Civilinė byla Nr. e3K-3-269-219/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00188-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1; 2.6.29.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugsėjo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovui G. A. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vekselio, nerealizuoto Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) nustatyta tvarka, teisinę reikšmę ir iš jo kildinamų reikalavimų tenkinimą, aiškinimo bei taikymo.
2. Ieškovas 2017 m. vasario 17 d. kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo 128 012 Eur skolą, 32 003 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovas 2007 m. gruodžio 29 d. išdavė jam paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008 m. sausio 31 d. sumokėti ieškovui 128 012 Eur, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovas praleido ĮPVĮ nustatytą paprastojo neprotestuotino vekselio pateikimo apmokėti terminą ir neteko galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka. Tokiu atveju vekselis tapo skolą patvirtinančiu dokumentu, dėl kurio galima pareikšti reikalavimą teisme. Šalys nesusitarė dėl mokėtinų palūkanų dydžio, ieškovas už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2017 m. vasario 14 d. apskaičiavo 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nesumokėtos sumos (128 012 Eur), laikydamas jų 32 003 Eur sumą savo patirtais minimaliais nuostoliais, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje.
4. Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 23 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 128 012 Eur skolą, 32 003 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1034 Eur žyminio mokesčio ir 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl šio preliminaraus teismo sprendimo, tvirtino, kad nesiskolino iš ieškovo pinigų pagal ginčo vekselį. Nurodė, kad šalis siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo ir verslo santykiai, todėl ieškovo prašymu ir pasirašė vekselį keletui dienų. Vekselis ieškovui buvo reikalingas gerai jo finansinei padėčiai pagrįsti. Vėliau ieškovas teigė, kad vekselis yra sunaikintas. Vekselyje nurodyta suma atsakovui niekada nebuvo perduota, todėl negalima teigti, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis. Pažymėjo ir tai, kad dėl skolos pagal šį vekselį priteisimo ieškovas kreipėsi į teismą tik po dešimt metų, kilus šalių (įmonės akcininkų) ginčui.
6. Ieškovas atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad vekselio išrašymo metu ir vėliau jokios būtinybės įrodinėti kam nors gerą savo turtinę padėtį neturėjęs. Vekselis yra surašytas ir pasirašytas atsakovo, atitinka įstatymų reikalavimus, jo galiojimo atsakovas neginčija. ĮPVĮ nenustatyta, kad vekselyje turi būti fiksuojamas pinigų perdavimo ir (ar) priėmimo faktas. Paskolos teisiniai santykiai nepaneigti, nors atsakovui teko pareiga įrodyti, kad pinigų pagal paskolos sutartį, atsiradusią vekselio pagrindu, jis negavo arba gavo mažiau.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 6 d. galutiniu sprendimu Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad lėšų perdavimo atsakovui faktas grindžiamas tik ieškovo paaiškinimais, su jais atsakovas nesutiko, o ieškovo nurodytos lėšų perdavimo aplinkybės kitais įrodymais nepagrįstos. Teismas pripažino mažai tikėtina ieškovo nurodytą aplinkybę, kad apie 440 000 Lt (127 432,81 Eur) sumą grynaisiais ieškovas gabeno iš savo namų vien tam, kad darbovietėje juos perduotų atsakovui. Nors, ieškovo teigimu, lėšų atsakovui reikėjo pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, tačiau į bylą nepateikta duomenų, kad laikotarpiu, per kurį turėjo būti grąžinta skola, atsakovas būtų sudaręs kokius nors sandorius. Be to, vekselyje nurodytas skolos grąžinimo terminas – tik vienas mėnesis, tačiau skolindamasis didelę pinigų sumą tokiam trumpam laikotarpiui skolininkas turi turėti alternatyvų ir greitą pinigų gavimo šaltinį, o toks byloje nebuvo nustatytas.
9. Teismas nurodė, kad šalis anksčiau taip pat siejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau jie buvo įforminami ne vekseliais, bet paskolos sutartimis, banko pavedimais. Skirtingai nei kitais atvejais, kai ieškovas reiškė atsakovui pretenzijas ikiteismine tvarka, nagrinėjamu atveju dėl neva suteiktos paskolos grąžinimo ieškovas kreipėsi tiesiogiai į teismą tik praėjus daugiau kaip devyneriems metams nuo vekselio išdavimo dienos, prieš tai nepareikalavęs prievolės pagal vekselį įvykdymo ikiteismine ne ginčo tvarka ir nepareiškęs atsakovui pretenzijų raštu.
10. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, todėl atsakovas neturi pareigos grąžinti ieškovui vekselyje nurodytos pinigų sumos ir mokėti palūkanas, t. y. šiuo atveju nėra prievolės pagal vekselį atsiradimo teisinio santykio ir jis negalioja.
11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 11 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą.
12. Kolegija, remdamasi ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalimi, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 79 straipsnio 3, 4 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010, 2017 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00My05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-43-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-43-916/2017">3K-3-43-916/2017</a>, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTA3LTY4NC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-507-684/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-507-684/2018">e3K-3-507-684/2018</a> pateiktais išaiškinimais, sprendė, kad vekselio turėtojui yra suteikta galimybė teisme įrodyti prievolinių teisinių santykių buvimą ir po to, kai yra praleidžiamas vekselio pateikimo apmokėti terminas. Vis dėlto tokia galimybė negali būti aiškinama kaip nekvestionuotina vekselio turėtojo teisė į ieškinio patenkinimą vien dėl vekselio abstraktumo savybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad vekselio abstraktumo savybė nereiškia, jog jis gali patekti į apyvartą visiškai be pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje ir po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. Taigi vekselio išdavimo pagrindas turėtų būti identifikuojamas arba iš paties vekselio turinio, arba iš kitų atitinkamo sandorio, tapusio vekselio išdavimo pagrindu, sudarymą patvirtinančių duomenų, ir šis vekselio išdavimo pagrindas turi būti neišnykęs.
13. Kolegija pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovas 2007 m. gruodžio 29 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną 128 012 Eur sumos vekselį, kurio apmokėjimo data – 2008 m. sausio 31 d. Ieškovas procesiniuose dokumentuose kaip vekselio išdavimo pagrindą įvardijo paskolą, o ne kurį nors kitą teisinį santykį, tvirtindamas, kad atsakovas yra neįvykdęs paskolos sutarties ir nesugrąžinęs jam paskolintos sumos, o atsakovas apskritai neigia paskolos teisinių santykių, kaip vekselio pasirašymo pagrindo, susiklostymą.
14. Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018 pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad paskola yra realinis sandoris, o paskolos sutartis pripažįstama sudaryta tik nuo pinigų (arba daiktų) perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Įvardijus tokį teisinių santykių tarp šalių pagal vekselį atsiradimo pagrindą, o atsakovui su tuo nesutinkant, būtent ieškovui teko pareiga įrodyti paskolos suteikimo atsakovui faktą. Kolegija pripažino, kad ieškovo pozicija, jog jis, turėdamas atsakovo pasirašytą vekselį, apskritai neturėtų įrodinėti paskolos suteikimo, o pinigų perdavimą turėtų paneigti atsakovas, nėra pagrįsta, tokios įrodinėjimo taisyklės taikymas lemtų situaciją, kai atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, negalėtų pateikti objektyvių ir (ar) rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis lėšų iš ieškovo negavo ir neturi, tai nebūtų suderinama su šalių lygybės principu.
15. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog byloje nėra faktinių duomenų apie paskolos dalyko perdavimą pagal vekselį atsakovui, išskyrus paties ieškovo žodžius. Ieškovas teigia, kad vekselyje nurodomą pinigų sumą atsakovui jis paskolino litais, grynaisiais pinigais, tik vekselyje buvo įrašytas atitikmuo eurais; šie pinigai perduoti UAB „Kauno stiklas“ patalpose, kuriose jis turėjęs darbo vietą, kitiems asmenims nedalyvaujant; vekselį buvo parengęs atsakovas. Atsakovas teisme nurodė, kad ieškovo prašymu jis vienas nuvyko į UAB „Kauno stiklas“ patalpas pasirašyti vekselio, kurį jam padavė šios įmonės ir kartu ieškovo finansininkas I. Z.; vekselio nežinomam tikslui reikėjo A. Č.; vekselyje nurodyta pinigų suma atsakovui nebuvo faktiškai perduota ir todėl jis neturi pareigos atsiskaityti pagal šį vekselį. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas abiejų šalių teiginius įvertino jų patikimumo bei tikėtinumo aspektais, sprendime nurodė išsamius motyvus, kodėl atsakovo paaiškinimus laiko patikimesniais, o ieškovo – mažai tikėtinais. Teismas atsižvelgė į ankstesnius šalių santykius, kai paskolos sandorių įforminimas ir jų dalyko perdavimo užfiksavimas abejonių nekėlė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į terminą, per kurį nebuvo reikalaujama tokios didelės skolos grąžinimo, į sumos (litais) dydį, pagal ieškovo versiją, gabentą į kitą vietą vien tik tam, kad ji fiziškai būtų perduota atsakovui, į aplinkybę, kad net ir negrąžinus tokios nemenkos sumos ieškovas skolino atsakovui (2008 m., 2009 m.), į buvusius šalių verslo santykius, vėliau susikomplikavusius, į faktą, kad ir ieškovas, pasirašęs vekselį kitam asmeniui bei jį apmokėjęs ĮPVĮ nustatyta tvarka, kitoje byloje pats kategoriškai tvirtino pinigų iš to asmens nesiskolinęs, pripažino labiau tikėtinu faktą, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas. Tikrasis vekselio, kuriame nėra užuominos apie paskolos įforminimą, išdavimo tikslas buvo kitas, tačiau jo nei ieškovas, nei atsakovas nenurodė.
16. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, kad skundžiamas teismo sprendimas yra paremtas prielaidomis, nurodė, jog bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog paskolos teisiniai santykiai šalių nesiejo ir todėl ginčo vekselis nėra išduotas paskolos sandoriui patvirtinti, atitinkamai atsakovas neturi pareigos grąžinti to, ko nepasiskolino, padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
17. Kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė vekselio negaliojimo klausimo, jis siekė nustatyti, ar egzistavo tokio pobūdžio atsakovo piniginė prievolė, kuri ieškovo yra siejama su pasirašytu vekseliu. Nenustatęs paskolos dalyko (vekselyje nurodytos pinigų sumos) perdavimo atsakovui fakto, teismas darė išvadą apie šio konkretaus teisinio santykio nebuvimą ir negaliojimą. Kolegija pažymėjo, kad nors įstatymų leidėjas tam atvejui, kai paskolos gavėju įvardijamam asmeniui pinigai neperduoti, nustato kitokių teisinių padarinių atsiradimą – pripažįsta paskolos sutartį nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), tačiau nevisiškai tikslios lingvistinės formuluotės pavartojimas nesudaro pagrindo panaikinti priimtą teismo sprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Remiantis teismo argumentas, ieškovas, laiku nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio atsakovui, prarado teisę pareikšti reikalavimus, taip pat paprastasis neprotestuotinas vekselis prarado vertybinio popieriaus statusą. Mokėtojas pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį yra jo davėjas, kuris akceptuoja paprastąjį neprotestuotiną vekselį jau paties vekselio išdavimo metu ir todėl patenka į ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalyje nurodytą išimtį dėl teisės pareikšti reikalavimus netekimo. Tai lemia, kad, praleidus ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą terminą, paprastojo neprotestuotino vekselio turėtojas nepraranda teisės pareikšti reikalavimų, o ir pats vekselis išsaugo savo abstraktumą bei vertybinio popieriaus statusą. Tokį aiškinimą pagrindžia ĮPVĮ 2 straipsnio 10 dalis, 80 straipsnio 1 dalis. Šios nuostatos leidžia teigti, kad paprastojo vekselio davėjas jau pasirašydamas vekselį jį iš karto akceptuoja bei įsipareigoja tiek, kiek įsipareigotų jį akceptavęs įsakomojo vekselio mokėtojas. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MjUtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-525-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-525-916/2015">3K-7-525-916/2015</a>).
18.2. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) su nagrinėjama situacija nesutampa. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MS00MjEvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-71-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-71-421/2019">3K-3-71-421/2019</a>, kurioje buvo sprendžiama itin panaši į nagrinėjamą atvejį situacija, pateikti išaiškinimai. Šiuo atveju taip pat turi būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTA3LTY4NC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-507-684/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-507-684/2018">e3K-3-507-684/2018</a> pateiktais išaiškinimais. Teismai nukrypo nuo nurodytos teismų praktikos ir netaikė vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, galiojimo prezumpcijos, t. y. nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovui ir konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių pinigų perdavimo atsakovui faktą. Ieškovas neturėjo pareigos įrodyti nei pinigų perdavimo fakto, nei pačios vekselio pagrindo prievolės galiojimo. Vien tai, kad ieškovas neįrodinėjo nurodomų aplinkybių ir į bylą neteikė reikalavimo teisės atsiradimo pagrindą pagrindžiančių duomenų, savaime nereiškia, kad atsakovas neturi pareigos sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą, kol pastarasis priešieškiniu nenuginčijo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo. Tokios pozicijos, kad vekselio davėjas turi ieškiniu ginčyti vekselio prievolės abstraktumą, nepaisant to, jog buvo praleistas vekselio pateikimo apmokėti terminas, laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYtNjk1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296-695/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296-695/2016">3K-3-296-695/2016</a>. Šiuo atveju atsakovas neginčijo vekselio, kurio pagrindu prašoma priteisti 128 012 Eur dydžio sumą ir palūkanas, neprašė vekselyje nurodyto įsipareigojimo pripažinti negaliojančiu, nenurodė kitų šios prievolės pagal vekselį pasibaigimo pagrindų.
18.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.65 straipsnį, nukrypo nuo jį aiškinant suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisės doktrinoje aiškinant CK 6.65 straipsnio 2 dalies nuostatą yra teigiama, kad pakvitavimo (skolos dokumento) buvimas pas skolininką suponuoja prezumpciją, jog prievolė yra pasibaigusi įvykdymu, tačiau skolos dokumento buvimas pas kreditorių reiškia, kad galioja atvirkštinė prezumpcija – prievolė nėra pasibaigusi ir įrodinėjimo našta tenka skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Mi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-82/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-82/2014">3K-3-82/2014</a>; kt.). Be to, net jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuspręstų, kad, praleidus terminą pateikti paprastąjį neprotestuotiną vekselį jo davėjui, vekselis netenka savo vertybinio popieriaus statuso, jis vis tiek būtų pripažįstamas paprastu skolos rašteliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-716/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-716/2013">3K-3-716/2013</a>; kt.). Sistemiškai aiškinant šias nuostatas galima daryti išvadą, kad, net ir pripažinus vekselio kaip vertybinio popieriaus statuso praradimą, jo buvimas pas ieškovą reiškia, jog prievolė nėra pasibaigusi, todėl įrodyti prievolės pasibaigimą turi atsakovas. Be to, atsakovas yra verslininkas, kuriam taikomi aukštesni apdairumo ir rūpestingumo standartai, todėl jis, išrašydamas vekselį ieškovui, žinojo galimus teisinius padarinius. Ieškovas turi vekselį, todėl taikytina prezumpcija, kad atsakovo prievolė yra neįvykdyta. Atsakovui nenuginčijus šios prezumpcijos, teismai nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, nevertino atsakovo pareiškimų pakankamumo ir pagrįstumo.
19. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pagal vekselio pasirašymo metu galiojusią ĮPVĮ redakciją taikytinas trejų metų senaties terminas bet kokiems iš vekselio kylantiems reikalavimams pareikšti, taigi ieškovas, 2017 m. besikreipdamas į teismą su reikalavimu priteisti skolą iš atsakovo pagal vekselį, praleido ĮPVĮ nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą tokiems reikalavimams pateikti, todėl prašymas priteisti skolą iš atsakovo, remiantis ĮPVĮ nuostatomis, yra nepagrįstas ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovo reikalavimus.
19.2. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad tarp šalių esančiam skolos santykiui nebetaikomos ĮPVĮ nuostatos, nes, pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, šis praranda vertybinio popieriaus statusą ir dėl to nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį. Tuo atveju, kai dokumentas, įvardytas kaip vekselis, pagal įstatymą jau neturi vekselio galios, tai aplinkybes, kokio konkretaus sandorio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, taip pat faktą, kad skolininkas yra skolingas kreditoriui, turi įrodyti taip teigiantis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00My05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-43-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-43-916/2017">3K-3-43-916/2017</a>; kt.). Įrodinėjant sandorio sudarymą vekselis turėtų būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. teismas turėtų įvertinti byloje esančių įrodymų visumą ir tik iš jos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; kt.). Šiuo atveju teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad byloje nėra faktinių duomenų apie paskolos dalyko perdavimą pagal vekselį atsakovui, išskyrus paties ieškovo žodžius. Taigi teismai abiejų šalių teiginius tinkamai įvertino jų patikimumo bei tikėtinumo aspektais, nurodė išsamius motyvus, kodėl atsakovo paaiškinimus, kad pinigų negavo, laiko patikimesniais, o ieškovo – mažai tikėtinais.
19.3. Teismas tinkamai vertino, kad pareiga įrodyti paskolos santykio buvimą tenka ieškovui, kadangi vekselyje nėra užfiksuotas kreditoriaus pinigų perdavimo momentas skolininkui. Paskolos sandoris yra realinis, t. y. laikomas sudarytu kreditoriui perdavus pinigus skolininkui, o ne tada, kai pasirašoma paskolos sutartis, todėl paskolos dokumento buvimas nereiškia paskolos sandorio egzistavimo fakto. Teismas tinkamai vertino visus šalių pateiktus įrodymus bei pagrįstai sprendė, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, nes ieškovas neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vekselio, nerealizuoto Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, teisinės reikšmės ir iš jo kildinamų reikalavimų nagrinėjimo taisyklių
20. Ieškovas, ginčydamas teismų procesinius sprendimus, kuriais atmestas jo reikalavimas dėl skolos pagal vekselį priteisimo, nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nukrypo nuo jį aiškinant suformuotos kasacinio teismo praktikos, nes, remiantis minėtos normos nuostatomis bei teismų praktika, praleidus vekselio pateikimo apmokėti terminą, paprastojo neprotestuotino vekselio turėtojas nepraranda teisės pareikšti skolininkui reikalavimų, o ir pats vekselis išsaugo savo abstraktumą bei vertybinio popieriaus statusą.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮPVĮ yra reglamentuoti vekselio apmokėjimo terminai (V skyrius) ir vekselio pateikimo apmokėti terminai (VI skyrius). ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai: 1) pateikti vekselį, mokėtiną jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo; 2) įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo; 3) pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“.
22. ĮPVĮ 72 straipsnyje nustatyta, kad visi reikalavimai pagal vekselį akceptantui gali būti pareikšti per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos (1 dalis); vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus indosantams ir davėjui per vienerius metus nuo nustatytu laiku įforminto protesto dienos, o kai vekselyje buvo sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“, – nuo mokėjimo termino dienos (2 dalis). ĮPVĮ nenustatyta reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminų atnaujinimo, taigi vekselio turėtojas, praleidęs šiuos terminus, netenka galimybės realizuoti vekselį, kaip vertybinį popierių, ĮPVĮ ir lydimuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.
23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal ĮPVĮ 55 straipsnio, kuris taikytinas ir paprastajam vekseliui (ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 4 punktas), 1 dalies 3 punktą, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti vekselį, kuriame įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“, vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, išskyrus akceptavusįjį. Pastaroji įstatymo nuostata suponuoja išvadą, kad kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Aplinkybė, kad yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, jog yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-716/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-716/2013">3K-3-716/2013</a>; kt.).
24. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde ieškovas pagrįstai nurodo, jog teisminėje praktikoje buvo išaiškinimų, kurie nevisiškai atitiko pirmiau nurodytą teismo poziciją dėl vekselio, nepateikto apmokėti ĮPVĮ nustatytais terminais, teisinės (įrodomosios) reikšmės (šios nutarties 18.2 punktas). Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, atkreipusi dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės nevisiškai nuosekli, siekdama ją suvienodinti, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019 32 punktas).
25. Nagrinėjamu atveju pirmiau nurodyta išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluota taisyklė yra aktuali, nes byloje nustatyta, kad ieškovas ieškinį, kurį grindžia 2007 m. gruodžio 29 d. išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, pareiškė 2017 m. vasario 17 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytus terminus vekselį pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį. Dėl nurodytų aplinkybių, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, taikytina šios nutarties 24 punkte nurodyta teisės aiškinimo taisyklė. Taigi, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, ieškovo pateiktas vekselis laikytinas paprastu rašytiniu įrodymu ir dėl jo įrodomosios reikšmės spręstina pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nes ieškovas, teikdamas ieškinį, nurodė, kad ginčo vekselis buvo išduotas įforminant paskolą (paskolos teisinių santykių padarinys), ir kitokių faktinių aplinkybių, iš kurių galėjo kilti vekselyje įtvirtinta prievolė, nenurodė.
26. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad teismai, nagrinėdami ieškinį, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vekselio teisinę reikšmę ir iš jo kildinamų reikalavimų nagrinėjimo teismine tvarka taisykles, bei aiškinant šias normas formuojamą kasacinio teismo praktiką, todėl ieškovo argumentus šiais klausimais pripažįsta nepagrįstais.
Dėl įrodinėjimo taisyklių, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių
27. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.
28. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEtNDIxLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121-421/2019">3K-3-121-421/2019</a> 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją procesinių pareigų paskirstymo taisyklę ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 135 straipsnis). Šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus civilinio proceso normose nustatytas išimtis (CPK 178, 182 straipsniai), tačiau kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus pripažintina, kad tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir procesines įrodinėjimo taisykles bei jas aiškinančią teismų praktiką.
30. Šiai bylai aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, 37 punktas).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šalių ginčą, tinkamai įvardijo ieškovo įrodinėtus teisinius santykius kaip paskolos teisinius santykius, kurie atsirado pagal ĮPVĮ normų tvarka nerealizuotą vekselį, todėl pagrįstai nurodė, kad būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti paskolos suteikimo atsakovui faktą, nes vekselio turinys savaime neleidžia spręsti apie paskolos santykių faktinį susiklostymą, jame nėra įrašų apie skolinimą ir (arba) pinigų perdavimą.
32. Teismai pažymėjo, kad byloje nėra faktinių duomenų, išskyrus paties ieškovo žodžius, apie paskolos dalyko perdavimą atsakovui pagal ginčo vekselį. Teismai nustatė ir vertino ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes dėl šalių santykių išduodant vekselį ir po jo išdavimo, kai buvo sudaromi kiti paskolų sandoriai – terminą, per kurį nebuvo reikalaujama tokios didelės skolos grąžinimo, sumos (litais) dydį (lėšų kiekį), pagal ieškovo versiją, gabentą į kitą vietą vien tik tam, kad ji būtų fiziškai perduota atsakovui. Šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos ir padaryta pagrįsta išvada, kad pinigai pagal vekselį perduoti nebuvo, todėl paskolos teisiniai santykiai šalių nesiejo, ginčo vekselis nebuvo išduotas paskolos sandoriui patvirtinti ir atsakovas neturi pareigos grąžinti to, ko nepasiskolino.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų nustatytos aplinkybės paneigia ieškovo teiginį, kad vekselio buvimas pas ieškovą reiškia, jog prievolė nėra pasibaigusi ir atsakovo prievolė grąžinti pinigus yra neįvykdyta, nes konstatavus, kad vekselyje nurodyta pinigų suma nebuvo perduota, negalėjo atsirasti atsakovo prievolė grąžinti ieškovui vekselyje įrašytą pinigų sumą. Be to, byloje nustatyta, kad vekselio išdavimo metu ir ilgą laiką iki tarpusavio nesutarimų dėl turtinių santykių atsiradimo šalis siejo tarpusavio pasitikėjimas; atsakovo teigimu, ieškovas jam sakė vekselį sunaikinęs.
34. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismai, spręsdami ginčą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ar, nustatydami reikšmingas ginčo sprendimui aplinkybes ir jas vertindami bei jų pagrindu darydami išvadą, pažeidė paskolos teisinių santykių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl kasacinis skundas atmestinas, o skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
35. Tai konstatavusi teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylai išspręsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
37. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 2175 Eur žyminio mokesčio. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinio skundo reikalavimai atmestini ir skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
38. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl jo prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
39. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 2,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ši suma mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“), tai nurodytas procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš ieškovo nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
