Baudžiamoji byla Nr. 2K-163-788/2019
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00008-2011-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.2.14.6.2.1; 1.2.29.1.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistajam K. P.,
gynėjams advokatams Algimantui Kliunkai ir Salomėjai Zaksaitei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Linos Beinarytės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu K. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, per šį laikotarpį įpareigojant nuteistąjį dirbti ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis dėl K. P. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dvi veikos) ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
K. P. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
K. P. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP ir 2010 m. kasos pajamų orderio Nr. CRE 221), perkvalifikuota į BK 300 straipsnio 1 dalį ir ši baudžiamosios bylos dalis, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, nutraukta.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje K. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pagamino netikrus dokumentus, juos panaudojo ir padarė didelę žalą UAB „C“ bei tęstiniais veiksmais pasisavino savo žinioje esantį šios bendrovės didelės vertės (263 670,99 Lt) turtą. Šios nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:
1.1. K. P. nuo 2006 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. kovo 17 d., eidamas UAB „C“ (į. k. 125020218, reg. duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas ir būdamas kasininkas, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalies 1 ir 9 punktus kaip bendrovės vadovas būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1, 2, 3 dalių reikalavimus, pagal kuriuos juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo bei privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, pagal kuriuos bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, 37 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pagal kuriuos bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais, būdamas visiškai materialiai atsakingas už bendrovės jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą ir tuo laikotarpiu turėdamas administracinius įgaliojimus ir teisę veikti įmonės vardu, veikdamas priešingais įmonės steigimo tikslams interesais, nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrą dokumentą – 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP, kurioje savo parašu patvirtino, kad jis kaip fizinis asmuo tariamai suteikia 205 000 Lt paskolą UAB „C“, o ši privalo grąžinti ją iki 2011 m. vasario 23 d., taip pat pagamino netikrą dokumentą – 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderį Nr. CRE 221, kuriame savo parašu patvirtino 205 000 Lt tariamą priėmimą į bendrovės kasą grynaisiais pinigais pagal paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP. Šiuos žinomai suklastotus dokumentus K. P. pateikė vyriausiajai buhalterei R. Ž. ir ji, nežinodama apie daromas nusikalstamas veikas, įtraukė gautus dokumentus į buhalterinę apskaitą. Suklastojęs minėtus dokumentus, K. P. padarė didelę žalą UAB „C“, nes 205 000 Lt į bendrovės kasą nebuvo įnešti ir šių suklastotų dokumentų pagrindu bendrovė liko įpareigota jam sumokėti šią pinigų sumą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, žinodamas, kad 205 000 Lt paskolos pagal 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP UAB „C“ nesuteikė ir pinigų į bendrovės kasą neįnešė, 2010 m. balandžio 15 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 228, nurodant pagrindą „grąžinta paskola“, ir 2011 m. sausio 28 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 299, nurodant pagrindą „paskolos grąžinimas pagal sutartį Nr. CRD10/02/23-KP“, patvirtintais jo paties, kaip įmonės vadovo ir kasininko, parašais, kaip skolos grąžinimą pagal sutartį Nr. CRD10/02/23-KP išmokėjo sau grynaisiais 113 670,49 Lt bei laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. šešiais mokėjimo pavedimais iš UAB „C“ sąskaitos banke AB „Swedbank“ į savo sąskaitą tame pačiame banke ir penkiais mokėjimo pavedimais į savo sąskaitą banke AB „Citadelė“ pervedė UAB „C“ lėšas, iš viso sau išmokėdamas 148 370,49 Lt, bei padengė dalį tariamos skolos – 3959,50 Lt – pagal aktą Nr. R-0330-5 (skolos už monitorių padengimas pagal aktą). Iš viso K. P. pagal suklastotą paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP pasisavino didelės vertės – 152 329,99 Lt (148 370,49 + 3959,50) – savo žinioje esantį UAB „C“ turtą.
1.2. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus K. P.,
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. P. buvo nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad pagamino netikrą dokumentą ir padarė didelę žalą UAB „C“ bei apgaule savo ir kito asmens naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės UAB „C“ turtą. K. P., būdamas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimu nušalintas nuo direktoriaus pareigų iš UAB „C“ ir šioje įmonėje jau nedirbdamas, pasinaudodamas savo paties suklastota 2006 m. lapkričio 28 d. sutartimi Nr. CRT 06/11/28-KP, pagal kurią realiai nebuvo perduota susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmena UAB „C“, tačiau jis pagal ją nepagrįstai sau išmokėjo 111 341 Lt, t. y. šiuos pinigus pasisavino, ir bendrovė neva dar liko neatsiskaičiusi su juo 467 143,30 Lt, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 17 d. iki balandžio 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, su UAB „AG“ apgaule, t. y. šios bendrovės darbuotojams nežinant, kad 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. CRT 06/11/28-KP suklastota ir kad joje nurodytas atsiskaitymas su K. P. yra nepagrįstas, sudarė ir pasirašė 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2011/04/12-1, pagal kurią už 125 000 Lt jis perleido bendrovei „Alfa grupė“ tariamą savo teisę į UAB „C“ neva likusią skolos dalį – 467 143,30 Lt. Taip pagamino netikrą dokumentą – 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2011/04/12-1 – ir apgaule savo ir kito asmens – UAB „AG“ – naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į UAB „C“ turtą – 467 143,30 Lt. UAB „AG“, įgyvendindama tariamą teisę, su ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl 467 143,30 Lt priteisimo iš UAB „C“.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo K. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo K. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2006 m. lapkričio 28 d. sutarties Nr. CRT 06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo) išteisino, pripažindamas, kad jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų požymių, o nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP ir 2010 m. kasos pajamų orderio Nr. CRE 221), perkvalifikavo į BK 300 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą dėl šios dalies nutraukė, suėjus senačiai. Toks sprendimas priimtas dėl šių argumentų:
3.1. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl K. P. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino K. P. pinigų iš bendrovės kasos pagal tariamą paskolos sutartį sau išmokėjimą, visiškai neanalizuodamas tikrosios tariamos paskolos paskirties. Atsižvelgta į nuteistojo K. P. parodymus, kad 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartis Nr. CRD 10/02//23-KP dėl 205 000 Lt ir 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderis Nr. CRE 221 buvo surašyti ne siekiant pasisavinti bendrovės pinigus, bet siekiant panaikinti jų trūkumą kasoje, kuris susidarė dėl mokėtų neapskaitytų atlyginimų, ir atspindėti realiai įvykusį sandorį tarp jo ir UAB,,C“ (2009 m. birželio 16 d. į bendrovės sąskaitą K. P. pervedė iš viso 100 000 Lt). Konstatuota, kad K. P. veiksmuose nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tyčios. Nustatęs, kad K. P., pagaminęs minėtus netikrus dokumentus, realios žalos UAB,,C“ nepadarė, apeliacinės instancijos teismas nusprendė jo veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti į 300 straipsnio 1 dalį ir, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikinti ir bylą nutraukti.
3.2. Pasisakydamas dėl netikro dokumento (2006 m. lapkričio 28 d. sutarties Nr. CRD 06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo) pagaminimo ir jo pagrindu UAB,,C“ didelės vertės turto pasisavinimo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu neginčijamai neįrodo K. P. kaltės. Konstatuota, kad bendrovės vadovas, veikdamas bendrovės vardu, turi teisę sudaryti sutartį pats su savimi, tačiau pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalies nuostatas jis turi veikti sąžiningai ir protingai, lojaliai juridiniam asmeniui, jo veikla negali prieštarauti atstovaujamos bendrovės interesams. Sandoris gali prieštarauti atstovaujamojo interesams, jeigu jis yra visiškai nereikalingas ar atstovaujamajam nenaudingas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-426/2014). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. CRD 06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo nebuvo tinkamai apskaityta įmonės buhalterinėje apskaitoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog K. P. neturėjo nuosavybės teisės į sutarties dalyką. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje nustatyti faktai (pripažinimas niekine 2006 m. lapkričio 28 d. sutarties Nr. CRD 06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo) neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Šioje byloje K. P. veiksmai tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o civilinėje byloje jie buvo vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus; įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai skiriasi.
3.3. Pasisakydamas dėl K. P. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad svetimas turtas sukčiavimo atveju užvaldomas be teisėto pagrindo, neturint jokios teisės į jį. Tačiau šiuo atveju nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. CRD 06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo sudaryta teisėtai, todėl K. P. turėjo teisę į UAB,,C“ turtą, kurį pagal 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2011/04/12-1 perėmė UAB,,AG“. Civilinėje byloje priimtas Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas pripažinti minėtą sutartį niekine šiuo konkrečiu atveju neturi prejudicinės galios. Kadangi K. P. turėjo teisę į turtą, kurią pagal sutartį perleido trečiajam asmeniui, nėra teisinio pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Beinarytė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir prieštaringai vertino įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas K. P., ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, įpareigojančias teismą įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis, įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus jų leistinumo ir sąsajumo aspektu, juos nuosprendyje išdėstė į loginę seką, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokio vertinimo neatliko, pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų, patvirtinančių K. P. kaltę, nepaneigė.
4.2. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo pateikta argumentacija dėl BK 183 straipsnio taikymo ir išvada, padaryta remiantis K. P. parodymais, kad 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartis Nr. CRD 10/02/23KP buvo sudaryta siekiant gauti lėšų neapskaitytiems atlyginimams mokėti. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo K. P., neteisėtai disponuodamas savo žinioje esančiu bendrovės turtu: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesams. Apie tokio sumanymo buvimą kaltininko veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes.
4.3. Byloje įrodyta, kad nenustatytomis aplinkybėmis K. P. pagamino netikrą dokumentą – 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį, joje savo parašu patvirtino, kad jis, kaip fizinis asmuo, tariamai UAB „C“ suteikia 205 000 Lt paskolą, kurią ši turi grąžinti iki 2011 m. vasario 23 d., taip pat pagamino netikrą dokumentą – 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderį, jame savo parašu patvirtino 205 000 Lt tariamą priėmimą į bendrovės kasą grynaisiais pagal paskolos sutartį. Šiuos žinomai suklastotus dokumentus K. P. pateikė UAB „C“ vyriausiajai buhalterei R. Ž., ir ši, nežinodama apie daromas nusikalstamas veikas, įtraukė juos į buhalterinę apskaitą. Suklastojęs minėtus dokumentus, K. P. padarė didelę žalą bendrovei, nes 205 000 Lt jis į bendrovės kasą neįnešė, tačiau suklastotų dokumentų pagrindu bendrovė liko įpareigota jam šią pinigų sumą sumokėti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino netikrų dokumentų pagaminimo faktą, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad K. P. veiksmais nebuvo padaryta reali žala UAB „C“. Priešingai negu pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai patikėjo K. P. parodymais, kad ši paskolos sutartis ir kasos pajamų orderis buvo surašyti ne siekiant pasisavinti bendrovės pinigus, bet siekiant panaikinti pinigų trūkumą kasoje. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik liudytojų D. P., K. K., Š. J., G. P., G. K., L. J. ir K. M. parodymais, nors kiti vienuolika liudytojų tai neigė. Pirmosios instancijos teismas tikrino šią K. P. iškeltą versiją, tačiau pagrįstai ją atmetė.
4.4. Tapdamas UAB „C“ vadovu, K. P. ne tik įgijo įgaliojimus ją valdyti, jai atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, bet ir prisiėmė daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų. Suklastojus 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį dėl tariamai įmonei paskolintų 205 000 Lt ir kasos pajamų orderį dėl tariamo šios pinigų sumos priėmimo į bendrovės kasą grynaisiais, UAB „C“ prisiėmė atsakomybę suteiktą paskolą grąžinti K. P., nors šis realiai paskolos nebuvo suteikęs. Iš bylos duomenų matyti, kad K. P. sau iš bendrovės kasos išmokėjo sumas, nurodydamas pagrindą „paskolos grąžinimas“, kasos išlaidų orderiais, nurodydamas pagrindą „grąžinta paskola“, patvirtintais savo paties, kaip įmonės vadovo ir kasininko, parašais, kaip skolos grąžinimą pagal sutartį išmokėjo sau grynaisiais 113 670,49 Lt (32 948 Eur) ir laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. mokėjimo pavedimais per vienuolika kartų pervedė į dvi savo sąskaitas bankuose lėšas, taip iš viso iš bendrovės „C“ pasisavino didelės vertės – 152 329,99 Lt (44 153 Eur) – savo žinioje esantį UAB „C“ turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pinigai K. P. buvo pervesti mokestiniais pavedimais iš sąskaitos į sąskaitą, ne tik išlaiduojant iš bendrovės kasos, ir kad tai patvirtina realų pinigų išmokėjimą K. P. Tai kartu paneigia K. P. teiginį, kad pinigų įmonės kasoje ir sąskaitoje realiai nebuvo ir kad jis jų negavo, o tik padengė kasos trūkumą.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2- 4409-713/2013 pripažino nesudarytomis 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP ir 2010 m. kovo 23 d. paskolos sutartį Nr. CRD 10/03/23-KP, sudarytas tarp UAB „C“ ir K. P., ir priteisė UAB „C“ iš K. P. be pagrindo gautus 152 329,99 Lt. Šis teismo spendimas įsiteisėjęs.
4.6. Bylos duomenys patvirtina, kad K. P. veikė sąmoningai, jis iš anksto žinojo, kad gali pateisinti iš bendrovės kasos bei sąskaitų paimtas pinigų sumas tik suklastojęs paskolos sutartį ir dokumentą, patvirtinantį grynųjų pinigų įnešimą į kasą. Jis šiuos veiksmus atliko tyčia, turėdamas tikslą pateisinti bendrovės lėšų pasisavinimą. Tai įrodo ir tai, kad K. P., nušalintas nuo įmonės vadovo pareigų, 2011 m. balandžio 12 d. sutartimi perleido UAB „AG“ visas savo reikalavimo teises į skolininkę UAB „C“, tarp jų ir į 54 720,02 Lt, kaip pagrindą nurodydamas paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP. Tai patvirtina, kad suklastotos sutarties pagrindu K. P. ne tik pasisavino lėšas, bet ir trečiajam asmeniui perleido reikalavimo teisę neva į skolos likutį – 54 720,02 Lt, taip siekdamas bet kokia kaina užvaldyti visą suklastotoje sutartyje nurodytą pinigų sumą. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. P. veiksmuose nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tyčios, nepagrįsta.
4.7. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad klastodamas dokumentus K. P. realiai nepadarė žalos UAB „C“, ir jo veiksmus perkvalifikavo iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 300 straipsnio 1 dalį. Suklastotos sutarties dėl 205 000 Lt paskolos ir kasos pajamų orderio įforminimas bendrovės apskaitoje, realiai tokių pinigų neįnešant, tik padidino bendrovės kasos trūkumą ir tai rodo, kad dokumentų suklastojimo pasekmė – padaryta didelė žala UAB „C“, nes šių suklastotų dokumentų pagrindu K. P. pasisavino jos turtą – 152 329,99 Lt (44 117,81 Eur). BK 190 straipsnyje nurodyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL. Nagrinėjamu atveju suklastotų dokumentų pagrindu pasisavinto turto vertė kelis kartus viršija 250 MGL sumą.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl netikro dokumento (2006 m. lapkričio 28 d. sutarties Nr. CRD06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo) pagaminimo ir didelės vertės turto pasisavinimo neginčijamai neįrodo K. P. kaltės. Byloje nustatyta, kad 2010 m. vasario 28 d. UAB „C“ buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. CRD 06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo. Sutartis sudaryta tarp UAB „C“ ir K. P., jos dalykas yra juridinių asmenų duomenų rinkmena. Šia sutartimi K. P. perdavė UAB „C“ teisę naudotis juridinių asmenų duomenų rinkmena. Sutartyje nurodyta, kad iki 2010 m. sausio 31 d. K. P. suteikia UAB „C“ teisę naudotis juridinių asmenų duomenų rinkmena neatlygintinai, t. y. panaudos pagrindu; praėjus šiam terminui, įsigalioja pirkimo ir pardavimo santykiai, pagal kuriuos K. P. rinkmeną parduoda UAB „C“, o ši už rinkmeną atsiskaito sutartyje nustatyta tvarka. UAB „C“ įsipareigojo sumokėti K. P. 688 484,30 Lt iki 2015 m. spalio 28 d. pagal atsiskaitymo grafiką, pradedant 2010 m. vasario 28 d., kas mėnesį iki 2015 m. rugsėjo 28 d. sumokant po 10 000 Lt, iki 2015 m. spalio 28 d. – 8484,30 Lt. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ši sutartis yra netikras dokumentas, sudarytas atgaline data, turint tikslą pasisavinti bendrovės turtą. Neteisėti mokėjimai K. P. pagal šią sutartį buvo atliekami nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2011 m. kovo 23 d. pagal kasos pajamų orderius, patvirtintus jo paties kaip bendrovės vadovo ir kasininko parašais, ir banko mokėjimo pavedimais, iš viso sumokėta 111 341 Lt (32 246,58 Eur).
4.9. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą, konstatavo, kad įstatyme neįtvirtintas draudimas sudaryti ir pasirašyti sutartį su pačiu savimi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju sutarties pasirašymas su pačiu savimi nėra esminė aplinkybė. Esminis klausimas – ar K. P. realiai perdavė UAB „C“ minėtą duomenų rinkmeną, ar šiuos duomenis atsinešė kaip savo nuosavybę į bendrovę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „C“ nebuvo parduotas ar perduotas joks 2006 m. lapkričio 28 d. sutartyje nurodytas turtas. Savo veikloje bendrovė naudojo su UAB „M2 t“ pagal 2007 m. kovo 14 d. informacinės sistemos sukūrimo sutartį sukurtą nematerialų produktą – informacinę sistemą, skirtą įmonių duomenims kaupti ir administruoti, už kurią 2007 m. birželio 29 d. – 2011 m. sausio 24 d. laikotarpiu kūrėjai sumokėjo 47 277,70 Lt. Duomenys UAB „C“ buvo kaupiami šios bendrovės egzistavimo metu, jos darbuotojams papildant naujais įrašais apie įmones, duomenis gaunant iš įvairių šaltinių, t. y. pagal bendrovės sudarytas sutartis, skambinant telefonu ir gautus duomenis įrašant į bendrovės kuriamą duomenų bazę, tai patvirtino beveik visi bendrovės darbuotojai teisiamojo posėdžio metu. Šiame kontekste svarbu tai, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo, sudaryta tarp UAB „C“ ir K. P., pripažinta niekine. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog tam, kad rinkmena taptų juridinio asmens turtu, nepriklausomai nuo turto naudojimo pagrindo, ji privalėjo būti apskaityta juridinio asmens apskaitoje. Specialisto išvadose nurodyta, kad pagal 2006 m. lapkričio 28 d. rinkmenos perdavimo–priėmimo aktą UAB „C“ apskaitoje laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 28 d. iki 2010 m. vasario 26 d. susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos įsigijimas iš K. P. už 688 484,30 Lt neužfiksuotas. Akivaizdu, kad K. P., žinodamas, kad 2006 metais susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmena nebuvo perduota UAB „C“, taip pat kad šiame dokumente pateikiama informacija yra melaginga, dokumentai surašyti atgaline data, juos panaudojo, pateikdamas UAB „C“ vyriausiajai buhalterei, kad ši įtrauktų į buhalterinę apskaitą. Sutartis ir ją lydintys dokumentai bendrovės apskaitoje atsirado tik 2010 m. vasario 28 d., kai buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą, o prieš tai jokia forma jie įmonės buhalterijoje neatsispindėjo. Liudytoja R. Ž. nurodė, kad jai apie jokią rinkmeną, naudojamą įmonėje, iki to laiko nebuvo žinoma. K. P. veikė tiesiogine tyčia, suprato, kad veikia nusikalstamai, ir, siekdamas neteisėtu būdu gauti turtinę naudą, naudojo apgaulę, t. y. klastojo dokumentus.
4.10. Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje tyrė ir pripažino tinkamais įrodymais 2017 m. lapkričio 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir DVD diską, kuriame yra 2004 m. spalio 26 d. dokumentų aplankas (failas) su senais ir naujais įmonių kodais, patvirtinantis, kad K. P. iki įmonės jau disponavo juridinių asmenų duomenimis. DVD diskas ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo pridėti prie K. P. apeliacinio skundo, šis diskas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad beveik kiekviename teismo posėdyje buvo teikiami įvairūs dokumentai, elektroniniai susirašinėjimai, prašymai, tačiau toks svarbus įrodymas kaip šis buvo pateiktas tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad diske esanti informacija patvirtina, jog K. P. iki įmonės jau disponavo juridinių asmenų duomenimis, kelia abejonių. Iš tikrųjų jame esantys duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad būtent šie duomenys buvo perduoti UAB „C“.
4.11. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas K. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. CRD 06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo sudaryta teisėtai, o civilinėje byloje nustatyti faktai (Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu pripažinta niekine 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 2011/04/12-1, sudaryta tarp UAB „AG“ ir K. P.) neturi prejudicinės galios šioje byloje. Tačiau pirmosios instancijos teismas K. P. kaltės negrindė civilinėje byloje nustatytais faktais. Veikos juridiniam vertinimui teismas nustatė svarbias aplinkybes, t. y. kad K. P., būdamas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimu nušalintas nuo direktoriaus pareigų iš UAB „C“, pasinaudodamas savo paties suklastota 2006 m. lapkričio 28 d. sutartimi bei nepagrįstai pagal šią suklastotą sutartį išmokėjęs sau 111 341 Lt ir neva bendrovei dar likus iki galo neatsiskaičius (nesumokėjus 467 143,30 Lt), 2011 m. kovo 17 d. – 2011 m. balandžio 12 d. laikotarpiu su UAB „AG“ apgaule, t. y. šios bendrovės darbuotojams nežinant, kad 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis suklastota ir kad joje nurodytas atsiskaitymas su K. P. yra nepagrįstas, sudarė ir pasirašė 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią už 125 000 Lt jis perleido bendrovei „AG“ tariamą savo teisę į UAB „C“ neva likusią skolos dalį – 467 143,30 Lt. Priešingai negu teigia apeliacinės instancijos teismas, K. P. žinojo, kad jis klastoja turto perleidimo sutartį, kad jis reikalavimo teisės į UAB „C“ turtą (467 143,30 Lt) neturi, tačiau veikė nusikalstamai, siekdamas suteikti trečiajam asmeniui teises į turtą, į kurį jis pats neturėjo jokių teisių. Taip elgdamasis K. P. siekė padarinių ir juos sukėlė, jo nusikalstami veiksmai pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės L. Beinarytės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl vartojamų teisinių sąvokų
6. Nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte ir teismų nuosprendžiuose tie patys dokumentai (sutartys, kasos pajamų orderis) vienose vietose įvardijami kaip suklastoti, kitose – kaip netikri, o tos pačios veikos įvardijamos ir kaip dokumento suklastojimas, ir kaip netikro dokumento pagaminimas. Tai traktuotina kaip procesinis trūkumas, nes BK 300 straipsnyje šios sąvokos atskirtos viena nuo kitos ir pateiktos kaip alternatyvios.
7. Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-361/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-361/2012">2K-361/2012</a>), išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA1LTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-205-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-205-699/2016">2K-205-699/2016</a>), žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-600/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-600/2012">2K-600/2012</a>), netikras ir pagal formą, ir pagal turinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOS05NDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-19-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-19-942/2017">2K-7-19-942/2017</a>). Taigi dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija, pvz., privačiai pagamintas vairuotojo pažymėjimas ar pasas, neįgalioto asmens įmonės vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, kito asmens vardu šiam nežinant surašytas sutikimas ir pan. Kita vertus, netikro dokumento pagaminimas neretai įvardijamas kaip viena iš dokumento suklastojimo formų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM1LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-235/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-235/2014">2K-235/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOS05NDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-19-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-19-942/2017">2K-7-19-942/2017</a>), o tai lemia sąvokų „netikras dokumentas“ ir „tikras suklastotas dokumentas“ panašumą ir jų aiškinimo metodų įvairovę. Pvz., dokumento netikrumas kartais tapatinamas su jame įtvirtintos informacijos melagingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-404/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-404/2013">2K-404/2013</a>) arba siejamas su jo „visiško materialaus klastojimo“ būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzUtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-175-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-175-303/2015">2K-7-175-303/2015</a>).
8. Vartojamos terminologijos nenuoseklumas, tą patį dokumentą įvardijant ir netikru, ir suklastotu, o tas pačias veikas – dokumento suklastojimu ir netikro dokumento pagaminimu, yra kaltinamojo akto ir teismų nuosprendžių procesinis trūkumas, tačiau, turint galvoje tą pačią minėtų sąvokų teisinę prigimtį, šis trūkumas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, varžančiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-788/2018). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į galutines kaltinimo formuluotes nagrinėjamoje byloje, nutartyje vartoja terminus „netikras dokumentas“ ir „netikro dokumento pagaminimas“.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 183 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo
9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. P. kaltu dėl jo vadovaujamos UAB „C“ didelės vertės turto pasisavinimo, rėmėsi įrodymais, patvirtinančiais, kad K. P., būdamas UAB „C“ direktorius ir kasininkas, bendrovės vardu sudarė netikras sutartis su savimi: 1) 205 000 Lt paskolos sutartį (2010 m. vasario 23 d. sutartis Nr. CRD 10/02/23-KP, 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderis Nr. CRE 221); 2) 688 484,30 Lt vertės sutartį dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo (2006 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. CRT 06/11/28-KP). Šių dokumentų pagrindu K. P. išmokėjo sau 263 580,99 Lt (pagal pirmą sutartį – 152 329,99 Lt, pagal antrą sutartį – 111 341 Lt). Šie nustatyti faktai buvo kvalifikuoti kaip tęstinis bendrovės turto pasisavinimas (BK 183 straipsnio 2 dalis) ir netikrų dokumentų pagaminimas ir jų panaudojimas, padaręs didelę žalą bendrovei (BK 300 straipsnio 3 dalis).
10. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pinigų išmokėjimas sau pagal pirmą sutartį neturi pasisavinimui būdingos tyčios, nes viena išmoka (103 000 Lt) nėra reali (tai padaryta siekiant sumažinti kasos likutį), o realiomis išmokomis (49 329,99 Lt) buvo siekiama padengti tikrą bendrovės įsiskolinimą K. P. (šis įsiskolinimas, nors ir nebuvo tinkamai apskaitytas, susidarė dėl realaus K. P. atlikto 100 000 Lt pinigų pervedimo į UAB „C“ sąskaitą). Paneigus pasisavinimą ir didelės žalos padarymą, 205 000 Lt paskolos sutarties ir kasos pajamų orderio surašymo ir jų panaudojimo veiksmai perkvalifikuoti į BK 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadarę didelės žalos (ši bylos dalis nutraukta dėl suėjusios senaties). Išmokos pagal antrą sutartį (rinkmenos pardavimo bendrovei) nepripažintos pasisavinimu dėl to, kad, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pati sutartis buvo teisėta ir K. P. turėjo teisę gauti šias išmokas.
11. Teisėjų kolegija sutinka tik su dalimi apeliacinės instancijos teismo pateiktų argumentų ir skaičiavimų, būtent dėl 103 000 Lt išmokos nerealumo ir negalimumo ją pripažinti pasisavinimo dalyku. Kitiems argumentams, kuriais visiškai paneigtas UAB „C“ turto pasisavinimas ir didelės žalos padarymas šiai bendrovei, nepritartina.
12. Vertindama pinigų gavimo netikros 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP pagrindu epizodą, teisėjų kolegija daro tokias išvadas:
12.1. Abiejų instancijų teismai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad K. P. realiai 205 000 Lt paskolos pagal 2010 m. vasario 23 d. sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP nesuteikė ir pagal 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderį Nr. CRE 221 pinigai į bendrovės kasą įnešti nebuvo. Tą patį konstatavo ir Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4409-713/2013. Šio fakto neginčija ir pats K. P. Kita vertus, šios klastotės pagrindu K. P. bendrovė išmokėjo 152 329,99 Lt. Tokie bendrovės vadovo veiksmai gaunant iš bendrovės pinigus fiktyviu pagrindu teismų praktikoje paprastai kvalifikuotini kaip turto pasisavinimas. Tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDExLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-411/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-411/2012">2K-411/2012</a>, 2K-138/2014, 2K-352/2014, 2K-332/2014 ir kt.). Kita vertus, tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realią žalą dėl savo vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-144-788/2017 ir kt.).
12.2. Nagrinėjamoje byloje gynyba turto pasisavinimą netikros paskolos sutarties pagrindu ginčijo dviem esminiais aspektais: pirma, 103 000 Lt gavimas pagal kasos išlaidų orderį (2010 m. balandžio 15 d. Nr. 228) buvo fiktyvus ir realiai K. P. šių pinigų negavo; antra, likusi 49 329,99 Lt suma gauta kompensuojant K. P. praradimus (susidarė dėl 100 000 Lt pervedimo bendrovei), iš kurių jam realiai grąžinta tik 49 000 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiaga iš tikrųjų suteikia pagrindą abejoti, ar 103 000 Lt gavimas iš bendrovės kasos buvo realus. K. P. paaiškino šio fiktyvaus sandorio priežastį (taip siekė sumažinti kasos likutį, susidariusį dėl fiktyvaus bendrovės balanse esančio automobilio „BMW 730“ pardavimo), šį paaiškinimą patvirtino tiek vertinamų sandorių datos, tiek į juos įtrauktų asmenų parodymai. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. P. realiai 103 000 Lt negavo, vadovaujantis principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), laikytina pagrįsta.
12.3. Kita vertus, gynybos argumentai ir atitinkama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal netikrą paskolos sutartį realus pinigų gavimas (49 329,99 Lt) neatitinka pasisavinimo požymių, laikytini nepagrįstais. Ši išvada pagrįsta tik subjektyviais kaltinamojo teiginiais ir neturi objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad 2009 m. birželio 16 d. įvykęs 100 000 Lt pervedimas į bendrovės sąskaitą buvo įformintas bendrovėje taip, kad K. P. suteikia 49 000 Lt bendrovei kaip paskolą, o 51 000 Lt paimta iš bendrovės kasos. 49 000 Lt paskola, remiantis 2011 m. lapkričio 14 d. specialisto išvada Nr. 5-2/178, K. P. visiškai grąžinta 2009 m. rugpjūčio 27 d. (13 t., b. l. 48). K. P. tvirtinimai, kad jis iš tikrųjų turėjo teisę į 51 000 Lt grąžinimą, yra subjektyvūs ir prieštarauja buhalterinėje apskaitoje fiksuoto sandorio turiniui. Nekelia abejonių, kad K. P. kaip bendrovės direktorius ir kasininkas žinojo, kaip buvo įformintas 100 000 Lt pervedimas į bendrovės sąskaitą ir kad juridiškai pagal šį sandorį jam galėjo būti grąžinta tik 49 000 Lt. Šiame kontekste pažymėtina, kad įmonės įsiskolinimų apimtis nustatoma pagal buhalterijoje apskaitytus dokumentus ir bendrovės direktorius negali vadovautis vien savo subjektyviais vertinimais, kiek įmonė jam skolinga, ir tuo pagrindu gauti išmokų iš bendrovės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2011 m. balandžio 12 d. sutartimi Nr. 2011/04/12-2 K. P. už 35 000 Lt perleido UAB „AG“ reikalavimo teisę gauti visą jam neišmokėtą sumą (54 720,02 Lt), įskaitant palūkanas ir netesybas, pagal paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP (1 t., b. l. 100–102). Nors dėl šios reikalavimo teisių perleidimo sutarties surašymo K. P. atskiras kaltinimas nepareikštas, tačiau tokios sutarties surašymo faktas rodo, kad iš tikrųjų neteisėtos išmokos pagal paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP neturėjo nieko bendro su minėtu 100 000 Lt pervedimu į bendrovės sąskaitą ir negali būti juo pateisintos.
12.4. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suteikė įrodomąją reikšmę K. P. teiginiams dėl jo teisės gauti iš bendrovės 49 329,99 Lt sumą, taigi vadovavosi duomenimis, kurie nelaikytini tokio pobūdžio bylose įrodymais, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
12.5. Bylos duomenys leidžia daryti patikimą išvadą, kad, būdamas bendrovės direktorius ir kasininkas, K. P. suvokė, jog gauna iš bendrovės pinigus neteisėtu pagrindu, kurį pats sukūrė kryptingais veiksmais, t. y. pagaminęs netikrus paskolos sutartį ir kasos pajamų orderį, pagal kuriuos jis neva paskolino pinigus bendrovei ir įnešė juos į kasą. Nekelia abejonių, kad jis taip pat suvokė, jog veikia priešingais bendrovei interesais ir daro jai turtinę žalą.
12.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pripažintina, kad baudžiamojoje byloje įrodyta, kad K. P., remdamasis netikra 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartimi, neteisėtai gavo iš UAB „C“ 49 329,99 Lt sumą, kuri buvo pasisavinta. Laikytina, kad neįrodyta, jog K. P. 2010 m. balandžio 15 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 228 neteisėtai gavo 103 000 Lt. Šia suma mažintina pagal BK 183 straipsnio 2 dalį K. P. inkriminuoto pasisavinto turto vertė.
13. Vertindama epizodą dėl pinigų gavimo pagal 2006 m. lapkričio 28 d. sutartį dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo Nr. CRT 06/11/28-KP, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad minėta sutartis taip pat yra klastotė, kurios pagrindu K. P. neteisėtai sau išmokėjo 111 341 Lt, pagrįstas byloje esančių įrodymų visuma, logiškai motyvuotas ir nekelia jokių abejonių. Ši išvada grindžiama šiomis esminėmis aplinkybėmis:
13.1. Pirma, UAB „C“ apskaitoje iki 2010 m. vasario 26 d. susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos įsigijimas iš K. P. neužfiksuotas, sutartis sudaryta atgaline data, akcininko (K. P. motinos) sutikimas šiam sandoriui taip pat gautas atgaline data. Sutartis ir ją lydintys dokumentai įmonės buhalterinėje apskaitoje atsirado tik 2010 m. vasario 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams po sutarties sudarymo datos. Įtraukus minėtą atgaline data sudarytą sandorį į apskaitą, šiuo pagrindu iš karto prasidėjo neteisėtos išmokos K. P.
13.2. Antra, minėtas sandoris bendrovei perkant iš savo vadovo duomenų rinkmeną už 688 484,30 Lt akivaizdžiai prasilenkia su bet kokia ekonomine logika ir vadovo pareiga veikti bendrovės naudai. Be to, bendrovė turėjo duomenų bazę, kurią galėjo pildyti ir koreguoti naudodamasi VĮ Registrų centro, „Sodros“ ar VĮ „Regitra“ teikiamais duomenimis. K. P. vadovaujamai bendrovei parduota duomenų rinkmena bendrovės darbuotojai realiai nesinaudojo, naudojosi kitokiais laisvai prieinamais informacijos gavimo būdais, internetu. Įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
13.3. Trečia, Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01MTEtMzI0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-511-324/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-511-324/2013">2-511-324/2013</a> minėta sutartis dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos (taip pat rinkmenos perdavimo–priėmimo aktas ir vienintelės akcininkės G. Z. sprendimas) pripažinta niekine. Toks sprendimas priimtas nustačius, kad minėtas sandoris pažeidė imperatyvią CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą juridinio asmens valdymo organo nario pareigą juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai, 3 dalyje įtvirtintą pareigą vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu, 5 dalyje nustatytą pareigą raštu pranešti arba įrašyti į juridinio asmens organų posėdžio protokolą apie cituojamo straipsnio 3 dalyje nurodytas aplinkybes, nurodyti jų pobūdį ir vertę, CK 1.5 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą bendro pobūdžio asmenų pareigą, įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus bei šiais principais vadovautis.
13.4. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, ignoruodamas civilinėje byloje priimtą sprendimą, nemotyvuotai konstatavo, kad 2006 m. lapkričio 28 d. susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos sutartis Nr. CRD 06/11/28-KP sudaryta teisėtai (nuosprendžio 12.3 punktas), kad nenustatyta aplinkybių, jog šis sandoris prieštarautų bendrovės interesams, būtų jai nereikalingas ar nenaudingas (nuosprendžio 11.2 punktas). Tai lėmė prieštaringą išvadą, kad niekiniu pripažinto sandorio pagrindu K. P. įgijo reikalavimo teisę į UAB „C“. Be to, minėta apeliacinės instancijos teismo išvada pagrįsta atsitiktiniais ir iš konteksto ištrauktais duomenimis, kurie nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išvadų. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, faktiškai pripažindamas duomenų rinkmenos pardavimo vadovaujamai bendrovei sandorio ir iš jo kilusių teisinių padarinių teisėtumą, nesivadovavo išsamaus bylos aplinkybių vertinimo reikalavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tai laikytina esminiu įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
13.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad netikros 2006 m. lapkričio 28 d. sutarties dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo pagrindu K. P. neteisėtai sau išmokėjo 111 341 Lt ir kad tokie veiksmai atitinka svetimo jo žinioje esančio turto pasisavinimo požymius.
14. Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad K. P. tęstiniais veiksmais pasisavino svetimą UAB „C“ priklausantį 160 670,99 Lt (49 329,99 + 111 341 Lt) vertės turtą, ir šie jo veiksmai pirmosios instancijos teismo tinkamai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
15. Padarius tokias išvadas dėl K. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad netikrų dokumentų, t. y. 2010 m. vasario 23 d. sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP, 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderio Nr. CRE 221 ir 2006 m. lapkričio 28 d. sutarties dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo Nr. CRT 06/11/28-KP, pagaminimas ir šių dokumentų panaudojimas padarė didelę žalą UAB „C“, todėl minėti veiksmai kvalifikuotini ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Kartu pažymėtina ir tai, kad minėtų dokumentų pagaminimas ir jų panaudojimas bei UAB „C“ turto pasisavinimas tęstinių veiksmų ir laiko požiūriu sutampa, todėl sudaro idealiąją, o ne realiąją nusikalstamų veiksmų sutaptį, kaip buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo
16. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. P. buvo nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2011 m. balandžio 12 d. sutartimi Nr. 2011/04/12-1 už 125 000 Lt perleido bendrovei „AG“ netikros sutarties (dėl duomenų rinkmenos pirkimo) pagrindu įformintas reikalavimo teises į 467 143,30 Lt, kuriuos UAB „C“ neva jam liko skolinga (1 t., b. l. 97–99). UAB „AG“, įgyvendindama tariamą teisę, su ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl 467 143,30 Lt priteisimo iš UAB „C“. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šie veiksmai atitinka netikro dokumento (reikalavimo teisių perleidimo sutarties) pagaminimo, padariusio didelę žalą, ir sukčiavimo apgaule savo ir UAB „AG“ naudai įgyjant didelės vertės turtinę teisę į UAB „C“ turtą požymius.
17. Primintina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad 2006 m. lapkričio 28 d. susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos sutartis Nr. CRD 06/11/28-KP sudaryta teisėtai, taip pat padarė išvadą, kad ir šios sutarties pagrindu įgytos reikalavimo teisės į UAB „C“ perleistos UAB „AG“ teisėtai. Šiuo pagrindu K. P. dėl šios kaltinimo dalies yra išteisintas. Anksčiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jau pasisakė dėl tokio vertinimo nepagrįstumo ir dėl to nesikartoja. Iš bylos medžiagos nedviprasmiškai išplaukia priešinga išvada, t. y. kad 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos Nr. CRD 06/11/28-KP yra netikra, todėl netikra yra ir šios sutarties pagrindu sudaryta kita sutartis, t. y. 2011 m. balandžio 12 d. sutartis Nr. 2011/04/12-1, kuria K. P. neva perleido reikalavimo teises į UAB „C“. Tokią išvadą atitinka ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01MTEtMzI0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-511-324/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-511-324/2013">2-511-324/2013</a> turinys.
18. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimas ir pateikti argumentai dėl šios kaltinimo dalies yra nepagrįsti, kita vertus, aptarti K. P. veiksmai pirmosios instancijos teismo taip pat kvalifikuoti neteisingai. Pirmiausiai tai pasakytina apie BK 182 straipsnio 2 dalies taikymą.
19. Pažymėtina, kad BK 182 straipsnyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2K-453-648/2016, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, 2K-92-648/2019 ir kt.).
20. Nekelia abejonių tai, kad K. P. neturėjo jokios reikalavimo teisės į UAB „C“, buvo ją fiktyviai sukūręs netikrų dokumentų pagrindu, tai buvo padaryta siekiant prisiteisti iš UAB „C“ šią fiktyvią skolą. Kita vertus, iš kaltinamojo akto turinio ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių nėra aišku, prieš ką K. P. panaudojo apgaulę ir koks buvo apgaulės turinys. Kaltinimo sukčiavimu turinys leidžia daryti tik prielaidą, kad apgaulė buvo panaudota prieš UAB „AG“ darbuotojus, kurie nežinojo, kad perka klastotės pagrindu įformintas reikalavimo teises. Kita vertus, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nenurodyta, kokie konkrečiai šios bendrovės darbuotojai buvo suklaidinti ir kokie bylos įrodymai patvirtina šį faktą. Be to, išvadai apie UAB „AG“ darbuotojų suklaidinimą prieštarauja byloje nustatytos aplinkybės, kad UAB „AG“ formaliai priklausė K. P. motinai ir būtent jis faktiškai priiminėjo visus sprendimus, o direktoriaus pareigas ėjo K. P. statytinis D. P. D. P. suklaidinimo aplinkybė nagrinėjamoje byloje K. P. nebuvo inkriminuojama ir įrodinėjama. Nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo suklaidinti ir kurie nors UAB „C“ atstovai. Atvirkščiai, šios bendrovės atstovai ne tik nebuvo suklaidinti, bet laimėjo civilinį procesą prieš UAB „AG“ ir prisiteisė iš K. P. žalos, padarytos UAB „C“, atlyginimą.
21. Teoriškai K. P. veiksmai sudarant 2011 m. balandžio 12 d. sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo bendrovei „AG“ ir civilinio proceso inicijavimas prieš UAB „C“ (veikiant per D. P.) galėtų būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas sukčiauti pateikiant suklastotais (netikrais) dokumentais pagrįstą civilinį ieškinį. Tokiais atvejais laikoma, kad apgaulė naudojama prieš asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2009, 2K-34/2010, 2K-343/2012, 2K-613-696/2015). Tačiau kaltinime tokių aplinkybių K. P. neinkriminuota, o kasacinės instancijos teismas, nesant atitinkamo skundo, neturi teisinio pagrindo tokiu būdu keisti kaltinimą. Dėl to, nenustačius visų būtinų objektyviųjų sukčiavimo sudėties požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas nutraukiant šią bylos dalį.
22. Minėta, kad kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir argumentuotai konstatavo, kad tiek 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartis ir 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderis, tiek 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo yra klastotės ir jų pagrindu K. P. jokių teisių į UAB „C“ turtą neįgijo, taigi neturėjo ir jokio pagrindo perleisti šių teisių bendrovei „Alfa grupė“. Dėl to 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 2011/04/12-1 taip pat pagrįstai pripažinta klastote. Kita vertus, šios sutarties pagaminimo faktas kvalifikuotas neteisingai. Ši veika buvo kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kaip padariusi didelę žalą UAB „C“. Didelės žalos požymis nustatytas remiantis aplinkybe, kad K. P. neteisėtai įgijo ir perleido didelės – 467 143,30 Lt – vertės reikalavimo teisę į UAB „C“. Tačiau pažymėtina, kad realiai šios netikros teisės realizuoti prisiteisiant iš UAB „C“ šią sumą nepavyko, civilinėje byloje bendrovei pateiktas ieškinys buvo atmestas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia veika atitinka netikro dokumento pagaminimo ir jo panaudojimo pasikėsinant padaryti didelę žalą požymius, todėl perkvalifikuotina į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį su pakeitimais.
Sumažinti K. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuoto UAB „C“ pasisavinto turto vertę iki 160 670,99 Lt (46 533,53 Eur).
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria K. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, taip pat panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria K. P. paskirtos bausmės buvo subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.
Perkvalifikuoti nusikalstamą veiką dėl 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2011/04/12 pagaminimo ir panaudojimo iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir paskirti už jos padarymą laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, K. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams.
Kitą Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą, įskaitant ir K. P. pagal BK 75 straipsnį taikytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Olegas Fedosiukas
