Baudžiamoji byla Nr. 2K-553/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.1.4.5.2; 1.1.12.1; 2.3.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Julijai Jolitai Kryževičienei,
gynėjui advokatui Mantui Valiukui,
nuteistajai J. B.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis: J. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį nuteista laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktu, J. B. nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atleista.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 5 dalimi, iš J. B. nuspręsta išieškoti 143 000 Lt vertės konfiskuotiną pinigų sumą, lygią nusikalstamu būdu gautų ir vėliau parduotų žemės sklypų pardavimo kainai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. B. pagal 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, suklastodama dokumentus, apgaule neatlygintinai įgijo didelės vertės – 69 458,83 Lt – valstybei priklausantį turtą: 5 žemės sklypus, taip pat teisę į vertybinius popierius už bendrą 4209,60 Lt sumą.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžiu J. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti apkaltinamąjį ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie lėmė netinkamą BK 3, 72, 95 straipsnių nuostatų taikymą, suvaržė jos teises ir sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, kasatorės manymu, padaryti esminiai BPK pažeidimai rodo šio teismo šališkumą (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis).
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 223 straipsnyje įtvirtinto teismo sudėties nekeičiamumo principo, užtikrinančio išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą. Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų turi būti laikomasi nagrinėjant bylas ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Kiekvieną baudžiamąją bylą teisme nagrinėja tie teisėjai, kuriems nagrinėti ji paskirta. Tokia teismų praktika šiuo klausimu suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinės nutartys Nr. 2K-75/2008, 2K-49/2008, 2K-116/2009). Kasatorė nurodo, kad šią bylą pradėjo nagrinėti teisėjai Z. Birštonas, J. Damanskienė ir P. Frolovas. Po to Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2011 m. kovo 29 d. patvarkymu buvo sudaryta viena, o 2011 m. kovo 31 d. patvarkymu – kita teisėjų kolegija (J. Damanskienė, P. Frolovas ir A. Kisielius), kuri iš esmės tęsė bylos nagrinėjimą, atmetė jos ir gynėjo prašymą nagrinėti bylą iš naujo pasikeitus teisėjų kolegijai, apklausė vieną liudytoją, perskaitė tik liudytojų pavardes, o ne jų duotus parodymus, atmetė kitus prašymus ir perėjo prie baigiamųjų kalbų. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 223, 302, 323, 324 straipsnių reikalavimus. Be to, 2010 m. vasario 3 d. teismo posėdžio protokolo pabaigoje nurodyta, kad 2011 m. sausio 28 d. teismo posėdis atidedamas, taigi jau vien dėl to teismas privalėjo pradėti bylą nagrinėti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismo naujos sudėties teisėjų kolegija padarė ne tik esminį BPK 223 straipsnio pažeidimą, nes rėmėsi kitos sudėties teisėjų kolegijai duotais liudytojų parodymais, bet ir BPK 261 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes tie parodymai fiksuoti nepasirašytame 2010 m. vasario 3 d. protokole, taip pat pažeidė BPK 276 straipsnio 5 dalį, nes šių liudytojų nei apklausė, nei perskaitė jų anksčiau duotus parodymus. Taigi, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, vadovautasi ne įstatymo nustatyta tvarka gautais (neteisėtais) ir ištirtais įrodymais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 223 straipsnio, 276 straipsnio 5 dalies nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti tikrovės neatitinkantys procesiniai faktai, kad teismas papildomai apklausė liudytojus V. P., J. J., A. Ž., G. S., L. Š., Z. M., tačiau iš tikrųjų nuosprendį priėmusi teisėjų kolegija apklausė tik liudytoją Z. M., o įrodymų tyrimo išvis neatliko. Tai patvirtina 2011 m. balandžio 22 d. protokolas. Taigi apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teismo posėdyje neištirtais, neteisėtais įrodymais.
Kasatorė nurodo, kad dėl 2011 m. balandžio 22 d. protokolo ji pateikė pastabas, kuriose nurodė, kad per 50 minučių trukusį teismo posėdį neįmanoma perskaityti visų liudytojų parodymų (iš tikrųjų perskaitytos tik jų pavardės), kurie sudaro apie 60 lapų, be to, apklausti vieną liudytoją ir išklausyti baigiamąsias kalbas. Teismas dėl šios pastabos nepasisakė, o kitą pastabą nepagrįstai atmetė. Kasatorės manymu, nagrinėdamas pastabas, teismas galėjo pasinaudoti teisiamojo posėdžio garso įrašu, kuris patvirtintų arba paneigtų pateiktas pastabas. Teismas, atsisakydamas išklausyti garso įrašą, nutartyje nurodė, kad kasatorė ir jos gynėjas neprašė perskaityti liudytojų parodymų pažodžiui, o parodymai paskelbti vadovaujantis BPK 290 straipsnio 3 dalimi, 292 straipsniu. Kasatorė tvirtina, kad ji prašė naujos teisėjų kolegijos bylą nagrinėti iš pradžių, t. y. apklausti visus liudytojus teisiamojo posėdžio metu. 2011 m. balandžio 22 d. teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad paskelbiami liudytojų parodymai, nors prieš tai buvo atmesti jos ir jos gynėjo prašymai nagrinėti bylą iš naujo ir pakartotinai apklausti visus liudytojus. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad perskaitė liudytojų parodymus vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 5 dalimi. Jeigu teismas ir būtų perskaitęs liudytojų parodymus (nors to nepadarė), vis tiek būtų padaręs esminį BPK 276 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes nepaisė prašymo pakartotinai apklausti liudytojus.
Kartu kasatorė nurodo, kad, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčiu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), už sunkius nusikaltimus buvo numatytas aštuonerių metų senaties terminas, todėl, atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, senatis šioje byloje suėjo dar 2009 m. gegužės 7 d. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad minėtos BK redakcijos taikyti negalima, nes ji neįsigaliojo, nepagrįsti, nes prašoma taikyti BK redakcija buvo priimta ir paskelbta.
Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad nėra galimybės konfiskuoti dėl nusikalstamos veikos įgytų žemės sklypų, todėl nutarta išieškoti konfiskuotino turto vertę pinigais. Įsigaliojus 2000 m. BK, turto konfiskavimas neteko bausmės savybių, savo esme jis priartėjo prie civilinio poveikio priemonių, nes paimama tik tai, kas neteisėtai gauta (kasacinė nutartis Nr. 2K-270/2004). Dėl to kasatorei kyla abejonių dėl nuosprendžio pagrįstumo ir prokuratūros veiksmų civilinėje byloje reiškiant patikslintus ieškinius dėl restitucijos taikymo (išieškoti nusikalstamu būdu užvaldytą turtą natūra), kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad tokios galimybės nėra. Taigi ji gali būti nubausta du kartus arba atitinkamai du kartus išieškota iš jos pinigų suma, t. y. pagal nuosprendį ir civilinėje byloje taikant restituciją. Be to, taikydamas BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 5 dalį, teismas nenurodė įstatymo redakcijos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais grindžiami esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai
Byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka po to, kai kasacinės instancijos teismas, tenkindamas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą, 2009 m. birželio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d nutartį. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad iš naujo apeliacine tvarka nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas privalo motyvuotai paaiškinti, kodėl apeliaciniame skunde pateikti duomenys ir išdėstytos aplinkybės neįrodo, jog būtent J. B., aktyviai tvarkydama liudytojų nuosavybės teisių atkūrimo reikalus, naudodamasi jų vardais bei pateikdama suklastotus dokumentus, apgaule įgijo valstybei nuosavybės teise priklausančią žemę. Padaryta išvada, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais pripažįstamas J. B. išteisinimas pagrįstu, yra neišsamūs bei nelogiški. Apibendrindama prokuroro kasaciniame skunde pateiktas aplinkybes, teisėjų kolegija nurodė svarbiausius duomenis, kurie turi būti iš naujo įvertinti:
1. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. gegužės 10 d. specialisto išvada Nr. 11-1167 (07), kurioje nurodyta, kad T. V. vardu surašytame 2001 m. sausio 18 d. prašyme Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui rankraštinius įrašus, keisdama savo rašysenos požymius, darė J. B., o šiame prašyme esantis T. V. parašas yra suklastotas.
2. 2001 m. sausio 18 d. prašyme kaip nuosavybės teisės į turtą pagrindą J. B. nurodė archyvinę pažymą, tuo tarpu vienintelė archyvinė pažyma, esanti nuosavybės teisių atkūrimo byloje, – netikras Lietuvos valstybinio archyvo 1994 m. vasario 3 d. pažymėjimas Nr. 21-920-P.
3. Ant suklastotos Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2000 m. liepos 26 d. mirties pažymos Nr. 1384 dėl K. P. mirties vietos yra notaro antspaudas su 2000 m. spalio 24 d. data ir registro Nr. 1-12284. Nustatyta, kad šis antspaudas yra nukopijuotas nuo kitos 2000 m. spalio 24 d. mirties pažymos Nr. 1908, kurią pas notarę L. Š. tvirtino būtent J. B.. Tą patvirtina įrašas, esantis notaro registre, ir notarės L. Š. parodymai.
4. Aktyvus J. B. vaidmuo inicijuojant bei tvarkant liudytojų nuosavybės teisės atkūrimo reikalus. Šios liudytojos nesidomėjo J. B. veiksmais jų nuosavybės teisės atkūrimo byloje ir nesuprato jų prasmės, jų vaidmuo iš esmės reiškėsi tik kaip J. B. parengtų dokumentų pasirašymas.
5. Liudytojos T. V., E. P., I. M. praktiškai visas teises į žemę notariškai patvirtintais įgaliojimais perdavė J. B. ir jos sugyventiniui V. J.. Būtent J. B. gavo didžiausią naudą iš neteisėtai suteiktų žemės sklypų.
6. J. B. parodymų prieštaravimas liudytojų parodymams ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams, jos iškeltos versijos, paaiškinančios jos dalyvavimą liudytojų nuosavybės atkūrimo procese, nepatikimumas.
Šiais kasacinės instancijos teismo nurodymais iš esmės ir buvo suformuluota naujo apeliacinės instancijos teismo proceso nagrinėjimo apimtis. Iš naujo nagrinėdama šią bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2010 m. vasario 3 d. teismo posėdyje sprendė klausimą, ar reikalinga atlikti šioje byloje įrodymų tyrimą. Prokurorė siūlė įrodymų tyrimo neatlikti, apsiriboti jau anksčiau ištirtais įrodymais, tačiau išteisintosios gynėjas pateikė prašymą iškviesti į teismo posėdį liudytojus I. M., L. Š., A. Ž., G. S., J. J. ir V. P.. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu buvo apklausti visi nurodyti liudytojai, išskyrus I. M., tačiau visi bylos dalyviai pripažino, jog jos apklausa nėra būtina. Išteisintosios gynėjo prašymu teismas nutarė į kitą posėdį kviesti papildomą liudytoją Z. M. (T. 7, b. l. 288), kuri buvo apklausta jau kitos sudėties kolegijos. Taigi bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija nuosprendyje išdėstė liudytojų parodymus, kurie buvo kviečiami į posėdį išteisintosios iniciatyva, todėl, reikia manyti, jų parodymai buvo palankūs gynybinei pozicijai. Tačiau kasaciniame skunde nurodytais argumentais prašoma pripažinti šių duomenų išdėstymą apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neteisėtu, taip pat pripažinti tai esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad liudytojų L. Š., A. Ž., G. S., J. J. ir V. P. apklausos duomenų procesinis įforminimas 2010 m. vasario 3 d.–2010 m. gruodžio 3 d. vykusiame apeliacinės instancijos teismo posėdyje, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 261 straipsnio 5 dalis), jų paskelbimas remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais taip pat kelia tam tikrų neaiškumų. Tačiau vertinant, ar pažeidimas yra esminis, būtina konstatuoti, kad jis sukėlė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytus padarinius. Kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kuo minėtų liudytojų parodymai buvo reikšmingi nuteistosios J. B. gynybinei pozicijai, juolab kad kasatorė jais nesiremia, o ginčija jų teisėtumą. Tokiu atveju reikšminga tai, ar jais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų parodymais 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžio negrindžia, nors juos ir išdėsto aprašomojoje dalyje. Kaip jau minėta, jų reikšmingumas nebuvo įvardytas ir 2009 m. birželio 23 d. kasacinės instancijos teismo nutartyje, suformuluojant nurodymus naujam apeliaciniam nagrinėjimui. Įvertinant visa tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir išdėstė nuosprendyje minėtų liudytojų apklausos duomenis, tačiau jais nesirėmė pagrįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o rėmėsi tų bylos proceso metu gautų įrodymų analize, kurią nurodė įvertinti kasacinės instancijos teismas. Nuteistosios J. B. pateiktose pastabose dėl teismo posėdžio protokolo taip pat akcentuojama į procedūros pažeidimus paskelbiant liudytojų parodymus, tačiau nėra pastabų ar prieštaravimų dėl minėtų liudytojų parodymų turinio bei esmės ir kaip tai galėjo turėti įtakos teisingo bei pagrįsto nuosprendžio priėmimui. Todėl kasaciniame skunde išdėstytų teiginių dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nėra pagrindo pripažinti esminiais.
Bylą 2011 m. balandžio 22 d.–gegužės 6 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėjo naujos sudėties teisėjų kolegija, kuri buvo sudaryta remiantis 2011 m. kovo 31 d. Vilniaus apygardos teismo pirmininko patvarkymu, todėl teisėjų kolegija turėjo pakankamai laiko pasiruošti nagrinėjimui ir susipažinti su visa bylos medžiaga.
Dėl senaties termino taikymo ir konfiskuotinos pinigų sumos priteisimo
Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas pasibaigia, kai jis pripažįstamas netekusiu galios, pakeičiamas kitu įstatymu arba netenka galios suėjus jo galiojimo terminui. Asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Naujasis Baudžiamasis kodeksas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., iki to laiko galiojusi BK 49 straipsnio 4 dalis (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija, įsigaliojusi 1995 m. sausio 1 d.) už analogiškas veikas (BK 274 straipsnio 3 dalis) numatė 10 metų senaties terminą. Tarpinė naujojo BK 95 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d.) redakcija, numačiusi 8 metų senaties terminą už sunkius nusikaltimus, kurią ir prašoma taikyti J. B., buvo paskelbta, tačiau nebuvo įsigaliojusi, nes naujasis BK įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., o kartu įsigaliojo ir BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2003 m. balandžio 10 d. įstatymas Nr. IX-1495) nauja redakcija. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti J. B. BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir bylą nutraukti suėjus senaties terminui. Teismas teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir pripažino, kad asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus (į šį sąrašą įeina ir BK 182 straipsnio 2 dalis), apkaltinamasis nuosprendis dėl senaties negali būti priimamas tais atvejais, jei nuo nusikaltimo padarymo nepraėjo 10 metų.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 5 dalies nuostatas išieškodamas iš kaltinamosios 143 000 Lt vertės pinigų sumą, kuri atitinka nusikalstamu būdu gautų ir vėliau parduotų sklypų pardavimo kainą. Kasaciniame skunde pagrįstai pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokia įstatymo redakcija taikoma, nes nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo BK 72 straipsnio redakcijoje padaryta keletas pakeitimų. Tačiau šis trūkumas nepripažintinas įstatymo taikymo klaida, nes pagrindai turto konfiskavimo taikymui nurodyti teisingai, vėlesnės redakcijos taip pat numato tokius pačius pagrindus. Tai laikytina nuosprendžio surašymo netikslumu, nes pagal pritaikyto BK 72 straipsnio dalių struktūrą yra aišku, kad buvo taikoma 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtinta redakcija. Kasatorės išdėstytos abejonės dėl prokuratūros veiksmų teisėtumo pareiškiant ieškinius dėl restitucijos taikymo civilinėje byloje išieškant natūra nusikalstamu būdu įgytą turtą, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios J. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Jonas Prapiestis
Alvydas Pikelis
