Baudžiamoji byla Nr. 2K–37/2010
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.7.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. (K. M.) ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovo Večislavo Burneikos, kasacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutarties.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu K. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį teisės dirbti Lietuvos Respublikos policijos struktūrose atėmimu penkeriems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė K. M. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant K. M. atsiprašyti nukentėjusiojo asmens ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nukentėjusiojo A. R. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, jam priteista 31 300 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita ieškinio dalis atmesta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutartimi nuteistojo K. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu K. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuteistas už tai, kad, viršijęs įgaliojimus, nesunkiai sužalojo bejėgiškos būklės žmogų ir dėl to didelės žalos patyrė nukentėjusysis bei valstybė, būtent: eidamas Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos (duomenys neskelbtini) policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės vyresniojo patrulio pareigas, viršijo įgaliojimus, t. y., pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija), Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punktą, 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 23 straipsnį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 ir 4.4 punktų reikalavimus, 2006 m. gruodžio 9 d., apie 13.30 val., Vilniaus r., Rukainių sen., kelyje Rukainiai–Šumskas, 700 m iki Rukainių gyvenvietės, tuo metu, kai Vilniaus r. policijos komisariato Viešosios policijos Policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjas A. M., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, laikė dėl galimo pasipriešinimo valstybės tarnautojui sulaikytą A. R. prispaustą prie kelio dangos, dėl to jam esant bejėgiškos būklės, pribėgęs tyčia spyrė vieną kartą į veidą ir taip padarė jam poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, muštines žaizdas viršutinėje lūpoje bei išmušė priekinius viršutinius 11, 12, 21, 22 bei apatinius 31, 41 dantis, t. y. nesunkiai sutrikdė jo sveikatą; dėl to nukentėjusysis A. R. patyrė didelę turtinę žalą, o akivaizdžiai pažeminus Policijos autoritetą, Lietuvos Respublikos valstybė – didelę neturtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. M. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutartį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, bei priimti naują nuosprendį – jį išteisinti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, taip pat atmesti nukentėjusiojo A. R. pareikštą civilinį ieškinį.
Skunde kasatorius nurodo argumentus dėl ydingai surašyto kaltinamojo akto. Nuteistasis teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Iš pareikšto kaltinimo neaišku, ar nukentėjusysis A. R. įvykio metu pasipriešino policijos pareigūnams, ar ne. Pateiktame kaltinime neįvertinta pasipriešinimo policijos pareigūnams situacija ir nusikalstamos veikos aplinkybės nurodytos tik nuo to momento, kai policijos tyrėjas A. M. laikė prispaudęs parblokštą teisės pažeidėją A. R. prie kelio dangos. Atitinkamai ir teismas nevertino policijos, nukentėjusiojo, liudytojų veiksmų teisėtumo iki kasatoriui inkriminuotos veikos momento, o nustatęs, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytų reikalavimų, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, neperdavė bylos prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas įrodymų patikimumas ir jų vertinimas. Kasatoriaus manymu, atsižvelgiant į BPK 301 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepašalino įrodymų prieštaravimų. Kasatoriaus kaltė įvykdžius jam inkriminuotas veikas pagrįsta nepatikimais įrodymais, t. y. apsvaigusių nuo alkoholio nukentėjusiojo A. R. ir jam palankių liudytojų S. N., I. S. bei D. K. parodymais. Be to, nukentėjusysis ir jo liudytojai praeityje yra teisti bei bausti administracine tvarka. Liudytoja D. K. davė melagingus parodymus dėl jos buvimo įvykio vietoje. Liudytojos „parodymai“ turėjo būti vertinami visų bylos duomenų kontekste, t. y. atsižvelgiant į jos, kaip nepilnametės, girtavimą su abejotinos reputacijos ir teistais asmenimis. Taip pat buvo būtina atsižvelgti į liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasatoriaus įsitikinimu, šie bylos duomenys, nesant kitų juos patvirtinančių įrodymų, negalėjo būti pagrindas pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamas veikas. Be to, viešosios tvarkos pažeidėjams nukentėjusiajam ir liudytojams pradėtas ikiteisminis buvo nutrauktas, o kasatoriui, remiantis tais pačiais bylos duomenimis, pareikštas kaltinimas ir jis nuteistas. Byloje turėjo būti vertinama įrodymų visuma, o ne atskiri duomenys. Kasatorius pažymi, kad jis ir tyrėjas A. M. su girtais viešosios tvarkos pažeidėjais grūmėsi dėl kitų žmonių ir visuomenės teisėtų interesų, todėl jų veiksmai būtinai turėjo būti vertinami pagal BK 30 straipsnio bei 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktų reikalavimus. Visuotinai žinoma, kad policijos darbuotojas turi teisę panaudoti jėgą gindamas nuo pavojingo kėsinimosi arba gindamas kitų asmenų teises ar teisėtus interesus. Taip pat kasatorius ginčija byloje esančias specialisto išvadas. Specialisto išvada buvo gauta ikiteisminio tyrimo metu, realiai neveikiant rungimosi principui, nes gynyba negalėjo susipažinti su užduotimi specialistui, joje nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir pateikti konkrečių klausimų teismo medicinos specialistui. Be to, specialistui buvo pateikta medžiaga, aiškiai neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių, o klausimai suformuoti ydingai. Specialistui buvo pateiktas klausimas, ar sužalojimai galėjo atsirasti griūnant ar atsitrenkiant į kietus paviršius, tačiau nepaminėta, kad prieš asmeniui nugriūnat prieš jį buvo panaudoti koviniai veiksmai, be to, jis buvo neblaivus, o įvykio vietos reljefas – su įdubomis bei akmenuotas. Dar kasatorius pažymi, kad iš įvykio vietos buvo paimti du akmenys ir pridėti prie baudžiamosios bylos, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose jie neapžiūrėti ir neįvertinti. Apibendrindamas savo teiginius dėl įrodymų ir jų vertinimo, kasatorius tvirtina, kad surinkti byloje įrodymai palieka akivaizdžių abejonių dėl jo kaltės ir tai vienareikšmiškai turėjo būti aiškinama jo, kaip kaltinamojo, naudai.
Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovas Večislavas Burneika prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Skunde nurodoma, kad teismai tinkamai neišnagrinėjo valstybės civilinės atsakomybės klausimo. BK 228 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl visais atvejais būtina išsiaiškinti, kokius teisės aktus kaltininkas, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, pažeidė. K. M. inkriminuoti teisės aktų reikalavimų pažeidimai tiesiogiai nesusiję su policijos pareigūno įgaliojimais. Policijos pareigūno įgaliojimus nustato Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnis. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodomos prievartos rūšys ir jos panaudojimo sąlygos, o pagal 2 dalį policijos pareigūnui suteikiama teisė numatytais atvejais ir tvarka panaudoti fizinę prievartą. Taip pat kasatorius tvirtina, kad, vertinant faktines bylos aplinkybes, policijos pareigūnų, vairuotojo ir keleivių veiksmus nagrinėjamoje situacijoje, reikėjo atkreipti dėmesį į tai, kad kelias yra ne tik viešoji vieta, kurioje taikomos atitinkamos elgesio taisyklės, bet ir padidinto pavojingumo vieta. Vykdydami savo tiesiogines funkcijas, būdami uniformuoti ir turėdami policijos pareigūno statusą, pareigūnai nepažeidė jokių teisės aktų ir jų reikalavimai I. S. buvo teisėti. Konfliktinė situacija susidarė dėl A. R., I. S. ir S. N. neblaivumo bei netinkamo elgesio. Policijos pareigūnai tinkamai reagavo į teisės pažeidimus, neturėjo tikslo konfliktuoti su pažeidėjais ir fizinę prievartą panaudojo laikydamiesi nustatytų reikalavimų. Vairuotojas A. R. įvykio metu buvo neblaivus, neteisėtai reikalavo iš policijos pareigūno nutraukti vykdomas funkcijas, paleisti I. S. ir panaudojo prievartą prieš pareigūną. Liudytojas I. S., būdamas neblaivus, policijos pareigūnams, jo draugams bei nepilnametei D. K. matant, pradėjo šlapintis viešoje vietoje, į teisėtus policijos pareigūno reikalavimus nutraukti neteisėtus veiksmus nereagavo, barėsi necenzūriniais žodžiais ir priešinosi teisėtam reikalavimui eiti prie tarnybinio automobilio administracinės teisės pažeidimo protokolui surašyti bei bandė suduoti policijos pareigūnui. S. N., taip pat neblaivus, kartu su A. R. išlipo iš automobilio ir trukdė policijos pareigūnui atlikti pareigas. Taigi akivaizdaus ATPK pažeidimo nustatymas suteikė policijos pareigūnams teisę reikalauti, kad A. R., S. N. ir I. S. vykdytų jų teisėtus nurodymus, o atsisakymo vykdyti ar pasipriešinimo atveju – panaudoti prievartą. Civilinio atsakovo manymu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, galima teigti, kad A. R. sveikatos sutrikdymas buvo jo neatsargaus ir nerūpestingo elgesio padarinys, kurio jis nenumatė dėl objektyvių priežasčių (buvo neblaivus, agresyvus, nepagarbiai nusiteikęs prieš policijos pareigūnus), nors pagal veikos pobūdį turėjo ir galėjo numatyti, kad policijos pareigūnai dėl jo agresyvių veiksmų (pasipriešinimo ir įžeidinėjimo) ir jo draugų veiksmų (teisėtų reikalavimų nevykdymo, agresyvumo) galėjo panaudoti kovinius veiksmus įstatymų nustatyta tvarka. Atlikdami įstatyme numatytus veiksmus, policijos pareigūnai savo įgaliojimų neviršijo. Nagrinėjamoje situacijoje, kai policijos pareigūnams grėsė pavojus gyvybei, K. M. negalėjo suvokti, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK 228 straipsnyje numatyti padariniai. Kartu kasatorius pastebi, kad bylos nagrinėjimo metu liudytojai dėl objektyvių priežasčių skirtingai aiškino bylos aplinkybes ir skirtingai vertino situaciją. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, taikant BK 228 straipsnį, reikšmės turi tik vienos rūšies žala ir skirtingo pobūdžio padariniai nėra sumuojami. Dėl to žala sveikatai ir neturtinė žala dėl akivaizdžiai pažeminto Policijos autoriteto negali būti traktuojamos kaip viena žala ir tai negali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos požymis. Be to, veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo – būtina nustatyti netinkamu pareigų atlikimu sukeltų padarinių kokybinį atspindį kaltininko sąmonėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-512/2004). Tai nebuvo nustatyta. Pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pasak kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį. Nenustačius ir neįvertinus visų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių, negalima spręsti klausimo ir dėl valstybės civilinės atsakomybės bei žalos atlyginimo. Kasatorius tvirtina, kad valstybės civilinės atsakomybės klausimas tinkamai neišspręstas, o žalos dydis nepagrįstas įrodymais. Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti surašoma tiksliai laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis neatitinka įstatymo reikalavimų. Įžanginėje nutarties dalyje nenurodyta, kad teisėjų kolegija išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo atstovo Policijos departamento prie VRM apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio. Aprašomojoje nutarties dalyje netinkamai nurodyti apelianto civilinio atsakovo apeliacinio skundo esmė, apelianto prašymai, apskundimo pagrindai ir motyvai. Rezoliucinėje nutarties dalyje nenurodytas sprendimas dėl civilinio atsakovo apeliacinio skundo. Dėl to, nesant motyvuotų išvadų dėl dalies civilinio atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų ar esminių argumentų ir sprendimo dėl apeliacinio skundo, apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Kasatorius teigia, kad taip buvo padarytas esminis BPK pažeidimas.
Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepime teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties įžanginėje dalyje nurodyta, jog teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą tik pagal nuteistojo K. M. skundą, kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendį buvo apskundęs ir civilinio atsakovo atstovas. Nutarties aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad civilinio atsakovo atstovas yra padavęs skundą, trumpai išdėstė jo motyvus, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodė, koks sprendimas priimamas dėl šio skundo. Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta tik tai, kad nuteistojo K. M. apeliacinis skundas atmetamas. Prokuroro teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo civilinio atsakovo atstovo skundo, o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, užkertantį kelią tolesniam bylos nagrinėjimui aukštesnės instancijos teisme, kiti skunduose nurodomi motyvai, prokuroro manymu, plačiau neaptartini.
Nuteistojo K. M. ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovo Večislavo Burneikos, kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl civilinio atsakovo kasacinio skundo
Pagal BPK 332 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta išnagrinėjus bylą, susideda iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių. Teismas įžanginėje nutarties dalyje, be kitų reikalavimų, nurodo, kas yra apeliantas, o rezoliucinėje nutarties dalyje nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 2 ir 4 dalys).
Kasaciniame skunde civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie VRM, atstovas teisingai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes nesilaikė įstatyme numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui keliamų reikalavimų ir neišnagrinėjo apeliacinio skundo taip, kaip reikalaujama pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad teisėjų kolegija „<...> viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio <...>“, kai tuo tarpu apeliacinį skundą buvo padavęs ir civilinis atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Nutarties aprašomojoje dalyje konstatuota, kad civilinio atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir pateikti tam tikri motyvai dėl paduoto apeliacinio skundo, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog atmetamas tik nuteistojo K. M. apeliacinis skundas, o dėl civilinio atsakovo paduoto apeliacinio skundo joks sprendimas nenurodytas.
Šios aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutartis aiškiai neatitinka apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui keliamų reikalavimų, išdėstytų BPK 332 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir teismų praktiką, kai byloje paduota keletas apeliacinių skundų, reikia kiekvieną iš jų ne tik aptarti nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje, bet ir rezoliucinėje šių procesinių dokumentų dalyje nurodyti priimtą sprendimą dėl kiekvieno iš jų. Jeigu kurio nors apelianto prašymai netenkinami net iš dalies, nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kad jo apeliacinis skundas atmetamas. Priešingu atveju laikoma, kad sprendimas dėl skundo nepriimtas.
Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje konstatavęs, kad civilinio atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, priimtos nutarties rezoliucinėje dalyje dėl šio apeliacinio skundo nenurodė sprendimo, taigi pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus. Šie BPK reikalavimų pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir bylos dalis, kuria civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, skundas liko neišnagrinėtas, perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo byloje paduotą apeliacinį skundą.
Be to, atkreiptinas teismo dėmesys ir į Vilniaus apygardos teismo nutarties nustatomąją dalį, kurioje, aprašant K. M. padarytą nusikalstamą veiką, buvo praleista frazė „jam esant bejėgiškos būklės, pribėgęs tyčia spyrė jam vieną kartą į veidą“. Toks reikšmingų veikos kvalifikavimui faktinių aplinkybių nenurodymas nutartyje neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tačiau vertintinas tik kaip techninė klaida, nesudaranti teisinio pagrindo konstatuoti esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.
Pripažinus, kad civilinio atsakovo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuri buvo apskųsta šiuo skundu, nepatikrinta, kiti civilinio atsakovo kasacinio skundo motyvai šioje nutartyje nesvarstomi.
Dėl nuteistojo K. M. kasacinio skundo
BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, pažyminčios baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Bylos medžiaga patvirtina, kad K. M. pateiktame kaltinamajame akte nurodytos visos veikos kvalifikavimui reikšmingos faktinės aplinkybės. Kolegijos vertinimu, prieškonfliktinės situacijos, buvusios iki nusikalstamos veikos padarymo, nurodymas nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas, nes tai faktinės situacijos vertinimo teisiniu aspektu niekaip neįtakotų. K. M. veiksmai, kuriais viršyti jam suteikti įgaliojimai ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam A. R., įvykdyti jau po to, kai kitas policijos pareigūnas esamam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti buvo panaudojęs kovinius veiksmus, todėl A. R. jokios grėsmės nebekėlė ir konfliktas buvo nuslopintas. Dėl tų pačių priežasčių nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai netaikė BK 30 straipsnio bei BK 59 straipsnio 6 ir 8 punktų nuostatų.
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų. Taigi įrodymų vertinimas kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tik tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
Skunde K. M. nepagrįstai ginčija bylos duomenų, kurių pagrindu jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, vertinimą. Kasatorius iš esmės išsako tik savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo, tačiau teismui, nagrinėjančiam bylą, tai nėra privaloma. Byloje neginčijamai nustatyti faktai, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai įvykio metu buvo apsvaigę, neleidžia savaime tvirtinti, jog šių proceso dalyvių parodymai yra nepatikimi. Kolegijos vertinimu, teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. R. ir liudytojų S. N., I. S. bei D. K. parodymais, nes nustatyta, kad šie buvo nuoseklūs, vienodi bei atitiko kitus bylos duomenis. Šiuos asmenis neigiamai apibūdinantys požymiai (girtavimas, teistumai ir pan.) negalėjo turėti tiesioginės įtakos įrodymų vertinimo rezultatams.
Kaip nepagrįsti taip pat atmestini skundo argumentai dėl specialisto išvados neatitikimo leistinumo reikalavimui. Kasatoriaus teiginys, kad specialisto išvada gauta ikiteisminio tyrimo metu neveikiant rungimosi principui, neturi pagrindo. Skirtingai nei ekspertizės skyrimo atveju, pateikiant konkrečias užduotis specialistui, specialisto išvada suinteresuoti asmenys apie tai neinformuojami ir pagal BPK negali pateikti prašymų dėl klausimų specialistui uždavimo. Kolegija laiko, kad byloje esančios specialisto išvados gautos įstatymo nustatyta tvarka, nesuvaržant nuteistojo K. M. gynybos teisių.
Neteisingai kasaciniame skunde interpretuojamas ir BPK 301 straipsnio taikymas, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali, t. y. turi teisę, o ne pareigą, atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktika, taikant šia normą, patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Taigi teismas privalo ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų tyrimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutarties dalį, kuria nagrinėtas civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovo Večislavo Burneikos, apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Gintaras Goda
Antanas Klimavičius
