Baudžiamoji byla Nr. 2K-407/2009
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.4
(S)
2009 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Aidai Japertienei,
gynėjui advokatui Laimučiui Jankauskui,
išteisintajai V. P.,
nukentėjusiesiems R. V., R. V.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. V. ir R. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 6 d. nutarties.
Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu V. P. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nesant jos veikoje nusikaltimo sudėties požymių.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 6 d. nutartimi nukentėjusiųjų R. V. ir R. V. bei Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinius skundus atmetė.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nukentėjusiųjų ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Išteisintoji V. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji, dirbdama (duomenys neskelbtini) notarų biuro notare, t. y. būdama valstybės tarnautoja, atliekanti Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku nuo 2002 m. birželio 17 d. iki 2004 m. kovo 3 d. notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), viršydama savo įgaliojimus, pažeidė 1992 m. gruodžio 1 d. Notariato įstatymo Nr. I-2882 31 straipsnio reikalavimus, kad atlikdamas notarinius veiksmus notaras nustato asmens tapatybę pagal pateiktą asmens tapatybės kortelę arba kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriame yra asmens kodas ir nuotrauka, bei įsitikina fiziniu asmenų veiksnumu, ir, nesant akivaizdoje įgaliojančio asmens, 2002 m. birželio 17 d. R. V. ir R. V. įgaliojime (registro Nr.(duomenys neskelbtini)), išduotame R. D., išbraukė žodį „neapibrėžtam“ ir įrašė žodžius „dvejų metų“. Ši įrašą V. P. patvirtino savo parašais ir (duomenys neskelbtini) notarų biuro antspaudais bei perdavė įgaliojimą R. D.. Šį įgaliojimą panaudojus sudarant 2004 m. kovo 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, priešingą įgaliotojų interesams, R. V. ir R. V. priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), parduodant V. C., R. V. ir R. V. patyrė didelę 88 500 Lt turtinę žalą. Taip V. P. diskreditavo notariato, kaip valstybės institucijos, autoritetą ir padarė didelę žalą valstybei.
Kasaciniu skundu nukentėjusieji R. V. ir R. V. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatoriai nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeisdamas BPK teisės normas. Be to, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismai nuosprendį grindžia vienas kitam prieštaraujančiais argumentais. Teismas pripažįsta, kad yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminė praktika, kad įgaliojimas pagal CK 2.142 straipsnį gali būti išduotas apibrėžtam terminui ir neapibrėžtam terminui. Jeigu terminas neapibrėžtas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus. Forminant 2004 m. kovo 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurią kasatorių pastatas parduotas V. Ch., jau buvo praėję daugiau kaip vieneri metai ir pagal tokį įgaliojimą R. D. neturėjo teisių įforminti pirkimo-pardavimo sutarties. Anot kasatorių, tai suprato ir išteisintoji V. P.. Šią aplinkybę patvirtina įgaliojimo galiojimo termino ištaisymas iš „neapibrėžto“ į „dvejiems metams“. Jeigu įgaliojimas būtų galiojęs ir neištaisius jo galiojimo termino, tai nebuvo jokio reikalo ištaisyti įgaliojimo galiojimo terminą. Tai rodo, kad V. P. suprato, jog įgaliojimo terminas pasibaigęs ir, klastodama dokumentą, suprato, kad ji veikė neteisėtai. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad pagal R. D. pateiktą įgaliojimą VĮ „Registrų centras“ neišdavė nuosavybės teisę patvirtinančios pažymos ginčo pastatams perleisti. Anot kasatorių, apylinkės teismas šių aplinkybių nevertino, o apygardos teismas šią aplinkybę vertino nesivadovaudamasis logikos dėsniais ir padarė klaidingą išvadą, kad pirkimo-pardavimo sandoris būtų sudarytas nepriklausomai nuo to, ar buvo įgaliojime ištaisyta data, ar ne. Neištaisius įgaliojimo galiojimo laiko, sandoris negalėjo būti sudarytas. V. P. sudaryti sandorio negalėtų vien dėl to, kad VĮ „Registrų centras“ pagal negaliojantį įgaliojimą R. D. neišduotų pažymos kasatoriui priklausančią pastato nuosavybę. Tam notarė ir ištaisė įgaliojimo galiojimo terminą ir dėl to R. D. galėjo gauti pažymą ir sudaryti sandorį.
Kasatorių teigimu, nepagrįsta ir teismo išvada, kad jie buvo tik fiktyvūs pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai. Kasatorių nuosavybės teisės buvo įregistruotos VĮ „Registrų centras“ ir niekieno nebuvo nuginčytos. CK 1.75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Vien dėl to, kad jie išdavė R. D. įgaliojimą, negali būti daroma išvada, kad pastato savininkas buvo M. Ch.. Kasatoriai nurodo, kad dėl neteisėto pastato pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia Jonavos rajono apylinkės teisme jie iškėlė civilinę bylą, kuri yra sustabdyta iki bus išnagrinėta ši baudžiamoji byla. Todėl teismo išvada, kad jie nelaikytini pastato savininkais ir R. ir R. V. nepadaryta žala, neatitinka įstatymo ir faktinių bylos aplinkybių. Pasak kasatorių, Notariato įstatymas nustato, kad notaras veikia valstybės vardu ir remdamasis įstatymais užtikrina, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Byloje nustatyta, kad notarė be jų žinios ir sutikimo ištaisė įgaliojimą – dokumentą, suteikiantį teisę disponuoti jo turtu ir šio ištaisyto įgaliojimo pagrindu jo vardu sudarė pastatų perleidimo sandorį. Kartu notarė diskreditavo valstybę ir padarė didelę žalą ne tik kasatoriams, bet ir valstybei. Tiek Lietuvos teisingumo ministerija, tiek Notarų rūmai bei Administracinis teismas svarstė V. P. drausminę atsakomybę, tačiau drausminės atsakomybės klausimai šiuo atveju negali būti siejami su baudžiamosios atsakomybės buvimu ar nebuvimu. Teismo nurodytos aplinkybės galėjo būti svarbios tik skiriant bausmės dydį, o ne baudžiamosios veikos buvimą ar nebuvimą. Teismas nevertino R. D. ir V. P. teismo posėdyje duotų parodymų prieštaravimų. R. D. parodė, kad notarės neprašė įgaliojimo ištaisyti, o V. P. teigė, kad R. D. iš mobiliojo telefono skambino R. V. ir kasatorius jai telefonu išreiškė valią taisyti įgaliojimo galiojimo terminą. Tiek V. P., tiek M. Ch. bei V. Ch. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl davė neteisingus parodymus. Tuo tarpu kasatorių parodymai yra nuoseklūs. Todėl teismo išvada, jog kasatorių parodymais tikėti negalima, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismas, padaręs išvadas, kurios neišplaukia iš byloje surinktų įrodymų ir įstatymo, taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl išteisinimo pagal kaltinimą piktnaudžiavimu pagrįstumo
Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu notarę V. P. dėl kaltinimo piktnaudžiavimu išteisino, nes nenustatė didelės žalos, kurią savo veika būtų padariusi kaltinamoji. Teismas konstatavo, kad jos veiksmai ištaisant įgaliojimą nesant akivaizdoje įgaliojančio asmens, yra priešingi Notariato įstatymo reikalavimams, tačiau neperžengia drausminio nusižengimo požymių. Tokį teismo vertinimą nulėmė išvada, kad notarės atliktas pataisymas yra formalaus pobūdžio ir pagal tuo metu galiojusią notarinę praktiką neturėtų būti traktuojamas kaip įgaliojimo termino pratęsimas ir kad nėra įrodymų, jog V. P. veiktų prieš įgaliotojų valią, siektų gauti kokios nors naudos ar būtų suinteresuota įgaliojimo pratęsimu. Teismas savo vertinimą taip pat motyvavo tuo, kad dėl V. P. padaryto Notariato įstatymo pažeidimo buvo inicijuota neeilinė notarės atestacija, tačiau Notarų atestacijos komisijos 2007 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 1 buvo pripažinta, kad V. P. tinka eiti notarės pareigas. R. V. ir R. V. skundai dėl tokio sprendimo buvo atmesti tiek Lietuvos notarų rūmų prezidiumo (2007 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 7) bei Teisingumo ministerijos (2007 m. vasario 26 d. sprendimas Nr.(I.16)-7R-2280), tiek ir teismų (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas ir Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis). Pažymėtina, kad byloje esančių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, jog R. V. ir R. V. buvo fiktyvūs pastato savininkai ir jokios žalos dėl jo pardavimo nepatyrė. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas R. V. ir R. V. apeliacinį skundą, iš esmės nurodė tuos pačius argumentus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymi, kad piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnyje, yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, sukėlęs padarinius – didelę žalą valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis, žymintis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą. Konkrečių didelės žalos kriterijų įstatymas nenurodo, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais arba viršija savo įgaliojimus, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia).
Teisėjų kolegija, įvertinusi R. V. ir R. V. kasacinio skundo argumentus, pagrindo naikinti ar keisti teismų priimtų sprendimų nenustatė. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad V. P., ištaisydama įgaliojimą nesant akivaizdoje įgaliojančio asmens, pažeidė Notariato įstatymo reikalavimus, tačiau teismai tinkamai įvertino šį pažeidimą kaip neperžengiantį drausminio nusižengimo ribų. Kolegijos vertinimu, ši išvada pagrįsta, nes nepasitvirtino esminės kaltinimo aplinkybės, kad V. P. veiksmai, ištaisant įgaliojimą ir tvirtinant pastato pirkimo-pardavimo sandorį, atlikti priešingai įgaliotojų R. V. ir R. V. valiai ir kad dėl šių veiksmų šie patyrė žalos. Nenustatyti ir būtini subjektyvieji požymiai – kad notarė suvoktų, jog tvirtina neteisėtą sandorį, numatytų žalos atsiradimo galimybę ir šios žalos norėtų ar sąmoningai leistų jai atsirasti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. ir R. V. 2002 m. birželio 17 d. surašė įgaliojimą R. D. atlikti įvairius teisinius veiksmus, susijusius su gamybinio pastato 2G1pg (angaro), esančio (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), disponavimu, tarp jų ir parduoti šį pastatą ne mažiau kaip už 8000 Lt. Įgaliojimas, kurį patvirtino notarė V. P., buvo surašytas neapibrėžtam terminui, išaiškinant ir suvokiant šį įrašą taip, kad įgaliojimas galios tol, kol atsiras vienas iš pagrindų jam pasibaigti (CK 2.147 straipsnis). Byloje įrodymais patvirtinta, kad įgaliojimo sudarymo metu (2002 m. birželio 17 d.) dar nebuvo susiformavusi notarinė praktika dėl įgaliojimo „neapibrėžto termino“ reikšmės, todėl neapibrėžtas terminas notarės buvo suprastas kaip neturintis maksimalios ribos. Taigi teismams nekilo abejonių dėl to, kad V. P. buvo įsitikinusi, jog 2002 m. birželio 17 d. surašytas įgaliojimas galiojo ir 2004 m. kovo 3 d., kai buvo patvirtintas pastato pardavimas V. Ch., ir kad šis sandoris atitinka pastato savininkų R. V. ir R. V., surašiusių įgaliojimą neapibrėžtam terminui, valią. Įgaliojimo ištaisymas sukonkretinant jo galiojimo terminą buvo atliktas siekiant palengvinti įgaliotam asmeniui R. D. dokumentų tvarkymą, be to, prieš tai telefonu gavus asmens, prisistačiusio pastato savininku, žodinį sutikimą. Taigi ir šis veiksmas, V. P. supratimu, buvo atliktas įgyvendinant įgaliotojų valią, bet ne priešingai jai.
Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes gamybinis pastatas, nors ir buvo registruotas R. V. ir R. V. vardu, tačiau pirktas mokant M. Ch. pinigais, įgaliojimas surašytas M. Ch. svainiui R. D.. Pastato savininkai R. V. ir R. V. nesiėmė pastangų panaikinti surašyto įgaliojimo, nekontroliavo įgalioto asmens atliekamų sandorių su jiems priklausančia nuosavybe, neprieštaravo jo sudarytam pastato nuomos sandoriui, nereikalavo iš jo pinigų, kuriuos šis gaudavo už pastato nuomą. Apie tai, kad pastatas parduotas be jo žinios, R. V. pareiškė notarei, o vėliau ir prokuratūrai, praėjus dvejiems metams po jo pardavimo. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, nors ir neleidžia daryti išvados, kad R. V. ir R. V. nebuvo tikrieji pastato savininkai (tikrų ir netikrų savininkų sąvokos teisėje nėra žinomos), tačiau vis dėlto rodo, jog savininkai elgėsi kaip asmenys, kurie visiškai pasitiki įgalioto asmens veiksmais arba kuriems visiškai nerūpi pastato likimas. Tokiomis aplinkybėmis R. V. ir R. V. parodymus, kad jie surašė įgaliojimą tik vieneriems metams ir pastatas parduotas prieš jų valią ir kad telefonu jokio sutikimo taisyti įgaliojimą nedavė, teismai pagrįstai vertino kritiškai.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padarytai išvadai, kad tarp V. P. padaryto Notariato įstatymo pažeidimo ištaisant įgaliojimą ir dėl pastato pardavimo galimai atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio. Kolegijos vertinimu, klausimai, ar R. V. ir R. V. patyrė žalą ir kas už šią žalą atsakingas, įrodinėtini ir spręstini civilinio proceso tvarka.
Kolegija taip pat konstatuoja, kad teismai pagrįstai paneigė kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę, jog savo veiksmais V. P. diskreditavo notariato, kaip valstybės institucijos, autoritetą ir padarė didelę žalą valstybei. Šią išvadą paneigia ne tik teismų nustatytos ir pirmiau aptartos faktinės bylos aplinkybės, bet ir Notarų atestacijos komisijos (2007 m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 1), Lietuvos notarų rūmų prezidiumo (2007 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 7), Teisingumo ministerijos (2007 m. vasario 26 d. sprendimas Nr.(I.16)-7R-2280) oficialios išvados dėl notarės veiksmų vertinimo, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. ir Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimai. Visuose šiuose dokumentuose iš esmės konstatuotas formalus V. P. padaryto pažeidimo pobūdis, neleidžiantis daryti išvados apie notariato autoriteto menkinimą ir didelę žalą valstybei. Pagrindo daryti priešingas išvadas šioje baudžiamojoje byloje taip pat nėra.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiųjų R. V. ir R. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas
Olegas Fedosiukas
