Dėl nuostolių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-136/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01750-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2; 40.1; 126.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarties ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui J. B. (J. B.) dėl nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2007 m. spalio 1 d. ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovas J. B. sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo kaip solidarusis bendraskolis atsakyti ieškovui, jei lizingo gavėjas UAB „Lorevita“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis su ieškovu. Laidavimo sutarties 6.2 punkte nustatyta, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško ir galutinio prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo. Lizingo gavėjas UAB „Lorevita“ įsipareigojimų pagal lizingo sutartį neįvykdė.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu pripažino bankrutavusią UAB „Lorevita“ pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto. UAB „Lorevita“ iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota 2011 m. kovo 28 d.

Ieškovas iš UAB „Lorevita“ atsiėmė lizinguotą turtą, jį realizavo ir patyrė 61 926,79 Lt nuostolių, kuriuos, taip pat procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas prašo priteisti iš atsakovo. Ieškinys teismui pateiktas 2011 m. kovo 1 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Remdamasis CK 6.76 straipsniu, 6.87 straipsnio 1 dalimi, 6.128 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011; 2007 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508/2007">3K-3-508/2007</a>; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. A. L., bylos Nr. 2A-763/2010; kt., teismas nurodė, kad, likvidavus juridinį asmenį, pasibaigia pagrindinė prievolė, o pasibaigus pagrindinei prievolei, baigiasi ir šalutinė prievolė – laidavimas, taigi, išregistravus UAB „Lorevita“ iš registro, pagrindinė – lizingo sutartimis UAB „Lorevita“ prisiimta – prievolė baigėsi, todėl baigėsi ir šalutinė atsakovo (laiduotojo) prievolė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju laiduotojas neturi pareigos vykdyti laidavimo sutartimi užtikrintos lizingo gavėjo prievolės, nes, likvidavus ir išregistravus UAB „Lorevita“, baigėsi ne tik lizingo gavėjo prievolė pagal lizingo sutartį, bet ir atsakovo prievolė pagal laidavimo sutartį; laidavimo pabaigą analogiškai aiškina ir Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VSDFV Mažeikių skyrius v. UAB „Valdonas“, bylos Nr. 2A-808/2010, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC01MzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-537/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-537/2011">3K-P-537/2011</a>. Kolegija atmetė apelianto argumentus, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško ir galutinio prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo, pažymėjusi, jog ši nuostata prieštarauja CK 6.76 straipsnio 2 dalies, 6.87 straipsnio 1 dalies imperatyviosioms nuostatoms, todėl negali būti taikoma (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Kadangi iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos UAB „Lorevita“ jau buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, tai laidavimas buvo pasibaigęs; argumentams, kad ieškinio padavimo dieną UAB „Lorevita“ dar nebuvo išregistruota, kolegija neteikė teisinės reikšmės. Kolegija sprendė, kad šiuo atveju pats ieškovas pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, nes, nereikšdamas reikalavimų bankroto byloje, neteko galimybės dalyvauti teismui priimant sprendimą dėl bankrutavusios įmonės likvidavimo momento, nulėmusio ir jam reikšmingo laidavimo pabaigą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovo AB „SEB lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, priimti naują – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl laidavimo pabaigos momento ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo laidavimo pabaigą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas prieštarauja panašiose bylose suformuotai kasacine praktikai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012, išaiškino, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi. Taigi laidavimo pabaiga tokiose situacijose priklauso nuo kreditoriaus kreipimosi į teismą momento, t. y. jei kreditorius savo reikalavimą laiduotojui pareiškia iki pagrindinio skolininko išregistravimo, tokia kreditoriaus teisė teismine tvarka privalo būti ginama. Tokios teismų praktikos nuosekliai yra laikomasi ir Lietuvos apeliacinio bei Vilniaus apygardos teismuose.

2. Dėl jurisprudencijos tęstinumo principo. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo šio konstitucinio principo, nes, spręsdami dėl laidavimo pabaigos, šioje byloje taikė precedentus, suformuotus savo faktinėmis aplinkybėmis visiškai kitokiose civilinėse bylose: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508/2007">3K-3-508/2007</a>, kurioje sprendimą lėmė neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų bankroto specifika; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. A. L., bylos Nr. 2A-763/2010, kurioje pagrindinis skolininkas egzistavo tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir jai pasibaigus; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje VSDFV Mažeikių skyrius v. UAB „Valdonas“, bylos Nr. 2A-808/2010, kurioje kreditorius ieškinį pareiškė tiek pagrindiniam skolininkui, tiek laiduotojui, panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bankrutuojančios įmonės (pagrindinio skolininko) pabaigos ir byla perduota iš naujo nagrinėti tam, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas papildomai išspręstų ir laiduotojui pareikštus reikalavimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas J. B. prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Tiek kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-285/2012, tiek Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTc2Ni02NDAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1766-640/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1766-640/2012">2A-1766-640/2012</a> ieškovai ieškinius laiduotojams pareiškė dar iki teismų sprendimų pripažinti įmones pasibaigusiomis priėmimo. Šios bylos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo pirmiau nurodytų: Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimas dėl įmonės pabaigos įsiteisėjo 2011 m. vasario 14 d.; kasatoriaus ieškinys datuotas 2011 m. vasario 25 d. (ieškinio priedai patvirtinti 2011 m. vasario 28 d.); ieškinio priėmimo klausimas buvo nagrinėjamas 2011 m. kovo 4 d., tačiau, nustačius ieškinio trūkumus, kasatorius buvo įpareigotas juos pašalinti; ieškinys teisme priimtas ir byla iškelta tik 2011 m. balandžio 19 d. Bankroto bylos metu kasatorius jokių reikalavimų BAUB „Lorevita“ dėl pagrindinės prievolės vykdymo ar atsakovui dėl šalutinės prievolės vykdymo nepareiškė. Taigi kasatorius ieškiniu į teismą dėl laidavimo sutarties vykdymo kreipėsi tik po to, kai praėjo beveik treji metai nuo lizingo sutarties nutraukimo ir bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo, kai buvo priimtas ir įsiteisėjo teismo sprendimas dėl pagrindinio skolininko pabaigos, o ieškinys teisme buvo priimtas tik po to, kai BUAB „Lorevita“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Taigi kasatoriaus cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šalių ginčui netaikytina, nes šios bylos ratio decidendi skiriasi nuo nurodytų kasaciniame skunde.

2. Dėl reikalavimo pareiškimo laiduotojui ir įmonės likvidavimo momentų. Kasatorius neatsižvelgia į tai, kad esminė aplinkybė, sprendžiant dėl laiduotojo atsakomybės, yra reikalavimų pareiškimo jam momentas. Tuo atveju, jeigu kreditorius reikalavimą laiduotojui pateikia iki teismo sprendimo dėl pagrindinio skolininko likvidavimo įsiteisėjimo dienos, tokiu atveju laidavimas nepasibaigia. Kreipimosi į teismą momentas priklauso tiesiogiai nuo kreditoriaus valios išreiškimo ir savo interesų gynimo laiku, todėl laiduotojas jokios įtakos tokiam kreipimuisi negali daryti ir neturi galimybės vilkinti tokio kreipimosi. Kasatorius taip pat suabsoliutina juridinio asmens išregistravimą iš Juridinių asmenų registro. Pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį įmonės prievolės laikomos pasibaigusiomis nuo juridinio asmens likvidavimo momento, t. y. nuo tada, kai įmonė pripažįstama likviduota. Tai, kad juridinis asmuo yra laikomas likviduotu nuo tada, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl įmonės pabaigos, patvirtina Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalis, 26 straipsnio 1 dalis. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos, jokie veiksmai, įskaitant kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, tvirtinimą, bankroto byloje nebegalimi, taigi įmonė laikoma likviduota, todėl kartu pasibaigia ir visos jos prievolės (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir nauji reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo, negali būti reiškiami. Negalint reikšti reikalavimo įvykdyti pagrindinę prievolę, negalima reikšti reikalavimo vykdyti šalutinę prievolę, šiuo atveju laidavimą. CK 2.95 straipsnio 3 dalyje numatytas įmonės išregistravimas iš Juridinių asmenų registro laikytinas tik formaliu veiksmu, užtikrinančiu likviduoto juridinio asmens pašalinimą iš viešų registrų; jo neįvykdymas ar vėlesnis įvykdymas neturi reikšmės teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos ir bankroto proceso eigai, taip pat kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, tvirtinimui. Už įmonės išregistravimą iš Juridinių asmenų registro atsakingas bankroto administratorius, kuris pagal ĮBĮ 32 straipsnio 5 dalį kreiptis į Juridinių asmenų registrą turi ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. BUAB „Lorevita“ bankroto administratorius tokį prašymą pateikė daugiau kaip po 30 dienų po teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo dienos. Atsakovui negali kilti neigiamų padarinių riziką dėl tokio bankroto administratoriaus neteisėto neveikimo ir kasatoriaus nesąžiningo elgesio – nesikreipimo į atsakovą ar į BUAB „Lorevita“ iki jos pripažinimo pasibaigusia teismo sprendimu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Kasatorius su ieškiniu atsakovui į teismą turėjo kreiptis ne vėliau kaip iki 2011 m. sausio 14 d. sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo dienos, nes tik tokiu atveju atsakovas būtų galėjęs pareikšti kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje. Kreditoriui kreipusis į laiduotoją dėl laidavimo sutarties vykdymo, laiduotojas turi turėti galimybę pripažinti kreditoriaus reikalavimą ir taip turėti galimybę kreiptis į asmenį, už kurio prievolių įvykdymą laiduojama, dėl atgręžtinio reikalavimo įvykdymo arba nepripažinti kreditoriaus reikalavimo ir tokiu atveju prisiimti riziką, kad iki ginčo pabaigos pagrindinis skolininkas gali būti likviduotas ir reikalavimo patenkinimo atveju jis nebeturės galimybės kreiptis į pagrindinį skolininką su atgręžtiniu reikalavimu. Nuo 2011 m. vasario 14 d. kasatorius nebūtų galėjęs pareikšti reikalavimo bankroto byloje (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalis); negalint reikalauti prievolių pagal pagrindinę sutartį vykdymo, remiantis CK 6.76 straipsnio 2 dalimi, tokia teisė pasibaigė ir šalutinių prievolių, šiuo atveju laidavimo, atžvilgiu. Tokią išvadą patvirtina ir kasatoriaus cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012. Reikalavimas laiduotojui turi būti pareiškimas ne iki skolininko išregistravimo, bet iki skolininko likvidavimo, kuris konstatuojamas teismo sprendimu bankroto byloje dėl įmonės pabaigos, priešingu atveju, laidavimas laikomas pasibaigusiu. Sąvokos likvidavimas ir išregistravimas tiek teismų praktikoje (pirmiau nurodyta nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012), tiek CK 6.128 straipsnyje nėra tapatinamas.

3. Dėl kasatoriaus sąžiningumo. CK 1.5 straipsnis įpareigoja civilinių teisinių santykių šalis įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas elgtis sąžiningai. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad kasatoriaus elgesys vertintinas kaip sąžiningas. Pirma, kasatorius yra lizingo davėjas, t. y. specialus subjektas (CK 6.567 straipsnio 3 dalis), todėl jo prievolės vykdymui keliami didesni reikalavimai, nei kitiems šių santykių subjektams (CK 6.38 straipsnio 2 dalis). Lizingo davėjas turėtų ne tik tinkamai vykdyti savo prievoles, atsirandančias lizingo santykiuose, bet ir aktyviai bendradarbiauti, padedant klientams tinkamai vykdyti jų prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,VB Lizingas“ v. A. Stankovskos stomatologinė įmonė,,Dentesta“, bylos Nr. 3K-3-123/2004). Kasatorius nesiėmė jokių priemonių ginti savo galbūt pažeistas teises UAB „Lorevita“ bankroto byloje, dėl to galima konstatuoti kasatoriaus nesąžiningumą ir kaltę pagal CK 6.248 straipsnio 2 dalį. Laidavimo sutarties 4.1 punkte nustatyta, kad laiduotojas, įvykdęs lizingo gavėjo prievoles, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę, tačiau šiuo atveju atsakovas tokios galimybės neturėtų vien tik dėl kasatoriaus nesąžiningų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje analogiškas ginčas nebuvo spręstas, teismai pagrįstai rėmėsi panašiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylomis, kuriose buvo sprendžiami laiduotojų atsakomybės, kreditorių reikalavimų pateikimo bei kreipimosi į laiduotojus klausimai. Įrodinėdamas bylų faktinių aplinkybių skirtumus kasatorius nepagrįstai sutapatina sąvokas juridinio asmens išregistravimas ir likvidavimas, nors jo cituojamoje teismų praktikoje teismai skyrė šias sąvokas ar apskritai apsiribodavo juridinio asmens likvidavimo sąvoka, pripažindami juridinį asmenį likviduotu nuo teismo sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos įsiteisėjimo dienos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laiduotojo atsakomybės likvidavus dėl bankroto juridinį asmenį – pagrindinį skolininką

Nagrinėjamoje byloje kilęs šalių ginčas, kurį reglamentuoja prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas, konkrečiai – ginčas iš vieno prievolių užtikrinimo būdų – laidavimo – teisinių santykių (CK 6.70, 6.76 straipsniai).

Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011).

Tais atvejais, kada skolininkui iškeliama bankroto byla, o ši teisinė situacija aktuali nagrinėjamoje byloje, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis). Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia tai, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–­6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC01MzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-537/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-537/2011">3K-P-537/2011</a>).

Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių 2007 m. spalio 1 d. sudaryta laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo būtent kaip solidarusis bendraskolis atsakyti ieškovui, jeigu lizingo gavėjas UAB „Lorevita“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis su ieškovu. Dėl netinkamo jų vykdymo lizingo sutartys nutrauktos 2008 m. rugpjūčio 26 d. Jau po lizingo sutarčių su skolininku UAB „Lorevita“ nutraukimo skolininkui Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, paskirtas administratorius, kuriam buvo pavesta atlikti Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytus veiksmus, vienas kurių – per dešimt dienų nuo teismo nutarties apie bankroto bylos iškėlimą įsiteisėjimo apie bankroto bylos iškėlimą pranešti įmonės kreditoriams. Taigi, nutraukęs lizingo sutartis dėl netinkamo jų vykdymo bei turėdamas informaciją apie pagrindiniam skolininkui iškeltą bankroto bylą, kaip pirmiau nurodyta, kreditorius (ieškovas) turėjo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), tačiau šios savo teisės operatyviai įgyvendinti nesiekė, nes reikalavimų pagrindiniam skolininkui bankroto byloje nereiškė (tai konstatuota apeliacinės instancijos nutartyje), o ieškinį laiduotojui teisme pareiškė tik 2011 m. kovo 1 d. Dar iki ieškovo (kreditoriaus) ieškinio atsakovui (laiduotojui) pateikimo Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 14 d. priėmė sprendimą (kuris įsiteisėjo 2011 m. vasario 14 d.) dėl pagrindinio skolininko BUAB „Lorevita“ pabaigos, pripažino įmonę pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruotina iš Juridinių asmenų registro. Kadangi pagal CK 6.76 straipsnio 2 dalį pagrindinės prievolės pasibaigimas yra ir laidavimo, kaip papildomos prievolės pasibaigimo pagrindas, o vienu iš prievolės pabaigos pagrindų yra juridinio asmens likvidavimas, tai nagrinėjamos bylos atveju tampa aktualiu pasisakyti dėl reikalavimo pareiškimo laiduotojui (atsakovui) ir įmonės likvidavimo momento teisinio reglamentavimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC01MzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-537/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-537/2011">3K-P-537/2011</a>; teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos 3K-3-285/2012).

Remiantis ĮBĮ 32 straipsniu, bankrutavusiai įmonei likviduoti ir atitinkamai prievolių pabaigai konstatuoti reikalinga atitinkama juridinių faktų sudėtis, t. y. teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis) bei įmonės išregistravimas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalys). Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, teismo sprendimas dėl BUAB „Lorevita“ pabaigos ir jos likvidavimo dėl bankroto priimtas 2011 m. sausio 14 d., įsiteisėjo 2011 m. vasario 14 d., t. y. iki ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu atsakovui (laiduotojui), tačiau iš Juridinių asmenų registro įmonė išregistruota 2011 m. kovo 28 d., t. y. jau esant teisme pateiktam ieškovo reikalavimui. Taigi ieškovo reikalavimas atsakovui buvo pateiktas teisme tarp pirmojo ir antrojo juridinių faktų atsiradimo, tai reiškia tam tikrą teisinį neapibrėžtumą. Kartu lemia poreikį aptarti pirmiau nurodytų juridinių faktų atsiradimo teisėtumą ir atitinkamai nuspręsti dėl jų sukeliamų teisinių padarinių.

Teismo sprendimas dėl BUAB „Lorevita“ pabaigos ir jos likvidavimo dėl bankroto priimtas 2011 m. sausio 14 d., įsiteisėjo 2011 m. vasario 14 d., jo teisėtumas nagrinėjamoje byloje negali būti kvestionuojamas (CPK 18 straipsnis). Tačiau konstatuotina, kad įmonės, pripažintos pasibaigusia ir likviduotina dėl bankroto išregistravimas iš Juridinių asmenų registro atliktas pažeidžiant ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytus terminus. Tai nulėmė, kad bankrutavusi įmonė iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota jau po ieškovo reikalavimo atsakovui teisme pateikimo, nors, laikantis netgi maksimalių ĮBĮ 32 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytų administratoriui ir Juridinių asmenų registrui terminų, įmonė iš Juridinių asmenų registro turėjo būti išregistruota iki 2011 m. kovo 1 d., t. y. iki ieškinio atsakovui šioje byloje pareiškimo. Netinkamas ĮBĮ 32 straipsnio 5 ir 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų įgyvendinimas teoriškai suponuoja situaciją, kad ieškovo ieškinio pateikimo teisme momentu įmonės likvidavimo procesas dar nebuvo baigtas, nes įmonė nebuvo išregistruota, taigi ir prievolė nebuvo pasibaigusi, ir tai nulemia galimybę pareikšti reikalavimą laiduotojui. Tačiau įstatymų laikymosi privalomumo principo netinkamas įgyvendinimas bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje, konkrečiai – išregistravimo iš Juridinių asmenų registro stadijoje, negali suponuoti situacijos, kada netinkamu įstatymo įgyvendinimu sukuriamos materialiosios teisės kitam civilinių santykių subjektui, nes tai lemtų principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, pažeidimą.

Nurodytais argumentais kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kada ieškovas (kreditorius) pareiškė reikalavimą atsakovui (laiduotojui) jau įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos ir jos likvidavimo dėl bankroto bei praėjus maksimaliam įstatymu nustatytam įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro terminui, laikoma, kad de facto juridinis asmuo jau yra likviduotas, nors de iure šis juridinis faktas dar nėra fiksuotas. Taigi juridinio asmens likvidavimo faktas nulemia jo prievolių pasibaigimą bei atitinkamai šalutinės prievolės, kokia nagrinėjamoje byloje yra šalių sudaryta laidavimo sutartis, pasibaigimą.

Kasatoriaus argumentas, kad, nagrinėjant bylą būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012, pateiktus išaiškinimus, atmestinas ratio decidendi pagrindu. Kasatoriaus nurodomoje byloje ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo teismo priimtu sprendimu likviduotas ir jo pagrindu išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Nurodytoje byloje ieškovas ieškinį laiduotojams buvo pareiškęs 2009 m. gruodžio 23 d., t. y. dar iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo 2010 m. kovo 1 d. Tokiu atveju pagrindinis skolininkas dar nebuvo likviduotas ir jo prievolės nebuvo pasibaigusios, vadinasi, nebuvo pasibaigusi ir šalutinė – laidavimo – prievolė. Nagrinėjamoje byloje, minėta, ieškovo reikalavimas laiduotojui buvo pareikštas jau po teismo sprendimo dėl įmonės (pagrindinio skolininko) pabaigos ir jos likvidavimo dėl bankroto įsiteisėjimo ir praėjus maksimaliam įstatyme nustatytam bankrutavusios įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro terminui, t. y. pasibaigus jos bei atitinkamai šalutinei laidavimo prievolėms (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis).

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų panaikinimą ar pakeitimą lemiančių pagrindų (CPK 346 straipsnis), todėl jie paliktini nepakeisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 31,91 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1, 3 dalis teismas priteisia šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš kitos šalies išlaidas už advokato teisinę pagalbą, ši nuostata taikoma priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme. Ieškovo kasacinis skundas netenkintinas, dėl to atsakovui iš jo priteistinos turėtos išlaidos advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. Byloje pateiktas mokėjimo nurodymas advokatui už šio teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą patvirtina atsakovo 2800 Lt turėtas advokato teisinių paslaugų kasaciniame teisme išlaidas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktu, pagal kurį maksimali priteistina advokato užmokesčio už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą suma lygi Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dvigubam dydžiui, sumažina atsakovei iš ieškovo priteistiną išlaidų advokato teisinėms paslaugoms už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą iki 1700 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš AB „SEB lizingas“ (kodas 123051535) 31,91 Lt (trisdešimt vieną litą 91 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš AB „SEB lizingas“ (kodas 123051535) 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą J. B. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė