Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu bei nuosavybės teisės į transporto priemonę pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-558/2012

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07305-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės U. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovams U. K. ir UAB „Vikasida“ dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu bei nuosavybės teisės į transporto priemonę pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, tikrojo sandorio padarinių taikymo – nuosavybės teisės į automobilį ieškovui pripažinimo.

Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktas, sudarytas atsakovų U. K. ir UAB „Vikasida“ dėl automobilio BMW 520 (duomenys neskelbtini) perdavimo, ir pinigų priėmimo kvitas buvo sudaryti kitam sandoriui pridengti ir yra negaliojantys, taip pat pripažinti, kad nurodyto automobilio pirkėjas yra ieškovas D. G., ir pripažinti jam nuosavybės teisę į šį automobilį, panaikinti šio automobilio registraciją atsakovės U. K. vardu.

Ieškovas grindė reikalavimus tuo, kad atsakovė U. K. yra jo buvusi draugė, su kuria nuo 2007 metų vasaros iki 2010 sausio mėnesio jie draugavo ir gyveno kartu. 2008 m. gruodžio 16 d. sudarytas transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyta, kad UAB „Vikasida“ perdavė U. K. automobilį BMW 520 už 45 000 Lt. Ieškovo teigimu, nors automobilis įregistruotas atsakovės U. K. vardu, bet jis įgytas faktiškai iš ieškovo tėvo A. G. duotų 11 000 eurų, o atsakovė U. K. automobilio įgijimui prisidėjo tik 2000 eurų. Automobilis įregistruotas atsakovės vardu tais sumetimais, kad ieškovas turi kreditą bankui ir, jei kiltų paskolos grąžinimo sunkumų, bankas negalėtų šio automobilio areštuoti. Ieškovas teigė, kad 2010 metų sausio mėnesį šalims išsiskyrus, ieškovas naudojosi automobiliu iki 2010 m. gegužės 19 d., kada Klaipėdos rajono policija automobilį paėmė pagal atsakovės U. K. pareiškimą policijai, nurodydama, jog ieškovas buvo užvaldęs jos turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl to, kuris iš jų buvo tikrasis automobilio pirkėjas. Esminė įrodinėtina aplinkybė byloje yra ta, kas buvo faktinis automobilio BMW 520, (duomenys neskelbtini), pirkėjas, ar sutampa sutartyje nurodytas pirkėju asmuo su faktiškai pirkusiu ir mokėjusiu pinigus už perkamą automobilį asmeniu. Ginčijama transporto priemonė yra registruota atsakovės U. K. vardu. Automobilį į Lietuvą pargabeno ir pardavė UAB „Vikasida“, atstovaujama direktoriaus S. P. Automobilio paieškos ir pirkimo–pardavimo klausimais su S. P. bendravo D. G., tai teismo posėdžio metu patvirtino ne tik S. P., D. G., bet ir atsakovė U. K. Teismas sprendė, kad faktiškai dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų derėjosi D. G. ir S. P. Tačiau vien ta aplinkybe remiantis D. G. negali būti pripažintas automobilio savininku. Nors automobilis BMW 520 įsigytas 2008 m. gruodžio 16 d., ieškovas iki draugystės su atsakove U. K. pabaigos – 2010 m. balandžio pradžios – automobiliu naudojosi tik epizodiškai. 2008 m. lapkričio 4 d. pakvitavime nurodyta, kad S. P. iš D. G. automobiliui BMW 520 pirkti gavo 38 000 Lt avansą. Pinigų priėmimo kvite nurodyta, kad 2008 m. gruodžio 16 už BMW 520 sumokėti 45 000 Lt, mokėtoja nurodyta U. K. Ji savininke nurodyta ir tos pačios dienos transporto priemonės perdavimo–priėmimo akte. Ieškovas teigė, kad 38 000 Lt (11 000 eurų) pasiskolino iš tėvo A. G., tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Baudžiamojoje byloje (byla Nr. 30-2-00131-10) pateiktas 2010 m. gegužės 19 d. garantinis raštas, kuriame nurodyta, kad D. G. įsipareigoja iki 2013 m. sausio 1 d. grąžinti A. G. 11 000 eurų, kuriuos buvo pasiskolinęs 2008 m., tačiau, teismo vertinimu, garantinis raštas surašytas po to, kai įvyko automobilio pirkimas. 2008 m. gruodžio 16 d. pinigų priėmimo kvite rankraštinį įrašą „U. K.“ parašė ir šalia pasirašė ne U. K., o D. G. Tai, kad ieškovas pats įrašė, jog pinigus sumokėjo U. K., taip pat leido teismui daryti išvadą, kad tikroji mokėtoja už turtą bei transporto priemonės įgijėja yra U. K.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškovo D. G. apeliacinis skundas patenkintas ir nuspręsta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti: pripažinti, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. atsakovų U. K. ir UAB „Vikasida“ pasirašytą automobilio BMW 520 perdavimo–priėmimo aktą ir pinigų priėmimo kvitą automobilio nuosavybės teisę įgijo ieškovas D. G.

Sprendime apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad automobilio pardavėjo ieškojo, dėl automobilio duomenų (spalvos, pagaminimo metų, kainos) ir kitų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų derėjosi ieškovas. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą, įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad visus automobilio pirkimo reikalus tvarkė ieškovas, kuris surado pardavėją, išsirinko, užsakė ir priėmė automobilį, už jį sumokėjo avansą ir likusią kainos dalį (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.351 straipsnis). Ieškovas nuosekliai parodė, kad automobilį laikė savo nuosavybe, jam įsigyti skolinosi pinigus iš tėvo, dalį pinigų sumokėjo atsakovė. Atsakovės parodymai nenuoseklūs, ji paaiškino, kad tvarkė kartu su ieškovu bendrą ūkį, tačiau vėliau pakeitė poziciją ir tai neigė. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu atsakovė U. K. negalėjo prisiminti nei tikslios automobilio pirkimo datos, nei įvardyti pardavėjo. Byloje nėra pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovės U. K. galimybes įsigyti 45 000 Lt vertės automobilį, netgi su motinos dovanotais pinigais. Pateiktuose banko sąskaitų išrašuose pinigų likutis 2008 m. neviršija 12 000 Lt, jos darbo užmokestis 2008 metais sudarė apie 1000 Lt per mėnesį. Ieškovo paaiškinimai, kad jam reikėjo įsigyti ekonomiškesnį automobilį, o registravo sugyventinės vardu tik norėdamas šį turtą apsaugoti nuo kreditorių, yra įtikinantys. Ieškovas pirko automobilį bendro gyvenimo su atsakove laikotarpiu, pasitikėdamas ja įregistravo automobilį atsakovės vardu.

Jei sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Apsimestiniu laikomas ir sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, todėl teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo – tikroji sandorio šalis. Dėl to ieškinys iš esmės tenkintas pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į ginčo automobilį. Reikalavimas panaikinti šio automobilio registraciją atsakovės U. K. vardu yra perteklinis, nes teismo sprendimas dėl nuosavybės pripažinimo yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, kurio pagrindu atliekami Transporto priemonių registre įregistruotos transporto priemonės registravimo duomenų pakeitimas (Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 75.3 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė U. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Klaipėdos apygardos teismas sprendime, vertindamas bylos įrodymus, vadovavosi tik ieškovo duotais paaiškinimais, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Automobilio pirkimo–pardavimo dokumentus tvarkė ieškovas D. G., tačiau tai nesudaro pagrindo jį pripažinti tikruoju automobilio savininku. Atsakovės teigimu, automobilis nupirktas ir įregistruotas jos vardu, nes ji sumokėjo pinigus, juos perduodama ieškovui, kuris sumokėjo pardavėjui UAB,,Vikasida“. Jei būtų mokėjęs ieškovas savo pinigais, tai pinigų priėmimo kvite jis pirkėjo grafoje nurodytų savo anketinius duomenis ir pasirašęs savo vardu. Klaipėdos apygardos teismas sprendime nenustatė, ar ieškovo tėvas skolino ieškovo nurodytą 11 000 eurų sumą automobiliui pirkti, ar jis galėjo paskolinti, atsižvelgiant į jo (tėvo) materialinę padėtį. Net jeigu ieškovo tėvas perdavė jam pinigus automobiliui pirkti, tai jį ir būtų registravęs ieškovas savo, o ne atsakovės vardu. Nuo automobilio įsigijimo 2008 m. atsakovė naudojasi, jį prižiūri, atlieka jo aptarnavimą, remontuoja, moka,,kasko“ draudimą. Atsakovė turėjo materialinių galimybių įsigyti automobilį, nes ji dirbo Airijoje, pagal pateiktus dokumentus jos uždarbis tuo metu buvo 7391,20 svarų sterlingų, lėšų dalį – 15 000 Lt – automobiliui pirkti skyrė atsakovės motina. Jeigu daikto įsigijimo sandoris būtų apsimestinis CK 1.87 straipsnio 1 dalies prasme dėl sandorio šalies, kuri neketino įgyti ir neįgijo teisių ir pareigų pagal sutartį, o jas įgijo kitas asmuo, tai turėtų būti įrodyta, ar tas kitas realiai įgijo ir naudojosi teisėmis ir pareigomis pagal sandorį. Jei ieškovas būtų įgijęs ginčo automobilį, tai jį ir būtų eksploatavęs. O jis naudojosi kitu automobiliu. Vien tai, kad ieškovas turi banko paskolą ir norėtų išvengti išieškojimo nukreipimo į turtą, įskaitant ginčo automobilį, kuris dėl to įregistruotas atsakovės vardu, nesuteikia ieškovui nuosavybės teisių į tokį automobilį.

Ieškovo D. G. atsiliepimu į atsakovės U. K. kasacinį skundą prašoma kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pateikti šie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Tam, kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą, įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo aplinkybes, kad jis yra tikrasis automobilio savininkas ir pirkėjas, nes jis automobilį surado, susiderėjo dėl jo kainos, užsakė, sumokėjo avansą, jį perėmė iš pardavėjo, sumokėjo likusią kainos dalį, o automobilis tik įregistruotas atsakovės vardu. Atsakovė pripažino, kad ji ginčijamo sandorio nesudarė, o tai, kad sandoris sudarytas ieškovo, patvirtina ir atliktas specialisto tyrimas dėl asmenų, pasirašiusių sandorį, kuriuo nustatyta, kad sandorį pasirašė ieškovas. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad jos turtinė padėtis jai leido įsigyti automobilį, tai prieštarauja Klaipėdos apygardos teismo sprendime nustatytai aplinkybei, jog sandorio sudarymo metu atsakovės darbo užmokestis siekė 1000 Lt per mėnesį, bankų sąskaitų išrašuose nurodytas lėšų likutis neviršijo 12 000 Lt. Net ir įvertinus atsakovės pasiskolintus 15 000 Lt iš motinos, to nepakaktų automobiliui įgyti. Sandorio sudarymo metu ieškovą ir atsakovę siejo artimi santykiai, jie kartu gyveno, dėl to ieškovas leido draugei ja pasitikėdamas naudotis automobiliu. Teismo posėdyje ieškovo tėvas patvirtino skolinęs pinigus. Tai, kad raštelis dėl paskolintos sumos išrašytas tik 2010 m. gegužės 19 d., neįrodo paskolos fakto nebuvimo ir nepaneigia aplinkybės, jog paskola suteikta 2008 m. UAB,,Vikasida“ patvirtino, kad pinigus pagal sandorį sumokėjo ieškovas, jis pasirašė ir pinigų priėmimo kvite, nors ir atsakovės vardu. Taigi sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis (CK 1.87 straipsnis). Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apsimestinio sandorio negaliojimo (CK 1.87 straipsnis)

Pagal įstatyme pateiktą sandorio sampratą sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorius gali sudaryti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Tam, kad sandorį galėtų sudaryti fizinis asmuo, būtina, kad jis būtų veiksnus. Juridinio asmens sandorius pagal kompetenciją sudaro tokio asmens organai (valdymo organai). Sandoris visų pirma yra asmens valinis aktas. Priklausomai nuo to, kiek asmenų yra išreiškę savo valią, sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Laisva valia gali būti apibūdinama kaip fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos bei adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, atsiradusi neveikiama išorinių aplinkybių (apgaulės, prievartos, grasinimo, fizinės ar ekonominės priklausomybės nuo kitų asmenų ir pan.). Taigi sandoriu suprantami sąmoningi laisva valia atliekami asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Sutartys yra civilinėje apyvartoje labiausiai paplitusi sandorio rūšis ir joms (sutartims) taikomos CK normos, reglamentuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius bei bendruosius prievolių teisės klausimus (CK 6.154 straipsnio 2, 3 dalys).

Nagrinėjamos bylos atveju šalių ginčas vyksta dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties kaip sandorio pripažinimo apsimestiniu. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą (sutartyje lingvistiškai pateiktą) jį sudariusių asmenų valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje apsimestinio sandorio konstatuota, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis, todėl teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NTMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-653/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-653/2006">3K-3-653/2006</a>). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto tikslo. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Nagrinėjamos bylos atveju šalių ginčas kyla ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio sutartimi siekta – transporto priemonės – automobilio BMW 520 – pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (t. y. įsigijimo), bet dėl sutarties šalies – pirkėju sutartyje nurodyto asmens atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Būtent taip apsimestinio sandorio nustatymo kriterijai išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2009">3K-3-228/2009</a>. Be to, tam, kad ginčijamas apsimestinis sandoris, nustačius tikrąją sandorio šalį (pirkėją), galėtų galioti ir jam būtų taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, jis turi atitikti bendruosius to sandorio sudarymo reikalavimus bei nepažeisti kitų įstatymų reikalavimų, kaip antai, neprieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) ir pan.

Pažymėtina, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir sąžiningumo principų. Šiuo atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalys). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvas apie tai, kad ieškovo paaiškinimas, jog automobilį registravo sugyventinės vardu tik norėdamas šį turtą apsaugoti nuo kreditorių (ieškovas yra gavęs kreditą iš banko), neatitinka įstatyme įtvirtinto į teismą pasikreipusio asmens elgesio įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas standarto, kuris įgalintų teismą ginti tokio asmens pažeistas teises, nes ieškovo teismui nurodytas argumentas gali būti įvertintas tik kaip piktnaudžiavimas subjektine teise.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo išvados turi būti tinkamai motyvuotos, nuosekliai sekti iš teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų. Pirmiau nurodyta, kad apsimestinio sandorio negaliojimo atveju reikia nustatyti, kokį kitą sandorį, kurį pridengia apsimestinis sandoris, šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl sandorio šalies – pirkėjo – atitikties ginčijamos sutarties atveju, būtina įrodyti sutartyje įvardytos šalies – pirkėjo – nurodymo apsimestinumą, t. y. kad sutartyje nurodytas pirkėju asmuo apskritai neturėjo pagrįstų ketinimų būti ginčijamos sutarties šalimi. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta ne tik tai, kad atsakovė nuo pat automobilio nupirkimo, t. y. nuosavybės teisių į automobilį įgijimo bei įregistravimo savo vardu viešajame registre, šiuo automobiliu (iki kylant šalių ginčui) iš esmės viena juo naudojosi, bet net ir paties ieškovo teigimu, automobiliui įgyti panaudota 2000 eurų atsakovės asmeninių lėšų, tai paneigia apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvadų dėl ginčijamo sandorio pripažinimo apsimestiniu pagrįstumą (CPK 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai). Esant tokioms aplinkybėms, kasacinio teismo teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentus, kuriais abejojama dėl atsakovės materialinio pajėgumo nusipirkti ginčijamą automobilį, pripažįsta nepakankamais nuginčyti ir pripažinti nepagrįstu bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų, dėl to yra naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas apie 4000 Lt, kuriuos sumokėjo atsakovė jai atstovaujančiam advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (T. 2, b. l. 42). Ši suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytą 1,5 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį, todėl atsakovei iš ieškovo priteistinos advokato atstovavimo išlaidos sumažintinos iki 1275 Lt. Be to, iš ieškovo priteistina 2000 Lt atsakovės advokato atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme už kasacinio skundo ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones surašymą ir 1350 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už paduodamą atsakovės kasacinį skundą (T. 2, b. l. 42). Taip pat iš ieškovo priteistina 109,98 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo D. G. atsakovei U. K. 3275 Lt (tris tūkstančius du šimtus septyniasdešimt penkis litus) advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo D. G. G. S. 1350 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt litų) šio sumokėto už U. K. paduodant kasacinį skundą žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo D. G. valstybei 109,98 Lt (vieną šimtą devynis litus 98 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Vincas Verseckas