Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-49/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-19567-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija 30.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Energetikas“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centro Kauno filialui, UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs įgyjamosios senaties instituto taikymo klausimas.

Pareiškėjas Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Energetikas“ prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise įgijo ir valdo pastatą (garažą) 5G1p, susidedantį iš boksų 108, 109, 110, 111, 112, 113, esantį (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąją senatį. Jis nurodė, kad pastatą (garažą) 5G1p 1975 m. pastatė Garažų statybos kooperatyvas „Energetikas“, kuriuo teisių perėmėjas yra pareiškėjas. 2007 m. buvo atlikti pastato kadastriniai matavimai ir jam suteiktas unikalus numeris, tačiau pareiškėjas negali šio pastato įregistruoti viešajame registre, nes nėra akto dėl jo pripažinimo tinkamu naudoti. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją dėl pastato pripažinimo tinkamu naudoti, tačiau ši institucija prašymo netenkino, motyvuodama tuo, kad nepateikta statybos leidimo ir vykdymo dokumentacijos, ir pasiūlė jam kreiptis į teismą, prašant nustatyti įgyjamosios senaties faktą, nes neišlikusi dalis statybos dokumentų. Pareiškėjas teigia, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos įgyjamosios senaties faktui į pastatą nustatyti, nes šį pastatą jis valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą daugiau kaip dešimt metų. Per visą valdymo laikotarpį niekas kitas neįgyvendino nuosavybės teisių į šį pastatą ir jokių pretenzijų dėl jo valdymo, naudojimo ir disponavimo pareiškėjui nereiškė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

Teismas nustatė, kad, 1973 m. sukūrus Garažų statybos kooperatyvą „Energetikas“ ir suteikus jam 2300 kv. m žemės sklypą garažų statybai, buvo patvirtintas raudonųjų linijų planas, kuriame ginčo pastato (6 boksų) vietoje įrašyta „pamatai“, o situacijos plane šie garažų boksai pažymėti kaip „valdiniai“. 1974 m. buvo parengtas garažų 50-ties boksų techninis projektas, kuriame pažymėti ir garažų 6 boksai. Remdamasis šiais įrodymais teismas konstatavo, kad 2300 kv. m žemės sklypas buvo paimtas iš Kauno termofikacinės elektrinės valdomo žemės sklypo ir su jame jau esančiais ginčo pastato pamatais suteiktas Garažų statybos kooperatyvui „Energetikas“, o kooperatyvas juos pastatė 1975 m. ir nuo to laiko juos valdė bei naudojo, o vėliau, reorganizavus kooperatyvą, perdavė juos valdyti jo teisių perėmėjui – Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai „Energetikas“. Teismas nurodė, kad teisių perėmėjas įgyja į perduotą daiktą tiek teisių, kiek jų turėjo buvęs juridinis asmuo, todėl bendrijai taikytini tie patys reikalavimai dėl ginčo pastato įteisinimo kaip ir kooperatyvui. Pareiškėjas neturi ginčo pastato statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų (statybos leidimo, statinio priėmimo naudoti akto), negali įteisinti statybos įstatymų nustatyta tvarka, todėl kreipėsi į teismą dėl fakto nustatymo, kad įgytų nuosavybės teises į pastatą pagal įgyjamąją senatį. Tačiau asmuo teisėtai pastatęs statinį įgyja nuosavybės teises į jį CK 4.47 straipsnio 4 punkto (pagaminant naują daiktą) pagrindu, ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios senaties institutas. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jis pastatytas teisėtai (turint statybos leidimą, projektą, pripažinus jį tinkamu naudotis). Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ginčo pastatui atlikti kadastriniai matavimai ir suteiktas unikalus numeris, tačiau jis kaip daiktas ir daiktinės teisės į jį viešajame registre neįregistruoti. Teismas konstatavo, kad kai statyba yra neteisėta, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pripažino nustatytu juridinę reikšmę turintį faktą, kad Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Energetikas“ nuo įgyjamosios senaties termino suėjimo 2007 m. gruodžio 24 d. pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo pastatą (garažą), pažymėtą indeksu 5G1p (unikalus Nr. 4400-1108-7106), (duomenys neskelbtini) susidedantį iš boksų Nr. 108, 109, 110, 111, 112, 113.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo pastatas yra suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas – jam atlikti kadastriniai matavimai, suteiktas unikalus Nr. 4400-1108-7106. Aplinkybė, kad 1973 m. gruodžio 14 d. Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 548 iš miesto fondo buvo paimtas 2300 kv. m žemės sklypas ir skirtas Garažų statybos kooperatyvui „Energetikas“, 1973 m. patvirtintas raudonųjų linijų planas, kuriame ginčo pastato vietoje įrašyta „pamatai“, o 1973 m. gruodžio 29 d. išduoto garažų 50-ties boksų statybai statybos leidimo situacijos plane ginčo garažo 6 boksai pažymėti kaip „valdiniai“, neįrodo valstybės ar Kauno termofikacinės elektrinės nuosavybės teisės į ginčo pastatą. Viešojo registro duomenys patvirtina, kad ginčo pastatas neįregistruotas nei valstybės, nei kito asmens vardu ir nepripažintas savavališka statyba. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo pastatas atitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir viešajame registre neįregistruotas kito asmens vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas yra ginčo daikto statytojas, todėl nelaikytinas jį įgijusiu pirminiu būdu pagal įgyjamąją senatį. Teisėjų kolegija nurodė, kad Garažų statybos kooperatyvui „Energetikas“ leidimai statyti automobilių remonto dirbtuves ir 107 boksų garažų pastatą, palaipsniui didinant boksų skaičių, buvo išduoti 1973 m. gruodžio 29 d., 1976 m. vasario 17 d., 1976 m. liepos 13 d., 1977 m. birželio 23 d., 1988 m. birželio 1 d. Ginčo pastatas leidimuose pažymėtas kaip „valdinys“, atskiro statybos leidimo jam nėra. Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Energetikas“ įsteigta 1997 m. rugsėjo 4 d., reorganizavus garažų statybos kooperatyvą „Energetikas“ į bendriją. Byloje nėra reorganizacijos protokolo ir duomenų apie tai, kad ginčo turtas naujai įsikūrusiai bendrijai buvo perduotas, tačiau tokia išvada išplaukia iš reorganizacijos metu galiojusio Įmonių įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija Nr. 69-1737) 23 straipsnio 4 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija sprendė, kad, nors po reorganizacijos pareiškėjas ir galėjo perimti pirminio statytojo teises, tačiau ginčo daikto jis pats statybos būdu nesukūrė, t. y. nėra šio daikto savininkas; pažymėjo, kad teisėtu daikto valdymu pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Situacija, kai po kooperatyvo reorganizacijos jo pastatyto daikto valdymas perėjo naujai sukurtai bendrijai, atitinka teisėto ir sąžiningo valdymo apibrėžtį. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas daugiau kaip dešimt metų atvirai, teisėtai, sąžiningai ir nepertraukiamai valdo ginčo pastatą (pagal bendrijos narių susirinkimų nutarimus boksus nuomojo fiziniams asmenims, mokėjo žemės nuomos mokestį). Tai, kad visą valdymo laiką pareiškėjas ginčo pastatą valdė kaip savo, suvokdamas, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į šį pastatą, patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai bei tai, kad dėl valdymo fakto jam niekas nebuvo pareiškęs pretenzijų, pastato nuosavybės teisės nebandė įteisinti įgyjamosios senaties arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Pareiškėjas neturi ir šiuo metu nebegali turėti visų Statybos įstatyme nustatytų dokumentų, reikalingų ginčo pastato statybai įteisinti šiame įstatyme nustatyta tvarka (pvz., atskiro 6 boksų statybos leidimo). Suinteresuoti asmenys, ginčijantys pareiškėjo prašymo pagrįstumą, neišreiškė nuomonės dėl alternatyvaus ginčo pastato nuosavybės teisės įteisinimo būdo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įstatymų leidėjo tikslais, įsteigiant nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį institutą, bei esant visoms būtinoms sąlygoms įgyjamosios senaties faktui nustatyti, pripažino pareiškėjo reikalavimą pagrįstu ir jį tenkino.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniais skundais suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.68–4.71 straipsnius, reglamentuojančius nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, dėl to nepagrįstai pripažino nustatytu juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į ginčo pastatą įsigijo pagal įgyjamąją senatį. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

1. Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti įgyjamosios senaties instituto, nes, teisėtai pastačius statinį, ką faktiškai įrodinėja pareiškėjas, nuosavybės teisės įgyjamos kitu pagrindu – pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Tokiu atveju nuosavybės teisės į statinį įgyjamos tik tada, jei jis pastatytas teisėtai, pripažintas tinkamu naudoti ir įregistruotas viešajame registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų; asmuo, teisėtai pastatęs statinį, įgyja nuosavybės teisę į statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios senaties institutas; tais atvejais, kai statytojas negali įteisinti statybų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB „Vilijampolės autotransportas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-498/2006; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-514/2008). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo pastato statyba buvo teisėta, todėl jis negali būti privačios nuosavybės objektas.

2. Dėl valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise; tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypas garažų statybos kooperatyvui „Energetikas“ buvo suteiktas su jame jau esančiais ginčo pastato pamatais. Byloje nėra duomenų, kad Garažų statybos kooperatyvui „Energetikas“ būtų perleisti ginčo pastato pamatai ar kitaip teisėtai būtų perduota ginčo pastato statytojo teisė. Pareiškėjas yra kooperatyvo teisių perėmėjas, jis į perduotą turtą įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs juridinis asmuo, todėl pareiškėjui taikytini tie patys reikalavimai dėl statinių įteisinimo kaip ir kooperatyvui.

Prisidėjimuose prie kasacinių skundų suinteresuoti asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius palaiko kasacinių skundų argumentus ir prašo juos tenkinti.

Atsiliepime į kasacinius skundus pareiškėjas prašo skundus atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad ginčo pastato statytojas buvo Garažų statybos kooperatyvas „Energetikas“, kurį reorganizavus į bendriją, pareiškėjui pagal 1997 m. gruodžio 23 d. potvarkį Nr. 509 buvo perduotas 107 boksų garažas, esantis (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo pastatas yra savavališka statyba. Priešingai, byloje esantys įrodymai (Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto sprendimai, projektas, archyvo pažymos, planai) patvirtina faktą, kad ginčo pastato statyba yra teisėta ir jo statytojas buvo Garažų statybos kooperatyvas „Energetikas“. Šioje byloje įgyjamosios senaties institutas turi būti taikomas dėl to, kad, reorganizavus kooperatyvą į bendriją, garažai nebuvo teisiškai įregistruoti ir perduoti bendrijai, tačiau juos nuo 1997 m. iki šiol valdė bendrija (pareiškėjas). Dėl to laikytina, kad pareiškėjas ginčo pastatą įgijo pirminiu nuosavybės teisės įgijimo būdu. Ginčo pastatui atlikti kadastriniai matavimai ir suteiktas unikalus numeris, ekspertizės aktu konstatuota, kad jo techninė būklė atitinka pirmąjį ir ketvirtąjį statinio esminius reikalavimus. Tai reiškia, kad ginčo pastatas yra fiksuotas kaip nekilnojamasis daiktas ir gali būti nuosavybės teisės objektas. Byloje neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjas nesukūrė ginčo daikto statybos būdu, t. y. nėra jo savininkas, todėl nuosavybės teisės įgijimas pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą šiuo atveju netaikytinas. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad ginčo pastatas būtų sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu ir dėl to priklauso valstybei nuosavybės teise.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įgyjamosios senaties taikymo sąlygų

Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011):

1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas.

2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas.

5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas.

6. Daiktas valdomas nepertraukiamai.

7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).

8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Antada“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-32/2008). Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę. Taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese.

Dėl pastatų valdymo ir įgijimo teisėtumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, todėl teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai). Pareiškėjas nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Šioje byloje pareiškėjas prašė teismo nuosavybės teisės įgijimo tikslu nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį į pastatą (garažą) 5G1p (unikalus Nr. 4400-1108-7106; 114,6 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini), susidedanti iš 6 boksų: 108, 109, 110, 111, 112, 113. Ginčo pastatui 2007 m. gegužės 14 d. buvo atlikti ginčo pastato kadastriniai matavimai ir jam suteiktas unikalus numeris, tačiau pastatas ir daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Bylos duomenimis, ginčo pastato būklė atitinka statinio esminius reikalavimus, jis nėra teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas savavališka statyba ir nėra įregistruotas jokio kito asmens vardu.

Byloje nustatyta, kad, 1973 m. rugsėjo 28 d. sukūrus Garažų statybos kooperatyvą „Energetikas“ ir suteikus jam 2300 kv. m žemės sklypą garažų statybai, buvo patvirtintas raudonųjų linijų planas, kuriame ginčo pastato (6 garažų boksų) vietoje įrašyta „pamatai“ ir ginčo pastatai (garažų boksai) pažymėti kaip „valdiniai“. 1973 m. gruodžio 29 d. išduodant statybos leidimą C-250 50-ties garažų boksams techniniame projekte jau pažymėti ir ginčo pastatai bei nurodoma, jog tai „valdiniai garažai 6 boksai“, vėlesniuose projektiniuose dokumentuose ir žemės sklypo bei raudonųjų linijų planuose nurodomi kaip 6 garažų boksai, t. y. 1976 m. vasario 17 d. statybos leidime C-23 papildomiems 18 garažų boksų statybai situacijos plane pažymėti kaip „esami garažai“. 1976 m. liepos 13 d. išduodant statybos leidimą C-151 papildomiems 27 garažų boksų statybai situacijos planuose ginčo 6 garažų boksai nurodomi kaip esami žinybiniai Kauno TE garažai. 1977 m. birželio 23 d. išduodant statybos leidimą C-148 10 garažų boksų statybai situacijos plane pažymėti kaip „esami žinybiniai Kauno TE garažai“. 1988 m. birželio 1 d. išduodant statybos leidimą C-2 remonto dirbtuvių statybai ginčo garažai pažymėti kaip „esami žinybiniai Kauno TE garažai“. Byloje yra pateikti duomenys iš valstybės institucijų, kad duomenų apie leidimą statyti ginčo pastatus ar jų priėmimą eksploatacijon archyvuose nėra arba tokie dokumentai archyvui nebuvo priduoti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais įrodymais, padarė išvadą, kad, pareiškėjui paėmus Termofikacinės elektrinės valdomą žemės sklypą Garažų statybos kooperatyvui „Energetikas“, kartu su žemės sklypu jam buvo suteikti ir jau esantys 6 garažų boksų pamatai, o kooperatyvas šiuos garažų boksus pastatė 1975 m. ir nuo to laiko valdė bei naudojo, o 1997 m. gruodžio 27 d. Garažų statybos kooperatyvą „Energetikas“ reorganizavus į Garažų statybos ir eksploatavimo bendriją „Energetikas“ buvo perduoti valdyti ir naudoti pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir laikydamas, kad pateikti archyvų duomenys yra išsamūs, padarė išvadą, jog garažų statybos kooperatyvas „Energetikas“ ginčo pastatus pastatė neteisėtai, todėl negali būti taikomos CK 4.47 straipsnio 4 punkto nuostatos.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada, nes byloje nustatytos aplinkybės neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados, kad ginčo pastatai (6 garažų boksai) yra pastatyti neteisėtai. Pagal garažų statybos projektą 1973 m. gruodžio 29 d. išduodant statybos leidimą C-250 jau yra nurodoma, kad egzistuoja „valdiniai garažai 6 boksai“, ir vėlesniuose projektavimo dokumentuose, žemės sklypų ir raudonųjų linijų planuose yra nurodomi ginčo garažai. Byloje neginčijama, kad šiuos garažų boksus jau beveik 40 metų atvirai ir nepertraukiamai valdo ir naudoja kaip savo daiktą Garažų statybos kooperatyvas „Energetikas“, o jį reorganizavus – Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Energetikas“ (pagal bendrijos narių susirinkimų nutarimus boksus nuomojo fiziniams asmenims, mokėjo žemės nuomos mokestį). Byloje yra pateikta statybų projektavimo dokumentacija, patvirtinta atitinkamų valstybės institucijų, taip pat valstybės ir savivaldybės institucijų parengti žemės sklypų planai, teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose konstatuojamas 6 garažų boksų egzistavimas, tačiau nė viename iš jų nėra nurodoma, kad ginčo pastatai yra savavališka statyba ir turi būti pašalinami savavališkos statybos padariniai. Tik iškėlus ginčą teisme, suinteresuoti asmenys pradėjo įrodinėti, kad ginčo pastatai yra neteisėta statyba arba kad nurodyti statiniai laikytini valstybės ar Kauno termofikacinės elektrinės nuosavybė. Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste ginčo pastatai negali būti laikomi neteisėta statyba ir turi būti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik jo pagalba galima įteisinti realiai egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, taip pat ištaisyti valstybės institucijų bei suinteresuotų asmenų padarytas klaidas nekilnojamojo daikto įgijimo ir sukūrimo procese, todėl CK 4.68–4.71 straipsnių nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių pateiktu teisės taikymu ir aiškinimu, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su kasaciniuose skunduose pateiktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, nes suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kad ginčo pastatai (6 garažų boksai) sukurti kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybės objektai. Suinteresuotas asmuo UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ nurodė, kad (duomenys neskelbtini) neturėjo ir neturi nuosavybės teise nekilnojamojo turto-pastatų ir nevaldo žemės sklypo, todėl neturi jokio teisinio suinteresuotumo dėl pareiškėjo prašymo. Teisėjų kolegija nesutinka su suinteresuotų asmenų aiškinimu, kad projektavimo dokumentuose ginčo pastatai nurodyti „valdiniais“, todėl, esant tokiai žymai, šie pastatai gali būti laikomi valstybinės įmonės sukurtais daiktais. Toks aiškinimas nepagrįstas nei teisiniu reglamentavimu, nei bylos duomenimis.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje išvardytų kasacijos pagrindų, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CK 4.68–4.71 straipsnius, reglamentuojančius įgyjamosios senaties institutą. Dėl to kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 116,63 Lt tokių išlaidų. Kadangi kasaciniai skundai netenkinami, tai teisėjų kolegija sprendžia šias bylinėjimosi išlaidas priteisti į valstybės biudžetą iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorių Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės po 58,32 Lt (penkiasdešimt aštuonis Lt 32 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas