Baudžiamoji byla Nr. 2K-45-719/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48625-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;
1.2.4.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Martynui Jovaišai,
nuteistajam R. L.,
nuteistojo gynėjui advokatui Egidijui Jonui Grigaravičiui (vaizdo konferencijos būdu),
nukentėjusiajam A. A., jo atstovei advokatei Eglei Grucytei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu R. L. baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties. Taip pat R. L. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kauno teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo A. A. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendis panaikintas ir R. L. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.
Priteista iš R. L. nukentėjusiajam A. A. 1278,40 Eur turtinei ir 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 1050 Eur turėtų išlaidų advokato padėjėjo ir advokatės paslaugoms apmokėti; Kauno teritorinei ligonių kasai 862,02 Eur.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. L. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, pagal 2017 m. spalio 26 d. darbo sutartį Nr. 7625 dirbdamas UAB „E“ greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotoju, 2019 m. lapkričio 14 d. apie 22.09 val., dirbdamas apsaugos reagavimo ekipaže, gavęs apsaugos pulto pavojaus signalą dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo, atvyko prie „Can Can“ picerijos, esančios Kaune, Pramonės pr. 29, prekybos centro „Maxima“ patalpose, ten, įvykus žodiniam konfliktui su neblaiviu nukentėjusiuoju A. A., pastarajam galimai pažeidžiant viešąją tvarką ir užsimojus ketinant suduoti ranka R. L., šis, nesant tarnybinio reikalingumo ar būtinosios ginties sąlygų, o siekdamas demonstruoti apsaugos darbuotojo galią ir tyčia pažeminti A. A. bei jį sužaloti, be teisėto pagrindo panaudojo fizinį smurtą – dešiniu kumščiu vieną kartą tyčia sudavė A. A. į kairės pusės veido pažandinę sritį, dėl to jis nukrito ant grindinio ir, atsitrenkdamas galva į grindinį, patyrė dešinės pusės momenkaulio ir smilkinio lūžį, nusitęsusį į kaukolės pamatą per smilkinkaulio piramidę, taip sukėlė jam fizinį skausmą, jį viešai pažemino ir padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu R. L. šiais neteisėtais veiksmais, nesuderinamais su valstybės tarnautojui prilyginto asmens – apsaugos darbuotojo – vardu, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje nustatytą asmens garantiją nebūti kankinamam, žalojamam, žeminamam; Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas fizinės prievartos panaudojimo sąlygas, kur nustatyta, kad įtariamo teisės pažeidėjo sulaikymo metu fizinė prievarta ar šaunamasis ginklas prieš įtariamą teisės pažeidėją gali būti panaudotas tik šio įstatymo VI skyriuje nustatytais atvejais ir laikantis nustatytų fizinės prievartos ir šaunamųjų ginklų panaudojimo bendrųjų sąlygų, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš įtariamą teisės pažeidėją būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti ir sulaikomo įtariamo teisės pažeidėjo pasipriešinimui neutralizuoti; to paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose įtvirtintas apsaugininko ar apsaugos darbuotojo fizinės prievartos panaudojimo sąlygas (atvejus), kur nustatyta, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę panaudoti atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš jo specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą, sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 2018 m. balandžio 19 d. UAB „E“ direktoriaus patvirtintos Greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotojų darbo instrukcijos 4.2 punkto nustatytas pareigas, kur nurodyta savo elgesiu nežeminti kito asmens garbės ir orumo. Dėl patirto fizinio skausmo, kūno sužalojimų, viešo pažeminimo, sukeltų sveikatos susigrąžinimo nepatogumų, dvasinių išgyvenimų didelę neturtinę – fizinę ir moralinę žalą patyrė fizinis asmuo – nukentėjusysis A. A., taip pat padaryta didelė neturtinė žala ir juridiniam asmeniui – apsaugos tarnybai UAB „E“, nes buvo iškreiptas ir sumenkintas apsaugos tarnybos, kaip svarbaus juridinio asmens, šiuo atveju užtikrinančio asmens ir turto saugumą, autoritetas, iškreipta apsaugos tarnybos paskirtis.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas R. L. priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog R. L. veikė atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, smurtą prieš nukentėjusįjį A. A. panaudojo esant būtinosios ginties sąlygomis. Teismo išvados dėl R. L. nekaltumo neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, padarytos remiantis išimtinai išteisintojo R. L. parodymais, visiškai neatsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos, nevertino visų kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų bei rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl padarė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai netaikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 28 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų ir pritaikė BK 15 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, tai turėjo įtakos kasatoriaus veiką nepagrįstai kvalifikuojant pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, nes nesivadovavo BPK 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, suteikė prioritetą prieštaringoms aplinkybėms, o abejones pripažino objektyviais įrodymais. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2, 5 dalių nuostatas, nes išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė išsamiai neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei priimdamas naują nuosprendį, netinkamai nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, kurie sudaro pagrindą kasatorių pripažinti kaltu.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus fizinės jėgos panaudojimas prieš nukentėjusįjį A. A. buvo perteklinis veiksmas, kad šis buvo pernelyg neblaivus, jog galėtų būti pavojingas, kad nuo jo veiksmų niekas nenukentėjo. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiojo puolimas jį mušti buvo pavojingas, akivaizdus, realus ir nepasibaigęs, o kasatoriaus gynyba aiškiai atitiko netikėtą nukentėjusiojo puolimą iš nugaros, besiginant suduotas tik vienas smūgis. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino nuoseklių kasatoriaus parodymų, kad įvykio metu jam teko ginantis panaudoti fizinį smurtą tik todėl, jog tamsiu paros metu nukentėjusiojo buvo puolamas iš nugaros, kartu ignoravo nustatytas svarbias aplinkybes, kad neblaivaus ir agresyviai nusiteikusio nukentėjusiojo elgesys buvo neadekvatus ir pavojingas visuomenei. Skundžiamame nuosprendyje neteisingai atribojamos aplinkybės, buvusios kavinėje, patalpoje prie išėjimo durų ir lauke. Teismas neįvertino, kad A. A. iš kavinės vedė net du apsaugos darbuotojai, kad būtent nukentėjusiojo draugas prašė iškviesti apsaugą ar policiją, nes buvo realus pavojus kitiems žmonėms nukentėti nuo chuliganiškai besielgiančio nukentėjusiojo, neįvertinti liudytojo apsaugos darbuotojo R. Z. parodymai, kad nukentėjusysis aiškiai demonstravo ketinimą muštis, jo elgesyje reiškėsi neadekvatūs priešiškumo priepuoliai. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusysis kavinėje elgėsi provokuojamai, agresyviai kitų asmenų atžvilgiu, iš kavinės buvo išvedamas prieš savo valią, nesileido vedamas, priešinosi, išvestas į lauką netrukus grįžo. Kasatorius pažymi ir tai, kad jis A. A. ne kartą nurodė nutraukti neteisėtą elgesį ir vykti namo, tačiau nukentėjusysis tęsė įžūlius veiksmus, gąsdino, baugino kasatorių ir šiam nusisukus netikėtai puolė mušti jį kumščiais iš nugaros, todėl kasatorius turėjo staiga gintis panaudodamas fizinę jėgą ir nebuvo laiko perspėti nukentėjusįjį ar panaudoti specialiąsias priemones (dujų balionėlį). Šiuo atveju delsimas dėl susidariusios situacijos būtų sukėlęs grėsmę kasatoriaus gyvybei ar sveikatai, todėl apeliacinės instancijos teismas, neteisingai įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė klaidingą išvadą, kad kasatorius savo veiksmais pažeidė jam inkriminuotas Asmens ir turto apsaugos įstatymo nuostatas.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorius veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl nepadarė nusikaltimo, nustatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, o ši ir BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika jam inkriminuotos kaip sudarančios idealiąją sutaptį. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika gali būti padaroma ir netiesiogine tyčia, o BK 228 straipsnio 1 dalyje – tik tiesiogine tyčia. Kaip tvirtina kasatorius, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jis nepadarė tyčinės nusikalstamos veikos, nustatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, t. y. neveikė netiesiogine tyčia, nes teisėtai save gynė nuo staigaus nukentėjusiojo puolimo, jo veika galėjo būti padaryta neatsargiai ar labai susijaudinus, todėl keliamas klausimas ir dėl kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo kaip idealiosios sutapties. Kartu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kasatoriaus padaryta veika atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo subjektyviųjų (kaltės, tiesioginės tyčios) ir objektyviųjų (piktnaudžiavimo, didelės neturtinės žalos) požymių, t. y. byloje nėra jokių UAB „E“ skundų, kad kasatorius šiam juridiniam asmeniui būtų padaręs didelę neturtinę žalą, nukentėjusiajam, kuris pats puolė kasatorių ir nuo kurio puolimo jis gynėsi, didelė neturtinė žala taip pat negalėjo būti padaryta, nukentėjusiojo garbės ir orumo jis nežemino, o apsigynęs ir pamatęs, kad nukentėjusysis nesikelia nuo žemės, paskambino tarnybai ir iškvietė medikus, pats suteikė nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus kaltę grindė byloje esančiais vaizdo įrašais, neatlikęs išsamaus jų tyrimo, neperžiūrėjęs jų teismo posėdyje ir nesudaręs galimybės proceso dalyviams pateikti pastabų, taip suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą, nesilaikė lygiateisiškumo ir rungimosi principų. Peržiūrėjus vaizdo įrašus teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad nėra kasatoriui inkriminuotų nusikaltimų sudėčių, kad jo veiksmai atitinka būtinąją gintį.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė galimybės kasatoriaus veiką kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį dėl nukentėjusiojo A. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo labai susijaudinus dėl neteisėto nukentėjusiojo poelgio arba pagal BK 137 straipsnį dėl nukentėjusiojo sužalojimo dėl neatsargumo. Kasatorius, aptardamas teismų praktiką dėl būtinosios ginties sampratos ir sąlygų aiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-7-326/2013, 2K-120-628/2018, 2K-416-942/2016, 2K-296-719/2020), teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, objektyviai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė teisingą išvadą dėl būtinosios ginties buvimo.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kasatoriui. Kasatorius pažymi, kad anksčiau nėra teistas ir neketina daryti teisės pažeidimų, nuoširdžiai gailisi dėl kilusių pasekmių, nukentėjusiojo atsiprašė.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo R. L. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo nustatant būtinosios ginties sąlygas
5. Kasaciniame skunde R. L. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, iš esmės teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus ir neteisingai aiškino BK 28 straipsnį, todėl nepagrįstai atmetė gynybos poziciją, kad nuteistasis sveikatą nukentėjusiajam sutrikdė įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį.
6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Taigi, ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, šioje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
7. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-393-489/2017, 2K-36-689/2018 ir kt.).
8. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sunkus A. A. sveikatos sutrikdymas padarytas nuteistojo R. L. veiksmais, tačiau nuteistasis R. L. nuo pat aptariamo įvykio tvirtino tokius veiksmus atlikęs įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas skundžiamuose nuosprendžiuose analizavo šią aplinkybę, tačiau padarė skirtingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje konstatavo, kad pirmiau nurodytą sveikatos sutrikdymą sukėlusį fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis R. L. panaudojo būtinosios ginties sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal tuos pačius byloje ištirtus įrodymus, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino subjektyviųjų požymių buvimą R. L. veikoje ir padarė išvadą, kad R. L., suduodamas smūgį A. A., veikė tyčia, o ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi.
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dalies liudytojų parodymų visiškai nevertindamas, ir taip pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančius BPK 20 straipsnio reikalavimus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančius prieštaravimus aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai ir neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus ir tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šis teismas, darydamas išvadą, jog R. L. veikė nesant būtinosios ginties sąlygų, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimų (t. y. ištirtus įrodymus įvertino atskirai nuo jų visumos, nelygino tarpusavyje, klaidingai pasisakė dėl atskirų įrodymų turinio, nekreipdamas dėmesio į R. L. pateiktą versiją dėl būtinosios ginties ir pan.) ir dėl to padarė teisės taikymo klaidą.
10. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
11. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia BK 28 straipsnyje nurodytas vertybes: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų) ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant į tai, kiek ginamoms vertybėms gresiantis pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).
12. Atkreiptinas dėmesys, kad, spręsdamas būtinosios ginties situaciją, teismas turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą.
13. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas dėl R. L. teisės į būtinąją gintį, prioritetinę reikšmę nagrinėjamoje byloje suteikė įvykio priešistorei. Šis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad nukentėjusysis buvo akivaizdžiai neblaivus, kavinėje „Can Can“ kabinėjosi prie žmonių, visiems teigė esantis kovos menų žinovas, o jo draugas D. G., negalėdamas A. A. sutramdyti, pats paprašė kviesti apsaugą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog nukentėjusiojo kabinėjimasis prie aplinkinių ar grasinimas pasireiškė daugiausia tik verbaliniais veiksmais, tai galėjo sudaryti pagrindą manyti, jog nukentėjusįjį galima sutramdyti žodžiu ar pasirenkant kitą būdą, nei tai padarė kaltinamasis. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariami įvykiai vyko gerokai anksčiau, negu į įvykio vietą atvyko nuteistasis R. L., todėl jis negalėjo matyti ir įvertinti nukentėjusiojo elgesio iki apsaugos darbuotojų iškvietimo. Todėl priešistorės įvykių apžvalga šioje byloje yra daugiau reikšminga vertinant nukentėjusiojo, o ne nuteistojo elgesį. Aptarti įvykiai patvirtina, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus, elgėsi provokuojamai, agresyviai, kabinėjosi prie aplinkinių, grasino smurtu ir pan. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. A. elgesys ne tik kėlė nepatogumų, bet ir baugino kavinės „Can Can“ darbuotojas. Liudytoja J. B. parodė, kad nukentėjusysis ketino pačiupti nuo baro stiklinę, sakydamas, kad paleis į salę su klientais, bet ji sulaikė jo ranką. O kartu su liudytoja dirbusi padavėja K. N. pasakė, kad jai baisu, ir paprašė kartu pabūti salėje. Nukentėjusiojo draugas liudytojas D. G. patvirtino, kad A. A. elgėsi agresyviai. Supratęs, kad nebepajėgs sulaikyti nukentėjusiojo, manydamas, kad „kažkas gali būti negerai“, pats paprašė kviesti apsaugą. Taigi, netgi nukentėjusįjį gerai pažįstantis asmuo – D. G. manė, kad nukentėjusiojo elgesys pavojingas. Be to, ir pats apsaugos iškvietimo faktas rodo, kad nukentėjusiojo A. A. elgesys kėlė pavojų aplinkiniams.
