Civilinė byla Nr. e3K-3-670-378/2015
Teisminio proceso Nr. 2-53-3-01776-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.5.2.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų procesinių veiksmų atlikimo baudžiamajame procese, priteisimo, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 90 163,50 Lt (26 113,15 Eur) turtinės ir 90 000 Lt (26 065,80 Eur) neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno skyriuje 2004 m. vasario 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo ir suklastoto dokumento realizavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (nuosprendis įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 23 d.).
Dėl vykdyto baudžiamojo proceso ieškovas patyrė turtinių ir neturtinių praradimų, kurie turėtų būti atlyginami. Ieškovo vertinimu, kadangi nuosprendis baudžiamojoje byloje priimtas jo naudai, todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, ikiteisminiu tyrimu, taip pat kelionės, atstovavimo išlaidas ir kt. Baudžiamasis procesas prasidėjo 2004 m. kovo 1 d., kai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, ir truko iki 2010 m. gruodžio 23 d., kai įsiteisėjo išteisinamasis nuosprendis. Bendra baudžiamojo proceso trukmė – 6 metai 9 mėnesiai 22 dienos (iš jų: ikiteisminis tyrimas – 7 mėnesiai 13 dienų (nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2004 m. spalio 14 d., kai buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla atiduota teismui); bylos nagrinėjimo teisme terminas – 6 metai 2 mėnesiai 9 dienos (nuo 2004 m. spalio 14 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d.).
Turtinę žalą sudaro: negautas darbo užmokestis už laikotarpį, kai buvo nušalintas nuo pareigų – 6648,81 Lt (1925,3 Eur), t. y. 3 mėn. x 2216,27 Lt (641,88 Eur); dėl negalėjimo dalyvauti misijoje planuotos pajamos – 19 800 Eur, t. y. 3300 Eur x 6 mėn.; 3484,80 Lt (1009,27 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų ginčijant sprendimus dėl negalėjimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“; 1377,60 Lt (398,98 Eur) kelionės išlaidos į apklausas, teismo posėdžius; 10 254 Lt (2969,76 Eur) advokato pagalbai apmokėti; 106 Lt (30,70 Eur) dokumentų kopijavimo išlaidos.
Neturtinę žalą sudaro: neteisėtas laisvės apribojimas, įkalinimas areštinėje (10 000 Lt (2896,20 Eur), dėl laisvės apribojimo negalėjimas dalyvauti dešimtajame sūnaus gimtadienyje (5000 Lt (1448,10 Eur); sveikatos sutrikdymas (nustatyta hipertoninė liga) (25 000 Lt (7240,50 Eur); dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita (50 000 Lt (14481 Eur). Ieškovo teigimu, ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme truko nepateisinamai ilgai ir dėl tokio baudžiamojo proceso ieškovas patyrė didžiulę įtampą, dvasines fizines kančias, aplinkinių nepagarbą, buvo pažemintas jo autoritetas, spaudoje buvo viešinama ieškovą žeminanti ir tikrovės neatitinkanti informacija, jam buvo sutrikdyta sveikata, apribota laisvė, buvo sumenkintas jo, kaip vadovo autoritetas, teko laikinai nedirbti, eiti žemesnes pareigas, per šešerius metus negalėjo kelti kvalifikacijos, būti skatinamas, dalytis ilgamete darbo patirtimi, atstovauti Lietuvai tarptautinėje misijoje, buvo sužlugdyta jo darbinė karjera, sugriuvo gyvenimo planai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: ieškovui iš atsakovės priteisė 86 678,70 Lt (25103,89 Eur) turtinei žalai, 5000 Lt (1448,10 Eur) – neturtinei žalai atlyginti ir 2179,03 Lt (631,09 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad tik ikiteisminio tyrimo teisėjas konstatuoja, ar yra ikiteisminio tyrimo vilkinimas. Vien faktas, kad ieškovas buvo sulaikytas, neteisėtumo nepagrindžia. Teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą (įtarimai pareikšti devyniems asmenims, buvo prašoma teisinės pagalbos Lenkijos Respublikoje, atsižvelgdamas į kitų atliktų procesinių veiksmų sudėtingumą, į procesinius veiksmus, atliktus dėl ieškovo), sprendė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas be nereikalingo delsimo. Baudžiamojoje byloje nėra skundo dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo.
Nagrinėjant bylą teismuose, proceso trukmė užtruko ir dėl pačių kaltinamųjų bei jų gynėjų veiksmų. Ieškovas dėl ligos du kartus neatvyko į teismo posėdžius ir nors buvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tik apygardos teisme pradėjo reikšti prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir fonoskopinės ekspertizės atlikimo, būtent šie nauji keliami reikalavimai ir buvo pagrindas, kad bylos procesas teismuose užtruko ilgai. Kauno apygardos teismas 2005 m. kovo 9 d. nutartimi perdavė baudžiamąją bylą prokurorui, kad šis surašytų kaltinamąjį aktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią nutartį 2006 m. vasario 14 nutartimi panaikino. Teismo vertinimu, ši ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 3 d. nutartis, kuria panaikinta apeliacinės instancijos nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, rodo, kad buvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią procesą.
Teismas, konstatavęs, kad ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų nuo 2004 m. kovo 4 d. iki 2004 m. birželio 7 d., jam nebuvo mokamas darbo užmokestis; jis buvo atrinktas, o vėliau atšauktas dėl pradėto baudžiamojo persekiojimo iš ES misijos, todėl negavo planuotų 68292,29 Lt 19 778,81 Eur), dėl to patyrė turtinę žalą, todėl šiuos ieškinio reikalavimus teismas tenkino.
Konstatavęs, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą ir taip pažeidė ieškovo teisę į tai, jog jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ieškovas išteisintas nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teismas pripažino jo teisę į baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų (dėl kelionės, advokato ir kopijavimo išlaidų), kaip turtinės žalos, atlyginimą.
Teismas kaip neįrodytą atmetė reikalavimą dėl 3484,80 Lt (1009,27 Eur) išlaidų dėl pažeistų teisių gynimo, atsisakant išduoti leidimą. Nesant duomenų, kaip pasireiškė sulaikymo neteisėtumas, teismas laikė, kad ieškovas šios aplinkybės neįrodė.
Teismas reikalavimą dėl žalos atlyginimo dėl neteisėto sulaikymo atmetė pasibaigus ieškinio senaties terminui, nes ieškovas sulaikytas 2004 m. kovo 1 d., o Kauno apylinkės teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti suėmimą, priimta 2004 m. kovo 3 d., todėl ieškovas nuo šios dienos žinojo apie savo teisės pažeidimą, tačiau ieškinys teisme gautas 2013 m. gruodžio 9 d. (CK 1.131 straipsnis).
Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad ieškovas buvo sulaikytas neilgą laiką, turėjo galimybę atidėti gimtadienio šventę, jam buvo parinkta pati švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jo darbinė karjera nebuvo sužlugdyta, o sėkmingai tęsiama, todėl vien sulaikymo faktas didesnių neigiamų nepatogumų ieškovui nesukėlė. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad sugriuvo jo gyvenimo planai. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės atstovių Kauno apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus, 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi Vilkaviškio apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeitė – priteisė ieškovui iš atsakovės 19 708,54 Eur turtinei žalai, 1448,10 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 266,57 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo 48,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos naudai.
Dėl atlygintinos žalos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad baudžiamasis procesas užtruko nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., kad byla kelis kartus buvo nagrinėjama tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad buvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią procesą. Dėl to atsirado pagrindas atlyginti žalą.
Teisėjų kolegija sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą žalos atlyginimą dėl negalėjimo dalyvauti misijoje Moldovoje iki 14 383,46 Eur (68 292,29 Lt – 18 629,07 Lt) konstatavusi, kad misijos laikotarpiu A. K. būtų gavęs tik išmoką iš misijos biudžeto lėšų, o atlyginimas Lietuvoje nebūtų mokamas, todėl teismas iš atlyginimo, kurį ieškovas būtų gavęs dalyvaudamas misijoje, atėmė atlyginimą, kurį jis gavo nurodytu laikotarpiu dirbdamas Lietuvoje.
Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, pažeidimas apima visą baudžiamojo proceso laikotarpį. Dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo ieškovas patyrė kopijavimo, kelionės, advokato atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo teisę į baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl neteisėtų veiksmų. Abiejų instancijų teismai valdžios institucijų neteisėtais veiksmais pripažino tik per ilgai trukusį baudžiamąjį procesą. Kasatorės teigimu, teismų išvados, kad apeliacinės instancijos teismo veiksmai perduodant bylą prokurorui, kad šis surašytų kaltinamąjį aktą, nelaikytini atitinkančiais valdžios institucijų pareigą imtis visų įmanomų priemonių Konvencijos nuostatų laikymuisi užtikrinti ir vertintini kaip bereikalingas proceso delsimas, pažeidęs ieškovo teisę į įmanomai trumpiausią procesą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.).
Kasatorės vertinimu, baudžiamasis procesas per ilgu pripažintinas tik tuo atveju, jeigu nustatomas laikotarpis, per kurį neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Nagrinėjamu atveju tokių laikotarpių nustatyta nebuvo: nors teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimas vyko intensyviai, posėdžiai bylose buvo nuolatos atidedami dėl kaltinamųjų (vėliau – išteisintųjų), įskaitant ir ieškovą, ar jų atstovų ligų arba prašymų išreikalauti papildomus įrodymus, tačiau, bylą nagrinėjusių teismų nuomone, tai, jog byla kelis kartus buvo nagrinėjama tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, o 2004 m. kovo 1 d. prasidėjęs baudžiamasis procesas truko iki 2010 m. gruodžio 23 d., savaime reiškia, kad buvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią procesą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nei byloje dalyvaujantys asmenys, nei pats bylą nagrinėjantis teismas nėra apsaugoti nuo neteisingo sprendimo ar nuosprendžio priėmimo, kurį gali nulemti įvairios objektyvios ir subjektyvios priežastys. Siekiant išvengti galimų klaidų yra sukurta instancinė teismų sistema, kuri yra skirta žemesnių grandžių teismų priimtų sprendimų kontrolei. Kasatorė, nesutikdama su teismų išvada, jog vien tas faktas, kad byla buvo nagrinėjama iš naujo toje pačioje instancijoje, reiškia proceso delsimą, nurodė, jog byla buvo grąžinta siekiant baudžiamojo proceso tikslų, nustatytų BPK 1 straipsnio 2 dalyje, t. y. išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Be to, teisiniai pagrindai, dėl kurių byla buvo grąžinta apeliacinės instancijos teismui, buvo skirtingi, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas nuolat darė tuos pačius pažeidimus. Šių teismo veiksmų pasekmė – ieškovo išteisinimas, taigi dėl to, kad byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, ieškovas sulaukė ne žalingų, o pozityvių pasekmių.
Kasatorės teigimu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, teisine prasme proceso trukmė (jo išraiška laiko matavimo vienetais) negali būti tapatinama su procesiniu delsimu (vilkinimu). Bylos aplinkybės patvirtina, kad visų baudžiamajame procese dalyvavusių valstybės pareigūnų elgesys buvo rūpestingas bei apdairus, jokių ilgalaikių ir nepagrįstų bylos stabdymų nebuvo, teismas ėmėsi visų priemonių, siekdamas operatyviai ir teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą, kurios nagrinėjimas užsitęsė tik dėl kaltinamųjų veiksmų, todėl bylos perdavimas nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka nelaikytinas reikalavimo išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimu.
2. Dėl priežastinio ryšio. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas be bereikalingo delsimo, o proceso delsimu pripažino tik teismo veiksmus nuo 2005 m. rugsėjo 27 d. iki 2007 m. balandžio 3 d., ieškovas apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė, tačiau Kauno apygardos teismas valstybės atžvilgiu priėmė blogesnį sprendimą, nes be jokio teisinio ir faktinio pagrindo konstatavo, kad byloje nustatyta, jog buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, pažeidimas apima visą baudžiamojo proceso laikotarpį. Taigi buvo pažeistas CPK 313 straipsnis, draudžiantis dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių.
Nors nė vienas iš bylą nagrinėjusių teismų nušalinimo nuo pareigų nepripažino neteisėtu, tačiau Kauno apygardos teismas be jokių teisinių argumentų nurodė, jog, pripažinus ieškovo teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimą, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės priteisiant žalą. Tačiau akivaizdu, kad dėl nušalinimo nuo pareigų negautas darbo užmokestis yra ne per ilgo baudžiamojo proceso, o būtent minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo pasekmė. Nei Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, nei Kauno apygardos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindų ir tikslingumo, tačiau sprendė, jog jos metu negautas darbo užmokestis yra susijęs su proceso delsimu, nepaisant to, jog šiuos laikotarpius skyrė beveik vieneri metai.
Kasatorės vertinimu, abejonių kelia teismų išvados, kad negautos pajamos dėl negalėjimo dalyvauti misijoje Moldovoje priežastiniu ryšiu taip pat yra susijusios su proceso delsimu. Nė viename iš byloje esančių dokumentų nėra nurodyta priežastis, dėl kurios ieškovo kandidatūra buvo atmesta. Kasatorės nuomone, yra didesnė tikimybė manyti, kad ieškovas buvo nepasirinktas dėl kitų priežasčių (pvz., kvalifikacijos trūkumo ar pan.), o ne dėl vykusio baudžiamojo proceso.
Kasatorės teigimu, žalingos pasekmės priežastiniu ryšiu privalo būti susietos ne su pačiu procesu, o su jo delsimu (vilkinimu). Nors teismai ieškovui priteisė išlaidas advokato pagalbai apmokėti už visą baudžiamąjį procesą, kasatorės vertinimu, tik dalis šių išlaidų (patirtų nuo 2005 m. rugsėjo 27 d. iki 2007 m. balandžio 3 d.) priežastiniu ryšiu yra susijusios su galimai neteisėtais veiksmais – per ilgu procesu, todėl priteista suma turėtų būti atitinkamai sumažinta.
Atsakovės atstovės Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl neteisėtų veiksmų. Nesutikdamas su kasacinio skundo teiginiais, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog visų baudžiamajame procese dalyvavusių valstybės pareigūnų elgesys buvo rūpestingas bei apdairus, jokių ilgalaikių ir nepagrįstų bylos stabdymų nebuvo, teismas ėmėsi visų priemonių, siekdamas operatyviai bei teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą, kurios nagrinėjimas užsitęsė tik dėl kaltinamųjų veiksmų, nurodė, kad baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, bylos aplinkybės neginčytinai patvirtina valdžios institucijų ir jų pareigūnų nepakankamą iniciatyvą ir neatsakingą, nerūpestingą, nestropų, neapdairų, nepagrįstą elgesį baudžiamojo proceso metu. Kaip pirmasis proceso vilkinimas, delsimas, neveikimas įvardytinas Marijampolės rajono apylinkės teismo ir Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros „nesusikalbėjimas“ įteikiant prokurorui neįsiteisėjusį teismo nuosprendį. Kaip antrasis proceso delsimas, vilkinimas, laikas, per kurį nebuvo atliekami jokie veiksmai, įvardytinas valstybės pareigūnų neatvykimas į teismo posėdžius, teismo nurodymų nevykdymas, nepagrįstai ilgos pertraukos tarp posėdžių.
Nesutikdamas su kasatorės teiginiu, kad teismo posėdžiai bylose buvo atidedami ir dėl kaltinamųjų (vėliau – išteisinamųjų), įskaitant ir A. K., prašymų išreikalauti papildomus įrodymus, ieškovas nurodė, jog jeigu teisėsaugos subjektų ikiteisminis tyrimas būtų buvęs atliktas atsakingai, nepriekaištingai, ištiriant tariamą nusikaltimą BPK nustatyta tvarka, gerokai anksčiau būtų buvęs priimtas sprendimas, kad ieškovas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Ieškovas pažymėjo, kad jis niekada nebuvo nuteistas, todėl kasatorės teiginiai, jog bylos nagrinėjimas iš naujo ieškovui lėmė ne žalingas, o pozityvias pasekmes, atmestini.
Nagrinėjamu atveju baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo veiksmai: išteisinamojo nuosprendžio neįteikimas prokurorui, bylos perdavimas prokurorui, kad šis surašytų kaltinamąjį aktą, apeliacinio skundo išnagrinėjimas vieno kaltinamojo A. K. atžvilgiu, bei prokuroro veiksmai: apeliacinio skundo baudžiamojoje byloje surašymas praleidus nustatytą terminą, delsimas pateikti teismo reikalaujamus dokumentus ir jų nepateikimas, neatvykimas į teismo posėdį, vertintini valstybės civilinės atsakomybės už per ilgą baudžiamojo proceso trukmę atžvilgiu, t. y. vertinant jų tikslingumą ir įtaką baudžiamojo proceso baigčiai bei trukmei.
2. Dėl priežastinio ryšio. Teismas, konstatavęs neteisėtus valstybės institucijų veiksmus (neveikimą), dėl kurių baudžiamasis procesas užsitęsė, nustatinėjo, ar yra ir kitos dvi būtinosios sąlygos (žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys) taikyti valstybei civilinę atsakomybę. Teismas priėjo prie teisingos išvados, kad ieškovas patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ir kad ši žala atsirado būtent dėl neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo).
k o n s t a t u o j a :
Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu
Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos 3K-3-2/2012).
Nurodytoje kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai). Kita vertus, ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius (ar administracinių teisės pažeidimų) ir civilinės teisės įstatymus.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota CK 6.272 straipsnio taikymo praktika yra valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Dėl baudžiamojo proceso trukmės
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagrindinis kasatoriaus keliamas klausimas – ar teismo Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka atlikti veiksmai bei priimti procesiniai sprendimai gali būti vertinami kaip proceso delsimas.
Ieškovas šioje byloje keliamus reikalavimus atlyginti žalą grindė pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukme, kadangi šis procesas užtruko 6 metus 9 mėnesius ir 22 dienas. Taigi, nagrinėjamoje byloje aktuali kaltinamojo teisė į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami Baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.
Dėl aptariamos asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi šios asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-375/2011; kt.; taip pat žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, § 60; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Norkūnas prieš Lietuvą; peticijos Nr. 302/05)..
Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė – 6 metai 9 mėnesiai 22 dienos (iš jų: ikiteisminis tyrimas – 7 mėnesiai 13 dienų (nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2004 m. spalio 14 d., kai buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota teismui); bylos nagrinėjimas teisme – 6 metai 2 mėnesiai 9 dienos (nuo 2004 m. spalio 14 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d.). Tokia baudžiamojo proceso trukmė EŽTT praktikoje traktuojama kaip ilga (pvz., 2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Jakumas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 6924/02; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Gečas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 418/04; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Norkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05; 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje Novikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45756/05). Tokia trukmė gali atitikti įmanomai trumpiausio laiko reikalavimą tik esant svarių ją pateisinančių aplinkybių.
Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (įtarimai pareikšti devyniems asmenims, buvo prašoma teisinės pagalbos Lenkijos Respublikoje, atlikti kiti sudėtingi procesiniai veiksmai), ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas be nereikalingo delsimo. Nagrinėjant bylą teismuose, procesas užtruko ir dėl pačių kaltinamųjų bei jų gynėjų veiksmų. Kaltinamųjų gynėjai ne kartą prašė neskirti teismo posėdžių tam tikromis mėnesio dienomis ir tokių dienų nurodė gana nemažai, išteisintieji ir jų gynėjai dėl ligos negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, ieškovas dėl ligos du kartus neatvyko į teismo posėdžius, nors buvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tik apygardos teisme pradėjo reikšti prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir fonoskopinės ekspertizės atlikimo, ir dėl šių naujų reikalavimų bylos procesas teismuose užtruko ilgiau. Tačiau Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d.. nutartis, kuria baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui, kad šis surašytų kaltinamąjį aktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartis, kuria ši apygardos teismo nutartis panaikinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 3 d. nutartis rodo, kad buvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią procesą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylą nagrinėjusių teismų išvados yra pagrįstos ir atitinka kasacinio teismo praktikoje nurodomus kriterijus, kurie lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo nutartimis ieškovo baudžiamojoje byloje teismų procesiniai sprendimai buvo panaikinti du kartus ir baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti iš naujo dėl BPK pažeidimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartyje padaryta išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir bylą perdavė prokurorui, nors nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai trukdytų jam nagrinėti bylą iš esmės ir kad jų pašalinimas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 3 d. nutartyje iš esmės konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo, nes, pažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatas, pasisakė tik dėl A. K. išteisinimo, o į prokuroro apeliacinio skundo esminius argumentus, susijusius su kitais išteisintaisiais, neatsakė, nors byla buvo perduota iš naujo nagrinėti dėl visų išteisintųjų; apeliacinės instancijos teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarties motyvai šiuo klausimu prieštarauja kasacinės instancijos teismo nutarties turiniui, todėl laikytini nepagrįstais. Civilinę bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliacinės instancijos teismo nutarčių panaikinimo ir bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka motyvai rodo, kad šiuo atveju procesas apeliacinės instancijos teisme turėjo būti kartojamas (atitinkamai pailginant viso proceso trukmę) ne dėl to, kad teismai stropiai siekė kuo veiksmingiau įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslus spręsdami sudėtingus klausimus, o tiesiog dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas du kartus išnagrinėjo bylą padarydamas esminių klaidų. Tokiu atveju valstybė pripažintina atsakinga dėl proceso pailginimo, kilusio kartojant bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais 2010 m. sausio 5 d. sprendimą byloje Šulcas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35624/04, § 70).
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 3 d. nutartimi perdavus bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo, procesas šioje teisminėje instancijoje užtruko iki 2010 m. gruodžio 23 d., t. y. daugiau negu pusketvirtų metų. Nors, kaip nustatyta byloje, kaltinamųjų gynėjai ne kartą prašė neskirti teismo posėdžių tam tikromis mėnesio dienomis, išteisintieji ir jų gynėjai dėl ligos negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, ieškovas dėl ligos du kartus neatvyko į teismo posėdžius, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma neduoda pagrindo konstatuoti, kad nurodytą proceso trukmę nulėmė ieškovo elgesys ar kitos nuo valstybės institucijų nepriklausančios aplinkybės. Iš tiesų bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko daugiausia dėl netinkamo valstybės institucijų elgesio organizuojant procesą. Pvz., apeliacinės instancijos teismas 2009 m. spalio 9 d. nutartimi įpareigojo prokurorę pateikti išslaptintus procesinius dokumentus, kurių pagrindu buvo atliekami operatyviniai veiksmai; reikalaujami dokumentai buvo pateikti tik 2010 m. rugpjūčio 10 d., t. y. po dešimties mėnesių; dėl fonoskopinės ekspertizės atlikimo procesas užtruko daugiau kaip aštuonis mėnesius ir kt.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog jeigu teismai nebūtų padarę baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių byla du kartus buvo grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat jeigu procesas antrą kartą apeliacinės instancijos teisme būtų vykęs operatyviau, bylos proceso trukmė būtų buvusi gerokai trumpesnė. Teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovo, dėl kurio vyko baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena nebuvo kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą, taip pat nebuvo įgyvendintas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas, todėl valstybei atsirado pareiga ieškovui atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje.
Dėl ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų teisėtumo vertinimo
Ieškovui taikyta procesinė prievartos priemonė nustatyta BPK 157 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtintas šios priemonės taikymo pagrindas: nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir tikslingumas nulemti įtariamo (kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdžio: jeigu galimai įvykdyta nusikalstama veika yra susijusiu su įtariamo (kaltinamo) asmens tarnybos įgaliojimų panaudojimu, ši aplinkybė gali suponuoti nušalinimo nuo pareigų poreikį. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad baudžiamojo persekiojimo faktas savaime nepateisina procesinių prievartos priemonių taikymo: BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nustato atsakingų teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymą nedelsiant nutraukti, kai tai tampa nereikalinga, šis principas įtvirtintas ir BPK 157 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga, t. y. išnyksta jos taikymo būtinybė (BPK 157 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nutartis byloje L. J. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2015">3K-3-395-469/2015</a>).
Ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo, suklastoto dokumento realizavimo. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 4 d. nutartimi ir Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno skyriaus nusikaltimų tyrimo poskyrio 2004 m. kovo 5 d. raštu Nr. 4-7-225 „Dėl pareigūnų nušalinimo nuo pareigų“ ieškovas buvo laikinai nušalintas šešiems mėnesiams nuo Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio posto pamainos viršininko pareigų; Kauno teritorinės muitinės viršininko 2004 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 1P-410K „Dėl atleidimo iš tarnybos“ 2.3 punktu buvo atleistas 2004 m. liepos 9 d. iš tarnybos muitinėje; 2004 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 1P-526K „Dėl paskyrimo į pareigas“ paskirtas į posto pamainos viršininko pareigas. Ieškovas prašė priteisti negautą darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo einamų pareigų.
Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindų ir tikslingumo, tačiau sprendė, kad jos metu negautas darbo užmokestis yra susijęs su proceso delsimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenagrinėjo ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų teisėtumo ir nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nustačius, jog buvo pažeistos ieškovo teisės į įmanomai trumpiausią procesą, yra sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, argumentai, kad priimant sprendimą nepasisakyta dėl laikino nušalinimo kaip procesinės prievartos priemonės pagrįstumo, neturi teisinės reikšmės.
Šių apeliacinės instancijos teismo argumentų negalima pripažinti pagrįstais. Pažymėtina tai, kad bylą nagrinėję teismai pripažino, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas be nereikalingo delsimo, o procesinės prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų – ieškovui buvo taikoma tik ikiteisminio tyrimo metu ir truko tik tris mėnesius. Akivaizdu, kad nusikaltimas, kuriuo buvo įtartas (kaltinamas) ieškovas, tiesiogiai susijęs su jo tarnybos galimybių (įgaliojimų bei priemonių) panaudojimu, todėl nušalinimas nuo pareigų bent pradiniu nusikaltimo tyrimo laikotarpiu – iki bus surinkti reikšmingi bylos aplinkybėms ištirti ir nustatyti duomenys – gali būti proporcinga ir būtina priemonė baudžiamojo proceso tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai, todėl vien tai, kad asmuo vėliau procese išteisinamas dėl nusikaltimo, kurio įtarimu buvo grindžiamas atitinkamų procesinės prievartos priemonių taikymas, savaime nedaro visų atliktų procesinių veiksmų neteisėtų.
Kaip jau minėta, viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti pareigūnų veiksmai (neveikimas). Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje ne vienoje byloje, kurioje buvo prašoma priteisti turtinės žalos atlyginimą tais atvejais, kai asmeniui buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, yra pasisakyta dėl šios priemonės neteisėtumo, kaip vienos iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-478/2013; 2015 m. birželio 19 d. nutartis byloje L. J. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2015">3K-3-395-469/2015</a>).
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai, tenkindami ieškovo reikalavimą dėl nušalinimo nuo pareigų negauto darbo užmokesčio priteisimo, nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šis ieškovo reikalavimas patenkintas, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl priežastinio ryšio, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos
Jau minėta, kad viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos ryšio buvimas.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O., bylos Nr. 3K-3-197/2007). Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007). Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti.
Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingos pasekmės kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingos pasekmės būtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikos“, bylos Nr. 3K-3-206/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovui iš atsakovo buvo priteista ir turtinė žala, kurią sudaro dėl negalėjimo dalyvauti misijoje negautos planuotos pajamos. Spręsdamas dėl šio reikalavimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors nėra rašytinių duomenų apie priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta skirti ieškovą ekspertu misijoje Moldovoje, tačiau, įvertinus Muitinės departamento 2006 m. birželio 14 d. raštą Nr. 3B-2.2-6234, kuriame nurodoma, jog A. K. buvo atrinktas dalyvauti misijoje, pateiktus susirašinėjimus, kuriuose tikslinamos aplinkybės, susijusios su dalyvavimu misijoje, kad buvo 2006 m. birželio 27 d. užpildyta paraiška gauti vizą, laikytinas pagrįstu ieškinio argumentas, jog ieškovas dėl nepateisinamai ilgai besitęsiančio baudžiamojo proceso buvo atšauktas iš dalyvavimo ES paramos misijoje Moldovoje. Kasatorius, nesutikdamas su šia apeliacinės instancijos teismo argumentacija, kelia priežastinio ryšio tarp teismų nustatytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovo neišvykimo į misiją (ir dėl to planuotų pajamų negavimo) nebuvimo klausimą.
Atsakydama į šiuos kasatoriaus argumentus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai pagrindu ieškiniui tenkinti pripažino per ilgą baudžiamojo proceso trukmę. Taigi, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo priteisti negautas planuotas pajamas, yra svarbu nustatyti, dėl kokios priežasties ieškovas neišvyko į misiją. Pažymėtina tai, kad, kaip teisingai pažymi kasatorius, atranka į ES misiją Moldovoje buvo pradėta 2006 m. birželio 14 d., t. y. jau po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. vasario 14 d. byla buvo perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo įvertintos, todėl kyla klausimas, ar priežastinis ryšys tarp teismų nustatytų neteisėtų veiksmų ar ieškovui atsiradusių neigiamų padarinių apskritai egzistuoja, o jeigu ir egzistuoja, ar šis ryšys nėra pernelyg nuo atsiradusių padarinių nutolęs.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, susijusių su ieškovo neišvykimu į ES misiją Moldovoje priežastimis, todėl pripažintina, kad nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios leistų spręsti apie faktinio priežastinio ryšio buvimą arba nebuvimą (pavyzdžiui, ar ieškovo nevykimui į misiją turėjo įtakos jo reputacijos vertinimas atsižvelgiant į vykstantį baudžiamąjį procesą, ar išvykti trukdė paskirtos kardomosios priemonės, teigiamo atsakymo atveju – ar buvo galimybių siekti jas pakeisti, derinant su atitinkamomis baudžiamąjį procesą vykdančiomis institucijomis ieškovo vykimą į misiją ir kt.). Nustačius, kad ieškovas neišvyko į planuotą misiją dėl užsitęsusio baudžiamojo proceso, svarstytina, ar atsiradę padariniai (negautos planuotos pajamos) visgi nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų.
Dėl baudžiamojo proceso metu išteisinto asmens patirtų baudžiamojo proceso išlaidų kaip turtinės žalos atlyginimo
Ieškovo nuomone, dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų jis patyrė 10 254 Lt (2969,76 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti per visą baudžiamąjį procesą, todėl jam buvo padaryta turtinė žala. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šias išlaidas ieškovui priteisė pagrįstai, kadangi buvo pažeista ieškovo teisė į tai, kad jam pareikšti kaltinimai būtų išspręsti per kaip įmanoma trumpiausią laiką.
Baudžiamojo proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje pateiktas atlygintinų proceso išlaidų sąrašas: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas gali sudaryti ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104–106 straipsniai reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintojo turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011). Taigi civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo šios išlaidos gali būti priteisiamos tiek, kiek yra susijusios su atitinkamais atsakovo (nagrinėjamu atveju – valstybės) neteisėtais veiksmais ir gali būti pripažintos žala. Nagrinėjamoje byloje teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumas yra konstatuotas, todėl yra pagrindas ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese pripažinti turtine žala.
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu nustatoma, jog asmuo nepadarė nusikalstamos veikos ir yra konstatuotas Konvencijos pažeidimas proceso prieš kaltinamąjį metu, dėl vykdyto prieš jį baudžiamojo proceso jis negali patirti turtinių praradimų, todėl ir išlaidos, turėtos advokato (gynėjo) pagalbai apmokėti, turėtų būti atlyginamos, konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010).
Kasatoriaus teigimu, tik dalis ieškovo patirtų išlaidų yra susijusios su per ilgu procesu, todėl priteistina suma turėtų būti atitinkamai sumažinta. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų procesiniai sprendimai dėl baudžiamojo proceso metu patirtų išlaidų priteisimo atitinka nurodytą kasacinio teismo praktiką, kasatorius jokių teisinių argumentų, kurie leistų abejoti tokių teismo sprendimų teisėtumu, nenurodė, todėl teisėjų kolegija nutartyje šiuo klausimu plačiau nepasisako.
Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovui priteistas turtinės žalos atlyginimas, naikintina ir ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nutarties dalis, kuria išspręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, nekeistina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutarties dalį, kuria ieškovui A. K. iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteista 19 708,54 Eur turtinei žalai atlyginti bei 266,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos teisėjai Gražina Davidonienė
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas
