Baudžiamoji byla Nr. 2K–287/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00333-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.5.4 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu G. T. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. G. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (BK 72² straipsnis) – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo G. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
G. T. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio mėnesio viduryje (nenustatytą dieną ir valandą), gyvenamajame name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), žodžiais grasino nužudyti nukentėjusiąją D. T.: nukreipęs į ją nenustatytą galimai šaunamąjį ginklą ir ant šio ginklo gaiduko uždėdamas mažamečio A. P. ranką bei ragindamas jį į D. T. šauti, mažamečiui A. P. atsisakius, o D. T. ginklą sugriebus ir pakreipus į atidarytų lauko durų pusę, šiuo ginklu iššovė, dėl to nukentėjusiajai D. T. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Kasaciniu skundu nuteistojo G. T. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir G. T. išteisinti, jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje.
Kasatorė teigia, kad teismai apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį grindė tik nukentėjusiosios D. T. ir mažamečio anūko A. P. parodymais, t. y. prielaidomis, netinkamai taikė materialines teisės normas, taip pat netinkamai kvalifikavo veiką bei vertino įrodymus, be to, nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio reikalavimų, nes jame nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Kasatorės nuomone, teismai neaptarė surinktų įrodymų patikimumo ir pakankamumo klausimo, nepašalino prieštaravimų, o abejonių netraktavo nuteistojo naudai, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pažeisdami nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principus. Teismai, anot kasatorės, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalis, 44 straipsnio 5 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų sprendimai grindžiami prieštaringais D. T., D. T., A. P., liudytojos G. R. parodymais.
Kasatorė nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog 2011 m. balandžio mėnesio viduryje G. T. grasino nužudyti nukentėjusiąją ir grasino jai ginklu. Be to, nukentėjusioji teigdama, kad grasinimas yra realus, po šio įvykio į policiją kreipėsi tik po keturių mėnesių, neva tai aiškindama, kad apie tai kalbėti negalėjo, nes laukė krikštynos ir sūnaus vestuvės. Kasatorė mano, kad tokia nukentėjusiosios nurodyta priežastis negali būti pagrindas tikėti tiek jos nurodytomis aplinkybėmis, tiek ir grasinimo tikrumu, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad netgi jeigu D. T. nurodytos aplinkybės ir būtų pripažintos įvykusiomis, pati D. T. realios grėsmės nejuto, todėl nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
Atsiliepimu į nuteistojo G. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad, vertinant grasinimo realumą, nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos.
Prokurorė nurodo, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog įtempti nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai lėmė G. T. veiksmus, grasinimu jis galėjo siekti paveikti nukentėjusiąją ginčuose dėl turto padalijimo. Anot prokurorės, nors ir nebuvo nustatyta, koks būtent ginklas buvo panaudotas, nors ir nepaneigtos abejonės, kad tai nebuvo medžioklinis šautuvas, tačiau net ir nedidelės galios bet kokio šaunamojo ginklo nukreipimas į moterį, kuri, tikėtina, neturi pakankamai žinių apie ginklus, pagrįstai galėjo sukelti jai baimę dėl galimo ginklo panaudojimo – nukreipiant į ją ginklo vamzdį, uždedant mažamečio vaiko pirštą ant ginklo nuleistuko ir raginant šauti, o vėliau ir iššaunant. Prokurorės nuomone, byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis G. T. siekė įbauginti nukentėjusiąją D. T., grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas G. T. pritaikytas tinkamai. Esminių BPK pažeidimų byloje nėra. Prokurorės nuomone, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teismai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.
Nuteistojo G. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pagrįstumo
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, remiantis įstatymo reikalavimais įvertino bylos proceso metu surinktus įrodymus. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad teismų sprendimai grindžiami prieštaringais D. T., D. T., A. P., liudytojos G. R. parodymais. Esminiai minėtų asmenų apklausos duomenys nuosekliai atitinka veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, aplinkybes. Skundo argumentai, kad nukentėjusioji tik liepos mėnesį kreipėsi į policiją dėl nusikalstamos veikos, kuri padaryta 2011 m. balandžio viduryje, nesudaro pagrindo abejoti D. T. parodymų patikimumu, nes tokį jos apsisprendimą galėjo nulemti įvairūs asmeniniai motyvai, susiję su dukters vestuvių organizavimu, bei kitos aplinkybės. Kaip matyti iš byloje esančių nukentėjusios pareiškimų policijai, jos teigimu, neteisėti G. T. veiksmai prieš nukentėjusiąją tęsėsi ir vėliau po šio įvykio. Šios bei kitos aplinkybės ir galėjo nulemti nukentėjusiosios apsisprendimą jau praėjus kuriam laikui kreiptis į teisėsaugos instituciją dėl padarytos veikos. Skunde išdėstyti teiginiai dėl nesutapimų liudytojų parodymuose buvo išnagrinėti bylos apeliacinio nagrinėjimo metu pateikiant argumentus dėl liudytojų A. P. ir D. T. parodymų. Nustatydami ginklo panaudojimo faktą teismai pagrįstai rėmėsi mažamečio liudytojo A. P. ir nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl ginklo išvaizdos, šūvio bei nuteistojo raginimo A. P. šauti į nukentėjusiąją atitinka vieni kitus. Mažamečio liudytojo parodymų turinys ir jo galimybės adekvačiai suvokti aplinką buvo įvertintos pasitelkiant Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovo žinias ir patirtį. A. P. parodymų turinys apklausiant jį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme iš esmės tapatus. Ir D. T., ir A. P. vienodai apibūdino ginklo išvaizdą, abu patvirtino, jog į ginklą buvo įdėtas šovinys, nurodė, jog iš ginklo buvo iššauta. Kasacinio skundo teiginiai apie nesutapimus nukentėjusiosios ir liudytojo A. P. parodymuose dėl veikos detalių nesudaro pagrindo pripažinti šių įrodymų prieštaringais, tai paaiškintina amžiaus skirtumu, lemiančiu skirtingą aplinkos suvokimą ir įsiminimą. Tokį paaiškinimą pateikė ir vaiko teisių apsaugos specialistas. Kita vertus, ši aplinkybė patvirtina ir nukentėjusiosios bei liudytojo A. P. parodymų autentiškumą. Teismai išsamiai išnagrinėjo nuteistojo versiją, kad grasinama buvo iš žaislinio šautuvo ir, remdamiesi nukentėjusiosios bei liudytojo A. P. parodymais, pagrįstai ją atmetė. Nukentėjusiosios ir mažamečio liudytojo parodymus patvirtina ir kitų asmenų paaiškinimai, kuriuose jie nurodo, kokiomis aplinkybėmis sužinojo apie padarytą nusikaltimą iš nukentėjusiosios ir A. P.. Visi šie duomenys, kurie laikytini išvestiniais įrodymais iš pirminių, nors ir nėra vertingi atskleidžiant nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau vertinant bendrame kontekste su kitais yra reikšmingi, kaip patvirtinantys pastarųjų nuoseklumą. Jei D. T. parodymus dėl jos įtemptų tarpusavio santykių su nuteistuoju būtų pagrindas atidžiai nagrinėti jų patikimumo aspektu, tai dėl A. P., kuris yra nuteistojo ir nukentėjusiosios anūkas, palaiko gerus santykius ir su nuteistuoju, šios aplinkybės, taip pat atsižvelgiant į jo mažametystę, patvirtina, jog jis neturi motyvų apkalbėti nuteistąjį ar sakyti netiesą. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinti nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principai, nes nuteistajam buvo sudaryta galimybė naudotis procesinėmis teisėmis ir jis šiomis teisėmis aktyviai naudojosi. Apibendrinant skundo teiginius dėl įrodymų išnagrinėjimo ir vertinimo kolegija pažymi, jog tiriant ir vertinant įrodymus nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl teismų išvados dėl veikos padarymo aplinkybių yra teisingos, o nuteistojo versija pagrįstai atmesta kaip nepasitvirtinusi. Įrodymų pakankamumo klausimas nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Šia tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2006">2K-403/2006</a>, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).
Šios bylos proceso metu surinkti įrodymai patvirtina, jog nuteistasis grasinimui pasirinko šaunamąjį ar labai panašų pagal išorines bei veikimo savybes į šaunamąjį ginklą objektą, padavė jį mažamečiui A. P., kuris tuo metu buvo tik šešerių metų amžiaus, ir ragino jį šauti į nukentėjusiąją, o šiam atsisakius pats iššovė į lauką. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis G. T., siekdamas sukurti tikrovišką grasinimo įspūdį, pasirinko efektyvias priemones bei atliko grasinimo realumą sustiprinančius veiksmus – ginklo užtaisymas nukentėjusiosios akivaizdoje, padavimas vaikui, raginimas šauti, iššovimas. Netgi darant prielaidą, jog grasinimui panaudotas ginklas nebuvo šaunamasis, nukentėjusioji, nebūdama gerai susipažinusi su šaunamaisiais ginklais, tokį grasinimą suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei. Remdamiesi šiomis nustatytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, teismai pagrįstai ir teisingai šią veiką kvalifikavo kaip grasinimą nužudyti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo G. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
