Dėl šio kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Šilna“ bankroto byloje, peržiūrėjimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-386/2010 Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus AB banko „Snoras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutarties, priimtos dėl šio kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Šilna“ bankroto byloje, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus bankroto byloje prašomų įtraukti į jo finansinį reikalavimą delspinigių dydžio pagrįstumo.

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 m. gegužės 14 d., UAB „Šilna“ iškelta bankroto byla. Joje kreditorius AB bankas „Snoras“ (toliau – ir bankas) pateikė teismui tvirtinti 2 217 744,32 Lt reikalavimą, susidedantį iš 2 075 036,46 Lt negrąžinto kredito ir sutartinių palūkanų už naudojimąsi kreditu sumos bei 142 701,86 Lt delspinigių, apskaičiuotų taikant 0,05 proc. dydį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už ilgesnį nei CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas šešių mėnesių senaties terminas laikotarpį.

Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi iš dalies patenkino kreditoriaus AB banko „Snoras“ reikalavimą, įtraukdamas jį į BUAB „Šilna“ kreditorių sąrašą ir patvirtindamas jo 2 075 036,46 Lt reikalavimą; bankroto administratoriaus įgalioto asmens ginčytos šio kreditoriaus finansinio reikalavimo dalies dėl 142 701,86 Lt delspinigių tvirtinimo klausimą nutarė spręsti 2009 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 4 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus AB banko „Snoras“ 2 125 871,94 Lt reikalavimą. Spręsdamas dėl šio kreditoriaus prašomų įtraukti į jo finansinio reikalavimo sumą delspinigių dydžio (142 701,86 Lt) pagrįstumo, teismas nustatė, kad kreditorius AB bankas „Snoras“ pateikė tvirtinti delspinigių sumą, apskaičiuotą taikant 0,05 proc. dydį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašomus įtraukti į finansinio reikalavimo sumą delspinigius, išskyrus delspinigius už vėlavimą grąžinti kreditą pagal sutartį Nr. 031-82202-000, kreditorius apskaičiavo už ilgesnį nei šešių mėnesių senaties terminas laikotarpį. Dėl kreditoriaus argumento, kad senaties termino skaičiavimas nutrūko jam kreipusis į teismą dėl įtraukimo į bankroto bylą trečiuoju asmeniu, teismas pažymėjo, jog pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas nutrūksta įstatyme nustatyta tvarka pareiškus ieškinį, tuo tarpu kreditorius nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi į teismą dėl delspinigių priteisimo. Kadangi, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, vertinamas atsakovo mokumas ir nenagrinėjami į teismą besikreipiančio asmens finansinių reikalavimų atsakovui bei tokių reikalavimų konkrečių sudedamųjų dalių dydžio pagrįstumo klausimai, tai, teismo nuomone, kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar prašymas įtraukti asmenį į šį procesą trečiuoju asmeniu negali būti vertinamas kaip reikalavimo priteisti konkrečią pinigų sumą pareiškimas teismine tvarka, kartu – ir senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti nutraukimas. Teismui nustatytos pareigos būti aktyviam bankroto procese pagrindu pripažinęs nepagrįstu ir kreditoriaus tvirtinimą, kad senaties terminas netaikytinas, nes to neprašo bankrutuojančios bendrovės atstovai, teismas atmetė kreditoriaus argumentą, jog delspinigiai turi būti skaičiuojami už ilgesnį nei CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintas ieškinio senaties terminas laikotarpį. Be to, teismas nurodė, kad, remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, aiškiai per didelės netesybos gali būti teismo sumažintos iki sumos, kuri visiškai padengtų kreditoriaus nuostolius; teismų praktikoje įprastu pripažintinas 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelsimo įvykdyti piniginę prievolę dieną dydis. Pažymėjęs, kad kreditorius nepateikė teismui jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog jo patirti nuostoliai nagrinėjamu atveju viršija įprastus, teismas, atsižvelgdamas į viešąjį interesą ir vykdydamas pareigą užtikrinti vienodą visų kreditorių interesų apsaugą, į AB banko „Snoras“ finansinio reikalavimo sumą įtrauktinos delspinigių sumos dydį sumažino iki 50 835,48 Lt, apskaičiuotų taikant 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną dydį už ne ilgesnį nei CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintam ieškinio senaties terminui lygų šešių mėnesių laikotarpį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kreditoriaus AB banko „Snoras“ atskirąjį skundą, 2010 m. kovo 18 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog AB banko „Snoras“ Marijampolės filialas 2008 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. M-00120/08 „Dėl sutarčių nutraukimo prieš terminą“ informavo UAB „Šilna“, kad, šiai nesumokėjus pradelstos skolos iki 2009 m. sausio 5 d., kredito sutartys Nr. 031-82202-000 ir Nr. 031-82203-000 bus vienašališkai nutrauktos. UAB „Šilna“ 2009 m. sausio 5 d. raštu prašė nenutraukti kredito sutarčių, nurodydama, kad sumokės skolą bankui. Teisėjų kolegijos nuomone, šis raštas neįrodo, kad UAB „Šilna“ sutiko mokėti bankui delspinigius, todėl negalima pripažinti, jog nuo 2009 m. sausio 5 d. ieškinio senatis nutrūko. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas delspinigius už šešių mėnesių laikotarpį, tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, kartu pažymėdama, jog bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia teismo teisę taikyti ieškinio senatį ex officio ir nesant ginčo šalies prašymo. Teisėjų kolegija sutiko su atskirojo skundo argumentu, kad pagal formuojamą teismų praktiką sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų mažinimo iki konkretaus 0,02 proc. dydžio, pažymėdama, jog dėl teismo nustatyto konkretaus delspinigių dydžio pagrįstumo sprendžiama įvertinant, ar teismas nepažeidė delspinigių mažinimo atvejus ir kriterijus reglamentuojančių teisės normų, o kitus klausimus, kurie palikti spręsti teismo nuožiūra, sprendė pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sumažino kreditoriaus AB banko „Snoras“ prašomų įtraukti į jo finansinį reikalavimą delspinigių dydį iki 0,02 proc., toks jų dydis atitinka pirmiau nurodytus principus, yra nustatytas atsižvelgiant į viešąjį interesą ir teismo pareigą užtikrinti visų kreditorių interesų apsaugą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kreditorius AB bankas „Snoras“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti jo finansinio reikalavimo dalies dėl delspinigių tvirtinimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.130 straipsnio 2, 3 dalių) aiškinimo ir taikymo praktikos, nes nepagrįstai savo iniciatyva taikė ieškinio senaties terminą, siaurinamai aiškino teisės normas dėl ieškinio senaties termino nutrūkimo skolininkui atlikus veiksmus, kuriais šis pripažįsta prievolę kreditoriui, dėl to be pagrindo sumažino kasatoriaus finansinį reikalavimą.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nesant ginčo šalies prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, teismas negali taikyti jos savo iniciatyva. Jokių išimčių šiuo klausimu nenustatyta. Nei finansinio reikalavimo tvirtinimo metu, nei sprendžiant dėl jo pagrįstumo teisminio nagrinėjimo metu skolininkui atstovaujantis bankroto administratorius neprašė taikyti ieškinio senaties kreditoriaus reikalavimui dėl netesybų priteisimo, be to, teismo posėdyje papildomai nurodė, kad visiškai sutinka su kasatoriaus prašomu patvirtinti finansiniu reikalavimu. Aktyvus teismo vaidmuo bankroto bylose neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančių rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 12, 13, 178 straipsniai). Kasatoriaus įsitikinimu, šiuo atveju bankroto byloje kreditoriaus pateiktas prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Dėl to, nesant pareikšto bankrutuojančios įmonės interesus ginančio bankroto administratoriaus, kuriam, be kita ko, keliami specialūs profesiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai bei aukštesni apdairumo ir rūpestingumo kriterijai, prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, šio savo iniciatyva negalėjo taikyti ir teismas.

Bylos duomenimis, kreditoriui (kasatoriui) pareikalavus, kad skolininkas UAB „Šilna“ iki 2009 m. sausio 5 d. įvykdytų įsipareigojimus (tarp jų – ir sumokėtų tą dieną apskaičiuotus delspinigius), skolininkas pripažino prievoles, prašė jų vykdymą atidėti ir nurodė sumokėsiąs pagal kredito sutartis susidariusią skolą, reikalavimo dalies dėl delspinigių neginčijo. Kasatoriaus nuomone, remiantis kasacinio teismo formuojama CK 1.130 straipsnio 2 dalies aiškinimo praktika, tokie skolininko veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą kreditoriaus reikalavimams, taip pat ir dėl delspinigių, bei sudarė pagrindą skaičiuoti juos iš naujo. Teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į nurodytus bylos duomenis, todėl nepagrįstai nevertino išvardytų skolininko veiksmų kaip patvirtinančių ir jo prievolės mokėti bankui delspinigius pripažinimo.

2. Nustatydami delspinigių 0,02 proc. tarifą ir nurodydami, kad kreditorius (kasatorius) neįrodė nuostolių, viršijančių įstatyme bei teismų praktikoje nustatytą minimalų jų dydį, teismai netinkamai aiškino ir taikė sutartinių netesybų institutą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.71 straipsnį, 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį), nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos, jog sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio kreditoriui nereikia įrodinėti, pažeidė sutarčių laisvės principą, nepagrįstai, pažeisdami CPK 12, 178 straipsnius, perkėlė įrodinėjimo naštą kasatoriui. Be to, teismai, šalių kredito sutartyse sulygtą 0,05 proc. delspinigių dydį pripažindami aiškiai per dideliu ir dėl to sumažindami jį iki 0,02 proc. tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų teisės principų, viešojo intereso bei vienodos visų kreditorių interesų apsaugos užtikrinimo pagrindu, tik formaliai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kriterijus, nevertino ir nepasisakė dėl visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių: neidentifikavo šalis siejančių sutartinių santykių pobūdžio ir neatsižvelgė į jų specifiką, neįvertino skolininko neįvykdytos prievolės dydžio ir prašomos patvirtinti delspinigių sumos santykio, nepaisė sutarties šalių interesų pusiausvyros. Nurodyti pažeidimai lėmė nepagrįstą delspinigių sumažinimą.

3. Kasatoriaus teigimu, BUAB „Šilna“ bankroto administratorius jo finansinio reikalavimo neginčijo, visą jį, įskaitant ir dalį dėl delspinigių, pateikė tvirtinti pirmosios instancijos teismui. Administratorius neginčijo kasatoriaus reikalavimo dėl delspinigių ir teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. posėdyje, kai buvo sprendžiamas finansinio reikalavimo dalies dėl delspinigių tvirtinimo klausimas, tačiau šiame posėdyje, savo iniciatyva iškėlęs klausimus dėl ieškinio senaties termino taikymo ir delspinigių mažinimo, teismas baigė bylos nagrinėjimą iš esmės ir atidėjo nutarties paskelbimą 2009 m. spalio 7 d. Taip, kasatoriaus teigimu, jis neteko galimybės tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui teisme, pateikti atsikirtimus į argumentus dėl ieškinio senaties taikymo teismo iniciatyva, įrodinėti dėl skolininko prievolės pažeidimo patirtų nuostolių dydį. Taigi buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), rungtyniškumo ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 178 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, šie esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329, 360 straipsniai).

Bankrutuojančios UAB „Šilna“ pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį įstatymo atsiliepimams į kasacinius skundus keliamų reikalavimų (CPK 351 straipsnio 1 dalis).

Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties taikymo

Pagal CK 1.126 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Darytina išvada, kad, nesant ginčo šalies prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, teismas negali taikyti jo savo iniciatyva. Nagrinėjamoje byloje nei kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo metu, nei sprendžiant dėl jo pagrįstumo teisminio nagrinėjimo metu skolininkui atstovaujantis bankroto administratorius neprašė taikyti ieškinio senatį kreditoriaus reikalavimui dėl delspinigių, apskaičiuotų už ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį. Priešingai, teismo posėdyje jis papildomai nurodė, kad visiškai sutinka su kreditoriaus prašomu patvirtinti finansiniu reikalavimu dėl 142 701,86 Lt delspinigių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant pareikšto bankrutuojančios įmonės interesus ginančio bankroto administratoriaus prašymo, bylą nagrinėję teismai, savo iniciatyva taikydami ieškinio senatį, pažeidė materialiosios teisės normą (CK 1.126 straipsnio 2 dalį).

Dėl netesybų dydžio

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą svarstytas „aiškiai per didelių“ netesybų klausimas ir, taikant CK 6.73 straipsnio 2 dalį, priimta sprendimų dėl jų dydžio nustatymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje L. A. D. v. Gyvenamųjų namų statybos bendrija “Krantas-2”, bylos Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB “Glass Market” v. UAB “Lygiakraštis”, bylos Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-316; kt.). Iš šių nutarčių galima daryti išvadą, kad sutartimi nustatytos 0,2 proc. ir didesnės netesybos paprastai yra aiškiai per didelės. Tačiau ši išvada nereiškia, kad yra suformuota Lietuvos teismų praktika, jog, mažinant „aiškiai per dideles“ netesybas, yra priteisiamos 0,02 proc. dydžio netesybos.

Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį yra nustatyta žemiausia netesybų mažinimo riba – jos neturi būti mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Ši nuostata pakartota ir CK 6.258 straipsnio 3 dalyje. Nuostoliai gali būti sutartiniai arba nustatomi įstatymo. Pagal CK 6.261 straipsnį sutarčių ar įstatymo nustatytos palūkanos yra minimalūs nuostoliai. Sutartimi nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, todėl jos yra civilinės atsakomybės forma. Sutartinės netesybos yra nuostoliai, todėl, kai jos nustatytos sutartimi, kreditoriui nereikia įrodinėti nuostolių dydžio. Teismui išlieka pareiga kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir jis turi pakeisti netesybų dydį tais atvejais, kai nuostolių dydį reikia mažinti. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Tokios minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar nuostoliais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką netesybų įskaitymas į nuostolius nesudaro pagrindo visais atvejais sumažinti sutartines netesybas iki minimalių ar įrodytų nuostolių dydžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 2 dalis, 6.156 straipsnis).

Teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73, 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, bei spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, kt.) ir nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje byloje. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos.

Bylą nagrinėję teismai, sumažindami netesybų dydį nuo sutartimi sutartų 0,05 proc. delspinigių iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, motyvavo tuo, kad netesybos yra aiškiai per didelės, nes kreditorius nepateikė teismui įrodymų, leidžiančių spręsti, jog jo patirti nuostoliai nagrinėjamu atveju viršija įprastus, nes teismų praktikoje įprastais nuostoliais pripažintinas 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelsimo įvykdyti piniginę prievolę dieną dydis. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad teismai, parinkdami konkretų netesybų dydį – 0,02 proc., t. y. nustatydami netesybas, atitinkančias minimalius įstatyminius nuostolius (CK 6.210 straipsnis), nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, neatsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų dydžio) nustatymą. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų dydžio reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Dėl to, mažinant netesybų dydį, būtina atsižvelgti į tai, kokio dydžio netesybos pasirinktos šalių valia ir sulygtos sutartimi. Bylą nagrinėję teismai neįvertino to, kad ginčo netesybos atsirado iš šalių sutartinių santykių, taip pat šių santykių pobūdžio (abi sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Nagrinėjamu atveju teismai, bendrą skolininko mokėtinų netesybų dydį sumažindami nuo 142 701,86 Lt iki 50 835,48 Lt, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, pakeitė sutarties nuostatas, pažeisdami protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, sumažindami kreditoriaus pateikto teismui tvirtinti finansinio reikalavimo apimtį, pažeidė tiek įstatymų, kuriuose suformuluoti jų mažinimo atvejai ir kriterijai, tiek ieškinio senaties taikymo nuostatas, todėl teismų priimti procesiniai sprendimai keistini, padidinant reikalavimo sumą iki 142 701,86 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasatorius (kreditorius AB bankas „Snoras“) prašo priteisti išlaidas (4446,75 Lt) advokato pagalbai apmokėti surašant kasacinį skundą. Ginčą išsprendus kasatoriaus naudai, šios išlaidos priteistinos jam iš atsakovo BUAB „Šilna“ (CPK 93, 98 straipsniai). Išlaidų, kasatoriaus patirtų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.12 punkte nustatytą dydį. Dėl to kreditoriui AB bankas „Snoras“ priteistina 2800 Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta 85,22 Lt tokių išlaidų. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos į valstybės biudžetą iš atsakovo BUAB „Šilna“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartį ir Kauno teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartį.

Patvirtintą kreditoriaus AB banko „Snoras“ finansinį reikalavimą padidinti iki 2 217 738,32 Lt.

Priteisti kreditoriui AB bankui „Snoras“ (j. a. kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo BUAB „Šilna“ (j. a. kodas (duomenys neskelbtini)) 2800 Lt (du tūkstančiai aštuoni šimtai litų) atstovavimo išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo BUAB „Šilna“ 85,22 Lt (aštuoniasdešimt penki litai 22 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys