R. M. pagal BK 147 str.

Baudžiamoji byla Nr.2K-289/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1;

1.2.6.2;

2.1.7.4.1;

2.1.15.1.2 (S)

2010 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Remigijui Matevičiui,

gynėjui advokatui Valdui Bliujui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M. ir jos gynėjo advokato Valdo Bliujaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu R. M. nuteista pagal BK 147 straipsnį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija):

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2002 m. spalio mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. vasario mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. kovo mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. kovo-balandžio mėn. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. gegužės mėn. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. birželio mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. birželio-liepos mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams:

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. liepos mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. rugpjūčio mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. spalio mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. lapkričio mėn. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2004 m. rugsėjo-spalio mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2004 m. spalio mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2004 m. lapkričio mėn. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš R. M. G. Š. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš R. M. ir R. P. solidariai įslaptintai nukentėjusiajai Nr.7 priteista 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu nuteistųjų R. P. ir R. R. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, nuteistosios R. M. ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl R. R. nuteisimo pagal BK 147 straipsnį už nusikalstamą veiką, padarytą 2003 m. lapkričio mėnesį, ir priimtas naujas nuosprendis – R. R. dėl šios veikos išteisinta (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. R. pagal BK 147 straipsnį paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, padarytas 2003 m. birželio – liepos mėnesiais, 2003 m. rugpjūčio mėnesį ir 2003 m. spalio mėnesį, subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 275 MGL (35 750 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 ir 65 straipsniais, R. R. į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2007 m. rugpjūčio 29 d. iki 2007 m. rugpjūčio 30 d. (dvi dienas) ir galutinė paskirta bausmė sumažinta iki 271 MGL (35 230 Lt) dydžio baudos; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš R. M. ir R. P. solidariai priteista 8 000 Lt įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 7 naudai neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteistos R. R. ir R. P., tačiau jos teismų nuosprendžių kasacine tvarka neskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. M. pagal BK 147 straipsnį nuteista už tai, kad 2002 m. spalio mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo V. F. (buvusi pavardė – Š.), V. L., A. J., A. K., nepilnametė A. K., vykti prostitucijos tikslais į Jungtinius Arabų Emyratus (toliau – JAE) ir pati, kaip grupės vadovė, 2002 m. spalio 20 d. lėktuvo reisu Nr. TE 460 nugabeno jas iš Vilniaus į Amsterdamą, ten kitu lėktuvu nugabeno į JAE, kur R. M. faktiškai jas kontroliavo ir perleido šeichui S. (duomenys neskelbtini) prostitucijai, gaudama iš jo atlygį po 1000-1500 JAV dolerių už kiekvieną merginą.

2. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad 2003 m. vasario mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametės I. B., R. L. ir kitos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos merginos, vykti prostitucijos tikslais į JAE ir pati, kaip grupės vadovė, 2003 m. vasario 22 d. lėktuvo reisu Nr. TE 460 jas nugabeno iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno į JAE. Nepilnametė I. B. buvo nugabenta apgaule, žadant modelio darbą. Atvykus į JAE, R. M., paimdama visų merginų lėktuvo bilietus, faktiškai jas kontroliavo, nuvežė pas ikiteisminio tyrimo nenustatytą gydytoją, kur iš kiekvienos merginos buvo paimtas kraujas tyrimams, davė kiekvienai kontraceptinių tablečių ir perleido šeichui S. prostitucijai, gaudama iš jo atlygį po 1000-1500 JAV dolerių už kiekvieną merginą.

3. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad 2003 m. kovo mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo liudytoja, kuriai taikomas anonimiškumas Nr. 8, nepilnametė A. M., vykti prostitucijos tikslais į JAE ir pati, kaip grupės vadovė, 2003 m. kovo 14 d. lėktuvo reisu TE 460 jas nugabeno iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno į JAE. E. M. į JAE atvyko vėliau, skrisdama 2003 m. kovo 17 d. reisu TE 460 iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nuskrido į JAE. Būdama JAE, R. M. faktiškai merginas kontroliavo ir nuvežė pas ikiteisminio tyrimo nenustatytą gydytoją, kur iš kiekvienos merginos buvo paimtas kraujas tyrimams, davė kiekvienai kontraceptinių tablečių bei perleido šeichui S. prostitucijai, gaudama iš jo po 1000-1500 JAV dolerių už kiekvieną merginą.

4. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad 2003 m. kovo-balandžio mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametė liudytoja Nr. 7, kuriai taikomas anonimiškumas, nepilnametės D. S., B. J. ir M. R., panaudodama apgaulę, privertė merginas vykti prostitucijos tikslais į JAE. Liudytoja Nr. 8, kuriai taikomas anonimiškumas, 2003 m. balandžio 5 d. lėktuvo reisu TE 420 nugabeno merginų grupę iš Vilniaus į Frankfurtą, kur R. M., panaudodama psichologinį smurtą, telefonu grasino merginoms, kad jeigu jos nevyks į JAE, turės jai sumokėti už lėktuvo bilietus po 10 000 litų. Atskridus iš Frankfurto į JAE, merginų grupę pasitiko šeicho S. tarnas, vardu S., nuvežė jas pas gydytoją, kuris iš kiekvienos merginos paėmė kraujo tyrimams ir davė kontraceptinių tablečių. Vėliau liudytoja Nr. 8, kuriai taikomas anonimiškumas, perleido merginas šeichui S. prostitucijai, už tai gaudama 7000 JAV dolerių atlygį, iš kurių 4000 JAV dolerių perdavė R. M..

5. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad kartu su R. P., veikdamos bendrininkų grupe, 2003 m. gegužės mėnesį Vilniuje, turėdamos tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametė liudytoja Nr. 7, kuriai taikomas anonimiškumas, nepilnametės A. M., M. R. bei pilnametė E. M., vykti prostitucijos tikslais į JAE. R. P. merginų grupę 2003 m. gegužės 17 d. lėktuvo reisu TE 460 nugabeno iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno į JAE, perleido šeichui, vardu D., prostitucijai ir gavo už tai atlygį, iš kurių 1000 JAV dolerių atiteko jai, o R. M. – po 1500 JAV dolerių už kiekvieną atvykusią merginą.

6. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad 2003 m. birželio mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametės A. K., D. S., A. K., J. S., Ž. K. bei pilnametė E. D., vykti prostitucijos tikslais į JAE. Liudytoja Nr. 8, kuriai taikomas anonimiškumas, 2003 m. birželio 13 d. lėktuvo reisu TE460 nugabeno merginų grupę iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno į JAE. Liudytoja J. S. į JAE buvo išvežta apgaule, nes R. M. nepasakė, kad merginos gabenamos ne tik dalyvauti šeichų organizuojamuose vakarėliuose, bet ir prostitucijai. Atvykus į JAE, Abu Dabyje merginų grupę pasitiko šeicho S. sekretorius, vardu S., nuvežė į Dubajų ir apgyvendino šeichui S. priklausančiame name, o atėjęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas gydytojas iš kiekvienos merginos paėmė kraujo tyrimams bei davė joms kontraceptinių tablečių. Prieš išvykstant į Lietuvą, šeicho S. (duomenys neskelbtini) sekretorius perdavė liudytojai Nr. 8, kuriai taikomas anonimiškumas, 12 000 JAV dolerių atlygį, iš kurių 9000 JAV dolerių ji parvežė R. M..

7. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad kartu su R. R., veikdamos bendrininkų grupe, 2003 m. birželio-liepos mėnesį, Vilniuje, turėdamos tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametės A. M., B. Š., I. M., G. V., V. M. bei pilnametė V. R., vykti prostitucijos tikslais į JAE. 2003 m. liepos 10 d. R. R. lėktuvo reisu TE 460 merginų grupę nugabeno iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno jas į JAE ir perleido šeichui S. prostitucijai, o atvykęs vietinis gydytojas iš kiekvienos merginos paėmė kraujo tyrimams. Liudytoja G. V. į JAE buvo išvežta apgaule, žadant modelio darbą ir nepasakant, kad merginos gabenamos prostitucijai. Prieš išvykstant į Lietuvą, šeicho S. tarnas atvežė grupės vadovei R. R. atlygį, iš kurių 500 JAV dolerių atiteko jai, o R. M. – po 1000-1500 JAV dolerių už kiekvieną atvykusią merginą.

8. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad 2003 m. liepos mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametės G. K., I. G., J. K. (buvusi pavardė – B.) bei pilnametė D. K., vykti prostitucijos tikslais į JAE ir pati 2003 m. liepos 29 d. lėktuvo reisu TE 460 nugabeno jas iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno jas į JAE. Būdama JAE, R. M. faktiškai jas kontroliavo ir, nuvežus pas ikiteisminio tyrimo nenustatytą gydytoją, paėmusio iš kiekvienos merginos kraujo tyrimams bei davusio joms kontraceptinių tablečių, perleido jas šeichui S. prostitucijai, gaudama už tai atlygį – po 1000-1500 JAV dolerių už kiekvieną merginą.

9. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad kartu su R. R., veikdamos bendrininkų grupe, 2003 m. rugpjūčio mėnesį Vilniuje, turėdamos tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametės A. M., I. M. bei pilnametės V. R., A. M., prostitucijos tikslais vykti į JAE. 2003 m. rugpjūčio 24 d. R. R. lėktuvo reisu TE 460 merginų grupę nugabeno iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno jas į JAE. Grupę pasitikęs vairuotojas nuvežė jas bei apgyvendino šeichui S. priklausančiame name, o atėjęs vietinis gydytojas iš visų merginų paėmė kraujo tyrimams. R. R. perleido merginas šeichui S. prostitucijai ir gavo už tai atlygį, iš kurių 500 JAV dolerių atiteko jai, o R. M. – po 1000-1500 JAV dolerių už kiekvieną merginą.

10. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad kartu su R. P., veikdamos bendrininkų grupe, 2003 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesį, Vilniuje, turėdamos tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametės E. B., V. R., J. L. ir pilnametė K. N. (buvusi pavardė N.), prostitucijos tikslais vykti į JAE. 2003 m. rugsėjo 11 d. R. P. lėktuvu nugabeno merginų grupę iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno jas į JAE. Liudytoja E. B., būdama nepilnametė, į JAE buvo išvežta apgaule, nepasakant, kad merginos gabenamos prostitucijai. JAE merginų grupę pasitikęs arabų tautybės vairuotojas, nuvežė jas bei apgyvendino šeichui S. priklausančiame name, o atėjęs vietinis gydytojas iš kiekvienos merginos paėmė kraujo tyrimams bei davė joms kontraceptinių tablečių. R. P. perleido merginas šeichui S. prostitucijai ir gavo už tai atlygį, iš kurių 1000 JAV dolerių atiteko jai, o R. M. – po 1500 JAV dolerių už kiekvieną atvykusią merginą.

11. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad kartu su R. R., veikdamos bendrininkų grupe, 2003 m. spalio mėnesį Vilniuje, turėdamos tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo J. D., nepilnametės L. B., S. G., prostitucijos tikslais vykti į JAE. 2003 m. spalio 20 d. R. R. lėktuvu nugabeno merginų grupę iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno jas į JAE. Grupę pasitikęs vairuotojas nuvežė bei apgyvendino merginas šeichui S. priklausančiame name, o atėjęs vietinis gydytojas iš kiekvienos merginos paėmė kraujo tyrimams bei davė joms kontraceptinių tablečių. R. R. perleido merginas šeichui S. prostitucijai ir gavo už tai atlygį, iš kurių jai atiteko 500 JAV dolerių, o R. M. - po 1000-1500 JAV dolerių už kiekvieną merginą.

12. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad 2003 m. lapkričio mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametės J. Ch., G. K., J. S., J. T. ir L. P. vykti prostitucijos tikslais į JAE. Merginos vyko be lydinčios grupės vadovės ir 2003 m. lapkričio 14 d. lėktuvo reisu TE 460 nuskrido iš Vilniaus į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nuskrido į JAE. Grupę pasitikęs vairuotojas nuvežė jas į šeichui S. priklausantį namą, o atėjęs vietinis gydytojas iš kiekvienos merginos paėmė kraujo tyrimams. Nepilnametė L. P. į JAE vyko apgaule, žadant modelio darbą.

13. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad 2004 m. rugsėjo - spalio mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametė liudytoja Nr. 2, kuriai taikomas anonimiškumas, G. Š. ir kitos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos merginos, prostitucijos tikslais vykti į JAE ir pati jas nugabeno 2004 m. rugsėjo - spalio mėnesį (tikslesnis laikas nenustatytas) lėktuvu iš Rygos į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno jas į JAE. Liudytoja Nr. 2, kuriai taikomas anonimiškumas, ir G. Š. į JAE buvo nugabentos apgaule, žadant modelio darbą. Nuskridus į JAE, R. M. surinko merginų Lietuvos Respublikos pasus, taip faktiškai jas kontroliuodama, o šeicho S. tarnas E. nuvežė jas ir apgyvendino šeichui priklausančiame name. Atėjęs vietinis gydytojas iš kiekvienos merginos paėmė kraujo tyrimams bei davė joms kontraceptinių tablečių. Vėliau R. M. perleido merginas šeichui S. prostitucijai ir už tai iš jo gavo atlygį po 1000-1500 JAV dolerių už kiekvieną atvykusią merginą.

14. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad 2004 m. spalio mėnesį Vilniuje, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo nepilnametė I. Č. bei pilnametės V. R., V. D., J. D., prostitucijos tikslais vykti į JAE ir 2004 m. spalio mėnesį (tikslesnis laikas nenustatytas) pati jas nugabeno lėktuvu iš Rygos į Amsterdamą, iš kur kitu lėktuvu nugabeno į Abu Dabį, kur grupę pasitikęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nuvežė jas ir apgyvendino šeichui H. priklausančiame name. Ten merginas apžiūrėjo vietinis gydytojas - ginekologas bei iš kiekvieno merginos paėmė kraujo tyrimams. Vėliau R. M. perleido merginas šeichui H. prostitucijai ir už tai iš jo už kiekvieną atvežtą merginą gavo po 1000-1500 JAV dolerių atlygį.

15. R. M. pagal BK 147 straipsnį taip pat nuteista už tai, kad kartu su R. P., veikdamos bendrininkų grupe, 2004 m. lapkričio mėnesį Vilniuje, turėdamos tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, verbavo ir organizavo merginų grupę, tarp kurių buvo A. K., I. P. ir kitos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos merginos, prostitucijos tikslais vykti į JAE. R. P. merginas lėktuvu iš Rygos nugabeno į JAE, kur perleido šeichui S. prostitucijai.

Kasaciniu skundu nuteistoji R. M. ir jos gynėjas advokatas Valdas Bliujus prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatoriai teigia, kad teismų išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, įrodomoji faktų reikšmė iškraipyta, įrodymai įvertinti pasirinktinai, sureikšminant vienus ir apeinant kitus. Anot kasatorių, teismai padarė esminių BPK pažeidimų – pažeisti šalių lygybės, teisingumo, rungimosi principai (BPK 44 straipsnis), pareiga tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus, vertinant įrodymus nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų, netinkamai įgyvendintos įrodymų vertinimo taisyklės bei pažeistas Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šiais pažeidimais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorių teigimu, teismai, priimdami nuosprendžius, pažeidė BK 3 straipsnį. R. M. inkriminuotos pirma-ketvirta veikos padarytos galiojant senajam BK, o kitos veikos – galiojant senajai BK 147 straipsnio redakcijai. Pagal BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalis veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Kasatoriai taip pat nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006 nurodė, kad „veiką kvalifikuojant pagal BK 147 straipsnį privaloma konstatuoti, kad nukentėjusiosios asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jos valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nors nagrinėjama veika buvo padaryta galiojant 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 147 straipsnio redakcijai, tačiau byloje būtina vadovautis šiuo metu galiojančia BK 147 straipsnio redakcija, nes 2005 m. birželio 23 d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius, veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 147 straipsnio redakciją yra pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu“. Todėl, anot kasatorių, nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, nustatinėdami objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, nepagrįstai atsisakė taikyti BK 147 straipsnio 2005 m. birželio 23 d. redakciją, taip netinkamai kvalifikuodami veiką bei nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, pagrindžiantys senosios BK 147 straipsnio redakcijos taikymą, kasatorių nuomone, nėra tinkami.

Kasatoriai taip pat nurodo, kad daliai nukentėjusiųjų ir liudytojų buvo nepagrįstai, nesilaikant BPK 198-200 straipsnių reikalavimų, taikytas anonimiškumas. Kadangi įslaptintos liudytojos ir nukentėjusiosios pripažintos anoniminėmis liudytojomis ir nukentėjusiomis nepagrįstai, todėl jų parodymais teismo nuosprendis negali būti grindžiamas. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje nurodyta, kad, „...nesant byloje visų įstatymų reikalaujamų sąlygų, kurioms esant gali būti taikomas anonimiškumas (BPK 199 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai), liudytojų Nr. 2, Nr. 8 ir nukentėjusiosios Nr. 7 įslaptinimas pripažįstamas neteisėtu. Teismas neturi galimybės įslaptintas liudytojas ir nukentėjusiąją išslaptinti ir jų parodymus ištirti įprastinės liudytojų apklausos procedūros metu. Todėl teisėjų kolegija byloje duotais įslaptintų liudytojų Nr. 2 ir Nr. 8 ir nukentėjusiosios Nr. 7 parodymais nesivadovauja“. Anot kasatorių, R. M. kaltinimas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis didžiąja dalimi buvo grindžiami įslaptintų liudytojų Nr. 2, Nr. 8 ir nukentėjusiosios Nr. 7 parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nurodė, kad šiais asmenų parodymais nesivadovauja, tačiau iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Kadangi kitų kasatorės kaltės įrodymų byloje nesurinkta, todėl apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, vadovavosi neteisėtais įrodymais ir padarė išvadas, prieštaraujančias byloje esantiems teisėtiems įrodymams, patvirtinantiems R. M. nekaltumą.

Anot kasatorių, iš skundžiamų nuosprendžių neaišku, už kokias konkrečias veikas (ir kokiu konkrečiu būdu padarytas) buvo nuteista kasatorė. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 147 straipsnį kilti nepakanka vienos iš alternatyvių veikų padarymo, būtinas veikos padarymo būdas, a) fizinis smurtas; b) grasinimai; c) kitoks atėmimas galimybės priešintis; d) pasinaudojimas priklausomumu; e) pasinaudojimas pažeidžiamumu; f) apgaulė; g) sumokėjimas ar kitokios turtinės naudos suteikimas asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Teismai šių aplinkybių konkrečiai kiekvienos nusikalstamos veikos atveju nenustatinėjo. Kasatoriai nurodo, jog prekybą žmonėmis apibūdina trinarė struktūra – veika, valios palaužimo būdai ir nusikalstamas tikslas. Žmogaus laisvės pažeidimo mechanizmo atskleidimas yra esminis klausimas, nuo kurio priklauso visa teorinė šio nusikaltimo koncepcija. Žmogaus valios laisvė reiškia jo galimybę pasirinkti savo elgesio variantą, t. y. pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia versti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas. Juolab teisės mokslinėje literatūroje minima, kad būtina atkreipti dėmesį, jog laisvės kontrolė, į kurią patenka auka įgijimo-perleidimo metu, turi būti pastovaus, tęstinio pobūdžio. Tik tokia kontrolė leidžia išnaudoti žmogų. Vienkartinio išnaudojimo sandoris neatitinka prekybos žmonėms prasmės. Pagal baudžiamosios teisės teoriją žmogaus įgijimo-perleidimo proceso esmė yra ta, kad kaltininkas įgyja (perka ar kitaip) arba perleidžia (parduoda ar kitaip) iki tol laisvą žmogų. Ir dėl to auka praranda laisvę. Kasatorių teigimu, šių prekybos žmonėmis požymių teismai nenustatė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. merginų verbavimo veiksmų realiai neatliko, merginos pačios susirasdavo ją, norėdamos dirbti modelio darbą. Kai kurios iš jų norėjo nemokamai paatostogauti svetimoje šalyje, užsidirbti pinigų iš fotosesijų, gauti darbo pasiūlymų iš kitų agentūrų. Taip pat kai kurios iš merginų vyko turėdamos ir kitų tikslų. R. M. buvo modelių agentūros „Perspektyvus modelis“ savininkė ir vykdė individualią komercinę veiklą – ieškojo merginų modelių darbui, organizavo merginų modelių grupes kelionėms, fotosesijoms ir pan. Pasak kasatorių, ši veikla panaši į R. M. inkriminuotus verbavimo prostitucijai veiksmus, tačiau nėra nusikalstama. Kelionės į JAE buvo susipažinimas su modelio darbu, pačia modelių darbo atmosfera, o tai nėra baudžiamosios teisės draudžiami santykiai. Merginų judėjimo laisvė nebuvo apribojama, jos bet kada galėjo nutraukti kelionę, nebuvo pasisavinami jų tapatybės dokumentai. Liudytoja I. B. net ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog savo paso net nedavė, pasiūlymų teikti seksualines paslaugas negavo. Kasdienis merginų gyvenimas nebuvo kontroliuojamas (jos vyko į kelionę kaip modeliai, dalyvavo fotosesijose ir atliko kitas modelių funkcijas, jos turėjo sau asmeninio laiko). Be to, merginos ramiai ir saugiai grįžo namo, joms buvo sumokėta už kelionę, taip pat jos galėjo bendrauti tiek tarpusavyje, tiek su kitais asmenimis. Didžioji dauguma merginų kelionės metu negavo pasiūlymų lytiškai santykiauti. Teismų išvada, kad kraujas iš merginų buvo paimtas tam, kad jos neužkrėstų šeicho lytiškai plintančiomis ligomis, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Be to, teismai nenurodė, kokiais bylos duomenimis remdamiesi padarė išvadą, jog R. M. už kiekvieną merginą gavo tam tikrą pinigų sumą, kurią jai perduodavo vokuose R. R. ir R. P., nes jos šią teismo prielaidą paneigė. Teismai, konstatuodami, kad R. M. nusikalstamą veiką padarė pasinaudodama sunkia materialine merginų padėtimi, nenurodė, kurių merginų materialinė padėtis buvo sunki, nei kokiais bylos duomenimis remdamiesi tą nustatė.

Taigi, pasak kasatorių, visi kaltinimai išnaudojus merginas yra paremti prielaidomis, gandais ir išsigalvojimais. Tariamas merginų perleidimo faktas visiškai nepagrįstas jokia bylos medžiaga – neapklaustas šeichas (ar kiti asmenys iš JAE), jokia medžiaga nepatvirtina atlygio už perleistas merginas gavimo. Šiems teiginiams pagrįsti kasatoriai atkartoja liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų fragmentus. Anot kasatorių, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose gausu prieštaravimų ir neatitikimų. Teismai jų nepašalino ir nesilaikė reikalavimo visas abejonės vertinti kaltinamojo naudai.

Kasatoriai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nesant jokių neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų patenkino nukentėjusiosios G. Š. ir įslaptintosios nukentėjusiosios Nr. 7 ieškinius. Apeliacinės instancijos teismas panaikino nuosprendžio dalį, kuria buvo patenkintas įslaptintosios nukentėjusiosios Nr. 7 ieškinys, tačiau dėl G. Š. ieškinio nepasisakė.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, įrodomoji faktų reikšmė iškraipyta, įrodymai įvertinti neteisingai, remiamasi neteisėtai (taikant anonimiškumą) gautais įrodymais. Šie teiginiai atmestini. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad R. M. nuteista už penkiolika nusikalstamų veikų, iš kurių šešios padarytos bendrininkaujant su R. P. (trys veikos) arba R. R. (trys veikos). Visos nusikalstamos veikos padarytos panašiomis faktinėmis aplinkybėmis: verbuojant, organizuojant merginų grupių keliones prostitucijos tikslais į Jungtinius Arabų Emyratus, tiesiogiai jas gabenant ir perleidžiant šeichams prostitucijai bei gaunant už tai iš jo atlygį. Visos teismų nuosprendžių nustatomosiose ir motyvuojamosiose dalyse nurodytos faktinės aplinkybės pagrįstos byloje esančiais duomenimis. Kiekvienos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos remiantis liudytojų ir nukentėjusiųjų (kelionėse dalyvavusių merginų) parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolais, merginų pasais su esančiais Jungtinių Arabų Emyratų įvažiavimo-išvažiavimo spaudais, nuteistųjų R. P. ir R. R., iš dalies prisipažinusių dėl padarytų nusikalstamų veikų, parodymų, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolu (T.6, b. l. 38-48), kuriame pateikti užfiksuoti R. M. telefoniniai pokalbiai ir susirašinėjimas SMS žinutėmis. Kelionių į Jungtinius Arabų Emyratus neneigė ir pati kasatorė, o jos versija, pagal kurią šios išvykos buvo skirtos ne prostitucijai, bet tik fotosesijoms, vakarėliams ir nemokamam poilsiui, visiškai pagrįstai teismų atmesta.

Kasacinio skundo teiginys, kad, išėmus iš įrodymų visumos liudytojų ir nukentėjusiųjų, kurioms buvo nepagrįstai taikomas anonimiškumas, parodymus, nelieka jokių kitų R. M. kaltinančių įrodymų, yra visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad verbavimo ir gabenimo į Jungtinius Arabų Emyratus prostitucijos tikslais faktai patvirtinti daugybės asmenų parodymais (byloje yra surinkta daugiau kaip pusšimtis liudijimų). Jokių esminių ir šalintinų parodymų prieštaravimų teismai nenustatė. Tuo tarpu liudytojų ir nukentėjusiųjų, kurioms buvo taikomas anonimiškumas, yra tik trys. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nesivadovauja šių trijų asmenų parodymais, neturėjo pagrindo kitaip vertinti likusių byloje esančių įrodymų visumos.

Dėl baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo nuteistosios nusikalstamą veiką pagal BK 147 straipsnio 2000 m. rugsėjo 26 d. redakciją ir kad veika turėjo būti vertinama pagal siauresnę, t. y. atsakomybę švelninančią BK 147 straipsnio 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją. Iš kasacinio skundo galima suprasti, kad, kasatorių nuomone, vertinant nuteistosios veiksmus pagal BK 147 straipsnio 2005 m. birželio 23 d. redakciją, ji turėtų būti išteisinta nesant šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Šie teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laike taisyklė yra įtvirtinta BK 3 straipsnio 1 dalyje: veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos šios bendrosios taisyklės išimtys: veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, veikos nusikalstamumą nustatantis, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį baudžiamasis įstatymas grįžtamosios galios neturi. Sprendžiant, kuri BK specialiosios dalies norma taikytina – anksčiau galiojusi ar naujai priimta – šios normos turi būti nuosekliai įvertintos pagal visus BK 3 straipsnyje nurodytus kriterijus: veikos nusikalstamumą, asmens baudžiamumą ir veiką padariusio asmens teisinės padėties turinį. Pagal kiekvieną šių kriterijų, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisyklėmis, veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-521/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 14 punktas).

Visos R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos 2002-2004 metais, t. y. iki įsigaliojant naujajai 2005 m. birželio 23 d. prekybos žmonėmis normos (BK 147 str.) redakcijai. Naujos redakcijos turinį nulėmė 2000 m. lapkričio 15 d. JTO konvenciją prieš tarptautinį nusikalstamumą papildančio protokolo „Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja“ ir 2002 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimo 2002/629/TVR dėl kovos su prekyba žmonėmis turinys. Įgyvendinant šių aktų nuostatas, BK 147 straipsnyje buvo suformuluota detalesnė prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis. Padidėjus įrodinėtinų požymių skaičiui, kasacinėje praktikoje konstatuota, kad kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu nauja BK 147 straipsnio redakcija laikytina atsakomybę švelninančiu įstatymu (kasacinė nutartis Nr. 2K–332/2006). Taigi nustačius, kad, remiantis šia įstatymo redakcija, asmens veikoje prekybos žmonėmis požymių nėra (pavyzdžiui, nenustatyti išnaudojimo, valios palenkimo požymiai), galėtų būti konstatuota, kad šis naujas įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis) ir asmuo dėl šio kaltinimo išteisintinas. Tačiau bylos medžiaga nesuteikia pagrindo tokiai išvadai.

Pažymėtina, kad naujoji BK 147 straipsnio redakcija (2005 m. birželio 23 d.) nedekriminalizavo R. M. atliktų veiksmų, bet tik kitaip išdėstė prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties požymius. Tiek pagal ankstesnę, tiek naują BK 147 straipsnio redakcijas R. M. veiksmai vertintini kaip prekyba žmonėmis. Naujoji BK 147 straipsnio redakcija nustato griežtesnę bausmę nei ankstesnis įstatymas, be to, pagal ją R. M. veikos kaip padarytos dviem ir daugiau nukentėjusiems asmenims būtų kvalifikuotos pagal dar griežtesnę BK 147 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina ir tai, kad naujosios BK 147 straipsnio redakcijos taikymas suponuoja būtinumą veikas, padarytas nepilnamečiams, kvalifikuoti atskirai – kaip vaiko pirkimą arba pardavimą (BK 157 straipsnio 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), o tai neabejotinai apsunkintų R. M. atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas naująją BK 147 straipsnio redakciją laikyti atsakomybę sunkinančiu įstatymu, kuris, remiantis BK 3 straipsnio 3 dalimi, neturi grįžtamosios galios. Todėl teismo sprendimas kvalifikuoti R. M. nusikalstamas veikas pagal ankstesnę šio straipsnio redakciją (2000 m. rugsėjo 26 d.) yra pagrįstas ir atitinka BK 3 straipsnio reikalavimus.

R. M. teismas taikė BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), pagal kurį už prekybą žmonėmis baudžiamas tas, kas, turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį. Šios nusikaltimo sudėties požymiai palieka nemažai interpretavimo laisvės, todėl teismas, motyvuodamas šios normos taikymą, visiškai pagrįstai siejo jos turinį su prekybos žmonėmis samprata, pateikta 2000 m. lapkričio 15 d. JTO konvenciją prieš tarptautinį nusikalstamumą papildančiame protokole „Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja“ (Lietuvos Respublikoje ratifikuotas 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525). Remiantis minėtu tarptautinės teisės aktu (analogiškai prekybos žmonėmis nusikaltimas apibrėžtas ir 2002 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendime 2002/629/TVR), taip pat faktu, kad prekyba žmonėmis Baudžiamajame kodekse buvo ir yra priskirta nusikaltimų laisvei kategorijai (BK XIX skyrius), šis nusikaltimas siejamas su įvairiais sandoriais (verbavimas, įgijimas, gabenimas, perleidimas ir kt), sudarytais asmens išnaudojimo tikslais (prostitucijai, priverstiniam darbui, vergijai, tarnystei, organų išėmimui ir pan.) ir kuriais varžoma to asmens fizinė ar valios laisvė (tai pasiekiama panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, pagrobiant, apgaunat, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, mokant pinigus ar suteikiant kitą naudą jį kontroliuojančiam asmeniui). Pažymėtina, kad šiais poveikio būdais išgautas aukos sutikimas iš anksto apgalvotam išnaudojimui, teisiniam vertinimui nėra reikšmingas, o veika, padaryta siekiant išnaudoti nepilnametį asmenį (vaiką), pripažintina prekyba žmonėmis neatsižvelgiant į tai, ar buvo naudojami minėti poveikio būdai. Atsižvelgęs į šias nuostatas, teismas konstatavo, kad R. M. (kartu su R. R. ir R. P.), turėdama tikslą gauti turtinės naudos, verbuodama, organizuodama ir gabendama merginų grupes į Jungtinius Arabų Emyratus, jas kontroliuodama ir perleisdama šeichui prostitucijai, realizavo BK 147 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) numatyto nusikaltimo požymius. Vertinti kitaip R. M. padarytus veiksmus nėra pagrindo.

Kasacinio skundo teiginiai, kad merginų niekas neverbavo, jų laisvė nebuvo varžoma ir jokio poveikio, siejamo su prekybos žmonėmis sąvoka, joms nebuvo daroma, nepagrįsti. Teismai nustatė, kad R. M. verbavo merginas kelionėms pas šeichus, šiuo klausimu susirašinėjo su jais ir jų tarnais, elektroniniu būdu siuntė merginų pasų fotokopijas, tvarkė kelionių dokumentus (vizas, bilietus), lydėdavo merginas kelionėse arba pristatydavo jas grupių vadovėms R. R. ar R. P.. Nors nemaža dalis merginų sutiko vykti į Jungtinius Arabų Emyratus savo noru, suprasdamos kelionės tikslą (galimam išnaudojimui prostitucijai), gaudavo už tai atlygį, po išvykų saugiai grįždavo namo, šie faktai neprieštarauja išvadai, kad jų verbavimas, gabenimas ir perleidimas šeichams prostitucijai, atlygio už tai gavimas, atitinka prekybos žmonėmis požymius. Šiuo kontekstu pažymėtina, kad merginos buvo gabenamos į musulmoniškų tradicijų šalį, kurioje galioja prostituciją draudžiantys įstatymai ir ją smerkiantys papročiai, taigi pačios kelionės negali būti vertinamos kaip saugios. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, atsidūrusios svetimoje šalyje, merginos buvo kontroliuojamos ir turėjo menką pasirinkimą nepaklusti R. M. ir jos bendrininkių valiai. Būnant Jungtiniuose Arabų Emyratuose iki išvykimo atgal iš merginų buvo paimami pasai, jos buvo priverčiamos praeiti orumą žeminantį patikrinimą dėl galimų lytiškai plintančių ligų – buvo apžiūrimos gydytojo, turėjo duoti kraujo, gaudavo kontraceptikų. Merginos buvo apgyvendinamos tvoromis aptvertuose namuose, vartai buvo rakinami, taigi jų judėjimo laisvė buvo ribojama. Visos merginos buvo labai jauno amžiaus, didžioji dauguma – nepilnametės, slėpusios nuo tėvų tikrąjį kelionės tikslą, taigi lengvai pažeidžiamos. Kai kurios, nuslėpus nuo jų informaciją, kad gali tekti lytiškai santykiauti su šeichu, buvo apgautos dėl kelionės tikslo, kai kurios sutiko vykti pas šeichą tikėdamosios, kad šeichas jų nepasirinks. Kai kurioms merginoms buvo grasinama, kad jeigu jos atsisakys vykti į Jungtinius Arabų Emyratus, turės sumokėti už lėktuvo bilietus po 10 000 Lt. Nors tos kelionės nebuvo ilgos ir ne visos kelionėje dalyvavusios merginos buvo šeicho pasirenkamos lytiškai santykiauti, tačiau tai neneigia fakto, kad visos jos buvo gabenamos ir perleidžiamos seksualiniam išnaudojimui. Šeichui pasirinkus merginą, ši privalėjo su juo lytiškai santykiauti. Visi šie teismų konstatuoti faktai leidžia daryti išvadą, kad siekiant pelnytis iš merginų prostitucijos buvo naudojami jų laisvę varžantys ir valią palenkiantys metodai: grasinimai ir apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu. Nusikalstamos veikos padarytos tyčia, turint tikslą gauti turtinės naudos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad R. M. nusikalstamos veikos atitinka prekybos žmonėmis objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija).

Dėl civilinio ieškinio

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiosios G. Š. civilinį ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Šie teiginiai neatitinka bylos medžiagos. Pagrindas priteisti nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą dėl prieš ją padaryto nusikaltimo nustatytas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Nukentėjusioji G. Š. baudžiamojoje byloje padavė 250 000 Lt vertės civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir motyvavo jį tuo, kad buvo apgauta ir seksualiai išnaudota, dėl nepilnametystės negalėjo suvokti visų pasekmių, turi psichinių problemų, nutrūko mokslai (T. 3, b. l. 60). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas partenkino ieškinį iš dalies ir priteisė nukentėjusiajai 10 000 Lt. Turint galvoje nusikaltimo, padaryto prieš G. Š., pobūdį, jos nepilnametystę, abejonių dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo nėra. Dėl neturtinės žalos dydžio nukentėjusioji apeliacinio skundo nepateikė. Apeliacine tvarka jo neskundė ir pati nuteistoji, taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėti šio klausimo ir dėl jo pasisakyti neprivalėjo. Pagrindo keisti teismų sprendimų dėl nukentėjusiosios G. Š. civilinio ieškinio tenkinimo nėra.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo teiginiai dėl šalių lygybės, teisingumo, rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimų yra deklaratyvūs ir nesukonkretinti, todėl paliktini nenagrinėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios R. M. ir jos gynėjo advokato Valdo Bliujaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas