Dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-549/2012

Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01700-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 34.3 (S)

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių G. Š., B. R., V. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovėms B. R., G. Š., V. K. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Pasvalio rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įstatymų taikymo bendrajai nuosavybei, kai vienas iš jos savininkų buvo nenutraukęs santuokos, netvarkė bendro ūkio su sutuoktiniu, tuo pat metu su kitu asmeniu įgijo turtą bendrosios nuosavybės teise.

Ieškovė A. Š. prašė panaikinti 2010 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį dėl S. L. vardu registruoto nekilnojamojo turto – 0,7300 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,3000 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, trijų ūkinių pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo ir pripažinti jai nuosavybės teisę į 5/8 dalis, o atsakovėms – nuosavybės teisę kiekvienai į 1/8 dalį S. L. vardu registruoto nekilnojamojo turto.

Ieškovė nurodė, kad nuo 1972 m. ji ir S. L. gyvendami neįregistravę santuokos, tvarkė bendrą ūkį, bendru darbu ir lėšomis, be kito turto, dėl kurio nėra ginčo, įgijo du žemės sklypus bei pasistatė gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kurie buvo registruoti S. L. vardu. 2010 m. kovo 21 d. mirus sutuoktiniui S. L., Pasvalio rajono 1-ojo notarų biuro notarė išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pagal kurį S. L. vardu registruotą turtą po ¼ dalį paveldėjo ieškovė ir S. L. dukterys. Ieškovė teigė, jog S. L. vardu įgytas ginčo turtas buvo sukurtas jungtinės veiklos pagrindu.

Teismai nustatė, kad ieškovė ir S. L., kuris iki 1996 m. balandžio 12 d. buvo santuokoje su A. L., kartu gyveno daugiau kaip 30 metų. S. L. su ieškove 1972 m. gruodžio 18 d. atvyko gyventi į Pušaloto seniūnijos Stumbriškio k., o 1986 m. rugpjūčio 6 d. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). Iš Pušaloto apylinkės LDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo 1971–1990 m. Pušaloto kaimo Gagarino gatvės ūkinėse knygose esančių duomenų matyti, kad ieškovė ir S. L. nuo 1973 m. nurodomi kaip sugyventiniai. S. L. žmona A. L. mirė 1996 m. balandžio 12 d. Ieškovė su S. L. susituokė 2004 m. lapkričio 19 d. S. L. mirė 2010 m. kovo 21 d.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 30 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas nurodė, kad gyvenamojo namo pastatymo metu S. L. gyveno santuokoje su atsakovių motina. Turtas, įgytas santuokoje, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnis). Gyvenamojo namo nuosavybė niekada nebuvo pakeista. Gyvenimas kartu su sugyventiniu nuosavybės santykių nesukuria, jei turtas įgytas gyvenant santuokoje. Iš S. L. asmeninės sąskaitos Nr. 954 matyti, kad jis įvardytas kaip šeimos galva, nurodyta, kad 1972 m. birželio 1 d. gyvena vienas. Iš ieškovės asmeninės sąskaitos matyti, kad sąskaita pradėta 1973 m., ir nurodyta, kad ji gyvena su S. L., sugyventiniu. Įrašuose nuo 1986 m. asmeninėse sąskaitose šeimos galva nurodytas S. L., ieškovė nurodyta kaip sugyventinė su savo vaikais. Šioje asmeninėje sąskaitoje S. L. nurodytas kaip gyvenamojo namo su statiniais savininkas.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovės vardu niekada gyvenamasis namas nebuvo pažymėtas kaip jai priklausantis. Iš byloje esančio statybos leidimo matyti, kad jis išduotas S. L. Statybos priėmimo aktas taip pat išduotas S. L. vardu. Ieškovė per visą laikotarpį neginčijo S. L. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą ir statinius. Ieškovė, tvarkydama paveldėjimo dokumentus, pripažino, kad nekilnojamasis turtas – namas ir statiniai – yra S. L. asmeninė nuosavybė, ir sutiko, kad ji paveldėtų, kaip pergyvenusi sutuoktinį, ¼ statinių dalį.

Teismas pažymėjo, kad mokėjimo pranešime dėl žemės sklypo įsigijimo Pušaloto gyvenvietėje nurodyta, kad mokėtojui S. L. reikia sumokėti 6882 investicinius čekius. Banko pranešime apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos matyti, kad iš S. L. nebalansinės sąskaitos nurašyti 6882 rub. Tiek ieškovė, tiek S. L. asmeninės nuosavybės teise turėjo investicinių čekių. Teismas padarė išvadą, kad būtent S. L. iš savo asmeninių sąskaitų įsigijo žemės sklypą po pastatais. Jokių duomenų, kad šitas žemės sklypas buvo nupirktas iš bendrų lėšų, ieškovė nepateikė ir šitos aplinkybės neįrodinėjo rašytiniais įrodymais. Liudytojai paaiškino, kad buvo statomas gyvenamasis namas, nurodė, kad davė pinigų, dovanojo pinigų ieškovei ar kitaip ji prisidėjo prie šio gyvenamojo namo statybos. Tačiau aplinkybė, kad asmuo padėjo statyti namą, prisidėjo lėšomis, nereiškia, jog, statydamas namą, sutarė su kitu asmeniu, kad sukurtas turtas bus bendroji jungtinė dviejų asmenų nuosavybė. Aplinkybė, kad S. L., statydamas namą su ieškove, statė jį kaip bendrąją nuosavybę, šitoje byloje neįrodyta. Teismas konstatavo, kad ieškovės veiksmai gaunant leidimą statyti namą, priduodant namą, taip pat po to, kai šis buvo įregistruotas S. L. vardu, gaunant paveldėjimo teisės liudijimą, rodo, kad ieškovė pripažino, jog ginčo gyvenamojo namo savininkas yra S. L. Teismas pažymėjo, kad S. L. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą niekada nebuvo ginčijamos. Asmuo, kuris nori gyventi name, juo naudotis, gali prisidėti savo lėšomis prie to turto sukūrimo, bet tai negali reikšti nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą. Jei sutuoktiniai ir gyvena faktiškai atskirai, nėra preziumuojama, kad įsigytas turtas santuokos metu yra kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė. Iš atsakovių ir jų liudytojos paaiškinimų matyti, kad mirusysis S. L. palaikė gerus santykius su savo sutuoktine ir dukterimis. Ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, jog žinojo, kad S. L. turi šeimą, kad yra susituokęs.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 22 d. sprendimu panaikino Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino Pasvalio rajono 1-ojo notaro biuro notarės 2010 m. lapkričio 10 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį dėl S. L., mirusio 2010 m. kovo 21 d., vardu registruoto nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, trijų ūkinių pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini),– paveldėjimo; 2) pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 5/8 dalis S. L., mirusio 2010 m. kovo 21 d., vardu registruoto nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, trijų ūkinių pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini); 3) pripažino atsakovėms nuosavybės teisę kiekvienai į 1/8 dalį S. L., mirusio 2010 m. kovo 21 d., vardu registruoto nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, trijų ūkinių pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini); kitą ieškinio dalį atmetė, o paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl žemės sklypų paveldėjimo paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovių po 317 Lt iš kiekvienos žyminio mokesčio ieškovės naudai, po 11 Lt iš kiekvienos išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, – valstybės naudai.

Teisėjų kolegija nustatė, kad dalis ginčo turto, registruoto S. L. vardu, buvo įgytas (sukurtas) iki jo sutuoktinės A. L. mirties 1996 m. balandžio 12 d.; pažymėjo, kad sutuoktinių turto režimas yra grindžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija – turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas, kol nėra įrodyta priešingai (CK 3.87 straipsnio 1 dalis); analogiška prezumpcija buvo įtvirtinta iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija grindžiama sutuoktinių santykių pobūdžiu: bendru gyvenimu, tarpusavio pasitikėjimu, neformaliais ryšiais, bendru reikalų tvarkymu, nesavanaudiškumu, bendrais poreikiais bei interesais ir pan.; nustatė, kad atsakovių tėvas S. L. ir motina A. L. atskirai gyveno nuo 1972 metų, netvarkė bendro ūkio, ir, remdamasi šiais duomenimis, konstatavo, jog gyvendami atskirai nuo 1972 m. bendrosios jungtinės nuosavybės nesukūrė. Teisėjų kolegija atmetė atsakovių teiginius, kad tėvo S. L. vardu registruotas turtas iki A. L. mirties buvo bendroji jungtinė atsakovių tėvų nuosavybė. Teisėjų kolegija kritiškai vertino ir atsakovių teiginius, kad S. L. nebuvo palikęs savo šeimos, nes atsakovės jokiais įrodymais nepaneigė rašytinių įrodymų apie ieškovės ir S. L. gyvenimą kartu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad ginčo turtas, įgytas S. L. vardu, jam esant santuokoje su A. L., nelaikytinas bendrąja jungtine atsakovių tėvų nuosavybe; šią išvadą grindė ir aplinkybe, kad po motinos A. L. mirties atsakovės nesikreipė dėl motinai priklausančio turto dalies paveldėjimo. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovės teiginiu, jog vien nuosavybės teisių registravimas vieno iš asmenų vardu nėra neginčijamas pagrindas konstatuoti tik šiam asmeniui priklausančią nuosavybės teisę. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ir ieškovė prisidėjo prie ginčijamo turto sukūrimo, kuris buvo naudojamas bendrai su S. L. Ginčo gyvenamasis namas bei ūkio pastatai buvo statomi S. L. ir ieškovės bendromis lėšomis, jų bei ieškovės vaikų, artimųjų darbu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai, dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis yra kilęs ginčas, sukurti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl vadovavosi 1964 m. Civilinio kodekso nuostatomis. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis). 1964 m. CK 43 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 500 Lt sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad toks įrodymų leistinumo apribojimas, nustatytas ir CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Minėtais atvejais gali būti taikoma įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, ieškovė įrodinėjo liudytojų parodymais; kad byloje įrodyta, jog ieškovė ir S. L. kartu nesusituokę gyveno daugiau kaip 30 metų, šios aplinkybės ir vėliau sudaryta jų santuoka leidžia daryti išvadą, jog kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį asmenys bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, todėl draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas).

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalį, 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalį preziumuojama, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita ir byloje nėra pateikta šią prezumpciją paneigiančių duomenų; konstatavo, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, jog statant gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus ieškovės lėšos, darbas buvo mažesni nei S. L., todėl įrodyta, jog S. L. ir ieškovė nuosavybę sukūrė lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, pripažinus, jog kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį S. L. ir ieškovė bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namą bei ūkinius pastatus, tais pačiais argumentais negalima pripažinti, kad tokiu būdu jie bendrai veikė siekdami įsigyti bendrosios nuosavybės teisėmis ir žemės sklypus. Byloje nepaneigta, kad, 2003 m. birželio 13 d. sudarant žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, atsiskaitymas buvo vykdomas sumokant kainą ir investiciniais čekiais, kurie buvo sumokėti S. L. Kadangi investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu, tai 2003 m. birželio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgyto objekto specifiškumas lemia, kad sukuriant (įsigyjant) šį objektą nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes nuosavybės teisių objektas – žemės sklypas – įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, nesant duomenų, jog už žemės sklypą sumokėtų 6882 rub. investicinių čekių dalis S. L. buvo pervesta iš ieškovės sąskaitos, nėra pagrindo konstatuoti, kad žemės sklypai buvo įgyti iš bendrų lėšų, todėl žemės sklypai negali būti pripažįstami bendru S. L. ir ieškovės turtu, nes jie buvo įgyti kaip asmeninė S. L. nuosavybė.

Teisėjų kolegija atmetė atsakovių teiginį, kad ieškiniu nebuvo suformuluotas ieškovės reikalavimas pripažinti turtą bendrąja daline jos ir S. L. nuosavybe bei nustatyti kiekvieno jų dalį, nurodydama, kad ieškovė suformulavo savo reikalavimą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į 5/8 dalis S. L. vardu registruoto turto, kas sudaro 1/2 dalį jai priklausančio bei ¼ dalį paveldimo turto.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą ir palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas. Gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai buvo pradėti ir baigti statyti galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, kurio 20 straipsniu buvo suteikta teisė kiekvienam iš sutuoktinių laisvai pasirinkti gyvenamąja vietą, todėl S. L. ir A. L. gyvenimas atskirai nereiškė, kad šie asmenys nėra šeima. SŠK 21 straipsnyje buvo imperatyviai nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas patvirtinimas ar registracija, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu (SŠK 21 straipsnio 4 dalis).

Taigi S. L. vardu įregistruotas turtas, įsigytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė S. L. ir A. L. nuosavybė, nepriklausomai nuo to, kad šis turtas buvo įregistruotas tik S. L. vardu. Žemės sklypo pripažinimas asmenine S. L. nuosavybe suponuoja pagrįstą prielaidą, kad ant žemės sklypo pastatytas pastatas taip pat priklauso žemės savininkui.

Apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl ieškovės valios sukurti bendrąją jungtinę nuosavybę, bet visiškai nieko nepasisakė apie S. L. tikrąją valią ir jo tikruosius ketinimus kuriant naują daiktą. S. L. valia turėjo būti suderinta su sutuoktinės A. L. valia (SŠK 21 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, kad A. L. būtų išreiškusi valią atsisakyti statomų statinių bendrosios jungtinės nuosavybės. Pagal 1964 m. CK 4721 straipsnį jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. Tokiu atveju pagal SŠK 21 straipsnio 4 dalį A. L. raštu turėjo išreikšti savo valią, kad S. L. galėtų veikti bendrai pagal jungtinės veiklos sutartį su sugyventine ieškove ir statyti statinius ne kaip šeimos nuosavybę, bet kaip dalinę S. L. ir ieškovės nuosavybę. A. L. niekada nedavė sutikimo ir neišreiškė valios, kad S. L. kurtų bendrąją nuosavybę su ieškove, o S. L. nėra išreiškęs valios sukurti daiktą (statinius), kurie nuosavybės teise priklausytų jam ir ieškovei.

Ieškovė žinojo, kad S. L. yra santuokoje su A. L., todėl suprato, kad gyvenamasis namas, kiti statiniai priklausys S. L. ir A. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad žemės sklypas gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybai buvo suteiktas būtent S. L., jam išduotas leidimas statyti statinius, jo, kaip statytojo, vardu, statiniai buvo priimti naudoti ir eksploatuoti.

Sugyventinių statusas savaime nereiškia, kad, sugyventiniams gyvenant kartu, sukurtas daiktas yra bendroji dalinė sugyventinių nuosavybė. Byloje esantys įrodymai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad ieškovė sukūrė jungtinės veiklos pagrindu su S. L. ginčo turtą, kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nuoseklios pozicijos, teigdamas, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų ir vaikų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tai gali būti tik priemonė nustatyti tikslą, kurio siekė santykių subjektai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs vieną esminių aplinkybių, kuriai esant, nesusituokusiems asmenims gyvenant kartu, sukurtas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe – tai susitarimas, kad sukurtas turtas būtų įsigytas bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008).

Apeliacinės instancijos teismas nepateikė pakankamai argumentų ir motyvų, kuriais remiantis būtų galima paneigti kasaciniame skunde nurodytas prezumpcijas. Pažymėtina, kad S. L., būdamas santuokoje su A. L., suvokė ir suprato, kad jo sukurtas turtas nebus bendras su ieškove, nes S. L. visą laiką teigė, kad šis turtas po mirties atiteks jo vaikams.

Taigi byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimą patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395/2007">3K-3-395/2007</a>; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2009">3K-3-336/2009</a>; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-482/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-482/2010">3K-3-482/2010</a>).

2. Teismas negalėjo tenkinti ieškovės pateikto reikalavimo, nes šiuo atveju atliko notaro funkcijas. Byloje nėra pareikšto reikalavimo pripažinti nuosavybės teisės dalis pagal jungtinės veiklos sutartį ir nustatyti bendro turto dalis. Ieškovė prašė nustatyti nuosavybę į 5/8 dalis nekilnojamojo turto, tačiau reikalavimo pripažinti, kad turtas įsigytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir nustatyti toje bendrojoje jungtinėje nuosavybėje konkrečių dalių nepareiškė. Teismas negalėjo nustatyti, kokias dalis gali paveldėti ieškovė ir kokias – atsakovės. Dėl netinkamai suformuluoto reikalavimo byla negali būti laikoma teisingai išspręsta.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodyta, kad sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš abiejų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-332/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-332/2006">3K-7-332/2006</a>; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2008">3K-3-235/2008</a>; 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424/2009">3K-3-424/2009</a>). Byloje pateikti įrodymai patvirtina apie iki santuokos trukusius ieškovės ir S. L. santykius: gyvenimas kartu daugiau kaip 30 metų, rūpinimasis bendra buitimi, vienas kito sveikata ir ieškovės vaikais, turto įsigijimas.

CK 4.73 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčių dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys lygios. Kadangi dėl konkrečių nuosavybės dalių dydžių S. L. su ieškove nebuvo susitarę, ją valdė ir naudojosi kartu, laikytina, kad jų dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios. Taigi ieškovei priklauso ne ¼ dalis, bet ½ dalis S. L. vardu registruoto turto, nurodyto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galiojusių SŠK 21 straipsnio ir 1964 m. CK 472, 4721 straipsnio nuostatų taikymo

Civilinės bylos yra sprendžiamos pagal galiojančius įstatymus. Dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės ir jų asmeninės nuosavybės teisės taikomos SŠK bei CK normos ir nuostatos. Dėl ne santuokoje gyvenančių asmenų santykių dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo ir teisių į ją taikomos CK normos ir nuostatos. Pagal galiojimo laiko atžvilgiu taisykles yra taikomos tos materialiosios teisės aktų nuostatos, kurios galiojo atitinkamų santykių metu (pavyzdžiui, nuosavybės teisės atsiradimo, sukūrimo ar įgijimo). Šių teisės normų turinys turi būti vertinamas pagal to meto teisės doktriną ir normų galiojimo laikotarpiu suformuotą teismų praktiką.

SŠK 21 straipsnyje buvo reglamentuojami turto, sutuoktinių įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teise klausimai. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, kad sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, kad sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. To meto juridinėje literatūroje, remiantis teismų praktika šios kategorijos bylose, buvo aiškinama, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisės į turtą įgyjamos sutuoktiniams ilgą laiką gyvenant nutraukus bendrą šeiminį gyvenimą ir bendrą namų ūkio tvarkymą, bet nenutraukus santuokos įstatymų nustatyta tvarka, tokio turto nėra pagrindo laikyti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodekso komentaras, Vilnius, Mintis, 1985 m., p. 33). SŠK 21 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl sutuoktinio sutikimo sandoriams sudaryti („sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu“) buvo priimtos 1980 metais, jos taikomos sutuoktinių sudaromiems sandoriams dėl turto perleidimo ar įkeitimo, jeigu jie tvarko bendrą ūkį. Jos taikomos sandoriams dėl turto perleidimo ar įkeitimo, bet ne visiems sutuoktinių sudaromiems sandoriams. Šios nuostatos neriboja sutuoktinių teisių dėl sandorių sudarymo dėl asmeninio turto ar turto, kuris yra jų bendroji nuosavybė su kitais asmenimis, o ne su sutuoktiniu.

1964 m. Civilinio kodekso keturiasdešimtojo skirsnio 472–476 straipsniuose ne visada buvo nuostata dėl notarinės jungtinės veiklos sutarties formos. Jau minėta, kad teismas, spręsdamas ginčą, taiko tą materialiosios teisės nuostatą, kuri galiojo atitinkamų teisinių santykių metu. CK 4721 straipsnis, reglamentavęs jungtinės veiklos sutarties formą, buvo priimtas 1994 m. (1994 m. gegužės 17 d. įstatymas Nr. I-459, įsigaliojo nuo 1994 m. birželio 10 d.; Žin., 1994, Nr. 44-805).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad atsakovių tėvas S. L. ir motina A. L. atskirai gyveno nuo 1972 metų, bendro ūkio netvarkė. Šie duomenys, taikant tuo metu galiojusias SŠK 21 straipsnio nuostatas ir atsižvelgiant į suformuotą to meto teismų praktiką, leidžia konstatuoti, jog, gyvendami atskirai nuo 1972 m., jie nesukūrė bendrosios jungtinės nuosavybės.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė A. Š. ir S. L., kuris iki 1996 m. balandžio 12 d. buvo santuokoje su A. L., kartu gyveno daugiau kaip 30 metų ir susituokė tik 2004 m. lapkričio 19 d. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo pastatytas 1977–1979 m. (b. l. 15), kai ieškovė A. Š. ir S. L. gyveno kartu ir statė gyvenamąjį namą. Minėta, kad santuokos nesudariusių asmenų bendras veikimas siekiant sukurti bendrąją nuosavybę kvalifikuojamas pagal nuosavybės sukūrimo metu galiojusias CK normas dėl bendrosios nuosavybės, jungtinės veiklos ir kt. Ginčo atveju gyvenamojo namo statybos ir jos užbaigimo metu galiojusiose 1964 m. Civilinio kodekso keturiasdešimtojo skirsnio 472–476 straipsniuose nebuvo nuostatos dėl jungtinės veiklos sutarties notarinės formos. CK 4721 straipsnis, reglamentavęs jungtinės veiklos sutarties formą, buvo priimtas 1994 m., t. y. po to, kai gyvenamojo namo statybos jungtinė veikla buvo baigta, todėl ši norma ginčo santykiams neturi būti taikoma ir nėra pagrindo pripažinti, kad ji pažeista.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taikydamas CK nuostatas dėl kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų bendrosios nuosavybės įgijimo ir padalijimo, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas ir bendro ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis, bendru jų pačių ir vaikų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2009">3K-3-336/2009</a>; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-482/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-482/2010">3K-3-482/2010</a>). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Š. ir S. L. santykiai atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Nors rašytinės jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta, tokios sutarties sudarymą ir vykdymą ieškovė patvirtino kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (savo pačios bei liudytojų paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), be to, turi būti vadovaujamasi nuostatomis, kad rašytinės sandorio formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kada tai yra įsakmiai nurodyta įstatyme (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis). Jungtinės veiklos dėl gyvenamojo namo statybos metu 1964 m. CK nebuvo įsakmios nuostatos, kad negalioja asmenų raštu neįformintas susitarimas sukurti bendrąją nuosavybę ar vykdyti jungtinę veiklą.

Dėl šių argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai dėl SŠK 21 str., 1964 m. CK 472, 4721 ir kitų straipsnių pažeidimo teisiškai nepagrįsti, ir nekonstatuoja pagrindų Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo argumentai dėl bylos aplinkybių ir jų vertinimo yra faktinio pobūdžio, jais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Argumentai, kad ieškinio reikalavimai tinkamai nesuformuluoti ir kad teismas vykdė notaro funkcijas, vertinami kaip neteisinio turinio samprotavimai, nes įstatymais, teisės mokslo ar teismų praktikos nuostatomis nepagrindžiami. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes yra neišsamūs ir neteisinio pobūdžio (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu

Kasaciniame teisme patirta 66,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovių kasacinį skundą atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovių G. Š. (duomenys neskelbtini), B. R. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini) iš kiekvienos po 22,23 Lt (dvidešimt du litus 23 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė