Dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-243/2010

Procesinio sprendimo kategorija

75.4.

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. J. ieškinį atsakovei V. J. ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalijimo. Trečiasis asmuo - Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalijimo.

Ieškovas prašė nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu; priteisti iš atsakovės išlaikymą jos nepilnametei dukteriai kas mėnesį mokamomis 400 Lt dydžio periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, taip pat išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus, skaičiuojant nuo 2005 m. liepos 31 d. po 400 Lt per mėnesį, t. y. 14 400 Lt; ieškovui priteisti dviejų kambarių butą, kurio vidutinė rinkos vertė yra 190 000 Lt, įpareigojant atsakovei išmokėti ½ dalį buto vertės, t. y. 95 000 Lt kompensaciją; ieškovui priteisti automobilį (vidutinė rinkos vertė 1000 Lt) įpareigojant atsakovei išmokėti ½ automobilio vertės, t. y. 500 Lt kompensaciją

Ieškovas nurodė, kad su atsakove susituokė 1990 m., santuokoje 1992 m. sausio mėn. gimė duktė E. N. J. Šalims darnios šeimos sukurti nepavyko. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuolat inicijuodavo konfliktus, todėl bendras gyvenimas tapo neįmanomas, o 2008 m. gegužės 19 d. atsakovė jį apstumdė, sukėlė fizinį skausmą, dėl to policijos nuovadoje registruotas jo pareiškimas. 2008 m. gegužės 22 d. vėl kilo šalių ginčas dėl atsakovės vengimo dirbti. Ieškovas dukters gyvenamąją vietą prašė nustatyti su juo, nes su dukra santykiai šilti, tuo tarpu su atsakove – itin įtempti dėl jos konfliktiško būdo, nuolatinių priekabių.

Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės; nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina; iš ieškovo priteisti dukters išlaikymui nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. kas mėnesį po 400 Lt, mokamų periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės; priteisti atsakovei 15 000 Lt neturtinės žalos iš ieškovo; padalyti santuokoje įgytą turtą: priteisti atsakovei V. J. asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį buto su rūsiu natūra, priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį buto su rūsiu natūra; nustatyti naudojimosi butu tvarką, paskiriant naudotis ieškovui ir atsakovei po kambarį su visais jame esančiais baldais ir kitais namų apyvokos daiktais, o bendro naudojimosi buto patalpomis su visa joje esančia buitine įranga, baldais ir kitais namų apyvokos daiktais, būtent: rūsiu, koridoriumi, virtuve, vonia, tualetu, ieškovas ir atsakovė naudotųsi bendrai; priteisti 1000 Lt vertės automobilį asmeninės nuosavybės teise ieškovui natūra, o atsakovei priteisti iš ieškovo 500 Lt kompensaciją. Atsakovė nurodė, kad ieškovas santuokoje nuolat smurtavo. Atsakovė kentėjo, nes buvo nuo jo priklausoma. Būdavo smurtaujama ir dukters akivaizdoje. Jis teigė, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismo nustatytina dukters gyvenamoji vieta su atsakove, nes atsakovas savo amoraliu elgesiu daro neigiamą įtaką dukters raidai. Dėl bendravimo su dukra ginčo nėra. Atsakovės indėlis į šeimos ūkį buvo daugiau nematerialus, todėl ieškovo ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo už trejus metus nepagrįstas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-ais apylinkės teismas 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas santuoką nutraukė pripažindamas, kad ši iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatė su jos tėvu; priteisė iš atsakovės dukters išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki jos pilnametystės; priteisė ieškovui asmeninės nuosavybės teise butą ir automobilį, o iš ieškovo D. V. J. atsakovei – 110 000 Lt kompensaciją; kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė.

Dėl santuokos nutraukimo priežasčių ir neturtinės žalos teismas konstatavo, kad dėl šeimos konfliktų, peraugusių į abipusį fizinį smurtą, kalti abu sutuoktiniai. Atsakovės nenoras įsidarbinti, emocinis nestabilumas, ginčų inicijavimas, nepilnametės dukters įtraukimas į šeimos barnius, netolerancija kito sutuoktinio atžvilgiu sudarė pagrindą kilti konfliktams, peraugdavusiems į abipusį fizinį smurtą; nurodė, jog šeimoje nebuvo santarvės, dėl ko sutuoktiniai teisme kaltina vienas kitą. Nutraukdamas santuoką teismas pripažino abu sutuoktinius kaltais dėl jų santuokos iširimo. Pripažinęs, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nesprendė.

Dėl turto padalijimo teismas pažymėjo, kad turto padalijimas natūra šioje byloje yra nepriimtinas dėl sutuoktinių tarpusavio konfliktų, peraugdavusių į abipusį fizinį smurtą. Padalijus butą natūra, neabejotinai išliktų faktinio ginčo galimybė, nesutarimai tęstųsi ir toliau, o gyvenimas kartu traumuotų jų nepilnametę dukterį, neužtikrintų saugių gyvenimo sąlygų vaikui. Teismas, spręsdamas dėl turto padalijimo būdo, atsižvelgė į būtinybę apsaugoti nepilnametės dukters naudojimosi gyvenamuoju plotu teisę. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas vadovavosi atsakovės prašymu atliktos turto vertinimo ekspertizės išvada, pagal kurią buto rinkos vertė – 219 000 Lt. Ieškovas turi nuolatinį dirbą, gauna didesnes nei vidutines pajamas, todėl turi realių galimybių išmokėti atsakovei kompensaciją. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas ieškovui priteisė butą, o atsakovei kompensaciją, kuri yra lygi pusei dalytino turto vertės, t. y. 109 500 Lt. Teismas nenustatė būtinybės nukrypti nuo sutuoktinių lygiateisiškumo principo, nurodydamas, kad vien nepilnamečio vaiko likimas gyventi su tėvu nėra pakankamas pagrindas nustatyti nelygias dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos teismas konstatavo, kad tėvą ir dukterį sieja glaudūs tarpusavio emociniai ryšiai, priešingai apibūdindamas motinos ir dukters santykius. Iš tėvo duktė sulaukia psichologinio palaikymo, su juo sprendžia tiek kasdienius buitinius, tiek reikalingus rimto apsisprendimo (tokius kaip studijos) klausimus. Tėvas pajėgus teikti reikalingą materialinį išlaikymą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu geriau atitinka vaiko interesus.

Teismas, įvertinęs tai, kad 400 Lt per mėnesį teikiamas išlaikymas nepatenkintų net minimalių E. N. J. poreikių, atsakovė kitų išlaikytinių neturi, yra jauna, darbinga moteris, realiai galinti gauti vidutinį darbo užmokestį ir teikti reikalingą išlaikymą dukteriai, iš atsakovės priteisė 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnametės dukters išlaikymui nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki dukters pilnametystės.

Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės vaiko išlaikymo įsiskolinimą teismas atmetė, nes sutuoktiniai gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį. Nors atsakovė nedirbo, tačiau sprendžiant vaiko išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą nėra teisiškai reikšminga, kokio dydžio buvo kartu gyvenančio sutuoktinio pajamos ar koks jo veiklos pobūdis, kaip sutuoktiniai buvo tarpusavyje pasiskirstę vaiko išlaikymo naštą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus 2009 m. gruodžio 7 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nutarė pakeisti: priteistą atsakovei V. J. iš ieškovo D. V. J. piniginės kompensacijos sumą sumažinti iki 80 500 Lt; kitas teismo sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad abipusiai ginčo šalių kreipimaisi į policiją, jų reiškiami priešpriešiniai kaltinimai dėl smurto naudojimo negali būti vertinami kaip įrodymas, kad kažkuris vienas iš sutuoktinių smurtauja šeimoje. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą (šalių, trečiojo asmens E. N. J. paaiškinimus), rašytinius įrodymus – šalių pareiškimus policijai, šios atsakymus bei priimtus procesinius sprendimus, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje konstatuoti kurio nors vieno iš sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo nėra teisinių prielaidų, nes abiejų sutuoktinių nepagarba vienas kitam, konfliktai, kurių iniciatorė, remiantis bylos duomenų visuma, dažniausiai būdavo atsakovė, nesugebėjimas kylančius konfliktus spręsti civilizuotais būdais ir lėmė, jog sutuoktiniai toliau kartu gyventi nebeturi galimybės. Remdamasis psichologinio tyrimo išvada teismas konstatavo, kad motinai tikrai sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą su mergaite ir patenkinti jos psichologinius poreikius. Aplinkybės, kad ieškovas neigiamai veikia dukters raidą, daro jai blogą įtaką amoraliu elgesiu, byloje neįrodytos. Kadangi, teismo nuomone, nepilnametės E. N. bendravimo su motina atmosfera yra labai konfliktiška, o su tėvu - emociškai teigiama, rami, tai konstatuotina, jog būtent tokia bendravimo atmosfera atitinka vaiko interesus, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad mergaitės gyvenimas su tėvu prieštarauja jos interesams ir todėl į jos nuomonę neturėtų būti atsižvelgiama. Nustačius nepilnametės E. N. J. gyvenamąją vietą su ieškovu, iš atsakovės pagrįstai priteistas išlaikymas.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, dalydamas turtą, laikėsi įstatyme nustatytos sutuoktinių lygių dalių prezumpcijos ir turtą dalijo lygiomis dalimis- po ½ dalį santuokoje įgyto turto. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas turto padalijimo būdą, padarė pagrįstą išvadą, kad turtas negali būti dalijamas natūra, nes tai yra dviejų kambarių butas, kuriame, šį padalijus natūra, toliau turėtų likti gyventi ieškovas, su kuriuo nustatyta nepilnametės dukters gyvenamoji vieta, ir atsakovė. Padalijus turtą natūra, nepilnametei dukteriai galimybės turėti savo kambarį nebūtų. Toks turto padalijimo būdas negalimas ir dėl itin konfliktiškos situacijos tarp ieškovo ir atsakovės bei tarp pastarosios ir šalių dukters. Ieškovas pateikė turto vertinimo ataskaitą, parengtą 2009 m. birželio 16 d., kurioje nurodyta, kad buto rinkos vertė apžiūros dieną buvo 160 000 Lt. Nei prašymas priteistą kompensaciją sumažinti, nei naujo turto vertę įrodančio įrodymo pateikimas neprieštarauja CPK 306 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 314 straipsnio nuostatoms. Taigi pagal nustatytą vidutinę rinkos vertę buto ½ dalies vertė yra 80 000 Lt ir iki šio dydžio mažintina atsakovei priteista piniginė kompensacija už butą, taip pat paliekant priteistą ½ dalies automobilio vertės kompensaciją (500 Lt).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, atsakovės reikalavimus patenkinti.

1. Netinkamai spręsti kaltės klausimai. Teismai netinkamai taikė CK 3.60 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, nesivadovavo teismų praktika, nes faktinių aplinkybių, leidžiančių taikyti atsakovės kaltės prezumpciją, byloje nenustatyta.

2. Teismai atmetė atsakovės paaiškinimus ir iš esmės vadovavosi tik ieškovo paaiškinimais, todėl buvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios CPK 177, 185 straipsnių nuostatos. Netinkamai išsprendus kaltės klausimus, iš atsakovės nepagrįstai buvo atimta teisė į žalos atlyginimą.

3. Teismai nustatę vaiko gyvenamąją vietą neproporcingai paskirstė išlaikymą. Ieškovo turtinė padėtis daug geresnė už atsakovės, nors išlaikymo dydis padalytas abiem šalims vienodai. Tai pažeidžia CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalis.

4. Teismai netinkamai sprendė turto padalijimo klausimus: neatsižvelgė į šalių turtinę padėtį ir ieškovo finansines galimybes, taip pat į tai, kad duktė jau beveik sulaukusi pilnametystės, į atsakovės silpną padėtį. Teismai nepagrįstai nesuteikė prioriteto turto padalijimui natūra, todėl pažeidė CK 3.127 straipsnio 3 dalį.

5. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas atsakovės teises, nesivadovavo teismų praktikos taisykle, kad dalijamo turto rinkos kainos turi būti nustatytos pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. K. S., bylos Nr. 3K-3-580/2009). Teismas, pažeisdamas CPK, neteisėtai pridėjo prie bylos ieškovo pateiktus naujus įrodymus apie turto vertę, dėl kurių priteistos kompensacijos dydis buvo sumažintas. Teismas nenustatinėjo tikrosios turto vertės, nors, pateikus naujus įrodymus, atsirado įrodymų prieštaringumas, kurį reikėjo pašalinti imantis papildomo įrodinėjimo veiksmų.

6. Abu sutuoktiniai pagal teismų sprendimus bylą pralaimėjo lygiomis dalimis, bet bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos nevienodai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimu iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutuoktinių kaltės ir kaltės prezumpcijos taikymo nutraukiant santuoką

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje yra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pripažinti sutuoktinį kaltu dėl santuokos iširimo, o CK 3.60 straipsnio 3 dalyje – aplinkybės, kurioms esant taikoma sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija.

CK 3.61 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutuoktinio kaltės samprata, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, yra savita; sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas; atsižvelgiant į CK 3.26-3.30, 3.35-36 ir kituose straipsniuose nustatytų sutuoktinių pareigų turinį, esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu CK 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasme laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Ar sutuoktinis iš esmės pažeidė savo pareigas, yra fakto klausimai, nustatinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-7/2006).

Santuokos nutraukimui dėl sutuoktinio kaltės teisinis pagrindas – sutuoktinio pareigų, nustatytų CK trečiojoje knygoje, pažeidimo faktas, o ne apskritai visų jam, kaip asmeniui, tenkančių pareigų pažeidimas. Viena iš sutuoktinių pareigų yra vienas kitą remti (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Jie privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Sutuoktinių lojalumo pareiga yra nustatyta Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, todėl, pripažinus, kad šią pareigą abu sutuoktiniai pažeidė, gali būti taikomas CK 3.61 straipsnis dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo. Lojalumo pareigos, nustatytos CK 3.27 straipsnyje, pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, jeigu tą pareigą pažeidė iš esmės – kad dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys ir nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008).

Pagal nustatytą sutuoktinių lojalumo pareigą ir jos turinį, jeigu yra sutuoktinio negerbimo faktų, neprisidėjimas pagal galimybes prie bendrų šeimos poreikių patenkinimo, tai pagrindas nustatyti, kad yra sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo. Jeigu šiuos veiksmus atliko abu sutuoktiniai, tai yra pagrindas teismui nustatyti abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, kad vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad lojalumo pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, sprendė, kad abi šalys pažeidė savo pareigas, nebuvo vienas kitam lojalūs ir pagarbūs, t. y. konstatavo, be kita ko, abipusę lojalumo stoką. Tokie teismų konstatuoti faktai, kaip abiejų sutuoktinių nepagarba vienas kitam, konfliktai, kurių iniciatorė, remiantis bylos duomenų visuma, dažniausiai būdavo atsakovė, nesugebėjimas kylančius konfliktus spręsti civilizuotai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti abiejų sutuoktinių lojalumo pareigos pažeidimą ir jų abiejų kaltę dėl santuokos iširimo.

Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą dėl CK 3.60 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Dėl CK 3.60 straipsnio 3 dalies pažeidimo kasaciniame skunde nepateikta išsamių teisinių argumentų, o tik be pagrindo teigiama, kad teismas taikė joje nustatytą prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai pasisakyta, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra nustatyta (įrodyta) vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija.

Pagal Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 dalies pagrindas priteisti iš kaltojo sutuoktinio neturtinę žalą yra vieno iš sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo. Byloje nustatyta, kad teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal aiškiai suformuluotą Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatą yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimą, jeigu santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentas dėl Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 dalies pažeidimo nepagrįstas.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Įrodymai yra civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra šalies parodymai. Joje esantys faktiniai duomenys yra įrodymai ir jie vertinami kartu su kitais įrodymais, neturi išankstinės ar padidintos įrodomosios galios (CPK 185 straipsnis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009).

Aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, kasacinis teismas suformulavo tokias esmines nuostatas, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas; kad teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; kad teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui. Kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų patikslinti šalių naštą įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (CPK 159 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010).

Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat nurodyta teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo - kai abejonių visiškai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą, teisę ir nurodytą teismų praktiką nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 straipsnis. Turi būti patikrinta, ar teismo išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu.

Teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl fizinio smurto naudojimo ir gautų sužalojimų kilmės ir aplinkybių bei šių faktų pagrindu dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, tyrė, analizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus: šalių paaiškinimus, kreipimosi dėl jų tyrimo aplinkybes, ekspertų išvadas, rašytinius ir kitus įrodymus. Teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo taikymo atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl turto padalijimo natūra nuostatų

Turto padalijimo natūra būdas yra įtvirtintas CK 3.127 straipsnio 3 dalyje ir vertinamas kaip prioritetinis. Toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Jis nėra absoliutus, nes įstatymas nustato jo taikymo išimtį. Šis būdas netaikomas, kai negalima turto padalyti natūra arba kai atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes reikia užtikrinti sutuoktinių, nepilnamečių vaikų ar kitų asmenų interesus, arba dėl kitų svarbių bylos aplinkybių.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kiti ne natūra turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ta aplinkybė, kad vienas iš sutuoktinių praranda turėtą gyvenamąją vietą ir neturi kitos, nėra lemiama teisminio ginčo dėl turto padalijimo baigčiai, nes pirmenybę teismas teikia šalių ginčui išspręsti ir užkirsti kelią naujų ginčų atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008).

Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad, nustatant turto padalijimo būdą ir vienam sutuoktiniui paliekant visą turtą natūra, o kitam priteisiant kompensaciją, teismas turi atsižvelgti į tai, kad bendraturčių interesų pusiausvyra nebūtų neproporcingai pažeista. Tokiems vertinimams reikšminga ir tai: 1) ar kitas bendraturtis pajėgus sumokėti kompensaciją nenukreipus jos išieškojimo į jam tenkantį po padalijimo turtą; 2) ar dėl pokyčių rinkoje nėra pagrįstų abejonių dėl turto, kaip nekilnojamojo daikto, rinkos vertės ir konkurencingumo rinkoje esminių pasikeitimų, tai objektyviai lemtų bendraturčio, gaunančio kompensaciją, esminį pranašumą prieš kitą bendraturtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008).

Iš šių nuostatų matyti, kad teismas pagal konkrečias aplinkybes gali taikyti turto padalijimo ne natūra principą. Nagrinėjamu atveju teismai darė išvadą, kad negalima natūra padalyti turto dėl dalijamo turto ypatumų, ypač konfliktinių bendraturčių santykių, o pagal juos sprendžiant nėra galimybės turtu bendrai naudotis, į tai, kad su butą natūra gaunančiu tėvu lieka gyventi jų vaikas, o su kompensaciją gaunančia motina vaiko santykiai yra įtempti, kad natūra turtą gaunantis asmuo yra pajėgus išmokėti kompensaciją. Jos dydžio nustatymas pagal rinkos kainas teisingai kompensuojant natūra turėtą dalį ir sudaro galimybę rinkoje įgyti kitą būstą. Šie argumentai rodo, kad teismai svarstė pagal įstatymus reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į teismų praktiką. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl turto padalijimo natūra prioriteto pažeidimo.

Dėl dalijamo bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės nustatymo momento

CK 3.119 straipsnyje nurodyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga reglamentuojama CK 3.100 straipsnyje. Bendroji jungtinė nuosavybė į šį turtą pasibaigia tik nutraukus santuoką ir padalijus šį turtą teismo sprendimu (CK 3.100 straipsnio 4, 6 punktai). Dėl ginčo turto vertės nustatymo pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu, kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs. Kasaciniame skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje A. S. v. K. S., bylos Nr. 3K-3-580/2009, buvo sprendžiama dėl dalijamo turto vertės nustatymo, kai pagal bylos faktus ginčo šalys pradėjo gyventi atskirai nuo 2002 m., nuo tada neturėjo bendro ūkio ir kiekvienas savo turtines teises tvarkė savo nuožiūra. Kasacinio teismo teisėjų kolegija toje byloje pažymėjo, kad turto vertę veikia įvairūs veiksniai, tarp jų ir ekonominiai; kad bylos nagrinėjimo laikotarpiu Lietuvoje vyko ir tebevyksta infliacijos procesai, nekilnojamojo turto vertės pokyčiai. Dėl to realiai neįmanoma nustatyti visiškai tikslios nekilnojamojo turto vertės teismo sprendimo priėmimo dieną, nes ekspertizė atliekama ir užtrunka tam tikrą laiką iki teismo sprendimo priėmimo. Pirmiau nurodytoje byloje buvo paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kurį priimdamas teismas, nustatydamas nekilnojamojo turto vertę, rėmėsi ekspertizės aktu kaip vėliausiu byloje turto vertę patvirtinančiu įrodymu ir pažymėjo, kad apeliacinėje instancijoje kitų turto vertę patvirtinančių įrodymų nebuvo pateikta. Šioje byloje teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą argumentą, kad yra suformuota teismų praktikos taisyklė, kad ginčo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Priešingai, yra formuojama tokia teismų praktika, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o aplinkybė, kad nėra šalių ginčo dėl turto vertės, nepaneigia būtinybės laikytis CK 3.119 straipsnio reikalavimų, juolab kai turtas dalijamas ne vien tik natūra, bet didelė jo dalis priteisiama ir piniginės kompensacijos forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl turto vertės ir kompensacijos priteisimo apeliacinės instancijos teisme buvo priimti nauji įrodymai ir vadovaujamasi dalijamo turto rinkos kaina, kuri galiojo priimant apeliacinės instancijos nutartį. Atsižvelgdama į CK 3.119 straipsnio, 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktų nuostatas ir formuojamą teismų praktiką dėl dalijamo bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės nustatymo momento, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai taikė teisės nuostatas, o kasacinio skundo argumentais nepagrįstas materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimas arba pažeidimas ar nukrypimas nuo teismų praktikos. Kasacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių vaiko išlaikymo dydžio nustatymą, taikymo

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad šių kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaiku susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje D. G. ir V. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-216/2006; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005). Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad vaiko teisių ir interesų apsaugos principas yra prioritetinis.

Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs proporcingumo principo svarbą ir aiškinęs jo turinį. Antai kasacinio teismo nutartyse yra nurodyta, kad įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį, t. y. visas jo gaunamas pajamas, turimas santaupas bei turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje E. D. v. L. D., bylos Nr. 3K-3-1017/2003; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje B. M. v. Z. M., bylos Nr. 3K-3-5/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3k-3-176; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Ž. V. v. D. V., bylos Nr.3K-3-77/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-569/2008).

Proporcingumas pagal nurodytą teisės normą yra pusiausvyra tarp vaiko poreikių ir abiejų tėvų suminės turtinės padėties, nes abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką. Vadovaudamasis šiuo principu teismas nustato, kokio dydžio kaip būtini, taip pat finansiškai ir kitaip materialiai įmanomi abiejų tėvų sąskaita patenkinti vaiko poreikiai gali būti teismo nustatyti ir sprendžiama dėl jų priteisimo. Tokiu būdu nustatęs vaiko poreikių dydį, teismas sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti ir nustatyti iš išlaikymą neteikiančio tėvo (motinos) priteistiną išlaikymo sumą. Paskirstant nustatytą išlaikymo sumą tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios. Nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių. Išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo bylose kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl turtinės padėties vertinimo.

Antai kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama į visų rūšių gaunamas pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą; pajamas iš komercinės ir ūkinės veiklos: nuompinigius, dividendus ir kt.; lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį (automobilius, vertingus kilnojamuosius daiktus, brangakmenius) ir nekilnojamąjį (gyvenamuosius namus, butus, kitus pastatus, žemę, mišką ir kt.) turtą; vertybinius popierius (akcijas, obligacijas); juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei jų turtą, taip pat visas kitas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007; kt.) kad vertinant turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį reikėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Svarbu nustatyti ir tai, ar toks asmuo turi neordinarinių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-307/2006); kad tėvų pareigos išlaikyti vaikus yra lygios, todėl konkretus kiekvieno jų išlaikymui skirtinų lėšų dydis priklauso nuo byloje nustatytų turtinių galimybių: turimo turto, pajamų, būtinų išlaidų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Ž. V. v. D. V., bylos Nr.3K-3-77/2008).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vieno iš tėvų gyvenamojo būsto suteikimo faktas gali būti vertinamas kaip viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių taikant CK 3.192 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą, nustatantį, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2004). Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu. Apibendrinus galima daryti išvadą, kad, vertinant asmens, kuris privalo teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, turtinę padėtį pagal CK 3.192 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiama į asmens turtinę padėtį, kuri apima visų rūšių pajamas, turimą turtą, įsipareigojimus bei kitas reikšmingas jo turtinei padėčiai su asmeniu susijusias ir dar kitas aplinkybes (sveikatą, darbingumą, nuolatinę nepilnamečio priežiūrą, gyvenamosios patalpos jam suteikimą ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė dėl vaiko poreikių atsižvelgdamas į vaiko amžių, reikmes, išlaikymo teikimo iki vaiko pilnametystės nedidelę trukmę ir tai siejo su abiejų tėvų galimybe suteikti atitinkamą materialinį ir finansinį aprūpinimą. Tai rodo, kad CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyto proporcingumo principo ir kitų reikalavimų teismas nepažeidė. Spręsdamas dėl atsakovės galimybės teikti išlaikymą ir nustatydamas jo dydį teismas svarstė jos turtinę padėtį ir nenustatė, kad ji būtų sunki ar esmingai nelygiavertė su tėvo finansine būkle. Teismas atsižvelgė į kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, o ne tik į turimą turtą ar pajamas, kaip akcentuojama kasaciniame skunde. Kadangi nuo lygių dalių principo skirstant išlaikymo pareigą tarp tėvų galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių, tai nustatyti nelygias išlaikymo teikimo dalis būtų pagrindas tik nustačius labai reikšmingą turtinį neatitikimą tarp tėvų turtinės padėties. Byloje tokios aplinkybės nenustatytos, o jos teismų procesiniuose dokumentuose yra analizuotos ir teisiškai įvertintos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai dėl CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimo nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad abu sutuoktiniai pagal teismų sprendimus bylą pralaimėjo lygiomis dalimis, bet bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos nevienodai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, nes vienintelis nepatenkintas jo ieškinio reikalavimas buvo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, tačiau šis reikalavimas žyminiu mokesčiu nebuvo apmokestintas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl jo proporcija bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti mažinamos, nes ir atsakovė buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei (CPK 96 straipsnio 4 dalis); dalyje dėl santuokos nutraukimo pirmosios instancijos teismas konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę ir atitinkamai vienai iš kitos priteisė su šiuo reikalavimu susijusias išlaidas (iš ieškovo šias išlaidas priteisė valstybei, nes atsakovė nuo jų mokėjimo buvo atleista). Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme teisingumo ir konstatuoja, kad atsakovės skundo argumentas dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepagrįstas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo priteisti patirtas atstovavimo išlaidas, tačiau nepateikia jas patvirtinančių įrodymų, todėl šios išlaidos kasaciniame teisme nepriteisiamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas