D. B. pagal BK 138 str., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-92-511/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35591-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.1.7.4.1; 2.3.6.4.5.1; 2.2.2.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam M. K. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Martinaičiui,

nuteistiesiems A. P., R. K. ir jų gynėjai advokatei Stanislavai Jorudienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio, nuteistųjų A. P., R. K. ir D. B. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas, sutrikdant A. Ž. ir K. Ž. sveikatą) – laisvės apribojimu vieneriems metams, 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas apgadinant K. Ž. automobilį) – laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sutrikdant A. Ž. ir K. Ž. sveikatą), subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas apgadinant K. Ž. automobilį), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams septyniems mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir vienerių metų laikotarpiu nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. Ž. ir Klaipėdos valstybinei ligonių kasai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

M. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sutrikdant A. Ž. ir K. Ž. sveikatą) laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir vienerių metų bausmės laikotarpiu nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. Ž. ir Klaipėdos valstybinei ligonių kasai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

R. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sutrikdant A. Ž. ir K. Ž. sveikatą) – laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir vienerių metų bausmės laikotarpiu nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. Ž. ir Klaipėdos valstybinei ligonių kasai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

A. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas apgadinant K. Ž. automobilį) laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sutrikdant A. Ž. ir K. Ž. sveikatą) – laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti Klaipėdos valstybinei ligonių kasai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Iš nuteistųjų D. B., M. K. ir R. K. solidariai priteista: nukentėjusiajam A. Ž. 1569,05 Eur turtinei ir 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 134,06 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo A. P. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 62 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civiliniam ieškovui A. Ž. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos (1200 Eur) patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš nuteistųjų D. B., M. K. ir R. K. priteista A. Ž. po 733,33 Eur patirtų išlaidų už suteiktas advokato teisines paslaugas atlyginti.

Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu D. B. pagal BK 284 straipsnį (dvi veikos) ir 138 straipsnio 1 dalį, A. P. pagal BK 284 straipsnį (dvi veikos), R. K. ir M. K. pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinių ieškovų Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo A. Ž. ieškiniai buvo palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų bei prokurorės paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. B. ir A. P. pagal BK 284 straipsnį nuteisti už tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe ir su kitais dviem nenustatytais asmenimis, 2017 m. liepos 15 d. apie 4.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie bendruomenės namų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kitų asmenų akivaizdoje, K. Ž. paklausus, kas sumušė L. R., grasino K. Ž., kad su juo susidoros, atidaręs vairuotojo pusės dureles, kvietė muštis, brovėsi į automobilio „Volvo S40“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vidų, D. B. įsikabino rankomis į pavarų svirtį ją lauždamas, įsikibęs į drabužius ir kūną, bendrai su A. P. ir kitais dviem nenustatytais asmenimis bandė ištraukti iš automobilio K. Ž., taip suplėšydami 25 Eur vertės marškinėlius, lauždami sugadino kairės pusės priekines dureles, bendrai su A. P. ir kitais dviem nenustatytais asmenimis spardė ir kitais nenustatytais būdais gadino automobilį, taip subraižė ir sulankstė automobilio variklio dangtį, nubrėžė dešinės pusės priekinio žibinto stiklą, nubrėžė dešinės pusės priekinį sparną, įlenkė kairės pusės priekinį sparną, nubrėžė kairės pusės galinį sparną, bendrais veiksmais K. Ž. padarė 1944,46 Eur dydžio žalą dėl automobilio sugadinimo. Taip D. B. su A. P. ir kitais dviem nenustatytais asmenimis, veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Be to, D. B., M. K. ir R. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, o A. P. pagal BK 284 straipsnį nuteisti už tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe ir su kitais keturiais nenustatytais asmenimis, 2017 m. liepos 15 d. apie 4.30 val. (duomenys neskelbtini), K. Ž. ir A. Ž. atvykus aiškintis dėl automobilio sugadinimo, D. B. priėjęs sugriebė K. Ž. už marškinėlių ir tampė, A. Ž. spyriu į nugarą atitraukus D. B. nuo K. Ž., prie A. Ž. pripuolė D. B., M. K., R. K. ir dar ne mažiau kaip du nenustatyti asmenys, bendrais veiksmais sudavė kumščiais į galvą ir veidą ne mažiau kaip 9 kartus, po to pargriovė ant žemės ir gulintį spardė, suduodami ne mažiau kaip po 4 kartus į krūtinę, veidą ir galvą, bendrai gulinčiam suduodami apie 20 smūgių ir bendrais veiksmais padarydami A. Ž. paviršinius nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinėje pažandinėje srityje, apatinio žandikaulio lūžį su poslinkiu 31–41 dantų srityse, apatinio žandikaulio dešinio kaklelio lūžį be poslinkio, taip mušdami nesunkiai sužalojo A. Ž.. Tuo pačiu metu A. P. su kitais dviem nenustatytais bendrininkais pripuolė prie K. Ž., bendrais veiksmais sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, po vieną kartą spyrė į kairę koją ir į pilvą, po to pargriovę ant žemės bendrai visi trys spardė, bendrai įspirdami ne mažiau kaip 2 kartus į kairę blauzdą, 3 kartus į dešinį šoną, apie 6 kartus į galvą, bendrais veiksmais K. Ž. padarydami netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą dešinio krūtinės ląstos šono apatinėje dalyje užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje, įstrižo brūkšnio pavidalo paviršinį odos nubrozdinimą su netaisyklingos formos poodine kraujosruva aplinkui dešiniame juosmens šone, daugybinių skersos krypties brūkšnių pavidalo odos nubrozdinimą kairės alkūnės užpakalinio paviršiaus išorinėje pusėje, taip mušdami nežymiai sužalojo K. Ž.. Taip D. B., M. K., R. K., A. P. su kitais keturiais nenustatytais asmenimis, veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Teismų nuosprendžių esmė

3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo daryti neginčijamą ir abejonių nekeliančią išvadą dėl D. B., A. P., R. K. ir M. K. kaltės, nes nepakanka jų kaltę pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių D. B., A. P., M. K. ir R. K. pareikštus kaltinimus, nes vien tik nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž. parodymai, duoti po trejų metų po įvykio teisiamojo posėdžio metu, nėra pakankami kaltinimams pagrįsti, juolab nukentėjusiųjų parodymai nenuoseklūs.

4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje surinktų duomenų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl išteisintųjų D. B., M. K., R. K. ir A. P. nekaltumo; nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž. parodymai patikimi, t. y. nuoseklūs, išsamūs, logiški ir atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti jų teisingumu, be to, A. Ž. akistatų metu atpažino M. K., R. K. ir D. B. kaip jį mušusius asmenis.

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas M. Martinaitis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nuosprendį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, šie pažeidimai suvaržė M. K. teises.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 6 straipsnio nuostatas, kad teisingumą vykdo tik teismas, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes į nuosprendį (51–60 punktai) iš esmės pažodžiui perkėlė prokurorės apeliacinio skundo ir baigiamosios kalbos argumentus. Darytina išvada, kad nuosprendį priėmė ne teismas, o prokurorė, tai kelia abejonių teismo nešališkumu bei sugebėjimu priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas, byla turėtų būti grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip užtikrinant teisę į teisingą ir nešališką teismą.

5.3. Apeliacinės instancijos teismui priėmus priešingą nuosprendį, susidarė teisiškai ydinga situacija, bloginanti M. K. (ir kitų nuteistųjų) padėtį ir ribojanti teisę į apeliaciją. Faktinių aplinkybių vertinimas galimas paduodant tik apeliacinį skundą. Kasacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėja ir nevertina fakto klausimų, kurie šioje byloje yra labai svarbūs. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o ne iš naujo išnagrinėti bylą, net neatlikęs įrodymų tyrimo.

5.4. Taip pat abejotina, ar nuosprendis neprieštarauja BPK 1 straipsnio nuostatoms, nes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje surinktų duomenų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl išteisintųjų D. B., M. K., R. K. ir A. P. nekaltumo“. Priešingai, pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą, pateikė motyvuotas, teisiniais argumentais ir BPK nuostatomis pagrįstas išvadas dėl įrodymų priimtinumo ar atmetimo. Apeliacinės instancijos teismas išskirtinai vadovavosi prokurorės baigiamąja kalba ir tinkamai neįvertino nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumo, netikslumo bei dirbtinai „prisimintų“ parodymų teisiamojo posėdžio metu. Netinkamai įvertino liudytojo L. R. parodymus apie M. K., kuris iš esmės jokių esminę reikšmę turinčių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, ignoravo, kad dėl girtumo (1,72 promilės) L. R. negalėjo tinkamai prisiminti visų įvykių sekos ir atpažinti asmenų. Pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėta daugiau nei šešiuose teismo posėdžiuose, tiesiogiai buvo apklausta 16 asmenų, pavesta prokuratūrai atlikti parodymų patikrinimą su liudytoju L. R., tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, tačiau dėl tų pačių įrodymų padarė priešingas išvadas, kurios yra akivaizdžiai nepagrįstos ir prieštaringos. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad 2018 m. vasario 14 d. ir 2018 m. rugsėjo 28 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 2 punkto, 214 straipsnio 1 dalies pagrindu, aukštesnieji prokurorai paliko galioti priimtus procesinius sprendimus, o vėliau bylą į teismą perdavė prokurorė, kuri anksčiau buvo pavaldi V. Ančiukaičiui.

5.5. Išvada dėl M. K. kaltės padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. atliktas įrodymų vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis padarytų išvadų, įrodymus teismas vertino remdamasis apibendrintomis išvadomis, neatliko išsamios kiekvieno įrodymo analizės, neanalizavo ir jų visumos bei nenurodė patikimų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, nuosprendį grindė prielaidomis, spėjimais ir nutylėjimais. Svarbu ir tai, kad šios instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą ir nuteisė M. K. net neatlikęs įrodymų tyrimo, vien tik susipažinęs su bylos medžiaga.

5.6. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus bendrame bylos duomenų kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2008">2K-192/2008</a>, 2K-206/2008, 2K-200/2009). Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys teisme nepatvirtina, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-287/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-287/2013">2K-287/2013</a>). Atsižvelgiant į tai, kad įvykio niekas, išskyrus pačius nukentėjusiuosius bei neblaivų L. R., nematė, itin svarbu išsamiai įvertinti šių asmenų parodymus viso proceso metu, pasisakyti dėl jų kaitos ir pateikti motyvuotą vertinimą, lemiantį atitinkamas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas asmenų parodymų analizei ir motyvuotam vertinimui neskyrė jokio dėmesio.

5.7. Nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, kiekvienos apklausos metu jų nurodomos aplinkybės dėl įvykyje dalyvavusių asmenų, smūgių pobūdžio, jų skaičiaus ir eiliškumo esmingai keitėsi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien tik nukentėjusiųjų parodymai nėra pakankami pareikštam kaltinimui pagrįsti, juolab jų parodymai iš tiesų nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu K. Ž. pirmosios apklausos metu buvo įvardijęs M. K., tačiau antrosios apklausos metu bei atpažinimo pagal nuotraukas metu M. K., kaip dalyvavusio muštynėse, neatpažino. 2019 m. birželio 10 d. akistatos metu nurodė, kad M. K. jokių aktyvių veiksmų neatliko. Praėjus daugiau nei trejiems metams nuo įvykio, teisiamojo posėdžio metu gana tiksliai „prisiminė“ kiekvieno kaltinamojo atliktus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įdėmiai vertinti K. Ž. parodymus, nes jis su broliu elgėsi ne visai teisėtai, neadekvačiai vertino situaciją, nes buvo supykę ir, siekdami žalos atlyginimo, perdėtai apkaltino M. K.. 2019 m. balandžio 16 d. akistatos metu K. Ž. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. apie M. K. pasiūlymą taikytis bei atlyginti padarytą žalą; teisiamojo posėdžio metu K. Ž. paneigė šiuos parodymus. Analogiška situacija ir su A. Ž., kuris taip pat teisiamojo posėdžio metu geriau „atsiminė“ įvykio aplinkybes ir kiekvieno kaltinamojo veiksmus nei ikiteisminio tyrimo metu. A. Ž. parodymai turėtų būti vertinami kaip tikrovės neatitinkantys ir noras pasipelnyti kito asmens sąskaita, nes A. Ž. dėl girtumo ir nežinodamas konkretaus asmens, kuris galėjo jį nesunkiai sužaloti, juos atsirinko pagal L. R. nurodytas pavardes bei pasinaudodamas socialiniu tinklu. Duomenų, kad jam būtų sutrenkta galva ar diagnozuotas smegenų sukrėtimas, byloje nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo tvirtinti, kad parodymų kaita ar esminių aplinkybių neprisiminimas susijęs su patirta trauma. Liudytojo L. R. parodymai neinformatyvūs. Apeliacinės instancijos teismas nesiekė patikrinti nukentėjusiųjų parodymų, išsiaiškinti esančių nesutapimų, be to, įvertinus tą faktą, kad nė vienas iš jų nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo jokio pagrindo besąlygiškai remtis A. Ž. papildomoje apklausoje duotais parodymais. Be to, neįvertinta, kad A. Ž. atpažinti pagal nuotraukas M. K. nebuvo pateiktas. Nukentėjusiųjų parodymų netikslumai yra dideli ir esminiai, lemiantys jų nepatikimumą, be to, jie nepaneigia M. K., A. V. ir J. J. parodymų. Nuteistojo M. K. parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, logiškai paaiškinantys situaciją, tačiau nuteistojo parodymų analizės skundžiamame nuosprendyje apskritai nėra, nepasisakyta, kodėl jie atmetami. Skundžiamame nuosprendyje pateikiamos tik atskiros nuteistojo parodymų ištraukos, neanalizuojant jų esmės ir visumos, nepateikiant jų sąsajumo su kitais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė M. K. parodymus, kuriuos patvirtino kartu su juo buvę liudytojai A. V. bei J. J., kad išleistuvių vakarą visi trys bendravo ir vėliau kartu, t. y. paryčiais išėję į lauką, sužinojo, jog lauke buvo įvykęs konfliktas. Pastarieji kategoriškai patvirtino, kad M. K. niekur nebuvo pasišalinęs ir muštynėse nedalyvavo, nes jie visi bendrai buvo salėje su kitais absolventais.

5.8. Taigi apeliacinės instancijos teismas, norėdamas priimti priešingą sprendimą, privalėjo tiesiogiai įsitikinti duomenų patikimumu, atlikdamas įrodymų tyrimą, apklausti bent jau nukentėjusiuosius ir L. R.. To nepadaręs, apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti teisingo sprendimo, dėl to abejotina, ar teismo vidinis įsitikinimas gali būti laikomas išsamiu ir nešališku. Skundžiamame nuosprendyje tendencingai atrinkti nuteistajam M. K. nenaudingi nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymai ir jie neteisingai cituojami. O nuteistajam naudingi nukentėjusiųjų pirminiai parodymai, būtent dėl dalies, kuria jie aiškiai parodė, kad M. K. nedalyvavo įvykyje, net neatpažinus jo pagal fotonuotraukas, skundžiamame nuosprendyje nutylimi ir nevertinami. Taip padaryta esminių įrodymų vertinimo klaidų dėl jų turinio, tai lėmė neteisėto nuosprendžio priėmimą.

6. Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 191 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas neobjektyviai vertino įrodymus, išvadas grindė prielaidomis, nevertino šiurkščių proceso pažeidimų, atliekant atpažinimą pagal nuotraukas, be to, neatliko įrodymų tyrimo, pats neanalizavo surinktų įrodymų patikimumo ir jų visumos, bet padarė priešingas išvadas, negu buvo padaręs pirmosios instancijos teismas. Nekaltumo prezumpcijos principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

6.2. Jo kaltė iš esmės grindžiama nukentėjusiojo A. Ž. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, neišsamūs, nelogiški ir jų nepatvirtinta jokie kiti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas šališkai ir vienpusiškai vertino A. Ž. parodymus, padarė dėl jų tik prielaidas. A. Ž. skirtingai parodė, kas jį mušė, keitė jį mušusių asmenų skaičių, kaip jį mušė, kiek smūgių bei kur buvo suduota ir kt. A. Ž. nurodytos parodymų keitimo priežastys nelogiškos ir prieštaringos. A. Ž. parodė, kad pirmosios apklausos metu nepasakė, kas jį sumušė, nes vyko derybos dėl pinigų sumokėjimo, be to, policijos pareigūnai patarė, kad sakytų, jog parodymus pakeitė dėl sumuštos galvos, o ne dėl derybų (teisme apklausta tyrėja L. M. paneigė, kad ji patarusi, kokią nurodyti parodymų pakeitimo priežastį). Teisme A. Ž. parodė ir tai, kad pirmosios apklausos metu žinojo jį sumušusių asmenų pavardes, tačiau pareigūnams melavo, tikėdamasis gauti pinigų. Paties įvykio metu nė vieno jį sumušusio asmens nepažinojo, nežinojo jų vardų ir pavardžių, tačiau vėliau juos atpažino iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyrų (beje, socialinio tinklo „Facebook“ paskyrose buvusių nuotraukų nepateikė). Pirminėse apklausose A. Ž. nenurodė, kur jis (R. K.) įspyrė ir kiek kartų, tačiau beveik po dvejų metų, 2019 m. balandžio 16 d. akistatos metu, konkrečiai parodė, į kurią vietą ir kiek kartų. Duomenų apie A. Ž. galvos traumą byloje nėra. Vadinasi, A. Ž., parodymų pakeitimą motyvuodamas galvos trauma, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą. Todėl tokie A. Ž. parodymai nepatikimi ir jų nepakanka kaltei pagrįsti, juolab jie neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių.

6.3. Nuosprendžio teiginiai, kad šventės dalyvių parodymais negalima tikėti, nes jie tarpusavyje pažįstami ir yra draugai, tėra niekuo nepagrįstos prielaidos. Tiek iš liudytojų J. Ž. ir A. J., taip pat ir jo paties (R. K.) parodymų matyti, kad kai jie išėjo iš salės, konfliktas kieme jau buvo įvykęs ir policijos pareigūnai aiškinosi įvykio aplinkybes. Tokie liudytojų J. Ž. ir A. J. parodymai nepaneigti. Apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir neobjektyviai įvertino nuoseklius liudytojo L. R. parodymus, kad jis (R. K.) konflikte nedalyvavo, nieko nemušė. Paminėti liudytojų parodymai patvirtina, kad konflikte su nukentėjusiaisiais jis (R. K.) nedalyvavo, nieko nesužalojo, apskritai paties konflikto metu buvo salėje. A. Ž. jį apkalba, siekdamas bet kokiomis priemonėmis gauti žalos atlyginimą.

6.4. Teismo išvados dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo nėra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos neįvertinus įrodymų rinkimo ir įforminimo patikimumo, neanalizuojant BPK pažeidimų, atliekant atpažinimą iš nuotraukų. A. Ž. teigia, kad jį mušusių asmenų iki įvykio nepažinojo, juos išsiaiškino iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apskritai nesiaiškinta, iš kokių socialinio tinklo „Facebook“ paskyrų, iš kokių konkrečių požymių atpažino, kaip nustatė pavardes ir vardus, nesiaiškinta, kaip įvykio metu šie asmenys buvo apsirengę ir pan. Šie asmenys nebuvo pateikti atpažinti nei pagal nuotraukas, nei gyvai, socialinio tinklo „Facebook“ paskyrų duomenys prie bylos nepridėti. Teisme A. Ž. parodė, kad išsiaiškinti jį sumušusių asmenų pavardes jam padėjo liudytojas L. R.. Tačiau L. R. nuosekliai parodė, kad jis (R. K.) nedalyvavo konflikte ir niekam smūgių nesudavė. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

6.5. Jis (R. K.) nuosekliai parodė, kad nepadarė jokių nusikaltimų, net nebuvo įvykio vietoje, teikė rašytinius įrodymus, siekdamas, kad būtų visapusiškai ištirtos aplinkybės, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai panaudojo prieš jį patį, bet kokį jo pateiktą įrodymą ar argumentą siekė paneigti, vertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybos taktiką. Apeliacinės instancijos teismas perkėlė jam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, darė prielaidas, kad galėjo būti ir kitaip, negu nurodyta jo nuosekliuose parodymuose. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK normas, nes, neatlikęs įrodymų tyrimo, neišklausęs kaltinamųjų, liudytojų parodymų, padarė priešingas išvadas, negu buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, kuris tiesiogiai, nešališkai ištyrė visus bylos įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės perrašė kaltinimą ir priėmė ne objektyviais ir neginčijamais įrodymais, o prielaidomis pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, bet kokias abejones aiškindamas nukentėjusiojo A. Ž. naudai, nepaisant jo parodymų nepatikimumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kelis kartus nurodyta, kad jo (R. K.) argumentus ir pateiktus įrodymus vertina kritiškai, nes jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau teismas privalėjo vertinti ir A. Ž. parodymų patikimumą tuo aspektu, kad jeigu jis pripažintų suklydęs, galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą. Todėl tariamą nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą gali lemti ir jo vengimas atsakomybės už tai, kad apkalbėjo nekaltą asmenį.

7. Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 191 straipsnio pažeidimus, t. y. neatsižvelgė į jo (A. P.) parodymus, kad jis nedalyvavo konflikte su nukentėjusiaisiais, taip pat ir į kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymus, netinkamai vertino rašytinius bylos duomenis, neobjektyviai įvertino nenuoseklius ir klaidinančius nukentėjusiojo K. Ž. parodymus, be to, nevertino šiurkščių proceso pažeidimų, atliekant atpažinimą pagal nuotraukas. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, pats neanalizavo surinktų įrodymų ir padarė priešingas išvadas, negu buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, todėl priėmė neteisėtą, prielaidomis pagrįstą nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu (BPK 44 straipsnio 6 dalis), kaltininko kaltė turi būti nustatyta dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo ir jam negalima perkelti įrodymų naštos, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

7.2. Jis (A. P.) nuosekliai teigė, kad jokiame konflikte su nukentėjusiaisiais K. Ž. ir A. Ž. nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas perkėlė jam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, nuosprendyje padarydamas prielaidas, kad galėjo būti ir kitaip, negu nurodyta nuosekliuose jo parodymuose. Nukentėjusiojo K. Ž. parodymus teismas vertino šališkai ir vienpusiškai, todėl nepagrįstai laikė patikimais, nuosekliais, išsamiais ir logiškais. K. Ž. parodymų nepakanka jo kaltei pagrįsti, juolab jų nepatvirtinta jokie kiti bylos įrodymai.

7.3. K. Ž. parodymai, duoti 2017 m. liepos 15 d. iškart po įvykio ir 2017 m. liepos 21 d., skiriasi, be to, neišsiaiškinta esminė aplinkybė: K. Ž. parodė, kad automobilį spardė ir jį mušė vaikinai, kurie buvo tamsių, vidutinio ilgumo plaukų, nors jis (A. P.) yra šviesiai geltonų, trumpai kirptų plaukų. K. Ž. jį atpažino iš bendrų veido bruožų, tačiau prieš 2017 m. liepos 21 d. atliktą atpažinimą K. Ž. nebuvo išsamiau apklaustas, iš kokių požymių jis gali atpažinti smurtavusius asmenis. Atpažinti pateikta jo (A. P.) nuotrauka neatitiko tikrovės: nuotraukoje jam buvo šešiolika metų, joje jis atrodo tamsių plaukų. Skiriasi nukentėjusiojo K. Ž. nurodytos aplinkybės apie asmenų aprangą. Išleistuvių vakarą jis (A. P.) buvo apsivilkęs baltą palaidinę su dideliu per visą krūtinę ryškiai raudonu piešiniu (palaidinės nuotrauka yra byloje). Taigi jo apranga buvo išskirtinė, tačiau K. Ž. nė vienoje apklausoje apie tai nenurodė. K. Ž. neapklaustas, iš ko atpažįsta asmenį, esantį nuotraukoje Nr. 4, nesiaiškinta, kokiais drabužiais jo atpažintas asmuo buvo apsirengęs. Be to, atpažinimo iš nuotraukos procesinio veiksmo metu (atpažinimas vyko nuo 13.24 iki 14.29 val.) K. Ž. 14.19 val. parašė jam žinutę (pridėta prie bylos). Apeliacinės instancijos teismui dėl parodymo atpažinti iš nuotraukos procesinio veiksmo ir paties protokolo teisėtumo ir pagrįstumo nekilo jokių abejonių. Taip pat teismas neišsiaiškino esminių aplinkybių: dėl kokių priežasčių parodymo atpažinti veiksmas vyko virš valandos, iš kur nukentėjusysis sužinojo jo (A. P.) vardą ir pavardę, kai protokole tokie duomenys nerašomi, ir dar tuo metu parašė jam (A. P.) žinutę.

7.4. Taigi, atliekant atpažinimą pagal nuotrauką, pažeistos BPK 191–192 straipsnių nuostatos. Prieš atpažinimą K. Ž. nebuvo išsamiai apklaustas, iš ko jis gali atpažinti asmenis, taip pat ir po atpažinimo nebuvo apklaustas, iš ko atpažino asmenį, ką konkrečiai tas asmuo padarė K. Ž., t. y. kur sudavė smūgius, ką darė prie automobilio ir pan. Be to, nesuprantama, kodėl jo (A. P.) neparodė atpažinti gyvai, tam nebuvo jokių kliūčių. Pamatęs jį gyvai, K. Ž. nebūtų taip suklydęs, kaip suklydo atpažindamas iš nuotraukos. Toks atpažinimo veiksmas akivaizdžiai neteisėtas, o jo metu gauti rezultatai – nepatikimi.

7.5. Apie tai, kad būtent jis (A. P.) apgadino automobilį ir jį vėliau mušė, K. Ž. neparodė ir vėlesnėje (2019 m. birželio 10 d.) apklausoje. Tik akistatos metu (2017 m. gruodžio 12 d.) K. Ž. parodė, kad būtent jis (A. P.) apgadino jo automobilį ir sudavė smūgius. Tas pačias aplinkybes K. Ž. patvirtino teisme. Tačiau akistatos metu K. Ž. parodymai apie suduotų smūgių skaičių, konkrečias kūno vietas, į kurias buvo suduota, iš esmės skiriasi nuo jo parodymų teisme.

7.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šventės dalyvių parodymais negalima tikėti, nes jie tarpusavyje pažįstami ir yra draugai, tėra prielaida, neparemta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas privalo objektyviai vertinti tiek kaltinamąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir išvadas pagrįsti įrodymais. Apkaltinamajame nuosprendyje nuoseklūs liudytojos G. G. parodymai, kurie sutampa su jo paties (A. P.) parodymais, nepaneigti. Liudytojas L. R. nuosekliai parodė, kad pirmoje konflikto dalyje prie K. Ž. automobilio jo (A. P.) nebuvo, L. R. nematė, kad jis (A. P.) būtų K. Ž. tempęs iš automobilio ar gadinęs automobilį. Be to, L. R. parodė svarbią aplinkybę, kad prie automobilio dešinės pusės niekas nebuvo priėjęs ir neapgadino. Tuo tarpu K. Ž. parodė, kad buvo apgadintos abi automobilio pusės. Vadinasi, K. Ž. sako netiesą. Dėl antrosios konflikto dalies L. R. parodė, kad muštynių metu jo (A. P.) nematė, kad pirmą kartą pamatė jau po konflikto, kai buvo atvykęs policijos ekipažas ir greitosios medicinos pagalbos automobilis; šią aplinkybę patvirtino 2020 m. sausio 27 d. parodymų patikrinimo vietoje metu.

7.7. A. Ž., 2017 m. liepos 26 d. apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad nematė, kas mušė jo brolį. A. Ž. iš nuotraukų atpažino asmenis nuotraukose Nr. l ir Nr. 4, parodė, kad jie tikrai buvo prie muštynių vietos, tačiau ar jie dalyvavo muštynėse, pasakyti negali. Tačiau A. Ž. nenurodė, pagal kokius individualius požymius atpažino šiuos asmenis, protokole nėra nurodyti pateiktų atpažinti asmenų vardai, pavardės, apskritai neįvardyti A. Ž. atpažinti asmenys. Pirmosios instancijos teisme A. Ž. parodė, kad matė, kaip jo brolis stumdėsi su A. P.; pateikus papildomus klausimus, A. Ž. pakeitė parodymus ir parodė, kad nematė, ar brolis stumdėsi su A. P., nežino, ar mušėsi su A. P..

7.8. Taigi akivaizdu, kad nukentėjusieji K. Ž. ir A. Ž. davė nenuoseklius, neišsamius ir nelogiškus parodymus, kuriuos paneigia kiti bylos duomenys (liudytojų G. G. ir L. R. parodymai, L. R. parodymų patikrinimo vietoje protokolas). Teismas privalėjo vertinti absoliučiai visas aplinkybes, kurios patvirtintų arba paneigtų jo (ne)kaltumą ir nustatytų, kuriais konkrečiais įrodymais yra grindžiama jo kaltė, o kurie įrodymai paneigia kaltę. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad esminiai įrodymai, pagrindžiantys jo kaltę, yra nukentėjusiojo K. Ž. parodymai, atpažinimo pagal nuotrauką ir akistatos protokolai, kurie teismui nekelia jokių abejonių, yra patikimi ir pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Tačiau šios teismo išvados padarytos neįvertinus įrodymų surinkimo ir įforminimo patikimumo, neanalizuoti šiurkštūs BPK 191–192 straipsnių pažeidimai K. Ž. atliekant atpažinimą iš nuotraukų, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šio procesinio veiksmo rezultatu, jis negali būti pripažintas tinkamu įrodymu, juolab atpažinimo iš nuotraukos protokole nenurodyti atpažinti pateikti asmenys ir neidentifikuotas asmuo, kurį atpažino K. Ž..

7.9. Jis (A. P.) viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kad nepadarė jokių nusikaltimų, net nebuvo įvykio vietoje, teikė rašytinius įrodymus, siekdamas, kad būtų visapusiškai ištirtos įvykio aplinkybės, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, priešingai, panaudojo prieš jį patį, bet kokį jo pateiktą įrodymą ar argumentą siekė paneigti, vertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybos taktiką.

7.10. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK, nes, neatlikęs įrodymų tyrimo, tiesiogiai neišklausęs proceso dalyvių, padarė priešingas išvadas, negu buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, kuris tiesiogiai ištyrė visus įrodymus, juos nešališkai įvertino ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės perrašė kaltinimą ir priėmė prielaidomis pagrįstą nuosprendį, kuriame bet kokios abejonės, kurios turėtų būti aiškinamos kaltinamojo naudai, yra aiškinamos nukentėjusiojo K. Ž. naudai. Teismas privalėjo vertinti nukentėjusiojo K. Ž. parodymų patikimumą ir tuo aspektu, kad jeigu jis pripažintų, jog suklydo, galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą. Todėl teismo nurodomą nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą gali lemti ir jo vengimas atsakomybės už tai, kad apkalbėjo nekaltą asmenį.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, šie pažeidimai suvaržė jo teises, sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nes nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje tik pakartojo apeliacinių skundų argumentus, nepateikdamas jų vertinimo, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje surinktų duomenų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl išteisintųjų nekaltumo. Tačiau būtent pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus bylos įrodymus, vertindamas jų visumą ir lygindamas tarpusavyje.

8.2. Vienintelis įrodymas, kurio pagrindu jis (D. B.) nuteistas, – nukentėjusiųjų parodymai, jokie kiti įrodymai nepatvirtina jų versijos, kad būtent jis nukentėjusiųjų nurodytu būdu ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką. Teismas selektyviai atrinko kaltinimui palankius įrodymus ir jais grindė sprendimą, o apie kitus įrodymus net nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad negali būti vertinami kaip patikimi liudytojų A. D., M. A. K., A. J., A. K., J. J., G. G., A. V., J. Ž. parodymai, nes jie yra jo (D. B.) bendraklasiai ir tai neva sutrukdė jiems duoti objektyvius parodymus. Tokios teismo išvados yra neteisingos ir neteisėtos, nes nėra jokių duomenų apie šių liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi, jų parodymų melagingumą ar neteisingumą.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad BPK nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes. Tokiu atveju teismas turėjo nurodyti, kokie bylos duomenys patvirtina nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiųjų parodymus, tačiau to nepadarė. Objektyviai nukentėjusiųjų parodymų dėl patirtų sužalojimų ir daiktų sugadinimo nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, priešingai, jie kelia abejonių, kurios nebuvo išsklaidytos, bet akivaizdžiai neteisingai interpretuotos, siekiant patenkinti apeliacinius skundus (BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimas). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta konkrečių asmenų ir konkrečiomis aplinkybėmis, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Taigi byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nesivadovauta in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo M. K. gynėjo advokato M. Martinaičio, nuteistųjų A. P., R. K. ir D. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų nagrinėjimo ribų

10. Kasacinės instancijos teismas ne kartą pasisakė, jog nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, šis teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a> ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako taip pat tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Todėl, nors didesnę kasacinių skundų dalį sudaro apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų (pvz., nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž., liudytojų L. R., A. D., M. A. K., A. J., A. K., J. J. ir kt. parodymų) vertinimo ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių kritika (su tuo R. K. skunde siejamas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas) bei teiginiai apie tai, kaip turėjo būti įvertinti vieni ar kiti įrodymai, tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Tokius teiginius teisėjų kolegija nagrinės tiek, kiek šie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

11. Kasatoriaus D. B. kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų neatitinka paduoto kasacinio skundo turinio, neargumentuoti, yra deklaratyvūs ir todėl paliekami nenagrinėti.

Dėl kasacinių skundų argumentų apie BPK pažeidimus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

12. Nuteistojo M. K. gynėjas advokatas M. Martinaitis, nuteistieji D. B., R. K., A. P. kasaciniuose skunduose nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), nekaltumo prezumpciją, principą in dubio pro reo, t. y. kad visos abejonės ir neaiškumai turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nuteistieji R. K. ir A. P. taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmens parodymo atpažinti reikalavimus (BPK 191–192 straipsniai), nuteistojo M. K. gynėjas M. Martinaitis ir nuteistasis R. K., be to, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė aprašomajai nuosprendžio daliai keliamus reikalavimus nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuteistojo M. K. gynėjas M. Martinaitis – kad pažeisti BPK 6 straipsnio reikalavimai.

13. Kadangi dalis kasatorių skundų grindžiama analogiškais bei tarpusavyje susijusiais argumentais, dėl dalies šių argumentų teisėjų kolegija pasisakys bendrai.

14. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMtNDU4LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33-458/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33-458/2020">2K-33-458/2020</a>, 2K-155-942/2019, 2K-272-458/2019, 2K-190-648/2018, 2K-255-648/2017, 2K-230-648/2016, 2K-284-648/2016, 2K-558-648/2015). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar šiuo sprendimu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, jis patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias turėti reikšmės teismo išvadoms, ar teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzE5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-719/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-719/2020">2K-26-719/2020</a>).

15. Pagal BPK 329 straipsnio 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį, kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas surašo naują nuosprendį laikydamasis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų ir nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes bei įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

16. Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais, jais argumentuotai remiasi arba atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas.

17. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265/2011">2K-265/2011</a>, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

18. Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas D. B., M. K., R. K. pagal kaltinimus padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, o A. P. pagal BK 284 straipsnį išteisino, o išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas pagal šiuos byloje jiems pateiktus kaltinimus pripažino kaltais. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šių asmenų kaltė dėl veikų, kuriomis jie kaltinami, neįrodyta; vien tik nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž. nenuoseklių parodymų, kurie teisiamojo posėdžio metu duoti praėjus trejiems metams, nepakanka kaltinamiesiems pareikštiems kaltinimams pagrįsti, o esant abejonių dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, neginčytinų įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų nukentėjusiųjų parodymus, nagrinėjamoje byloje nesurinkta. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje surinktų duomenų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl išteisintųjų D. B., M. K., R. K. ir A. P. nekaltumo. Apeliacinės instancijos teismas pateikė aiškius ir detalius motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip, todėl kasatorių teiginiai, kad teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nepagrįsti.

19. Kaip įrodymų ištyrimo trūkumas, nulėmęs netinkamą įrodymų vertinimą, kasaciniuose skunduose akcentuojama aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo priešingas sprendimas priimtas neatlikus įrodymų tyrimo, vien tik teismui susipažinus su bylos medžiaga.

20. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinami tiek šį tyrimą atliekant, tiek ir jo neatliekant; ar reikalinga atlikti įrodymų tyrimą, nusprendžia teismas. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tais atvejais, kai reikia pašalinti tokius pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti be įrodymų tyrimo.

21. Iš bylos matyti, kad proceso dalyviai atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismo neprašė. Nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai ar būtų reikėję pašalinti esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti be įrodymų tyrimo. Iš bylos matyti, kad teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi tais pačiais baudžiamojo proceso metu gautais įrodymais, tačiau juos skirtingai įvertino. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiama tik dėl surinktų ir teismo ištirtų įrodymų vertinimo. Tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai, tiek ir kaltinamieji apie bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausti labai išsamiai, išsamiai ištirti ir kiti bylos duomenys. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, pažeidė BPK reikalavimus ir kad tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą.

22. Iš kasacinių skundų turinio išplaukia, kad, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nuteistuosius kaltais, nepagrįstai vadovavosi vien tik nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž. parodymais, nors jie nenuoseklūs; apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai jais rėmėsi tinkamai nepatikrinęs jų patikimumo. Kasatorius D. B., be to, nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymų dėl patirtų sužalojimų ir daiktų sugadinimo nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

23. Dėl pastarojo teiginio pažymėtina, kad BPK normos nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais; išimtis yra nustatyta BPK 301 straipsnio 2 dalyje, kuri draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODYtNzg4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-86-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-86-788/2021">2K-86-788/2021</a>). Nagrinėjamoje byloje anonimiškumas nebuvo suteiktas nei nukentėjusiesiems, nei liudytojams, todėl konstatuoti BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą nėra jokio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų kaltę grindė ne tik nukentėjusiųjų parodymais, kurie buvo pagrindinis įrodymų šaltinis pripažįstant nuteistuosius kaltais, bet ir specialisto išvados duomenimis, iš dalies – ir liudytojo L. R. parodymais bei kitais įrodymais, kurie išsamiai aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir kurių visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina nuteistųjų kaltę. Kartu nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistųjų kaltė grindžiama prielaidomis ir kad pažeista nekaltumo prezumpcija.

24. Sutiktina su kasacinių skundų teiginiais, kad yra tam tikrų neatitikimų tarp nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu skirtingu laiku duotų parodymų bei jų parodymų, duotų teismo posėdyje, neatitikimų tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, skirtingai su įvykiu susijusias aplinkybes ir dėl nuteistųjų dalyvavimo šiame įvykyje parodė nukentėjusieji ir nuteistieji; pastarieji kaltės pagal jiems pareikštus kaltinimus kategoriškai nepripažino. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž. parodymus laikė nenuosekliais, abejotinais ir nepakankamais kaltinamųjų kaltei pagrįsti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiųjų parodymų įrodomosios vertės, neanalizavo ir nevertino šių neatitikimų ir prieštaravimų esmės, nesiaiškino jų priežasčių, neatsižvelgė į kitų byloje esančių įrodymų kontekstą ir jų visumą. Todėl teisės taikymo aspektu tokio įrodymų vertinimo negalima pripažinti išsamiu ir atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

25. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž. parodymų patikimumo ir įrodomosios reikšmės, analizavo ir vertino nukentėjusiųjų parodymų davimo aplinkybes, skirtumų parodymuose priežastis, taip pašalindamas kilusius prieštaravimus. Nukentėjusieji ir nuteistieji įvykio metu nebuvo pažįstami, todėl tyrimo pradžioje nukentėjusieji negalėjo nurodyti juos sumušusių bei apgadinusių automobilį asmenų pavardžių, vėliau nurodė pavardes pagal L. R. pateiktą informaciją, kuri nebuvo tiksli (kaip antai dėl M. A. K. ir M. K.). Teismas įvertino ir tai, kad A. Ž. parodymo atpažinti iš nuotraukų metu buvo pateiktos netinkamos šiam procesiniam veiksmui atlikti asmenų nuotraukos ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo, kodėl 2017 m. liepos 26 d. A. Ž. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kuriuose nepatvirtinamas nuteistųjų dalyvavimas padarant jiems inkriminuojamas veikas neatitinka vėlesnių nukentėjusiųjų parodymų, – nukentėjusieji tuo metu derėjosi su nuteistaisiais dėl žalos atlyginimo ir nebenorėjo tęsti baudžiamojo proceso, tačiau nesutarus dėl žalos atlyginimo, vėliau kaltininkus įvardijo.

26. Apeliacinės instancijos teismas pateikė plačius ir išsamius motyvus, kodėl nukentėjusiųjų K. Ž. ir A. Ž. teismo posėdyje duotus parodymus laikė patikimais įrodymais, pagrindžiančiais nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų veikų. Teismas vertino ir nuteistųjų pateiktas versijas dėl jų nedalyvavimo padarant jiems inkriminuotas veikas ir šias versijas motyvuotai atmetė. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti, todėl teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

27. Nesutiktina ir su nuteistojo M. K. gynėjo M. Martinaičio teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 6 straipsnio nuostatas, nes į nuosprendį (51–60 punktuose) iš esmės pažodžiui perkelti prokurorės apeliacinio skundo ir baigiamosios kalbos argumentai. Iš nuosprendžio matyti, kad šių nuosprendžio punktų turinio didžiąją dalį sudaro glaustas nuteistųjų bei liudytojų parodymų, specialistų išvadų aprašymas, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, priimant išteisinamąjį nuosprendį, esmė bei apeliacinės instancijos teismo nesutikimas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Remiantis kasatoriaus pateiktais argumentais nėra jokio pagrindo konstatuoti BPK 6 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą, t. y. kad teisingumą vykdo tik teismas, kad buvo pažeista asmenų lygybė prieš įstatymą, kam nors suteiktos privilegijos procese. Vien tai, kad minėtų punktų turinys iš dalies atitinka prokuroro skundo turinį ir kad apeliacinės instancijos teismas, kaip matyti iš nuosprendžio, sutiko su prokuroro skundo argumentais, neleidžia spręsti, jog buvo pažeisti BPK 6 straipsnyje įtvirtinti principai.

28. Nuteistasis A. P. teigia, kad atliekant jo atpažinimą pagal nuotrauką pažeistos BPK 191–192 straipsnių nuostatos.

29. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Pagal BPK 192 straipsnio nuostatas asmens parodymas atpažinti yra atliekamas dviem būdais: 1) atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną (1 dalis); 2) atpažinimas daromas pagal nuotrauką, jeigu parodyti asmens negalima arba kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui užtikrinti (6 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasakyta, kad atpažinimas pagal nuotrauką taip pat gali būti daromas siekiant užtikrinti saugumą su teisėsaugos institucijomis bendradarbiauti sutikusiam įtariamajam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>). Taigi atpažinimas pagal nuotrauką yra atliekamas tik tada, kai egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios parodyti atpažintiną asmenį, arba kai yra būtina užtikrinti proceso dalyvių saugumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-684/2021).

30. Iš bylos matyti, kad 2017 m. liepos 21 d. parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu nukentėjusysis K. Ž. iš 6 jam pateiktų nuotraukų atpažino nuteistąjį A. P., nuodydamas, kad šis asmuo spardė jo automobilį, o vėliau su kitais dviem vaikinais jį mušė. Nukentėjusysis nurodė, kad A. P. atpažino iš veido bruožų.

31. Pagal bylos duomenis ikiteisminio tyrimo metu atliekant asmenų atpažinimą buvo parodyti iš nuotraukų iš viso 58 asmenys, nes buvo tiriama veika padaryta mokyklos abiturientų šventės metu, kurioje dalyvavo daug asmenų. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokiu atveju dėl didelio atpažintinų asmenų skaičiaus ir neturint nustatytų įtariamųjų buvo objektyvi priežastis, trukdanti atlikti atpažinimą parodant atpažinti ne asmenis, bet jų nuotraukas. Tačiau iš bylos taip pat matyti tai, kad prieš atliekant šį atpažinimą K. Ž. nebuvo tinkamai apklaustas apie atpažįstamojo žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Todėl asmens atpažinimo procesinis veiksmas nevisiškai atitiko BPK 191 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Vis dėlto pirmosios instancijos teisme K. Ž. buvo išsamiai apklaustas apie atpažinimo aplinkybes, apklausta ir atpažinimą atlikusi tyrėja L. M.. Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes išsamiai išanalizavo, įvertino ir tai, kad K. Ž. akistatos su A. P. metu neabejodamas tvirtino, jog pirmiau minėtus nusikalstamus veiksmus atliko būtent A. P., tą patį tvirtino ir teismo posėdyje; įvertinęs ir kitus bylos duomenis teismas atpažinimo rezultatą motyvuotai įvertino kaip patikimą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmiau minėtas BPK 191 straipsnio reikalavimų pažeidimas buvo esminis, sukliudęs byloje nustatyti tiesą.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad šis teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, esminių BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimų nepadarė.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasacinius skundus ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio, nuteistųjų A. P., R. K. ir D. B. kasacinius skundus.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Eligijus Gladutis