Dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, nuosavybės teisės pripažinimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-542/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. Nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 71; 80; 116.8

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. K. ir L. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. patikslintą ieškinį atsakovams J. K., L. S., tretiesiems asmenims P. S., N. S., G. K., M. D., Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarei D. M., išvadą byloje teikiančiai institucijai Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos bei atsakovės J. K. patikslintą priešieškinį atsakovams L. K., G. K., M. D., P. S., N. S., tretiesiems asmenims Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarei D. M. dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, nuosavybės teisės pripažinimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė iškeldinti atsakovę J. K., jos nepilnametę dukterį V. K., gimusią 1998 m. liepos 21 d. ir atsakovą L. S. su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei L. K. priklausančios ½ dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė J. K. prašė ieškinį atmesti, o patikslintu priešieškiniu pripažinti 2002 m. gegužės 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą Kauno m. 14-ajame notarų biure pirkėjos L. K. ir pardavėjų P. S., N. S. ir M. D., kuria L. K. nupirko, o P. S. ir N. S. pardavė ½ dalį dviejų aukštų gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais ir žemės sklypą, o P. S., veikiantis savo ir sutuoktinės N. S. vardu, pardavė ½ dalį ūkinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini), negaliojančia. Atsakovai prašė sutarties dalį dėl L. K. įgytos nuosavybės pripažinti apsimestine, sutarties šalimi (pirkėja) pripažinti J. K. bei perkelti jai iš L. K. pirkėjo teises ir pareigas į ½ dalį šiuo sandoriu įsigyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), kuria naudotis atsisakė G. K., iki jos dukters V. K. pilnametystės bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas nusprendė iškeldinti atsakovę J. K., jos nepilnametę dukterį V. K. ir atsakovą L. S. su visais jiems priklausančiais daiktais iš L. K. priklausančios ½ dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismas taip pat priteisė solidariai iš atsakovų J. K. ir L. S. 100 Lt žyminio mokesčio ir 4000 Lt išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu, ieškovės L. K. naudai bei 182,17 Lt išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Teismas sprendė, kad ieškinio dėl atsakovės iškeldinimo pareiškimas patvirtina, jog ieškovė niekada nebuvo atsisakiusi ginčo turto valdymo teisės. Teismas nustatė, kad, atsakovės J. K. teigimu, G. K. požiūris į šeimą ir kitas aplinkybes pasikeitė po sunkios traumos, patirtos avarijos metu, tačiau sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių atsakovės nurodytą aplinkybę, jog trečiasis asmuo G. K. yra pripažintas neveiksniu ar nesugeba valdyti savo veiksmų ir reikšti minčių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė J. K. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji kartu su G. K. įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo pirktas L. K. vardu tik dėl to, jog G. K. buvo skolingas nukentėjusiam asmeniui dėl padarytos avarijos, nes Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 1 d. sprendimas patvirtina, kad 2000 m. gruodžio 1 d. iš G. K. buvo priteista 3564 Lt ieškovui E. J. P. padarytai žalai atlyginti. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors A. G. paskolino atsakovei 10 000 JAV dolerių namui pirkti, tačiau, jo vertinimu, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šie pinigai buvo panaudoti būtent šiam tikslui.

Teismui nusprendus atmesti priešieškinį, L. K. pirktą nekilnojamąjį turtą pripažino ieškovės nuosavybe, todėl padarė išvadą, kad atsakovei perkelti pirkėjos teises ir pareigas negalima, taip pat sprendė, kad negalima šiuo turtu naudotis turtu uzufrukto teise ir kad gyvenamojo namo savininkė (ieškovė) turi teisę reikalauti, jog atsakovai ir nepilnametė V. K. būtų iškeldinti iš jai nuosavybės teise priklausančio namo dalies. Teismo vertinimu, nors V. K. yra atsakovės ir trečiojo asmens G. K. nepilnametė duktė, tačiau tai nesuteikia teisinio pagrindo atsakovams gyventi šiame nekilnojamajame turte.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 29 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė J. K. kartu su G. K. įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas nutartį, nurodė, kad pirmosios instancijos teisingai vertino trečiųjų asmenų P. S. ir N. S., M. D. parodymus. Tretieji asmenys patvirtino aplinkybes, kad ginčo objektą norėjo pirkti ieškovė, todėl su ja sudarė pirkimo–pardavimo sutartį. Nors atsakovė J. K. nurodė, kad ginčo būstui įsigyti skolinosi iš A. G. 10 000 JAV dolerių, tačiau teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas A. G. skirtingai nei atsakovė J. K. paaiškino, kad skolą atsakovė grąžino visą iš karto, o J. K. paaiškino, kad skolą grąžindavo daug kartų dalimis. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad iš 2002 m. gegužės 2 d. paskolos raštelio negalima nustatyti, ar iš viso buvo paskolinta ir po to grąžinta nurodyta suma, juolab paskolos sudarymo aplinkybių negali patvirtinti jokie kiti liudytojai, taip pat pažymėjo, kad atsakovė, būdama apdairi, suprato, kokią sutartį sudaro ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens G. K., ir suvokė tokios sutarties teisinius padarinius. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovė, teigdama, jog ginčijamojo sandorio šalis – pirkėjas – yra ne ieškovė, o atsakovė, privalėjo įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ji šios pareigos neįvykdė (CPK 178 straipsnis), todėl padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, jog ginčijamasis sandoris buvo apsimestinis, todėl atsakovų argumentai dėl šios dalies atmestini.

Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės teisėtas ir pagrįstas, sprendė, kaip užtikrinti nepilnamečio vaiko teisės į būstą įgyvendinimą. Kadangi CK 3.71 straipsnio nuostatos negali būti taikomos (nepilnametės tėvui trečiajam asmeniui G. K. ginčo objektas nuosavybės teise nepriklauso), o nepilnametės V. K. gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso senelei ieškovei L. K., tai apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas atidėti sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymą vieneriems metams nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Motyvuodamas šią nutarties dalį, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė, būdama nepilnametės senelė, turi ne tik moralės normomis ir gerais papročiais grindžiamas, bet ir įstatyme įtvirtintas pareigas rūpintis jos interesais (CK 3.237 straipsnio 2 dalis). Kadangi motina J. K., su kuria lieka gyventi nepilnametė duktė, neturi kitos gyvenamosios patalpos, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, atidedant pirmosios instancijos sprendimo vykdymą, bus užtikrinta protinga bei sąžininga pusiausvyra tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų.

Teisėjų kolegija dėl jungtinės veiklos nepasisakė, motyvuodama tuo, kad atsakovų apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovai šių aplinkybių nenurodė nei priešieškinyje, nei patikslintame priešieškinyje, todėl pirmosios instancijos teisme jos nebuvo tiriamos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai J. K. ir L. S. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl jungtinės veiklos. Vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pasisakyti dėl jungtinės veiklos. Kasatorė atsiliepime į ieškinį ir savo priešieškinyje minėjo, kad ji ir trečiasis asmuo G. K. gyveno neįregistravę santuokos nuo 1996 m., kartu gyveno atsakovės sūnus, kasatorius L. S.. Atsakovė ir G. K. bendrai tvarkė visą namų ūkį, viskas, kas buvo įgyjama iš gaunamų pajamų, buvo naudojama bendrai, kartu gyvenant gimė duktė V. K.. Susitarimas įsigyti nuosavą, nuolatiniam bendram gyvenimui skirtą būstą šeimai atitiko tuo metu galiojusio 1964 m. CK 474–475 straipsnių nuostatas. Kasatoriai pažymi, kad ieškovui nebūtina nurodyti teisinio ieškinio reikalavimo pagrindo, t. y. teisės normos, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šalių teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, taigi, apeliacinės instancijos teismas pasisakė ne dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir motyvų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Kasatorių nuomone, reikalavimai pripažinti atsakovės nuosavybės teises į ½ dalį L. K. vardu esančio turto atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, kurioje teigiama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. V. v. A. V., D. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; kt.).

2. Dėl įrodinėjimo taisyklių (nustatant apsimestinį sandorį). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sutarties šalies, pirkėju nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio santykio subjektui, todėl svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį ir ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu. Kasatorių nuomone, teismai neteisingai įvertino liudytojų parodymus, todėl nepagrįstai nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutarties šalis buvo L. K.. Ginčijant pirkimo–pardavimo sandorį kaip apsimestinį ir teigiant, kad iš tikrųjų sandorį kaip pirkėjas sudarė kitas asmuo, reikia įrodyti, kad šis asmuo (o ne tas, kuris sandoryje įvardytas kaip pirkėjas) faktiškai įgijo pirkėjo teises ir pareigas, iš kurių svarbiausia – atsiskaityti už perkamą daiktą, ir jas vykdė. Taigi viena pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra ta, kad asmuo, nurodomas kaip faktinis pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2011">3K-3-26/2011</a>). Kasatorių vertinimu, byloje pateikti įrodymai, liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovė skolinosi lėšų ginčo turtui įsigyti, paskolos palūkanas mokėjo dalimis, o paskolos sumą grąžino visą iš karto. Be to, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino šalių elgesį prieš ir po sandorio sudarymo. Šiai išvadai pagrįsti kasatoriai nurodo šias bylos aplinkybes: atsakovė su abiem vaikais bei G. K. deklaravo gyvenamąją vietą tik po to, kai įsigijo šį ginčo turtą, nors šioje gyvenamojoje vietoje gyveno iki sandorio sudarymo; G. K. pozicija pasikeitė tik po avarijos, kurios metu patyrė traumą, sukėlusią asmenybės sutrikimus.

3. Dėl iškeldinimo. Ieškovė, būdama kasatorės nepilnametės dukters senelė, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iškeldinti atsakovę ir jos nepilnametę dukterį iš gyvenamųjų patalpų. Patrauktas trečiuoju asmeniu nepilnametės V. K. tėvas visiškai palaiko ieškovės ieškinį. Kasatorių vertinimu, tokia ieškovės ir trečiojo asmens (senelės ir vaiko tėvo) pozicija dėl nepilnamečio vaiko prieštarauja ne tik moralės normoms ir geriems papročiams, bet ir įstatyme įtvirtintai pareigai rūpintis vaiko interesais (CK 3.237 straipsnio 2 dalis). Teismai ignoravo Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatas, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, taip pat institucijos, fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus, vaikas turi teisę naudotis visomis Konstitucijoje, kituose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis ir laisvėmis. Pagal CK 3.84 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto nuostatas šeimos turtas yra ne tik šeimos gyvenamosios patalpos, bet ir teisė naudotis gyvenamąja patalpa. Teismai, leidę iškeldinti kasatorius bei nepilnametę V. K., pažeidė CK 3.84 straipsnio 3 dalį, prioritetinės vaiko teisių apsaugos principą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. ir kt. v. I. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2011">3K-3-128/2011</a>).

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo G. K. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad nei trečiasis asmuo G. K., nei kasatorė J. K. neprisidėjo prie ginčo turto įsigijimo, o L. K. yra sąžininga turto įgijėja. Kasatoriams ginčo bute buvo leista gyventi tik laikinai, prie remonto darbų jie neprisidėjo, taip pat nėra įrodymų, kad 10 000 JAV dolerių suma panaudota namui pirkti. Trečiasis asmuo pritaria apeliacinės instancijos argumentui, kad kasatorė neįrodė, jog ji, o ne ieškovė, yra pirkėja, todėl pirkimo–pardavimo sutartis negali būti pripažinta apsimestiniu sandoriu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė L. K. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl jungtinės veiklos. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jungtinės veiklos. Ieškovė nesutinka su šiuo argumentu ir nurodo, kad teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisakė motyvuojamojoje nutarties dalyje.

2. Dėl apsimestinio sandorio. Ieškovė, priešingai nei kasatorė, pateikė įrodymus, kad turėjo pakankamai lėšų įsigyti ginčo turtą, kurį ir įsigijo. Kadangi atsakovė planavo bendrą gyvenimą su jos sūnumi G. K., o jie neturėjo kur gyventi, tai ieškovė leido jiems laikinai gyventi savo namo dalyje (duomenys neskelbtini). Ieškovė, 2006 m. vasario mėn. trečiajam asmeniui nutraukus santykius su atsakove, paprašė kasatorės išsikelti iš jos nuosavybės teise turimų gyvenamųjų patalpų. Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-445-324 atmetė J. K. ieškinį, kuriuo ji prašė pripažinti sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią V. K. esą įsipareigojo parduoti jai priklausančią namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), J. K.. Pareikšdama šį ieškinį, kasatorė pripažino, kad niekada nuosavybės teise neįgijo ir nevaldė ginčo turto. Ieškovė pritaria apeliacinės instancijos argumentui, kad kasatorė neįrodė, jog ji, o ne ieškovė, yra pirkėja, todėl pirkimo–pardavimo sutartis negali būti pripažinta apsimestiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M., J. S., kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-288/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-288/2009">3K-7-288/2009</a>).

3. Dėl iškeldinimo. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumą principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. R., O. R., kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-473/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-473/2009">3K-3-473/2009</a>; 2010 spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-410/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-410/2010">3K-3-410/2010</a>; kt.). Teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. R., O. R., kt., bylos Nr. 3K-3-1234/2000). Kauno apygardos teismo sprendimas dėl iškeldinimo atidėjimo vieneriems metams yra pagrįstas, nes būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų, be to, kasatorė, jos motina, iš ginčo būsto jau buvo raginama išsikelti nuo 2006 m.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu

Kasatoriai prašė pripažinti 2002 m. gegužės 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl L. K. įgytos nuosavybės pripažinti apsimestine, sutarties šalimi (pirkėja) pripažinti atsakovę J. K. bei perkelti jai iš ieškovės pirkėjo teises ir pareigas į ½ dalį šiuo sandoriu įsigyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, nepagrįstai nustatė, kad pirkėja buvo ieškovė. Teisėjų kolegija pasisako dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Sandoriai yra ne tik pagrindinis civilinių teisinių santykių atsiradimo, bet ir jų pakeitimo bei pabaigos pagrindas. Tiek įstatymų leidėjas, tiek civilinės apyvartos subjektai, sudarantys sandorius, siekia, kad sandorių pagrindu susiklostę santykiai išliktų stabilūs. Teismų praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad yra akcentuojamas vienas iš sandorių negaliojimo instituto tikslų – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apsaugoti sąžiningų civilinės apyvartos dalyvių, suinteresuotų sudaryto sandorio padariniu atsiradimu, teisėtus lūkesčius, t. y. pagrįstą tikėjimą, jog sandorio pagrindu atsiradusios teisės ar pareigos nebus kvestionuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“ administratorius UAB „Kononenko ir ko“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2011">3K-3-44/2011</a>; kt). Būtent dėl šios priežasties įstatymas riboja arba sandorio nuginčijimo, arba sandorio negaliojimo teisinių padarinių taikymo galimybę. Sandorio pripažinimas negaliojančiu, kaip civilinių teisių gynimo būdas, gali būti taikomas tik tada, kai privataus ar viešojo intereso negalima apginti kitais civilinių teisių gynimo būdais.

Kasatorių teigimu, gyvenamojo namo dalies pirkimo–pardavimo sandoris buvo apsimestinis, todėl turėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 1.87 nustatytu pagrindu, o teismai, spręsdami klausimą dėl šio sandorio apsimestinumo, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nes neįvertino kai kurių įrodymų ir nutartyje nepasisakė, kodėl juos atmetė.

Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga. Įrodinėtinų faktų apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-366/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-366/2010">3K-3-366/2010</a>). Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje.

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Būtent šiuo pagrindu kasatoriai prašė ginčijamąjį sandorį pripažinti negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NTMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-653/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-653/2006">3K-3-653/2006</a>; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2009">3K-3-228/2009</a>; kt.). Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2011">3K-3-26/2011</a>; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“ administratorius UAB „Kononenko ir ko“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2011">3K-3-44/2011</a>; kt). Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamąją reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartį, ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai reikalavimo teisę įsigijusiu ir už ją atsiskaičiusiu asmeniu. Kita vertus, viena įrodinėtinų aplinkybių, ginčijant sandorį kaip apsimestinį, šioje byloje buvo ir ta, ar sutartyje nurodytas asmuo kaip pirkėjas turėjo lėšų atsiskaityti už parduodamą turtą. Taigi, sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, įrodinėjimo dalyką lemia sandorio rūšis bei faktinis reikalavimo pagrindas, t. y. dėl kurio sandorio ar jo dalies (sąlygų) vyksta ginčas.

Teismai nustatė šio ginčo nagrinėjimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad ginčo sutarties pirkėja ir jos įgaliotasis asmuo G. K. vedė derybas su trečiaisiais asmenimis P. S., N. S., M. D. dėl pirkimo kainos mokėjimo sąlygų, sumokėjo pinigus, todėl ieškovė įgijo teises ir jas patvirtinančius dokumentus pagal ginčo sutartį. Teismai taip pat tyrė ir vertino aplinkybes, susijusias su pirkėjo finansinėmis galimybėmis. Teismai, remdamiesi nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad kasatorius neįrodė, jog pagal ginčijamąją sutartį būtų atsiskaitę kiti asmenys. Šias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje CPK nustatyta tvarka ištirti bei įvertinti įrodymai. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismai nustatė, kad sandorio šalis, ieškovė, turėjo realių finansinių galimybių sumokėti už ginčo turtą (palikimas po sutuoktinio mirties, parduota žemė), o kasatorių argumentai, kad atsakovė J. K. ir trečiasis asmuo G. K. ginčo turtą įsigijo skolintomis lėšomis, yra paneigti teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais (trečiųjų asmenų, liudytojų parodymais). Be to, kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad iš 2002 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties turinio negalima nustatyti, kad pinigai buvo pasiskolinti ginčo turtui įsigyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami klausimą dėl sandorio apsimestinumo dėl subjekto, tinkamai nustatė bylos įrodinėjimo dalyką, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, jog nekilnojamojo turto, esančio Kauno r. Ringaudų k., Gėlių g. 37 pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta ieškovė L. K. iš tikrųjų įgijo teises bei pareigas pagal šią sutartį ir jas realiai vykdė. Kasatorių argumentai, kad trečiojo asmens G. K. pozicija dėl ginčo turto įsigijimo pasikeitė po avarijos, nepaneigia teismų nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų.

Dėl jungtinės veiklos sutarties instituto normų taikymo

Kasatorių teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, nes apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai taikęs CPK 306 straipsnio 2 dalies normas, atsisakė pasisakyti dėl jungtinės veiklos. Teisėjų kolegija pasisako dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo turinį, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklos sutartį, taikymo.

Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tokios aplinkybės laikomos naujomis. Jos neturi būti nurodytos viso nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jų neturi būti procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepimuose, šalių žodiniuose argumentuose ar samprotavimuose) ar kitose įrodinėjimo priemonėse ir šaltiniuose (dokumentuose, kituose rašytiniuose įrodymuose, liudytojų parodymuose, kituose įrodymuose).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jungtinę veiklą reglamentuojančių teisės normų, nes apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kasatoriai savo procesiniuose dokumentuose, posėdžių metu nurodė aplinkybes, jog atsakovė J. K. ir trečiasis asmuo G. K. nuo 1996 m. gyveno kartu faktinėje santuokoje, susilaukė dukters, tačiau pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti jungtinę veiklą reglamentuojančių teisės normų, nes ginčas kilo ne tarp sugyventinių, o su ieškove.

Kasaciniame skunde nurodytose bylose jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamasis turtas įgytas po faktinio asmenų apsigyvenimo kartu, be to, jis nuosavybės teise priklausė vienam iš sugyventinių, todėl šiose bylose galėjo būti pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, jog nekilnojamasis turtas pirkimo–pardavimo sutartimi įgytas ir nuosavybės teise priklauso ieškovei, o ne vienam iš sugyventinių, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė jungtinę veiklą reglamentuojančių teisės normų.

Dėl nuomininko (naudotojo) šeimos nario nepilnametystės, kaip pagrindo atidėti teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymą

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šeimos turtą reglamentuojančias teisės normas bei neatsižvelgė į prioritetinės vaiko teisių apsaugos principus, todėl teisėjų kolegija pasisako šiais kasaciniame skunde iškeltais klausimais.

Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, atidėti ar išdėstyti sprendimo įvykdymą, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo diskrecija spręsti dėl sprendimo vykdymo atidėjimo skirtingų faktinių aplinkybių pagrindu. Bendrieji civilinių ir civilinių procesinių santykių principai lemia, kad sprendimo vykdymas turėtų būti teismo atidedamas tada, kai reikšmingi ir gintini skolininko interesai nusveria kreditoriaus interesą, kad teismo pripažinta teisė būtų įgyvendinta nedelsiant. Nepilnamečių vaikų teisė į būstą yra viena pagrindinių vaiko teisių, ginama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, siekiant nustatyti teisingą šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, turi būti atsižvelgiama į vaiko teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaiko interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., kt., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-473/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-473/2009">3K-3-473/2009</a>; 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-410/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-410/2010">3K-3-410/2010</a>; kt.). Teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas iš nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N., E. N. v. E. V., bylos Nr. 3K-3-1234/2000 m.).

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei, kasatorės J. K. buvusio sugyventinio motinai, jos nepilnametės dukters V. K. senelei. Ieškovė keldina jas ir kasatorių L. S., atsakovės J. K. sūnų, iš namo, kuriame jie gyveno iki šiol. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti šeimos turtą reglamentuojančias teisės normas ir sprendimo vykdymą dėl kasatorių bei nepilnamečio vaiko iš gyvenamųjų patalpų atidėti ne vieneriems metams, o iki V. K. pilnametystės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa (CK 3.84 straipsnio 3 dalis), tačiau ši teisė, kaip ir kitos, neabsoliuti. Ją gali varžyti būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad, atsižvelgiant į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą ir į tai, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar gintina asmens teisė į būsto neliečiamybę, taip pat apsvarstyti visas galimybes, kaip užtikrinti nepilnamečiams vaikams teisę turėti jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą. Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į kiekvienoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena šiame būste, jų elgesį, turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, būsto savininko elgesį ir pan. Be to, tokiu atveju būtina apsvarstyti visus įmanomus konkrečioje situacijoje vaiko interesų apsaugos būdus, siekiant, kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto, kuo, pirmiausia turi pasirūpinti tėvai (ir tik jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas), ir kad nebūtų pažeistos kitų asmenų – būtent patalpų savininko ir asmenų, turinčių teisę ir įstatymo nustatyta tvarka pageidaujančių išsinuomoti socialinį būstą, teisės.

Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgę į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą, įvertino, kad būsto savininkas leido laikinai gyventi savo sūnui, kasatoriams ir nepilnametei vaikaitei ieškovei nuosavybės teise priklausančiame būste, taip pat atsižvelgė į tai, kad nepilnametės vaikaitės senelė iš jai nuosavybės teise priklausančio namo reikalauja išsikelti nuo 2006 m. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendimo iškeldinti iki 2013 m. kovo 1 d. vykdymo atidėjimas labiausiai atitinka būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir vaiko interesų gynybos proporcingumo principą. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada ir pažymi, kad užtikrinti nepilnamečio vaiko aprūpinimą būstu privalo abu nepilnametės dukters V. K. tėvai – kasatorė J. K. ir trečiasis asmuo G. K..

Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje G. S. ir F. S. v. I. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2011">3K-3-128/2011</a>. Bylos, kuria remiamasi, ir konkrečiu atveju nagrinėjamos bylos ratio decidendi turi būti iš esmės vienodos, tokiu atveju bylos bus laikomos analogiškomis ir teismas turės pareigą vadovautis jau suformuotu precedentu analogiškoje ginčo situacijoje. Kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos G. S. ir F. S. v. I. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2011">3K-3-128/2011</a> ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Nors byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2011">3K-3-128/2011</a>, kaip ir nagrinėjamoje byloje, seneliai siekė iškeldinti nepilnametę vaikaitę ir jos motiną iš jiems nuosavybės teise priklausančio buto, tačiau išnagrinėtoje byloje, priešingai nei nagrinėjamoje, esminė aplinkybė buvo ta, kad nepilnametės vaikaitės tėvas, motinos sutuoktinis, buvo miręs. Dėl to išnagrinėtoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šeimos turtą reglamentuojančias teisės normas bei senelių pareigas, kai nepilnametės vaikaitės tėvas miręs, teismo sprendimo vykdymą iškeldinti iš buto atidėjo iki vaikaitės pilnametystės. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. S. ir F. S. v. I. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2011">3K-3-128/2011</a>, suformuotos praktikos.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad tenkinti kasacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs protingą ir sąžiningą vaiko interesų gynybos ir būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų pusiausvyrą, tinkamai įvertino šalių interesus ir pagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, t. y. iki 2013 m. kovo 1 d. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme

Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė ir trečiasis asmuo duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, nepateikė. Valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis priteistinos 93,13 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, t. y. iš atsakovės J. K. – 46,57 Lt, iš atsakovo L. S. – 46,56 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46,57 Lt (keturiasdešimt šešis litus 57 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo L. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46,56 Lt (keturiasdešimt šešis litus 56 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Šios nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Pranas Žeimys