Civilinė byla Nr. e2YT-28360-1090/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19099-2024-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.7.; 3.2.3.1.; 3.2.6.1.; 3.4.5.1.; 3.4.5.2.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jan Maciejevski,
sekretoriaujant Renatai Vasiliauskienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Edmundui Budvyčiui,
suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Ernestai Lomonosovai,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Č. F. T. (C. F. T.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Pareiškėjas Č. F. T. (toliau – ir pareiškėjas) nuosavybės teisių atkūrimo tikslu prašo: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė ¼ dalį Pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra: daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – Pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
2. Pareiškėjas pareiškime nurodo, jog jis yra 2020 m. balandžio 20 d. mirusiojo J. T. (J. T.) brolis, kuris buvo prašymą padavęs pretendentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) į visą grafų T. giminės iki 1940 m. turėtą turtą, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą galėjo pretenduoti pagal minėtą įstatymą. J. T. mirus, jo turtą ir teises Lietuvoje pagal Trakų rajono 2-ojo notaro biuro 2023 m. vasario 28 d. liudijimą ir 2023 m. kovo 3 d. Paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo pareiškėjas. Taigi, pareiškėjas yra nuosavybės teisių atkūrimo paveldėtojas ir perėmėjas. Pareiškėjas taip pat nurodo faktines aplinkybes, jog J. T. buvo gimęs 1927 m. rugpjūčio 21 d. Trakuose. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. T. tėvai Z. T. ir T. T., jis pats, taip pat jo broliai – pareiškėjas ir A. T., seserys J.-Z.-M. T., M. T., 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti iš Lietuvos į Rusijos Altajaus sritį. Pareiškėjo tėvas Z. T. mirė tremtyje (duomenys neskelbtini), o motinai T. T. su vaikais pavyko pabėgti iš tremties ir pasitraukti į vakarus. Nuo to laiko J. T. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir Aukščiausiajai Tarybai (Atkuriamajam Seimui) nutarus atstatyti okupacinės valdžios sugriautą socialinį ir ekonominį teisingumą, atkurti neteisėtai nusavintas nuosavybės teises į turėtą turtą bei 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas), 1992 m. sausio 31 d. aukščiausiems Lietuvos vadovams bei institucijoms J. T. parašė laiškus, sveikindamas Lietuvą atkūrus nepriklausomybę, tuo pačiu jis pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į visą jo giminės Lietuvoje turėtą ir okupacinės valdžios neteisėtai nusavintą turtą, kuris laikytinas prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo Atstatymo įstatymo taikymo prasme. Taigi, pagal dabar galiojantį Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, J. T. buvo pretendentas į viso jo tėvų ir senolių T. Lietuvoje iki 1940 metų turėto turto nuosavybės teisių atkūrimą. J. T., aktyviai siekdamas nuosavybės teisių atkūrimo į visą jam žinomą T. giminės turtą, į kurį jis galėjo pretenduoti – 1992 m. sausio mėn. 31 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 1999 m. birželio 4 d. gavo ir nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms pateikė Lietuvos Respublikos pasą, įgaliotų teisininkų pagalba iniciavo ir vedė įvairius teisinius procesus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui, o į didžiąją dalį T. giminės turto, į kurį J. T. galėjo pretenduoti, nuosavybės teisės jau yra atkurtos. 2018 m. pradžioje J. T. sulaukė skambučio iš Lietuvoje veikiančio Jėzuitų ordino neprisistačiusio atstovo, kuris nurodė, kad Jėzuitų ordinas nuosavybės teise valdo su pareiškėjo senolės, pareiškėjo tėvo Z. T. motinos, J. T. (J.-S.-M.-J. T.) Vilniaus mieste iki 1940 m. turėtais pastatais, adresu (duomenys neskelbtini), besiribojantį pastatą (duomenys neskelbtini), nors iki tol pačiam J. T. apie šį jo senolės J. T. Vilniaus mieste turėtą turtą nieko nebuvo žinoma. Gavus Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) dokumentus, patvirtinančius, kad J. T. buvo pastatų (duomenys neskelbtini), savininkė, taip pat, kad nacionalizavimo metu ji buvo mirusi, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą. 2018 m. pabaigoje susitikus su jėzuitų ordino atstovu, pastarasis taip pat užsiminė, kad beieškodamas informacijos archyve apie pastatų (duomenys neskelbtini), savininkus iki 1940 m. gavo informacijos, jog J. T. taip pat nuosavybės teise galėjo valdyti pastatus (duomenys neskelbtini) (dabar esančius adresu (duomenys neskelbtini), todėl pasikreipus į LCVA, gauta informacija, kad J. T. asmeninės nuosavybės teise valdė 5 gyvenamuosius statinius, adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu turi adresus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo senolė J. T. mirė (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, turto nacionalizavimo metu ji jau negalėjo būti pastatų savininkė, todėl aplinkybė, kas buvo tikrieji turto savininkai jo nacionalizavimo metu, paveldėję turtą po J. T. mirties, gali būti patvirtinta tik nustatant teisme juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjo žiniomis, J. T. ir J. T., miręs (duomenys neskelbtini), turėjo keturis vaikus: pareiškėjo tėvą Z. T., A. T., J.-Z.-M. T. ir M. T.
3. Pareiškėjas pažymi, jog prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Lietuvos Respublikos piliečio pasą bei giminystės ryšius su buvusiais turto savininkais patvirtinančius dokumentus pretendentas J. T. nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms, taip pat ir Vilniaus miesto savivaldybei, pateikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais. Taip pat Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu J. T. pateikė ir kitų T. giminės nuosavybės teise valdytų nekilnojamojo turto objektų nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tačiau apie pareiškėjo senolės J. T. turėtą ir jos vaikų paveldėtą turtą adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini), pretendentui J. T. nebuvo žinoma iki minėto kontakto su Jėzuitų ordino atstovais, o šio turto priklausymą T. giminei patvirtinančius dokumentus J. T. atstovai gavo tik gavę LCVA 2018 m. spalio 15 d. pažymą. Taigi, dėl objektyvių ir svarbių aplinkybių Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytas terminas pateikti nuosavybės teises į pastatus patvirtinančius dokumentus yra praleistas, tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
4. Pareiškėjas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teigia, jog nustačius, kad J. T. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė pastatus, pareiškėjui atsirastų subjektinė teisė siekti nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo J. T. vardu pagal jo pagal Atkūrimo įstatymą pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas turėtų juridinę reikšmę pareiškėjui. Nors pareiškėjas turi įrodymus, jog J. T. asmeninės nuosavybės teise iki mirties valdė pastatus adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini), tačiau apie šio turto paveldėjimą ir jo perėjimą pretendento J. T. tėvo Z. T. nuosavybėn po J. T. mirties jokių duomenų archyvo dokumentuose nerasta. Taigi, dokumentų, kad Z. T. paveldėjo ir iki 1940 m. nuosavybės teise valdė dalį pastatų, pareiškėjas neturi. Taip pat, akivaizdu, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka, t. y. ne teismo, gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, bei ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų – kadangi tokių dokumentų niekada neturėjo ir jie, tikėtina, neegzistuoja. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad yra visos įstatymo numatytos sąlygos kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto. Be to, aplinkybė, kad Z. T. paveldėjo ir priėmė J. T. palikimą, jau yra patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-88/06, taigi, Z. T. priėmė visą J. T. jam tenkančią palikimo dalį. Anot pareiškėjo, byloje esančių įrodymų visetas patvirtina tiek faktą, kad J. T. iki savo mirties nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini), tiek faktą, kad po jos mirties ¼ dalį šio turto paveldėjo ir iki 1940 m. nuosavybės teise valdė J. T. ir pareiškėjo tėvas Z. T.
5. Dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo pažymi, jog ypatingą svarbą šioje byloje turi pareiškėjo veiksmai dar nepasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Pirminis pareiškėjas J. T. nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procesų Lietuvoje pradžios nuosekliai ir intensyviai siekė, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą T. giminės turtą, į kurį jis galėjo pretenduoti, ir jo atžvilgiu Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio institucijos pagal Atkūrimo įstatymą jau yra priėmę 18 sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo Z. T. ir motinos T. T. turėtą turtą. Pareiškimu dėl pastatų (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini) J. T. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dar 2018 metais, tačiau minėtas teismas 2020 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-471-987/2020 pareiškėjo J. T. pareiškimą paliko nenagrinėtą. Pagal analogišką J. T. pareiškimą Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE2NzQtNjU2LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1674-656/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1674-656/2023">e2A-1674-656/2023</a> nustatė, kad pareiškėjas turi teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises tiek į motinos ar tėvo, tiek ir į senelės J. T. turėtą turtą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. kovo 14 d. nutartyje, kuria paliko nepakeistą minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti jo teises, todėl Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Po pretendento J. T. mirties jo palikimą pareiškimu notarui priėmė jo brolis – pareiškėjas, tačiau dėl vardų neatitikimo šio įpėdinio skirtinguose dokumentuose (gimimo liudijime ir asmens pase), atsiradusiuose imigracijos į JAV procese, buvo sunku patvirtinti jo giminystės ryšį su palikėju J. T., todėl paveldėjimo procedūra užtruko gana ilgą laiką. Galiausiai šis giminystės ryšys buvo nustatytas Kalifornijos San diego apygardos Aukštesniojo teismo 2021 m. liepos 28 d. įsakymu ir gavus Apostilę pateiktas notarui. Tik galutinai išsprendus lietuviškų/lenkiškų vardų transkripcijos į anglų kalbos atitikmenis klausimą, Trakų rajono 2-ojo notaro biuro notarė 2023 m. vasario 28 d. išdavė liudijimą pareiškėjui, kuriuo pripažino jį jo brolio J. T. įpėdiniu, o 2023 m. kovo 3 d. išdavė ir paveldėjimo teisės liudijimą į po J. T. mirties likusį turtą, ko pasekoje pareiškėjas įgijo subjektyviąją teisę kreiptis į teismą dėl pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo.
6. Taigi, pirminis pareiškėjas J. T. atliko visus jam įstatymo numatytus įpareigojimus, norint siekti nuosavybės teisių atkūrimo į visą T. giminės turtą, tik objektyvios ir svarbios priežastys neleido pareiškėjui dar nepasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytiems terminams atlikti tokius pačius veiksmus ir dėti pastangas dėl jo senolei J. T. Vilniaus mieste priklausančių pastatų nuosavybės teisių atkūrimo. Nei pirminis pareiškėjas, nei šios bylos pareiškėjas nesiremia įstatymo nežinojimu, pareiškėjas visą laiką naudojosi kvalifikuota Lietuvos teisininkų pagalba ir jeigu pirminiam pareiškėjui J. T. būtų buvęs žinomas faktas, kad jo senolė J. T. iki savo mirties nuosavybės teise valdė šiame pareiškime nurodytus pastatus, jau būtų siekęs nustatyti šį juridinę reikšmę turintį faktą (duomenys neskelbtini) valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo byloje, kuri buvo inicijuota 2003 metais. Taigi, pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą J. T. terminą praleido ne dėl aplaidumo ar kitų subjektyvių priežasčių, termino praleidimo priežastys objektyvios, svarbios ir pateisinamos, todėl terminas jo atžvilgiu turėtų būti atnaujintas (el. b. apyrašas, b. l. 1–15).
7. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame prašo pareiškėjo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus ir faktines aplinkybes. Nurodo, jog, visų pirma, nors J. T. buvo prašymą padavęs pretendentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo įstatymą į visą grafų T. giminės iki 1940 m. turėtą turtą, tačiau tokio pobūdžio prašymas Atkūrimo įstatymo nuostatų kontekste laikytinas abstrakčiu, kadangi nuosavybės teisė gali būti atkuriama tik į konkretų turtą, dėl kurio asmuo (pilietis) buvo padavęs prašymą, o nagrinėjamu atveju, bylos duomenimis, J. T. negali būti laikomas asmeniu, pateikusiu prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – konkrečiai, į pastatus, nes tokio prašymo pateikimo administracijai metu J. T. neturėjo nuosavybės teises į pastatus patvirtinančių dokumentų, kuriuos, tikėtina, būtų galėjęs gauti tik pateikęs atitinkamą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo. Pareiškėjas pareiškime prisistato, kaip J. T. teisių perėmėjas, paveldėjęs J. T. turtą ir teises Lietuvoje pagal įstatymą. Tačiau pareiškėjas, kaip J. T. teisių perėmėjas pagal įstatymą, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, nepatenka į piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą sąrašą, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises mirusiojo vardu ir perduoti įpėdiniui netaikytina, nes J. T. nustatytu laiku nebuvo padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises į pastatus. Antra, suinteresuotas asmuo pastebi, kad J. T. pareiškimuose, teiktuose teismui, nebuvo nurodoma, kad J. T. būtų turėjęs brolį Č. F. T. (pareiškėją), byloje nėra pateikiami jokie tokį giminystės ryšį bei pareiškėjo ištrėmimo faktą kartu su J. T. įrodantys pirminiai dokumentai, o pateikiami liudijimai nėra pakankami patikrinti, ar notarei buvo pateikta teisinga ir išsami informacija apie giminystės ryšius. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad kiti (neaišku kokie) galimi įpėdiniai atsisakė nuo J. T. palikimo. Dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad pareiškėjo parašai, esantys pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, net vizualiai nesutampa. Be to, pastebėtini galimi neatitikimai tarp Kalifornijos valstijos standartinio notarinio patvirtinimo ir įgaliojimo datų. Pastebėtina ir tai, kad 2023 m. kovo 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nėra nurodoma, kad pareiškėjas paveldi palikėjo J. T. teisę atkurti nuosavybės teisę į kitą turtą. Be to, pareiškime nurodoma paskutinė J. T. gyvenamoji vieta nesutampa kartu su pareiškimu pateiktuose dokumentuose nurodyta vieta.
8. Dėl aplinkybių, kuriomis buvo sužinota apie pastatus, kaip galimai nuosavybės teise valdytus J. T. senolės, suinteresuotas asmuo teigia, jog šios aplinkybės nėra išsamiau pagrindžiamos, nors jos yra reikšmingos, be kita ko, sprendžiant ir dėl termino praleidimo priežasčių (ne)pripažinimo svarbiomis. Iki galo nėra aišku, iš kur konkrečiai tokią informaciją gavo Jėzuitų ordino atstovai ir dėl ko informacija apie turtą (duomenys neskelbtini), buvo gauta vėliau, nei informacija apie turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). LCVA 2018 m. spalio 15 d. pažymoje yra nurodyti pažymos priedai, tačiau kartu su pažyma šie dokumentai nėra pateikti, nors jais taip pat įrodinėjamos pareiškime dėstomos aplinkybės dėl galimai J. T. valdyto turto (duomenys neskelbtini). Taip pat būtina nustatyti, ar pažymoje minimam J. T. globėjui R. L. (ne)perėjo J. T. galimai valdytas turtas (duomenys neskelbtini), po jos mirties. Pagal byloje esančius duomenis negalima vienareikšmiškai spręsti, ar VĮ Registrų centro 2018 m. lapkričio 13 d. rašte nurodyti pastatai yra tie patys pastatai, kuriuos du galimai valdė J. T. iš galimai buvusių penkių pastatų, nėra aišku, kada tiksliai minimi pastatai buvo pastatyti. Taigi LCVA pažyma savaime nepatvirtina, kad pastatai yra išlikę iš penkių pastatų, kuriuos galimai valdė J. T., todėl šiuo metu byloje esančių duomenų nepakanka padaryti aiškiai išvadai, kad pastatai nuosavybės teise priklausė J. T. ir buvo paveldėti jos vaikų.
9. Dėl termino praleidimo priežasčių (ne)pripažinimo svarbiomis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, jog pareiškėjas byloje nepateikia dokumentų, patvirtinančių J. T. realią sveikatos būklę, jo sąmoningumą nurodytu metu. Be to, palikėjo sveikatos būklė nesutrukdė pateikti teismui pareiškimo dėl pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, negalima daryti pagrįstos išvados, kad J. T. atstovai nespėjo pateikti pareiškimo anksčiau dėl J. T. sveikatos būklės ar to nesiryžo daryti dėl profesinės etikos. Šiuo konkrečiu atveju labiau tikėtina, kad J. T. atstovai neteikė pareiškimo teismui nedelsiant po to, kai buvo gautas administracijos atsakymas, sąmoningai arba galimai dėl neapdairumo ir nepakankamo rūpestingumo ar kitų subjektyvių, tačiau ne objektyvių ir svarbiomis pripažintinų priežasčių. J. T. atstovai turėjo realią galimybę, o kartu ir pareigą, pateikti teismui pareiškimą vos tik gavę informaciją iš administracijos (2020 m. kovo 4 d.). Tikėtina, jog atstovai tuo atveju, jeigu iš tikrųjų buvo poreikis papildomai derinti poziciją dėl pastatų (duomenys neskelbtini), veikdami sąžiningai, protingai, atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, juo labiau įvertinę ir pagarbų kliento amžių, tai turėjo ir galėjo padaryti dar prieš gaunant administracijos atsakymą, todėl pareiškėjo argumentai dėl termino praleidimo priežasčių nėra įtikinami ir nesudaro pagrindo laikyti tokias priežastis svarbiomis nagrinėjamos bylos kontekste. Byloje esančių įrodymų nepakanka patvirtinti, kad egzistavo objektyvios, nuo pretendento valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jam realizuoti savo teises nedelsiant po to, kai buvo gautas administracijos atsakymas. Nagrinėjamu atveju pretendentas J. T. būtent tuo tikslu (dėl jo atstovavimo teisme ir kitose institucijose nuosavybės teisių atkūrimo klausimais) buvo pasirašęs įgaliojimą ir jo pagrindu atstovavimo sutartį su profesionaliais teisininkais. Be to, kartą jau buvo teikęs teismui analogišką pareiškimą per savo įgaliotus atstovus dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-471-987/2020 buvo paliktas nenagrinėtu nustačius, jog nebuvo laikytasi išankstinio neteisminio prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo administracine tvarka tvarkos bei nėra vienos iš pareiškimo dėl juridinę reikšmę nustatymo nagrinėjimo sąlygų. Tai neabejotinai patvirtina aiškią pretendento poziciją ir norą atkurti nuosavybės teises į pastatus, ir ši pozicija (valia) nepriklausė nuo J. T. vėlesnės sveikatos būklės. Dėl pareiškėjo prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pažymi, kad teismas šioje byloje turėtų įvertinti pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrįstumą, įvertinęs visus nurodytus kriterijus ir teisinius pagrindus bei faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į kitus nagrinėjamos bylos kontekste reikšmingus aspektus, įskaitant ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų kontekstą bei šiame atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir argumentus (el. b. apyrašas, b. l. 105).
10. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė pareiškimą jame išdėstytais argumentais, pareiškimą prašė tenkinti.
11. Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus, prašė pareiškimą nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytus argumentus ir faktines aplinkybes.
12. Pareiškėjas Č. F. T. į teismo posėdį neatvyko. Atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo posėdį informuoti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 118 straipsnio 1 dalis ir 175¹ straipsnio 1 dalis), pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, todėl byla išnagrinėta pareiškėjui Č. F. T. nedalyvaujant (CPK 247 straipsnio 2 dalis).
k o n s t a t u o j a :
Dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo
13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kuris yra pretendento J. T., mirusio (duomenys neskelbtini), brolis (el. b. apyrašas, b. l. 30–36), prašo atnaujinti jam Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Pareiškėjas termino praleidimo faktą motyvuoja tuo, jog jam nebuvo žinoma aplinkybė, jog jo senelė J. T. valdė minėtą turtą nuosavybės teise.
14. Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Atstatymo įstatymas). Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
15. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-510/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-510/2006">3K-3-510/2006</a>; 2017 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzItNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-272-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-272-701/2017">3K-3-272-701/2017</a>). Termino praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, jeigu jos egzistavo dar terminui nepasibaigus ir atėmė galimybę arba sutrukdė asmeniui atlikti per nustatytą terminą reikiamus veiksmus, be to, šios priežastys turi pateisinti termino praleidimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-299/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-299/2007">3K-3-299/2007</a>). Teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-253/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-253/2008">3K-3-253/2008</a>). Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-532/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-532/2008">3K-3-532/2008</a>).
16. Siekiant teismų praktikos bylose, kuriose nagrinėjami pareiškimai atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, vienodumo ir teisinio tokių bylų apibrėžtumo yra reikšminga šios kategorijos bylų administraciniuose teismuose praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra konstatuota, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nurodytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-545/2010). Akcentuotina ir tai, kad kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS03NjctODU4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-767-858/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-767-858/2015">A-767-858/2015</a>). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems įgyvendinti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xOTM5LTYyOS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1939-629/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1939-629/2018">A-1939-629/2018</a>). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į turtą atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
17. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-88/06 nustatyta, kad jau nuo 2006 m. pirminiam pareiškėjui (J. T.) buvo žinoma ne tik apie jo motinos ir tėvo turėtą turtą, bet ir apie jo senelės J. T. turimą turtą (duomenys neskelbtini). Be to, ir 2008 m. gegužės 22 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, 2008 m. gegužės 16 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu, pareiškėjui buvo atkurta nuosavybės teisė ne tik į jo tėvo, bet ir senelės J. T. turėtą turtą (duomenys neskelbtini). Visgi, teismas nesutinka su suinteresuoto asmens argumentais, kad aplinkybė, jog J. T. siekė (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisų atkūrimo ir žinojo apie šį turtą, gali automatiškai reikšti, kad jis galėjo ar turėjo žinoti ir apie kitą jo senolės J. T. turėtą ir jo tėvo Z. T. po J. T. mirties paveldėtą turtą. Po pareiškėjo senolės J. T. mirties (duomenys neskelbtini) iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjo tėvo Z. T. paveldėjimo faktas ir paveldėta turto dalis nebuvo nurodyta minimo laikotarpio nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose, todėl nacionalizacijos metu formaliai nebuvo traktuojama kaip Z. T. turtas.
18. Pareiškėjas nurodo, jog 2018 m. pabaigoje susitikus su Jėzuitų ordino atstovu, pastarasis užsiminė, kad beieškodamas informacijos archyve apie pastatų (duomenys neskelbtini), savininkus iki 1940 m. gavo informacijos, jog J. T. taip pat nuosavybės teise galėjo valdyti pastatus (duomenys neskelbtini) (dabar esančius adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę patvirtina faktas, jog pasikreipus į LCVA, 2018 m. spalio 15 d. gauta pažyma Nr. R4-3000 (el. b. apyrašas, b. l. 24–25), kuri patvirtina, kad J. T. asmeninės nuosavybės teise valdė 5 gyvenamuosius statinius adresu (duomenys neskelbtini). Iš VĮ Registrų centras 2018 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. VILRA (12.5.26.)-9985 (el. b. apyrašas, b. l. 26–29, 142–163) nustatyta, kad statiniai, kurių adresas iki 1940 m. buvo (duomenys neskelbtini), šiuo metu turi adresus (duomenys neskelbtini), o iš kartu pateikto šių statinių Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad iš J. T. iki mirties Vilniaus mieste valdytų pastatų yra išlikę du pastatai: Pastatas – Daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Pastatas – Daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gautas sujungus tris atskirus nekilnojamuosius daiktus. Teismas sprendžia, kad aplinkybės, jog iki tol jau buvo gautos pažymos ir dokumentai, patvirtinantys kitų nekilnojamojo turto objektų priklausymą T. giminei (tame tarpe ir J. T.) iki 1940 m., patys savaime nepatvirtina, kad dėl jų gavimo pretendentui J. T. turėjo ar galėjo būti žinoma ir apie visą kitą turtą, kurį jo tėvas Z. T. paveldėjo po savo motinos J. T. mirties (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo faktas nebuvo atskleistas nekilnojamojo turto valdymo dokumentuose, kuriais būtų galėjęs remtis pareiškėjas (jo teisių perėmėjas). Kadangi apie tokio turto, kaip pastatai (duomenys neskelbtini), valdymo Z. T. aplinkybė negalėjo būti žinoma, todėl dėl tokio turto nuosavybės teises patvirtinančių archyvinių dokumentų į LCVA nebuvo kreiptasi, tokie duomenys ir nebuvo gauti, o kitų objektų nuosavybės teisių atkūrimo bylose ir jose gautuose ir pateiktuose institucijoms LCVA dokumentuose jokių duomenų apie J. T. asmeninės nuosavybės teise Vilniaus mieste valdytą turtą nėra.
19. J. T. mirė (duomenys neskelbtini) (el. b. apyrašas, b. l. 39), taigi, turto nacionalizavimo metu (po 1940 m. birželio 15 d.) ji jau negalėjo būti kokio nors turto savininkė, į kurios turėto turto nuosavybės teisių atkūrimą būtų galima pretenduoti. Be to, informacija, koks turtas priklausė pareiškėjo senolei ar tėvui, nėra lengvai prieinama, nėra susistemintų registrų, iš kurių pareiškėjas būtų galėjęs anksčiau nesunkiai gauti visą informaciją, jos teko ieškoti archyvuose, kai pareiškėjas iš Jėzuitų ordino atstovo sužinojo apie galimai Tiškevičiams priklausiusį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
20. Nustatyta, kad J. T. sistemingai ir nuosekliai Lietuvos Respublikos archyvuose ieškojo įrodymų, juos gavęs kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Reikšmingos aplinkybės 1992 m. sausio 31 d. prašymo dėl nuosavybės teisų atkūrimo pateikimas (el. b. apyrašas, b. l. 40–42), vėliau pasitelkiant kelis teisininkus sekusi aktyvi dokumentų paieška archyvuose, aktyvus bylų iniciavimas – dėl prašymo padavimo pripažinimo tinkamu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I8-1156-2003; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-1156/2003; el. b. apyrašas, b. l. 43–48), (duomenys neskelbtini) juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-88/06; el. b. apyrašas, b. l. 49–56), (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisų atkūrimo natūra (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7862-20/2007, Lietuvos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas byloje Nr. 24/2008), ir daugelis kitų veiksmų paneigia galimas prielaidas, kad J. T. buvo aplaidus ir nerūpestingas, siekdamas nuosavybės teisių atkūrimo, ir prieštarauja suinteresuoto asmens prielaidai, kad būdamas ypač aktyvus dėl visų kitų nekilnojamojo turto objektų nuosavybės teisių atkūrimo, dėl vertingų J. T. turėtų pastatų, žinodamas apie šį turtą ir savo teisę į jo nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, dėl kažkokių subjektyvių priežasčių visiškai nieko nedarė, t. y. nepateikė prašymo. Vadovaujantis protingumo kriterijumi būtų nepaaiškinama situacija, kad pretendentas žinojo, bet neieškojo J. T. turto Vilniaus mieste nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir neteikė jų nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms, kai buvo teismo pripažintas ypatingai aktyvus dėl kito T. giminės turto, į kurį galėjo pretenduoti, nuosavybės teisių atkūrimo. Minėta, jog J. T. mirė (duomenys neskelbtini), taigi, negalėjo būti jokio turto nuosavybės subjektu jo nacionalizavimo metu 1940 m. Nežinodamas apie senolės J. T. iki jos mirties Vilniaus mieste asmeninės nuosavybės teise turėtą turtą, kad šis turtas buvo nacionalizuotas kaip J. T. („mirusio savininko“) turtas ir kad šio turto paveldėjimas niekaip formaliai nebuvo įformintas, pretendentas J. T. neturėjo jokio pagrindo teikti abstraktaus prašymo apie visą J. T. iki 1940 m. valdytą turtą. Be to, į LCVA atstovaujant pretendentą J. T. buvo ne kartą kreiptasi dėl atskirų konkrečių nekilnojamojo turto objektų, apie kurių priklausymą T. giminei pačiam J. T. buvo žinoma. Pareiškėjas laikosi nuoseklios pozicijos, kad tik iš Jėzuitų ordino atstovų sužinoję apie prielaidą, kad konkretus nekilnojamasis turtas Vilniuje galėjo iki 1940 m priklausyti J. T., t. y. apie patį turto valdymo iki 1940 m. nuosavybės teise faktą, J. T. atstovai nedelsiant teikė užklausas LCVA apie šį konkretų turtą ir gavę atsakymą bei dokumentus, įsitikino šio fakto tikrumu ir kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei įstatymu nustatyto termino atnaujinimo.
21. Vertinant pretendento J. T. veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese, matyti, kad jis visą laiką siekė viso T. giminės turto, į kurį galėtų pretenduoti, nuosavybės teisių atkūrimo. Ši valia išreikšta jau pirminiame 1992 m. sausio 31 d. laiške Lietuvos aukščiausiems vadovams, kurį vėliau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu pripažino prašymu dėl viso T. giminės turto, į kurį galėtų pretenduoti J. T., atkūrimo, todėl nėra pagrindo sutikti su suinteresuoto asmens argumentais, jog tokio pobūdžio prašymas Atkūrimo įstatymo nuostatų kontekste laikytinas abstrakčiu, kadangi nuosavybės teisė gali būti atkuriama tik į konkretų turtą, ir dėl to J. T. negali būti laikomas asmeniu, pateikusiu prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – konkrečiai, į ginčo pastatus, nes tokio prašymo pateikimo administracijai metu J. T. neturėjo nuosavybės teises į pastatus patvirtinančių dokumentų.
22. Taigi, tai, kad informacija apie senolės ir tėvo valdytą turtą nėra lengvai prieinama ir tikėtina, kad pareiškėjas jos nežinojo ar žinojo ne visą, tai, kad pareiškėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procesų Lietuvoje pradžios nuosekliai ir intensyviai siekė, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į kitą T. giminės turtą (el. b. apyrašas, b. l. 117–141), bei tai, kad gavęs informaciją apie ginčo turtą, jis nedelsiant kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, leidžia daryti išvadą, kad Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas praleistas ne dėl aplaidumo, o dėl svarbių priežasčių.
23. Taip pat teismui sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad J. T. turėjo brolį Č. F. T., t. y. pareiškėją, pateikti Trakų rajono 2-ojo notaro biuro notarės 2023 m. vasario 28 d. liudijimas ir 2023 m. kovo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimas (el. b. apyrašas, b. l. 93–101). Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – Notariato įstatymas) nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų; pagal Notariato įstatymo 1 ir 2 straipsnius notarams suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Be to, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią; aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 197 straipsnio 1–2 dalys). Taigi, teismas neturi pagrindo tikrinti, ar notarei buvo pateikta teisinga ir išsami informacija apie giminystės ryšius, kadangi teismui nekyla abejonių dėl pateiktų oficialių rašytinių įrodymų tikrumo. Taip pat aplinkybė, jog pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad kiti galimi įpėdiniai atsisakė nuo J. T. palikimo, nesant byloje jokių įrodymų apie tokių įpėdinių realų buvimą, taip pat nepaisant kitų suinteresuoto asmens nurodytų nesutapimų (netikslumų), nesudaro pakankamo pagrindo abejoti šios bylos pareiškėjo reikalavimo teisėmis. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas). Teismas sprendžia, jog pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai (el. b. apyrašas, b. l. 37–39) sudaro pakankamą pagrindą nustatyti jo giminystės ryšį su pradiniu pretendentu J. T.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas prieina išvados, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai.
25. Atnaujinus terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus, juridinis nuosavybės teise valdymo faktas sukels teisines pasekmes, todėl teismas turi išnagrinėti ir prašymą dėl juridinio fakto nustatymo.
Dėl juridinio fakto nustatymo
26. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas prašo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) Z. T. nuosavybės teise valdė ¼ dalį Pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra: daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dėl nuosavybės ir paveldėjimo santykius reguliuojančių įstatymų taikymo laiko ir vietos atžvilgiu. Aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/99, 1999 m. Teismų praktika Nr. 11). Vadovaujantis aukščiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, būtina nustatyti, kokie teisės aktai galiojo tiriamu laikotarpiu, t. y. 1897–1940 metų laikotarpiu Vilniaus teritorijoje, kurioje yra juridinio fakto nustatymo objektas.
28. Po Žečpospolitos padalijimo, Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Pagrindiniu civilinės teisės šaltiniu (kodeksu) tapo ir juo iki pat 1940 m. buvo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas, X tomas, 1 dalis – Svod zakonov, T. X, Zakony Graždanskyje (toliau – Sąvadas). „Rusijos imperijoje jis įsigaliojo 1835 m. sausio 1 d. Pagrindinėje Lietuvos dalyje, kaip ir kitose Vakarų gubernijose, panaikinus Trečiojo Lietuvos statuto galiojimą, 1840 m. Sąvadas tapo galiojančios teisės šaltiniu“ (V. Andriulis, M. Maksimaitis ir kt. „Lietuvos teisės istorija, „Justicija“ 2002, 276 psl.). Taigi, šis Sąvadas su Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu padarytais pakeitimais ir reglamentavo paveldėjimo ir kitus civilinius teisinius santykius iki turto nacionalizacijos 1940 m.
29. Sąvadas galiojo Vilniaus mieste ir Vilniaus krašte. 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus kraštą prijungus prie Lietuvos, Vilniaus mieste taip pat įsigaliojo nepriklausomos Lietuvos padaryti Sąvado normų pakeitimai. Pagal pakeistą Sąvado 1222 straipsnį, „palikimas iškyla turėtojui mirus savaime“. Straipsnio komentaro 1 p. (Rusų Senato sprendimai) nurodoma, kad „įpėdiniui iš įstatymo (1222 straipsnis, 1254 straipsnis) palikimas priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto ir be jokio atskiro teismo patvirtinimo“. Sąvado 1254 straipsnyje nustatyta, kad teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties. Vadovaujantis Sąvado 1127 straipsniu, 1128 straipsniu (1933 m. redakcija), palikėjo vaikai, tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties (...), dalija palikimą tarp savęs po lygią dalį. Kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjo senoliai J. T. ir J. T. turėjo keturis vaikus, kurių vienas yra pareiškėjo tėvas Z. T. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus palikėjas turtą paveldėdavo iš karto be jokių papildomų veiksmų.
30. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti, sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-613/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-613/2013">3K-3-613/2013</a> ir kt.).
31. Pareiškėjas šioje byloje siekia nustatyti juridinė reikšmę turintį faktas, kad po jo senolės J. T. mirties ¼ dalį pagal įstatymą paveldėjo ir iki 1940 m. turto nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jo tėvas Z. T., į kurio nuosavybės teisių atkūrimą ir pretenduojama ir dėl kurio turėto turto, kaip ir viso kito T. giminės turto, nuosavybės teisių atkūrimo prašymas yra paduotas 1992 m. sausio 31 d., t. y. nepraleidžiant Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų. Faktą, kad iki savo mirties (duomenys neskelbtini) J. T. buvo pastatų (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, patvirtina tiesioginiai įrodymai – turimi archyviniai LCVA dokumentai.
32. Pareiškėjo dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje („Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai”) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1057 nutarimu, nurodytus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų reikalavimus.
33. Esant pakankamiems išlikusiems archyviniams dokumentams dėl turto priklausomybės J. T., aplinkybė, kas buvo tikrieji turto savininkai jo nacionalizavimo metu, paveldėję turtą po J. T. mirties, gali būti patvirtinta tik nustatant teisme juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjo senoliai J. T. ir J. T. (mirė (duomenys neskelbtini) turėjo keturis vaikus: pareiškėjo tėvą Z. T., A. T., J.-Z.-M. T. ir M. T.. Todėl byloje būtina nustatyti juridinį faktą, kad minėti asmenys paveldėjo J. T. turtą po jos mirties (duomenys neskelbtini), ir įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas Z. T. paveldėjo ir iki 1940 m. nuosavybės teise valdė dalį statinių, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), dabar turinčių adresus (duomenys neskelbtini).
34. Byloje esančių įrodymų visetas – LCVA 2018 m. spalio 15 d. pažyma Nr. R4-3000, aplinkybė, kad dalies J. T. turto paveldėjimo faktas jau yra nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-88/06, patvirtina aplinkybę, kad J. T. iki savo mirties nuosavybės teise valdė 5 gyvenamuosius statinius (pastatus), adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu turi adresus (duomenys neskelbtini), o vadovaujantis Sąvado 1127 straipsniu, 1128 straipsniu, visi keturi senolės J. T. vaikai turėjo teisę paveldėti ir paveldėjo po ¼ dalį po J. T. likusio turto.
35. Remiantis aukščiau išdėstytu, teismas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustato juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) Z. T. nuosavybės teise valdė ¼ dalį Pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra: daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tokį juridinę reikšmę turintį faktą paneigiantys įrodymai teismui nežinomi.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,
n u s p r e n d ė :
tenkinti pareiškimą.
Atnaujinti pareiškėjui Č. F. T. (C. F. T.), a. k. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
Nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė ¼ dalį Pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra: daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Jan Maciejevski
