Z. J. pagal BK 286 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-27/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00246-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.1;

2.3.6.4.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintojo gynėjui advokatui Rimui Andrikiui,

išteisintajam Z. J.,

nukentėjusiajam S. T.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu Z. J. (Z. J.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Nukentėjusiojo S. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas iš dalies, priteisiant jo naudai iš Z. J. 2000 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo; kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: Z. J. pagal BK 286 straipsnį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiojo S. T. civilinis ieškinys dėl 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Z. J. buvo nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 10 d., apie 9.00 val., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) agentūros tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas: tuo metu, kai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) agentūros vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius S. T. pareikalavo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą tam, kad galėtų surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis atsisakė tai padaryti ir mėgino pasišalinti iš šios agentūros kabineto Nr. 407. Matydamas, kad koridoriuje už kabineto Nr. 407 durų stovi S. T., jis trenkė jėga durimis šiam į petį ir kūną, taip sukeldamas fizinį skausmą, ir, išėjęs iš kabineto Nr. 407 į koridorių, jėga bandė prasiveržti pro S. T., laikantį išskėstas į šalis rankas, per kurias jis suduodavo rankomis, ir kūnu nustūmęs S. T. iki koridoriaus išėjimo durų, kai šis bandė užrakinti duris, jis rankomis sudavė šiam per rankas ir kūnu stumdė jį nuo išėjimo durų, tokiais veiksmais nukentėjusiajam S. T. sukeldamas fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo Z. J. apeliacinį skundą, Z. J. pagal BK 286 straipsnį išteisino, nustatęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija tokį sprendimą priėmė remdamasi tuo, kad apylinkės teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakomybė už pasipriešinimą galima tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojas ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo veikia teisėtai įstatymo ar kitais teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose. Z. J. atsisakymas valstybės tarnautojui S. T. pateikti savo asmens dokumentą, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 260 straipsnio 4, 6 dalių nuostatomis, nebuvo kliūtis surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nukentėjusiajam S. T. įvykdyti savo tarnybinę pareigą, nes šis Z. J. pažinojo jau dvejus metus, žinojo jo pavardę, vardą, einamas pareigas, su juo bendraudavo tarnybiniais reikalais, todėl abejonių dėl asmens tapatybės nebuvo. Be to, ATPK 260 straipsnio, galiojusio įvykio metu, nuostatos nenumatė privalomo pažeidimą padariusio asmens dalyvavimo surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą. Byloje nėra ir duomenų, kad Z. J., nepateikdamas savo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, būtų grasinęs ar naudojęs fizinį smurtą prieš S. T., todėl šis neturėjo pagrindo prieš Z. J. taikyti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 40, 41 ir 42 straipsnyje numatytos fizinės prievartos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad S. T. neturėjo įstatyminės teisės jėga neišleisti iš savo kabineto Z. J., užstoti durų, trukdyti išeiti į lauką, užtveriant kelią išskėstomis rankomis ar užrakinant išėjimo iš pastato duris, t. y. jo veiksmai, siekiant Z. J. prievarta išlaikyti pastato viduje, buvo neteisėti, nes jis neturėjo teisės sulaikyti asmens.

Nukentėjusysis S. T. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, išteisindamas Z. J., neteisingai ir nepagrįstai taikė BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nesivadovavo BPK 3, 20, 241, 305 straipsniais, 313 straipsnio 1, 3 dalimis, 320 straipsnio 1 dalimi, 332 straipsniu.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylos medžiagą ir įrodymus, klaidingai aiškino ATPK 260 straipsnio normas, pažeidė BPK 20 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nurodydamas, jog jis galėjo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą (toliau – ATP protokolas) nedalyvaujant pažeidimą padariusiam asmeniui – Z. J. Šis teismas vadovavosi ATPK 260 straipsnio 6 dalimi, nors 2010 m. kovo 10 d. įvykio metu galiojusio ATPK 260 straipsnis turėjo tik keturias dalis (ATPK 260 straipsnio pakeitimai padaryti 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymu). ATPK 260 straipsnio 4 dalyje, galiojusioje įvykio metu, buvo įtvirtinta nuostata, jog, surašant protokolą, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui išaiškinamos jo teisės ir pareigos, nustatytos ATPK 272 straipsnyje, ir tai pažymima protokole. Pagal ATPK 259 straipsnio 3 dalį administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas dviem egzemplioriais; vienas protokolo egzempliorius nedelsiant įteikiamas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Kasatorius pažymi, jog jis turėjo surašyti ATP protokolą dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, t. y. Z. J., kad galėtų jam nedelsiant įteikti antrą protokolo egzempliorių, kad būtų užtikrintos šio asmens teisės bei tinkamai atliktos jo, kaip pareigūno, pareigos.

Kasaciniame skunde nurodoma, jog ATPK nustato bendrus ATP protokolo surašymo principus, kad būtų galima administracinių teisės pažeidimų bylų teisena, tačiau valstybės institucijos, atsižvelgdamos į savo srities bylų specifiką, nustato papildomus reikalavimus ir teises pareigūnams dėl teisėto šių bylų vykdymo. Organizuojant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 5 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 138 11.5 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. D1-559 patvirtintos Administracinių teisės pažeidimų protokolų ir nutarimų dokumentų blankų apskaitos bei administracinių teisės pažeidimų bylų registravimo ir tvarkymo taisyklės (toliau – Taisyklės), kurios nustato šių dokumentų tvarkymo Aplinkos ministerijos sistemoje tvarką. Šios Taisyklės yra privalomos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – RAAD) pareigūnams. Pagal Taisyklių 20 punktą, kaip ir ATPK 259 straipsnio 3 dalį, ATP protokolas surašomas dviem egzemplioriais, kurio vienas egzempliorius nedelsiant įteikiamas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui; pagal 22 punktą protokolas surašomas iš karto nustačius pažeidimą ir jį padariusį asmenį; pagal 23 punktą, jei protokolą būtina surašyti, bet to negalima padaryti ATP padarymo vietoje ir (arba) kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi asmens dokumentų ir nėra liudytojų, galinčių pateikti reikalingus duomenis, Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnas ar tam įgaliotas kitas asmuo gali šį asmenį pristatyti į policiją arba savivaldybės seniūnijos kaimo vietovėje patalpas. Kasatorius pažymi, kad jo veiksmai siekiant surašyti ATP protokolą iš karto dalyvaujant Z. J. buvo teisėti. 2010 m. kovo 10 d. UAB „N.“ direktorius buvo atvykęs į Vilniaus RAAD (duomenys neskelbtini) agentūros patalpas, kur jis atsisakė pateikti (nenurodydamas motyvų) savo asmens dokumentus, du kartus atsakydamas „neduosiu“; jis buvo informuotas, kad bus kreiptasi į policijos pareigūnus jo asmenybei nustatyti, ir tam neprieštaravo. Kai policijos komisariate buvo nustatyta įmonės direktoriaus asmenybė bei tiksliai buvo žinomi pagrindiniai jo duomenys, dalyvaujant Z. J. buvo surašytas ATP protokolas. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes, neįvertino aplinkos apsaugos sistemoje galiojančių teisės aktų, nesusipažino su prie bylos pridėtais dokumentais ir tai lėmė neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi nustatė, jog UAB „N.“ direktorius Z. J. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. nutartimi paliko galioti šią nutartį, nurodydamas, kad Z. J. kaltė padarius pažeidimus įrodyta, veikos pagal galiojusius teisės aktus kvalifikuotos ir nuobauda paskirta tinkamai. Nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami administracinio teisės pažeidimo bylą, nenustatė neteisėtų pareigūno, surašiusio 2010 m. kovo 10 d. ATP protokolą, t. y. S. T., veiksmų. Tai patvirtina, kad Z. J. pasišalinimo iš (duomenys neskelbtini) agentūros patalpų tikslas buvo išvengti ATP protokolo surašymo ir administracinės atsakomybės. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad būtina nustatyti administracinio teisės pažeidimo subjektą (administracinės bylos Nr. N575-72/2008, N444-597/2009, N575-3579/2010). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai aiškino, kad 2010 m. kovo 10 d. pareigūnas neva galėjo surašyti ATP protokolą nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, kai nėra konkrečiai žinomi to asmens duomenys bei negalima įsitikinti, kam tiksliai jis surašomas, ir pan.

Kasatorius nurodo, kad 2010 m. vasario 26 d. atliekant planinį patikrinimą UAB „N.“ direktorius Z. J. nedalyvavo, patikrinimo akte Nr.VR-8.10-05 pasirašė įmonės atstovai Č. L. bei J. T., jame nebuvo jokių Z. J. duomenų. Nei šiame akte, nei kituose dokumentuose nebuvo tikslių duomenų apie administracinėn atsakomybėn traukiamą subjektą. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nurodyta, kad už sprendimų įgyvendinimą atsako „įmonės direktorius Z. J.“. Tai, kad Z. J. pagal kvietimą į Aplinkos apsaugos agentūrą atvyko nurodytą dieną ir laiku bei turėjo kvietimą, tik suteikė pagrindą manyti, jog jis iš tikrųjų yra UAB „N.“ direktorius, todėl su juo pokalbis buvo pradėtas, neprašant asmens tapatybės patvirtinančio dokumento. Tai, kad jis iš matymo pažinojo UAB „N.“ direktorių Z. J., nesuteikė pagrindo apeliaciniam teismui teigti, jog jis žinojo šio pavardę, vardą, einamas pareigas, gyvenamąją vietą, asmens kodą. Kad būtų tinkamai, Taisyklių nustatyta tvarka, surašytas ATP protokolas, buvo pagrindas iš Z. J. reikalauti pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą bei kviesti policijos pareigūnus.

Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jei nukentėjusysis S. T. manė, jog turi nepakankamai žinių apie pažeidėją, turėjo galimybę pasinaudoti ATPK 263 straipsnio nuostatomis ir šias žinias gauti policijos pareigūnų pagalba. Kasatorius pažymi, kad šiame straipsnyje aiškiai nereglamentuota, kokiomis aplinkybėmis pareigūnas gali pristatyti pažeidimą padariusį asmenį į policiją asmens tapatybei nustatyti. Šiuo atveju atvykęs asmuo prisistatė UAB „N.“ direktoriumi, tačiau kategoriškai atsisakė, nenurodydamas motyvų, pateikti dokumentus, todėl nukentėjusysis turėjo teisinį pagrindą neleisti šiam asmeniui pasišalinti iš tarnybinių patalpų, kol atvyks policijos pareigūnai.

Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad Z. J. buvo žinomas nukentėjusiojo (aplinkos apsaugos inspektoriaus) statusas, nes jis atvyko į Vilniaus RAAD (duomenys neskelbtini) agentūrą pagal kvietimą; pareigūnas dėvėjo nustatyto pavyzdžio uniformą; Z. J. teisme davė parodymus, jog nukentėjusįjį iki įvykio pažinojo ir jam buvo suprantami pareigūno tikslai siekiant surašyti ATP protokolą. Susidariusioje situacijoje nebuvo jokio aplinkos apsaugos inspektoriaus bandymo pavojingai veikti, todėl nebuvo sąlygų atsirasti nei realiai, nei įsivaizduojamai Z. J. teisei į fizinio smurto panaudojimą (suduoti durimis, kai už jų stovėjo pareigūnas; suduoti smūgius per pareigūno iškeltas į šonus rankas bei šiam bandant užrakinti koridoriaus duris). Tokie smurtiniai veiksmai vertintini kaip nusikalstami (kasacinės nutartys Nr. 2K-438/2010, 2K-279/2010, 2K-336/2007). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, ignoravo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo, kuriame nustatytos pareigūno teisės ir pareigos, 12 straipsnio 8, 10, 13, 15 punktų reikalavimus, Taisykles, ATPK 259 straipsnio 3 dalį, nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius dar pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas bylos tyrimą, nenustatė, jog nukentėjusysis naudojo fizinę prievartą prieš Z. J. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Z. J. apeliacinį skundą, nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis S. T. neturėjo pagrindo taikyti prieš Z. J. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 40, 41 ir 42 straipsniuose numatytos fizinės prievartos, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes skunde bei posėdžio metu nebuvo keliamas klausimas dėl fizinės prievartos panaudojimo. Įvykio metu asmens sulaikymas ar administracinis sulaikymas, numatytas ATPK 265 straipsnyje, nebuvo vykdomas. Jis (S. T.) prieš Z. J. nenaudojo specialiųjų priemonių, fizinės jėgos, kovinių ir imtynių veiksmų. Jo, S. T., stovėjimas už durų, prašant Z. J. likti kabinete, ar stovėjimas laikant į šalis iškeltas rankas, prašant jo grįžti į kabinetą, pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, siekimas užrakinti koridoriaus duris, negali būti traktuojami kaip fizinės prievartos prieš Z. J. panaudojimas. Pagal aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 41 straipsnį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą sulaikant pažeidimus padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Kasatorius mano, kad susidariusioje situacijoje jis turėjo teisinį pagrindą panaudoti prievartą. Be to, vadovaujantis Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi, Z. J. privalėjo sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, ir paklusti pareigūnų teisėtiems reikalavimams. Jis, kaip pareigūnas, turėjo teisę reikalauti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, surašyti ATP protokolą dalyvaujant Z. J., iškviesti policijos pareigūnus į pagalbą, siekti, kad pažeidimą padaręs asmuo nepasišalintų, kol neatvyko policijos pareigūnai ir nesurašytas ATP protokolas. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo jo, S. T., ir liudytojų parodymus, nepagrįstai rėmėsi išteisintojo parodymais, kurie buvo nuolat keičiami, nenurodė įrodymų vertinimo motyvų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų, 3 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas Z. J. apeliacinį skundą, nesivadovavo BPK 313 ir 320 straipsnių reikalavimais, nes Z. J. nebuvo nurodęs bylos, dėl kurios paduodamas skundas, numerio.

Nukentėjusiojo S. T. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 286 straipsnio, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų taikymo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusysis – valstybės tarnautojas, atliekantis viešojo administravimo funkcijas – S. T. veikė pagal savo kompetenciją, jo veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti, veikla – normali, o kaltinamasis Z. J. nepateisinamai, veikdamas tiesiogine tyčia, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje. Teismas šią išvadą pagrindė S. T. duotais parodymais (ir kitais įrodymas), pagal kuriuos jis turėjo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl UAB „N.“ direktoriaus Z. J. padarytų ATPK 512 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimų, tačiau šis atsisakė pateikti savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; jis prašė Z. J. neišeiti iš kabineto, norėdamas pakviesti kolegas (liudytojus), tačiau šis nepakluso ir naudodamas jėgą išėjo iš kabineto, norėjo pasišalinti iš tarnybinių patalpų; siekdamas, kad Z. J. nepasišalintų, jis atsistojo koridoriuje išskėtęs į šonus rankas, Z. J. stumdė jį, sudavė per rankas, kai jis norėjo užrakinti koridoriaus duris.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalimi, panaikino apkaltinamąjį nuosprendį, nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas, konstatavęs, kad S. T. turėjo teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pareikalauti Z. J. pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, pripažino, kad S. T. neturėjo įstatyminės teisės jėga neišleisti iš savo kabineto Z. J., užstoti durų, trukdyti išeiti į lauką, užtveriant kelią išskėstomis rankomis ar užrakinant išėjimo iš pastato duris, t. y. jo veiksmai, siekiant Z. J. prievarta išlaikyti pastato viduje, buvo neteisėti. Be to, Z. J. atsisakymas valstybės tarnautojui pateikti savo asmens dokumentą nebuvo kliūtis surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes abejonių dėl jo tapatybės nekilo.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai bei šališkai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus, neįvertino aplinkos apsaugos sistemoje galiojančių teisės aktų, nenurodė įrodymų vertinimo motyvų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio, BPK 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų reikalavimus, dėl to netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą.

Remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reikalaujančias bylos įrodymus įvertinti, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu, o išteisinamasis nuosprendis neatitinka tokio nuosprendžio turiniui įstatymo keliamų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal nuteistojo Z. J. apeliacinį skundą, jam ginčijant apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Nors proceso dalyviai nepageidavo, teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą, apklausdama nukentėjusįjį S. T. bei iš dalies – ir nuteistąjį Z. J. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad apygardos teismas iš esmės tinkamai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, savo sprendime nurodė nustatytas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas bei motyvus, paaiškinančius, kuo remdamasis padarė kitokias nei pirmosios instancijos teismas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apylinkės teismas neįvertino tos aplinkybės, jog atsakomybė pagal BK 286 straipsnį galima tik tais atvejais, kai pasipriešinama valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Pagal teismų praktiką šie asmenys turi veikti neperžengdami įstatymo ar kitais teisės aktais nustatytos kompetencijos. Jeigu asmens pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra atsakas į neteisėtus jų veiksmus, veika negali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį (kasacinė nutartis Nr. 2K-219/2007).

Kasatoriaus pateikti argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 260 straipsnio 6 dalimi, neteisingai aiškino, jog šiuo konkrečiu atveju valstybės tarnautojas S. T. galėjo surašyti ATP protokolą nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nors kasatorius teisingai pastebi, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas šią išvadą, nepagrįstai vadovavosi sprendime nurodyta ATPK 260 straipsnio 6 dalies nuostata, nes įvykio metu ši norma negaliojo (šio straipsnio 6 dalis įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d.), tačiau iš esmės ši apygardos teismo išvada yra teisinga, atitinkanti teismų praktiką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai: 1) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė); 2) žinomas pažeidimą padaręs asmuo; 3) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N16-566/2007). Administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui yra svarbus procesinis veiksmas, kurio tinkamas neatlikimas gali lemti esminius atsakomybėn traukiamo asmens teisių pažeidimus, tačiau iš ATPK 259, 260 ir 263 straipsnių nuostatų vienareikšmė išvada apie privalomą traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens dalyvavimą surašant protokolą neišplaukia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N39-1354/2008, N444-907/2009).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė ir tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes S. T. dvejus metus pažinojo Z. J., žinojo jo pavardę, vardą, einamas pareigas, su juo bendraudavo tarnybiniais reikalais. Kasatorius ir pats kasaciniame skunde pažymėjo, jog Z. J. pagal kvietimą atvyko į Aplinkos apsaugos agentūrą nurodytu laiku, turėjo su savimi kvietimą ir tai suteikė pagrindą manyti, jog jis yra UAB „N.“ direktorius ir su juo pokalbis pradėtas, neprašant pateikti asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Taigi abejonių dėl Z. J. tapatybės nekilo (tai pripažino ir pats kasatorius), todėl ta aplinkybė, kad S. T. nebuvo žinomas Z. J. asmens kodas ar gyvenamoji vieta, nereiškė, jog dėl to jis negalėjo surašyti ATP protokolo, išaiškinti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui jo teises ir pareigas, numatytas ATPK 272 straipsnyje, tai pažymėti protokole (ATPK 260 straipsnio 4 dalis) ir šiam asmeniui įteikti antrąjį protokolo egzempliorių (ATPK 259 straipsnio 3 dalis). Be to, pagal ATPK 260 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. sausio 1 d.) 3 dalį, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo atsisako suteikti žinias apie save, tai įrašoma protokole; administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę pateikti prie protokolo pridedamus paaiškinimus ir pastabas dėl protokolo turinio, taip pat išdėstyti savo atsisakymo jį pasirašyti motyvus. Taigi šiuo konkrečiu atveju Z. J. atsisakius pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, tai turėjo būti užfiksuota administracinio teisės pažeidimo protokole. Pažymėtina, kad kasatoriaus minimose Administracinių teisės pažeidimų protokolų ir nutarimų dokumentų blankų apskaitos bei administracinių teisės pažeidimų bylų registravimo ir tvarkymo taisyklėse, kurios taikomos Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnams vykdant pagal savo kompetenciją tarnybines pareigas, nustatyta protokolų pildymo tvarka iš esmės analogiška ATPK numatytai tvarkai. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nenurodė ir nesirėmė šiomis taisyklėmis, nereiškia, kad teismas pažeidė bylos įrodymų vertinimo taisykles ir kad teismo sprendimas dėl to yra nepagrįstas.

Be to, dėl tinkamo ATP protokolo surašymo pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokiu atveju, kai nustatomi trūkumai, trukdantys administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimui, t. y. kai protokolas surašytas netinkamai – nenurodyti esminiai administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai, yra kitų esminių protokolo ar bylos medžiagos trūkumų, kliudančių nagrinėti bylą, ji turėtų būti grąžinama protokolą surašiusiai institucijai protokolui patikslinti ar papildomai tirti priklausomai nuo bylos aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-444/2006, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, p. 31–40). Tačiau tai turėtų būti išimtinis procesinis veiksmas, galimas tuomet, kai proceso ne teisme metu buvo padaryti esminiai pažeidimai, yra esminių protokolo ar bylos medžiagos trūkumų, kurių teismas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, pats ištaisyti negali (pvz., 2007 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-802/2007, 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-3214/2008).

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nors Z. J. ir nepateikė savo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tačiau jis negrasino ir nenaudojo fizinio smurto prieš S. T. (pažymėtina, kad Z. J. neprieštaravo ir prieš policijos iškvietimą, tai pripažino ir kasatorius), todėl esant tokioms aplinkybėms S. T. neturėjo įstatyminės teisės prieš Z. J. naudoti fizinės prievartos, neišleisti jo iš kabineto, užtverti jam kelią ir užrakinti išėjimo iš agentūros duris. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami Z. J. padaryto administracinio teisės pažeidimo bylą, nenustatė neteisėtų S. T., kaip pareigūno, surašiusio ATP protokolą, veiksmų, nėra reikšminga – šis klausimas nebuvo šių teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi, nustačius, kad S. T. kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai neatitiko įstatymų reikalavimų, prieštaravo jam suteiktiems įgaliojimams, dėl to Z. J. elgesys, priešinantis šiems veiksmams, nelaikytinas nusikalstamu, atitinkančiu BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Dėl BPK 313 straipsnio, 320 straipsnio taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas Z. J. apeliacinį skundą, nesivadovavo BPK 313 ir 320 straipsnių reikalavimais, nes šis nebuvo nurodęs bylos, dėl kurios paduodamas skundas, numerio. BPK 313 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyta: apeliacinės instancijos teismo pavadinimas; byla, dėl kurios paduodamas skundas; skundžiamos nuosprendžio dalies esmė; nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai; apelianto prašymas. Tai, kad nuteistojo Z. J. apeliaciniame skunde nebuvo nurodytas baudžiamosios bylos numeris, laikytina formaliu BPK 313 straipsnio 1 dalies nuostatų nesilaikymu, dėl kurio nebuvo pagrindo nepriimti apeliacinio skundo ir jo nenagrinėti, nes iš skundo turinio nekilo abejonių, kokio teismo nuosprendis ir dėl kurio nuteistojo yra skundžiamas.

Be to, neatitinka tikrovės ir kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepagrįstai nurodė, jog S. T. neturėjo pagrindo taikyti fizinės prievartos, o toks klausimas apeliaciniame skunde nebuvo keliamas. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jame buvo teigiama, jog S. T. viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir taip suvaržė Z. J. laisvę, nes jam buvo neleista laisvai judėti, jis buvo sulaikytas agentūros patalpose, užrakinant išėjimo duris. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, buvo įvykdyta tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo S. T. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Vytautas Piesliakas

Rimantas Baumilas