Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-219/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.5, 52.3, 114.4, 116.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Baltijos laikas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Luidas“ ieškinį atsakovui UAB „Baltijos laikas“ dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – UAB „Vilniaus rentinys“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalis sieja statybos rangos teisiniai santykiai, kilę iš 2005 m. birželio 15 d. statybos generalinės rangos sutarties. Pagal ją statybos darbai suskirstyti į du etapus. Ieškovas įsipareigojo atlikti požeminio garažo pirmojo etapo statybos darbus, kurių kaina pagal lokalinę sąmatą yra

597 956, 74 Lt, o viso projekto darbų kaina yra 1 117 002,16 Lt.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisako sumokėti 88 808,47 Lt už atliktus darbus. Iš jų 39 523 Lt yra už papildomus darbus, dėl kurių atlikimo šalys susitarė atskirai; 3080,47 Lt už dalį atliktų darbų iš antrojo statybos darbų etapo ir 41 205 Lt – už pirmojo statybos etapo metu atliktus darbus. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal sutartį ir pateiktus projektinius dokumentus buvo numatyta evakuacinė anga. Liukas evakuacinei angai įrengti nebuvo numatytas. Ieškovas uždengė angą tam specialiai pagamintu dangčiu, todėl atsakovas nepagrįstai sustabdė 5000 Lt atsiskaitymą. Ieškinio reikalavimai grindžiami CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.201 straipsniu, 6.684 straipsnio 4 dalimi, 6.687 straipsniu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas dėl reikalavimo priteisti 39 523 Lt sprendė, kad atsakovas neakceptavo ieškovo pateikto komercinio pasiūlymo. Iš ieškovo komercinio pasiūlymo turinio neišplaukia, kad atsakovas įsipareigojo apmokėti už jame įvardytus darbus kaip už papildomus. Atsakovo vadovo žyma komerciniame pasiūlyme „darbus ir medžiagas aktuoti pagal faktinį medžiagos sunaudojimo kiekį šio įkainio rėmuose“ ir jo parašas nereiškia nei atsakovo akcepto, nei ieškovo pasiūlymo dėl papildomų darbų. Teismas atsižvelgė į bendrovės vadovo aiškinimą, kad jis nemanė, jog pasiūlymas galios ir kils teisinių padarinių. Šis dokumentas ir vėlesni šalių veiksmai, teismo vertinimu, neįrodo, kad buvo susitarimas dėl papildomų darbų atlikimo. Teismo vertinimu, pagal sutarties 3.1.9 punktą atsakovas neatsako už tai, kad, apskaičiuojant sąmatą, ieškovas neįvertino darbo ar techniniuose brėžiniuose numatytų darbų, nurodytų sutarties 1.1, 1.2 punktuose.

Teismas pripažino nepagrįstu reikalavimą priteisti 3080,47 Lt už dalį atliktų antrojo statybos etapo darbų ir 41 205 Lt – už pirmojo statybos etapo darbus. Teismas laikė pagrįstais atsakovo argumentus, kad sutarties 6.1 punkte šalys susitarė dėl pirmojo statybos etapo darbų 597 956,74 Lt kainos, kuri turi būti mokama pagal lokalinę sąmatą. Nagrinėjamu atveju buvo atlikti ne papildomi, o pakeičiamieji darbai, t. y. vietoje laikinosios atraminės sienos buvo pastatyta perdanga, kurie laikytini pirmojo etapo darbais, o šalys nebuvo susitarusios atsiskaityti už pakeičiamuosius darbus. Ieškovas neginčijo, kad atsakovas sumokėjo visą lokalinėje sąmatoje nurodytą kainą, o bendra lokalinės sąmatos kaina nepasikeitė. Be to, ieškovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros iš esmės atitiko bendrą pirmojo etapo statybos darbų kainą (pagal sutartį – 597 956,74 Lt, pagal išrašytas sąskaitas – 597 702,39 Lt).

Teismas nurodė, kad pagal pateiktą dokumentaciją buvo numatyta įrengti evakuacinį liuką. Nors ieškovas ir neigia buvus tokį susitarimą, tačiau įrengė evakuacinę angą ir ją uždengė specialiai tam pagamintu dangčiu.

Atsakovas raštu nurodė, kad sustabdo 5000 Lt mokestį. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad ieškovo pareiga įrengti liuką išplaukė iš projektinės dokumentacijos, to nepadarius, t. y. negavus galutinio rezultato, atsakovas pasielgė protingai ir sąžiningai, nemokėjęs ieškovui nedidelės 5000 Lt sumos (palyginti su sutartyje nustatyta darbų kaina, darbų apimtimi, darbų atlikimo terminais) iki tol, kol nebus įvykdyta priešpriešinė prievolė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikino iš dalies ir 2009 m. sausio 21 d. priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies, o kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliko nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 44 523 Lt už atliktus darbus, procesines palūkanas nuo priteistos sumos bei bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas dėl 39 523 Lt už sienos išramstymo darbus priteisimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad atsakovas neakceptavo ieškovo pateikto pasiūlymo, netinkamai įvertino byloje esančius šios aplinkybės įrodymus. Tai, kad atsakovo bendrovės vadovas parašu patvirtino ieškovo pateiktą pasiūlymą, apmokėjo pagal jį dalį darbų, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas sutiko, jog ieškovas atliktų papildomus darbus objekte. Atsakovo vadovo paaiškinimas, jog jis manė, kad pasiūlymas neturės teisinės galios, neleidžia daryti išvados, kad atsakovas, būdamas įmonės direktorius ir jos vardu pasirašęs statybos generalinės rangos sutartį, galėjo nesuprasti ieškovo pateikto raštu komercinio pasiūlymo, kuriame buvo sienos išramstymo atliktų darbų aprašymas už 46 733 Lt su PVM, atliktų darbų pavadinimai, kiekis ir apmokėtinos sumos. Kolegija nurodė, kad CK 6.653 str. 5 d. nenustatyta draudimo reikalauti iš atsakovo apmokėti už darbus, kurių nebuvo numatyta darbo ar techniniuose brėžiniuose, t. y. dokumentuose, kurie buvo patvirtinti, pasirašant rangos sutartį. Tuo tarpu byloje esančiose sąmatose nėra numatytų sienelės išramstymo darbų.

Apeliacinės instancijos teismas tenkino reikalavimą dėl 5000 Lt priteisimo, nes, jo nuomone, ieškovas atliko šiuos darbus ir įrodė, kad juos atlikti objekte buvo būtina. Ieškovas reikalavo apmokėti už darbus, kuriuos atliko, todėl remiantis CK 6.207 str. 2 dalimi atsakovas turėjo teisę sustabdyti mokėjimą tik tuo atveju, jei darbai, už kuriuos prašoma apmokėti, būtų neatlikti.

Kolegija vertino, kad ieškinio dalis dėl reikalavimo priteisti už dalį atliktų darbų pagal statybos darbų du etapus pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesta pagrįstai, nes atsakovas byloje įrodė, jog šalys pakeitė atliekamų darbų sudėtį, t. y. susitarė, kad ieškovas neatliks laikinos atraminės sienos darbų, todėl ir negali reikalauti apmokėti už šį darbą, o bendra apmokėjimų suma jau yra apmokėta už kitus ieškovo atliktus darbus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos ir 2009 m. sausio 21 d. sprendimo dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 29 d. sprendimo dalis ir perduoti bylą dėl šios dalies nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 185 straipsnį, 263 straipsnį, 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Skundžiama apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota. Teismas net neanalizavo ieškinyje, taip pat ir apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, susijusių su I ir II statybos etapo darbais ir atsiskaitymo už juos, nors ši apeliacinio skundo dalis buvo grindžiama argumentais, susijusiais su nemotyvuoto teismo sprendimo priėmimu, netinkamu įrodymų vertinimu. Teismas niekuo nemotyvavo išvados, jog bendra mokėjimų suma jau sumokėta. Neaiškios tam tikros sprendimo frazės ir teiginiai.

2. Teismai laikė įrodytomis aplinkybes, kurių nepatvirtino bylos medžiagoje esantys dokumentai, t. y. kad visus darbus ieškovas atliko už I statybos darbų etapo kainą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad komerciniame pasiūlyme nurodyti ir atlikti darbai bei II statybos darbų etapo dalis buvo atlikta kaip I statybos darbų etapo dalis, t. y.vietoje pagal sutartį numatytų ir neatliktų I statybos etapo darbų buvo atlikti kiti pakeičiamieji darbai. Šalys nesitarė, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad II statybos etapo darbams bei darbams atliktiems pagal komercinį pasiūlymą bus taikoma I statybos etapo kaina. Atsakovo nurodymu vietoje neatliktų I statybos etapo darbų buvo atlikti papildomi (pakeičiamieji) darbai, t. y. darbai nepriskirtini II statybos etapui, nei darbams pagal komercinį pasiūlymą.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 178 straipsnį, nustatantį įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo argumentus. Teismas nurodė, kad ieškovui reikalaujant apmokėti pagal nepasirašytą atliktų darbų aktą, o atsakovui teigiant, kad už šiuos darbus jau apmokėta, ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad šie darbai nebuvo apmokėti pagal ankstesnius atsakovo vykdytus mokėjimus, kad jie nebuvo įtraukti į atliktų darbų aktus ar pažymas. Tačiau tai netinkamas aiškinimas, nes ieškovas įrodė, jog už dalį darbų neatsiskaityta, o ginčas kilo tik dėl pareigos už šiuos darbus atsiskaityti buvimo. Neapmokėjimo faktas įrodytas, todėl įrodyti, kad už atliktus darbus jau apmokėta pagal ankstesnius pavedimus, turi atsakovas.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos ir 2009 m. sausio 21 d. sprendimą, palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 29 d. sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių dokumentus, vykdant statybos rangos sutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų nutarčių aiškinimo taisyklių, t. y.kad šalių sudarytos sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų nustatydamas komercinio pasiūlymo reikšmę, neatsižvelgė į tai, kad jau po komercinio pasiūlymo pasirašymo šalys sudarė susitarimą, kuriame fiksavo rangovo atliktų darbų vertę nuo statybų pradžios iki priėmimo-perdavimo akto pasirašymo. Pagal šį susitarimą, bet ne pagal komercinį pasiūlymą turi būti sprendžiama apie rangovo atliktų darbų vertę.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė akceptą ir jam nustatytus reikalavimus (akcepto besąlygiškumo) reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.173-6.178 straipsniai). Iš CK 6.173 straipsnio 1 dalies normos turinio, UNIDROIT principų 2.1.6 straipsnio, taip pat teisės doktrinos nuostatų išplaukia, kad paprastas patvirtinimas, jog yra gautas pasiūlymas, ar susidomėjimo pasiūlymu išreiškimas yra nepakankami pripažinti šiuos veiksmus akceptu. Pritarimas turi būti besąlyginis. Apeliacinės instancijos teismas nepaisė akceptui nustatyto besąlygiškumo kriterijaus.

3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikant ir aiškinant CK 6.653 straipsnio 5 dalį. Joje nurodyta, kad jeigu sutartyje nurodyta konkreti darbų kaina, tai rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas - sumažinti. Pagal kasacinio teismo praktiką statybos rangos sutartyje nustačius konkrečią kainą, įstatyme neįtvirtinta galimybės jos keisti nei didinant, nei mažinant (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Tai imperatyvioji teisės norma, draudžianti keisti konkrečią kainą net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Estinos arka“ v. UAB,,Lelija“, bylos Nr. 3K-3-543/2006).

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), CPK 263 straipsnį, 270 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismas dėl netinkamo įrodymų vertinimą nustatančių normų taikymo priėmė sprendimą, kuris neatitinka byloje nustatytų aplinkybių; teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog šalys susitarė dėl liuko (evakuacinės angos) įrengimo, prieštarauja byloje nustatytoms ir šalių pripažintoms faktinėms aplinkybėms. Teismas sprendimo dėl šios aplinkybės nemotyvavo.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir nurodo:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tinkamai įvertino ir ištyrė įrodymus, faktines aplinkybes ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus. Teismų sprendimų pagrįstumą ir teisingumą patvirtina šios aplinkybės. Ieškovas pripažino, kad „I etapo sutartinė kaina pakeista nebuvo – faktiškai keitėsi tik darbų sudėtis“ (CPK 187 straipsnis), t. y. buvo atlikti ne papildomi darbai, o vienus darbus pakeičiantys kiti statybos darbai. Šalys ne tik kad pakeitė vienus ieškovo atliekamus darbus kitais darbais, tačiau už visus ieškovo atliktus darbus atsakovas yra visiškai atsiskaitęs ir šalys įgaliotų asmenų parašais patvirtino visišką atsiskaitymą už atliktus darbus. Sutartimi šalys susitarė dėl tikslios statybos darbų kainos, tačiau rangovas neatliko visų darbų, kurie buvo numatyti sutartyje.

2. Dėl CPK 178 straipsnio taikymo. Byloje nustatytos ir ištirtos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas atsiskaitė su ieškovu už atliktus darbus, be to, pats ieškovas šią aplinkybę pripažino, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių.

Atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą byloje negauta.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbų kainos statybos rangos sutartyje pakeitimo esant papildomiems darbams

Statybos rangos santykius tiesiogiai reglamentuoja CK XXXIII skyriaus trečiojo skirsnio „Statybos ranga“ nuostatos. Jose nenurodyti statybos darbų kainos nustatymo ypatumai, todėl turi būti taikomos bendrosios rangos sutartį reglamentuojančios nuostatos dėl rangos sutarties darbų kainos nustatymo ir pakeitimo. Darbų kaina – tai rangovo turėtų išlaidų kompensavimas ir atlyginimas jam už darbą, t. y. rangovo pelnas. Darbų kaina gali būti nustatoma keliais būdais: arba sutartyje nurodant konkrečią kainą, arba sudarant sąmatą, arba sutartyje įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ir būdus. CK 6.653 straipsnio 1-3 dalys nustato galimybę šalims pasirinkti kainos nustatymo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Estinos arka“ v. UAB,,Lelija“, bylos Nr. 3K-3-543/2006). Šalys pagal sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnis) yra laisvos pačios nusistatyti individualią kainos nustatymo ir apskaičiavimo tvarką ar kitus su kaina susijusius klausimus. Jos gali šiuos kainos klausimus aptarti sudarydamos sutartį ar ją vykdant. Esminė tokių susitarimų sąlyga – šalių valios tikrumas ir aiškumas. Jei šalys aiškiai ir konkrečiai susitaria dėl visų svarbių statybos rangos sutarties kainos nustatymo ir apskaičiavimo klausimų, tai dispozityviosios CK nuostatos, reglamentuojančios šiuos klausimus, netaikomos. Jei šalys susitarta tik dėl kai kurių klausimų, tai dispozityvios CK nuostatos taikomos subsidiariai, t. y.kiek šalys konkretaus klausimo atskirai neaptarė. Šiuo atveju šalys nesusitarė dėl visų papildomų darbų apmokėjimo klausimų, sutarties pakeitimo tvarkos, todėl taikomos dispozityviosios CK nuostatos, reglamentuojančios statybos rangos sutarties kainos keitimą ir apmokėjimą už papildomus darbus.

Rangos sutarties kaina reglamentuojama CK 6.653 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad statybos rangos sutartyje nustačius konkrečią kainą, jos negalima keisti, t. y.nei didinti, nei mažinti (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Draudimas keisti konkrečią kainą galioja net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų. Šis draudimas taikomas tik sutarties keitimui vienos šalies iniciatyva (CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jei sutartį nori keisti abi šalys, toks draudimas netaikomas (CK 6.156 straipsnis, 6.223 straipsnio 1 dalis). Sutarties pakeitimo vienos šalies iniciatyva draudimas nėra absoliutus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kainos keitimas vienos šalies iniciatyva yra galimas išimtiniais atvejais. Tokias išimtis nustato bendrosios rangos normos (pvz., CK 6.653 straipsnio 6 dalis) bei specialiosios statybos rangos sutartis reglamentuojančios normos, pvz., CK 6.684 straipsnio 4 dalis, 6.685 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Estinos arka“ v. UAB,,Lelija“, bylos Nr. 3K-3-543/2006). Pagal CK 6.684 straipsnio 4 dalį vienas iš pagrindų pakeisti sutartimi sulygtą konkrečią kainą yra tai, kad statybos metu būtina atlikti darbus, nenumatytus normatyviniuose statybos dokumentuose.

Jei šalys nesusitaria kitaip, CK 6.653 straipsnyje nurodyta konkreti kaina taikoma tik pagal rangos sutartį numatytiems darbams atlikti, bet netaikoma papildomiems darbams. Papildomi darbai statybos rangos santykiuose yra tie, kurie nenumatyti normatyviniuose statybos dokumentuose (CK 6.284 straipsnio 4 dalis). Sutartyje turi būti nurodoma, kuri šalis turi pateikti tam tikrus normatyvinius dokumentus (CK 6.684 straipsnio 2 dalis). Vienas iš tokių dokumentų - statinio projektas, t. y. normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (aiškinamoji dalis, projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statinio statybai įteisinti ir vykdyti, visuma (Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Jeigu sutartyje to nenurodyta, kilus ginčui, turi būti nustatyta, kuri iš šalių pagal bylos aplinkybes pateikė dokumentus ir yra atsakinga už statybos normatyvinių dokumentų turinį ir kuriai tenka rizika už šių duomenų tikrumą ir išsamumą.

Pagal CK 6.684 straipsnio 4 ir 5 dalis rangovas įgyja teisę reikalauti apmokėti už papildomai atliktus darbus, jeigu rangovas dėl jų atlikimo užsakovą įspėjo ir gavo sutikimą didinti konkrečią darbų kainą. Rangovas, laiku neįspėjęs užsakovo dėl papildomų darbų atlikimo pagal CK 6.684 straipsnio 4 dalį, privalo įvykdyti sutartį už joje numatytą kainą ir neturi teisės reikalauti apmokėti už papildomus darbus (CK 6.653 straipsnio 4 dalis, 6.684 straipsnio 5 dalis).

Jeigu rangovas įspėjo užsakovą dėl būtinumo atlikti papildomus darbus, o užsakovas nesutinka didinti darbų kainos, tai rangovas gali atsisakyti rangos sutarties. Jeigu rangovas, esant jo įspėjimui ir užsakovo nesutikimui didinti darbų kainą, neatsisakė sutarties, o tęsė statybos darbus ir atliko papildomus darbus, tai jis neturi teisės reikalauti apmokėti už šiuos darbus (CK 6.853 straipsnio 4 dalis).

Pagal šalių sutartį statybos projektinę dokumentaciją turėjo pateikti užsakovas (Statybos generalinės rangos sutarties (toliau – Sutartis) 1.3, 3.1.5 punktai), todėl jam tenka rizika dėl to, ar visi būtini statybos darbai įtraukti į statybos normatyvinius dokumentus. Byloje įrodyta, kad ieškovas, kuris yra rangovas, nerengė normatyvinių statybos dokumentų, dėl numatomų atlikti statybos darbų.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad užsakovas davė sutikimą dėl papildomų darbų atlikimo ir konkrečios darbų kainos keitimo. Kasacinis teismas vadovaujasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovo bendrovės vadovas parašu patvirtino ieškovo pateiktą komercinį pasiūlymą, kuriame buvo sienos išramstymo darbų aprašymas, jų pavadinimai, kiekis ir apmokėtinos sumos bei vėliau pagal jį buvo apmokėta dalis darbų. Tai leidžia daryti išvadą, kad užsakovas sutiko, jog rangovas atliktų papildomus darbus objekte už papildomą kainą. Teismo manymu, atsakovo bendrovės vadovo paaiškinimas, kad pasiūlymas neturės teisinės galios, neleidžia daryti išvados, kad atsakovas, būdamas įmonės direktorius ir jos vardu pasirašęs statybos generalinės rangos sutartį, galėjo nesuprasti ieškovo raštu pateikto komercinio pasiūlymo. Be to, apeliacinės instancijos teismo kolegija nurodė, kad CK 6.653 straipsnio 5 dalyje nenumatytas draudimas reikalauti iš atsakovo apmokėti už darbus, kurie nebuvo numatyti darbo ar techniniuose brėžiniuose, t. y. dokumentuose, kurie buvo patvirtinti, pasirašant rangos sutartį. Byloje esančiose sąmatose nėra numatytų sienelės išramstymo darbų. Šių nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą argumentą, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė akceptą ir jam nustatytus reikalavimus (akcepto besąlygiškumo) reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.173-6.178 straipsniai). Pagal bylos aplinkybes atsakovo bendrovės vadovo pasirašymas komerciniame pasiūlyme, negali būti vertinamas kaip paprastas patvirtinimas, jog yra gautas pasiūlymas, ar išreikštas susidomėjimas pasiūlymu. Vien tokio pobūdžio aplinkybės nepakankamos pripažinti šiuos veiksmus akceptu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo vadovo veiksmai pasirašant ieškovo komercinį pasiūlymą, darant pastabas dėl jo turinio ir iš dalies jį vykdant, buvo aiškūs ir pakankami, jog būtų išreikštas sutikimas dėl sutarties pakeitimo. Pagrindo teigti, kad atsakovas pasirašė komercinį pasiūlymą su išlygomis, sąlygiškai ar kitaip netinkamai sutarties pakeitimui, nėra.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina, kad sutarties sąlyga dėl statybos rangos darbų kainos buvo pakeista įstatymo nustatyta tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas šalių santykiuose konstatuodamas sutarties kainos pakeitimą nepažeidė materialiosios teisės normų ir teisinių nuostatų dėl pasiūlymo akceptavimo. Kasatoriaus (atsakovo) argumentai dėl šios dalies atmestini.

Dėl CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo ir įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas apibendrintais argumentais atmetė apeliacinio skundo argumentus ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys su reikalavimu priteisti atlyginimą už dalį atliktų statybos darbų pagal du statybos darbų etapus. Byloje teismai padarė išvadą, kad I statybos darbų etapo kaina jau sumokėta, remdamiesi konkrečių įrodymų ištyrimu ir įvertinimu. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, konkrečiai išvardydamas įrodymus ir aprašydamas jų turinį, gali būti pagrindas teigti, kad yra šio teismo sprendimo motyvavimo trūkumas, tačiau vien to neužtenka, kad būtų konstatuotas kasacijos pagrindas. Teismo sprendimui ar nutarčiai panaikinti turi būti nustatyti kasacijos pagrindai. Vienas iš jų yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Proceso teisės normos pažeidimas kaip pagrindas kasacijai turi būti pagrįstas išsamiais teisiniais argumentais, nes kasaciniam nagrinėjimui yra priimamos bylos, kuriose formuluojamos teisės taikymo ar aiškinimo problemos, kurių išsprendimas aktualus tolimesniam teismų praktikos formavimui. Jeigu teisiniais argumentais tokia problema neiškeliama ir nepagrindžiama, tai laikoma, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas nesuformuluotas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacijos paskirtis dvejopa, susideda iš viešosios ir privačios funkcijų vykdymo. Viešoji kasacijos funkcija - užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Tuo tikslu kasacinis teismas priima nagrinėti bylas visai teismų praktikai reikšmingais klausimais. Antrasis kasacijos tikslas - užtikrinti teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimą konkrečioje byloje. Kasacinis nagrinėjimas pagal CPK traktuojamas kaip išimtinis. Pagal nustatytus kriterijus yra vykdoma nagrinėjamų bylų atranka, bet nėra peržiūrimos visos bylos. Be to, bylos atrankos būdu atrenkamos pagal tam tikrus kriterijus, neišsireikalavus bylos, o tik susipažinus su kasaciniu skundu, skundžiamais teismų sprendimais ar nutartimis, ir tik teisės klausimais (CPK 347, 353 straipsniai). Tai reiškia, kad kasaciniame teisme nesiekiama peržiūrėti kiekvienos bylos. Šie motyvai rodo, kad kasacinėje instancijoje svarbesnė yra viešoji funkcija, t. y.svarbiau yra tai, kad kasacinis teismas pasisakytų aktualiais teismų praktikai teisės taikymo ar aiškinimo klausimais, o ne vykdytų konkrečių teismo sprendimų ar nutarčių reviziją. Tai nereiškia, kad kasacinis teismas nusišalina nuo privačios kasacijos funkcijos vykdymo, spręsdamas pagal bylos duomenis, kad teismo sprendimas nepagrįstas ar neteisėtas. Į tai orientuoja civilinio proceso tikslai – ginti pažeistas teises ir atkurti teisinę taiką. Šių tikslų neįmanoma pasiekti be tinkamo ginčo išsprendimo (CPK 2 straipsnis). Vadinasi, viešasis ir privatus kasacijos uždaviniai turi būti derinami, bet prioritetas yra teikiamas viešajai kasacijos funkcijai.

Nagrinėjamoje byloje nepateikta teisinių argumentų dėl CPK 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų vertinimo taisykles, 263 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus teismo sprendimui, 270 straipsnio 4 dalies, reikalaujančios, kad teismas išsamiai motyvuotų savo išvadas, 331 straipsnio 4 dalies, reglamentuojančios apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties turinį, pažeidimų, kurių nagrinėjimas, analizė ir išaiškinimų pateikimas būtų aktualus tolimesniam šių teisės normų taikymui ir aiškinimui. Šio kasacinio skundo argumentams įvertinti svarbi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismo) praktikos analizė.

Teismo bylų praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgment of 27 September 2001, par. 30).

Pabrėžtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, and p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų prieštaringumą, valstybių – Konvencijos narių įstatyminių nuostatų, papročių, teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus.

Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutati mutandis, Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Savo ruožtu žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.

Šiuo atveju kasatorius apsiribojo abstrakčiu nurodymu, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai neišdėstė ir neanalizavo įrodymų. Jeigu kaip kasacijos pagrindas nurodomi CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies pažeidimai apeliacinės instancijos teisme (nedetalus įrodymų išdėstymas, faktinio ir teisinio pobūdžio išvadų neišsamumas, kai pirmosios instancijos teismo sprendime faktinės ir teisinės aplinkybės yra ištirtos ir aptartos), o apeliacinės instancijos sprendime ar nutartyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, nurodant apibendrintus, bet ne detalius argumentus ar motyvus, bet iš esmės išreiškiant apeliacinės instancijos teismo požiūrį į pateiktus įrodymus bei teisinius ir faktinius argumentus, tai kasacinio skundo abstraktūs teisiniai argumentai dėl įrodymų ar jų visumos neištyrimo, nepakankamo, neišsamaus ar visiško teismo sprendimo nemotyvavimo vertinami kaip kasacijos dalyko nesuformulavimas.

Nagrinėjamoje byloje nurodytų normų pažeidimas siejamas su apmokėjimu už statybos 1 etapo darbus. Jų kaina, nustatyta konkrečioje sąmatoje, buvo 597 956,74 Lt. Byloje įrodyta, kad šie darbai buvo atlikti ir buvo sumokėta 597 702,39 Lt. Pirmosios instancijos teismo sprendime šios aplinkybės pagrįstos konkrečių įrodinėjimo priemonių nurodymu, jų turinio išdėstymu ir analize. Tai yra pagrindas išvadai, kad kasaciniame skunde siekiama iš naujo įvertinti faktines bylos aplinkybes, kurios teismų yra nustatytos, o teisinių klausimų neiškeliama.

Šiais argumentais teisėjų kolegija atmeta kasacinių skundų argumentus dėl CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo.

Dėl CPK 178 straipsnio pažeidimo

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 178 straipsnio pažeidimo susiję su apmokėjimo už dalį darbų fakto įrodinėjimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, ieškovui reikalaujant apmokėti pagal nepasirašytą atliktų darbų aktą, o atsakovui teigiant, jog už šiuos darbus jau apmokėta, ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad šie darbai nebuvo apmokėti pagal ankstesnius atsakovo vykdytus mokėjimus, kad jie nebuvo įtraukti į atliktų darbų aktus ar pažymas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtintas bendrasis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principas – „kas teigia, tas ir įrodinėja“, reiškia ne tik tai, kad ieškovas įrodinėja aplinkybes, kurias teigia esant, bet ir pakartotinai įrodinėja jų buvimą po to, kai atsakovas atremia pradinius ieškovo argumentus. Jei atsakovas gindamasis nuo ieškovo argumentų įrodo, jog kaina sumokėta, tai ieškovui pagal CPK 178 straipsnį atsiranda pareiga įrodyti, kad atsakovo teiginiai apie darbų apmokėjimą netikslūs, nes buvo apmokėti ne tie darbai arba ne visa suma. Nagrinėjamu atveju atsakovas įrodė, kad už sutartyje nurodytus I etapo darbus jis atsiskaitė, todėl pareigą įrodyti, kad vis dėlto atsakovo vykdytu atsiskaitymu tam tikri darbai nebuvo apmokėti, turi ieškovas.

Taip pat nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, kad tam tikro fakto įrodinėjimas yra svarbus, tik jei jo įrodymas sukelia teisines pasekmes. Jei tam tikras faktas nėra susijęs su bylos šalių civilinėmis teisinėmis pareigomis, jis nebepatenka į aktualų (susijusį) bylos įrodinėjimo dalyką. Faktų, nepatenkančių į bylos įrodinėjimo dalyką, įrodinėjimas laikomas nesusijęs su byla ir šiame tokių teisiškai nereikšmingų aplinkybių įrodinėjimo procese pažeidimai nefiksuojami, nes pažeidimo atstatymas nesukels jokių pasekmių bylos išsprendimui.

Nagrinėjamu atveju atsakovas privalėtų atsiskaityti tik tada, jei jis turėtų tokią civilinę teisinę pareigą. Žemesnės instancijos teismų buvo nustatyta, kad ieškovas sumokėjo reikiamą sumą ir neprivalėjo sumokėti už jokius papildomus darbus (išskyrus tuos, kurie buvo išvardyti ieškovo komerciniame pasiūlyme ir teismų pripažinti kaip privalomi apmokėti), taigi jis neturėjo civilinės teisinės pareigos sumokėti. Nesant civilinės teisinės pareigos sumokėti, šios bylos kontekste netenka reikšmės šios pareigos vykdymo ar nevykdymo fakto įrodinėjimas, t. y. teisiškai tampa nesvarbu, ar atsakovas faktiškai sumokėjo už tai, ką neprivalėjo sumokėti. Apmokėjimo nesant pareigos tą daryti faktas gali būti svarbus tik byloje dėl turto gavimo be pagrindo ar nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237-242 straipsniai).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustatyta pagrindų panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 32,80 Lt. Jos priteisiamos iš kasatorių lygiomis dalimis, nes jų kasaciniai skundai atmesti (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Luidas“ (kodas 1229 11551) ir atsakovo UAB „Baltijos laikas“ (kodas 1228 97475), valstybei po 16,40 Lt (šešiolika litų 40 centų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas