui. Be to, subnuomos sutarties 5 punkte nustatyta, kad subnuomininkei UAB „Disona“ savo lėšomis papildomai padidinus rekonstruojamo pastato plotą, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe, papildomai įrengto ploto nuosavybė pereina subnuomininkei įforminant jai nuosavybės teisę. Šių aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad šalys subnuomos sutartimi susitarė dėl nuomos ir subnuomos patalpų, kurias atsakovė naujai sukūrė po atliktos ieškovei priklausančių patalpų rekonstrukcijos, ir dėl nuomos mokesčio už šias patalpas mokėjimo. Ieškovei neįrodžius šalių susitarimo dėl nuomos mokesčio mokėjimo už subnuomos sutartyje nenurodytas patalpas, nėra pagrindo ieškovei priteisti nuomos mokestį už šias atsakovės naujai sukurtas ir ieškovei nuosavybės teise priklausančias patalpas ieškovės ieškinyje nurodytu ieškinio pagrindu. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuomos mokestį atmetimo ir ieškovės UAB,,Vilniaus parkai“ ieškinys buvo patenkintas iš dalies, priteisiant iš atsakovių UAB,,Giransa“ ir UAB,,Disona“ solidariai 222 958 Eur nuomos mokesčio, taip pat buvo iš naujo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl esminio sutarties pažeidimo

Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalies nuostatą, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Įstatyme (CPK 6.217 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas ir sąrašas aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Šios aplinkybės yra: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-297/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-297/2012">3K-7-297/2012</a>).

CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012; teisėjų kolegijos 2014 sausio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BIGBANK AS v. A. P. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-114/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-114/2014">3K-3-114/2014</a>; kt.).

Tiek ieškovės ir atsakovės UAB „Giransa“ sudaryta 1999 m. gruodžio 27 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutartimi Nr. 99-12-27, tiek ieškovės ir atsakovų UAB „Giransa“ ir UAB „Disona“ sudaryta 2000 m. balandžio 28 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišale sutartimi Nr. 00-04-28 šalys susitarė, kad ieškovė turi teisę vienašališkai nutraukti šias sutartis, jeigu nuomininkė laiku nesumoka nuomos mokesčio ar subnuomininkas nesumoka nuomos mokesčio ar jo neįskaito už atliktus patalpų pagerinimo darbus. Nagrinėjamoje byloje netenkinus ieškovės reikalavimo dėl papildomo nuomos mokesčio priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo nutraukti aptartu pagrindu nuomos ir subnuomos sutartis. Papildomai pažymėtina, kad ieškovė papildomo nuomos mokesčio iš atsakovių iki priešieškinio nagrinėjamoje byloje pareiškimo niekuomet nereikalavo, priešingai – teikdavo atsakovei UAB „Disona“ PVM sąskaitas faktūras dėl tokio dydžio nuomos mokesčio, koks nurodytas subnuomos sutartyje. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Disona“, nors ir pavėluotai, sumokėjo ieškovei nekilnojamojo turto mokestį už visą laikotarpį iki 2013 metų, ieškovė šios teismo nustatytos aplinkybės neginčija. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į CK 6.217 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, taip pat pripažino, kad prievolės mokėti nekilnojamojo turto mokestį pažeidimas nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu, o apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai iš esmės pritarė. Ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, kad nekilnojamojo turto mokesčio nemokėjimas turėtų būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, sudarančiu pagrindą nutraukti nuomos ir subnuomos sutartis, nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl bylą nagrinėjusių teismų išvada šiuo klausimu yra nepagrįsta ir neteisėta. Todėl teisėjų kolegija atmeta šiuos ieškovės kasacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus, nesudarančius kasacijos pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

Teisėjų kolegija, iš naujo nenustatinėdama faktinių bylos aplinkybių, pasisako, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles šioje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 3563 straipsnio 1dalis), konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus ir pasisakydamas dėl esminio sutarties pažeidimo ir sutarties nutraukimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Kasatorės, nesutikdamos su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos su nuomos ir subnuomos sutarties pažeidimo esmingumu susijusios faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Pažymėtina, kad sutarties pažeidimo kvalifikuoti kaip esminiam reikšmingų kriterijų nustatymas ir jų įvertinimas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus (CPK 353 straipsnis), todėl, kasatorėms nenurodant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir pagrindas naikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, kaip matyti iš jo procesinio sprendimo turinio, vertino visus byloje esančius įrodymus ir padarė atitinkamas išvadas. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismo motyvų nepakankamumas nesudaro pagrindo konstatuoti motyvų nebuvimą ar neteisėtų išvadų buvimą. Vien faktinė aplinkybė dėl netinkamo sutarties vykdymo nesudaro pagrindo kvalifikuoti tokį sutarties pažeidimą kaip esminį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Kiti ieškovės ir atsakovių kasacinių skundų argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, nebeturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.).

CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovių UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ kasacinis skundas yra patenkinamas, kasatorėms iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje kasaciniam teismui pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį

atitinkamai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos. Atsakovės turėtas apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos teismuose bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti teikdamos atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą ir kasacinį skundą bei už savo kasacinį skundą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartimi atsakovėms UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ žyminio mokesčio 2541 Eur už kasacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo (t. 6, b. l. 101–102). Atsakovių kasacinį skundą tenkinus, ši žyminio mokesčio suma priteistina valstybei iš ieškovės (CPK 84 str.).

Ieškovės kasacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 4,48 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Tenkinus atsakovių kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimo dalis ir ieškovės UAB,,Vilniaus parkai“ ieškinys buvo patenkintas iš dalies priteisiant iš atsakovių UAB,,Giransa“ ir UAB,,Disona“ solidariai 222 958 Eur nuomos mokesčio, taip pat buvo iš naujo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194) 2541 (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną) Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą valstybės naudai.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194) 4,48 Eur (keturis Eur 48 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Apie šią nutartį pranešti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski