Civilinė byla Nr. 3K-3-667-684/2015
Teisminio proceso Nr. 2-10-3-01095-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.2; 3.1.14.8.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo sudarytu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimą, bylų priskyrimo teismui prioritetą ir rūšinį teismingumą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas pareikštu ieškiniu teismo prašė pripažinti 0,0300 ha valstybinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį, pagal kurį jis nuosavybės teise įsigijo šį žemės sklypą, galiojančiu. Ieškovas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius 2014 m. lapkričio 21 d. raštu pripažino, kad jam buvo suteiktas minėtas 300 kv. m žemės sklypas ir kad už šį sklypą yra sumokėta visa įkainojimo metu nustatyta suma, tačiau atsisakė baigti įforminti sandorį įskaitant jau sumokėtą kainą, nes pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus išpirkti valstybinį žemės sklypą įmanoma tik atlikus individualų turto (sklypo) vertinimą ir antrą kartą sumokėjus valstybei turto vertinime nurodytą kainą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Teismas, įvertinęs CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatas, aplinkybę, kad byloje nėra rašytinių duomenų apie tai, jog buvo sudarytas prašomas patvirtinti sandoris, padarė išvadą, kad nustačius, jog nėra sandorio, kurį prašoma pripažinti, ieškovo reikalavimas nenagrinėtinas teisme. Įvertinęs Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, nuostatas, teismas sprendė, kad ieškovas žemės sklypo sandorio sudarymo (nesudarymo), patvirtinimo klausimus gali spręsti pasinaudodamas teise skųsti (ginčyti) kitos būsimos sandorio šalies – Nacionalinės žemės tarnybos – veiksmus ar neveikimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai).
Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2015 m. kovo 18 d. nutartimi paliko Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį nepakeistą. Teismas, įvertinęs Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi 1992 m. gegužės 2 d., t. y. kai buvo pradėta vykdyti žemės sklypo išpirkimo procedūra) 6 straipsnio 3 dalies, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 2 punkto, Žemės įvertinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, nuostatas, aplinkybes dėl ieškovui suteiktos teisės išsipirkti ginčo žemės sklypą, žemės sklypo ir ant jo esančio ieškovui priklausančio statinio įregistravimo, žemės sklypo paskirties pasikeitimo, padarė išvadą, kad pagal dabar galiojančius teisės aktus išpirkti valstybinį žemės sklypą įmanoma tiktai atlikus individualų turto (sklypo) vertinimą ir antrą kartą sumokėjus valstybei turto vertinime nurodytą kainą, nes buvo praleistas terminas statiniui sklype įregistruoti, kurio pagrindu ieškovui būtų buvęs išduotas leidimas įforminti pirkimo–pardavimo sutartį. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu, Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje ne teismo tvarka taisyklėmis, patvirtintomis Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo kaip administracinių teisinių santykių ir kad kilęs ginčas nagrinėtinas išankstinių ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje tvarka Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus 2014 m. lapkričio 21 d. raštą, kuriuo atsisakyta užbaigti sklypo išpirkimo procedūra, skundžiant Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Ieškovo teigimu, remiantis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, CPK 22 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsniu, įtvirtinančiu bylų priskyrimo teismui prioriteto principą, ir 36 straipsnio 2 dalimi, ieškinys turėtų būti pripažįstamas priklausančiu teismo kompetencijai ir nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, nes ginčo dalykas yra žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas sudaryta (privatinės teisės reguliavimo sfera – CK 1.93 straipsnio 4 dalis), kai pirkėjas yra fizinis asmuo, o pardavėjas – viešojo administravimo subjektas, veikiantis privatinės teisės reguliavimo sferoje. Šią išvadą patvirtina ir Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimai, nurodyti 2008 m. rugpjūčio 29 d., 2009 m. kovo 27 d. nutartyse. Be to, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, 1 punkto nuostatose įtvirtintos išimtys, kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, skundžiant Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių sprendimus ir veiksmus, netaikoma. Vienas iš tokių atvejų yra sprendimai dėl valstybinės žemės pardavimo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl civilinės bylos iškėlimo
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimą, bylų priskyrimo teismui prioritetą ir rūšinį teismingumą tarp bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovo ieškinį atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų pagrindais, t. y. spręsta, kad ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, be to, ieškovas, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.
Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeidžiami, turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Tai reiškia, kad taip užtikrinama asmens teisė savo interesus ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens galimybė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti, nes kartu įstatyme, suteikiant nurodytą galimybę, nustatyti tam tikri naudojimosi civilinėmis teisėmis ribojimai (CK 1.137 straipsnio 2–5 dalys), kurių vienas – įgyvendinant savo teises laikytis įstatymų, neperžengti savo turimų civilinių teisių ribų. Taigi teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, ir netgi privalomų ikiteisminių ginčo sprendimo tvarkos procedūrų nustatymas nelaikomas asmens teisės kreiptis į teismą apribojimu ar paneigimu (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).
Spręsdami ieškinio priėmimo klausimą ir motyvuodami atsisakymą jį priimti nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, teismai akcentavo būtent ieškovo pareigą pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarkos procedūra ir nurodė, kad bylos iškėlimo atveju byla būtų teisminga administraciniam teismui. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios teismų išvados nepagrįstos – nagrinėjamo ginčo atveju įstatymu nenustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, o byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.
Šioje byloje reiškiamas reikalavimas pripažinti sudaryta valstybinio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir taip konstatuoti ieškovo nuosavybės į žemės sklypą teisę. Valstybei valstybinės žemės disponavimo ir valdymo klausimu atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, šiuo atveju – Tarnybos teritorinis padalinys Palangos skyrius, 2014 m. lapkričio 21 d. atsisakė patenkinti ieškovo prašymą dėl valstybinės žemės pirkimo. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai sprendžiant dėl valstybinės žemės įsigijimo skundžiami teismui, o privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka nustatyta tik dėl tokių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimų, kuriais nesprendžiami disponavimo valstybine žeme ar jos valdymo klausimai. Todėl, minėta, nepagrįsta teismų išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, o tai reiškia, kad ginčas nagrinėtinas tiesiogiai teisme.
Valstybė ir savivaldybės, be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas. Todėl ieškovo inicijuojamas ginčas su valstybei atstovaujančia institucija valstybinės žemės įsigijimo santykiuose yra civilinio teisinio pobūdžio, nes susijęs su subjektinės teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą įgyvendinimu, tad byla turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme.
Taip pat pažymėtina, kad spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas turi patikrinti jo atitiktį turinio reikalavimams (CPK 135, 138 straipsniai) ir ar nėra procesinių pagrindų atsisakyti jį priimti (CPK 137 straipsnis; minėta, kad teismų nurodytų pagrindų atsisakyti priimti ieškinį nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme nėra), tačiau teismas šioje procesinėje stadijoje negali tirti ir vertinti byloje pateiktus įrodymus ir daryti kokias nors prielaidas apie ieškinio pagrįstumą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų pagrindu, todėl bylą nagrinėjusių teismų nutartys naikintinos ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis), nes procesinių dokumentų atitikties turinio ir formos reikalavimams patikrinimas yra fakto klausimas ir šiuo atveju nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį bei perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti ieškovo L. K. ieškinio atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo sudarytu priėmimo klausimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Rimvydas Norkus
Gediminas Sagatys
