D. K. pagal BK 149 str. 2 d., 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-43/2014

Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00097-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.1;

1.2.23.7;

1.2.23.2;

2.1.4.6.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo ir nuteistojo M. S. (M. S.) kasacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžių.

Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 264 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. kovo 26 d. laikas.

M. S. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 264 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. kovo 26 d. laikas.

Iš D. K. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. J. 12 000 Lt neturtinei ir 600 Lt turtinei žalai bei 3250 Lt proceso išlaidoms už teisinės pagalbos suteikimą atlyginti. Iš D. K. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajai A. J. 2380 Lt proceso išlaidoms už teisinės pagalbos suteikimą atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžiu Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendis pakeistas ir nuteistajam D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės: pagal BK 149 straipsnio 2 dalį – ketveriems metams, 260 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės ir bausmė, paskirta pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.

M. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės: pagal BK 149 straipsnio 2 dalį – ketveriems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 1 dalį – trejiems metams šešiems mėnesiams, BK 260 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės ir bausmė, paskirta pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Iš nuteistųjų D. K. ir M. S. solidariai priteistas nukentėjusiajai G. J. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti padidintas iki 30 000 Lt bei solidariai priteista nukentėjusiajai G. J. 2500 Lt proceso išlaidoms už teisinės pagalbos suteikimą apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. K. ir M. S. nuteisti už tai, kad 2009 m. kovo 8 d., nuo 2 iki 5 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, dalyvaujant trečiajam asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, turėdami bendrą tikslą kartu patenkinti savo lytinę aistrą su G. J., penkis kartus ją išžagino, t. y. asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, atėmus galimybę priešintis – užrakinus buto durų spyną ir paslėpus durų raktą bei mažesniajame kambaryje pagrasinus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sumušti ir išmesti G. J. iš penkto aukšto, panaudojus fizinį smurtą – jėga paėmus rankomis už pečių, pargriovus ją ant lovos, nurengus jos drabužius ir jėga praskėtus kojas ir ją užgulus viso savo kūno svoriu, jėga įvedus savo lytinį organą į jos lytinius organus ir taip prieš jos valią ją išžaginus; D. K., pasinaudodamas asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, prieš tai palaužta nukentėjusiosios valia, pats panaudojo fizinį smurtą – jėga rankomis paėmęs už pečių, pastūmė nukentėjusiąją ant lovos, nurengęs jos likusius drabužius ir užgulęs viso savo kūno svoriu, jėga įvedė savo lytinį organą į jos lytinius organus ir taip prieš jos valią ją išžagino; po to M. S., pasinaudodamas bendrininko prieš tai palaužta nukentėjusiosios valia bei panaudojęs fizinį smurtą – paimdamas rankomis už pečių, per prievarta paguldė ją ant lovos, užgulė viso savo kūno svoriu ir jėga įvedė savo lytinį organą į jos lytinius organus ir taip prieš jos valią ją išžagino; po šių bendrų veiksmų D. K. tęsė nusikalstamą veiką, dalyvaujant asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, su juo kartu svetainėje prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą, t. y. ją stumdė, nuo ko G. J. suklupo ant kelių, taip atėmė iš nukentėjusiosios galimybę priešintis, po ko D. K., nurengęs jos drabužius, jėga įvedė savo lytinį organą į jos lytinius organus iš nugaros pusės ir taip prieš jos valią ją išžagino, po ko asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasinaudojęs prieš tai palaužta nukentėjusiosios valia grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, t. y. išmesti pro langą, panaudodamas fizinį smurtą – jėga paimdamas rankomis už pečių, parvertė ją ant minkštos sofos-lovos, užgulė viso savo kūno svoriu ir prieš jos valią įvedė savo lytinį organą į jos lytinius organus ir ją išžagino, tokiais bendrais veiksmais veikdami bendrininkų grupe, dalyvaujant asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, nukentėjusiajai G. J. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešinėje blauzdoje, dešinio gaktikaulio srityje, išorinių lytinių organų srityje – kraujosruva makšties prieangyje, ir per penkis kartus, tęsdami nusikalstamą veiką, ją prieš jos valią išžagino.

D. K. nuteistas ir už tai, kad, turėdamas tikslą kitaip platinti, iki 2009 m. kovo 8 d. 4 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė rausvos spalvos tabletę, kurios sudėtyje yra 0,001 g (nedidelis kiekis) l-(3-chlorofenil) piperazino (l-(3-chlorophenyl) piperazine, mCPP), t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1033 patvirtintame sąraše Nr. 1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“ nurodyta psichotropinė medžiaga, kai šio buto virtuvėje perdavė nukentėjusiajai A. J..

D. K. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. kovo 8 d., apie 4 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje vertė A. J. ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas, t. y. panaudojęs psichinį smurtą, įbaugino ir primygtinai griežtu tonu liepė suvartoti jai rausvos spalvos tabletę, kurios sudėtyje yra 0,001 g l-(3-chlorofenil) piperazino (l-(3-chlorophenyl) piperazine, mCPP), kuris yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1033 patvirtintą sąrašą Nr. 1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“.

M. S. nuteistas ir už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, dalyvaujant asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, seksualiai prievartavo nukentėjusiąją A. J. prieš jos valią, t. y. asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, atėmus galimybę priešintis – užrakinus buto durų spyną ir paslėpus durų raktą, M. S., pasinaudodamas šio asmens prieš tai palaužta nukentėjusiosios valia, pats pagrasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – išmesti ją pro langą, nurengęs jos dalį drabužių, panaudojo fizinį smurtą – jėga paėmęs rankomis A. J., paguldė ją ant minkštos sofos-lovos ir, įkišdamas savo lytinį organą prievarta jai į burną, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš jos valią, tokiu būdu ją seksualiai prievartavo, po ko asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasinaudojęs M. S. prieš tai palaužta nukentėjusiosios valia, panaudojo fizinį smurtą – jėga paėmė nukentėjusiąją už rankos, pritraukė prie savęs ant minkštos sofos-lovos, pagrasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, įkišo savo lytinį organą prievartą jai į burną ir tokiu būdu privertė ją prieš savo valią tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu.

M. S. nuteistas ir už tai, kad, turėdamas tikslą kitaip platinti, iki 2009 m. kovo 8 d. 4 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė rausvos spalvos tabletę, kurios sudėtyje yra 0,023 g (nedidelis kiekis) l-(3-chlorofenil) piperazino (l-(3-chlorophenyl) piperazine, mCPP), t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1033 patvirtintame sąraše Nr. 1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“ nurodyta psichotropinė medžiaga, kai šio buto mažesniajame kambaryje perdavė nukentėjusiajai G. J..

M. S. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. kovo 8 d., apie 4 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), mažesniajame kambaryje vertė nukentėjusiąją G. J. ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas, t. y. panaudojęs psichinį smurtą, įbaugino ir primygtinai griežtu tonu liepė suvartoti jai rausvos spalvos tabletę, kurios sudėtyje yra 0,023 g l-(3-chlorofenil) piperazino (l-(3-chlorophenyl) piperazine, mCPP), kuris yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2007 m. gruodžio 14 d. Nr. V-1033 patvirtintą sąrašą Nr. 1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Pažymėdamas savo apeliacinio skundo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, kasatorius mano, kad jo kasaciniame skunde keliami klausimai neprieštarauja BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatoms.

Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti. Teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, neteisingai interpretavo BK 25 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Plačiai aptardamas bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir BK 149 straipsnio 2 dalies dispoziciją, kasatorius nurodo, kad ir grupės asmenų įvykdyto išžaginimo atveju turi būti nustatyti visi bendrininkavimo požymiai, kaltininko suvokimas, jog jis yra žaginimo grupės dalyvis, bei jo noras žaginti bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatyta bendra kasatoriaus ir nuteistojo D. K. tyčia išžaginti nukentėjusiąją G. J., prieštarauja kitose nuosprendžio dalyse išdėstytiems teiginiams – konstatuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas nenustatė, jog kasatorius kartu su D. K. grasino nukentėjusiajai G. J. ar ją baugino, nuteistieji padėjo vienas kitam palaužti jos priešinimąsi ir pasikeisdami ją žagino. Kasatorius nurodo, kad su G. J. buvo santykiaujama atskirame kambaryje, dėl to kitiems asmenims negalėjo būti žinoma, kad ji ten bus ar yra žaginama. Net ir kita nukentėjusioji A. J., užėjusi į tą kambarį, nepasakė, kad su jos drauge lytiškai santykiaujama prieš šios (G. J.) valią. Teismas nenustatė, kad kasatorius siuntė kitą nuteistąjį D. K. palaužti G. J. pasipriešinimą, ją išžagintų ir taip sudarytų jam (kasatoriui) sąlygas atlikti su šia nukentėjusiąja prievartinį lytinį aktą. Aplinkybė, kad su G. J. santykiavo ne vienas asmuo, neduoda pagrindo teigti apie jos išžaginimą grupe asmenų. Teismo nustatyta veika, kad D. K. su G. J. lytiškai santykiavo dar kartą ir po to, kasatoriui nebuvo inkriminuota, o minėtam nuteistajam nebuvo inkriminuotas kasatoriaus neva įvykdytas nukentėjusiosios A. J. seksualinis prievartavimas. Dėl to kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų išvada, jog jis neva padarė BK 149 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, prieštarauja kitoms teismų nustatytoms aplinkybėms. Anot kasatoriaus, jo veikoje yra tik formalūs išžaginimo vykdytojo požymiai, ir teismas nenustatė jo suvokimo, kad jis nusikalto grupe su kitais asmenimis ir to norėjo. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas ne tik jo suvokimas, kad jis, pasinaudodamas kažkieno palaužta G. J. valia, ją žagino, bet ir jo noras lytiškai santykiauti bendrininkų grupe. Juolab įvykio metu bute buvusi situacija neleido jam suprasti apie G. J. nenorą su juo lytiškai santykiauti – ji nesikvietė pagalbos, nesistengė pabėgti nuo kasatoriaus, nesipriešino ir pan. Teismas nenustatė, kad jo elgesys suparalyžiavo nukentėjusiosios valią, dėl ko ji negalėjo nedviprasmiškai parodyti savo nesutikimą lytiškai santykiauti, o kasatorius nežinojo ir net negalėjo žinoti apie šios nukentėjusiosios individualias psichologines savybes, kurias nustatė tik specialistas ir dėl kurių ji negalėjo aktyviai priešintis. Pagal savo gyvenimišką patirtį jis manė, kad merginos, nakties metu važiuojančios į butą su trimis vaikinais, supranta, jog anksčiau ar vėliau lytinių santykių klausimas iškils, o alkoholinių gėrimų vartojimas bute, anot kasatoriaus, rodė, kad merginos buvo pasiruošusios lytiškai santykiauti. Be to, lengvabūdiškas nukentėjusiosios G. J. elgesys leido jam suprasti, jog jei ji ir bando parodyti nenorinti iš karto lytiškai su juo santykiauti, tai toks pasipriešinimas yra tik tariamas. Tolimesnis nukentėjusiųjų elgesys (bendravo su vaikinais, gurkšnojo alkoholinius gėrimus, ėjo į virtuvę parūkyti, nešaukė pro langą, nekvietė pagalbos ir nesikreipė į policijos darbuotojus, atvykusius į butą, kalbėjosi apie greitosios pagalbos kvietimą) taip pat patvirtina, kad prieš jas nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika ir bute vyko eilinis vakarėlis, kurio metu visi linksminosi. Tai, kad nukentėjusiosios nepasinaudojo turėtais mobiliojo ryšio telefonais, patvirtina, kad ir jos pačios tuo metu nelaikė, jog yra žaginamos ar seksualiai prievartaujamos. Nors pirmosios instancijos teismas tokį nukentėjusiųjų elgesį vertino kaip pateisinamą dėl prieš jas panaudoto psichinio ir fizinio smurto, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje to konkrečiai neatskleista. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorius seksualiai prievartavo nukentėjusiąją A. J., apkaltinamajame nuosprendyje šios veikos nepagrįstai neanalizavo. Įvykio metu buvęs nukentėjusiųjų elgesys leido kasatoriui galvoti apie tai, kad jos nėra kategoriškai nusiteikusios prieš lytinius santykius su juo ir kitu nuteistuoju. A. J. reakcija į tai, kas vyko kambaryje, kuriame asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, santykiavo su G. J., kasatoriui leido manyti, kad ji (A. J.) to nesmerkia. Tolesni įvykiai patvirtina, kad A. J. nebuvo priešiškai nusistačiusi nei prieš kasatorių, nei prieš vienokį ar kitokį lytinės aistros tenkinimą – atvykus policijos darbuotojams, ji nesikreipė pagalbos nei į kaimynus, nei į V. P. ir niekam neskambino mobiliojo ryšio telefonu. Be to, jis nežinojo ir net negalėjo žinoti apie šios nukentėjusiosios individualias psichologines savybes, nustatytas tik specialisto, dėl kurių ji negalėjo aktyviai priešintis, o jos pasyvų elgesį suprato tik kaip tam tikrą tariamą pasipriešinimą, nerodantį, jog ji kategoriškai nusiteikusi prieš seksualinio pobūdžio bendravimą su juo. Teismo analizuotame vaizdo įraše užfiksuota, kad kasatorius A. J. nepadarė nieko blogo, jos pačios elgesys po visų įvykių ir nenoras kreiptis į teisėsaugos institucijas patvirtina, jog ji nelaikė, jog prieš ją buvo padarytas nusikaltimas. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad nepagristai nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 264 straipsnio 1 dalį. Nurodydamas alternatyvius šios veikos padarymo veiksmus, jis teigia, kad pakanka atlikti bent vieną iš šių veiksmų įgyvendinti nusikaltimo objektyviuosius požymius, ir būtina nustatyti, kad tokiais veiksmais buvo pažeisti šiuo baudžiamuoju įstatymu saugomi gėriai (kilo pavojus visuomenės sveikatai dėl padidėjusio narkotines ar psichotropines medžiagas vartojančių asmenų skaičiaus, narkomanijos plitimo). Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamos bylos aplinkybės nepatvirtina, kad buvo siekiama pripratinti nukentėjusiąją G. J. vartoti ne gydymo tikslais psichotropines medžiagas ir taip padidinti narkomanų skaičių. Tai reiškia, kad nebuvo pažeistas BK 264 straipsnio 1 dalies saugomas objektas. Be to, abiejų instancijų teismai, konstatuodami kasatoriaus elgesyje buvusį vieną iš lenkimo vartoti psichotropines medžiagas požymių – vertimą, neatskleidė, kuo pasireiškė jo tariamai naudotas psichinis smurtas prieš nukentėjusiąją G. J. ar šios bauginimas, nenustatė tokio lenkimo objektyviųjų požymių. Tuos pačius jo ir kito nuteistojo veiksmus (grasinimą ir smurtą verčiant naudoti psichotropines medžiagas) teismai laikė ir išžaginimo, ir seksualinio prievartavimo sudėtinėmis dalimis, ir lenkimo vartoti psichotropines medžiagas objektyviaisiais požymiais. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiųjų elgesys (joms pasiūlytas tabletes be didelių atsikalbinėjimų dėjosi į burnas ir, jų teigimu, imitavo šių tablečių vartojimą) leidžia teigti, kad net nebuvo jokio reikalo versti jų vartoti psichotropines medžiagas. Dėl to kasatorius teigia, kad tokioje situacijoje jo ir kito nuteistojo veiksmai gali būti vertinami tik kaip psichotropinių medžiagų platinimas, o ne vertimas jas vartoti, nes pastarasis padaromas tik tiesiogine tyčia.

Nurodydamas, už kokius veiksmus kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir pirmosios instancijos teismo nustatytus kasatoriaus atliktus nusikalstamus veiksmus (neteisėtas įgijimas, laikymas ir perdavimas arba platinimas), kasatorius skunde plačiai aptaria kiekvieno iš šių veiksmų požymius ir teigia, kad pirmosios instancijos apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos medžiagos įgijimas ir laikymas paremtas tik prielaida ir spėjimu, o ne byloje ištirtais įrodymais. Kartu jis pažymi, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos, net ir alternatyvios, kurią padarius gali būti savarankišku baudžiamosios atsakomybės pagrindu, sudėties požymis turi būti pagrindžiamas neginčijamų įrodymų visuma, patvirtinančia kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog būtent kasatorius įgijo psichotropines medžiagas, ir dėl to pašalino kaltinimo dalį dėl neteisėtai įgytos psichotropinės medžiagos platinimo tikslais, tačiau, anot kasatoriaus, tokia išvada prieštarauja to paties nuosprendžio kitai daliai, kurioje išdėstytos nustatytomis pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Be to, ir kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent jis (kasatorius) neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą tikslu ją platinti, pagrįsta tik prielaida ir abstrakčia nuoroda, kad jis tokią medžiagą laikė iki skundžiamame nuosprendyje nurodyto laiko ir nurodytame bute. Kasatorius nurodo, kad minėtas butas jam nepriklauso, tabletes, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, nukentėjusiosioms siūlė net keli asmenys, jos (tabletės) buvo ir stiklinėje su šampanu ir pan. Be to, teismas nenustatė, kad kasatorius veikė tiesiogine tyčia ir žinojo tablečių sudėtį. Tai, kad tik atlikus specialų tyrimą nustatyta G. J. perduotos tabletės sudėtis, taip pat teismo nuomonė apie aktyvius kaltinamųjų veiksmus, siekiant nukentėjusiosioms sugirdyti tabletes, neduoda pagrindo teigti, jog jis tyčia platino psichotropines medžiagas. Dėl to kasatorius mano, kad pasiūlymas išgerti tabletę, nenustačius, jog siūlantysis tikrai žinojo jos sudėtį, negali būti laikomas platinimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiųjų nuomonė apie joms duodamų tablečių sudėtį ir vengimas jas išgerti nekeičia padėties, nes nagrinėjamoje byloje yra svarbiau nustatyti kaltininko supratimą, ką jis perduoda kitam asmeniui. Kartu kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų prieštaringais parodymais, jų negretino su kitais bylos duomenimis. Nors nukentėjusiosios teigė, kad narkotikus į butą atvežė liudytojas V. P. ir būtent jo atvežtas medžiagas platino kasatorius, tačiau šis liudytojas nebuvo kaltinamas tokių medžiagų platinimu. Tai reiškia, kad byloje nebuvo surinkta patikimos informacijos apie V. P. atvežtus kokius nors daiktus, juolab psichotropines medžiagas, ir teismas nepagrįstai kasatorių pripažino kaltu platinus psichotropines medžiagas. Be to, nukentėjusiosios parodė, kad tabletes jos perdavė viena kitai, o tai, kasatoriaus nuomone, yra pagrindas jas taip pat kaltinti platinus psichotropines medžiagas. Nukentėjusiųjų pateikti pirmiau nurodytų medžiagų pavyzdžiai nepatvirtina kasatoriaus tyčios platinti tokias medžiagas, o jų parodymus, kad ir kasatorius vartojo tas pačias tabletes, paneigia specialisto išvada apie šio šlapime nerastus psichotropinių medžiagų pėdsakus. Teismai, neturėdami jokių specialisto išvadų apie psichotropinių medžiagų pasišalinimo iš žmogaus organizmo laiką, nepagrįstai atmetė tokio tyrimo rezultatus.

Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai subendrino bausmes, kasatoriui paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 264 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, šiuo atveju bausmės turėjo būti bendrinamos taikant bausmių apėmimo, o ne dalinio suėjimo būdą, nes abi nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2006">2K-582/2006</a>, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012). Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje, kurias, pasak teismo, vienijo vieninga tyčia, dirbtinai išskaidė į du nusikaltimus. Kasatoriaus manymu, teismas jo veikoje nustatė trijų savarankiškų nusikalstamų veikų požymius: neteisėtą psichotropinės medžiagos įgijimą, jos laikymą ir perdavimą nukentėjusiajai G. J., bei tos pačios psichotropinės medžiagos perdavimą susiejo su lenkimu ją vartoti. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad tokiuose jo veiksmuose yra realioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. Pažymėdamas lenkimo vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas sudėtį (formali), tokios veikos baigtumo momentą, kasatorius sutinka, kad kaltininko, lenkiančio asmenį vartoti minėtas medžiagas, veiksmai, kuriais jis nukentėjusiajam šias medžiagas ir parduoda ar kitaip platina, paprastai vertinami kaip realioji lenkimo vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas ir šių medžiagų pardavimo ar kitokio platinimo sutaptis. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas pirmiausiai nustatė perdavimą, o tik po to – lenkimą perduotą medžiagą vartoti. Dėl to kasatorius teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės skiriasi nuo tų, pagal kurias teismų praktikoje susiformavo nuostata, jog šios dvi nusikalstamos veikos traktuojamos kaip realioji nusikaltimų sutaptis. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas bausmę, paskirtą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, turėjo subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu (griežtesne apimant švelnesnę) ir po to šią bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje G. J. byloje pripažinta nukentėjusiąja tik dėl išžaginimo, o dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti ir lenkimo ją vartoti šias medžiagas ji nebuvo pripažinta nei nukentėjusiąja, nei civiline ieškove, ir mano, kad pagal BPK 28 straipsnio 2 dalies, 312 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas nukentėjusioji neturėjo teisės skųsti apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 264 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji G. J. skundėsi tik dėl už jos išžaginimą pirmosios instancijos teismo kasatoriui paskirtos, jos manymu, per švelnios bausmės ir nepagrįstai sumažinto jos civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti. Prokuroras apeliacine tvarka iš viso neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nukentėjusiosios G. J. ir kasatoriaus bei kito nuteistojo apeliacinius skundus ir savo iniciatyva pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, dėl kurios nebuvo paduotas apeliacinis skundas bloginančiais kasatoriaus padėtį pagrindais, t. y. sugriežtindamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas ir priėmė aiškiai neteisingą sprendimą.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį ir Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 264 straipsnio 1 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti; kitą Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį pakeisti ir D. K. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 149 straipsnio 2 dalies į 149 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta straipsnio sankcijoje; atmesti nukentėjusiosios A. J. ieškinį proceso išlaidoms už teisinės pagalbos suteikimą atlyginti bei sumažinti nukentėjusiajai G. J. priteistas proceso išlaidas ir neturtinės žalos dydį. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas tik iš dalies, abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kasatorius teigia, kad jo ginamasis neturėjo tikslo drauge su kitais asmenimis tenkinti lytinę aistrą, nes visi nusikalstamų veiksmų dalyviai, bent jau pirmojoje stadijoje, su nukentėjusiąja G. J. santykiavo atskirai. Šiame nuosprendyje nurodyta, kad po D. K. su ta pačia nukentėjusiąja lytiškai santykiavo nuteistasis M. S., kuris neva pasinaudojo D. K. prieš tai palaužta nukentėjusiosios valia, nors ir pats M. S. turėjo panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Kasatoriaus nuomone, toks bendrininkų grupės konstatavimas prieštarauja BK 24 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nes skundžiamame nuosprendyje nėra konstatuotas bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvieno bendrininko suvokimas, jog kėsinasi į tą patį objektą, supratimas ir apie kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir kt. aplinkybes. Aptardamas BK 149 straipsnio 2 dalies dispoziciją, kasatorius nurodo, kad grupės asmenų įvykdyto išžaginimo atveju turi būti nustatyti visi bendrininkavimo požymiai, kaltininko suvokimas, jog jis yra žaginimo grupės dalyvis, bei jo noras žaginti bendrininkų grupe. Kasatoriaus nuomone, teismai nenustatė, kad jo ginamojo veiksmuose buvo tokių požymių ir jo ginamojo veiką kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį tik dėl to, kad nuteistasis M. S., pasinaudojęs prieš tai D. K. palaužta nukentėjusiosios G. J. valia, lytiškai santykiavo su šia nukentėjusiąją po D. K.. Anot kasatoriaus, tokia išvada nelogiška ir prieštarauja byloje nustatytai aplinkybei – M. S. pats turėjo naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, kad galėtų su ja lytiškai santykiauti. Tai, kad nuteistasis M. S., lytiškai santykiaudamas po D. K., pasinaudojo vienokia ar kitokia G. J. būkle, nepatvirtina, jog kasatoriaus ginamasis dėl to ir santykiavo su nukentėjusiąją kad palaužtų jos valią ir sudarytų palankias sąlygas M. S. atlikti tokius pačius veiksmus su G. J., ir jog jis žinojo, galėjo ar turėjo suprasti, kad po jo į tą patį kambarį eis ir su šia nukentėjusiąja prieš jos valią lytiškai santykiaus ir kitas nuteistasis M. S.. Kasatorius teigia, kad su G. J. buvo santykiaujama tyliai, atskirame kambaryje, ji nieko nepadarė (net ir į tą kambarį įėjus kitai nukentėjusiajai A. J.), kad aplinkiniai suprastų apie su ja atliekamus prievartinius lytinius aktus. Be to, jo ginamasis, prieš eidamas į kambarį pas G. J., negalėjo žinoti, kas šiame kambaryje vyko prieš tai ir (ar) kas vyks po to, kai jis paliko nukentėjusiąją ir į tą patį kambarį užėjo M. S.. Abiejų instancijų teismai nenustatė, kad kasatoriaus ginamasis neleido M. S. eiti į tą patį kambarį, liepė jam nelįsti prie nukentėjusiosios ir pan., ar ragino M. S. pasinaudoti tuo, jog jis (D. K.) palaužė nukentėjusiosios valią, ir atlikti su ja lytinį aktą. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paminėta konkliudentinių veiksmų sąvoka paprastai vartojama civilinėje teisėje, ir tik to, kad jo ginamasis nebyliu savo elgesiu ar pasyvumu pritarė tam, ką padarė nuteistasis M. S., neužtenka asmenį pripažinti kaltu padarius išžaginimą bendrininkų grupe. Juolab kad D. K. veiksmai jam antrą kartą lytiškai santykiaujant su nukentėjusiąja taip pat nesusiję su M. S., nes teismai nenustatė D. K. žinojimo, kad minėtas nuteistasis, užsidaręs kambaryje, žagino nukentėjusiąją G. J.. Be to, nuo M. S. išėjimo iš kambario, kuriame jis buvo su G. J., iki D. K. nusikalstamų veiksmų prieš tą pačią nukentėjusiąją buvo praėjęs tam tikras laiko tarpas. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie D. K. ir M. S., kaip dviejų bendrininkų, veiksmų suderintumą ar kryptingumą nepatvirtinta bylos medžiaga, byloje nustatyti tik objektyvieji bendrininkavimo požymiai (su nukentėjusiąja G. J. lytiškai santykiavo abu nuteistieji), tačiau nenustatyti subjektyvieji, ir dėl to, anot kasatoriaus, D. K. veiksmai nevertintini kaip išžaginimas, padarytas bendrininkų grupe.

Pirmosios instancijos teismas nustatė D. K. veiksmuose esant net tris alternatyvias įstatyme numatytas nusikalstamas veikas: psichotropinės medžiagos įgijimą, laikymą ir perdavimą ar platinimą. Tačiau kasatorius mano, kad teismas įgijimą ir laikymą parėmė ne ištirtais įrodymais, o tik spėjimu ir prielaidomis. Nors motyvuojamojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šios medžiagos įgijimą, tačiau konstatuojamojoje dalyje tokia išvada nenurodyta. Be to, abiejų instancijų teismai be pagrindo nustatė, kad D. K. psichotropinę medžiagą perdavė A. J. ir vertė ją vartoti. Kasatorius kritikuoja tokią išvadą patvirtinantį vienintelį įrodymą – G. J. ir A. J. parodymus, kurie, anot skundo autoriaus, yra nenuoseklūs, prieštaringi tarpusavyje ir kitiems bylos duomenims. Dėl to kasatorius teigia, kad tokie nukentėjusiųjų parodymai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad byloje buvo surinkti faktiniai duomenys, kurie pagal BPK 276 straipsnio reikalavimus galėtų būti laikomi savarankiškais įrodymų šaltiniais, patvirtinančiais, jog būtent D. K. platino ir lenkė nukentėjusiąją A. J. vartoti psichotropines medžiagas. Be to, abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nepateikė motyvų, dėl ko atmetė kaltinimo versiją patvirtinančius įrodymus. Kasatorius teigia ir tai, kad jo ginamojo veikoje nenustatytas nė vienas lenkimo vartoti psichotropines medžiagas požymis. Tai, kad jo ginamasis pasiūlė nukentėjusiajai (kuri blogai jautėsi) tablečių, neduoda pagrindo daryti išvadą, jog jis platino psichotropines medžiagas. Anot kasatoriaus, pasiūlymas išgerti tabletę, nenustačius, jog siūlantysis žinojo jos sudėtį, negali būti laikomas platinimu pagal BK 260 straipsnį. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad narkotikų į butą atvežė V. P., tačiau šis asmuo nebuvo kaltinamas platinęs psichotropines medžiagas. Tai reiškia, kad byloje nebuvo surinkta neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog V. P. iš viso ką nors atvežė, juolab – psichotropines medžiagas. Nukentėjusiųjų pateikti tokių medžiagų pavyzdžiai taip pat neduoda pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad būtent D. K. tyčia išplatino tokias medžiagas.

Kartu kasatorius teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai neteisingai subendrino nuteistajam D. K. bausmes, paskirtas už BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymą, t. y. aiškiai netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio nuostatas. Jo nuomone, šios bausmės turėjo būti subendrintos apėmimo būdu, nes abi nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2006">2K-582/2006</a>, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012). Kasatorius sutinka, kad asmens, kuris perduoda psichotropines medžiagas kitam žmogui ir verčia jį tas pačias medžiagas vartoti, veiksmai gali būti vertinami kaip realioji arba kaip idealioji sutaptis, tačiau nagrinėjamoje byloje, jo nuomone, nuteistojo D. K. veiksmuose yra daugiau požymių, rodančių buvus idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Teismai nustatė, kad psichotropinės medžiagos platinimas pasireiškė tuo, jog tabletė, kurios sudėtyje yra tokia medžiaga, buvo perduota A. J., liepiant suvartoti. Tačiau tokius nuteistojo D. K. veiksmus vienijo vieninga tyčia – tabletė ir buvo perduota tik dėl to, kad A. J. ją išgertų. Dėl to kasatorius mano, kad abi veikos (BK 260 straipsnio 1 dalis, 264 straipsnio 1 dalis) sudaro idealiąją sutaptį, už kurias paskirtosios bausmės turi būti bendrinamos apėmimo būdu.

Nors pirmosios instancijos teismas nustatė sąlygas, būtinas BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kuriomis remiantis galima paskirti D. K. švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje taikymui, tačiau nepagrįstai šių netaikė. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė įtikinamų argumentų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pirmiau nurodytu įstatymu ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šis baudžiamasis įstatymas reikalauja nustatyti bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir bent vieną iš savarankiškų sąlygų, nurodytų BK 62 straipsnio 2 dalies sąraše, nes ji prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-328/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-328/2013">2K-328/2013</a>). Kasatorius nurodo, kad jo ginamasis prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje, nuoširdžiai dėl to gailisi, stengėsi iš dalies atlyginti nukentėjusiajai G. J. padarytą neturtinę žalą, nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo abiejų nukentėjusiųjų itin rizikingas ir pernelyg lengvabūdiškas elgesys. Dėl to kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai nepripažino jo ginamojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktuose. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinį skundą su jame išdėstyta pozicija dėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašė būtent kasatorius, o ne nuteistasis, dėl to apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, nepagrįstai D. K. prisipažinimą ir gailėjimąsi laikė tik formaliais ir nurodė, kad šiame apeliaciniame skunde neigiama jo (D. K.) kaltė padarius BK 149 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką ir prašoma ją perkvalifikuoti į 149 straipsnio 1 dalį. Kasatorius, pažymėdamas jo ginamojo vaidmenį padarant nusikaltimus (nepirmaeilis, nepalyginamai menkesnis nei kitų asmenų, nebuvo aktyviausias dalyvis) ir šeiminę padėtį (vienas išlaiko mažametį vaiką, kurį dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, nes jo motina gyvena Jungtinėje Karalystėje), teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai D. K. netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų.

Kasatorius, remdamasis BPK 28 straipsnio 1, 2 dalių, 312 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje A. J. pripažinta nukentėjusiąja ir G. J. – nukentėjusiąja bei civiline ieškove tik dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka bloginančiais nuteistųjų padėtį pagrindais apskundė tik nukentėjusioji G. J.. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies patenkindamas nukentėjusiosios apeliacinį skundą, padidino jos civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir sugriežtino D. K. bausmes, paskirtas ne tik už G. J. išžaginimą, bet ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas aiškiai prieštarauja BPK normoms, reguliuojančioms bylų procesą apeliacinės instancijos teisme. Tai, kad kasatoriaus ginamasis turėjo psichotropinės medžiagos ir ją perdavė A. J. bei vertė ją tą medžiagą vartoti, kitai nukentėjusiajai G. J. nebuvo padaryta nei fizinė, nei turtinė ar moralinė žala. Dėl to ši nukentėjusioji negalėjo skųsti tos nuosprendžio dalies, kurioje D. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atitinkama laisvės atėmimo bausme. Be to, aptariamame apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl aiškiai neteisingos bausmės paskyrimo D. K. už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, ir jame buvo tik akcentuojami išžaginimu sukelti itin neigiami padariniai bei prašoma sugriežtinti abiem nuteistiesiems paskirtas bausmes. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva, neturėdamas procesinės teisės, priimdamas sprendimą padidinti D. K. bausmę, paskirtą už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, aiškiai viršijo savo kompetenciją ir pažeidė bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo ribas (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys). Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui netaikytinos BPK 320 straipsnio 3 dalies ar 328 straipsnio 2 punkto nuostatos, nes dėl D. K. apeliacinės instancijos teismas nustatė tik netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, tačiau dėl bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nebuvo paduotas apeliacinis skundas to proceso dalyvio, turėjusio teisę apskųsti būtent tą nuosprendžio dalį.

Be to, D. K. nepripažintas kaltu dėl nukentėjusiosios A. J. išžaginimo ar seksualinio prievartavimo, ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ir dėl kitų D. K. nusikalstamų veiksmų. Tačiau teismas priteisė A. J. civilinį ieškinį jos turėtoms proceso išlaidoms atlyginti solidariai iš D. K. ir kito nuteistojo, pripažinto kaltu atlikus seksualinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus prieš šią nukentėjusiąją, ir taip pažeidė BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas G. J. jos turėtas proceso išlaidas ir civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, o apeliacinės instancijos teismas dar ir padidinęs šios žalos dydį, neįvertino suteiktų teisinių paslaugų apimties, šių dydžių pagrįstumo, nesivadovavo norminių aktų, reglamentuojančių advokato ir advokato padėjėjo, teikiančių valstybinę teisinę pagalbą, darbo apmokėjimo tvarką ir dydžius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei neatsižvelgė į nuteistojo D. K. turtinę padėtį ir šeimos sudėtį.

Atsiliepime į nuteistojo M. S. ir nuteistojo D. K. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Nijolė Frolova prašo šiuos skundus atmesti. Prokurorė teigia, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to teismų priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

Abu kasatoriai savo analogiškuose kasaciniuose skunduose nurodė, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą, reglamentuojančią bausmės skyrimą už padarytas kelias nusikalstamas veikas, ir netinkamai subendrino bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 264 straipsnio 1 dalį. Tačiau prokurorė, pažymėdama BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodo, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme bausmių subendrinimo klausimas nagrinėjamas nebuvo. Be to, priešingai nei teigia kasatoriai, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl galutinės subendrintos bausmės paskyrimo nuteistiesiems M. S. ir D. K., pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir bausmes bendrino jų dalinio sudėjimo būdu. Prokurorė, aptardama realiąją ir idealiąją nusikalstamų veikų sutaptis, teigia, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog abiejų nuteistųjų nusikalstami veiksmai perduodant G. J. ir A. J. tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga, ir lenkiant jas šias vartoti, turėjo būti vertinami kaip idealioji nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje, sutaptis. Prokurorė nurodo, kad M. S. ir D. K. dvi nusikalstamas veikas –psichotropinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti, ir lenkimą ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas, padarė neturėdami vieningo sumanymo, skirtingu metu, skirtingais veiksmais, t. y. esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, ir teismai, bendrindami jiems paskirtas bausmes, pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.

Prokurorės nuomone, kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad G. J. dėl savo procesinio statuso ypatumų negalėjo apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria M. S. ir D. K. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Pažymėdama BPK 28 straipsnio 1 dalies, 312 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodo, kad nei šiuose, nei jokiame kitame BPK straipsnyje nėra įtvirtintų jokių apribojimų kokiais pagrindais nukentėjusysis gali pateikti apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio. Prokurorė nurodo, kad G. J. buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove baudžiamojoje byloje ir dėl to ji turėjo procesinę teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį bet kokiais pagrindais. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas nuosprendį ir sugriežtindamas abiem nuteistiesiems bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, neviršijo savo kompetencijos ir neperžengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų.

Kasatoriai, kaip ir savo apeliaciniuose skunduose, neigia abiejų nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai nepagrįstai juos pripažino kaltais įgijus, laikius ir platinus psichotropines medžiagas, lenkus G. J. ir A. J. vartoti psichotropines medžiagas, ir pirmosios instancijos teismas tokias išvadas pagrindė prielaidomis, spėjimais, prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais bei atmetė kaltinimo versijai prieštaraujančius įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų neištaisė. Prokurorė, pažymėdama, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas, teisingumas (neteisingumas) yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, o kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, teigia, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas taisykles, bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai konstatavo, kad abu nuteistieji yra kalti padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje. Priešingai nei teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismas pašalino M. S. ir D. K. kaltinimo dalį dėl psichotropinių medžiagų neteisėto įgijimo platinimo tikslais, išdėstė įrodymus, išnagrinėtus teisiamajame posėdyje ir pagrindžiančius išvadas dėl kaltinamųjų kaltės, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė abiejų nuteistųjų versijas apie jų nesupratimą, kad turėtose bei G. J. ir A. J. paduotose išgerti tabletėse yra psichotropinės medžiagos. Prokurorė teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, jog šis teismas, vertindamas įrodymus, klaidų nepadarė, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir nusikalstamų veikų teisinio įvertinimo. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo. Be to, aukštesnės instancijos teismas dar kartą teisingai pažymėjo, kad nuteistųjų pateikta gynybos versija ir padarytų nusikalstamų veikų sava interpretacija apie jų nesupratimą, iš ko susideda jų turėtos tabletės ir perduotos nukentėjusiosioms išgerti, neatitinka bylos duomenų. Prokurorės nuomone, kasatorių teiginiai dėl netinkamo bylos aplinkybių išnagrinėjimo nepagrįsti, o jų skunduose nurodomos aplinkybės įvertintos ankstesnių teismų sprendimuose. Dėl to teigti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, nesilaikė reikalavimų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje, nėra pagrindo.

Prokurorė nesutinka su kasacinių skundų teiginiais, kad teismai nepagrįstai abu nuteistuosius pripažino kaltais pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, nes nenustatė, jog jie kartu grasino G. J. ar ją baugino, padėjo vienas kitam palaužti jos priešinimąsi ir pasikeisdami ją žagino, o ta aplinkybė, kad su G. J. santykiavo ne vienas asmuo, savaime dar neduoda pagrindo manyti, kad ją išžagino grupė asmenų. Taip pat prokurorė mano, kad nuteistasis M. S. nepagrįstai teigia, kad teismai be pagrindo jį pripažino kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, nes jis G. J. ir A. J. ganėtinai pasyvų elgesį suprato tik kaip tam tikrą tariamą pasipriešinimą, kuris nerodė, kad nukentėjusiosios buvo kategoriškai nusiteikusios prieš seksualinio pobūdžio bendravimą su juo. Atsiliepime aptardama bendrininkavimo ir atsakomybės už jį (BK 24, 25 ir 26 straipsniai) požymius bei teismų praktikos nuostatas, nurodydama, koks asmuo pripažįstamas išžaginimo vykdytoju, prokurorė teigia, kad abiejų instancijų teismai tinkamai nustatė BK 149 straipsnio 2 dalyje nurodytus veikų požymius. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai pagrįstai rėmėsi tiek nukentėjusiųjų parodymais, tiek kitais bylos įrodymais (liudytojų parodymais, specialisto išvada, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktais bei kita rašytine medžiaga) dėl abiejų kaltininkų panaudoto smurto nukentėjusiųjų pasipriešinimui palaužti pobūdžio ir kiekvieno iš nuteistųjų aktyvumo nusikalstamoje veikoje. Kartu prokurorė teigia, kad abiejų nuteistųjų, veikusių bendrininkų grupe kartu su trečiuoju asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, susitarimas išžaginti G. J. buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Teismas, nustatęs nuteistųjų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką ir jų suderintus veiksmus, pagrįstai pripažino juos išžaginimo vykdytojais ir konstatavo, kad veika padaryta bendrininkų grupe. Kryptingi ir suderinti nuteistųjų veiksmai neabejotinai patvirtino jų suvokimą, kad bendrai lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja prieš jos valią, ir norą taip veikti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė visas nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, tarp jų ir M. S. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, šio nuosprendžio išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais neabejotinais įrodymais. Priešingai nei mano šis kasatorius, apeliacinės instancijos teismas analizavo įrodymų visumą, kas leido teismui tinkamai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka, padaryti motyvuotas, abejonių nekeliančias, jokių prieštaravimų neturinčias išvadas dėl šio nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų. Dėl to prokurorė teigia, kad baudžiamosios atsakomybės nuostatos pripažįstant abu nuteistuosius kaltais pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, o M. S. ir pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, nebuvo pažeistos, nuteistųjų veiksmuose nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji šių nusikaltimų požymiai ir baudžiamasis įstatymas pagal byloje nustatytas ir nuosprendyje nurodytas aplinkybes pritaikytas tinkamai.

Prokurorė nesutinka ir su nuteistojo D. K. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinio skundo teiginiu, kad teismai, nustatydami sąlygas, būtinas norint pritaikyti šiam nuteistajam BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, turėjo paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje. Aptardama BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, prokurorė pažymi, kad jose nustatytos ne bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, o išimtys, įtvirtinančios švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo atvejus, kuriomis bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis išskirtiniais atvejais. Šis BK straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Net ir esant aptariamame straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei konstatuoja, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebus pasiekta. Abiejų instancijų teismai, spręsdami šio straipsnio taikymo D. K. klausimą, konstatavo kad BK 62 straipsnio 2 dalies taikyti jam negalima, nes nenustatyta aplinkybių, įtvirtintų BK 62 straipsnio 2 dalyje, visuma. Kasatoriaus ginamojo įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 149 straipsnio 2 dalyje, priskiriama prie sunkių nusikaltimų, jam paskirta bausmė mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis ir dėl to nelaikytina prieštaraujančia teisingumo principui ar neproporcinga padarytai veikai.

Anot prokurorės, nepagrįsti gynėjo kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad teismai, priteisdami nukentėjusiajai G. J. jos turėtas išlaidas už atstovavimą teisme ir neturtinę žalą, neįvertino paslaugų apimties, neatsižvelgė į nuteistojo D. K. turtinę padėtį. Aptardama BPK 106, 109 straipsnių, CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų ir nukentėjusiosios G. J. apeliacinius skundus, nurodė motyvuotus argumentus, kodėl padidino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šiai nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį. Prokurorės nuomone, teismo nustatytas dydis neprieštarauja BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normoms (CK 6.250, 6.282 straipsniai), reglamentuojančioms neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismas įvertino nukentėjusiosios G. J. dėl teisinių paslaugų turėtų išlaidų dydį ir apimtį bei pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra proporcinga suteiktoms atstovavimo paslaugoms ir nėra aiškiai per didelė, t. y. įvertino iš esmės visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Atsiliepime į nuteistojo M. S. ir nuteistojo D. K. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinius skundus nukentėjusioji G. J. prašo šiuos skundus atmesti. Jos nuomone, apeliacinės instancijos teismo teisėtu ir pagrįstu nuosprendžiu, kuriame įvertintos visos byloje surinktos ir nenuginčijamai įrodytos faktinės aplinkybės, padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis ir pobūdis bei kaltininkų asmenybės, abiem nuteistiesiems yra paskirtos teisingos bausmės. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir nustatyti visi šio nusikaltimo požymiai, t. y. abiejų instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Išsamiai aptardama nuteistųjų parodymus, nukentėjusioji teigia, kad abu nuteistieji bendrininkų grupe su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią, ir jų teiginius apie abipusiu noru pagrįstą lytinį santykiavimą paneigia ir prievartinius lytinius santykius patvirtina teismo medicinos specialisto išvados bei kaip liudytoja apklausta gydytoja ginekologė L. G.. Be to, teiginiai, kad abi nukentėjusiosios sutiko atlikti lytines paslaugas už pinigus, neturi jokios reikšmės nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui. Nukentėjusiosios nuomone, tokia nuteistųjų versija ir į bylą pateiktas vaizdo įrašas (kuris padarytas siekiant sudaryti teismui neigiamą nuomonę apie nukentėjusiąją), parodo jų siekimą išvengti bausmės bei kerštą jai už jos kreipimąsi į policiją ir pranešimą apie nusikaltimą. Byloje nustatyta, kad visi trys, t. y. abu nuteistieji M. S. ir D. K. bei šiuo metu miręs R. K., atliko prievartinius lytinius aktus, t. y. patys nuteistieji paaiškino, kokiu eiliškumu vyko tokie veiksmai; D. K. apibūdino nukentėjusiosios būklę jam įėjus į kambarį (buvo išsigandusi, nusiminusi, didelio noro lytiškai santykiauti nerodė); M. S. patvirtino turėjęs tikslą atlikti lytinį aktą. Be to, nukentėjusiajai atsisakius susitikti su nuteistaisiais, šie skambino kelis kartus ir, atvažiavę į tuo metu nukentėjusiųjų buvimo vietą, primygtinai siūlė važiuoti išgerti šampano, tikindami, kad merginos bus saugios ir nieko neatsitiks, rodo, kad visus šiuos asmenis siejo bendras tikslas – įvilioti merginas į butą, iš kurio jos negalėtų išeiti, su jomis lytiškai santykiauti. Juolab kad nė vienas iš vaikinų nesiėmė jokių veiksmų nutraukti prievartinius santykius, atrakinti buto duris ar kitais būdais apginti abi merginas, nuteistieji nuolat kontroliavo jas, neleisdami laisvai judėti po butą, naudotis mobiliojo ryšio telefonais, sudarydami galimybes vienas kitam atlikti lytinius santykius ar kitokiu būdu tenkinti lytinę aistrą. Nukentėjusiosios nuomone, bylos faktinės aplinkybės ir surinkti duomenys leidžia teigti, kad dabar jau miręs R. K. (pirmas atlikęs prievartinius lytinius santykius) yra šių nusikaltimų subjektas (jis buvo sulaukęs įstatymo nustatyto amžiaus, nekilo abejonių ir dėl jo pakaltinamumo), šio ir kitų nuteistųjų susitarimą bei bendrą tyčią – atlikti lytinius santykius. Anot nukentėjusiosios, tokį bendrą nuteistųjų tikslą patvirtina ir jų pačių bei jų advokatų išreikšta pozicija, kad padaryto nusikaltimo atsiradimui įtakos turėjo ir „rizikingi nukentėjusiųjų veiksmai“. Nukentėjusiosios nuomone, tokie teiginiai tik patvirtina, kad ieškodami pažinčių su merginomis, nuteistieji turėjo bendrą tikslą – atlikti lytinius santykius, ir galimam laiko praleidimui šie pasirinko konkretų butą, o ne kurią kitą viešąją vietą, dėl to, nukentėjusiųjų įviliojimas į butą laikytinas nusikaltimo padarymui tinkamų ir palankių sąlygų sudarymu.

Atsiliepime nukentėjusioji teigia ir tai, kad teismai tinkami pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo abiejų nuteistųjų veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 264 straipsnį. Visi būtini šių nusikaltimų požymiai nustatyti bylos nagrinėjimo metu ir motyvuotai aptarti teismų baigiamuosiuose aktuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-47/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-47/2011">2K-P-47/2011</a>). Nukentėjusioji nurodo, kad nuteistasis M. S. atnešė jai tabletę, neva nuo galvos skausmo, ir liepė ją išgerti. Tyrimo metu nustatyta, kad šioje tabletėje buvo psichotropinės medžiagos, uždraustos vartoti net sveikatos priežiūros tikslais. Nukentėjusiosios nuomone, toks primygtinis nuteistųjų „siūlymas“ išgerti jų duotas tabletes nuo „galvos skausmo“, vertinant jų jau atliktus prievartinius santykius, bei pasakymą, kad taip bus geriau, siūlymą sau nekenkti ir grasinimą išmesti pro langą, laikytinas lenkimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, nagrinėjamoje byloje pasireiškusiu siūlymu, įkalbinėjimu ir psichologiniu grasinimu.

Aptardama BPK 28 straipsnio nuostatas, remdamasi teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-550/2005), nukentėjusioji teigia, kad fizinis asmuo, nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos, patyręs vienokią ar kitokią žalą, baudžiamojoje byloje laikomas nukentėjusiuoju ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp padaryto nusikaltimo ir kilusių padarinių asmeniui vertintinas tik sprendžiant civilinio ieškinio pateikimo galimybes. Be to, tuo atveju, kai padaryti keli nusikaltimai, nereikia asmens pripažinti nukentėjusiuoju pagal kiekvieną iš padarytų nusikaltimų. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju vieną kartą atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų kryptingumą. Dėl to nukentėjusioji teigia, kad kasatoriai neteisingai ir nepagrįstai teigia, jog ji negalėjo skųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl nuteistųjų nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes ji nebuvo papildomai pripažinta nukentėjusiąja pagal šį straipsnį.

Taip pat nukentėjusioji mano, kad apeliacinės instancijos teismas abiem nuteistiesiems paskyrė teisingą, jų padarytiems nusikaltimams adekvačią bausmę ir, priešingai nei teigia kasatoriai, teisingai pritaikė BK 63 straipsnio nuostatas. Kasatorių teiginiai dėl idealiosios nusikaltimų sutapties yra nepagrįsti, prieštaraujant teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-454/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-454/2008">2K-454/2008</a>). Nukentėjusioji nurodo kaltininkų asmenybes apibūdinančias aplinkybes (D. K., priešingai nei teigiama jo gynėjo kasaciniame skunde, savo mažamete dukterimi nesirūpina, jos neišlaiko, dėl smurto artimoje aplinkoje jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame užfiksuota, kad D. K. mažametė duktė gyvena su savo motina, be to, jis pats charakterizuojamas patenkinamai; M. S. charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, registruotas psichiatro–narkologo įskaitoje) ir teigia, kad abiejų nuteistųjų padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai ar padaryti dėl kitų asmenų įtakos, o buvo logiškas jų gyvenimo būdo ir elgesio rezultatas. Anot nukentėjusiosios, abiejų nuteistųjų asmenybių pavojingumą patvirtina ir tai, kad jie, darydami nusikaltimą, pajutę jos baimę, negalėjimą jiems pasipriešinti, vis tiek įgyvendino savo nusikalstamus ketinimus ir ją išžagino.

Nuteistojo M. S. ir nuteistojo D. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteisimo už seksualinį prievartavimą ir grupinį išžaginimą pagrįstumo

Nuteistasis M. S. ir nuteistojo D. K. gynėjas kasaciniuose skunduose iš esmės ginčija nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumą ir, nors pripažįsta turėję seksualinių santykių su abiem nukentėjusiosiomis, pabrėžia savanorišką jų pobūdį, o D. K. gynėjas neigia ir šio nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija, patikrinusi kasatorių argumentus, nenustatė pagrindo abejoti abiejų instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumu ir nuteistųjų kaltumu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatyti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Taigi kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir tuo pagrindu nustatyti naujas faktines bylos aplinkybes. Dėl to kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas nukentėjusiųjų G. J., A. J. parodymų patikimumas, nuteistiesiems palankia linkme interpretuojami ir vertinami tiek šių nukentėjusiųjų, tiek pačių nuteistųjų parodymai, t. y. ginčijamas abiejų instancijų teismų nuosprendžių pagrįstumas ir įrodymų vertinimas, paliktini nenagrinėti. Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (tokių kasacinės instancijos teismas, nagrinėjant D. K. gynėjo ir M. S. kasacinius skundus, šioje byloje nenustatė), savaime nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2013">2K-84/2013</a> ir kt.). Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, o šio straipsnio 2 dalyje – tam, kas atliko minėtus veiksmus bendrininkų grupe. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-229/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-229/2008">2K-229/2008</a>, 2K-485/2008 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikaltimą, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas.

Teismų praktikoje išžaginimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darydamas nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar tokiais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju. Išžaginimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo. Išžaginimo vykdytoju pripažįstamas ir toks asmuo, kuris organizavo, kurstė ar padėjo padaryti išžaginimą asmeniui, kuris dėl amžiaus ar psichinės būklės neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus.

Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamuose nuosprendžiuose teismų padarytomis išvadomis, kad prievartinis grupinių seksualinių santykių su nukentėjusiąja G. J. pobūdis nekelia abejonių ir šis faktas nustatytas byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiųjų G. J. ir A. J., liudytojų R. J., A. Ji., N. J., G. Jk., L. G., G. I. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole nurodytais duomenimis, specialistų išvadomis ir paaiškinimais, ekspertizių išvadomis, įvykio naktį užfiksuotais iš nuteistojo D. K. mobiliojo ryšio telefono išeinančiais skambučiais į nukentėjusiosios G. J. (2009 m. kovo 8 d. 1.34, 1.39 ir 1.43 val.) ir liudytojo V. P. (2009 m. kovo 8 d. 3.57 val.) mobiliojo ryšio telefonus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad abiejų nukentėjusiųjų parodymai apie atimtą galimybę joms priešintis ir pasišalinti iš buto, nuteistųjų grasinimus jas išmesti pro langą iš penkto aukšto, tuoj pat prieš jas panaudoti fizinį smurtą ir jo panaudojimą, pasinaudojimą jų (nukentėjusiųjų) palaužta valia bei G. J. grupinį išžaginimą ir A. J. seksualinį prievartavimą, viso proceso metu buvo nuoseklūs ir jais netikėti nėra jokio pagrindo, juolab kad šiuos parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys bei rašytinė bylos medžiaga.

Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, duodamos parodymus nukentėjusiosios pakankamai logiškai paaiškino, kodėl nebandė kviesti pagalbos, nesikreipė į atvykusius policijos pareigūnus ar liudytoją V. P., neskambino iš savo mobiliojo ryšio telefonų ir pan. Nuoseklius nukentėjusiųjų paaiškinimus, kad aktyviai nesipriešino nuteistiesiems, nebandė bėgti, nešaukė pagalbos ir nuteistųjų paliepimus vykdė iš baimės dėl savo gyvybės ir sveikatos, patvirtina ir teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių aktų išvados, kuriose nurodyta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jos negalėjo tinkamai aktyviai priešintis dėl išvadose nurodytų priežasčių. Turint omenyje tai, kad nukentėjusiosios atsidūrė užrakintame bute penktame aukšte ir tapo įkaitėmis grėsmingai nusiteikusių, fiziškai stiprių ir neblaivių trijų (o atvykus V. P. – ir keturių) vaikinų visiškoje kontrolėje ir savivalėje, toks jų elgesys suprantamas ir neneigia prievartinio lytinių santykių pobūdžio. Nustatinėjant prievartinį grupinių seksualinių santykių pobūdį tokioje situacijoje negali būti keliamas reikalavimas, kad merginos, rizikuodamos savo sveikata ir (ar) gyvybe, būtinai turėtų priešintis, aktyviai prieštarauti žagintojams ir prievartautojams ar bandyti nuo jų bėgti.

Nėra jokio pagrindo sutikti ir su kasacinių skundų argumentais, kad neva nuteistieji nesuprato, jog nukentėjusiosios tenkina jų seksualinius norus prieš savo valią. Įstatymai saugo visų suaugusių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę, tarp jų ir tokių, kurie už pinigus teikia lytines paslaugas ar turi kelis seksualinius partnerius. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistiesiems visiškai nerūpėjo nukentėjusiųjų norai ir valia, užrakintame bute jie su jomis elgėsi, kaip norėjo, ir jos, jų nuomone, privalėjo tenkinti bet kokias seksualines užgaidas. Net jeigu ir būtų patvirtinta nuteistųjų versija, kad jie nukentėjusiosioms sumokėjo, tai nė kiek nepateisina jų tokio elgesio ir nepaneigia prievartinio veiksmų pobūdžio. Bylos aplinkybės rodo, kad abu nuteistieji labai gerai žinojo ir suprato, kad nukentėjusiosios G. J. ir A. J. atsisakė savanoriškai santykiauti su jais ir asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, (prašė išleisti iš buto, neliesti ir neprievartauti, verkė, stūmė nuo savęs, apeliavo į buvusio bendramokslio M. S. sąžinę ir kt.), tačiau sąmoningai ignoravo jų valią. Byloje nustatyta ir tai, kad M. S. šaukdamas liepė A. J. patvirtinti, jog ji matė, kaip kambaryje yra žaginama jos draugė (G. J.), o jai pradėjus verkti, pasakydamas, kad „kitaip nebus“, ir grasindamas išmesti pro langą, ją (A. J.) seksualiai išprievartavo prieš jos valią. Be to, tiek asmeniui, kuriam tyrimas nutrauktas, tiek D. K. nuogiems vaikščiojant po butą, šaipantis ir juokiantis iš nukentėjusiųjų bei jiems ir M. S. pasikeičiant vienas po kito užeinant į kambarį, kuriame kiekvieno iš nuteistojo ir asmens, kuriam tyrimas nutrauktas jam mirus, paeiliui (iš viso penkis kartus) buvo žaginama G. J., negalėjo būti nesuprantamas ir (ar) kokiu nors būdu klaidinantis kiekvieno iš nuteistųjų ir minėto asmens toks elgesys. Taigi, nuteistieji suprato, kad su G. J. lytiškai santykiauja ir tenkina savo lytinę aistrą oraliniu būdu su A. J. prieš jų valią, tačiau tokių savo veiksmų nenutraukė, t. y. norėjo taip veikti. Be to, abiejų nuteistųjų supratimą, kad jie lytiškai santykiauja su nukentėjusiosiomis prieš jų valią, patvirtina ir po tokių prievartinių santykių primygtinai siūlomos išgerti tabletės, kad „pasijustų geriau“. Akivaizdu, kad jei abi nukentėjusiosios lytiškai santykiavo su nuteistaisiais, anot kasatorių, be prievartos ir savu noru, tai po tokių „geranoriškų“ santykių nuteistiesiems tikrai nereikėtų liepti nukentėjusiosioms gerti jokių savijautą gerinančių priemonių.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šioje byloje abiejų instancijų teismai neginčijamai konstatavo, jog D. K. ir M. S. nukentėjusiąją G. J. išžagino bendrininkų grupe, kurios abu nariai (nuteistieji) veikė kaip vykdytojai, o nukentėjusiąją A. J. M. S. seksualiai prievartavo, t. y. teismai tinkamai atskleidė nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 2 dalyje, subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumą, pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir BK 24 straipsnio 1, 3 dalių, 25 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų nepažeidė.

Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies ir 264 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

Kasatoriai teigia, kad teismai, kvalifikuodami nuteistųjų veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 264 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jie įgijo ir laikė skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytą psichotropinę medžiagą bei vertė nukentėjusiąsias šią vartoti. Tokie kasatorių argumentai nepagrįsti.

BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.

BK 264 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas.

Kadangi abiejų straipsnių dispozicijose nurodyti veikos požymiai suformuoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiuose BK straipsniuose nurodytų veikų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti, jog kaltininkas neteisėtai laikė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Šiuo atveju nėra būtina, kad minėtos medžiagos būtų parduotos ar kitaip platinamos. Tai, kad kaltininkas laiku nepardavė ar kitaip neišplatino neteisėtai laikomų narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir dėl to šios tapo nebetinkamos vartoti, savaime nepaneigia jo tikslo parduoti ar kitaip platinti šias medžiagas ir nešalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-610/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-610/2012">2K-610/2012</a>). Pagal BK 260 straipsnį, už jame nurodytų veiksmų padarymą asmuo atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks jų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2013">2K-458/2013</a>, 2K-587/2012 ir kt.). Lenkimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas laikytini bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis siekia, kad nukentėjusysis imtų vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, ir kurie gali reikštis įkalbinėjimu, patarimu, pasiūlymu vartoti, apgaule, grasinimais, prievarta ir pan.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pašalino kaltinimo dalį dėl psichotropinės medžiagos neteisėto įgijimo ir abu nuteistieji nėra pripažinti kaltais dėl tokios nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, abiejų instancijų teismai neginčijamai nustatė, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytu laiku ir vietoje abu nuteistieji neteisėtai laikė rusvos spalvos tabletes, kurias nutiestieji įvardijo „vaistukais“, „ratais“ ir kuriose yra nedidelis kiekis psichotropinės medžiagos (piperazino), nurodytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1033 patvirtintame sąraše Nr. 1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“. Būtent tai, kad nuteistieji rausvos spalvos tabletes apibūdino „vaistukais“, „ratais“ ir nurodė nukentėjusiosioms jų poveikį, patvirtina abiejų nuteistųjų suvokimą ir žinojimą, kad minėtų tablečių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos. Nuteistųjų tikslą platinti šią medžiagą patvirtina jų pačių aktyvūs veiksmai (tabletes per du kartus, po vieną tabletę kiekvienai, perdavė G. J. ir A. J.), nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys bei kita bylos rašytinė medžiaga. Byloje nustatyta ir tai, kad nukentėjusiosioms atsisakius savanoriškai išgerti joms duotas tabletes, abu nuteistieji ėmėsi aktyvių veiksmų, kuriais nukentėjusiąsias lenkė šias vartoti, t. y. jau po G. J. grupinio išžaginimo ir A. J. seksualinio prievartavimo abu nuteistieji primygtinai griežtu tonu liepė išgerti tabletes, kad nukentėjusiosios „atsipalaiduotų“, „pasijustų lengviau, geriau“. Nešalina jų baudžiamosios atsakomybės ir nukentėjusiųjų elgesys su joms paduotomis tabletėmis, t. y. suprasdamos, kad yra verčiamos išgerti „vaistukus“, „ratus“, t. y. narkotines ar psichotropines medžiagas, kas neabejotinai kelia tiesioginę grėsmę jų sveikatai, stengėsi išvengti šių tablečių nurijimo: A. J. jai D. K. duotas tabletes numetė už radiatoriaus bei išspjovė tualete, o G. J. – M. S. duotas tabletes paslėpė apatiniuose drabužiuose ir išspjovė tualete. Šie faktai visiškai atitinka lenkimo ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas požymius, kurie ir buvo inkriminuoti abiem nuteistiesiems.

Kasacinių skundų argumentai, kad liudytojas V. P. šioje byloje nebuvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnį dėl aptariamos psichotropinės medžiagos pardavimo ar kitokio platinimo, nešalina nuteistųjų M. S. ir D. K. baudžiamosios atsakomybės dėl tokios medžiagos laikymo tikslu ją platinti. Juolab kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).

Taigi D. K. ir M. S. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas grindžiama teisėtais būdais gautais bylos duomenimis (BPK 20 straipsnio 4 dalis), ištirtais teisiamajame posėdyje ir teismų pripažintais įrodymais, kurių patikimumas ir pakankamumas įvertinti, išnagrinėjus tiek jį kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Dėl bausmių bendrinimo

Prašymą taikyti nuteistiesiems paskirtų bausmių apėmimo būdą nuteistasis M. S. ir nuteistojo D. K. gynėjas motyvuoja tuo, kad padaryti nusikalstami veiksmai vertintini kaip idealioji BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šis prašymas yra nepagrįstas, prieštarauja bylos medžiagai ir BK normų nuostatoms.

Viena iš bausmių bendrinimo apėmimo būdu taikymo sąlygų nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, t. y. teismas bausmių apėmimą taiko tada, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. S. ir D. K. dvi nusikalstamas veikas – psichotropinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 1 dalis), ir lenkimą ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas (BK 264 straipsnio 1 dalis), padarė skirtingu metu (šios veikos padarytos viena po kitos), neturėdami vieningo sumanymo ir skirtingais veiksmais (nuteistieji neteisėtai laikė psichotropines medžiagas, kurias tik po seksualinio pobūdžio prievartinių veiksmų, perdavė nukentėjusiosioms, o šioms atsisakius savanoriškai jas išgerti, lenkė (primygtinai liepė) jas vartoti), prieš skirtingas nukentėjusiąsias, t. y. esant realiajai nusikaltimų sutapčiai. Taigi teismai, bendrindami bausmes, neturėjo teisinio pagrindo taikyti apėmimo būdo ir bausmių bendrinimas taikant dalinio sudėjimo būdą šiuo atveju atitinka įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad abiejų instancijų teismai, spręsdami dėl galutinės subendrintos bausmės paskyrimo nuteistiesiems M. S. ir D. K., pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir bausmes bendrino jų dalinio sudėjimo būdu.

Dėl 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo nuteistajam D. K.

Nuteistojo D. K. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai nepripažino jo ginamojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktuose, ir netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad taikyti šias nuostatas D. K. nėra teisinio pagrindo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatytos šios bendrosios taisyklės išimtys ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Teismas gali taikyti BK 62 straipsnį tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis, jog paskirtąja bausme turi būti siekiama visų šiame straipsnyje nurodytų tikslų. Be to, pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 2 ar kitose dalyse nustatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Dėl to teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-323/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-323/2008">2K-323/2008</a>, 2K-435/2008 ir kt.). Pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, o kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme numatytos paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.

Nuteistasis D. K. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje, padarymo, o dėl veikos, numatytos BK 149 straipsnio 2 dalyje, tik pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu išreiškė, kad gailisi dėl šio nusikaltimo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tokį gailėjimąsi pripažino formaliu. Kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismai pagrįstai nepripažino tokių duomenų prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi, t. y. aplinkybe, lengvinančia D. K. atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. K. ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajai G. J. atlygino (ar iš dalies) jos pareikštą civilinį ieškinį. Kasatoriaus teiginiai apie jo ginamojo pastangas iš dalies atlyginti padarytą šiai nukentėjusiajai neturtinę žalą taip pat negali būti pripažįstami nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Priešingai nei teigiama šio nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų G. J. ir (ar) A. J. elgesys. Taip pat nėra pagrindo pripažinti esant BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Pažymėtina, kad aptariamoje BK normoje nurodyta „išlaikymo“ sąvoka reiškia materialinės pagalbos teikimą mažamečių vaikų poreikiams tenkinti. Nustatant, kad nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomų mažamečių vaikų, svarbu atsižvelgti ir į kitų asmenų faktinį galėjimą prižiūrėti mažamečius vaikus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-456/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-456/2013">2K-456/2013</a>). Tačiau šiuo atveju pabrėžtina, kad byloje yra duomenų, paneigiančių nuteistojo D. K. gynėjo kasacinio skundo teiginį, jog, paskyrus jo ginamajam realią laisvės atėmimo bausmę, nebus kam išlaikyti jo mažametės dukters. Byloje nustatyta, kad D. K. mažametė duktė nuo 2013 m. vasario mėn. gyvena su savo motina V. A. (duomenys neskelbtini) (T. 5, b. l. 105-109). Taigi nenustačius įstatyme nustatytų jo pritaikymui būtinų sąlygų visumos, įstatymas negali būti taikomas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino nusikaltimų, už kurių padarymą D. K. yra nuteistas, sunkumą, jo asmenybę apibūdinančius duomenis bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės rūšiai ir dydžiui. Šiam nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, vienintelė atitinka bausmės paskirtį bei nelaikytina neproporcinga padarytai veikai, t. y. ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatų, ir dėl to teisėjų kolegija nemato pagrindo skirti dar švelnesnę bausmę. Juolab kad kasacinės instancijos teismas pagal baudžiamojo proceso įstatymą bausmės dydžio nesprendžia, jei tai nesusiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Dėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo

BPK 312 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio bet kokiais pagrindais ir motyvais turi teisę paduoti prokuroras, privatus kaltintojas, nuteistasis, asmuo, kuriam byla nutraukta, jų gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis ir jo atstovas. Neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio apskundimo pagrindai išvardyti BPK 327–329 straipsniuose. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Tai reiškia, kad nukentėjusysis, vadovaudamasis tiek minėtomis teisėmis, tiek numatytomis ir kituose BPK straipsniuose (BPK 7, 28, 34, 44, 256 ir kt.), gali aktyviai dalyvauti nagrinėjant bylą teisme ir daryti įtaką šiam procesui bei jo rezultatams. Kartu kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis), pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro nutarimais G. J. pripažinta nukentėjusiąja moralinei žalai bei civiline ieškove turtinei ir neturtinei žalai, padarytai abiejų nuteistųjų nusikalstamais veiksmais, atlyginti (T. 1, b. l. 102, 105). Byloje nustatyta, kad dėl nusikaltimų G. J. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, neturtinę žalą (apeliacinės instancijos teismo įvertinta 30 000 Lt). Pačiai G. J. įtarimai ir kaltinimai nebuvo pareikšti. Taigi nagrinėjamoje byloje jai pagrįstai suteiktas nukentėjusiosios statusas, kuris jai suteikė visas pirmiau nurodytas procesines teises. Be to, tais atvejais, kai byloje padaryti keli nusikaltimai, baudžiamasis procesas nenumato atitinkamo pareigūno pareigos nukentėjusįjį asmenį pripažinti nukentėjusiuoju pagal kiekvieną iš padarytų nusikaltimų ir asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju vieną kartą atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų kryptingumą. Nagrinėjamoje byloje M. S. ir D. K. nuteisti už nukentėjusiosios G. J. išžaginimą, psichotropinės medžiagos laikymą ir G. J. lenkimą vartoti būtent tą pačią psichotropinę medžiagą. Nukentėjusiosios apeliacinis skundas paduotas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BK 41 ir 54 straipsniai) ir civilinio ieškinio išsprendimo, t. y. ji nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių už jos išžaginimą ir lenkimą vartoti nuteistųjų turėtą psichotropinę medžiagą bei civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti nustatyto dydžio. Nukentėjusiajai G. J. pareiškus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, teismai jį nagrinėjo vadovaudamasis BPK nustatyta tvarka (BPK 109 straipsnis). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, iš dalies patenkino nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį, kurio dydį apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pagrįstai padidino. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis) ir jame nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl griežtesnės bausmės skyrimo nuteistiesiems M. S. ir D. K. (BPK 331 straipsnio 4 dalis). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo aptartų reikalavimų nepažeidė. Priešingai nei teigia kasatoriai, šios instancijos teismas tiek nukentėjusiosios G. J., tiek abiejų kasatorių apeliacinius skundus išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma proceso dalyvių apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), teismo nuosprendyje dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakė.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus ištyrė ir įvertino bei nuosprendžius surašė nepažeisdami BPK nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nukentėjusiosios G. J., nuteistojo M. S. ir nuteistojo D. K. gynėjo apeliacinių skundų argumentus. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 149 straipsnio 2 dalis, 150 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnio 1 dalis, 264 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Patikrinusi bylą pagal kasacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija nenustatė BPK 369 straipsnyje išvardytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. S. ir nuteistojo D. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Olegas Fedosiukas

Rimantas Baumilas