A. N. pagal BK 178 str., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-54-697/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39577-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Anatolijui Koržovui,

išteisintajam A. N.,

išteisintojo gynėjui Arnui Paliukėnui,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Edvardui Steckiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. P. ir jo atstovo advokato Edvardo Steckio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžiu A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta septyniasdešimt penkių parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsnio 5 dalies 4, 5, 7, 8 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, taip pat įpareigojant: tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 69 straipsniu, 75 straipsnio 5 dalimi, A. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant jį per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. P. nusikalstama veika padarytą 17 000 Eur turtinę žalą. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš nuteistojo A. N. 17 000 Eur turtinės ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteista iš nuteistojo A. N. nukentėjusiajam E. P. 2167,44 Eur išlaidų, patirtų atstovo advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu nuteistojo A. N. apeliacinis skundas tenkintas. Panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. N. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Atmestas nukentėjusiojo E. P. atstovo prašymas apmokėti nukentėjusiojo patirtas 2167,44 Eur išlaidas advokato teisinėms paslaugoms pirmosios instancijos teisme bei 1058,75 Eur ir 264,69 Eur išlaidas, patirtas advokato teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. N. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. apie 20.00 val. iki 2022 m. spalio 14 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, E. P. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame Vilniaus rajono savivaldybėje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tyčia iškirsdamas 59 E. P. priklausančius medžius, t. y. 10 eglių, 2 tujas, 6 klevus, 10 tuopų, 18 gluosnių, 9 blindes, 3 drebules ir 1 uosialapį klevą, kurių visų medienos bendra vertė 1195,67 Eur, ir ištempdamas iš nukentėjusiojo sklypo bei parduodamas sumalti į biokurą nurodytų tyčia nukirstų medžių medieną, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam E. P. priklausantį 1195,67 Eur vertės turtą. Apeliacinės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir A. N. pagal minėtą kaltinimą išteisino.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo A. N. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, ir konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas netinkamai įvertinus įrodymus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas tiek dėl objektyviųjų, tiek dėl subjektyviųjų požymių buvimo A. N. veikoje. Tai, kad išteisintasis išpjovė visus kaltinime nurodytus nukentėjusiojo sklype esančius medžius, savaime neleidžia spręsti, kad jis padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog būtent išteisintasis susmulkino į biokurą visą nukentėjusiajam priklausiusią išpjautą medieną, todėl visos abejonės aiškintinos išteisintojo naudai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam priklausiusi medienos dalis nuo jo nebuvo paslėpta, buvo rasta ant jam priklausančio žemės sklypo ribos, taigi jam nebuvo atimta galimybė ja naudotis ir disponuoti; tai, kad vėliau ši mediena dingo galimai nenustatytiems asmenims ją pasisavinant, gali būti vertinama bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka ir sprendžiant dėl išteisintojo civilinės atsakomybės už veiksmus, nulėmusius, jog minėta mediena dingo.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Nukentėjusysis E. P. ir jo atstovas advokatas E. Steckis kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taip pat priteisti patirtų išlaidų už advokato atstovavimą atlyginimą. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad išteisintojo A. N. veika laikytina civiliniu deliktu ir nėra tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri buvo suformuota baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2010">2K-254/2010</a>, nes minima kasacinė byla skiriasi nuo apeliacinės instancijos teismo nagrinėtos bylos tiek pagal faktines (miškas ir privačios paskirties žemės sklypas), tiek pagal teisines (konkurencija tarp BK 178 straipsnio 1 dalies ir BK 271 straipsnio 1 dalies) aplinkybes. Tuo tarpu kasatoriaus sklypas, kuriame buvo iškirsti medžiai, nebuvo miško paskirties žemė, todėl nebuvo jokio pagrindo remtis minėta kasacine nutartimi. Taip pat nesuprantama, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nepriklausomai nuo to, ar medžiai auga miške, ar privačioje teritorijoje, nenukirsti medžiai neatitinka vagystės dalyko požymio – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos, o savavališkas jų kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu, tačiau gali būti vertinamas kaip civilinis deliktas. Priešingai, savavališkas medžių iškirtimas kasatoriaus žemės sklype negali būti vertinamas kaip civilinis deliktas, nes baudžiamajame įstatyme yra įtvirtintos ir uždraustos nusikalstamos veikos, kurių objektyvieji požymiai apima dalį panašių į išteisintojo veiksmus, pvz., BK 187 straipsnis (tyčinis svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas) arba BK 188 straipsnis (neatsargus svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas). Žemės sklype buvę medžiai buvo turtas, turintis vertę, tai nurodyta ir civiliniame ieškinyje, o juos nukirtus, kasatorius patyrė jo turto (59 medžių) sunaikinimą ir turto (žemės sklypo) sugadinimą. Tokia veika turi būti vertinama kaip pavojinga ir uždrausta baudžiamojo įstatymo.

3.2. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad nenustatytas veikos dalykas. Žemės sklype esantys medžiai priklausė kasatoriui kaip žemės sklypo priklausiniai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalis), todėl išteisintasis neturėjo jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į šį turtą ir šis turtas buvo jam svetimas; svetimu turtu išteisintajam medžiai išliko ir tada, kai jie buvo nukirsti, todėl išteisintasis negalėjo nei šio turto valdyti, nei juo naudotis, nei disponuoti. Tuo tarpu išteisintasis šiam svetimam turtui iki pagrobimo darė poveikį – jį valdė, sudėjo konkrečioje vietoje, nenutraukė savo veiksmų net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą (buvo kasatoriaus sutuoktinės užkluptas betempiantis vieną iš medžių kasatoriaus žemės sklype).

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nelaikė išteisintojo veiksmų svetimo turto pagrobimu, nes išteisintojo veika neapsiribojo medžių kirtimu: išteisintasis medžius, kai juos nukirto, užvaldė, ištempė ir sudėjo būtent ten, kur jam buvo patogu priduoti medžius sumalti į biokurą. Tokie veiksmai, nepaisant to, ar išteisintasis juos atliko pats tiesiogiai, ar pasitelkdamas asmenis, kurie nesuvokė veikos nusikalstamo pobūdžio, vertintini kaip turto pagrobimas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai vertino veikos baigtumo momentą, jį siedamas su medžių pridavimu biokurui, ir padarė dviprasmišką išvadą, kad nėra patikimų, pagrobimo faktą iki galo pagrindžiančių įrodymų. Kasatoriaus teigimu, nustačius svetimo turto pagrobimą (nesvarbu, ar visa, ar ne visa apimtimi), šis objektyvusis veikos požymis negali būti ignoruojamas. Be to, jeigu apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ne visi veikos objektyvieji požymiai realizuoti, tokia veika atitiko pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą ir turėjo būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sureikšmino aplinkybę, kad PVM sąskaita faktūra už sumaltų medžių pridavimą biokurui išrašyta ne pačiam išteisintajam, o jo valdomai įmonei MB „Norbvilė“. Būtent išteisintasis per savo valdomą įmonę gavo piniginę naudą, todėl turėjo nusikalstamos veikos padarymo motyvą, o pridavęs medžius biokurui, įgijo galimybę ne tik naudotis svetimu turtu, bet ir savo nuožiūra juo disponuoti. Byloje nėra duomenų, kad išteisintasis būtų savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikalstamą veiką; priešingai, jis tęsė nusikalstamą veiką nepaisydamas net kasatoriaus sutuoktinės pagrįstų priekaištų tiesiogiai jiems susitikus kasatoriaus žemės sklype. Tai rodo, jog išteisintasis suvokė savo daromos nusikalstamos veikos pobūdį, tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino.

3.5. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę dėl medienos žymėjimo dažais, nors apie tai parodė tik pats išteisintasis. Pažymėtina, kad medienos žymėjimas neteisina išteisintojo veiksmų, nes svetimo turto grobimas kaip veika jau buvo baigtas. Be to, aplinkosaugos pareigūnas S. A. neigė žymėjęs medieną, nenurodė leidęs ją žymėti išteisintajam, taip pat policijos pareigūnas J. Skapas parodė, kad nei žymėjo medieną, nei turi tam skirtų priemonių.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQtMzAzLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94-303/2019">2K-94-303/2019</a> suformuota praktika, nors situacija minėtoje byloje yra identiška nagrinėjamai: policijai nustačius dalies pagrobtos medienos buvimo vietą, tai, kad ji vėliau nebuvo išvežta, nereiškia, kad asmuo nepagrobė viso jam inkriminuoto medienos kiekio ir jo veiksmai neturi visų BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių.

3.7. Taip pat nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl tyčios pagrobti svetimą turtą nebuvimo išteisintojo veiksmuose. Teismas neatsižvelgė į padarytos veikos mastą, t. y. pirmiausia kasatoriaus privačiame žemės sklype buvo iškirsti visi medžiai (59 vnt.), nors, pagal išteisintojo versiją, jis turėjo iškirsti tik 3 tuopas. Tai rodo išteisintojo iš anksto susiformavusį bendrą sumanymą pagrobti kasatoriaus turtą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, ar išteisintojo veika padaryta tiesiogine neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia, ar vis dėlto ji buvo padaryta bendra tyčia. Kasatoriaus manymu, nustatyti išteisintojo veiksmai prieš atliekant kirtimo darbus (patikrino duomenis REGIA sistemoje), jo suvokimas apie tai, kad kasatoriaus žemės sklypas yra privatus žemės sklypas, veiksmų chronologija (pirmiausia iškirto svetimame sklype esančius medžius), aplinkybė, kad išteisintasis tęsė nusikalstamą veiką nepaisydamas net kasatoriaus sutuoktinės priekaištų jiems susitikus žemės sklype, rodo, kad išteisintasis turėjo išankstinį bendrą sumanymą pagrobti kasatoriaus turtą, taip pat suvokė ir įvertino savo daromos nusikalstamos veikos pobūdį, ją tęsė net ir atsiradus objektyvių kliūčių.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes vadovavosi vien tik išteisintojo parodymais, nevertino įrodymų visumos, ypač išteisintojo parodymų. Neatsižvelgta į tai, kad išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, jo teisme duoti parodymai prieštarauja jo 2022 m. spalio 17 d. paaiškinimui, kuriame nurodė kirtęs medžius ir juos perdavęs perdirbti į biokurą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nukentėjusiojo E. P. ir jo atstovo advokato E. Steckio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 178 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Esminis kasacinio skundo argumentas – kad apeliacinės instancijos teismas A. N. nepagrįstai išteisino pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties požymių, t. y. nenustatęs, kad jo veika atitinka pagrobimo sąvoką, ir nesant jo veikoje tiesioginės tyčios padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką. Anot kasatoriaus, išteisintojo A. N. padaryta veika atitinka bent jau BK 187 ar 188 straipsnyje įtvirtintas turto sunaikinimo ar sugadinimo sudėtis, nes kasatoriaus turtas (augantys medžiai) buvo sunaikintas, o sklypas – sugadintas, tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog savavališkas medžių iškirtimas nelaikytinas turto pagrobimu, o yra civilinis deliktas.

6. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas vagystės (BK 178 straipsnis) požymius, ne kartą konstatavo, kad vagystės, kaip turto pagrobimo, apibrėžimo įstatymas nepateikia, o teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Antai vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-35/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-35/2010">2K-35/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2010">2K-254/2010</a>). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNi8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-6/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-6/2012">2K-6/2012</a>). Vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą (aktyviais veiksmais), tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2022). Taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-326/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-326/2010">2K-326/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228/2013">2K-228/2013</a>, 2K-517-303/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė arba ji yra pasunkinama. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-61-489/2018). Taigi, vagystės dalykas – svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228/2013">2K-228/2013</a>, 2K-118-746/2016). Vis dėlto, nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyvias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjMtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-63-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-63-648/2016">2K-63-648/2016</a>, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018).

7. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad nenukirstas (stačias) miškas neatitinka vagystės dalyko požymio – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos, o savavališkas svetimo ar nuosavo miško kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu. Tokia veika, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali atitikti nusikalstamos veikos aplinkai (BK 270, 271, 273 straipsniai) arba administracinio nusižengimo požymius (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 272, 273 straipsniai). Tačiau tais atvejais, kai asmuo, svetimame miške neteisėtai iškirtęs medžius, kurių vertė rinkos kainomis viršija 3 MGL dydį, juos pasisavina, tokie veiksmai atitinka nusikalstamos veikos – vagystės – požymius ir kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio atitinkamą dalį. Pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu ir tai ir yra pagrindinis kriterijus, lemiantis pagrobtos medienos vertės nustatymo pagrįstumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2010">2K-254/2010</a>).

8. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. N. tyčia iškirto 59 nukentėjusiajam priklausančius ir jo sklype augančius medžius (kurių visų medienos vertė 1195,67 Eur), juos ištempė iš nukentėjusiojo sklypo ir šių medžių medieną pardavė sumalti į biokurą, taip pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą, todėl jį pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Teismas laikė, kad A. N. suprato, jog pjauna medžius privačiame sklype, darbų nestabdė net ir apie jo veiksmus sužinojus nukentėjusiajam, o nupjovęs medžius, jų medieną pardavė sumalti į biokurą ir taip tyčia pagrobė svetimą turtą.

9. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. N. veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų vagystės požymių, nes veika neatitinka tyčinio svetimo turto grobimo sampratos, todėl A. N. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisino nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

10. Taigi, teismams įvertinus byloje surinktus įrodymus, nekilo abejonių, kad svetimą turtą – nukentėjusiojo sklype augančius medžius – nukirto A. N.; skyrėsi tik baudžiamasis teisinis veikos (padarinių) ir kaltės vertinimas, o tai lėmė skirtingus teismų sprendimus. Todėl esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti nagrinėjant šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka ir sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo sudėties buvimo ar nebuvimo A. N. veikoje, yra tai, ar jo padaryti veiksmai atitinka svetimo turto pagrobimo požymius ir jis turėjo tyčią pagrobti svetimą medieną.

11. Įvertinus byloje esančius duomenis ir teismų pateiktus argumentus, pritartina pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir išvadoms.

12. Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos seniūnė liudytoja A. P. 2022 m. gegužės 25 d. savo seniūnijos vardu kreipėsi į Lietuvos automobilių kelių direkciją (toliau – ir LAKD) dėl pavojingų medžių. Iš LAKD gautas atsakymas, kad pavojingais medžiais privalo rūpintis sklypų, kuriuose auga medžiai, savininkai. 2022 m. liepos 8 d. buvo kreiptasi į Vilniaus rajono savivaldybę dėl leidimo kirsti pavojingus medžius, o 2022 m. liepos 26 d. buvo gautas atsakymas, kad kelio apsaugos zonoje galima kirsti tuopas nepažeidžiant specialiųjų žemės panaudojimo sąlygų. Tuomet susisiekta su A. N. (nes jis užsiima medienos darbais) ir pasiūlyta sudaryti sutartį, pagal kurią jis iškirstų pavojingus medžius kelio Nr. 172 Raudondvaris–Giedraičiai–Molėtai kelio juostoje (nurodyta, kad reikia iškirsti 13 topolių). Sutartis su MB „Norbvilė“, kurios savininkas buvo A. N., ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnija buvo sudaryta 2022 m. rugsėjo 12 d., pagal šią sutartį įsipareigojo neatlygintinai išpjauti senas tuopas. Kokį tiksliai kiekį turėjo išpjauti, sutartyje nenurodyta, bet vietoje A. N. su mentoriumi V. D. turėjo suderinti konkretų medžių išpjovimą.

13. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad liudytojai V. D. ir A. P. liepė išteisintajam kirsti medžius, esančius privačiame kasatoriaus sklype. Šie liudytojai parodė, kad Savivaldybė buvo davusi leidimą kirsti tik 13 tuopų, neliepė kaltinamajam kirsti privačiame sklype esančių medžių. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėti liudytojai buvo suinteresuoti duoti save teisinančius parodymus, yra neparemta jokiais objektyviais bylos duomenimis, nes šie asmenys byloje buvo liudytojai, kurie davė parodymus apie jiems žinomas bylos aplinkybes. Priešingai, būtent kaltinamasis byloje yra tas asmuo, kuris siekia sušvelninti savo atsakomybę arba jos išvengti, todėl jo parodymai byloje turi būti vertinami atidžiai, gretinant su kitais surinktais duomenimis. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išimtinai vien tik kaltinamojo A. N. parodymais ir be jokių įtikinamų motyvų atmesdamas juos paneigiančius liudytojų V. D. ir A. P. parodymus, nesant objektyvių duomenų apie šių liudytojų suinteresuotumą byloje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

14. Taip pat prieštaringa apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra patikimų, pagrobimo faktą visa apimtimi patvirtinančių įrodymų. Nors teismas išteisinamajame nuosprendyje sutinka, kad A. N. išpjovė visus kaltinime nurodytus nukentėjusiojo sklype esančius medžius, tačiau kartu nurodo, kad tai, jog A. N. malė nukirstus medžius į biokurą ir už tai gavo pajamų, savaime nereiškia, kad susmulkinti į biokurą ir taip pasisavinti buvo visi nukentėjusiojo sklype nukirsti ir kaltinamajame akte nurodyti medžiai.

15. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas teisinių argumentų, dirbtinai atskyrė A. N. veiksmus – neteisėtą medžių iškirtimą privačiame sklype, jų ištempimą ir sukrovimą į rietuves bei susmulkinimą ir pardavimą. A. N. veiksmai nuo pat medžių kirtimo darbo pradžios turėjo bendrą nusikalstamą sumanymą išpjauti ir taip pagrobti kuo didesnį kiekį medienos. Jis žinojo konkrečią darbų apimtį – pagal Savivaldybės užsakymą iškirsti pavojingus medžius kelio Nr. 172 Raudondvaris–Giedraičiai–Molėtai kelio juostoje, t. y. 13 tuopų. Pagal bylos duomenis, pats A. N. pripažino, tai patvirtino ir liudytojas V. D., jog buvo derinama dėl vienos eglės, augančios nukentėjusiojo sklype, nukirtimo, nes ji trukdė nupjauti vieną tuopą. Tuo tarpu A. N. išpjovė beveik visus medžius, augančius 60 arų privačiame sklype keliasdešimt metrų atstumu nuo kelio, visus sukrovė į bendras rietuves kartu su kelio juostoje augusiomis tuopomis, o vėliau, nepaisydamas draudimo ir pradėto tyrimo, susmulkino ir pardavė.

16. Kaip jau minėta, svetimo turto pagrobimas – tai kai nukentėjusysis negali šio turto valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Šioje byloje nustatyta, kad, nukirtus medžius ir juos sumalus į biokurą, nukentėjusiajam buvo atimta galimybė elgtis su nuosavybe savo nuožiūra. Taigi, nukentėjusiajam priklausantys medžiai ne tik kad buvo nukirsti savavališkai, bet, net ir nukentėjusiajam sužinojus apie neteisėtai jo sklype vykdomus kirtimo darbus ir išreiškus dėl to nesutikimą, nukirstų medžių mediena neteisėtai, neatlygintinai buvo pasisavinta ir sumalta į biokurą.

17. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajam priklausanti mediena buvo rasta ant jam priklausančio sklypo ribos, nuo jo nebuvo paslėpta, todėl ir galimybė ja naudotis ir disponuoti savo nuožiūra nebuvo apribota, nėra visiškai tiksli. Logiška, kad mediena dėl savo gabaritų nebuvo paslėpta, o ir ją gabenti į kitą vietą tam, kad ji būtų susmulkinta į biokurą, yra ekonomiškai nenaudinga. Todėl ji buvo susmulkinta į biokurą toje vietoje, kurioje ir buvo nukirsta. Byloje nustatyta, kad mediena, sukrauta į krūvas, buvo smulkinama vietoje, tuos darbus atliko UAB „Judrės medis“ (PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas patvirtina, kad UAB „Judrės medis“ ir MB „Nordvilė“ 2022 m. spalio 5 d. nupirko kirtimo atliekas už 9680 Eur). Būtent neatlygintinai, savavališkai susmulkinus medieną į biokurą nukentėjusiajam buvo atimta galimybė ja disponuoti savo nuožiūra ir padaryta turtinė žala.

18. Nors apeliacinės instancijos teismas teigia, kad nenustatyta, kiek konkrečiai ir kokių nukentėjusiajam priklausiusių nukirstų medžių buvo sumalta į biokurą, tačiau tai nešalina A. N. baudžiamosios atsakomybės, nes didžioji dauguma nukirstų medžių (59 medžiai, nors Savivaldybė buvo davusi leidimą iškirsti tik 13 tuopų) buvo iš nukentėjusiojo sklypo, visi nupjauti medžiai buvo kraunami į krūvas, nebuvo rūšiuojami.

19. Nors apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš A. N. išteisinimo motyvų nurodo tai, kad savavališkas medžių kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu ir gali būti vertinamas kaip civilinis deliktas, tačiau nepateikia išsamių tokios išvados motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas veiką civiliniu deliktu, neatsižvelgė į tai, kad išteisintasis pateko į svetimą sklypą, į kurį neturėjo teisės patekti ir kuriame neturėjo teisės atlikti jokių veiksmų be nukentėjusiojo žinios, taigi, buvo pažeista nuosavybės teisė, be to, svetimame sklype neteisėtai buvo kertami nukentėjusiajam priklausantys medžiai, kurie išteisintajam buvo svetimas turtas, jis tai suvokė, taigi išteisintojo veika atitiko visus svetimo turto grobimo požymius. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad išteisintojo veiksmai vertintini tik kaip civilinis deliktas, nėra teisiškai pagrįstos.

20. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar veika laikytina civiliniu deliktu, ar patenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį, be kita ko, būtina vadovautis bendru teisiniu proporcingumo principu, taip pat atsižvelgiant į bendrą įvykio kontekstą įvertinti veiką pagal pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio) kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Šiuo atveju veikos padarymo mastas, t. y. kiek nukentėjusiajam priklausiusių medžių buvo iškirsta (59 medžiai), taip pat ir tai, kad išteisintasis nenutraukė savo veiksmų net ir po to, kai į įvykio vietą atvyko Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai bei policija ir nurodė veiksmus nutraukti, padaryta žala ar jos dalis nukentėjusiajam nebuvo atlyginta iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, išteisintasis netgi neigė, jog jis išvežė (sumalė į biokurą) visą nukirstų medžių medieną, rodo, kad išteisintojo veika neabejotinai patenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį ir atitinka turto grobimo vagystės būdu požymius.

21. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimais apie jo suvokimą darant veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tik nuteistasis ir niekas kitas turėjo motyvą susmulkinti nukirstus medžius į biokurą, nes siekė už atliktą medžių kirtimą gauti atlygį. Be to, ir pats A. N. teisme parodė, jog jokia įmonė neapsiimtų pjauti tik trylika tuopų, o kadangi sutartis su seniūnija buvo neatlygintinė, todėl pagal susitarimą jo paslaugų kaina buvo medžiai, priduoti biokurui. Iš to išplaukia, kad A. N. motyvas buvo iškirsti kuo daugiau medžių, kad kuo daugiau jų būtų galima sumalti į biokurą, tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas bylos duomenis susiejo į vientisą įrodinėjimo grandinę, motyvuotai atmetė A. N. teiginius apie tyčios nebuvimą jo veikoje ir konstatavo, kad jis aiškiai suprato, jog pjauna privačiame sklype esančius medžius, darbų nestabdė net sužinojęs, kad šie medžiai auga ne valstybinėje žemėje, tačiau ne tik juos nupjovė, bet ir pardavė sumalti nukirstų medžių medieną į biokurą. Taigi A. N. aiškiai suprato savo veiksmų esmę ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia siekdamas pagrobti svetimą turtą.

22. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir nusprendžia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. N. veiksmų atitiktį BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiams, todėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

23. 2025 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas nukentėjusiojo E. P. atstovo advokato E. Steckio prašymas priteisti iš A. N. išlaidų už advokato paslaugas, bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, atlyginimą (už kasacinio skundo parengimą ir atstovavimą).

24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo išlaidų už advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugas atlyginimą.

25. Nukentėjusiojo ir jo atstovo kasacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį A. N. ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, yra tenkinamas ir skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendis panaikinamas paliekant galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį be pakeitimų, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl nukentėjusiojo E. P. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimo.

26. Iš 2025 m. gruodžio 16 d. pateikto prašymo bei prie jo pridėtų dokumentų (sąskaitos faktūros) matyti, kad E. P. atstovui advokatui E. Steckiui už teisines paslaugas iš viso sumokėjo 2798,13 Eur (2268,75 Eur už kasacinio skundo rengimą ir 529,38 Eur už pasirengimą ir atstovavimą kasacinės instancijos teismo posėdyje). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos apimtį, kasaciniame skunde keliamų klausimų sudėtingumą, tai, kad byloje buvo priimti du visiškai skirtingi nuosprendžiai (apkaltinamasis, o po to – išteisinamasis), konstatuoja, kad prašoma priteisti 2798,13 Eur suma už teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme yra proporcinga, nėra aiškiai per didelė, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteistina nukentėjusiajam E. P. iš A. N.

27. Kadangi apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. N. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiajam E. P., vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, taip pat iš A. N. priteistinas išlaidų už advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugas apeliaciniame procese atlyginimas (iš bylos duomenų matyti, kad jos sudarė 1058,75 Eur ir 264,69 Eur, iš viso – 1323,44 Eur).

28. Taigi, iš viso nukentėjusiajam E. P. iš A. N. priteistina 4121,57 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo (2798,13 Eur suma už teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme ir 1323,44 Eur suma už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį.

Priteisti E. P. 4121,57 Eur (keturių tūkstančių vieno šimto dvidešimt vieno Eur 57 ct) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš A. N.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis