E. Č. pagal BK 222 str., 184 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-369-303/2017

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03027-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2.1.; 1.2.18.10.; 2.1.2.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per trejus metus atlyginti padarytą žalą.

Iš nuteistojo E. Č. priteista civilinei ieškovei AB „L.“ (buvęs pavadinimas – UAB „X.“) 83 839 Eur turtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 10 d. nutartis, kuria nuteistojo E. Č. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. E. Č. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „T.“ (iki 2007 m. spalio 3 d. UAB „B.“; įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 19 straipsnio 1, 2 dalis ir 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2007 m. rugpjūčio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, būtent: siekdamas, kad nebūtų nustatyta įmonės veikla, jos turtas, įsipareigojimų dydis bei struktūra, paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, imituodamas jų perdavimą J. G., nuo 2009 m. gruodžio mėn. nenustatytos dienos iki 2009 m. gruodžio 23 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure (duomenys neskelbtini), bei VĮ Registrų centro patalpose (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su I. G., kuriai byla nutraukta suėjus senaties terminui, organizavo netikro dokumento – 2009 m. gruodžio 23 d. UAB „T.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagaminimą, nurodydamas (duomenys neskelbtini) notarų biuro teisininkui D. P., nežinančiam apie nusikalstamą veiką, įrašyti melagingus duomenis, kad I. G., kaip visų 480 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „T.“ akcijų, kurių vertė 48 000 Lt, savininkė, parduoda pirkėjai – J. G. visas 480 UAB „T.“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų už 1 000 Lt, pateikė sutartį pasirašyti I. G. ir J. G. bei pagamino netikrus dokumentus – 9 vienetus perdavimo aktų (kurių datos, numeriai ir pavadinimai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose), kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad jis perdavė J. G. UAB „T.“ dokumentus (tarp jų ir UAB „T.“ laikotarpio nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. buhalterinės apskaitos dokumentus), antspaudus, kasos pinigus (332,11 Lt) ir prekes, nurodytus skundžiamuose teismų sprendimuose, taip pat iš UAB „X.“ nuomotus baldus ir prekybos centre „Ž.“ esančiame prekybos taške buvusius daiktus, pateikdamas pasirašyti J. G. aktus, kad ji minėtus daiktus gavo, nors faktiškai dokumentų ir prekių J. G. neperdavė, o buhalterinės apskaitos dokumentus paslėpė, dėl to negalima nustatyti UAB „T.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2007 m. rugpjūčio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d.

1.1. Taip pat jis nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „T.“ direktorius, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. nenustatytoje vietoje, būdamas atsakingas už jam patikėtą ir konsignacijos būdu paimtą UAB „X.“ turtą, pagal 2009 m. liepos 1 d. sutarties Nr. DI-40056-487 priedo Nr. 6 2.4 punktą („Visos pagal šio priedo 2 punkte minimą tvarką (Pasinaudodama Pirmosios šalies prekių užsakymo sistema „C.“, Antroji šalis pagal poreikius pateikia Pirmajai šaliai pagrindinius užsakymus pageidaujamai įrangai gauti) Antrajai šaliai perduotos prekės iki pardavimo galutiniam vartotojui, bet ne ilgiau kaip keturiems mėnesiams, yra Pirmosios šalies nuosavybė“) ir 2.11 punktą („Antrajai šaliai nepardavus ar pagal šio priedo 3 punktą negrąžinus Pirmajai šaliai prekių, išduotų jai Pirmosios šalies daugiau kaip prieš keturis mėnesius, Antroji šalis įsipareigoja nupirkti šias prekes iš Pirmosios šalies už Pirmosios šalies tą dieną rekomenduojamą galutiniam vartotojui kainą su 6 procentų nuolaida“) žinodamas, kad prekės iki jų pardavimo galutiniam vartotojui nuosavybės teise priklauso UAB „X.“, pagamindamas netikrus dokumentus: 2009 m. gruodžio 23 d. UAB „T.“ prekių perdavimo aktą Nr. 1 ir 2009 m. gruodžio 23 d. prekių perdavimo aktą Nr. 2, įrašydamas juose žinomai neteisingus duomenis, kad UAB „T.“ perdavė prekes J. G., bei pateikdamas pastarajai pasirašyti, kad ji juos gavo, perdavė nenustatytam asmeniui UAB „X.“ priklausančias prekes: telefonus, kompiuterius ir kitus daiktus, nurodytus skundžiamuose teismų sprendimuose, gautus iš UAB „X.“ pagal PVM sąskaitas faktūras, kurių datos, numeriai ir prekių kainos nurodytos skundžiamuose teismų sprendimuose, taip iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „X.“ prekes 81 457,59 Eur (281 256,75 Lt) vertės.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. Č. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 6, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 272, 305 straipsnių, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnių reikalavimų pažeidimus, kurie sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisėtus bei teisingus sprendimus ir dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus teisės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-528/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-528/2008">2K-528/2008</a>, 2K-587/2014, 2K-7-398/2013, 2K-P-95/2012). Be to, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai nepatikrino ir neištyrė, ar akcijų pirkimo–pardavimo sandoris bei jo dokumentai yra fiktyvūs, ar visi jie pasirašyti turint nusikalstamų ketinimų. Be to, nustatydami, ar akcijų pirkimas–pardavimas buvo atliekamas realiai, siekiant aiškiai apibrėžtų civilinių teisinių padarinių su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, teismai nepagrįstai rėmėsi tik liudytojos J. G. prieštaringais ir nepatikimais parodymais, kuriais iš esmės teismai grindė kasatoriaus kaltę dėl jam inkriminuotų abiejų nusikalstamų veikų. Kasatorius, skunde aptardamas savo ir liudytojų I. G., A. R. parodymus, teigia, kad teismai neteisingai juos vertino ir nepagrįstai atmetė tiek juos, tiek ir prašymus apklausti jo (kasatoriaus) nurodytus liudytojus (I. I., G. A.), nepagrįstai neišsireikalavo filmuotos medžiagos iš pramogų centro „A.“, nesurado minėtuose parodymuose nurodyto vyriškio, nesiėmė veiksmų, kad surastų perdavimo aktuose nurodytus dokumentus, prekes ir kitus daiktus. Be to, teismai nepagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą pridėti prie bylos jo fotonuotraukas, leidžiančias nustatyti, ar į notarų biurą užėjusio asmens išvaizda atitinka kasatoriaus išvaizdą, buvusią sandorio sudarymo metu. Dėl to kasatorius teigia, kad byla išnagrinėta šališkai, nesilaikant išsamumo ir objektyvumo reikalavimų, pažeidžiant rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę liudytojos J. G., kuri net nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nenuosekliems ir prieštaringiems parodymams, kurie neatitinka patikimumo ir nuoseklumo reikalavimų. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo atliktu liudytojos I. G. parodymų vertinimu, kad jie nepatikimi ir duoti siekiant padėti jam (kasatoriui) išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, šio teismo teiginiai dėl pastarosios liudytojos santykių su kasatoriumi ir jos parodymų atmetimas turi būti vertintini kaip nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai, anot kasatoriaus, neobjektyviai ir selektyviai ištyrė Vilniaus miesto apylinės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendyje (kuriuo liudytoja J. G. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį) išdėstytus liudytojos I. G. parodymus ir nustatytą faktinę aplinkybę, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoris buvo realus.

2.4. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas tik selektyviai vertino, o apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino duomenų, gautų liudytojos J. G. psichofiziologinio tyrimo poligrafu metu. Kasatorius sutinka, kad ši liudytoja nepriskirtina Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatyme išvardintiems objektams, tačiau teigia, kad tokio tyrimo metu užfiksuotos aplinkybės, nors ir netiesiogiai, patvirtina minėtos liudytojos parodymų nepatikimumą ir toks tyrimas turi būti vertinamas kaip specialisto išvada (BPK 89–90 straipsniai, 205 straipsnis; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-414/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-414/2012">2K-414/2012</a>, 2K-81-788/2015).

2.5. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad skundžiami teismų sprendimai neatitinka jiems keliamų BPK 305–307 ir 332 straipsniuose nurodytų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė dar ir BPK 320 straipsnio nuostatas. Kasatorius teigia, kad jo apeliacinis skundas atmestas itin šabloniškai, tinkamai neįvertintas ir nepatikrintas BPK nustatyta tvarka, teismui turint išankstinius įsitikinimus dėl kasatoriaus ir liudytojos I. G. kaltumo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra tik formaliai išvardyti kaltinamajame akte nurodyti bylos duomenys, jie neanalizuoti ir neįvertinti BPK 20 straipsnio prasme ir tvarka, jame nėra tinkamų ir motyvuotų argumentų dėl nuteistojo veiksmų įvertinimo pagal jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-420/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-420/2008">2K-420/2008</a>).

2.6. Kasatorius pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnį, nes visiškai nepagrindė sprendimo taikyti nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per trejus metus atlyginti padarytą žalą, nors paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas tik dvejiems metams. Be to, teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, nes nepagrįstai nenustatė ir netyrė aplinkybių, turinčių reikšmės tiek skiriant minėtą priemonę, tiek nustatant jos įvykdymo terminą, šios poveikio priemonės neindividualizavo, neatsižvelgė į jos ir bausmės siekiamus tikslus bei realias galimybes ją įgyvendinti.

2.7. Skundžiamame nuosprendyje visiškai nemotyvuotai ir neargumentuotai nuspręsta tenkinti civilį ieškinį, nenurodyta, kokiais teisės aktais vadovaujamasi, kodėl būtent tokia apimtimi ir kokie dokumentai tai patvirtina. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų egzistavimo, neargumentavo, kokie byloje esantys duomenys patvirtina kilusius konkrečius neigiamus padarinius ir jų tiesioginį būtinąjį priežastinį ryšį su nusikalstamomis veikomis. Tokių pažeidimų ir klaidų apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neištaisė, skundžiamoje nutartyje rėmėsi teismų praktika, kuri neatitinka nagrinėjamos situacijos, visiškai nemotyvuotai atmetė apeliacinį skundą ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-398/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-398/2009">2K-398/2009</a>, 2K-69/2011, 2K-409/2013).

2.8. Kartu kasatorius teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismų baigiamieji aktai paremti prielaidomis, priimti demonstruojant išankstinį nusistatymą, pažeidžiant nešališkumo, teisingo bylos nagrinėjimo ir nekaltumo prezumpcijos principus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, BPK 6 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30/2006">2K-30/2006</a>). Taip buvo suvaržyta kasatoriaus teisė į teisingą ir nešališką teismą bei teisė į gynybą. Be to, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus teiginį dėl teismo šališkumo nepagrįstai įvertino kaip deklaratyvų, skundžiamoje nutartyje tik formaliai nurodė, kad pirmosios instancijos teisme toks klausimas nebuvo keliamas, teiginiai dėl teismo šališkumo nurodyti tik apeliaciniame skunde, kai buvo priimtas kasatoriui nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas. Kasatorius pažymi, kad nors jis ir nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliaciniame skunde aiškiai nurodė, jog abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo jam kilo viso proceso metu, ir jas sukėlė ne tai, kad buvo atmestas vienas ar kitas prašymas, bet tai, kad viso proceso metu su juo buvo elgiamasi tendencingai, aiškiai demonstruojant išankstinį priešišką nusistatymą, nebuvo bandyta objektyviai nustatyti tiek teisinančias, tiek kaltinančias aplinkybes, ir net priešingai – sudarant kliūtis kaltinimui paneigti. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas demonstravo akivaizdų prielankumą kaltinančias aplinkybes nurodančiai, daugybę kartų teistai, esminių faktų neatsimenančiai liudytojai J. G., kuriai teismas netgi padėjo nurodyti su pareikštu kaltinimu susijusias esmines aplinkybes, tačiau teisiamajame posėdyje apklausos metu kasatorių nuolat tildė, pertraukinėjo, nevengė kategoriškų pasisakymų, kad teismui ir taip viskas aišku, buvo užduodami menamo ir netgi konstatuojamojo pobūdžio klausimai, aiškiai demonstruojant, kuria linkme bus vertinami visi kasatoriaus atsakymai. Dėl to kasatorius teigia, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas bylą nagrinėjo ir sprendimą priėmė turėdamas išankstinį įsitikinimą dėl kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino nagrinėjamos bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, padarytų pažeidimų nepašalino, taip suvaržė jo (kasatoriaus) teisę į teisingą ir nešališką teismą ir tai sutrukdė jam tinkamai ir realiai pasinaudoti teise į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-414/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-414/2010">2K-414/2010</a>, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Nr. 42995/98 (Daktaras prieš Lietuvą), sprendimas Nr. J 7056/06 (Micallef prieš Maltą)).

2.9. Be to, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 4 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304/2004, 2K-202/2006, 2K-450/2013, 2A-1/2013).

2.10. Aptardamas BK 184 straipsnio 2 dalies dispoziciją ir šios nusikalstamos veikos požymius, kasatorius teigia, kad teismų praktikoje svetimo turto perleidimo neteisėtumas konstatuojamas tada, kai turtas perleidžiamas nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, kuri įprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2014">2K-451/2014</a>). Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje teismai privalėjo tiksliai ir detaliai nustatyti, kokia buvo įprasta turto perleidimo tvarka, kaip nustatyta, kad ši tvarka buvo pažeista, ir kokiais konkrečiais veiksmais kasatorius ją pažeidė.

2.11. Kasatorius nurodo, kad 2009 m. liepos 1 d. tarp UAB „T.“ ir UAB „X.“ sudarytos konsignacijos sutarties pagrindu UAB „T.“ įsipareigojo platinti UAB „X.“ viešojo judriojo ryšio paslaugas ir perduotą įrangą. Pagal šios sutarties priedo Nr. 3 nuostatas, UAB „X.“ UAB „T.“ perduotas ir pastarosios per 4 mėnesius neparduotas prekes ir įrangą sutartyje nustatyta tvarka įsigyti privalėjo pati UAB „T.“, o UAB „X.“ prekės galėjo būti grąžinamos tik gavus raštišką šios pareikalavimą ir tik jame konkrečiai nurodyto kiekio bei rūšies prekes. Kasatorius pažymi, kad toks raštiškas pareikalavimas iki 2009 m. gruodžio 23 d., t. y. iki jo vadovaujamos bendrovės akcijų perleidimo sandorio, nebuvo gautas. Anot kasatoriaus, kartu tai reiškia, kad visos UAB „X.“ konsignacijos sutarties pagrindu UAB „T.“ perduotos prekės bei įranga iki minėtos datos (2009 m. gruodžio 23 d.) buvo valdomos, naudojamos bei kitiems asmenims parduodamos teisėtai, nepažeidžiant sutartimi nustatytos tvarkos. Nors apeliacinės instancijos teismas iššvaistymo neteisėtumą grindė tuo, kad UAB „X.“ turtą kasatorius iššvaistė pagamindamas netikrus dokumentus, tačiau šis teismas nenustatė kasatoriaus veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnyje, požymių visumos. Aptardamas BK 300 straipsnio 1 dalies dispoziciją ir veikos požymius, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jis, veikdamas tiesiogine tyčia, pagamino netikrą dokumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-127/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-127/2008">2K-7-127/2008</a>, 2K-161/2012, 2K-628/2012). Kartu kasatorius teigia ir tai, kad vien melagingos informacijos įrašymas į dokumentą, bendrai turint teisę tokį dokumentą parengti / išduoti, nėra ir negali būti pripažįstamas netikro dokumento pagaminimu. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė, kad kasatorius neturėjo teisės gaminti UAB „T.“ veikloje naudojamų dokumentų, kaip tiksliai pasireiškė jo veiksmai darant tokią veiką, ir nenurodė, kokie faktiniai bylos duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio reikalavimus, tai patvirtina. Kasatorius teigia, kad byloje nustatyta, jog jis, būdamas UAB „T.“ direktorius, turėjo teisę parengti visus bendrovės veikloje reikalingus dokumentus, tarp jų ir prekių, dokumentų bei kitų daiktų perdavimo aktus. Dėl to kasatorius mano, kad teismai, nurodydami, jog jis svetimą turtą iššvaistė pagamindamas netikrą dokumentą, padarė prieštaringą ir neteisingą išvadą, kad jis, būdamas bendrovės direktorius, neturėjo teisės gaminti UAB „T.“ veikloje naudojamų dokumentų. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė tiek BK 300 straipsnį, tiek ir BK 184 straipsnio 2 dalį, nes byloje nenustatyta, kaip konkrečiai pasireiškė jo tyčia ir neteisėti veiksmai, koks buvo jo veikimo mechanizmas ir priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių neigiamų padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2012).

2.12. Kartu kasatorius aptaria Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.33 straipsnio 1 dalies, 2.74 straipsnio 1 dalies, 6.189 straipsnio nuostatas, 2009 m. gruodžio 23 d. UAB „T.“ akcijų pardavimo aplinkybes bei pasirašytus dokumentus ir teigia, kad nagrinėjamu atveju tarp kasatoriaus, liudytojų I. G. ir J. G. bei UAB „X.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie nepagrįstai kriminalizuoti, nes civilinis ieškovas turi visas galimybes savo pažeistas teises apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2A-7-9/2013, 2K-208/2013). Be to, nagrinėjamoje byloje iškilus baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimui, teismai turėjo nurodyti, kokiomis sąlygomis šie civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius.

2.13. Kasaciniame skunde aptariama BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija, šios veikos požymių visuma ir teigiama, kad nagrinėjamoje byloje teismai tik formaliais teiginiais konstatavo kasatoriaus kaltę padarius šią veiką, skundžiamuose teismų sprendimuose nenurodyta, kokia alternatyvia veika pasireiškė jo elgesys ir veikimo mechanizmas, kokios buhalterinę apskaitą reglamentuojančios teisės normų nuostatos bei kokiu būdu buvo pažeistos ir kokie įrodymai, atitinkantys BPK reikalavimus, tai patvirtina. Be to, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje analizavo dvi savarankiškas, alternatyvias BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašytas pavojingas veikas – apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą – tačiau šių veikų požymius suplakė į viena ir nedetalizavo, kaip objektyviai pasireiškė tokių veiksmų neteisėtumas. Tačiau nuo to, ar buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, ar neteisėtai slepiami jos dokumentai, priklauso įrodinėtini faktai, priežastinio ryšio ir dokumentų paslėpimo, kaip fizinio veiksmo, nustatymas. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje nepagrįstai net nebuvo bandoma surasti buhalterinės apskaitos dokumentų ir liko nenustatytas tinkamas veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties specialusis subjektas – bendrovės direktorius ar objektyviais veiksmais buhalterinius dokumentus paslėpęs asmuo, ar kiti asmenys. Juolab kad dokumentų neišsaugojimas ir dokumentų paslėpimas yra du skirtingi baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindai. Kasatorius nurodo, kad atsakomybė už dokumentų neišsaugojimą, kas yra pažymima jam inkriminuotos veikos aprašyme dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 ir 21 straipsnių pažeidimo, yra nustatyta kitame baudžiamajame įstatyme (BK 223 straipsnyje) ir gali atsirasti dėl kryptingų ar neatsargių kaltininko veiksmų. Tačiau dokumentų paslėpimas yra valinis, kryptingas veikimas, dedant pastangas bei atliekant atitinkamus veiksmus, kad jie nebūtų surasti. Dėl to kasatorius teigia, kad jis yra nuteistas prieštaringai už alternatyvią veiką ir įpareigojimą, t. y. už tai, kad, pažeisdamas pareigą organizuoti buhalterinę apskaitą ir išsaugoti dokumentus, juos paslėpė. Be to, nagrinėjamoje byloje teismai net netikrino, kokie realūs, bet ne formalūs, padariniai kilo, ir nenustatė kasatoriaus tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-526/2011, 2K-508-976/2015). Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai nenustatė visų BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinųjų požymių visumos, taip netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą, nepašalinę byloje esančių prieštaravimų ir abejonių, nepagrįstai nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, 2K-232/2014, 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016).

2.14. Kasatorius teigia ir tai, kad teismai nepagrįstai nenustatė civilinės atsakomybės sąlygų visumos ir neteisėtai patenkino civilinės ieškovės UAB „X.“ pareikštą civilinį ieškinį visa apimtimi. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamoje byloje priteistinos žalos dydis turi itin didelę reikšmę, nes susijęs su BK 75 straipsnyje nustatyta tvarka laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu dvejiems metams ir paskirtu įpareigojimu per trejus metus atlyginti padarytą žalą. Aptardamas BK 75 straipsnio nuostatas, pažymėdamas paskirtos bausmės atidėjimo ir įpareigojimo atlyginti padarytą žalą terminus, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio 1, 4 dalių, 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 67 ir 69 straipsnių nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-39/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-39/2010">2K-39/2010</a>). Kasatorius tvirtina, kad jam absoliučiai neaišku, kas turėtų būti daroma praėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, nors įpareigojimo vykdymo laikas dar bus nepasibaigęs. Juolab kad teismai nenustatė tvarkos ir būdo, kaip ši žala turėtų būti atlyginta (dalimis, visa iš karto ar kitu būdu). Kaip teigia kasatorius, tokiu atveju, teismui nustačius aptariamo įpareigojimo vykdymo terminą trejiems metams, bet nenustačius jo vykdymo tvarkos ir būdo, jis turi teisę žalą atlyginti ir pasibaigus bausmės vykdymo terminui. Be to, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, turi būti konstatuojama, kad bausmės atidėjimo vykdymo sąlygos yra nepažeistos, nors paskirtas įpareigojimas dar bus neįvykdytas. Kartu kasatorius pažymi, kad teismai nepagrįstai nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su padaryta veika, kasatoriaus asmenybe ir jo galimybėmis įgyvendinti minėtą įpareigojimą, visiškai nesprendė, ar minėta baudžiamojo poveikio priemonė ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės jam poveikį. Pateikdamas skaičiavimus, kokio dydžio suma mokėtina per mėnesį (2328,86 Eur) civilinio ieškinio dydį išdėsčius trejiems metams, kasatorius teigia, kad toks žalos atlyginimo dydis yra praktiškai neįgyvendinamas, o minėtas žalos atlyginimo terminas prieštarauja humaniškumo ir teisingumo principams, neatitinka bausmės paskirties, bausmės vykdymo atidėjimas bei juo siekiami tikslai prarado savo prasmę ir pablogino jo padėtį, nes jis neturi objektyvių galimybių per tokį trumpą laiką gauti minėtą sumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-61-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-61-895/2015">2K-61-895/2015</a>, 2K-7-29-942/2016).

3. Atsiliepimu į nuteistojo E. Č. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo šį kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė pažymi BPK 382 straipsnio 3 punkto nuostatas ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytos teismingumo taisyklės nepažeistos. Be to, kasacinio skundo teiginiai, susiję su įrodymų vertinimo klausimais ir kasatoriaus nesutikimu su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, nesusiję su esminiais BPK pažeidimais, kasacine tvarka nenagrinėtini, nes tokie klausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taip pat kasacine tvarka nenagrinėtini ir kasacinio skundo teiginiai dėl BK 75 straipsnio taikymo, nes toks argumentas nuteistojo E. Č. gynėjo advokato M. Bakano apeliaciniame skunde nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėtas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

3.2. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl neva neteisingo jo nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes abiejų instancijų teismai nepagrįstai nenustatė įprastos turto perleidimo tvarkos, kuo ji buvo nustatyta, ar ji buvo pažeista ir kokiais konkrečiais veiksmais kasatorius ją pažeidė. Prokurorė aptaria minėtos nusikalstamos veikos sudėtį bei požymius ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog tarp UAB „X.“ ir UAB „T.“ 2009 m. liepos 1 d. buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu UAB „T.“ įsipareigojo platinti UAB „X.“ viešojo judriojo ryšio paslaugas bei įrangą, o UAB „X.“ teikė UAB „T.“ mobiliojo ryšio įrangą, kuri likdavo UAB „X.“ nuosavybe keturis mėnesius nuo jos perdavimo. Tai, kad nuteistasis E. Č. iki 2009 m. gruodžio 23 d. buvo UAB „T.“ direktorius, reiškia, jog jo vadovaujamai bendrovei konsignacijos būdu perduotas UAB „X.“ nuosavybės teise priklausantis turtas jam buvo patikėtas darbo teisinių santykių pagrindu ir buvo jo žinioje, nes jis dėl savo einamų pareigų turėjo teisę jam pavaldiems darbuotojams, kuriems turtas buvo patikėtas, duoti nurodymus dėl turto panaudojimo. Kartu tai reiškia, kad UAB „T.“ konsignacijos būdu perduotas UAB „X.“ turtas nuteistajam E. Č. buvo svetimas ir jo einamos direktoriaus pareigos UAB „T.“ nesuteikė jam teisės disponuoti UAB „X.“ patikėtu turtu kaip savo.

3.3. Atsiliepime pažymima, kad nuteistasis E. Č. pripažino, jog UAB „T.“ konsignacijos būdu perduotas UAB „X.“ nuosavybės teise priklausantis turtas buvo perduotas nenustatytam asmeniui dar iki 2009 m. gruodžio 23 d. UAB „T.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir prekių perdavimo aktų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais kasatorius tariamai perdavė J. G. mobiliuosius telefonus ir jų priedus, pasirašymo.

3.4. Prokurorė, aptardama liudytojos J. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pagarsintus bylos teisminio nagrinėjimo metu, teigia, kad šie parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių viso proceso metu buvo vienodi, juos patvirtina atpažinti pagal nuotraukas protokolai ir akistatos protokolai. Be to, abiejų instancijų teismai nenustatė, kad ši liudytoja būtų davusi melagingus parodymus prieš kasatorių, todėl šis nepagrįstai abejoja minėtos liudytojos parodymų patikimumu. Prokurorė teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog turto perleidimas J. G. buvo imituotas, fiktyvus, prekių perdavimo aktuose įrašant žinomai melagingus duomenis, kad neva E. Č. perdavė prekes J. G., yra teisinga. Anot prokurorės, nagrinėjamu atveju kasatorius sąmoningai sudarė situaciją, kad UAB „X.“ negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių, t. y. jis tyčia perleido UAB „X.“ turtą asmeniui, kurio negalima identifikuoti, – nuteistasis E. Č. šio asmens vardo ir pavardės nežino, – bei imitavo tariamą turto perdavimą J. G. fiktyvia sutartimi bei perdavimo aktais, kurių nuo pat pradžių nebuvo ketinama vykdyti. Dėl to prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad turto patikėjimo ar disponavimo tvarka pažeista nebuvo, tarp jo, liudytojų I. G., J. G. ir civilinės ieškovės UAB „X.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir kad civilinė ieškovė turi visas galimybes savo pažeistas teises apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

3.5. Prokurorė, pažymėdama, kad verslo santykiai tarp ūkio subjektų daugiausia grindžiami civiliniais teisiniais santykiais, teigia, jog sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala ir nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Tačiau civiliniai teisiniai santykiai perauga į baudžiamuosius, kai sudarant civilinius sandorius panaudojama apgaulė, kai sudaromi fiktyvūs sandoriai, kai sandorių šalys turi nusikalstamus sumanymus, dėl ko civilinės atsakomybės priemonių už sutarties pažeidimą realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiškas. Taigi, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus, itin svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą ar kitų panašių priežasčių. Prokurorė teigia, kad būtent tokia situacija susidarė nagrinėjamoje byloje, kai buvo sudaryta fiktyvi civilinė sutartis, kurios viena iš šalių nesiruošė vykdyti, kai buvo nustatytas nusikalstamas sumanymas nepagrįstai iššvaistyti įmonės turtą ar jį pasisavinti per fiktyvius sandorius. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ir perdavimo aktai buvo pasirašyti, siekiant nusikalstamų tikslų – iššvaistyti UAB „X.“ turtą. Kartu tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius.

3.6. Be to, byloje nustatyta, kad UAB „T.“ 2009 metais turėjo pakankamai daug skolų, jos atžvilgiu buvo vykdomi išieškojimai, nes ši įmonė valstybės, savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams nemokėjo jokių mokesčių ir neteikė finansinių ataskaitų. Prokurorė teigia ir tai, kad, remiantis byloje nustatytų aplinkybių visuma (UAB „T.“ buvo sunki finansinė padėtis; E. Č. sąmoningai vengė susitikti su UAB „X.“ atstovais bei grąžinti jiems prekes ar už jas atsiskaityti; kasatorius tariamą įmonės akcijų pirkėją ieškojo net kitame mieste nei įmonės buveinė, t. y. prie Vilniaus darbo biržos, kur paprastai renkasi žmonės, neturintys darbo ir pragyvenimo šaltinio; įvertinus tariamos pirkėjos J. G. prastą socialinę ir materialinę padėtį), apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nuteistasis E. Č. turėjo išankstinį sumanymą iššvaistyti UAB „X.“ turtą, yra pagrįsta. Anot prokurorės, kartu tai reiškia, kad kasatorius, perleisdamas tyrimo metu nenustatytam asmeniui UAB „X.“ nuosavybės teise priklausantį turtą, aiškiai suvokė, kad veikia nesilaikydamas minėtos 2009 m. liepos 1 d. sutarties nuostatų, žinojo, kad J. G. fiktyvaus sandorio pagrindu perleidžiama įmonė veiklos nevykdys, t. y. neteisėtai, savo nuožiūra disponavo UAB „X.“ turtu, veikė priešingai perleidžiamos įmonės UAB „T.“ bei UAB „X.“ interesams, UAB „X.“ turtas buvo naudojamas kitiems tikslams, tenkinant kitų asmenų poreikius, tai suvokdamas, numatė, kad dėl to turto savininkė UAB „X.“ patirs turtinę žalą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, byloje nustatyta ir tai, kad kasatorius neteisėtai, neatlygintinai jam patikėtą svetimą turtą, kurio vertė viršijo 250 MGL dydį, perleido byloje nenustatytam trečiajam asmeniui ir taip padarė UAB „X.“ turtinę žalą, nurodytą skundžiamuose teismų sprendimuose.

3.7. Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais dėl neva netinkamo BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo, nes, pasak kasatoriaus, teismai nedetalizavo, kaip tiksliai ir kokia alternatyvia veika pasireiškė jo elgesys dėl minėto baudžiamojo įstatymo taikymo, ir nenustatytas tinkamas atsakomybės subjektas. Atsiliepime aptariama BK 222 straipsnio 1 dalies sudėtis bei požymiai ir teigiama, kad byloje nustatyta, jog UAB „T.“ buhalterinę apskaitą tvarkė įmonių UAB „D.“ ir UAB „S.“ buhalterės, kurios pasibaigus paslaugų teikimo laikui visus UAB „T.“ buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė E. Č. (liudytojų R. R., L. V., J. N. parodymai, UAB „D.“ ir UAB „S.“ pateikti UAB „T.“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktai, pagal kuriuos būtent E. Č. gavo jo vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir kurie bylos nagrinėjimo metu nerasti, jų buvimo vieta nežinoma, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad paskutinį kartą juos turėjo būtent kasatorius). Prokurorė aptaria liudytojos J. G. parodymus ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 2009 m. gruodžio 23 d. UAB „T.“ buhalterinių dokumentų ir daiktų perdavimo aktai buvo fiktyvūs. Taip pat teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl sandorio fiktyvumo, ir kad E. Č., siekdamas, kad nebūtų nustatyta UAB „T.“ veikla, jos turtas, įsipareigojimų dydis bei struktūra, skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytu laikotarpiu paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, imituodamas jų perdavimą J. G., t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, E. Č. yra tinkamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas.

3.8. Nors kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad atsakomybė už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą numatyta BK 223 straipsnyje ir tokia veika gali būti padaroma ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamą veiką E. Č. padarė tiesiogine tyčia, todėl nėra teisinio pagrindo jo veiką pripažinti aplaidžiu apskaitos tvarkymu. Apibendrindama prokurorė teigia, kad pagal nustatytas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 184 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

3.9. Prokurorė teigia, kad byloje nustatytos visos sąlygos civiliniam ieškiniui pareikšti, nagrinėti ir tenkinti, sprendžiant civilinio ieškinio klausimus, buvo laikomasi tiek teismų praktikos, tiek BPK 113 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog turtinė žala civilinei ieškovei UAB „X.“ buvo padaryta E. Č. nusikalstamais veiksmais, t. y. jis, būdamas UAB „T.“ direktorius, teismų sprendimuose nurodytu laikotarpiu būdamas atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje esantį UAB „X.“ turtą, gautą iš UAB „X.“ konsignacijos būdu pagal 2009 m. liepos 1 d. sutarties su UAB „X.“ priedo Nr. 6 2.4 punktą, t. y. žinodamas, kad prekės nuosavybės teise priklauso UAB „X.“ iki jų pardavimo galutiniam vartotojui, pagamindamas netikrus prekių perdavimo aktus, įrašydamas juose žinomai neteisingus duomenis, kad neva UAB „T.“ perdavė prekes J. G. (kitoje byloje nuteistai už dokumentų suklastojimą), ir pateikdamas juos pasirašyti J. G., kad ši savo parašu patvirtintų tariamai gavusi perduotus dokumentus ir prekes, perdavė nenustatytam asmeniui UAB „X.“ priklausančias prekes, taip iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „X.“ turtą. Priešingai nei teigia kasatorius, tarp minėtos E. Č. padarytos nusikalstamos veikos (turto iššvaistymo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. UAB „X.“ patikslintame civiliniame ieškinyje nurodytas turtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų E. Č. veiksmų, dydis ir ši suma civilinei ieškovei pagrįstai priteista iš nuteistojo.

3.10. Prokurorė nesutinka ir su kasatorius teiginiu dėl teismo šališkumo bei pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nei E. Č., nei jo gynėjas nušalinimo teisėjai nepareiškė ir nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos BPK 58 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Be to, ir apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai, objektyviai ir E. Č. procesinių teisių nesuvaržė. Tiek kasatoriaus ir jo gynėjo prašymai bei keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami teisiamajame posėdyje. Dėl pareikštų prašymų teismas, atsižvelgdamas į prokuroro ir kitų proceso dalyvių nuomonę, motyvuotai pasisakė protokolinėmis nutartimis, ir šie klausimai išspręsti tinkamai, nepažeidžiant BPK 270 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Prokurorės nuomone, tai, kad ne visi kasatoriaus ir jo gynėjo prašymai (pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) buvo tenkinami, nesudaro jokių prielaidų manyti, kad bylą nagrinėję teisėjai buvo šališki.

3.11. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia ir apie pažeistą rungimosi principą. Prokurorė, aptardama šio principo nuostatas, teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant minėto principo reikalavimų ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose nuteistojo interesams atstovavo gynėjas advokatas, iš teismų posėdžių protokolų matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas aktyviai dalyvavo ir reiškė savo nuomonę, todėl teigti apie pažeistas BPK 7 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.

3.12. Prokurorė teigia, kad kasatorius, ginčydamas jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, išsamiai ir nešališkai nepatikrino visų versijų. Aptardama įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, prokurorė pažymi, kad įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir (ar) jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo E. Č. naudai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo E. Č. nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir pripažinti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies reikalavimus, nėra pagrindo. Kartu prokurorė, aptardama teismų praktikos nuostatas dėl apeliacinio proceso, teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas į pagrindinius E. Č. gynėjo advokato M. Bakano apeliacinio skundo motyvus skundžiamoje nutartyje argumentuotai atsakė, išdėstė motyvuotas išvadas ir motyvuotai paaiškino, kodėl gynėjo advokato apeliacinis skundas atmetamas, t. y. BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Apibendrindama prokurorė teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 369 straipsnio 3 dalies, 7, 20 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 272 ir 58 straipsnių) pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadaryta.

4. Atsiliepimu į nuteistojo E. Č. kasacinį skundą civilinės ieškovės AB „L.“ (buvęs pavadinimas – UAB „X.“) atstovė advokatė Virginija Balčiūnienė prašo šį kasacinį skundą atmesti ir abiejų instancijų teismų sprendimus palikti nepakeistus.

4.1. Civilinės ieškovės atstovė teigia, kad abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingus, bylos duomenimis pagrįstus sprendimus pripažinti E. Č. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4.2. Be to, abiejų instancijų teismai civilinio ieškinio klausimą išsprendė nepažeisdami BPK normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, ir visiškai pagrįstai tenkino civilinį ieškinį visa apimtimi, t. y. priteisė iš E. Č., kaip iš nusikalstamą veiką padariusio asmens bei tiesiogiai savo neteisėtais veiksmais padariusio žalą asmens, 83 839 Eur civilinei ieškovei AB „L.“ (buvusi UAB „X.“).

4.3. Civilinės ieškovės atstovei nekyla jokių abejonių, kad ši baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant teismingumo taisyklių. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti ir apie tai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

4.4. Atstovė teigia ir tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Kartu atsiliepime pažymima, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl veikų faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, yra tik deklaratyvūs ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, o neva pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo straipsniai nurodomi tik formaliai.

4.5. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę bei parinkdamas jos rūšį ir dydį, nuosprendyje nurodė, kad E. Č. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis praeityje neteistas, dirba, padarė apysunkį ir sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnis), ir teisingai konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) numatytos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės ribos, iki kurios gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Civilinės ieškovės atstovės nuomone, E. Č. paskirta bausmė yra proporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, atitinka bausmės tikslus ir teisingumo principą. Be to, visais atvejais baudžiamojo poveikio priemonės sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-20/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-20/2011">2K-20/2011</a>, 2K-207-139/2016). Civilinės ieškovės atstovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasatoriaus prašymas (panaikinti teismų procesinius sprendimus ir grąžinti bylą į ankstesnę proceso stadiją) kelia pavojų proceso operatyvumui ir pažeidžia proceso greitumo principą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, t. y. susijusį ir su paties kasatoriaus teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką gynimu. Kartu atsiliepime pažymima, kad nagrinėjamoje byloje viso proceso metu kasatorius neišreiškė valios dėl jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turtinės žalos atlyginimo pakeitimo kita (BPK 74 straipsnio 1 dalis, 67 straipsnio 2 dalies 2–4 punktai). Apibendrindama atstovė teigia, kad kasatoriaus argumentai dėl netinkamo žalos atlyginimo termino neduoda pagrindo apskritai neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, kai kitų bylos duomenų visuma patvirtina jos skyrimo reikalingumą.

5. Nuteistojo E. Č. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų ir kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei teismų sprendimų pagrįstumu

6. Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus (liudytojų I. G., J. G., A. R., paties nuteistojo parodymus, akcijų pirkimo–pardavimo aplinkybes, su UAB „X.“ sudarytos konsignacijos pagrindais sutartį, poligrafinį tyrimą ir kt.), neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, netenkino jo prašymų (išsireikalauti filmuotą medžiagą iš prekybos centro, nustatyti šioje vaizdo medžiagoje užfiksuotą ir parodymuose nurodytą vyriškį, pridėti prie bylos kasatoriaus nuotraukas, apklausti gynybos liudytojus, surasti UAB „T.“ dokumentus ir kt.). Taip teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus; apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio reikalavimus. Be to, anot kasatoriaus, priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio nuostatų.

6.1. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Kartu paliktini nenagrinėti ir kasatoriaus teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą, rungimosi ir in dubio pro reo principų pažeidimų, nes jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

6.2. Taigi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

6.3. Pažymėtina ir tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6.4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, dėl kurio reikėtų naikinti šios instancijos teismo nutartį.

6.5. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojos J. G. parodymus vertino kaip patikimus. Išsamiai apklausta teisiamajame posėdyje, ši liudytoja, be kita ko, parodė, kad aktualiu bylai laikotarpiu ji vedė asocialų gyvenimo būdą; pasirašė fiktyvioje UAB „T.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje, kituose dokumentuose (įregistruotuose VĮ Registrų centre, UAB „X.“ priklausančio turto perdavimo aktuose ir kt.); taip pat, kad, be 1000 Lt, kuriuos jai už tai sumokėjo E. Č., daugiau iš jo nieko negavo (t. y. nei šios bendrovės buhalterinių dokumentų, nei daiktų, priklausančių UAB „X.“ E. Č. jai neperdavė). Tokiems parodymams patikrinti buvo ištirti šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka pagarsinti liudytojų D. P. ir I. G. parodymai, kuriuos šie teisiamajame posėdyje patvirtino ir kuriuose nurodytos įvykio aplinkybės sutapo su liudytojos J. G. nurodytomis aplinkybėmis. Taigi teismas, įvertinęs minėtos liudytojos parodymus kartu su kitais bylos įrodymais (liudytojų J. N., E. J., J. J., J. Ž., K. V., A. R., V. D., I. M. parodymais, specialistės paaiškinimais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, UAB „X.“ ir UAB „T.“ sudaryta 2009 m. liepos 1 d. sutartimi ir jos priedais bei PVM sąskaitomis–faktūromis, duomenimis iš VĮ Registrų centro ir kita rašytine bylos medžiaga), padarė teisiškai reikšmingas išvadas dėl E. Č. dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistojo E. Č. teisme pareikšta ir kasaciniame skunde pakartota gynybinė pozicija, kad jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė (fiktyvaus UAB „T.“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorio nesudarė (šios bendrovės buhalterinę apskaitą vedė teisingai) ir UAB „X.“ turto neiššvaistė), nepaneigia minėtų teismo išvadų. Kolegijos vertinimu, duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Byloje nėra jokių duomenų, kad, atliekant kasatoriaus akcentuojamą ikiteisminio tyrimo metu atliktą poligrafinį tyrimą, būtų pažeistos tokio veiksmo (jo rezultatai nebuvo vertinami) atlikimą reglamentuojančios Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo nuostatos. Taip pat nėra pagrindo teigti apie pažeistas BPK 191 straipsnyje, 192 straipsnio 5 dalyje ir (ar) 194 straipsnyje nustatytas taisykles bei abejoti ir kito kasatoriaus pažymimo ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo – atpažinimų iš nuotraukos, kaip vieno iš įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu, juolab kad klausimas, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kaip minėta, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme.

6.6. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo E. Č. gynėjo apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus (kurių didžioji dalis yra analogiški kasacinio skundo argumentams – analizuojami liudytojų J. G., I. G. ir kitų proceso dalyvių bei paties kasatoriaus parodymai, pateikiama sava subjektyvi nuomonė ir išvados dėl šių įrodymų vertinimo bei kasatoriaus nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo) yra išsamiai atsakyta ir motyvuotai nurodyta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Priešingai nei akcentuojama kasaciniame skunde, visos byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nebuvo atsakyta į esminius apelianto skundo argumentus dėl įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, t. y. kad teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

6.7. Taigi teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo E. Č. kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo normų, jų aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje kontekste, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, skundžiamuose teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pirmosios instancijos teismo padaryti tam tikri proceso pažeidimai surašant nuosprendį (pavyzdžiui, dėl motyvacijos stokos), vien dėl jų formalaus pobūdžio negali būti vertinami kaip esminiai, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti teismų sprendimus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį (BPK 326 straipsnio 1 punktas), nurodė išsamius motyvus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimo ir BPK 332 straipsnio 1–5 dalių reikalavimų nepažeidė.

Dėl E. Č. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

7. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą (turtinę teisę). Taigi turto iššvaistymas šio baudžiamojo įstatymo prasme – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui. Toks neteisėtas perleidimas yra tada, kai tai atliekant nesilaikoma nustatytos turto (turtinės teisės) patikėjimo ar disponavimo tvarkos, paprastai nustatomos norminiais aktais arba sutartinių santykių atveju – bendru susitarimu, buvo pažeistos esminės turto (turtinės teisės) patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto (turtinės teisės) savininko (valdytojo) interesai ir taip jam padaryta žala.

7.1. Turto pasisavinimo ir iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą (turtinę teisę) paverčia savo turtu ar turtine teise arba juos perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą (turtinę teisę) nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-526/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-526/2010">2K-526/2010</a>, 2K-411/2012, 2K-373/2013 ir kt.).

7.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. Č., būdamas UAB „T.“ direktorius ir atsakingas už jam patikėtą, konsignacijos būdu paimtą iš UAB „X.“ turtą, pagal 2009 m. liepos 1 d. sutarties atitinkamo priedo nuostatas žinodamas, kad prekės iki jų pardavimo galutiniam vartotojui nuosavybės teise priklauso UAB „X.“, pagamindamas netikrus dokumentus: UAB „T.“ prekių perdavimo aktus, įrašydamas juose žinomai neteisingus duomenis, kad UAB „T.“ perdavė prekes J. G., bei pateikdamas pastarajai pasirašyti, kad ji jas gavo, perdavė nenustatytam asmeniui UAB „X.“ priklausantį didelės vertės turtą – taip šį turtą, buvusį jo žinioje, iššvaistė ir padarė didelę turtinę žalą juridiniam asmeniui UAB „X.“. Byloje nustatyti turto iššvaistymo objektyvieji požymiai – neteisėtumas ir neatlygintinumas, nes dėl tokių minėtų nusikalstamų nuteistojo veiksmų civilinė ieškovė prarado galimybę reikalauti grąžinti ne tik patikėtą turtą, bet ir, šį pardavus, gauti už tai atlyginimą (pinigus). Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie nagrinėjamu atveju susiklosčiusius civilinius santykius, kurie, anot kasatoriaus, nepagrįstai kriminalizuoti. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas. Byloje nustatyta, kad kasatorius, pasirašydamas su UAB „X.“ 2009 m. liepos 1 d. sutartį dėl pastarosios bendrovės prekių platinimo konsignacijos pagrindais ir priimdamas tokias prekes UAB „T.“ vardu, ne tik žinojo ir suprato prisiimtų įsipareigojimų turinį, kad darbo teisinių santykių pagrindu jam patikėtas turtas priklauso ne jam, bet ir sąmoningai nevykdė įsipareigojimų – veikė neteisėtai, priešingai nei nustatyta minėtoje sutartyje ir jos prieduose, ir dėl to UAB „X.“ neteko jai priklausančio didelės vertės turto. Nustatyta, kad E. Č., būdamas visiškai ir besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą, perleido jam patikėtas prekes (didelės vertės svetimą turtą) nenustatytam asmeniui (pats kasatorius negali nurodyti jokių tokio asmens duomenų) be turto savininko žinios dar iki 2009 m. gruodžio 23 d. UAB „T.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir prekių perdavimo aktų, kuriais nuteistasis tariamai perdavė liudytojai J. G., pasirašymo. Byloje nustatyta, kad ši liudytoja minėtuose aktuose išvardytų prekių negavo; toks šių prekių perdavimas bei UAB „T.“ akcijų pardavimas buvo tik tariamas ir fiktyvus (neteisėtas) sandoris. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad taip elgdamasis nuteistasis suvokė, jog jis veikia nesilaikydamas minėtos 2009 m. liepos 1 d. sutarties nuostatų, numatė, jog dėl tokio veikimo (neteisėto perleidimo tyrimo metu nenustatytam asmeniui UAB „X.“ nuosavybės teise priklausančio turto) gali atsirasti didelė žala turto savininkui, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Šiuo atveju tikrajam ir teisėtam turto savininkui dėl E. Č. veiksmų padaryta žala (281 256,75 Lt (81 457,59 Eur)) nebuvo atlyginta (už parduotas prekes įmokos nemokėtos, prekės prarastos ir negrąžintos). Taigi žalą, atsiradusią UAB „X.“, lėmė atsakingo už tai E. Č. kalti veiksmai (nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių), todėl kasatoriaus argumentai, kad minėta bendrovė prarado turtą ne dėl nuteistojo kaltės ir kad tarp abiejų minėtos 2009 m. liepos 1 d. sutarties šalių susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip baudžiamieji teisiniai santykiai, atmestini kaip nepagrįsti. Teismų nustatytos aplinkybės rodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų UAB „X.“ atžvilgiu tarp jų sudarytos minėtos sutarties įvykdymas tapo neįmanomas, nes E. Č. sąmoningai sudarė situaciją, kad UAB „X.“ negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių. Byloje nustatyta, kad kasatorius perleido UAB „X.“ turtą nenustatytam asmeniui (minėta, kad šio duomenų negali nurodyti net pats nuteistasis) ir imitavo tariamą turto perdavimą liudytojai J. G. fiktyvia sutartimi bei perdavimo aktais, kurių iš pat pradžių nebuvo ketinama vykdyti ir kuriais buvo siekiami nusikalstami tikslai – iššvaistyti UAB „X.“ turtą. Taigi, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, esą civiliniai teisiniai santykiai šiuo atveju neperaugo į baudžiamuosius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. Č. veika pagrįstai pripažinta kaip nusikalstamas jam patikėto svetimo turto iššvaistymas ir teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

7.3. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Baudžiamoji atsakomybė pagal aptariamą baudžiamąjį įstatymą atsiranda tik tuo atveju, kai iš straipsnių dispozicijose išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

7.4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasatorius, ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, neigia teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nors byloje neginčijamai nustatyta, jog E. Č., sudarydamas fiktyvius sandorius (UAB „X.“ turto perdavimą nenustatytam asmeniui ir paties kasatoriaus vadovaujamos bendrovės akcijų pardavimą asocialų gyvenimo būdą vedusiai J. G.), siekė, kad nebūtų nustatyta jo vadovaujamos UAB „T.“ veikla, šios bendrovės turtas, įsipareigojimų dydis bei struktūra skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytu laikotarpiu, paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, imituodamas jų perdavimą minėtai liudytojai J. G.. Byloje surinktų duomenų visuma (specialistės R. P. paaiškinimai, liudytojų J. G., J. N., L. V. parodymai, UAB „S.“ ir „D.“ pateikta informacija apie E. Č. perduotus UAB „T.“ buhalterinius dokumentus) patvirtina, kad E. Č., kaip UAB „T.“ direktorius, turintis pareigas, numatytas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalyse ir 21 straipsnyje, savo vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojo tyčia, t. y. juos paslėpė ir nepateikė šio ūkio subjekto veiklą įstatymų nustatyta tvarka tikrinantiems pareigūnams, dėl ko negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kaip jau minėta, teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

7.5. Taigi, pagal byloje nustatytas teismų įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoti, kad E. Č. baudžiamasis įstatymas – BK 184 straipsnio 2 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai, neturi pagrindo.

Dėl kasacinio skundo prašymo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

8. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

8.1. Pagal BPK 382 straipsnio 3 punktą kasacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles.

8.2. Nuteistasis E. Č. buvo kaltinamas ir Vilniaus apygardos teismo, kaip bylą išnagrinėjusio teismo pirmąja instancija (BPK 226 straipsnio 1 dalis), priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį. Pastaroji nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir jos padarymu kaltinamų asmenų byla pirmąja instancija yra teisminga apygardos teismui (BPK 225 straipsnio 1 dalis). Taigi konstatuotina, kad ši byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 224 ir (ar) 225 straipsniuose nustatytų teismingumo taisyklių.

8.3. Sprendžiant iš kasacinio skundo turinio, nuteistojo prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme yra siejamas su antruoju BPK 382 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumu.

8.4. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-414/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-414/2010">2K-414/2010</a>, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-137/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-137/2008">2K-7-137/2008</a>). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-425/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-425/2012">2K-425/2012</a>, 2K-486/2014 ir kt.).

8.5. Kasatoriaus teiginiai dėl šališkai išnagrinėtos bylos pirmosios instancijos teisme yra analogiški teiginiams, išdėstytiems apeliaciniame skunde, kuriuose teismo šališkumo klausimas siejamas su, kasatoriaus nuomone, netinkamu (neteisingu) bylos įrodymų vertinimu ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principų pažeidimais. Tokie nuteistojo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Kartu atkreiptinas skundo autoriaus dėmesys, kad nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašė tik panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. priimti sprendimą, numatytą BPK 326 straipsnio 4 dalyje, tačiau nei šiuo apeliaciniu skundu, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė apeliacinės instancijos teismo priimti nutartį vienu iš BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų pagrindų.

8.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališkas. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Tačiau, nei nuteistasis E. Č., nei jo gynėjas nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjai kuriuo nors pagrindu iš BPK 58 straipsnyje numatytųjų nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo. Tai, kad šis teismas netenkino tam tikrų prašymų ar padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus, nei nuteistasis tikėjosi, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kad jis padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstą ir (ar) neteisėtą sprendimą. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios teisėjos šališkumą ar daryti išvadą dėl nešališkumo principo pažeidimo objektyviuoju ar subjektyviuoju aspektais nėra jokio pagrindo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

9. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatorius nesutinka su teismo priteistu civiliniu ieškiniu ir nustatytu terminu, per kurį jis yra įpareigotas atlyginti šią žalą. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė UAB „X.“ pareikštą civilinį ieškinį visa apimtimi; be to, teismo nustatytas terminas, per kurį jis įpareigotas atlyginti žalą, yra neteisingas, pažeidžiantis humaniškumo principą bei pabloginantis jo (E. Č.) padėtį, nes jis neturi objektyvių galimybių per tokį trumpą laiką atlyginti priteistą žalą.

9.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kartu kolegija pažymi, kad padarytos (turtinės ir neturtinės) žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, patikrina, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis žalos ir jos dydžio nustatymą.

9.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. Č., kaip UAB „T.“ direktorius, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. būdamas atsakingas už jam patikėtą, t. y. konsignacijos būdu paimtą iš UAB „X.“ didelės vertės turtą (telefonus, kompiuterius ir kt.), žinodamas, kad šis turtas iki jo pardavimo galutiniam vartotojui nuosavybės teise priklauso UAB „X.“, pagamino netikrus dokumentus (prekių perdavimo aktus) ir šį turtą perdavė nenustatytam asmeniui. Taip išvaistęs jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, t. y. UAB „X.“, priklausantį turtą, minėtai bendrovei padarė didelę – 81 457,59 Eur (281 256,75 Lt) turtinę žalą (BK 184 straipsnio 2 dalis).

9.3. Pagal nustatytas aplinkybes, teismai šioje byloje teisingai sprendė apie civilinės atsakomybės sąlygų buvimą E. Č. veiksmuose (neteisėti nuteistojo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys). Vadinasi, teismai, nusprendę, kad nusikaltimu padarytą turtinę žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo t. y. nuteistasis E. Č., teisingai išsprendė nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimą ir BPK X skyriuje reglamentuojamų teisės normų reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareiškus civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje nepažeidė.

9.4. Pažymėtina ir tai, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

9.5. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, nuteistajam E. Č. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams ir paskyrė vieną iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių – turtinės žalos atlyginimą (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 69 straipsnio 1 dalis) per teismo nustatytą terminą (BK 69 straipsnio 3 dalis). Kartu pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga; teismas, taikydamas šį bausmės vykdymo atidėjimo institutą, kartu paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, kurios gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusių asmenų teisėtų interesų. Be to, iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMyLTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-132-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-132-942/2016">2K-132-942/2016</a>, 2K-396-746/2016, 2K-303-511/2017).

9.6. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, šį skundą atmetė ir, nesant paduoto prokuroro ir (ar) civilinio ieškovo atstovo apeliacinio skundo bloginančiais nuteistojo padėtį pagrindais (BPK 320 straipsnio 4 dalis), paliko galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas nei dėl BK 75 straipsnio taikymo, nei dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės rūšies ir (ar) jos įgyvendinimo tvarkos. Tai, kad dėl paminėtų priežasčių šis klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, kaip ir minėta, kartu reiškia, jog jis nėra ir kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

9.7. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad aptariama baudžiamojo poveikio priemonė nėra nesuderinama su nuteistajam E. Č. už jo įvykdytus nusikaltimus nuosavybei ir finansų sistemai paskirta laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą, ir gali užtikrinti bausmės paskirties įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys ir į tai, kad baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo teisinės pasekmės yra reglamentuotos BK 74 straipsnyje, o aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo metu kylantys (ar galimai iškilsiantys) klausimai gali būti išsprendžiami BPK VII dalyje nustatyta tvarka.

9.8. Be to, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie netinkamai įvertintus kasatoriaus veiksmus, nesant juose nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi E. Č. buvo nutraukta bylos dalis, kurioje jis buvo kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis) (12 t., b. l. 176–178). Ši nutartis nebuvo skundžiama BPK X skyriuje nustatyta tvarka, o baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama (ir išnagrinėta) tik dėl tų nusikalstamų veikų ir tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).

9.9. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra visiškai skirtingos.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti, kaip kad prašo kasatorius, abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. Č. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė

Audronė Kartanienė