14. Pažymėtina ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas liudytojų – prekybos centro apsaugos darbuotojų E. Ž. ir R. Z. parodymus ir akcentuodamas, kad pagal šių liudytojų parodymus A. A. išvedamas nesipriešino, neskyrė pakankamai dėmesio tokiems šių liudytojų parodymams, kad lauke nukentėjusysis pradėjo agresyviai elgtis, klausė, „ar jie nori gauti į snukį“. Be to, neatkreipė dėmesio į R. Z., kuris ėjo su nukentėjusiuoju, parodymus apie tai, kad nukentėjusysis buvo labai agresyvus, norėjo muštis, aiškino, kad lankė kovos menus, ir demonstravo kovinę padėtį. Liudytojas nurodė manęs, kad jam gali tekti imtis papildomų priemonių nukentėjusiajam sutramdyti ir kviesti policijos pareigūnus. O atsakydamas į klausimą, ar tokios būklės nukentėjusysis galėjo fiziškai ką nors sužaloti, liudytojas R. Z. atsakė teigiamai. Taigi, iš šio liudytojų parodymų taip pat matyti, kad nukentėjusiojo elgesys atrodė pavojingas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusįjį buvo galima suvaldyti žodžiais, išvedant iš prekybos centro šio centro darbuotojams, neturi esminės reikšmės vertinant būtinosios ginties sąlygų buvimą nuteistojo R. L. veikoje, kadangi ir šiuo atveju, kaip ir konflikto kavinėje „Can Can“ metu, nuteistasis R. L. nedalyvavo ir tų įvykių nematė. Net ir tai, kad jau atvykęs į prekybos centrą nuteistasis, tiesiogiai susidūręs su agresyviu elgesiu bei grasinimais sumušti, nukentėjusiojo neišsigando, visiškai nepatvirtina, jog smurtą prieš nukentėjusįjį jis naudojo tyčia, nesant tam jokio reikalo ir būtinosios ginties situacijos. Netgi atvirkščiai, visos aplinkybės sudarė sąlygas manyti, kad nukentėjusysis iš anksto be jokio aiškaus pagrindo yra nusiteikęs agresyviai, grasina visus sumušti, jo elgesys yra neprognozuojamas ir gali būti pavojingas. Atkreiptinas dėmesys, kad girtumas, priklausomai nuo jo sunkumo, ne tik nesumažina, bet dažnai ir padidina riziką, kad asmuo gali pasielgti neprognozuojamai ir pavojingai. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau, kaip jau buvo paminėta, liudytojas R. Z. patvirtino, kad tokios būklės nukentėjusysis galėjo fiziškai ką nors sužaloti.
15. Apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skiria nuteistojo R. L. asmeninių savybių, jo turėtos ekipuotės bei byloje esančios bendrovės „E“ greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotojų darbo instrukcijos (toliau – Instrukcija), su kuria susipažinęs ir kuria atlikdamas pareigas turi vadovautis R. L., aptarimui. Neabejotina, kad besiginančiojo asmeninės savybės gali turėti reikšmės vertinant kėsinimosi pavojingumą, gynybos atitiktį kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, tačiau negali apriboti pačios teisės į būtinąją gintį. Taip pat ir Instrukcija ar kiti panašūs teisės aktai negali nustatyti jokių papildomų sąlygų dėl teisės į būtinąją gintį įgyvendinimo. Būtinosios ginties sąlygas ir tvarką nustato BK 28 straipsnis. Kadangi būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, bet kokių BK nenustatytų papildomų sąlygų, priklausomai nuo vykdomų funkcijų ar einamų pareigų, reikalavimas gali neleistinai pasunkinti asmens padėtį ir nepagrįstai apriboti galimybes taikyti šią normą. BK 28 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Taigi tam, kad būtų pritaikytos BK 28 straipsnio nuostatos ir būtų pripažinta veikoje buvus būtinosios ginties požymių, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Kaip jau buvo minėta, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
16. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nustatė iš esmės vienodas faktines aplinkybes, kad kai neblaivus nukentėjusysis A. A., galimai pažeisdamas viešąją tvarką, užsimojo, ketindamas ranka suduoti UAB „E“ greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotojui R. L., pastarasis dešiniu kumščiu vieną kartą sudavė A. A. į kairės pusės veido pažandinę sritį, dėl to A. A. parkrito ant grindinio ir atsitrenkė galva į grindinį, taip patyrė dešinės pusės momenkaulio ir smilkinio lūžį, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi abu teismai nustatė, kad nukentėjusysis buvo užsimojęs ir ketino suduoti ranka nuteistajam. Tai rodo, kad A. A. kėsinimasis buvo jau prasidėjęs, jis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Tai iš esmės patvirtina ir teismų aptartas vaizdo įrašas. Taigi teismų nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nekyla, iš esmės patvirtina, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Todėl nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo R. L. panaudotas fizinis smurtas buvo perteklinis. Tokios savo išvados apeliacinės instancijos teismas nepagrindė byloje nustatytų aplinkybių analize ir surinktų įrodymų vertinimu. Akcentuodamas nuteistojo elgesį, apeliacinės instancijos teismas neįvertino nukentėjusiojo veiksmų. Akivaizdu, kad tiek vaizdo įrašas, tiek liudytojo D. G., tiek ir nuteistojo parodymai patvirtina, jog pirmasis smūgį nuteistajam bandė suduoti nukentėjusysis A. A.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių nukentėjusiojo veiksmų iš esmės niekaip nevertino ir dėl jų nepasisakė.
17. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos neapsiriboja vien tik kėsinimosi pavojingumu, realumu ir akivaizdumu. Viena esminių sąlygų yra būtinosios ginties ribų neperžengimas. BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos trys sąlygos, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. L. nukentėjusiajam A. A. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nėra pagrindo pripažinti, kad R. L. peržengė būtinosios ginties ribas.
18. Nekyla jokių abejonių, kad būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau visos paminėtos aplinkybės, vertinant kartu su byloje surinktais įrodymais (vaizdo įrašu, liudytojų bei nuteistojo parodymais), kad A. A. buvo nusiteikę agresyviai aplinkinių atžvilgiu, užgauliojo ne tik nuteistąjį, bet ir kitus apsaugos darbuotojus, grasindamas juos sumušti, girdamasis esąs kovų meistras ir pan., suteikia pagrindą daryti neabejotiną išvadą, kad jis pirmas pradėjo žodinį konfliktą prieš nuteistąjį R. L., o po to, pastarajam nusisukus ir nueinant, griebė už rankos (ar peties), o nuteistajam R. L. jį atstūmus, bandė suduoti smūgį ranka, taip kėsindamasis į nuteistojo sveikatą ir asmens neliečiamumą. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad R. L. būtų siekęs demonstruoti apsaugos darbuotojo galią ir tyčia pažeminti A. A. bei jį sužaloti. Priešingai – jis stengėsi konfliktą išspręsti taikiai, nekreipdamas dėmesio į nukentėjusiojo grasinimus. Tai iš esmės patvirtina ir kartu su nukentėjusiuoju buvęs liudytojas D. G.. Iš šio liudytojo parodymų taip pat matyti, kad nukentėjusysis, pavartojęs alkoholio, pasidaro piktas ir agresyvus. D. G. matė, kaip A. A. elgėsi įvykio metu, ir buvo įsitikinęs, kad suduos apsaugos darbuotojui smūgį. Tai dar kartą patvirtina, kad A. A. buvo konflikto iniciatorius, o nuteistasis R. L. nebuvo nusiteikęs kelti konflikto, tuo labiau spręsti jo muštynėmis.
19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluota išvada atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų pagrįstumą, nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad R. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
20. Priėmus sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nebepasisakoma dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 228 straipsnio 1 dalies taikymu, kadangi įgaliojimų viršijimas pasireiškė tuo, kad R. L. sveikatos sutrikdymą A. A. padarė nesant tarnybinio reikalingumo ar būtinosios ginties sąlygų. Nustačius, kad kaltinamasis R. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis, konstatuotina, kad šiuo atveju veika, turinti BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių, nepadaryta.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Olegas Fedosiukas
Artūras Ridikas
