Dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį

Civilinė byla Nr. 3K-3-100/2013

Proceso Nr. 2-01-3-08453-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypų prie nuosavybės teise priklausančių statinių formavimą ir pardavimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (jos teisių ir pareigų perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymo (toliau – ir Įsakymas) pagrindu suformuoto 415 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį.

Byloje nustatyta, kad ieškovė yra gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje, savininkė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymu patvirtintas nurodyto žemės sklypo planas ir plotas – 415 kv. m bei pasiūlyta žemės sklypo naudotojams kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo (nuomos) sutarties sudarymo. 2008 m. spalio 2 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pateikdama reikiamus dokumentus, tačiau ši sutarties nesudarė. Atsakovas nurodė, kad parengtas ginčo žemės sklypo planas neatitinka faktiškai naudojamo ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančio plano, todėl vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau – Taisyklės) turėjo būti rengiamas žemės sklypo detalusis planas. Kadangi toks planas neparengtas, atsakovas teigė, kad Įsakymu žemės sklypas suformuotas pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, todėl negali būti parduodamas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove Įsakymu suformuoto 415 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; priteisė iš atsakovo ieškovei 2499,50 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad ieškovė turi teisę lengvatinėmis sąlygomis pirkti valstybinę žemę, reikalingą jos namų valdai, atsakovas neginčija šios ieškovei priklausančios teisės, o nesutikdamas su ieškiniu dėl to, kad, jo nuomone, savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas priimtas nesilaikant imperatyviųjų įstatymo nuostatų, privalėjo imtis veiksmų, kad Įsakymas būtų pakeistas arba panaikintas. Teismas sprendė, kad naikinti šio įsakymo nėra pagrindo, nes atsakovas įrodymais nepaneigė trečiojo asmens argumentų, kad formuojamos sklypo ribos ir plotas pagrįstai nustatyti atsižvelgus į reikalingą ir naudojamą žemės plotą. Atsakovo argumentus dėl tikėtinų trečiųjų asmenų teisių pažeidimų sklype esant neįregistruotiems statiniams teismas atmetė CK 4.253 straipsnio pagrindu, pažymėjęs, kad neįregistruoti statiniai yra valstybinėje žemėje, duomenimis, kam suteikta teisė naudotis neįregistruotais statiniais, privalo disponuoti atsakovas, kuriam patikėta administruoti valstybinės žemės klausimus, todėl, nesant statinių įregistravimą patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo teigti apie teisėtą šių statinių naudojimą. Be to, tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruotų statinių buvimas sudarytų pagrindą peržiūrėti ieškovei ginčo Įsakymu nustatytas žemės sklypo ribas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš atsakovo 800 Lt ieškovės naudai už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas argumentus dėl Įsakymo neteisėtumo grindžia nebegaliojančia Taisyklių redakcija, galiojusia nuo 2008 m. rugsėjo 19 d. iki 2008 m. spalio17 d., tuo tarpu Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 494 patvirtinta nauja Taisyklių redakcija, įsigaliojusi 2011 m. gegužės 5 d. Kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjamos pagal galiojančią teisę (CPK 3 straipsnis), todėl ginčo Įsakymo teisėtumas gali būti tikrinamas atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą, tuo tarpu atsakovo siūlymas įsakymo teisėtumą tikrinti pagal negaliojančias teisės normas šiuo atveju yra visiškai nepagrįstas. Kolegija pažymėjo, kad pagal nuo 2011 m. gegužės 5 d. galiojančios Taisyklių redakcijos 3 punktą prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Teritorijų planavimo įstatymo 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose, įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, o pagal Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktą miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį suformuotų žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Kolegija nurodė, kad žemės sklypas prie ieškovės statinių gali būti suformuotas vadovaujantis detaliuoju planu arba žemės sklypo planu, prilygintu detaliajam, o atsakovas, ginčydama ieškovės teisę įsigyti žemės sklypą, turi įrodyti, kad abiem atvejais sklypo suformavimas pagal ieškovės pateiktą planą yra negalimas. Kolegijos padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog Įsakymu patvirtintas žemės sklypo planas negali būti prilygintas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Kolegija konstatavo, kad ieškovės pateiktas 415 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planas yra būtinas ieškovės įregistruotiems statiniams eksploatuoti, jis patvirtintas Vilniaus miesto administracijos direktoriaus įsakymu, byloje nėra duomenų, jog pagal šį planą formuojamas žemės sklypas nesiderintų su gretimais žemės sklypais ar pažeistų kitų asmenų interesus. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog vadovaujantis Taisyklių 3 punktu ginčo sklypas negali būti parduodamas ieškovei. Kolegija nurodė, kad ieškovės išlaidų už advokato pagalbą dydis – 2367,50 Lt – atitinka bylos sudėtingumą, ieškovės procesinių dokumentų apimtį ir kiekį, teismo posėdžių skaičių, todėl pirmosios instancijos teismas šių ieškovės išlaidų atlyginimą pagrįstai priteisė iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 23 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sprendžiant 2008 m. rugsėjo 23 d. priimto administracinio akto teisėtumą turi būti vadovaujamasi ne tuo metu galiojusia Taisyklių redakcija, bet teisės normomis, galiojusiomis nagrinėjant civilinę bylą teisme, prieštarauja bendrajam teisės principui, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit).

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2008">3K-3-180/2008</a>, pažymėjo, kad tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys ginčija administracinius aktus, kuriais suformuotas žemės sklypas, bylą nagrinėjantis teismas turi vertinti tiek administracinio akto atitiktį pagrindinėms procedūrinėms taisyklėms, tiek tai, ar jis yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei materialiosioms teisės normomis ir ar nepažeidžia įstatymo ginamų suinteresuotų asmenų teisių.

Žemės sklypas galėjo būti suformuotas pagal ginčo žemės sklypo planą, jei jis atitiktų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje (nagrinėjamu atveju – techninės apskaitos byloje) esantį žemės sklypo planą, tačiau ginčo plane pažymėtos žemės sklypo ribos neatitinka byloje esančiame inventoriniame brėžinyje pažymėtų žemės sklypo ribų – skiriasi jo plotas ir sklypo konfigūracija. Taigi ginčo planas buvo parengtas nesivadovaujant nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiu planu ir Taisyklių 15 punktu, kuriame imperatyviai reikalaujama, kad parduodamo žemės sklypo planas būtų parengtas remiantis detaliuoju planu ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiu žemės sklypo planu, jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus. Jei faktiškos namų valdos ribos pasikeitė ir nebeatitinka nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančio plano, įstatyme nustatyta tvarka turėjo būti rengiamas detalusis planas, tačiau jis neparengtas.

3. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą valstybinės žemės sklypas prie nuosavybės teise priklausančių statinių gali būti formuojamas vadovaujantis detaliuoju planu arba žemės sklypo planu prilygintu detaliajam, tačiau teismai nepagrįstai konstatavo, kad 2008 m. balandžio 22 d. žemės sklypo planas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktu prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Žemės sklypo plano prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui parengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarka nustatyta Žemės sklypo plano, prilyginto detaliajam, rengimo apraše, o byloje esantis planas parengtas vadovaujantis ne nurodytu aprašu, bet Nekilnojamojo turto kadastro nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, todėl negalėjo būti prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Rengiamo žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, turinys, derinimo procedūros (viena būtinųjų stadijų – visuomenės supažindinimas su rengiamu planu) skiriasi nuo žemės sklypo plano, parengto pagal Kadastro nuostatus. Vadovaujantis reglamentavimu, galiojančiu nuo 2011 m. gegužės 5 d., žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, gali būti rengiamas pagal Žemės sklypo plano, prilyginto detaliajam, rengimo aprašo nuostatus.

4. Ieškovės byloje pateiktose atlyginimo už advokato paslaugas sąskaitose nurodytos paslaugos ir už jas apskaičiuotas atlyginimas: susipažinimas su ieškiniu (400 Lt); nuorašų parengimas (45 Lt); įrodymų rinkimas (200 Lt); kt. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8 punkte nenumatyta atlyginti išlaidų už tokias advokato paslaugas kaip susipažinimas su ieškiniu ar pan., todėl teismai neturėjo pagrindo iš atsakovo priteisti atlyginimą už jas ieškovui. Pagal Rekomendacijų 5 punktą už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 proc. 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Teismai neapskaičiavo bylos posėdžių trukmės, todėl už advokato padėjėjo atstovavimą 1 val. trukmės teismo posėdyje nepagrįstai priteisė 400 Lt, o ne 96 Lt atlyginimą (800 Lt x 0,15 x 0,8).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė V. S. prašo skundą atmesti, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė sutinka su teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytais argumentais, atkreipdama dėmesį į tai, kad šios bylos ieškinio dalykas yra ne Įsakymo teisėtumas, bet atsakovo įpareigojimas sudaryti su ieškove Įsakymu patvirtinto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo, išnagrinėjus civilinę bylą pagal kasacinį skundą, sprendimą priimti, atsižvelgiant į šiame atsiliepime išdėstytą poziciją bei nurodo šiuos argumentus:

1. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Ieškovė siekė sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį galiojant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoms Taisyklėms. Esminė šio teisės akto nuostata yra ta, kad asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemes sklypą grindžiama jos realiu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Taisyklių 3, 15 punkte nenurodyta, kad formuojamos sklypo ribos griežtai turi atitikti sklypo inventorinės bylos brėžinį. Ginčo sklypo ribos buvo suformuotos atsižvelgiant į jo faktinį naudojimą, t. y. atitinka nuosavybės teise valdomų pastatų eksploatavimo reikalavimus. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą, laikėsi tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų, šis Įsakymas yra galiojantis, nenuginčytas.

2. Vadovaujantis dispozityvumo principu, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ieškinio pagrindas ir dalykas. Šioje byloje ginčo dalykas yra ieškovės statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, o ne Įsakymo teisėtumo įvertinimas, todėl teismai jo nevertino.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Byloje kilęs ginčas dėl ieškovės teisės ne aukciono tvarka pirkti prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų atitinkamą valstybinės žemės sklypą, šio žemės sklypo suformavimo. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia, be kita ko, aplinkybe, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 30-1878 yra nustatyti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), duomenys: plotas 415 kv. m, ribos ir kt.; pasiūlyta žemės sklypo naudotojams kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo (nuomos) sutarties sudarymo. Atsakovas savo atsikirtimus į ieškinį grindžia, be kita ko, aplinkybėmis, kad žemės sklypas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 30-1878 suformuotas pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, parengtas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planas neatitinka faktiškai naudojamo ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančio plano, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu ir Taisyklėmis turėjo būti rengiamas žemės sklypo detalusis planas. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka, parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus (Žemės įstatymo 10 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 8, 9 straipsniai). Žemės sklypų formavimo ir planų rengimo taisyklės nustatytos teritorijų planavimo įstatymų. Prie nuosavybės teise priklausančių pastatų naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimą tvarka reglamentuoja Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Taisyklės. Taigi, šioje byloje nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti yra reikšminga aplinkybė, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 30-1878 ginčo žemės sklypo duomenys buvo nustatyti ir jo planas parengtas laikantis teisės aktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo, o nustačius aplinkybę, kad nuo teisės aktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo buvo nukrypta, ji įvertintina kitų asmenų materialiųjų teisių pažeidimo bei sukeliamų teisinių padarinių aspektais. Tokiu atveju fakto dėl kitų asmenų materialiųjų teisių pažeidimo įrodinėjimo pareiga tenka šia aplinkybe besiremiančiai šaliai. Darytina išvada, kad šią bylą nagrinėję teismai turėjo tirti ir vertinti atsakovo atsikirtimų pagrindą sudariusias aplinkybes, susijusias su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 30-1878, ir, taip elgdamiesi, neperžengė šalių nustatytų bylos nagrinėjimo ribų.

Pažymėtina, ir tai kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje konstatuota, jog viešojo intereso apsaugos funkciją privatizuojant valstybinę žemę atlieka inter alia institucijos, atstovaujančios valstybei šiame procese, t. y. atitinkamos apskrities viršininko administracija arba savivaldybė (CPK 49 straipsnio 1 dalis). Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-279/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-279/2009">3K-3-279/2009</a>).

Dėl teisės normų taikymo laiko atžvilgiu ir ginčo santykių teisinio reglamentavimo

Bet kuri teisės norma gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus atsižvelgta į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, taip pat jos santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, esančiais visos teisės sistemos pagrindu. Pagal bendrajį teisės principą lex benignior retro agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas v. S. K., bylos Nr. 3K-3-108/1999). Teisėtai įgyta teisė pripažįstama ir nuo pažeidimų ginama jos atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu, o atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinamas pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 3 straipsniu, sprendė, kad vertinant 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 30-1878 atitiktį teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui turi būti vadovaujamasi ne šio priėmimo metu galiojusia Taisyklių redakcija, bet teisės normomis, galiojusiomis nagrinėjant civilinę bylą teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta netinkamai pritaikius CPK 3 straipsnį ir prieštarauja bendrajam teisės principui, jog įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Dėl to kasacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama apie nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados neteisėtumą, pripažintinas pagrįstu.

Konstatuotina, kad vertinant 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr.30-1878 atitiktį teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui turi būti vadovaujamasi šio priėmimo metu galiojusiomis teisės normomis. Tokiu, kaip šios bylos atveju, teisės normų turinys, jų aiškinimas ir taikymas nėra įrodinėjimo dalykas, teisės normų tinkamas aiškinimas ir taikymas yra teismo pareiga. Ją vykdydamas teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pažymėtina, kad įsakymo priėmimo galiojusiame Teritorijų planavimo įstatyme buvo nustatyta, jog: Žemės reformos metu formuojant natūra grąžinamus bei namų valdų žemės sklypus Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams (21 straipsnio 2 dalis); detalieji planai rengiami, kai keičiamos naudojamų žemės sklypų ribos ir plotas (22 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taisyklėse buvo įtvirtinta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje) arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, kai parduodami namų valdų žemės sklypai, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį; namų valdų žemės sklypai gali būti parduodami pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančius žemės sklypų planus, jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus (3 punktas); savivaldybės administracijos direktorius parduodamo žemės sklypo planą parengia vadovaudamasis detaliuoju planu ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiu žemės sklypo planu, jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus (15 punktas); parduodamų žemės sklypų dydžius savivaldybės administracijos direktorius nustato įvertinęs teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, žemės sklype esančio nekilnojamojo turto teisinio registravimo dokumentus ir patikrinęs detaliajame plane ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiame žemės sklypo plane statiniams ar įrenginiams numatytą, bet tam nepanaudotą žemės sklypo plotą (16 punktas).

Materialiosios teisės normos byloje taikomos pagal nustatytas faktines konkrečios bylos aplinkybes. Jų nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, padaręs netinkamą išvadą dėl taikytinų meterialiosios teisės normų, nenustatė ir nevertino visų ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Dėl to, konstatavus netinkamą materialiosios teisės normų taikymą, apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Kadangi byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis