Dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-259-976/2022

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-01287-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.12.1; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Zenonui Burokui, jo dalyvavimą užtikrinant vaizdo nuotolinio perdavimo priemone – vaizdo konferencijų programa „Zoom“,

J. A., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, ir jos gynėjai advokatei Jelenai Pališaitienei,

R. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjui Robertui Skėriui, jų dalyvavimą užtikrinant vaizdo nuotolinio perdavimo priemone – vaizdo konferencijų programa „Zoom“,

R. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. A., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, R. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio, R. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, l. e. Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Vaidos Pužauskienės kasacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžio.

Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu:

J. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. A. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šias pareigas: pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, J. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pareigas atėmimas dvejiems metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šias pareigas: pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuota iš R. Š. 32 205,75 Eur į valstybės biudžetą.

R. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuota iš R. J. 32 205,75 Eur į valstybės biudžetą. Iš J. A., R. Š. ir R. J. priteista po 25,85 Eur proceso išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą.

Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nutartimi ištaisytas Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendyje padarytas netikslumas – papildyta nuosprendžio rezoliucinė dalis ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šias pareigas: pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžiu panaikintas Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendis, kuriuo J. A. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, R. J. ir R. Š. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir baudžiamoji byla J. A., R. J. ir R. Š. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir iš R. J. konfiskuota 32 205,75 Eur, o iš R. Š. konfiskuota 24 965,25 Eur į valstybės biudžetą.

Panaikinta Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nutartis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi J. A., R. J., R. Š., kuriems baudžiamoji byla nutraukta, gynėjų advokatų Jelenos Pališaitienės, Roberto Skėrio, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės kasacinį skundą atmesti, ir prokuroro Zenono Buroko, prašiusio Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės kasacinį skundą tenkinti, o kitų proceso dalyvių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu:

1.1. J. A., R. Š. ir R. J. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai grupe, klastodami dokumentus, vykdydami neteisėtą nuosavybės teisių į buvusio savininko E. R. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, atkūrimo procesą, rengdami neteisėtus dokumentų projektus, tyčia apgaule už atlygį kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtinę teisę į didelės vertės svetimą – Lietuvos Respublikos valstybei priklausantį turtą – 59,49 ha valstybės išperkamos žemės, 10,88 ha miško ir 9,63 ha vandens telkinio, kurių bendra vertė pagal išvadą – 111 250 Lt (32 220,23 Eur), taip padarė didelę turtinę žalą Lietuvos valstybei.

1.2. R. Š. ir R. J. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai grupe, siekdami tyčia apgaule už piniginį atlygį kitų naudai per V. V., dėl ligos negalinčią suvokti savo atliekamų veiksmų esmės, įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – E. R. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., žinodami, kad V. V. neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į E. R. žemę, tyčia organizavo dokumentų klastojimą ir patys klastojo dokumentus. Pagal šiuos pagamintus netikrus dokumentus, suklastotus tikrus dokumentus, R. Š. ir R. J. pateiktus (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) skyriui, neteisėtai buvo parengta 2009 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 2734, išvada Nr. IŠ-14-2 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo V. V. neatlygintinai nuosavybėn ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas Nr. Ž14-115,,Dėl išvadų žemės (miško) perdavimo neatlygintinai nuosavybėn priėmimo (duomenys neskelbtini) rajone“, pagal kuriuos buvo įgyvendintas nuosavybės teisių atkūrimas V. V. vardu, atkuriant nuosavybės teises į 59,49 ha žemės, 85 451 Lt (24 737,89 Eur) vertės, 10,88 ha miško, 13 280 Lt (3846,15 Eur) vertės, ir 9,63 ha vandens telkinio, 12 519 Lt (3625,75 Eur) vertės, kurių bendra vertė 111 250 Lt (32 220,23 Eur), t. y. į buvusio savininko E. R. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, valdytą žemę, taip pat buvo suprojektuoti žemės sklypai (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime: 9,86 ha ploto (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4,10 ha ploto (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) kaime – 2,60 ha ploto (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) kaime – 81,60 ha ploto (Nr. (duomenys neskelbtini)), taip padaryta didelė turtinė žala Lietuvos Respublikai.

1.3. J. A. nuteista pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad tyčia priimdama iš R. Š. ir R. J. pagamintus netikrus bei žinomai suklastotus tikrus dokumentus, organizuodama dokumentų klastojimą ir pati klastodama dokumentus, juos laikydama (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose iki 2012 m. spalio 1 d., kol jie buvo pateikti (duomenys neskelbtini) departamentui su raštu Nr. TR-(5.34)-6461, taip pat neteisėtai juos naudodama nuosavybės teisių į E. R. turėtą žemę atkūrimo procese, padarė didelę žalą Lietuvos valstybei, nes suklastotų dokumentų pagrindu buvo pradėtas ir atliktas neteisėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, išduota žinomai neteisėta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. IŠ-14-2, pagal kurią V. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 59,49 ha žemės, 10,88 ha miško ir 9,63 ha vandens telkinio, iš viso 111 250 Lt (32 220,23 Eur) vertės.

1.4. J. A. nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama prilyginta valstybės tarnautojui, t. y. būdama (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkė, o vėliau – (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresnioji specialistė, vykdydama neteisėtą nuosavybės teisių į buvusio savininko E. R. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, atkūrimo procesą, pažeisdama Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus norminius aktus, klastodama dokumentus, rengdama neteisėtus dokumentų projektus, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir veikdama bendrai grupe su R. Š. ir R. J. apgaule per V. V. įgijo svetimą turtinę teisę į didelės vertės svetimą – Lietuvos Respublikos valstybei priklausantį turtą – 59,49 ha valstybės išperkamos žemės, 10,88 ha miško ir 9,63 ha vandens telkinio, kurių bendra vertė pagal išvadą – 111 250 Lt (32 220,23 Eur). Be to, ji, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, iškraipė (duomenys neskelbtini) skyriaus, kaip valstybinės institucijos, įgyvendinančios valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo, nekilnojamojo turto kadastro ir kitose srityse, politiką, uždavinius, funkcijas ir veiklos principus ir diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino visuomenės pasitikėjimą nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą skaidrumu bei teisėtumu, taip padarė didelę žalą Lietuvos valstybei.

2. Pirmosios instancijos teismas nustatė:

2.1. R. Š. ir R. J., veikdami kartu, pasitelkdami L. V., nesuprantančią savo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, jai parengiant ir pasirašant A. V. vardu 2010 m. gegužės 31 d. prašymą Lietuvos centriniam valstybės archyvui ir 2010 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymą pervesti grynuosius pinigus, suklastojo šiuos tikrus dokumentus ir jų pagrindu iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo R. J. motinai A. J. nuosavybės teise priklausančio buto adresu: (duomenys neskelbtini), gavo 2010 m. gegužės 31 d. pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1014, kurioje nurodomi duomenys apie E. R. turėtą žemę.

2.2. Taip pat R. Š., veikdamas kartu su R. J., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., pagamino netikrą dokumentą – 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymą, kurioje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčia pažymi, jog V. V., E. J. R. ir V. M. V. duktė, buvo pakrikštyta (duomenys neskelbtini) bažnyčioje 1930 m. liepos 10 d., pažymoje R. J. savo ranka atliko rankraštinius įrašus įrašydamas,,1993-05-12“ datą atgaline data, nurodydamas žinomai neteisingą registracijos numerį Nr. 87 ir pasirašė už kunigą J. J., šį pagamintą netikrą dokumentą panaudojo – tyrimo metu nenustatyta data ir laiku, bet ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., pateikė J. A., o pastaroji šį pagamintą netikrą dokumentą įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29.

2.3. Be to, 2010 m. birželio–rugpjūčio mėn., tyrimo metu tiksli data ir laikas nenustatyti, bet ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., R. Š. ir R. J., veikdami kartu, pasitelkę tyrimo metu nenustatytus asmenis, kurie surašė V. V. vardu prašymus (duomenys neskelbtini) skyriui, pateikė pasirašyti V. V. 2001 m. gruodžio 28 d. V. V. pirminį prašymą grąžinti buvusio savininko E. R. žemę (išmokėti kompensaciją), 2003 m. gruodžio 31 d. V. V. pareiškimą, kuriame nurodoma, kad prašoma neatkurti nuosavybės teisių, nes neapsisprendė dėl lygiaverčių žemės sklypų, 2003 m. gruodžio 31 d. V. V. paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad,,jos tėvas E. J. R., pasak mamos pasakojimų, mirė (duomenys neskelbtini)“, 2009 m. rugsėjo 28 d. V. V. prašymą, kuriame nurodoma, jog prašoma paruošti pažymą dėl nuosavybės teises įrodančių dokumentų, ir V. V. pasirašius šiuos žinomai suklastotus dokumentus laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. pateikė juos (duomenys neskelbtini) skyriui.

2.4. J. A., iki 2010 m. birželio 30 d. eidama (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininko pareigas, o nuo 2010 m. liepos 14 d. eidama (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, t. y. būdama prilyginta valstybės tarnautojui, privalėdama vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojai privalo nepiktnaudžiauti tarnyba, 15 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, 15 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojai privalo nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, turėdama administravimo įgaliojimus ir vykdydama (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintame (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus bei funkcijas (5, 5.1, 5.5, 5.6, 5.10 punktai), tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, II dalies 5 punktą, kuriame nurodyta, kad piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi, III dalies 11 punktą, kuriame nurodyta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytoms sprendimus priimančioms institucijoms; piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi, 2010 m. birželio–rugpjūčio mėn., tiksli data ir laikas nenustatyti, bet ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose, turėdama tikslą su R. Š. ir R. J. apgaule per V. V. įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, iš R. Š. ir R. J. neteisėtai priėmė suklastotą, žinomai tikrovės neatitinkantį dokumentą – tariamai 2001 m. gruodžio 28 d. V. V. pateiktą pirminį prašymą grąžinti buvusio savininko E. R. žemę (išmokėti kompensaciją) – ir siekdama įtvirtinti, kad prašymas buvo pateiktas 2001 m. gruodžio 28 d. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku organizavo dokumentų suklastojimą ir pati klastojo dokumentus:

2.4.1. Įkalbėjo R. R. padaryti įrašus dokumentuose; R. R., nesupratusi J. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, registracijos žurnalo,, (duomenys neskelbtini) rajonas (duomenys neskelbtini) apylinkė Gyventojų pareiškimų registracija 1991 m.“ 62 lape atgaline data užregistravo 2001 m. gruodžio 28 d. 1886 registracijos numeriu V. V. prašymą kaip gautą, taip pat ji 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosavybės teisių atkūrimo bylų perdavimo–priėmimo akte nenustatytu kompiuteriu ir spausdintuvu perspausdino pirminius duomenis apie perduodamas bylas 13 lape, įrašuose ties (duomenys neskelbtini) kaimu 17 numeriu įrašė, kad (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkininkas (duomenys neskelbtini) seniūnijai K. K. tariamai perdavė E. R. bylą iš 29 lapų (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui D. V.. J. A. ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d. žurnale,, (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) km, (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) km, (duomenys neskelbtini) km.“ įrašų skyriuje prie (duomenys neskelbtini) kaimo, ties Nr. 29, įrašė savo ranka,,E. R.“ ir,,V. V.“ ir, taip atgaline data įregistravusi buvusį žemės savininką bei pretendentę atkurti nuosavybę, tuoj po to numerį,,1886“ savo ranka užrašė minėtame 2001 m. gruodžio 28 d. prašyme, taip neteisėtai patvirtino šio prašymo gavimą atgaline data. Šį prašymą įsegusi į seną segtuvo viršelį, ant jo užrašiusi pieštuku nuosavybės bylos numerį „29“ ir atlikusi įrašą „(duomenys neskelbtini) km., E. R.“, pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

2.4.2. R. Š. ir R. J. pateikus tikrą dokumentą – 1960 m. liepos 30 d. santuokos sudarymo įrašo Nr. 173 kopiją dėl V. V. ir P. V. santuokos, – kurio tikrumą 2010 m. birželio 14 d. patvirtino (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja A. B. vardiniu spaudu, parašu ir apskritu (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus antspaudu, J. A. priėmė šį tikrą dokumentą ir savo ranka užrašė žinomai tikrovės neatitinkantį rankraštinį įrašą,,2003.12.31 sutikrinta žemėtv. J. A.“, pasirašė ir uždėjo (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) antspaudą, taip suklastodama šio dokumento gavimo datą atgaline data, ir šį suklastotą tikrą dokumentą įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29.

2.4.3. R. Š. ir R. J. pateikus pagamintą netikrą dokumentą – tariamai 2003 m. gruodžio 31 d. pateiktą V. V. pareiškimą, kuriame nurodoma, jog prašoma neatkurti nuosavybės teisių, nes neapsisprendė dėl lygiaverčių žemės sklypų, J. A. priėmė pagamintą netikrą dokumentą, ant jo uždėjo spaudą, patvirtinantį dokumento gavimą, ir jame savo ranka užrašė žinomai tikrovės neatitinkančius rankraštinius įrašus: dokumento gavimo datą,,2003.12.31“ ir gavimo registracijos numerį,,V-84“, ir pasirašė jame, taip suklastodama šio tariamai pateikto dokumento gavimo datą, ir jį įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29.

2.4.4. R. Š. ir R. J. pateikus pagamintą netikrą dokumentą – tariamai pateiktą 2003 m. gruodžio 31 d. V. V. paaiškinimą, kuriame nurodoma, jog,,jos tėvas E. J. R., pasak mamos pasakojimų, mirė (duomenys neskelbtini)“, priėmė šį pagamintą netikrą dokumentą, uždėjo spaudą, patvirtinantį dokumento gavimą, ir jame savo ranka užrašė žinomai tikrovės neatitinkančius rankraštinius įrašus: dokumento gavimo datą,,2003.12.31“ ir gavimo registracijos numerį,,V-85“, ir pasirašė jame, taip suklastodama šio tariamai pateikto dokumento gavimo datą, ir jį įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29.

2.4.5. R. Š. ir R. J. pateikus pagamintą netikrą dokumentą – tariamai pateiktą 2009 m. rugsėjo 28 d. V. V. prašymą, kuriame nurodoma, jog prašoma paruošti pažymą dėl nuosavybės teises įrodančių dokumentų, priėmė šį pagamintą netikrą dokumentą, uždėjo spaudą, patvirtinantį dokumento gavimą, ir jame savo ranka užrašė žinomai tikrovės neatitinkančius rankraštinius įrašus: dokumento gavimo datą,,2009.09.28“ ir gavimo registracijos numerį,,V-4“, ir pasirašė jame, taip suklastodama šio tariamai pateikto dokumento gavimo datą, ir jį įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29.

2.4.6. R. Š. ir R. J. pateikus pagamintą netikrą dokumentą – 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymą, kurioje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčia pažymi, jog V. V., E. J. R. ir V. M. V. duktė, buvo tariamai pakrikštyta (duomenys neskelbtini) bažnyčioje 1930 m. liepos 10 d., priėmė šį pagamintą netikrą dokumentą ir jį įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29.

2.5. Taip J. A. iš žinomai tikrovės neatitinkančių suklastotų tikrų bei pagamintų netikrų dokumentų suformavo E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29 ir neteisėtai atgaline data parengė 2009 m. spalio 2 d. pažymą Nr. 2734, kurioje įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pagal V. V. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog ji turi teisę atsikurti nuosavybę į 80 ha žemės, priklausiusios E. R., nors faktiškai E. R. iki nacionalizacijos, remiantis 1938 m. gruodžio 5 d. duomenimis, priklausė tik 27,1289 ha žemės, šią pažymą pateikė pasirašyti skyriaus vedėjui D. V., jam pasirašius, neteisėtai tęsė nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir neteisėtai suformuotą E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29 tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., pateikė VĮ Žemėtvarkos instituto specialistams. Jiems 2010 m. rugpjūčio 12 d. apskaičiavus žemės vertę, parengus dokumentus, anksčiau nurodytų žinomai tikrovės neatitinkančių suklastotų tikrų bei pagamintų netikrų dokumentų pagrindu buvo suformuota byla,,Išvados parengimui dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Tuoj po to J. A. parengė išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. IŠ-14-2 projektą ir jį pateikė pasirašyti skyriaus vedėjui D. V., o jam pasirašius, J. A. neteisėtai tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. Ž14-115,,Dėl išvadų žemės (miško) perdavimo neatlygintinai nuosavybėn priėmimo (duomenys neskelbtini) rajone“, kurį parengė ir suderino teisininkė D. V., nesuprantanti savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio, ir savo parašu patvirtino skyriaus vedėjas D. V., V. V. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko E. R. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone: į 59,49 ha žemės, 85 451 Lt (24 737,89 Eur) vertės, 10,88 ha miško, 13 280 Lt (3846,15 Eur) vertės, ir 9,63 ha vandens telkinio, 12 519 Lt (3625,75 Eur) vertės, t. y. V. V. įgijo turtinę teisę į didelės – 111 250 Lt (32 220,23 Eur) vertės svetimą turtą.

2.6. Tuoj po to J. A., siekdama apgaule per V. V. įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, 2010 m. rugpjūčio 17 d. parengė raštą Nr. 14-R5-100-(1.7), o jį pasirašius skyriaus vedėjui D. V., minėtą išvadą persiuntė (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriui nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti. Tuo metu R. Š., veikdamas kartu su R. J., 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. IŠ-14-2 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo V. V. neatlygintinai nuosavybėn pardavė 2010 m. rugsėjo 2 d. V. K. (K.) už 64 411,49 Eur (222 400 Lt) ir šios išvados Nr. IŠ-14-2 pagrindu V. V. vardu buvo suprojektuoti miško sklypai (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime: 9,86 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4,10 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) kaime – 2,60 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) kaime – 81,60 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti konkrečių nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo momentų, dėl šių veikų padarymo momentų kyla abejonių (pažymėta, kad veikos galėjo būti padarytos iki 2010 m. birželio 29 d., kol dar galiojo BK 95 straipsnio redakcija, nustačiusi trumpesnius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus) ir, vadovaujantis BPK 44 straipsnio 6 dalimi, šiuo atveju taikytina iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi BK 95 straipsnio redakcija (2003 m. balandžio 10 d. įstatymas (nuo 2003 m. gegužės 1 d.)), už apysunkio nusikaltimo padarymą nustačiusi aštuonerių metų, už sunkaus – dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos ir 2010 m. birželio mėn., dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nustatytų ir padarytų nusikalstamų veikų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baigėsi 2018 m. birželio mėn., o BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos – 2020 m. birželio mėn. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl baudžiamoji byla J. A. dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, R. Š. dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, ir R. J. dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo nutraukiama.

4. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, nusprendė, kad šių veikų dalykas – 64 411,49 Eur – pagrįstai pripažintas konfiskuotinu turtu. Kartu, įvertinęs aplinkybę, kad iš R. Š. civilinėje byloje V. K. yra priteista 7240,50 Eur, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš R. Š. konfiskuota 32 205,75 Eur, pakeisti ir sumažinti iš R. Š. konfiskuotiną sumą civilinėje byloje iš jo priteista suma – iki 24 965,25 Eur.

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu J. A., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalis dėl jos nuteisimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Šioje byloje buvo pažeistas teisingumo principas, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 63 straipsnis, 68² straipsnis), o teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip pat padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai – BPK 3 straipsnio, 7 straipsnio, 20 straipsnio 1–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 50 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai, pažeisti kaltinamojo teisės į tinkamą gynybą, nešališkumo, objektyvumo ir teisingumo principai, neteisingai įvertintos bylos aplinkybės, netinkamai ir sunkinančia prasme aiškinti įstatymai, jie taikyti pažeidžiant materialiosios teisės normas. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, neteisingai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalies bei 228 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog J. A. veiksmuose yra šių veikų sudėčių požymių. Šioje baudžiamojoje byloje J. A. priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principai, kadangi kaltinamoji turėjo įrodinėti savo nekaltumą, o visos abejonės, kurias būtų galima pašalinti atlikus papildomus tyrimo veiksmus, buvo aiškinamos jos nenaudai. Rungimosi principas buvo pažeistas ir dėl to, kad, byloje tenkinant prokuratūros prieštaravimus, gynybos prašymai buvo atmetami, o byloje esantys kaltinamąją teisinantys duomenys nuosprendyje neanalizuoti ir nevertinti, be to, nuo gynybos kaltinimo pusės iniciatyva ir teismo sprendimu nušalintas J. A. pasirinktas gynėjas.

5.2. Pažymėtina, kad ši byla, kaltinant J. A. nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, padarymu, pirmosios instancijos teisme nagrinėta antrą kartą. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-14-557/2019 tenkino J. A., jos gynėjo advokato A. Jokūbausko bei kitų nuteistųjų apeliacinius skundus ir panaikino Plungės apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d. apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-474/2018 tuo pagrindu, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tačiau bylą iš naujo privalėjęs nagrinėti Plungės apylinkės teismas netyrė visų faktinių duomenų iš naujo, rėmėsi teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant bylą teisme pirmą kartą duotais liudytojų K. K., K. Z., N. V., R. R., R. J., A. V., G. K., A. B. parodymais, taip pat ir liudytojų, kurie net nebuvo apklausti teismo posėdyje, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (V. K., R. J., A. V., L. V., E. L., A. U., R. K., K. Ž., K. K., A. B., A. B.). Taigi Plungės apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi šališko teismo ištirtais duomenimis ir pripažino juos tinkamais įrodymais, o tai leidžia daryti išvadą, kad antrą kartą baudžiamąją bylą, kurioje J. A. kaltinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, vėl išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į J. A. ir jos laisva valia pasirinkto gynėjo advokato A. Jokūbausko, kuris 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartimi buvo nušalintas nuo nuteistosios gynybos, apeliacinio skundo esminius argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, ir 5 dalis, selektyviai vertino faktinius duomenis, o tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Taigi, nors ir sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 54–58 punktų motyvais dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, manytina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti nuosprendžiai naikintini ir byla turėtų būti iš naujo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti bylą tiek, kiek to prašyta J. A. ir jos laisva valia pasirinkto gynėjo advokato A. Jokūbausko apeliaciniame skunde, kuris paduotas BPK 312 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. BPK 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisė pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Kasatorė šią teisę įgyvendino dar 2016 m. lapkričio 28 d. pasirinkdama advokatą A. Jokūbauską ginti jos pirmosios instancijos teisme. Tačiau Plungės apylinkės teismo teisėja K. Vorienė 2019 m. kovo 28 d. nutartimi tenkino kaltinimą byloje palaikančios prokurorės D. Stonienės prašymą ir praėjus nuo gynybos pradžios procese net dvejų metų keturių mėnesių terminui nušalino A. Jokūbauską nuo J. A. gynybos motyvuodama tuo, jog advokatas A. Jokūbauskas 2016 m. spalio 13 d. baigtame ikiteisminiame tyrime gynė pagal BK 229 straipsnį įtariamą D. V. (konstatuota, kad J. A. interesai prieštarauja šioje byloje to paties gynėjo anksčiau atstovauto D. V. interesams). Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartimi tais pačiais argumentais bylą nagrinėjant apeliacine tvarka taip pat nušalino advokatą A. Jokūbauską nuo J. A. gynybos nepaisydamas to, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, o apeliacinis skundas buvo surašytas ir pasirašytas tiek J. A., tiek ir jos laisva valia pasirinkto gynėjo advokato A. Jokūbausko. Pažymėtina, kad Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi priimtas sprendimas dėl J. A. gynėjo nušalinimo buvo neatsiejamas nuo aplinkybių ištyrimo ir vertinimo apeliaciniame procese dalykas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to pasisakė tik nuosprendžio 52 punkte, nurodydamas, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 6 d. nutartimi konstatavo, jog advokatas A. Jokūbauskas nuo šios baudžiamosios bylos nušalintas pagrįstai. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 6 d. nutartimi nuteistosios J. A. ir jos gynėjo A. Jokūbausko skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutarties paliko nenagrinėtą. Taigi Klaipėdos apygardos teismas visiškai netyrė ir nepasisakė dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties pagal apeliacinio skundo 1–11 punktuose išdėstytus argumentus.

5.5. Be to, 2019 m. kovo 28 d. žemesniojo teismo nutartimi eliminuojant J. A. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalimi garantuotą teisę turėti savo pasirinktą advokatą bei BPK 50 straipsnio 2 dalimi garantuotą teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją, o advokatui A. Jokūbauskui eliminuojant teisę atlikti BPK 48 straipsnyje reglamentuotas pareigas savo ginamajai, buvo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, todėl jie turėjo teisę paduoti aukštesniajam teismui skundą dėl tokios žemesniojo teismo nutarties. Teisėja K. Vorienė nepagrįstai konstatavo, kad jos priimta nutartis neskundžiama, todėl pažeidė pirmiau nurodytas įstatymo normas.

5.6. Taip pat pažymėtina, kad J. A. byla dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį teismuose nagrinėjama nuo 2017 m. sausio mėn. Visą šį laikotarpį J. A. gynė jos pačios pasirinktas gynėjas A. Jokūbauskas. Be to, J. A. yra nagrinėjimo teisme dalyvė (BK 22 straipsnis), o D. V. toks niekada nebuvo. Iki to momento, kai prokurorė D. Stonienė 2016 m. spalio 11 d. ikiteisminį tyrimą D. V. reabilituojančiais pagrindais nutraukė, jis turėjo ikiteisminio tyrimo dalyvio, įvardyto įtariamuoju, statusą (BPK 21 straipsnis). Ikiteisminiame tyrime jį gynė advokatas A. Jokūbauskas. Prokurorės D. Stonienės 2016 m. spalio 11 d. priimto procesinio sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą D. V., kuris ir šiuo metu galioja, pasekmės tiesiogiai susijusios su advokato A. Jokūbausko ir įtariamojo statusą turėjusio D. V. teisinio santykio dėl pastarojo gynybos pasibaigimu. Taigi D. V. nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo negali turėti jokio intereso dėl teisme pradėtos nagrinėti bylos eigos ir jos išsprendimo. Teisme jis neturi procesinio suinteresuotumo ir buvo šaukiamas į bylą tik kaip liudytojas, todėl turėjo vienintelę pareigą bei interesą šioje teisminėje institucijoje – duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Nuteistosios J. A. santykis su liudytoju D. V. teisme galėjo būti siejamas tik su pastarojo parodymų išklausymu bei galimų klausimų jam uždavimu ir interesų konfliktas (prieštaravimas) čia neįmanomas. Taigi nei laiko, nei J. A. ir D. V. teisinių statusų retrospektyvoje tarp jų interesų konflikto nebuvo ir negalėjo būti jokių prieštaravimų, kurie BPK 61 straipsnio prasme būtų riboję advokatui A. Jokūbauskui teisę ir pareigą baudžiamojoje byloje ginti J. A., o jai byloje būtų riboję galimybę savo valia pasirinkti šį gynėją. Pažymėtina, kad dar 2019 m. kovo 22 d. teisiamojo posėdžio metu J. A. kategoriškai prieštaravo dėl jos pasirinkto advokato A. Jokūbausko nušalinimo nuo jos gynybos. Taigi advokato A. Jokūbausko nušalinimas nuo J. A. gynybos buvo nepagrįstas bei neteisėtas ir esmingai prieštarauja J. A. teisėtų interesų dėl efektyvios gynybos procese jos pačios pasirinkimu įgyvendinimui.

5.7. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs prokurorės D. Stonienės prašymą dėl kaltinamosios J. A. gynėjo advokato A. Jokūbausko nušalinimo nuo pastarosios gynybos, esmingai pažeidė įtvirtintą rungtyniškumo teisme principą (BPK 7 straipsnis) bei eliminavo J. A. teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją (BPK 50 straipsnio 2 dalis). Taip pirmosios instancijos teismas parodė aiškų procesinį šališkumą ir tai yra pagrindas panaikinti 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. Be to, Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija pati pateko į interesų konfliktą, nes, priimdama 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartį dėl apeliantės gynėjo advokato A. Jokūbausko nušalinimo, prarado galimybę patikrinti bylą tiek, kiek to prašyta apeliaciniame skunde, ir apie tai argumentuotai pasisakyti priimtame galutiniame procesiniame dokumente (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliacinį skundą padavė jį surašęs ir pasirašęs J. A. pasirinktas gynėjas advokatas A. Jokūbauskas, apie tai 2022 m. sausio 28 d. nuosprendyje nutylėta. Tokie apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos veiksmai kelia pagrįstų abejonių jos nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nušalinus nuo J. A. gynybos pasirinktą gynėją advokatą A. Jokūbauską, buvo pažeistas kasatorės teisės į gynybą užtikrinimas (BPK 10 ir 48 straipsniai), o tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Be kita ko, tai lėmė BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės į teisingą, nepriklausomą ir nešališką baudžiamosios bylos išnagrinėjimą pažeidimą, teisingo sprendimo priėmimą. Buvo suvaržytos kasatorės įstatymų garantuotos teisės į tinkamą teisinę gynybą ir tai laikytina esminiais BPK pažeidimais. Nuo advokato A. Jokūbausko nušalinimo momento 2019 m. kovo 28 d. visi bylose ištirti faktiniai duomenys nelaikytini įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis (BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalys), o tai reiškia, kad šioje baudžiamojoje byloje neįrodyta, jog kasatorė padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

6. Kasaciniu skundu R. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjas advokatas Robertas Skėrys prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. Š. taikytas konfiskavimas. Kasatoriai skunde nurodo:

6.1. Klaipėdos apygardos teismas, konstatavęs, kad baudžiamoji byla, suėjus apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, turi būti nutraukta, ir kartu pripažindamas kasatorių kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Skundžiamame Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje tiesiogiai konstatuota, kad kasatorius padarė kaltinamajame akte nurodytus nusikalstamus veiksmus (BK 182 straipsnio 2 dalis ir 300 straipsnio 3 dalis). Skundžiamų teismų nuosprendžių išvados dėl kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas buvo padarytos pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti, ar kasatorius nusikalstamos veikos padarymu buvo kaltintas pagrįstai. O kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio, aprašydamas kasatoriaus neva padarytus nusikalstamus veiksmus, teismas akivaizdžiai neapsiribojo „pagrįsto kaltinimo“ teiginiais. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai įvardijami kasatoriaus padaryti nusikalstami veiksmai, kaltės forma, taigi kasatorius buvo tiesiogiai įvardytas kaip padaręs nusikalstamą veiką. Antra, kasatoriaus nekaltumo prezumpcijos pažeidimas šios bylos kontekste pasireiškė tuo, kad kasatoriaus neva padaryti nusikalstami veiksmai buvo konstatuoti vien remiantis netiesioginiais įrodymais, kurių vertinimas buvo atliktas šiurkščiai pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Be kita ko, tai lėmė, kad kasatoriaus kaltė, padarius jam inkriminuotas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, žemesnės instancijos teismų nebuvo konstatuota pagal įstatymą.

6.2. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad kasatorius su kitais kaltinamaisiais veikė bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), neatskleidė kasatoriaus veikoje subjektyviųjų ir objektyviųjų bendrininkavimo požymių. Teismų išvados, esą nusikalstama veika buvo padaryta kaltinamiesiems bendrininkaujant, buvo grindžiama netiesioginiais įrodymais, o gauti tarpiniai faktai buvo itin fragmentiški ir pernelyg nutolę, kad patvirtintų kaltinamųjų bendrininkavimą, todėl teismai išvadas dėl kaltinamųjų veikimo bendrininkaujant grindė prielaidomis, o ne logiškomis išvadomis. Taigi teismų priimti skundžiami nuosprendžiai buvo priimti iš esmės pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismų nepagrįstos išvados dėl kasatoriaus veikimo su kitais kaltinamaisiais bendrininkų grupe buvo neteisėtos ir neatitiko byloje esančių įrodymų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo grindė netiesioginiais įrodymais bei epizodiniais kasatoriaus veiksmais, kai šis supažindino J. V. su R. J. ir vežė V. V. į notarų biurą. O kasatoriaus veikimas bendrininkų grupe su kitais kaltinamaisiais, susitarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, subjektyvieji bendrininkavimo požymiai apskritai bylą nagrinėjusių teismų nebuvo atskleisti. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis teigė, kad jo kaltė padarius inkriminuotus nusikaltimus ir veikimas bendrininkų grupe buvo konstatuoti vien remiantis netiesioginiais įrodymais, konstatavo, esą kasatoriaus padarytas nusikalstamas veikas ir veikimą bendrininkų grupe patvirtina įrodymų visuma, tačiau kokie konkrečiai įrodymai patvirtina kasatoriaus dalyvavimą padarant nusikaltimus ar veikiant bendrininkų grupe, apeliacinės instancijos teismas taip ir nenurodė.

6.3. Pažymėtina, kad nebuvo nustatytas kaltinamųjų susitarimas veikti bendrai. Teismų skundžiamuose nuosprendžiuose nebuvo nustatyta, kad J. A., R. J. ir kasatorius veikė bendru susitarimu, organizuotai, kada nors bent vienu epizodu būtų pasiskirstę vaidmenis ir (ar) užduotimis. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad kasatorius būtų dalyvavęs aptariant, suderinant svarbiausius numatomos bendros nusikalstamos veikos momentus, kad jis su J. A. ir R. J. būtų aptarę kokį nors veiklos planą, pasiskirstę vaidmenimis, sutarę ar apskritai susitarę veikti bendrai. Galiausiai byloje nebuvo surinkta nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kad kasatorius R. Š., R. J. būtų pažįstami su J. A. ar kad būtų susitarę veikti bendrai. Teismų išvados dėl kaltinamųjų bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką padarytos remiantis vien prielaida, kad J. A. galėjo prieiti prie informacijos apie žemės savininkus, neatkūrusius nuosavybės teisių, taigi ir galėjo šią informaciją perduoti kitiems asmenims. Akivaizdu, kad vien šis tarpinis faktas nepatvirtina, jog kaltinamieji, veikdami bendrininkų grupe, padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apskritai nebuvo atskleisti objektyvieji ir subjektyvieji kaltinamųjų veikimo bendrininkų grupe požymiai. O apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvados, esą kaltinamieji veikė bendrininkų grupe, buvo teisėtos. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylą į E. R. žemę kaltinamoji J. A. vykdė tiesioginiu (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo D. V. nurodymu nuo 2009 m. rudens. Tai suponuoja išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neužtikrino kasatoriaus teisių į apeliaciją.

6.4. Taip pat žemesniųjų instancijų teismai, konstatuodami kasatoriaus kaltę, neatskleidė nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, t. y. konkrečių R. Š. veiksmų ir vaidmens darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių. Tai lėmė kaltinamojo teisės žinoti, už kokių neteisėtų veiksmų atlikimą jis buvo pripažintas kaltu, suvaržymą (Konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalių, BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimai). Teismai nustatė, jog kasatoriaus R. Š. vaidmuo parduodant žemės išvadą buvo tik epizodinis, tačiau nenustatė, kurio iš kaltinamųjų vaidmuo tarpininkaujant tarp žemės išvados pirkėjo V. K. ir savininkės V. V. buvo pagrindinis, o kurio – tik antraeilis. Teismai neišsiaiškino, iš ko ir kokiu būdu buvo gauta žemės išvada, kaip ji buvo perduota J. V. ir (ar) R. J., kaip ir kas suorganizavo žemės išvados išdavimą ir nuosavybės teisių atkūrimo bylos suformavimą, kodėl iš 27,1289 ha E. R. turėtos žemės buvo atkurta net 80 ha ir būtent (duomenys neskelbtini) rajone, kur veiklą vykdė V. K. valdoma UAB „I.“. Byloje nebuvo nustatyta ir tai, kas siejo V. K. ir (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovą D. V.. Be kita ko, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. V. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo atliekamų veiksmų esmės, pobūdžio ir reikšmės, negalėjo jų valdyti, tačiau byloje taip ir liko neatskleista, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis (duomenys neskelbtini) skyriui 2001 m. gruodžio 28 d., 2003 m. gruodžio 31 d., 2009 m. rugsėjo 28 d. buvo teikti V. V. pasirašyti prašymai.

6.5. Teismai taip pat neatskleidė, kaip objektyviai pasireiškė kasatoriaus veiksmai šiam neva vykdant BK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad kasatorius su nuteistuoju R. J. per V. V. (R. J. kaimynę) tariamos E. R. teisių perėmėjos V. V. vardu parengė prašymą Lietuvos centriniam archyvui. Tačiau byloje apklausti liudytojai šių teismų išvadų nepatvirtino. Teismų išvados, esą kasatorius, veikdamas kartu su R. J., pagamino netikrą dokumentą – 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymą, yra nepagrįstos. Be to, abejotina ir pačios sakramento pažymos įrodomoji reikšmė baudžiamajai bylai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos 14 punktu, bažnytinė Krikšto sakramento pažyma negalėjo būti laikoma V. V. (V.) ir E. R. giminystės ryšį patvirtinančiu dokumentu. Priešingai, į nuosavybės teisių atkūrimo bylą privalėjo būti pateiktas pretendentės V. V. (V.) gimimo akto išrašas, kuriuo būtų galima nustatyti, kad pretendentė V. V. yra mirusio savininko duktė. Byloje nebuvo nustatyta, kad kasatorius prisidėjo ir prie kitų dokumentų, kurių gavimą patvirtino J. A., suklastojimo, t. y. jų pateikimo J. A.. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi pagrindiniai registracijos žurnalai yra dingę, todėl įrašų autentiškumo juose neįmanoma nustatyti. Pažymėtina, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius prisidėjo prie dokumentų klastojimo. Taigi, vien tai, kad buvo nustatyta, jog dokumentai buvo klastojami R. J., nesudarė pagrindo kaltu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį pripažinti kasatorių.

6.6. Klaipėdos apygardos teismas taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnį ir padarė esminį BPK 94 straipsnio pažeidimą, kadangi nepagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskavimą. Pirma, pažymėtina, kad kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo buvo konstatuota pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą, todėl konfiskavimas negalėjo būti taikomas. Antra, nuosprendžiu neskyrus bausmės, negalėjo būti skiriamas ir turto konfiskavimas. Atsižvelgiant į tai, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams nėra skiriama bausmė, nėra pagrindo taikyti ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad visi kaltinamieji nusikalstamą veiką padarė už piniginį atlygį. Vis dėlto bylos duomenimis nebuvo nustatyti visi konfiskavimo taikymui reikšmingi klausimai – t. y. J. A. gautas atlyginimas. Teismams nenustačius šios aplinkybės, lėšų konfiskavimo klausimas negalėjo būti taikomas tik R. J. ir R. Š., netaikant jo J. A.. Pažymėtina ir tai, kad teismai apskritai nenustatė, kad R. Š. būtų gavęs bent kokią turtinę naudą iš nusikalstamos veikos, todėl skundžiamų nuosprendžių išvados, kad turtinė teisė apgaule buvo įgyta už atlygį, yra iš esmės neteisingos.

7. Kasaciniu skundu R. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiai naikintini dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų, kurie suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse, 303–307 straipsniuose (tarp jų ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte), 331 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų.

7.2. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 54–58 punktų argumentais dėl R. J. suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, tačiau manytina, kad teismas nepagrįstai R. J. pritaikė baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, kurios taikymas galimas tik nustačius byloje aplinkybes, įrodančias ar pagrindžiančias nusikalstamų veikų padarymą. Tokių aplinkybių nustatymas atliekamas tinkamai teisme vertinant įrodymus ir jais vadovaujantis priimant motyvuotas bei argumentuotas išvadas, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl R. J. skundo motyvų savo išvadų nepateikė, apsiribojo deklaratyviu konstatavimu aprašydamas nustatytas veikas ir nepagrįsdamas šių vertinimų. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

7.3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių bendrininkavimo požymių, nenurodė J. A., R. J., R. Š. bendrininkavimo aplinkybių. Apkaltinamojo nuosprendžio teiginiai, neva J. A. priiminėjo dokumentus iš R. Š. ir R. J., yra deklaratyvūs, jų nepatvirtina jokie bylos faktiniai duomenys. Analogiškai abiejų instancijų teismai konstatavo dėl kitų dokumentų (2001 m. gruodžio 28 d. V. V. prašymo, 2003 m. gruodžio 31 d. V. V. pareiškimo, 2009 m. rugsėjo 28 d. V. V. prašymo, 1960 m. liepos 30 d. santuokos sudarymo įrašo Nr. 173 kopijos), t. y. kad juos neva pateikė R. J.. Byloje nenustatyta, kuo pasireiškė kiekvieno iš bendrininkų poelgis, kokiomis aplinkybėmis veika buvo padaryta, ar nenutolęs priežastinis ryšys tarp kaltininkų pastangų ir dokumento suklastojimo fakto, ar vien jų veiksmai dėsningai nulėmė nusikalstamos veikos rezultatą.

7.4. Taip pat pažymėtina, kad nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausti asmenys, kurie davė reikšmingus R. J. kaltę paneigiančius parodymus, R. J. taip pat pateikė konkrečius savo veiksmų ir motyvų paaiškinimus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymų nuosprendyje neaprašė, nenurodė, kaip išsprendžia prieštaravimus tarp šių parodymų ir nuosprendyje aprašytų kitų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų, nurodytų apeliaciniame skunde, neištaisė ir taip neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Be kita ko, taip buvo pažeista ir R. J. teisė į gynybą, kadangi nežinodamas teismo motyvų jis neturėjo galimybės motyvuotai prieštarauti ir pateikti dėl jų savo argumentų.

7.5. Byloje turėjo būti pateikti tiek faktiniai, tiek teisiniai motyvai, kadangi baudžiamojoje byloje apklausti L. V., V. K., kurie atliko veiksmus, identiškus nurodytiems kaltinamajame akte: rašėsi įvairiuose dokumentuose, įgijo turtinę teisę į nuosavybės atkūrimą, teises pirko ar pardavė, veikė pagal įgaliojimą. Bylos aplinkybių kontekste buvo reikšminga tai, kodėl vienų asmenų identiški veiksmai laikomi nusikaltimu, o kitų – ne. Analogiškai turėjo būti pateikti motyvai, kodėl vienų asmenų parodymai laikomi labiau patikimais negu kitų. Nebuvo pateikti motyvai, kodėl teismas vadovaujasi kaip patikimais L. V. parodymais, nors, bylos duomenimis, yra atlikę veiksmus, identiškus nurodytiems kaltinamajame akte. L. V. yra įgijusi didelės vertės butą Vilniaus mieste, iš prekybos teise į nuosavybės atkūrimą gavo pajamų.

7.6. Be to, abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą ir priimdami nuosprendį bei vertindami R. J. ir L. V. parodymus, visiškai ignoravo, kad L. V. yra suinteresuota bylos baigtimi, jos veiksmuose buvo nustatyta nusikaltimo sudėtis, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas įstatyme nenurodytais pagrindais. Teismai nepagrįstai ignoravo R. J. teikiamus duomenis ir įrodymus apie tai, kad L. V. pati iki susipažįstant 2008 m. aktyviai dalyvaudavo padedant (ir tarpininkaujant) asmenims atsikurti nuosavybės teisę, būtent – dirbdama (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos brigadoje ieškodavo pagyvenusių asmenų, su jais pagal iškvietimus suteikdama pagalbą kaip felčerė išsikalbėdavo, klausinėdavo jų apie atsikurtą nuosavybę ir siūlydavo savo arba kito asmens pagalbą padedant ją atsikurti. Taigi L. V., apklausiama kaip liudytoja, de facto (faktiškai) davė parodymus apie savo pačios padarytą nusikalstamą veiką. L. V. parodymai yra vienintelis įrodymas R. J. atžvilgiu, dėl to šie parodymai negalėjo būti vertinami kaip patikimas ir leistinas įrodymų šaltinis. Taigi teismai, pripažindami L. V. parodymus patikimais ir pripažindami L. V. liudytoja, pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalis ir 78 straipsnį.

7.7. Kaltinamajame akte nenurodyti jokie R. J. veiksmai, sudarantys nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, sudėtį. T. y. nenurodyta, kad R. J. būtų įrašęs neteisingus duomenis į kokį nors dokumentą, pakeitęs tikro dokumento turinį, pagaminęs netikrą dokumentą. Taip pat kaltinamajame akte nenurodyta, kad R. J. būtų ką nors suklaidinęs, pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją, kad įgytų svetimą turtinę teisę arba turtą. T. y. R. J. neatliko veiksmų, kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstamos veikos vykdymas. Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai teisės turėtojas ar valdytojas perleidžia ją kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtine teise naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Teisė į nekilnojamąjį turtą nebuvo atkurta R. J., todėl kaltinimas svetimos turtinės teisės neteisėtu įgijimu neįrodytas. Taip pat R. J. nekaltinamas tuo, kad būtų kam nors padėjęs padaryti nusikalstamą veiką ar organizavęs nusikalstamos veikos padarymą. T. y. skundžiamu nuosprendžiu visiškai nebuvo įvykdytas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimas pateikti išvadas ir motyvus dėl bylos faktų. Dėl to konstatuotina, kad BPK reikalavimus atitinkantis nuosprendis byloje nebuvo surašytas.

7.8. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad dėl kaltinime nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo R. J. bendravo su J. A. ar kitais asmenimis, turinčiais įgaliojimus vykdyti procesą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Teismas savo išvadas, kad R. J. neva dalyvavo parengiant ir pateikiant 2001 m. gruodžio 28 d. V. V. prašymą, 2003 m. gruodžio 31 d. V. V. pareiškimą, 2009 m. rugsėjo 28 d. V. V. prašymą, pateikiant 1960 m. liepos 30 d. santuokos sudarymo įrašo Nr. 173 kopiją, grindė L. V. parodymais. Tokios teismo išvados aiškiai nepagrįstos. Atsižvelgiant į L. V. prieštaringus parodymus, suinteresuotumą duoti melagingus parodymus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl jai nutraukto ikiteisminio tyrimo, taip pat į tai, kad aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinti L. V. dirba (duomenys neskelbtini) ir susipažįsta su įslaptinta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymu, turėtų būti skiriamas L. V. tyrimas poligrafu, užduodant jai atitinkamus kasaciniame skunde nurodytus klausimus. Pažymėtina, kad toks R. J. prašymas apklausti L. V. poligrafu nepagrįstai ir nemotyvuotai buvo atmestas. Liudytojas V. K., priešingai nei konstatavo abiejų instancijų teismai, nenurodė jokių duomenų, kad R. J. būtų dalyvavęs perleidžiant V. V. nuosavybės teisę – nei nuosavybės teisės atkūrimo procese, nei ją perleidžiant. Nors V. K. perpasakojo jam tariamai R. Š. sakytus žodžius, kad su V. V. nuosavybės atkūrimu susijęs R. J., teismo posėdyje R. Š. šių parodymų nepatvirtino.

7.9. Taip pat buvo padarytas esminis BPK 44 straipsnio 8 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Pažymėtina, kad yra esminių prieštaravimų tarp specialisto išvados (kurioje konstatuojama, kad 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymoje įrašus darė R. J.) ir kitų bylos duomenų, kad pažymoje yra autentiškas katalikų bažnyčios antspaudas ir R. J. pažymos surašymą neigia, bei nėra atliktas tyrimas dėl kunigo J. J. parašo. Tai prieštarauja ekspertizės atlikimo metodikai, kadangi asmens, kurio vardu pasirašyta, autentiškas parašas nebuvo sugretintas su tiriamuoju parašu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti prašymus paskirti teismo ekspertizę, užduodant ekspertams kasaciniame skunde (9 lapas) nurodytus klausimus. Taip abiejų instancijų teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalį, BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 8 dalį, kadangi atsisakė kviesti liudytoją – teismo ekspertą ir pavesti jam atlikti dokumentų techninę (duomenys neskelbtini) bažnyčios antspaudo ekspertizę. Atsisakymas tirti vienintelį objektyvų įrodymą – bažnyčios antspaudą ir vietoj to išvadų darymas remiantis suinteresuotos bylos baigtimi liudytojos L. V. parodymais prieštarauja baudžiamojo proceso tikslams išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, taip pat pažeidžia R. J. teisę į gynybą. Dėl to buvo suvaržytos R. J. teisės ir neteisingai išnagrinėta baudžiamoji byla.

7.10. Abiejų instancijų teismai taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad, kalbant apie BK 182 straipsnio 2 dalį, privalo būti atribotas baigtas sukčiavimas nuo nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimo (BK 189 straipsnio 2 dalis) ir nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo (BK 216 straipsnio 1 dalis). Sandoriai su atkurtomis teisėmis į nekilnojamąjį turtą yra atliekami po to, kai tokios teisės yra įgytos ir sukčiavimas yra baigtas. Šiuo atveju asmuo įgyja atkuriamą teisę į nuosavybę nuo pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų surašymo momento ir gali ja disponuoti ją perleisdamas kitiems asmenims. Sukčiavimo įgyjant atkuriamas nuosavybės teises baigtumo momentas yra pažymų apie nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus surašymo momentas. Kaltinime nurodytos pažymos dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų surašytos. Atitinkamai, sudarant tolesnius sandorius su atkuriamos nuosavybės teisės perleidimu, apgaulė prieš atkuriamą nuosavybės teisę suteikiantį asmenį nėra naudojama ir nuosavybės teisė kaskart pakartotinai nėra vėl įgyjama iš naujo, todėl vėlesni sandoriai su atkurtomis nuosavybės teisėmis neatitinka sukčiavimo sudėties. Kadangi R. J. neatkūrė nuosavybės teisių savo vardu, turtinė teisė apgaule nebuvo įgyta. Tarpininkavimas perparduodant teisę į nuosavybės atkūrimą, veikimas pagal įgaliojimą, kitokie veiksmai su nuosavybės teise, kuri jau pripažinta kaip įrodyta, neturi apgaulės požymių ir negali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Be to, aplinkybę, kad 2010 m. rugsėjo 2 d. R. J. ir R. Š. gavo iš V. K. 222 400 Lt, paneigia R. J. pase esanti Baltarusijos Respublikos daugkartinė viza, iš kurios matyti, kad 2010 m. rugsėjo 2 d. R. J. buvo Baltarusijos Respublikoje ir įtarime nurodytų veiksmų atlikti negalėjo.

7.11. Dėl BK 300 straipsnio 3 dalies pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, jog visas pažymos tekstas kartu su jo turiniu ir uždėtas bažnyčios spaudas būtų suklastoti ar tekstas atspausdintas bei spaudas uždėtas ne kunigo J. J.. Visas kaltinimas R. J. paremtas tik specialisto išvada, kuria keletą ranka rašytų skaičių ir tris nepilnus žodžio fragmentus tyręs rašysenos ekspertas pripažino kaip padarytus R. J.. Tokia aplinkybių visuma leidžia neabejotinai teigti, kad nepakanka įrodymų konstatuoti, jog 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymą pagamino ir suklastojo R. J.. Be to, net pripažinus, kad 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažyma tariamai galėjo būti suklastota, ji neatitinka dokumento sąvokos, kadangi, pirma, dokumentas sudarytas juridinio asmens, kuris veikia eksteritoriniu principu ir atskiri jo veiklos aspektai nepatenka į Lietuvos Respublikos jurisdikciją; antra, su šiuo dokumentu Lietuvos įstatymai nesieja jokių teisinių pasekmių. Lietuvos Respublika katalikų bažnyčios veiklos atžvilgiu nustatė ribotą jurisdikciją, todėl katalikų bažnyčios dokumentai negali būti vertinami pagal jų atitiktį Lietuvos Respublikos įstatymams, išskyrus atvejus, kai įstatymai imperatyviai su katalikų bažnyčios dokumentais sieja teisines pasekmes. Šiuo atveju tai nebuvo nustatyta. Be to, katalikų bažnyčia nesikreipė su prašymu vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl jos jurisdikcijai priskiriamo dokumento tariamo suklastojimo. Su 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažyma Lietuvos įstatymai nesieja jokių teisinių pasekmių. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 14 punkte nurodyta, kad jei nuosavybės teisės atkuriamos šios tvarkos 2.2–2.5 punktuose nurodytiems piliečiams, pridedami mirties faktą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais laikomi gimimo liudijimai, santuokos liudijimai, savininko ar jo vaikų mirties liudijimai, o jų nesant – išrašai iš bažnyčios dokumentų. Byloje nėra nustatyta, kad būtų suklastotas išrašas iš bažnyčios dokumentų. Pažymoje nėra konstatuojamas gimimo faktas, taip pat nedaroma nuoroda į gimimą registruojančius bažnyčios dokumentus. Taigi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dokumentu pripažįstamas tik toks dokumentas, kuris nustato juridinį faktą, su kuriuo įstatymai sieja konkrečias teisines pasekmes. Dėl to 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažyma pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nesukuria jokių teisinių pasekmių, be to, yra surašyta organizacijos, kuri veikia pagal eksteritorinį principą ir atskiriems jos veiklos aspektams Lietuvos Respublikos įstatymai netaikomi.

8. Kasaciniu skundu l. e. Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Vaida Pužauskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 95 straipsnio nuostatas (t. y. netinkamai nustatė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą), pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, šie pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad nagrinėjamu atveju yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, ir bylą nutraukė. Apeliacinės instancijos teismui nutraukus baudžiamąją bylą, liko neišnagrinėtas prokuroro apeliacinis skundas, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

8.2. Kaip matyti iš bylos duomenų (liudytojų parodymų, rašytinės bylos medžiagos), J. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, ir R. Š. ir R. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, buvo padarytos 2010 m. gegužės–rugpjūčio mėn. Šių nusikalstamų veikų pabaigos momentas, kuris šiuo atveju teisiškai reikšmingas skaičiuojant apkaltinamojo nuosprendžio senatį, yra sietinas su (duomenys neskelbtini) skyriaus 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. Ž14-115 patvirtinta 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. IŠ-14-2 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria remiantis V. V. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko E. R. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, todėl nuo šios datos ir turi būti skaičiuojama senaties termino eiga.

8.3. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti konkrečių nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo momentų, dėl šių veikų padarymo momentų kyla abejonių. Kaip pažymėjo teismas, nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos ir 2010 m. birželio mėn., t. y. dar galiojant BK 95 straipsnio redakcijai, nustatančiai už apysunkius nusikaltimus (BK 228 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 3 dalis) aštuonerių metų, o už sunkius nusikaltimus (BK 182 straipsnio 2 dalis) – dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Tačiau su tokia apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada nagrinėjamos bylos kontekste sutikti nėra pagrindo, be to, apeliacinės instancijos teismas šios padarytos išvados, kad nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos ir 2010 m. birželio mėn., nemotyvavo, nenurodė, kokių bylos duomenų pagrindu tokią išvadą padarė, o savo išvadą grindė tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl senaties termino byloje suėjimo, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

8.4. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo E. L. – VĮ (duomenys neskelbtini) specialisto, D. V. – (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo parodymų, (duomenys neskelbtini) skyriaus 2010 m. rugpjūčio 17 d. rašto Nr. 14-R5-100-(1.7), kuriuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. IŠ-14-2 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ išsiųsta (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriui V. V. nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti, bei 2016 m. sausio 6 d. (duomenys neskelbtini) rašto Nr. lSD-34-(3.1), kur nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) skyriuje 2010 m. rugpjūčio 17 d. buvo priimta išvada Nr. IŠ-14-2 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, ji 2010 m. rugpjūčio 19 d. buvo gauta (duomenys neskelbtini) skyriuje ir, įgyvendinant minėtą išvadą, V. V. buvo suprojektuoti žemės sklypai (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Šios reikšmingos aplinkybės, kurių teismas nevertino, patvirtina, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. (duomenys neskelbtini) skyriaus išvada Nr. IŠ-14-2 ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas Nr. Ž14-115 buvo parengti ta data, kuri ir nurodyta dokumentuose, – 2010 m. rugpjūčio 17 d. Laikytina, kad nusikalstamos veikos buvo baigtos būtent 2010 m. rugpjūčio 17 d. ir nuo šio momento pradėtina skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio senatis. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų šių aplinkybių, todėl padarė neteisingą išvadą, kad nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos iki 2010 m. birželio 29 d.

8.5. Sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti vadovaujamasi ne iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusia BK 95 straipsnio redakcija (2003 m. balandžio 10 d. įstatymas Nr. DC-1495 (nuo 2003 m. gegužės 1 d.)), už apysunkio nusikaltimo padarymą nustačiusią aštuonerių metų, už sunkaus – dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, o šių nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusia BK 95 straipsnio redakcija (2010 m. birželio 15 d. įstatymas Nr. XI-901 (nuo 2010 m. birželio 29 d.)). Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl šių nusikaltimų padarymo buvo priimtas 2021 m. balandžio 23 d., kai baudžiamojo įstatymo nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs. Esant tokiai procesinei situacijai, nebuvo teisinio pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylą nutraukti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. L. e. Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Vaidos Pužauskienės kasacinis skundas tenkintinas, J. A., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, R. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio, R. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

10. Nagrinėjamoje byloje kilo ir abiejų instancijų teismų skirtingai buvo sprendžiamas klausimas, nuo kurio momento yra skaičiuojama apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

11. Baudžiamajame įstatyme (BK 95 straipsnis) ir baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties institutas. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. BK 95 straipsnis draudžia priimti asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus šiame straipsnyje nustatytam terminui. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis).

12. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo nustatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. BK tiesiogiai nereguliuoja nusikalstamos veikos baigtumo momento, jis aiškinamas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatyti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Teismų praktikoje nurodyta, kad šis plenarinės sesijos išaiškinimas vienodai aktualus nustatant tiek formaliosiose, tiek materialiosiose sudėtyse apibrėžtų nusikalstamų veikų laiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021).

13. Teismai, siekdami tinkamai nustatyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, visų pirma turi nuspręsti, kuri BK 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžta šio laiko nustatymo taisyklė yra taikoma konkrečiu atveju. Kiekvienu atveju, konstatuojant nusikalstamos veikos padarymo laiką, reikia nustatyti, kad buvo realizuoti visi būtinieji konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Jei iš nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo matyti, kad asmuo (asmenys) norėjo (numatė ar siekė), kad baudžiamojo įstatymo nurodyti padariniai atsirastų kitu laiku (vėliau, nei padaryta veika), jos padarymo laiku laikytinas padarinių atsiradimo laikas.

14. Teismas, nustatydamas nusikalstamų veikų padarymo laiką, ypač tada, kai kaltinimuose, aprašant tęstines nusikalstamas veikas, yra nurodomi keli skirtingi atskirų kaltinamųjų, veikusių bendrai, atliktų veiksmų laikai, taip pat nurodomas nusikalstamų veikų padarinių atsiradimo laikas (laikai), nesutampantis su veikos padarymo laiku, o nuo nusikalstamų veikų padarymo laiko nustatymo iš esmės priklauso taikytino baudžiamojo įstatymo redakcija (šiuo atveju BK 95 straipsnio redakcija), turi aiškiai nurodyti, kaip pagal BK 3 straipsnio 1 dalį buvo nustatytas nusikalstamų veikų padarymo laikas. Šis reikalavimas sietinas su reikalavimu aiškiai nurodyti, kokias faktines bylos aplinkybes teismas nustatė ir kokią teisinę reikšmę turi tos aplinkybės.

15. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 2010 m. birželio 15 d. įstatymu Nr. XI-901, kuris įsigaliojo 2010 m. birželio 29 d., buvo pakeistos BK 95 straipsnio nuostatos ir buvo nustatyti ilgesni apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už padarytus apysunkius nusikaltimus (į šį sąrašą patenka nusikaltimai, nurodyti BK 300 straipsnio 3 dalyje ir BK 228 straipsnio 1 dalyje) buvo pailgintas iki dvylikos metų (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis), už sunkius nusikaltimus (į šį sąrašą patenka nusikaltimas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje) buvo pailgintas iki penkiolikos metų (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nusikalstamos veikos padarytos ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., taikė šią įstatymo redakciją. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos iki 2010 m. birželio 29 d., taikė iki šios datos galiojusią, trumpesnius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminus nustatančią BK 95 straipsnio redakciją. Taigi, nagrinėjamoje byloje, sprendžiant, kuri BK 95 straipsnio redakcija, reglamentuojanti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, taikytina, būtina tiksliai nustatyti nusikalstamos veikos padarymo laiką.

16. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kuria nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymo taisykle ir kokiais motyvais teisėjų kolegija rėmėsi, spręsdama dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, kurios buvo inkriminuotos, kaip padarytos idealiąja sutaptimi, padarymo laiko. Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl vertino tik vieną iš kelių J. A., R. Š., R. J., kurie pagal kaltinimus veikė bendrai, inkriminuotų, skirtingomis datomis atliktų veiksmų laikų ir būtent su šia data siejo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimą.

17. Kaip matyti iš bylos, joje buvo aptariamas toks nusikalstamos veikos padarymo laikas:

17.1. J. A., R. Š., R. J., gynėjai viso proceso metu, taip pat ir kasacinės instancijos teisme, siekė, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžia būtų siejama su 2009 m. spalio 2 d. pažymos Nr. 2734 išdavimu, nurodydami, kad būtent ši pažyma yra turtinę teisę (t. y. teisę atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą) patvirtinantis dokumentas.

17.2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad visos asmenims inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn., bet ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., ir tai, kad 2009 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 2734 buvo parengta įrašant žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis atgaline data nurodytu laikotarpiu, padarė išvadą, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d., taikė nuo 2010 m. birželio 29 d. įsigaliojusią BK 95 straipsnio redakciją ir atmetė kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymą nutraukti bylą dėl senaties.

17.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo sieti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžios su 2009 m. spalio 2 d. Tačiau kartu padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo laiką. Teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos 2010 m. birželio mėn., t. y. dar galiojant BK 95 straipsnio redakcijai, nustatančiai trumpesnius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminus: už apysunkius nusikaltimus (nurodytus BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje) aštuonerių metų, o už sunkius nusikaltimus (nurodytus BK 182 straipsnio 2 dalyje) – dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Teismas, nusprendęs, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti konkretaus nusikalstamų veikų padarymo laiko, vertino abejones nusikalstamos veikos padarymu kaltinamų asmenų naudai ir konstatavo, jog šiuo atveju taikytina iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi BK 95 straipsnio redakcija (2003 m. balandžio 10 įstatymas Nr. IX-1495 (nuo 2003 m. gegužės 1 d.) (Žin., 2003, Nr. 38-1733)), ir baudžiamąją bylą visiems pagrįstai kaltintiems asmenims nutraukė dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.

17.4. Prokurorė kasaciniame skunde teigia, kad šių nusikalstamų veikų pabaigos momentas yra sietinas su 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. Ž14-115 patvirtinta 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. IŠ-14-2 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria remiantis V. V. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko E. R. žemės sklypą, todėl nuo šios datos ir turi būti skaičiuojama senaties termino eiga. Todėl byloje yra taikytina BK 95 straipsnio redakcija (2010 m. birželio 15 d. įstatymas Nr. XI-901 (nuo 2010 m. birželio 29 d.)), kurioje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio terminai nagrinėjamoje byloje nesuėję.

18. Asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, veiksmų chronologija skundžiamame nuosprendyje (kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) aprašyta taip:

18.1. tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., R. Š. kartu su R. J. pagamino netikrą dokumentą ir pateikė šį netikrą dokumentą J. A.; pasitelkę tyrimo metu nenustatytus asmenis, kurie surašė keturis dokumentus V. V. vardu, pateikė juos pasirašyti V. V., o vėliau – (duomenys neskelbtini) skyriui;

18.2. tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., J. A. priėmė iš R. Š. ir R. J. suklastotus, žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus, iš suklastotų tikrų bei pagamintų netikrų dokumentų suformavo E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir atgaline data parengė 2009 m. spalio 2 d. pažymą Nr. 2734, kurioje įrašė, kad V. V. turi teisę atsikurti nuosavybę į 80 ha žemės, šią pažymą pateikė pasirašyti skyriaus vedėjui ir bylą pateikė VĮ Žemėtvarkos instituto specialistams;

18.3. ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 17 d. J. A. parengė išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. IŠ-14-2 projektą ir pateikė pasirašyti skyriaus vedėjui, šis pasirašė 2010 m. rugpjūčio 17 d. Išvadą ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. Ž14-115,,Dėl išvadų žemės (miško) perdavimo neatlygintinai nuosavybėn priėmimo (duomenys neskelbtini) rajone“, kurį parengė ir suderino teisininkė, nesuprantanti savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio, ir savo parašu patvirtino skyriaus vedėjas, V. V. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko E. R. žemės sklypą;

18.4. 2010 m. rugpjūčio 17 d. J. A. parengė raštą Nr. 14-RT-100-(1.7), o jį pasirašius skyriaus vedėjui, 2010 m. rugpjūčio 17 d. Išvadą persiuntė (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriui nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti;

18.5. 2010 m. rugsėjo 2 d. R. Š., veikdamas kartu su R. J., 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. IŠ-14-2,,Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo V. V. neatlygintinai nuosavybėn“, kuria konstatuota teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, pardavė V. K., o Išvados pagrindu V. V. vardu buvo suprojektuoti miško sklypai.

19. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai, nustatydami idealiąja sutaptimi kvalifikuotų nusikalstamų veikų padarymo laiką, aiškinosi, kada padaryti paskutiniai asmenims inkriminuoti veiksmai. Tuo tarpu visi kasatoriai, tik skirtingais argumentais ir nurodydami skirtingas datas, teigia, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas nagrinėjamu atveju turi būti siejamas su turtinės teisės, t. y. teisės atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypus, įgijimu. Asmenys, kuriems byla nutraukta, ir jų gynėjai nurodo, kad turtinės teisės įgijimas sietinas su 2009 m. spalio 2 d. pažymos Nr. 2734, kuri, pasak jų, yra tikras, nesuklastotas dokumentas, patvirtinimu. Prokurorės skunde teigiama, kad nusikalstama veika padaryta 2010 m. rugpjūčio 17 d., nes šios dienos įsakymu Nr. Ž14-115 patvirtinta 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. IŠ-14-2 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria remiantis V. V. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą.

20. Taigi, teismai ir proceso dalyviai nusikalstamos veikos padarymo laiku laiko faktiškai skirtingas datas (apeliacinės instancijos teismas – laikotarpį iki 2010 m. birželio 29 d.; pirmosios instancijos teismas – ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d.; prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad veika padaryta 2010 m. rugpjūčio 17 d., o J. A., R. Š., jų gynėjai, R. J. teigia, kad 2009 m. spalio 2 d.). Byloje taip pat keliamas klausimas ir dėl BPK 3 straipsnyje nustatytos taisyklės, pagal kurią turi būti nustatomas nusikalstamų veikų padarymo laikas: teismai nusikalstamų veikų padarymo laiką sieja su inkriminuotų asmenims veiksmų atlikimo laiku, o proceso šalys – su svetimos turtinės teisės įgijimu. Kaip matyti iš pirmiau aptartų bylos duomenų, R. Š., R. J. ir J. A. pareikštuose kaltinimuose ir teismų sprendimuose, aprašant asmenims inkriminuotus veiksmus ir tų veiksmų nulemtus institucijų sprendimus, kuriais V. V. neteisėtai įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemės sklypą, yra aptariamos visos pirmiau minėtos keturios datos.

21. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nesiėmė pakankamų priemonių nusikalstamos veikos padarymo laikui tinkamai nustatyti, nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties bylos duomenimis nepagrindė išvadų dėl tinkamam BK 95 straipsnio taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių. Nors sprendžiant dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi pripažįstama, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau teismo sprendimai dėl faktinių aplinkybių nustatymo, dėl įrodymų vertinimo ir dėl išvadų darymo turi būti pagrįsti bylos duomenimis, pakankamai motyvuoti ir juose neturi būti prieštaravimų, neaiškumų. Teisėjų kolegija išvadą dėl minėtų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų grindžia tuo, kad:

21.1. viena vertus, apeliacinės instancijos teismas taikė iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusią BK 95 straipsnio redakciją, neįvertinęs visų bylos duomenų, reikšmingų nustatant, kada buvo atlikti paskutiniai J. A., R. Š., R. J., veikusių bendrai, veiksmai, t. y. buvo apsiribota laikotarpiu iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. vertinimu ir visiškai nevertinti kiti atlikti po šios datos veiksmai, aprašyti kaltinimuose ir nustatyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje;

21.2. kita vertus, kaip matyti iš byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų mechanizmo, veiksmų atlikimo laikas nagrinėjamu atveju nesutampa ir negali sutapti su turtinės teisės įgijimo laiku. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad asmenys, kuriems byla nutraukta, pagrįstai buvo kaltinami tuo, kad veikė bendrai, siekdami bendro savo norimo rezultato – V. V. (kuri dėl ligos negalėjo suvokti savo atliekamų veiksmų esmės ir kurios turtine teise atkurti nuosavybės teises į 80 ha žemės pagal 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. IŠ-14-2, pagal įgaliojimą ir testamentą buvo įgaliotas disponuoti R. J.) vardu įgyti svetimą turtinę teisę į didelės vertės svetimą – Lietuvos Respublikos valstybei priklausantį turtą – 59,49 ha valstybės išperkamos žemės, 10,88 ha miško ir 9,63 ha vandens telkinio. Tačiau teismas nevertino byloje nustatytos aplinkybės, kad asmens teisė į nuosavybės teisių atkūrimą gali būti įgyjama tik kompetentingos institucijos sprendimu (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punktas, XVI skyrius), o R. Š., R. J. ir J. A. neturėjo kompetencijos tokius sprendimus priimti. Tačiau jie galėjo kitais jiems inkriminuotais veiksmais siekti tokios turtinės teisės įgijimo, numatydami, kad turtinė teisė, pabaigus norminiuose aktuose nustatytas procedūras, bus įgyta vėliau. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teismas argumentavo, kad nusikalstamos veikos padarymo laiku nepripažįsta nuteistųjų ir jų gynėjų nurodomos turtinės teisės įgijimo datos, kuri, kaip nusprendė teismas, neteisingai nurodyta suklastotame dokumente (2009 m. spalio 2 d. pažymoje), tačiau neargumentavo, kodėl nusikalstamos veikos padarymo laiką nustato pagal asmenų veikimo laiką, o ne pagal baudžiamojo įstatymo nurodytų padarinių, nagrinėjamu atveju – svetimos turtinės teisės įgijimo, atsiradimo laiką (BK 3 straipsnio 1 dalis).

22. Nepagrįstas visų bylos duomenų vertinimu nusikalstamos veikos laiko nustatymas lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinių skundų argumentų, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal prokurorės skundą, kuriuo buvo ginčijamas laisvės atėmimo bausmės atidėjimo taikymas, taip pat pagal nuteistųjų skundus, kuriuose, be kitų, buvo teikiami tokie alternatyvūs prašymai – priimti išteisinamuosius nuosprendžius (ginčijant tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius J. A., R. Š., R. J. inkriminuotų veikų požymius) arba nutraukti bylą dėl senaties. Bylos nagrinėjimo metu teismui konstatavus, kad vadovaujamasi principu, jog visos abejonės dėl veikos padarymo laiko turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, baudžiamoji byla J. A., R. Š., R. J. buvo nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Visi apeliaciniai skundai iš esmės gali būti išnagrinėti ištaisius šioje nutartyje konstatuotus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad, nustačius esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, byla yra perduotina apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 28 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Tomas Šeškauskas

Rima Ažubalytė