Dėl skolos grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-23/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 94.1; 126.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tralita“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl skolos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 26 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Tralita“. Atsakovas 2004 m. kovo 1 d. nustatė, kad jam ieškovas yra permokėjęs 25 988,98 Lt. Atsakovas ieškovui grąžino dalį permokos ir atsisako grąžinti likusią permokos dalį – 6039,20 Lt, motyvuodamas tuo, kad ši suma įskaityta į papildomai apskaičiuotas mokestines nepriemokas. Ieškovas nesutinka su atsisakymu grąžinti 6039,20 Lt, nes mano, kad atsakovas neteisėtai ir praėjus keturiems mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo nori įskaityti permokėtas sumas nepriemokai padengti, tai prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui. Ieškovas, remdamasis CK 1.137 straipsnio 4 punktu, prašė teismo priteisti iš atsakovo 6039,20 Lt skolos grąžinimo iš valstybės biudžeto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 6039,20 Lt skolos. Teismas sprendime nurodė, kad UAB „Tralita” bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartimi, o 2004 m. kovo 1 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu Nr. 06-04-22-88 nustatyta 25 893,20 Lt mokestinė permoka ir 6039,20 Lt mokestinė nepriemoka. Teismas nurodė, kad atsakovas 2005 m. spalio 24 d. raštu Nr. (18.1-18)-3-2-30030 atsisakęs tenkinti ieškovo prašymą grąžinti likusią mokestinės permokos dalį faktiškai atliko mokestinę nepriemoką sudarančių reikalavimų ir pačios bankrutuojančios įmonės mokestinę permoką sudarančių reikalavimų tarpusavio įskaitymą po to, kai įmonei iškelta bankroto byla. Teismo nuomone, tai prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose” 11 punkte esančiam išaiškinimui. Teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi nepriklausomai nuo to, kad jie atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, nes joks kreditorius, net jei jo finansinis reikalavimas ir nebuvo patvirtintas UAB „Tralita“ bankroto byloje, negali turėti privilegijos vienašališkai įskaityti reikalavimus. Teismas taip pat nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, kuriame nustatytas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo suspendavimas, yra specialioji norma Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio, kuriame nustatyta mokesčių administratoriaus teisė taikyti mokesčio permokos sumų įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti, atžvilgiu. Bankrutuojančios įmonės administratoriui įstatyme nenustatyta prievolės mokėti mokesčius, todėl, teismo manymu, jis neprivalo laikytis Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintos ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarkos. Dėl to teismas atmetė atsakovo reikalavimą palikti ieškinį nenagrinėtą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 31 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo kreipimasis į Mokestinių ginčų komisiją ir laikymasis šios išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos reikštų ginčo administracinių bylų teisenos tvarka inicijavimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai neatitiktų ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 3 dalies, CPK 1 straipsnio 1 dalies ir teismų praktikos, pagal kurią tokio pobūdžio ginčai priskirtini bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 21 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 31 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškimą palikti nenagrinėtą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismai netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnį, nes padarė neteisingą išvadą, kad, esant iškeltai bankroto bylai, negali vykti šioje teisės normoje nustatyta išankstinė ginčo sprendimo tvarka. Manydamas, kad tik pasinaudojęs privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą, kasatorius teigia, kad mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus ginčas turi būti nagrinėjamas ikiteismine tvarka, o skundas tampa teismingas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tik pasibaigus ikiteisminei ginčo nagrinėjimo procedūrai.

Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovo bankroto administratorius pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalį, nes nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir pateikė skundą ne centriniam mokesčių administratoriui, bet tiesiogiai teismui.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai rėmėsi kasacinio teismo praktika, nes teismo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nenagrinėti klausimai dėl ikiteisminio ginčo tvarkos taikymo bankroto bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB,,Tauro bankas“ ir kt., byla Nr. 3K-7-95/2001; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Alytaus vija“ v. A. Ž. IĮ, byla Nr. 3K-3-1335/2002; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI v. LAB,,Agrovegas“, byla Nr. 3K-3-484/2004, Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2006 m. sausio 9 d. nutartis).

Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 26 d. nutartimi UAB „Tralita“ iškėlė bankroto bylą. Per nustatytą terminą kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija to nepadarė. Bankrutuojančios UAB „Tralita“ administratoriaus įgaliotas asmuo 2004 metų pradžioje pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prašymą grąžinti įmonės mokesčių permoką. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko ieškovo patikrinimą ir 2004 m. kovo 1 d. patikrinimo akte Nr. 06-04-22-88 nurodė, kad įmonės deklaruojamų mokesčių permoka yra 25 893,20 Lt. Ieškovas 2004 m. kovo 22 d. pateikė atsakovui prašymą grąžinti mokesčio permoką. Atsakovas 2004 m. kovo 25 d. ir 2004 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimus grąžinti ieškovui 25 988,98 Lt, bet pervedė tik dalį permokos – 19 949,78 Lt. Vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. V-178 patvirtintų Bankrutuojančio mokesčio mokėtojo neįvykdytų mokestinių prievolių nustatymo ir apskaitos taisyklių 17 punktu, Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 punktu, atsakovas atsisakė ieškovui grąžinti likusią mokestinės permokos dalį, nes papildomai nustatė tokio paties dydžio mokestinę nepriemoką (3839 Lt PVM, 1152 Lt PVM bauda, 176,16 Lt PVM delspinigių, 400 Lt atskaitymų nuo pajamų, 62,72 Lt atskaitymų nuo pajamų delspinigių, 348 Lt FAPM nuo su darbo santykiais susijusių pajamų ir 61,32 Lt FAPM nuo su darbo santykiais pajamų delspinigių).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminis klausimas susijęs su Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnyje nustatytos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos taikymu, esant iškeltai bankroto bylai. Nurodomos teisės normos pažeidimas turi esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, todėl kasacinis teismas dėl jo ir privalo pasisakyti.

CPK 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuotinis civilinių ginčų dėl teisės priskirtinumas teismui. Pagal šią teisės normą teismams priskirtini ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Prekių ženklų įstatymas, Patentų įstatymas, Dizaino įstatymas, Puslaidininkių gaminių topografijos teisinės apsaugos įstatymas), bankroto (Įmonių bankroto įstatymas), restruktūrizavimo (Įmonių restruktūrizavimo įstatymas) ir kitų privatinių teisinių santykių. CPK 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė įstatyme išvardytais atvejais nustatyti išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką. Tai yra sąlyginis civilinių bylų priskirtinumas teismui: teisė kreiptis į teismą, kuriam priklauso nagrinėti ginčą, atsiranda tik tada, kai suinteresuotas asmuo laikėsi įstatymo nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnį mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas, o skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Tai reiškia, kad mokestiniai ginčai nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir pagal rūšinio teismingumo taisykles juos nagrinėti priskirta specializuotam – administraciniam –teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, pagal kurią, iškėlus bankroto bylą, visi ginčai (taip pat ir mokestiniai) nagrinėjami bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB,,Tauro bankas“ ir kt., byla Nr. 3K-7-95/2001; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Alytaus vija“ v. A. Ž. IĮ, byla Nr. 3K-3-1335/2002; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI v. LAB,,Agrovegas“, byla Nr. 3K-3-484/2004; Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2006 m. sausio 9 d. nutartis). Kasacinio teismo praktikoje nepasisakyta dėl to, ar, bankroto byloje kilus mokestiniam ginčui, turi būti taikoma Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 3 dalį bankroto byla – tai teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių. Byloje nustatyta, kad ieškovui bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartimi. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. kovo 1 d. patikrinimo aktu Nr. 06-04-22-88 nustatyta 25 893,20 Lt mokestinė permoka ir 6039,20 Lt mokestinė nepriemoka. Atsakovas iki 2004 m. balandžio 20 d. grąžino ieškovui 19949,78 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio permoką. Taip pat atsakovas paklausė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos dėl likusios 6039,20 Lt permokos grąžinimo. Ši valstybės institucija nurodytą klausimą sprendė daugiau negu pusantrų metų. Tik ieškovui pateikus pakartotinį prašymą, atsakovas 2005 m. spalio 24 d. pranešė, kad negrąžins likusios permokos dalies. Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad šalių mokestinis ginčas kilo jau iškėlus bankroto bylą ir atlikus bankrutuojančios įmonės patikrinimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovo kreipimasis į Mokestinių ginčų komisiją ir laikymasis išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos reikštų ginčo administracinių bylų teisenos tvarka inicijavimą. Dėl to atsirastų galimybė išnagrinėti ir patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimą ne bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio aiškinimas prieštarautų pirmiau nurodytai kasacinio teismo praktikai, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio 3 daliai, 15 straipsnio 2 daliai, pagal kurias bankroto byla nagrinėjama CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus Bankroto įstatyme įtvirtintas išimtis, ir visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai, taip pat ir su darbo santykiais bei mokesčiais susiję reikalavimai, turi būti perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Nurodytose teisės normose nenustatyta galimybės atskirai nuo nagrinėjamos bankroto bylos inicijuoti mokestinį ginčą, nagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. Tokio ginčo nagrinėjimas išankstine ne teismo tvarka, esant iškeltai bankroto bylai, taip pat prieštarautų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams bei bankroto procedūros prigimčiai – nustatyti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus ir patenkinti juos iš bendrovės turto visiems kreditoriams efektyviausiai ir operatyviausiai (CPK 7 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad kasatorius turi teisę pateikti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui kreditorinį reikalavimą dėl mokesčio nepriemokos, patikslindamas ieškovo kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus, nes iki nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos teismas gali patvirtinti kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimus, susijusius su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomos įmokos, skola atleistiems darbuotojams) (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis).

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino Įmonių bankroto bei Mokesčių administravimo įstatymų nuostatas, todėl nėra pagrindo naikinti teismų procesinių sprendimų kasaciniame skunde nurodytais argumentais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis