Dėl ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydžio

Civilinė byla Nr. 3K-3-64/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 106.7.6; 123.10; 132 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo suinteresuotų asmenų (ieškinyje nurodytų atsakovais) ACE European Group Limited, Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, XL Insurance Company Limited, SCOR UK Company Limited, Paris Re (AXA Corporate Reinsurance (UK) plc savininkės), Swiss Re International Europe SE, Niederlassung Deutschland (Swiss Re Denmark Reinsurance A/S), Great Lakes Reinsurance (UK) plc, IF P&C INSURANCE AS kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria ieškinio priėmimo klausimas buvo perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, peržiūrėjimo. Ieškinį pareiškė akcinė bendrovė,,Mažeikių nafta“ (teisių perėmėja AB,,ORLEN Lietuva“) atsakovams Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, AB,,If draudimas“, Allianz Global Corporate & Speciality AG, Zurich Global Corporate UK Limited, XL Insurance Company Limited, Swiss Re Denmark Reinsurance A/S, AXA Corporate Solutions Assurance, Great Lakes Reinsurance (UK) PLC dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys AON Limited, UADBB,,AON Lietuva“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio esmė

Ieškovas pagal draudimo liudijimą Nr. EL0502281 apsidraudė nuo žalos, padarytos ieškovo turtui, ir nuo žalos, atsiradusios dėl ieškovo verslo pertraukimo. 2006 m. spalio 12 d. vienoje iš ieškovo gamyklų kilo gaisras, dėl kurio ieškovas patyrė žalą – buvo sunaikintas ieškovo turtas, nutrūko ieškovo verslas. Tarp ieškovo ir atsakovų (draudikų) kilo ginčas dėl ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.

Teismas nurodė, kad draudimo nuo tiesioginio materialaus nuostolio arba žalos, atsirandančios veikiant visų rūšių rizikos, liudijimo Nr. EL0502281 bendrųjų sąlygų 9 punktas yra arbitražinė išlyga, pagal kurią jei kyla ginčų dėl nuostolio, sunaikinimo ar sugadinimo sumos, tokie ginčai, nepriklausomai nuo visų kitų klausimų, perduodami nagrinėti arbitrui, t. y. kad prieš keliant ginčą teisme dėl šio draudimo liudijimo, reikia gauti arbitro sprendimą dėl ginčytinos nuostolio, sunaikinimo ar sugadinimo sumos. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad, tarp šalių kilus ginčui dėl draudimo liudijimo nuostatų aiškinimo, taikytina draudimo Nr. EL0502281 aprašo nuostata dėl taikytinos teisės ir jurisdikcijos pasirinkimo, pagal kurią visi ginčai, susiję su draudimo liudijimu, sprendžiami Lietuvos teismuose pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Teismas nurodė, kad arbitražo išlygoje nustatytas visų ginčų dėl nuostolių nustatymo nagrinėjimas arbitraže, nedarant išimčių nuostoliams, kurių nustatymas susijęs ir su draudimo liudijimo sąlygų aiškinimu; kad arbitražo išlyga atitinka įstatymo nustatytos formos reikalavimus ir kad ginčas, kurį susitarta spręsti arbitraže, gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis).

Teismas konstatavo, kad ginčas dėl ieškovo nurodytos papildomos draudimo išmokos priteisimo yra ginčas dėl nuostolių nustatymo, todėl turi būti nagrinėjamas arbitraže pagal draudimo liudijimo Nr. EL0502281 arbitražinės išlygos sąlygas, atsakovai prieštarauja dėl šio ginčo nagrinėjimo teisme, todėl ieškinį priimti atsisakyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Draudimo nuo tiesioginio materialaus nuostolio arba žalos, atsirandančios veikiant visų rūšių rizikos, liudijimo Nr. EL0502281 bendrųjų sąlygų 9 punktas yra arbitražinė išlyga, pagal kurią, jei kyla ginčų dėl nuostolio, sunaikinimo ar sugadinimo sumos, tokie ginčai, nepriklausomai nuo visų kitų klausimų, perduodami nagrinėti arbitrui, todėl atsakovams prieštaraujant dėl šio ginčo nagrinėjimo teisme, jis turi būti nagrinėjamas arbitraže. Teisėjų kolegija sprendė, kad liudijimo Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punktas, pavadintas,,Arbitražas“, nelaikytinas arbitražine išlyga, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Teisėjų kolegija nurodė, kad tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad arbitražiniame susitarime turi būti aiškiai išreikšta šalių valia kilusį ginčą perduoti arbitražui, o vien sąvokos,,arbitražas“ ar,,arbitražo teismas“ vartojimas sutartyje neįrodo arbitražinio susitarimo tarp šalių buvimo fakto ir nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad liudijimo Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punkto antros pastraipos analizė leidžia teigti, jog šalys susitarė kilusį ginčą dėl žalos ir nuostolių dydžio spręsti taikinamojo tarpininkavimo būdu ir jog neduoda pagrindo abejonių nekeliančiai išvadai, kad tarp šalių kilęs ginčas negali būti nagrinėjamas teisme (CPK 24 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kai ginčo šalys susitaria ginčą spręsti taikinamojo tarpininkavimo būdu, jos turi prieš kreipdamosi į teismą arba arbitražą bandyti ginčą išspręsti šiuo būdu. Pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo metu, be kita ko, ex officio turėtų nustatyti, ar tarp šalių kilęs ginčas apima ir žalos bei nuostolių nustatymo klausimą, ir jeigu taip, išsiaiškinti, ar pagal šalių susitarimą yra pradėtos taikinimo procedūros, ar būtina laikytis Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumą numatančias susitarimo sąlygas (CPK 185 straipsnis), netinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 137 straipsnio 6 punktas).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys (ieškinyje nurodyti kaip atsakovai) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai išaiškino ir taikė 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) II straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas ir pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto normą, pagal kurią teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo.

Teismas netinkamai atskleidė Niujorko konvencijos II straipsnio 1 ir 3 dalyse ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintos nuostatos turinį. CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte vartojama formuluotė,,... ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo“ aiškintina kaip įtvirtinanti teismo pareigą, prieš nusprendžiant dėl ieškinio priėmimo, pranešti apie gautą pareiškimą atsakovui ir suteikti jam galimybę pateikti nuomonę dėl to, ar turi būti laikomasi ginčo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintos teismo pareigos turi būti aiškinamos ir taikomos nurodytu būdu. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į CPK komentatorių nuomonę (A. Driukas ir kt.,,Civilinio proceso kodekso komentaras. I dalis. Bendrosios nuostatos“. Vilnius: Justitia, 2004, p. 316). Kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto normos turinys turi būti aiškinamas nurodytu būdu, patvirtina ir kitų CPK normų (CPK 279 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto) analizė. Teismo pareigos suteikti atsakovui galimybę pasisakyti dėl to, ar, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, būtina vadovautis šalių sudarytu arbitražiniu susitarimu, egzistavimą patvirtina ir civilinio proceso principų nuostatos. Remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, CPK 5 straipsnio nuostatomis, teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos inter alia apima ir suinteresuoto asmens teisę teikti paaiškinimus, argumentus ir įrodymus visais bylai aktualiais klausimais. Atsakovo informavimas apie teisme gautą, tačiau dar nepriimtą ieškinį, dėl kurio nagrinėjimo šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, turėtų būti vertinamas kaip savarankiška teisės būti išklausytam principo įgyvendinimo civiliniame procese įgyvendinimo forma, taip pat atitiktų proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, kooperacijos, rungimosi, dispozityvumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

2. Teismas netinkami taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles.

Teismas atliko tik lingvistinę šalių sudarytos draudimo sutarties Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punkto analizę. Nei norminiuose teisės aktuose, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje neįtvirtinta specialaus pobūdžio taisyklių, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi aiškinant ginčų sprendimo tvarką nustatančias sutarties nuostatas. Nesant specialiosios teisės normos, turėtų būti vadovaujamasi CK 6.193 straipsniu kaip bendrąja teisės norma. Be to, tiek Komercinio arbitražo įstatyme, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad arbitražinių susitarimų galiojimui ir jų ginčijimui yra taikomos bendrosios sandorių galiojimą ir ginčijimą reglamentuojančios teisės normos (CK 1.78–1.96 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2009; 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007).

Draudimo sutarties Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punktą, taip pat šios sutarties specialiąsias sąlygas rengė AB,,ORLEN Lietuva“ pasitelktas brokeris – AON Limited. Sutarties 9 punkto ir specialiųjų sąlygų nuostatos dėl taikytinos teisės ir jurisdikcijos buvo suformuluotos pagal Anglijos tradicijas ir jas diktuojančią Anglijos teisę, nors sutarčiai kaip taikytina materialioji teisė pasirinkta Lietuvos teisė. Remiantis CK 6.193 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatomis, teigtina, kad šalys sudarė ne mediacijos, o būtent arbitražo išlygą. Ji parengta pagal Anglijos teisės tradicijas. Sutarties priedo,,Taikytinos teisės ir jurisdikcijos pasirinkimas“ negalima aiškinti atskirai nuo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkto, ignoruojant sisteminį–struktūrinį ir lingvistinį aiškinimo metodus ir arbitražinės išlygos kilmę, taip pat konstrukciją, besiremiančią daugiau kaip šimtą penkiasdešimt metų tarptautinėje komercinių arbitražų praktikoje žinoma Scott v. Avery arbitražine išlyga. Remiantis sisteminio–struktūrinio teisės aiškinimo metodais, kurie įtvirtinti CK 6.193 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (1999 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/1999; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1191/2003), darytina išvada, kad Lietuvos teismų kompetencija spręsti bet kokio pobūdžio šalių ginčus gali būti ribojama draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų nuostatų (9 punkto), ypač atsižvelgiant į tai, kad sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte nustatyta arbitražinė išlyga ir pirmojo priedo dalies,,Taikytinos teisės ir jurisdikcijos pasirinkimas“ nuostatos dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos yra ne kas kita, kaip Scott v. Avery tipo arbitražinė išlyga. Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos ieškovo, t. y. tas sąlygas pasiūliusios šalies, nenaudai, ir atsakovų, t. y. atitinkamas sąlygas priėmusios šalies, naudai. Šalių elgesys po sutarties sudarymo taip pat patvirtina ginčo arbitruotinumą pagal draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkto nuostatas. Ieškovas neginčijo draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtinto arbitražinio susitarimo, be to, tiek ieškinyje, tiek 2009 m. birželio 22 d. atskirajame skunde, tiek 2009 m. rugsėjo 28 d. paaiškinimuose teismui raštu patvirtino, kad sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtinta būtent arbitražinė išlyga.

3. Teismas, vertindamas draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkto turinį, iš esmės klaidingai apibūdino arbitražo proceso prigimtį ir nepagrįstai kai kuriuos specifinius šio proceso požymius pritaikė mediacijai – visiškai kitokios prigimties civilinių ginčų sprendimo būdui. Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtintoje arbitražinėje išlygoje nustatyta, kad tik tada, kai yra priimtas arbitražo teismo sprendimas ginčytinais klausimais dėl žalos dydžio ar jo apskaičiavimo tvarkos, šalis gali kreiptis į teismą.

4. Teismas klaidingai išaiškino CPK 23 straipsnio nuostatų reikšmę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Be to, arbitražinio susitarimo privalomumas saisto ne tik jo šalis, bet ir teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir tarptautinio arbitražo doktrinoje laikomasi pozicijos, kad, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, jos turi būti aiškinamos arbitražinio susitarimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-158/2007; H. Redfern, M. Hunter,,Law and Practice of International Commercial Arbitration“, 2-asis leidimas, 1991, Sweet & Maxwell, p. 167).

CPK 24 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios bylos priskyrimo teismui prioritetą, negali būti vertinamos kaip apimančios ir CPK 23 straipsnio nuostatas, t. y. ir tuos atvejus, kai šalys susitarimu yra nusprendusios kilusius ginčus perduoti spręsti arbitražo tvarka.

5. Tikėtina, kad skundžiamos teismo nutarties turiniui ir motyvams įtakos turėjo aplinkybė, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išsakė nuomonę, kad draudimo sutarties Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtinta ne klasikinio, bet fakto arbitražo išlyga. Tokia ieškovo pozicija neatitinka nei draudimo sutarties sąlygų turinio, nei taikytinuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose išdėstytų normų.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį procesą nutraukti, o tuo atveju, jeigu kasacinis teismas nuspręstų nenutraukti kasacinio proceso – kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Civilinė byla pagal ieškovo ieškinį nebuvo iškelta, todėl draudikai nėra byloje dalyvaujantys asmenys ir neįgijo jokių procesinių teisių. Pagal CPK 342 straipsnį kasacinį skundą gali paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys. Dalyvaujantys byloje asmenys tokį statusą įgyja tik nuo to momento, kai yra iškelta civilinė byla. Be to, baigtinis dalyvaujančių asmenų statusas nustatytas CPK 37 straipsnyje, suinteresuoti asmenys galimi tik CPK 442 straipsnyje išvardytose bylose. Atsižvelgiant į tai, kad draudikai neturėjo teisės pateikti kasacinio skundo, teismas neturėjo jo priimti CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu. Kasacinį procesą pradėjus be pagrindo, jis nutrauktinas taikant pagal analogiją CPK 315 straipsnio 5 dalies normą.

Kasacinį skundą dėl nutarčių, kuriomis sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, turi teisę pateikti tik asmuo, kurio ieškinį buvo atsisakyta priimti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (1994 m. vasario 14 d., 2001 m. vasario 22 d. ir kt. nutarimai). Kasacinio skundo teisės suteikimas šioje byloje suinteresuotais asmenimis pasivadinusiems asmenims apsunkina ieškovo galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

Kasacinio skundo priėmimu buvo neteisėtai per plačiai aiškinti CPK 137 ir 342 straipsniai. Plečiamojo CPK 137 ir 342 straipsnių nuostatų aiškinimo, suteikiančio būsimiems atsakovams teisę atskiruoju skundu skųsti nutartis, kuriomis atsisakyta priimti ieškinį, teisę pateikti kasacinį skundą dėl nutarčių, kuriomis išspręstas pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti ieškinį teisėtumas, neišvengiama pasekmė būtų ta, kad ieškiniai būtų priimti tik tada, kai ieškovui jau nebeliktų materialaus intereso siekti teisminės teisių gynybos, nes arba būtų praleistas ieškinio senaties terminas, arba būsimas atsakovas būtų atlikęs tokius veiksmus, dėl kurių būsimo sprendimo įgyvendinimas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.

Kasacinio skundo teisės suteikimas byloje nedalyvaujančiam asmeniui sudaro procesines prielaidas nepagrįstai vilkinti ieškinio priėmimo klausimo sprendimą. Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2009 m. birželio 8 d., tačiau ir praėjus pusei metų, ieškinio priėmimo klausimas dar neišspręstas tiek dėl draudikų piktnaudžiavimo teisėmis, tiek dėl netinkamų teismų procesinių sprendimų. Draudikų pastangomis yra inicijuoti trys procesai, taip siekiant užvilkinti ieškovo ieškinio priėmimą:

a) draudikai pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nutarties;

b) ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį po to, kai draudikai pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nutarties;

c) draudikai pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarties.

2. Beveik visi kasatorių argumentai dėl neva pažeisto audiatur et altera pars principo remiasi tuo, kad buvo pažeista CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto norma. Ši norma netaikoma apeliaciniame procese, taigi negalėjo būti pažeista priimant kasaciniu skundu apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimo 1 punkte nurodyti argumentai, CPK nuostatos, doktrina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija patvirtina, kad apie atskirojo skundo dėl nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, nagrinėjimą informuojamas tik ieškinį pateikęs asmuo. Draudikų argumentų pagrįstumo nepatvirtina Niujorko konvencijos nuostatos, nes jose iš viso nereglamentuojami jų kasaciniame skunde keliami klausimai dėl šio principo pažeidimo.

Ieškovas atliko išsamią Lietuvos teismų praktikos analizę ieškinio priėmimo klausimu, ypatingą dėmesį kreipdamas į tai, ar būsimi atsakovai informuojami ir jiems leidžiama pateikti paaiškinimus, o vėliau atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis yra išspręstas ieškinio priėmimo klausimas (žr. atsiliepimo 6 priedą). Analizės duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad tokios teisės būsimiems atsakovams nesuteiktos. Nepagrįsti ir draudikų argumentai, kad teisę teikti paaiškinimus (skundus, atsiliepimus) ieškinio priėmimo klausimu jiems suteikia Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis. CPK nenustatyta nei tvarkos, nei galimybės būsimajam atsakovui pareikšti nuomonę dėl ieškinio priėmimo, teisės teikti atskirąjį ar kasacinį skundą dėl nutarčių, kuriomis yra išspręstas ieškinio priėmimo klausimas.

3. CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės nebuvo pažeistos. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtinto susitarimo turinį, pagrįstai konstatavo, kad susitarimas nelaikytinas arbitražine išlyga. Draudimo liudijimo nuostatų aiškinimas tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu metodais patvirtina šalių ketinimus buvus priešingus nei perduoti ginčą spręsti arbitražui. Sisteminis draudimo liudijimo nuostatų aiškinimas patvirtina šalių susitarimą dėl išimtinės Lietuvos teismų jurisdikcijos, o ne susitarimą dėl ginčų sprendimo arbitraže. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta contra proferentem taisyklė iš viso šiuo atveju negali būti taikoma. Šalių elgesys po draudimo liudijimo sudarymo nepatvirtina ginčo arbitruotinumo. Draudikai klaidina teismą teigdami, kad ieškovas pripažįsta, jog šalys sudarė susitarimą dėl arbitražinės išlygos. Kasacinio skundo argumentai laikytini ne tik nepagrįstais, bet ir neatitinkančiais sąžiningumo ir advokato etikos standartų.

4. Draudimo liudijimo Bendrosios dalies 9 punkte įtvirtintas susitarimas savo turiniu ir teisine prigimtimi nėra nei susitarimas dėl taikinamojo tarpininkavimo, nei arbitražinis susitarimas. Ieškovas ir draudikai draudimo liudijimo Specialiojoje dalyje aiškiai susitarė, kad draudimo liudijimui taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Dėl šios priežasties pagal Lietuvos teisę privalo būti nustatoma ir Bendrosios dalies 9 punkto teisinė galia. Be to, proceso klausimai iš viso negali būti sprendžiami pagal užsienio teisę.

Draudimo liudijimo Bendrosios dalies 9 punkte įtvirtinta sąlyga nelaikytina arbitražine išlyga, nes neatitinka pagrindinių arbitražiniam susitarimui keliamų reikalavimų. Pagal Bendrosios dalies 9 punktą arbitrai neturi teisės priimti galutinio sprendimo. Teisės doktrinoje nurodyta, kad arbitražas – tai procesas, kurio metu šalys susitaria perduoti kilusius ginčus šalių pasirinktam privačiam asmeniui, kad šis priimtų galutinį sprendimą dėl ginčo pagal nešališką ginčo sprendimo procedūrą. Arbitražo sprendimo galutinumą ir privalomumą šalims tiesiogiai įtvirtina ir Komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad arbitražinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo momento ir šalių turi būti vykdomas. Įsiteisėjus sprendimui, šalys netenka teisės pareikšti ieškinį dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Šalys susitarė dėl fakto nustatymo procedūros. Dėl to ginčo tarp šalių nėra. Taigi Bendrosios dalies 9 punkte įtvirtintas šalių susitarimas galėtų būti pripažintas nebent susitarimu dėl fakto arbitražo ar susitarimu dėl ginčo perdavimo spręsti šalių pasirinktam ekspertui. Bet kuriuo atveju, net jei ir būtų ginčas dėl fakto klausimų, tai nebūtų pagrindas riboti teisę kreiptis į teismą, nes CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis atsisakymo priimti ieškinį pagrindų sąrašas nenumato, jog ieškinio galima atsisakyti dėl to, kad vieną ar kitą fakto klausimą šalys susitarė spręsti pasitelkdamos trečiuosius asmenis (arbitrus).

Kompetencijos–kompetencijos doktrina netaikytina šioje byloje, nes Bendrosios dalies 9 punktas akivaizdžiai nelaikytinas arbitražine išlyga, nes vienareikšmiškai nesuteikia arbitrams teisės priimti galutinį arbitražo sprendimą. Be to,,,arbitražo“ procesas nėra prasidėjęs.

5. CPK 24 straipsnio 2 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas taikė tinkamai.

k o n s t a t u o j a :

Dėl arbitražinio susitarimo teisinės sampratos ir reikšmės

Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad arbitražas – ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis. Pagal šią įstatymo normą sąvoka arbitražas reiškia šalių valią ginčo nagrinėjimą perduoti ne teismui, bet kitam jų pasirinktam ginčo sprendėjui. Iš nurodytos įstatymo normos darytina išvada, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus ne teismine, o kita jų pasirinkta tvarka. Taigi, galiojantis arbitražinis susitarimas reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme. Šis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat negali jo pažeisti, t. y. kilus ginčui, vietoje arbitražo kreiptis su ieškiniu į teismą. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos, nes šalys turi vykdyti šį susitarimą, t. y. kilus ginčui kreiptis į atitinkamą arbitražą. Iš esmės tokia arbitražinio susitarimo reikšmė civiliniame procese išaiškinta ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“; Belgijos įmonė „HAECON“, Belgijos įmonė „SECO“ Technical Control Bureau for Construction, Belgijos draudimo kompanija „FORTIS AG“, bylos Nr. 3K-3-62/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra konstatavęs, kad galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda) (2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“; Belgijos įmonė „HAECON“, Belgijos įmonė „SECO“ Technical Control Bureau for Construction, Belgijos draudimo kompanija „FORTIS AG“, bylos Nr. 3K-3-62/2007; 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „T.E.K. Group LLT“ v. Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“, bylos Nr. 3K-3-144/2008). Taigi pagal įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, viena šalių ar teismas, nesant reikalavimo tokį susitarimą pripažinti negaliojančiu, negali jo pakeisti. Kol arbitražinis susitarimas galioja, tol ginčas iš esmės nenagrinėtinas teisme.

Dėl teismo procesinio sprendimo esant arbitražiniams susitarimui

CPK 137 straipsnio 2 dalies 1-5 ir 7-8 punktuose, kuriuose įtvirtinta teismo pareiga atsisakyti priimti ieškinį, nenustatyta, kad atsakovas turi teisę pareikšti savo valią teisėjui dėl paduoto ieškinio priimtinumo. Tuo tarpu CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Jeigu ieškinys buvo priimtas, tai pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą tuo atveju, kai šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą.

CPK 137 straipsnyje ir kitose normose nereglamentuojama, kaip teismas turi įgyvendinti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatą „<...> ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo“. Iš šios nuostatos turinio darytina išvada, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi žinoti, koks yra atsakovo apsisprendimas tuo atveju, kai yra arbitražinis susitarimas, – teisme ar arbitraže turi būti nagrinėjamas ginčas. Arbitražinis susitarimas priimamas abiejų šalių suderinta valia, taigi vienos šalies kreipimasis į teismą su ieškiniu nepaneigia kitos susitarimo šalies valios ir jos nepakeičia. Taigi pagal pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsakovas, esant arbitražiniam susitarimui, turi teisę pareikšti savo valią dėl ginčo priimtinumo, o teisėjas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi pareigą išsiaiškinti atsakovo valią, ar jis neprieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir ar nereikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Pagal tokį įstatyminį reglamentavimą atsakovas savo požiūrį į ginčo priskirtinumą teismui ar arbitražui (CPK 22, 23 straipsniai) turi teisę pareikšti dar iki ieškinio padavimo teismui, arba iki jo priėmimo klausimo išsprendimo, arba po bylos iškėlimo. Ieškinio priėmimo stadijoje teisėjas privalo išsiaiškinti atsakovo požiūrį ir valią dėl ginčo nagrinėtinumo teisme. Jeigu šioje stadijoje teisėjas atsakovo valios neišaiškino ir iškėlė bylą, teismas išsiaiškino, kad yra arbitražinis susitarimas, o atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis šio susitarimo, tai tokiu atveju ieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jeigu pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo ieškinį palikti nenagrinėtą, tai, esant pagrindui, tokį sprendimą turės priimti apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi, esant arbitražiniam susitarimui, atsakovo požiūris ir valia dėl jo laikymosi turi atitinkamą procesinę reikšmę, todėl teisėjas visų pirma tai turi išsiaiškinti ieškinio priėmimo stadijoje. Pažymėtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo pareiga išsiaiškinti atsakovo valią dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui įtvirtinta ir Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio normoje, kurioje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinio pareiškimą dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Šios normos nuostata, kad teismas bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto prasme taip pat reiškia teisėjo pareigą ieškinio priėmimo stadijoje išsiaiškinti atsakovo valią dėl ginčo nagrinėjimo teisme, o jei to nepadarė šioje stadijoje, tai turi padaryti iškėlus bylą, jos pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje ar nagrinėdamas bylą.

Dėl teisės skųsti teismo nutartį, kuria atsisakoma priimti ieškinį

CPK 137 straipsnio 3 dalyje, be kita ko nustatyta, kad teismo nutarties, kuria atsisakoma priimti ieškinį, nuorašas, taip pat ieškinys bei jo priedai ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties atsisakyti priimti ieškinį įteikiamas arba pasiunčiamas pareiškėjui. Ši įstatymo nuostata taip pat reiškia, kad apie atsisakymą priimti ieškinį neinformuojamas atsakovas. Iš to galima daryti išvadą, kad ieškinio priėmimo stadijoje santykiai vyksta tarp ieškinį (pareiškimą) padavusio asmens ir teismo.

CPK 137 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, gali būti paduotas atskirasis skundas. Gramatiškai aiškinant vien tik šią normą, galima daryti išvadą, kad kai procesinį dokumentą teismas grąžina jį pateikusiam asmeniui, o šis skundžia tokią nutartį atskiruoju skundu, tai apie atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką ir vietą bei šio teismo sudėtį (CPK 133 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis, 319 straipsnio 3 dalis, 338 ir kt. straipsniai) pakanka pranešti tik atskirąjį skundą pateikusiam asmeniui, t.y. apeliantui. Toks reglamentavimas tarsi nesuteikia atsakovui teisių dalyvauti skundų padavimo ir nagrinėjimo procese, apeliaciniame, po to ir kasaciniame procese tuo atveju, kai kai buvo atsisakyta priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu, nes ieškinyje nurodyti asmenys (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis), išskyrus ieškinį pateikusį asmenį, dar nėra proceso dalyviai (CPK 37 straipsnis). Jie neturi teisės paduoti apeliacinio, atskirojo (CPK 305, 338 straipsniai) ar kasacinio skundo (CPK 342 straipsnis). Minėta, kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytas kitoks reglamentavimas negu to paties straipsnio 2 dalies 1-5 ir 7-8 punktuose. Sisteminiu metodu aiškinant šias įstatymo normas, darytina išvada, kad tuo atveju, kai teisėjas priima ieškinį, o šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios pirmosios instancijos teisėjo nutarties apeliacinį skundą turi teisę paduoti ir atsakovas. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, atsakovas turi teisę paduoti ir kasacinį skundą. Taigi, esant draudikų kasaciniam skundui, ieškovo motyvais, jog atsakovai nėra byloje dalyvaujantys asmenys, kasacinis procesas negali būti nutrauktas.

Dėl arbitražinio susitarimo turinio vertinimo ieškinio priėmimo stadijoje

Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra konstatavęs, jog galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda). Taip pat minėta, kad, esant arbitražiniam susitarimui (arbitražinei išlygai), atsakovo požiūris į jo laikymąsi turi atitinkamą procesinę reikšmę, todėl teisėjas visų pirma šį požiūrį ir atsakovo valią turi išsiaiškinti ieškinio priėmimo stadijoje. Tačiau atsakovo valios išsiaiškinimas šioje stadijoje nereiškia, kad arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) turinys turi būti tiriamas ir vertinamas taip, kaip tai turi būti daroma išnagrinėjus bylą teismo posėdyje (CPK 185, 265 straipsniai). Jeigu kuri nors šalis teigia, kad atitinkamas susitarimas yra ydingas, tai dėl jo pripažinimo negaliojančiu gali pateikti reikalavimą. Išvadą, ar arbitražinis susitarimas pagal savo turinį yra susitarimas perduoti nagrinėti ginčą ne teismui, galima padaryti tik ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus. Taigi ieškinio priėmimo stadijoje nesprendžiama dėl arbitražinio susitarimo turinio ir jo reikšmės. Šie klausimai nagrinėjami ir sprendžiami tuo atveju, jeigu yra pareikštas reikalavimas dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Pažymėtina, kad Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje yra nuostata, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti Komercinio arbitražo įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai. Išdėstytas CPK ir Komercinio arbitražo įstatyme nustatytas reglamentavimas reiškia, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje nevertina arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) turinio dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže ar teisme. Minėta, kad, esant arbitražiniam susitarimui, teisėjas ieškinio priėmimo stadijoje išaiškina tik atsakovo požiūrį ir valią dėl ginčo nagrinėtinumo teisme. Jeigu atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teisėjas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktu, atsisako priimti ieškinį.

Iš kasacinio skundo motyvų matyti, kad atsakovai prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, todėl spręstina, jog atsakovo teisė apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamai įgyvendinta, nes šis teismas įvertino sutartyje įrašytos išlygos turinį nesant reikalavimo ir neatsižvelgdamas į atsakovo poziciją.

Kasatorius teigia, kad arbitražinį susitarimą šalys sudarė. Ieškovas tai neigia ir pateikia Draudimo sutarties 9 punkto bei sutarties pirmojo priedo dalies,,Taikytinos teisės ir jurisdikcijos pasirinkimas“ nuostatos interpretaciją. Nevertinant šių Draudimo sutarties nuostatų turinio, konstatuotina, kad Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog arbitražinis teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Ši norma imperatyviai įtvirtina išimtinę arbitražinio teismo teisę spręsti dėl paties arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo, įskaitant ir dėl to, ar yra sudarytas arbitražinis susitarimas. Arbitražo teismo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos, įtvirtinta ir UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo tipinio įstatymo 16 straipsnyje. Tai, kad arbitražas pats sprendžia dėl arbitražo teismo jurisdikcijos konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. V. individuali įmonė v. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004. Toks kompetencijos nustatymas ir tuo atveju, kai priimtas arbitražinio teismo sprendimas dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, nepaneigia šalies teisės arbitražinį susitarimą pripažinti negaliojančiu teisme. Minėta, kad tokia teisė nustatyta Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje, kurioje nustatyta, jog arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai.

Šiuo atveju nepareikšta reikalavimo dėl arbitražinio susitarimo nuginčijimo. Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad Draudimo sutarties 9 punkte nustatytos sąlygos nėra arbitražinė išlyga. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo vertinti šio sutarties punkto turinio savo iniciatyva (ex officio), nes vertinimą dėl sutarties sąlygų turinio teismas atlieka po to, kai yra iškelta byla ir tada, kai yra pareikštas reikalavimas dėl jų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokį ex officio sutarties vertinimą teismas atlieka, jeigu yra pažeisti Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje nustatyti imperatyvūs draudimai perduoti ginčą arbitražui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“ v. Belgijos įmonė „HAECON“, Belgijos įmonė „SECO“ Technical Control Bureau for Construction, Belgijos draudimo kompanija „FORTIS AG“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Ieškinio priėmimo stadijoje teisėjas turi teisę vertinti, ar arbitražinis susitarimas yra niekinis, t. y. ar neprieštarauja įstatymuose nustatytiems imperatyviems draudimams perduoti ginčą nagrinėti arbitražui. Jeigu toks susitarimas yra ir atsakovas reikalauja jo laikytis, tai kol jis nenuginčytas, teisėjas (teismas) turi juo vadovautis,. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas imperatyvių draudimų perduoti ginčą arbitražui nenustatė. Nesant reikalavimo pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas nepagristai konstatavo jo ydingumą, juolab kad tai padaryta dar neiškėlus bylos.

Pirmosios instancijos teisėjas turėjo išsiaiškinti atsakovų valią, ar šie sutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Teisėjas to nepadarė. Tačiau pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti, nes atsakovų valia yra aiški – jie prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Vien formaliais argumentais ji neturi būti naikinama, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus kasacinio teismo motyvus, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsiliepime nurodyta, kad po to, kai buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis, šis teismas 2009 m. spalio 22 d. priėmė nutartį, kuria vėl atsisakyta priimti ieškinį, nurodant, kad ieškinys turi būti paduotas Šiaulių apygardos teismui. Šis teismas 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi taip pat atsisakė priimti ieškinį. Dėl šių abiejų nutarčių yra paduoti apeliaciniai skundai. Tačiau tokia vėlesnė proceso eiga, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, neužkerta kelio kasaciniam procesui ir jis šiuo pagrindu nenutrauktinas.

Dėl Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo taikymo

Ieškinyje, atskirajame skunde apeliaciniam teismui ir kasaciniame skunde nenurodyta, kada sudaryta draudimo sutartis. Pagal Draudimo sutarties nustatytą galiojimo laikotarpį – nuo 2005 m. lapkričio 29 d. iki 2007 m. gegužės 29 d. – galima daryti išvadą, kad ši sutartis sudaryta iki 2005 m. lapkričio 29 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas priimtas 2008 m. liepos 15 d. ir galioja nuo 2008 m. liepos 31 d. Nurodydamas pirmosios instancijos teismui aiškinti šio įstatymo taikymą sutarčiai, sudarytai iki įstatymo galiojimo, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į vieną iš bendrosios teisės principų – įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismas turėjo 80,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. vasario 4 d. pažyma. Patenkinus suinteresuotų asmenų kasacinį skundą šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartį.

Priteisti iš akcinės bendrovės,,ORLEN Lietuva“) 80,85 Lt (aštuniasdešimt litų 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas