Dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI2-13251-952/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02836-2025-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.6;

(S)

55.1.3

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 28 d.

Šiauliai

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. T., G. T., N. T., L. T. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjai E. T., G. T., N. T., L. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. 1V-263 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) dalyje dėl pilietybės neatkūrimo Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams E. T. (gim. (duomenys neskelbtini)), L. T. (gim. (duomenys neskelbtini)) bei Izraelio piliečiams G. T. (gim. (duomenys neskelbtini)), N. T. (gim. (duomenys neskelbtini)); 2) įpareigoti atsakovą atnaujinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ir išnagrinėti juos įstatymų nustatyta tvarka.

Nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai visus prašymus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikė 2024 m. kovo 28 d., o 2024 m. rugsėjo 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) prašymu atliko formalius vertimų pataisymus (reikalauta, kad kiekvieną vertimą pasirašytų vertėjas, nurodant vardą ir pavardę), patikslinti vertimai įkelti į MIGRIS sistemą ir pateikti sutikrinimui 2024 m. rugsėjo 27 d. Nepaisant to, Migracijos departamentas daugiau kaip metus nepriėmė materialiojo sprendimo, dėl to pareiškėjų atstovė Migracijos departamentui 2025 m. kovo 18 d. teikė skundą dėl bylos vilkinimo, akcentuodama, kad pagal Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo (Nutarimas Nr. 280, toliau – Aprašas)) 27 punktą prašymai turėjo būti išnagrinėti per 5 mėnesius nuo jų gavimo, o vidaus reikalų ministras įsakymą turi priimti per 1 mėnesį nuo teikimo gavimo. Atsakydamas į gautą prašymą, Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 3 d. informavo, kad teikimą ministrui pateikė 2025 m. kovo 28 d., tačiau jo turinio neatskleidė, taip sukeldamas pareiškėjams teisėtą lūkestį, kad pilietybė bus atkurta. Vidaus reikalų ministras, remdamasis Migracijos departamento teikimu, 2025 m. balandžio 23 d. priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo nusprendė neatkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės; sprendimo kopija pareiškėjams persiųsta 2025 m. balandžio 25 d. Pareiškėjai su šiuo sprendimu nesutinka, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu. Migracijos departamentas taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnio 2 punktą, 33 straipsnio 4–5 punktus taip, kad nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjai neatitinka pilietybės atkūrimo sąlygų; toks aiškinimas, pareiškėjų vertinimu, prieštarauja įstatymo paskirčiai ir turiniui. Nagrinėdamas prašymus Migracijos departamentas nesilaikė jam privalomos „Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikos“ (2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 3K-234 2023 m. balandžio 5 d. redakcija, toliau – Metodika) 17 punkto – nei karto neprašė pateikti papildomų dokumentų ar patikslinti duomenų dėl esminių aplinkybių; vienintelis 2024 m. rugsėjo 13 d. kreipimasis buvo grynai formalus ir susijęs tik su vertimų forma. Esant abejonių dėl iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės ar palikuonių fakto (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4–5 dalys), Migracijos departamentas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį privalėjo konstatuoti nepakankamų duomenų buvimą ir nustatyti terminą (iki 1 metų) trūkumams šalinti, arba sudaryti pareiškėjams galimybę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo; vietoje to departamentas parengė teikimą dėl pilietybės neatkūrimo, taip užkirsdamas kelią teisiniam aiškumui ir teisių gynimo priemonėms. Migracijos departamentas, konstatavęs (jei būtų konstatavęs) pateiktų duomenų nepakankamumą, turėjo per MIGRIS išsiųsti pranešimą ir nustatyti terminą dokumentams/duomenims pateikti, o nagrinėjimo terminą sustabdyti, tačiau to, kaip numatyta Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr.280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimo“ (suvestinė redakcija, galiojanti nuo 2024 m. spalio 11 d., toliau – Aprašas) 26 punkte, nepadarė. Pagal kasacinę praktiką ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus klausimas, ar konkretus asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra fakto klausimas, kuris nustatytinas teismo, vertinant istorines faktines ir teisines aplinkybes, todėl Migracijos departamento ir vidaus reikalų ministro kompetencija neturi apimti galutinių tokio fakto nustatymo išvadų, ypač kai įrodymai yra netiesioginiai ir reikalauja teismo vertinimo nustatyta tvarka. Teigia, kad Migracijos departamentas ir vidaus reikalų ministras pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus principus (įstatymo viršenybės, išsamumo, atsakingo valdymo ir gero administravimo), taip pat VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą motyvavimo pareigą: ginčijamame įsakyme ir departamentui rengiant teikimą nebuvo užtikrintas visų reikšmingų faktų ištyrimas, nebuvo nurodyti teisiškai reikšmingi duomenys, nesuteikta galimybė pareiškėjams papildyti įrodymus, o procedūra buvo vykdoma formaliai ir biurokratiškai. Dėl šių pažeidimų buvo sudarytos nepagrįstos kliūtys pasinaudoti pilietybės atkūrimo teise, pažeistas pareiškėjų teisėtų lūkesčių ir veiksmingos teisinės gynybos principas: vietoje to, kad aktyviai aiškintųsi aplinkybes ir padėtų pašalinti trūkumus, Migracijos departamentas suformavo „siurprizinį“ neigiamą teikimą, kurio pagrindu ministras priėmė neigiamą sprendimą.

2. Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas, vertindamas pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjų protėviai (R. T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, jo tėvas F. T., gim. (duomenys neskelbtini). Lenkijoje, ir motina F. T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje) 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos piliečiai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis. Remiasi 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, pagal kurį žmonos ir vaiko pilietybė buvo siejama su šeimos galvos – vyro/tėvo – pilietybe. Kadangi nustatyta, kad F. T. nebuvo Lietuvos pilietis (į Lietuvą atvyko tik po 1920 m.), automatiškai Lietuvos piliečiais negalėjo būti ir jo sūnus R. T. bei kiti šeimos nariai. Šios aplinkybės, atsakovo teigimu, buvo pakankamos padaryti galutinę išvadą, todėl nebuvo pagrindo siūlyti pareiškėjams tikslinti ar papildyti duomenis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnio 9 punktas numato, kad teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tik tais atvejais, kai įstatymai nenumato kitokios tvarkos. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad bendrosios kompetencijos teismas negali pakeisti viešojo administravimo subjekto sprendimų, t. y. „aplenkti“ administracinės procedūros. Kadangi pilietybės atkūrimo klausimai yra išimtinai reguliuojami viešojo administravimo tvarka, juridinis faktas dėl pilietybės negali būti nustatomas bendrosios kompetencijos teisme. Jei pareiškėjai nesutinka su Migracijos departamento teikimu ir vidaus reikalų ministro įsakymu, jie turi teisę kreiptis į administracinį teismą, ginčydami įsakymą iš esmės, o ne į apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Jei pareiškėjai turi ar ateityje įgis naujų duomenų, jie privalėtų juos pateikti Migracijos departamentui. Tiesioginis kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo tokiu atveju negalimas. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjai nenurodė, kokius papildomus duomenis jie galėtų pateikti. Pareiškėjai savo argumentus grindė Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. KT23-S12/2019. Atsakovas pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pasisakė dėl ginčo sprendimo stadijos, kai byla jau nagrinėjama teisme, tačiau šioje byloje sprendimas priimtas viešojo administravimo institucijos. Todėl nutarimo išvados šiai stadijai nėra tiesiogiai taikytinos. Migracijos departamentas akcentuoja, kad pareiškėjai skunde iš esmės neginčija ministro įsakymo materialinių motyvų, o tik procedūrinius aspektus. Tuo tarpu pagrindinis ginčas kyla dėl to, ar pareiškėjų protėviai 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas, pagal kompetenciją išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir jų pateiktus dokumentus, nustatė, jog nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus atitinkančių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjų tėvas / senelis R. T. (gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjai neįrodė esantys iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pilietybę turėjusio asmens palikuonys. Tokia išvada grindžiama tuo, kad nei R. T. tėvas F. T. (gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) / P. T., Lenkija), nei motina F. T. (iki santuokos – (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Vilnius) iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, atitinkamai jų sūnus R. T. taip pat negalėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Akcentuoja, kad abu R. T. tėvai turėjo Lenkijos pilietybę; F. T. šią pilietybę įgijo 1923 m. gegužės 3 d. sudariusi santuoką su Lenkijos piliečiu (pilietybė kildinta pagal vyro pilietybę). Vertinant F. T. teisinį statusą pagal tarpukario aktus: 1) nėra duomenų, kad ji atitiktų 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 punkto kriterijų („tėvai iš seno Lietuvoje gyveno“); 2) nėra dokumentų, patvirtinančių 1940 m. gegužės 3 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo įstatymo sąlygas (iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. turėta gyvenamoji vieta ir nekilnojamasis turtas arba darbas Vilniuje; be to, duomenys apie darbą Vilniuje fiksuojami tik 1916 m. birželio 20 d. pase Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) nėra duomenų, kad ji būtų siekusi Lietuvos pilietybės ar gavusi ją specialiąja Vilniaus gyventojams taikyta tvarka; priešingai – tiek F., tiek F. T. laikė save Lenkijos piliečiais. Teisinę analizę Migracijos departamentas grindžia 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsniu, 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu ir 1940 m. gegužės 3 d. jo pakeitimu: pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjų protėviai pagal šiuos aktus buvo laikomi ir oficialiai tapo Lietuvos piliečiais. Papildomai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMS05NjkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-1-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-1-969/2018">e3K-3-1-969/2018</a> (dėl Vilniaus srities gyventojų statuso 1920–1939 m. laikotarpiu): įvertinus turimus duomenis apie F. T., nenustatyta, kad ji (ar jos tėvai) buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais pagal minėtos taikos sutarties kriterijus ar atitiko kitus teismo praktikoje suformuluotus požymius. Nors dokumentai rodo, kad R. T. 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo prievarta išvežtas iš Vilniaus į Vokietiją ir iki 1945 m. balandžio 15 d. buvo (dirbo) Štuthofo ir Neuengamme koncentracijos stovyklose, ši aplinkybė savaime nepagrindžia jo iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės; todėl jis nelaikytinas asmeniu, „ištremtu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.“ pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalį. Įvertinus pareiškėjų 2025 m. kovo 18 d. skundą dėl vilkinimo, Migracijos departamentas nurodė, kad nagrinėjimas užsitęsė dėl dokumentų apimties ir specifinio teisinio reglamentavimo Vilniaus miesto ir srities gyventojams; gavus paskutinį archyvų atsakymą 2025 m. kovo 6 d., nagrinėjimas atnaujintas ir 2025 m. kovo 28 d. vidaus reikalų ministrui pateiktas teikimas dėl pilietybės neatkūrimo. 2025 m. kovo 28 d. parengtas teikimas Nr. 25TR93 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ atitinka gautus dokumentus ir galiojančius įstatymus; vien tai, kad teikimas neatitiko pareiškėjų lūkesčių, jo ir ministro įsakymo neteisėtumo ar nepagrįstumo neįrodo. Dėl Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies („duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka“): departamentas nurodo, kad pareiškėjų atveju nėra pagrindo inicijuoti juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, nes dokumentų visetas nekelia abejonių dėl esminių aplinkybių – priešingai, patvirtina, jog pareiškėjų protėviai Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo. Be to, kreiptis į pareiškėjus dėl papildomų įrodymų rinkimo nebuvo pagrindo, nes giminystės ryšys nustatytas, o turimų dokumentų (įskaitant Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymus) pakako išvadai padaryti; tiek pareiškėjai, tiek archyvas pateikė tuos pačius dokumentus, todėl nebuvo papildomų duomenų poreikio. Pilietybės įstatymo 29 straipsnis aiškiai nustato, kad pilietybės klausimus nagrinėja ir sprendžia ne tik Prezidentas ir Pilietybės reikalų komisija, bet ir vidaus reikalų ministras bei Vyriausybės įgaliota institucija (Migracijos departamentas), todėl nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad šios institucijos neturi kompetencijos spręsti, ar asmuo iki 1940 m./ birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į išdėstytą, Migracijos departamentas laiko ginčijamą Įsakymą teisėtu ir pagrįstu.

k o n s t a t u o j a :

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 1V-263 dalies, kuria, remiantis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 28 d. teikimu Nr. 25TR93, pareiškėjams atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, ar pareiškėjai, kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuonys, pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius jų tėvo / senelio R. T. (gim. (duomenys neskelbtini), Vilnius) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir (ar) jo tėvų – F. (F.) ir F. T. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai savo skunde iš esmės kelia tik procedūrinius klausimus, t. y.: ar Migracijos departamentas turėjo taikyti Aprašo 26 punktą – informuoti per MIGRIS apie duomenų nepakankamumą, nustatyti iki 1 metų terminą trūkumams šalinti ir sustabdyti nagrinėjimo terminą; ar, vadovaujantis Metodikos 17 punktu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas privalėjo prašyti papildomų dokumentų ir (ar) duomenų dėl esminių aplinkybių; ar pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį buvo pareiga sudaryti galimybę trūkstamus duomenis nustatyti teismo tvarka; ar laikytasi VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymo viršenybės, išsamumo, atsakingo valdymo ir gero administravimo principų bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies motyvavimo pareigos; ar prašymų nagrinėjimo terminų (Aprašo 27 punktas) pažeidimas galėjo lemti skundžiamo Įsakymo neteisėtumą.

5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2024 m. kovo 28 d. per MIGRIS sistemą pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pridėdami jų pagrindimui reikalingus dokumentus. Migracijos departamentas per MIGRIS 2024 m. rugsėjo 13 d. pateikė pranešimus, kuriais paprašė patikslinti vertimus – kiekvieną vertimą turėjo pasirašyti jį atlikęs vertėjas, nurodant vardą ir pavardę. Pareiškėjai šį reikalavimą laiko formaliu. 2024 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjai patikslintus vertimus įkėlė į MIGRIS ir pateikė sutikrinimui.

Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (toliau – ir LCVA) su paklausimu Nr. 24SD22641 dėl duomenų apie pareiškėjų tėvo/senelio R. T. ir jo tėvų pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. bei (ne)pilietybės netekimą, prašydamas pateikti atitinkamus dokumentus (pasus, įrašus apie gyvenimą, darbą, mokslą).

LCVA 2024 m. lapkričio 11 d. atsakė pažyma Nr. R4-5333 „Dėl F. ir F. G. T. gyvenimo Lietuvoje“, pateikdamas kopijas iš Vilniaus miesto seniūnijos ir magistrato fondų (namų knygos, registracijos kortelės, pasai, prašymai asmens dokumentams), tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybę arba jos netekimą iki 1940 m. birželio 15 d. Pažymoje konstatuota, kad pagal pateiktus duomenis tokių įrodymų archyvuose nerasta.

Migracijos departamentas 2025 m. vasario 18 d. kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą (toliau – ir LYA) su paklausimu Nr. 25SD-3579 dėl duomenų apie R. T. išvykimą (repatriaciją) į Lenkiją, jo pateiktus dokumentus, taip pat dėl duomenų apie jo tėvus F. ir F., ar jie repatrijavo, kada ir kokiu pagrindu.

LYA 2025 m. kovo 6 d. pateikė atsakymą pažymoje Nr. P4-423-(4.23 E), nurodydamas, kad MVD fonduose duomenų apie R. T. (g. (duomenys neskelbtini)), F. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir F. (gim. (duomenys neskelbtini)) repatrijavimą į Lenkiją nerasta; KGB f. K-1 saugoma R. T. filtracijos byla Nr. 15766 – iš jos matyti, kad R. T. 1941–1945 m. buvo laikomas Štuthofo ir Neuengamme konclageriuose, 1945 m. rugpjūčio 30 d. iš lagerio Nr. 216 išvyko į gyvenamąją vietą, o Vilniaus adresų biuro 1947 m. birželio 5 d. pranešimu ir kartotekos kortele 1946 m. vasario 13 d. išvyko į Lenkiją; byloje nėra duomenų apie jo tėvus, repatrijavimo prašymą ar pilietybę patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjų atstovė 2025 m. kovo 18 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl informacijos pateikimo ir skundą dėl bylos vilkinimo, nurodydama, kad pareiškėjų prašymai pateikti 2024 m. kovo 28 d., 2024 m. rugsėjo 13 d. gautas tik formalios vertimų formos patikslinimo reikalavimas, 2024 m. rugsėjo 27 d. patikslinti vertimai įkelti į MIGRIS, tačiau materialus sprendimas dar nėra priimtas.

Migracijos departamentas atsakė 2025 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 10K-2173, informuodamas, kad paskutiniai duomenys iš archyvų gauti 2025 m. kovo 6 d., po to atnaujintas pareiškėjų prašymų nagrinėjimas ir 2025 m. kovo 28 d. vidaus reikalų ministrui pateiktas teikimas dėl pareiškėjų prašymų, taip pat nurodyta, kad apie priimtą sprendimą bus informuota nustatyta tvarka. Atsakyme paaiškintos užtrukusio prašymų nagrinėjimo priežastys, t. y. didelė dokumentų apimtis, specifinis Vilniaus srities teisinis reglamentavimas.

Migracijos departamentas 2025 m. kovo 28 d. parengė ir pateikė teikimą Nr. 25TR93 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriame, įvertinęs pareiškėjų pateiktus ir iš archyvų gautus dokumentus (įskaitant LCVA 2023 m. gegužės 18 d., 2024 m. lapkričio 11 d. pažymas Nr. R4-2134 ir Nr. R4-5333 bei LYA 2023 m. gegužės 31 d. ir 2025 m. kovo 6 d. pažymas Nr. P2-1632 ir Nr. P4-423-(4.23 E)), pasiūlė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Migracijos departamentas konstatavo, kad nėra dokumentų nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų tėvas / senelis R. T., gim. (duomenys neskelbtini). Vilniuje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonys.

Vidaus reikalų ministras 2025 m. balandžio 23 d. priėmė skundžiamą įsakymą Nr. 1V-263 „Dėl LR pilietybės neatkūrimo“, kuriuo, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2025 m. kovo 28 d. teikimą Nr. 25TR93, nusprendė neatkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės. Apie priimtą Įsakymą pareiškėjai informuoti 2025 m. balandžio 25 d.

6. Pareiškėjai, nesutikdami su minėto Įsakymo dalimi, kuria pareiškėjams atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, skundžia jį teismui.

7. Pilietybės įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoja kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

8. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Migracijos departamentas remdamasis istorinių aktų (1919 m. sausio 9 d. laikinuoju įstatymu, 1939 m. spalio 27 d. įvedamuoju įstatymu ir 1940 m. gegužės 3 d. jo pakeitimas) bei archyvinių duomenų analize padarė pagrįstą išvadą, kad R. T. tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo; atitinkamai R. T., kaip nepilnametis jų vaikas, nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjai nepateikė nei 38 straipsnio 4–5 dalyse nurodytų dokumentų, nei kitų duomenų, kurie paneigtų šią išvadą. Tokia išvada pagrįsta bylos medžiaga, atsižvelgiant į tai, kad: 1) abu R. T. tėvai F. ir F. T. turėjo Lenkijos pilietybę, kurią F. T. įgijo po santuokos, sudarytos 1923 m. gegužės 3 d. su Lenkijos piliečiu, t. y. pagal vyro turėtą – Lenkijos – pilietybę; 2) F. T. tiek 1920 m. rugpjūčio 6 d., tiek 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus krašte (Vilniuje) bei iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste gyvenamąją vietą, tačiau nėra duomenų, jog ji ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje nekilnojamąjį turtą arba darbą (duomenys apie jos darbą Vilniuje yra nurodyti 1916 m. birželio 20 d. – Vilniaus administracijos išduotame pase Nr. 66490), – vadinasi ji neatitinka 1940 m. gegužės 3 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų; 3) nors F. T. gimė Vilniuje (duomenys neskelbtini) m., tačiau nėra dokumentų, patvirtinančių, jog ji atitiktų 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 punkto nuostatą, t. y. dokumentų, patvirtinančių jog jos tėvai iš seno Lietuvoje gyveno; 4) Vilniaus sritis nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuota Lenkijos, todėl šiuo atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMS05NjkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-1-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-1-969/2018">e3K-3-1-969/2018</a>, o vertinant turimų dokumentų apie F. T. atitiktį šiai nutarčiai (F. T. nevertinamas, nes į Lietuvą atvyko po 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikavimo dienos), nustatyta, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, jog F. T. atitinka šios nutarties pirmąją sąlygą, t. y. nėra duomenų, jog ji pati (ar jos tėvai) buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio 1 d., t. y. nėra duomenų, kad F. T. tėvai nuolatos gyveno Lietuvoje arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, arba, kad ji pat ar jos tėvai prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą; 5) nėra duomenų (dokumentų), kad F. T. siekė įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę (gauti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą) ar kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės suteikimo liberalizavus pilietybės suteikimo teisės aktų nuostatas Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams; priešingai, F. T. laikė save Lenkijos piliete, jos vyras taip pat buvo Lenkijos pilietis; abu buvo išsilavinę, mokėjo lenkų, rusų, žydų (taip pateiktuose dokumentuose) kalbas, o F. T. – dar ir vokiečių, gyveno Vilniuje, kur tuo metu gyveno daug žydų tautybės tarpusavyje bendraujančių asmenų, todėl tiek F. T. tiek F. T. žinojo apie sąlygas ir tvarką dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo; 6) pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjų tėvas / senelis R. T. 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo prievarta iš Vilniaus išvežtas į Vokietiją, ir iki 1945 m. balandžio 15 d. buvo (dirbo) Štuthofo, Neuengammo koncentracijos stovyklose, tačiau nėra dokumentų, patvirtinančių R. T. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas sprendžia, kad Migracijos departamento išvada pagrįsta ir neprieštarauja Pilietybės įstatymo 9, 29, 32–33 ir 38 straipsnių nuostatoms.

Pažymėtina, kad Pilietybės atkūrimo institute esminė sąlyga, kad asmuo yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuonis, turi būti įrodyta pačių pareiškėjų pateikiamais dokumentais ir (ar) administracinės institucijos surinktais duomenimis, kuriuos institucija įvertina ir teikia siūlymą sprendimą priimančiai institucijai. Įgaliojimai nagrinėti ir spręsti pilietybės klausimus suteikti vidaus reikalų ministrui, ir Vyriausybės įgaliotai institucijai – Migracijos departamentui (Pilietybės įstatymo 29 straipsnio 3 ir 4 punktai), todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų teiginiais, kad pilietybės atkūrimui reikalingas juridinis faktas nagrinėjamu atveju turėjo būti konstatuotas teismine tvarka. Viena vertus, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo klausimai bendrosios kompetencijos teisme spręstini tuo atveju, kai egzistuoja abejonių ar nepakanka duomenų konstatuoti faktines aplinkybes, tuo tarpu pareiškėjų atveju nebuvo pateikta ir gauta jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, patvirtinančių, kad pareiškėjų tėvo / senelio R. T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, tėvai F. ir F. T. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kita vertus, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtina galimybė trūkstamus duomenis (juridinius faktus) nustatyti teismo tvarka, tačiau tai nėra imperatyvi viešojo administravimo institucijos pareiga kiekvienu atveju inicijuoti tokį procesą.

Pilietybės įstatymo 29, 32–33 straipsniai aiškiai apibrėžia VRM ir Migracijos departamento kompetenciją pilietybės klausimais. Tai, kad kai kuriais atvejais faktiniai duomenys gali būti nustatomi bendrosios kompetencijos teisme (38 straipsnio 6 dalis), nepaneigia administracinės institucijos funkcijos priimti procedūrinį sprendimą pagal turimus dokumentus. Pareiškėjų nuorodos į Konstitucijos Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir LAT pateiktus išaiškinimus nepaneigia šios kompetencijos.

9. Pareiškėjai skunde nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo prašyti papildomų dokumentų ir taikyti Aprašo 26 punktą, pagal kurį tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS ir nustato ne ilgesnį kaip vienų metų terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti arba patikslinti.

Priešingai skundo teiginiams, Migracijos departamentas ėmėsi veiksmų ir kreipėsi į archyvus dėl duomenų pateikimo. Tuo tarpu, formalaus pranešimo MIGRIS sistemoje nepateikimas pateikti papildomus dokumentus ar duomenis dėl esminių aplinkybių savaime nereiškia procedūrinio pažeidimo, kai viešojo administravimo subjektas nenustato dokumentų trūkumo, o motyvuotai padaro neigiamą išvadą pagal turimus dokumentus. Pareiškėjai taip pat nenurodė konkrečių naujų šaltinių ar dokumentų, kurie objektyviai būtų sudarę prielaidą kitaip spręsti dėl pilietybės fakto. Todėl pareiškėjų teiginiai, jog institucija formaliai vilkino ir priėmė „siurprizinį“ sprendimą dėl pilietybės neatkūrimo, nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens pareiga papildomai prašyti duomenų kyla tada, kai nagrinėjant prašymą konstatuojamas duomenų nepakankamumas – tokiu atveju Aprašo 26 punkte numatyta pareiga pranešti per MIGRIS, nustatyti iki 1 metų terminą trūkumams pašalinti ir sustabdyti nagrinėjimo terminą. Kai institucija, įvertinusi pateiktų dokumentų visumą, padaro išvadą, kad pareiškėjų tėvas / senelis turėjo ne Lietuvos, o Lenkijos pilietybę, pareiga stabdyti procedūrą ir ieškoti papildomų tai paneigiančių duomenų nekyla. Teismo vertinimu, šią išvadą patvirtina byloje pateikti duomenys, taip pat Migracijos departamento nustatytos faktinės aplinkybės (pagal pareiškėjų pateiktus duomenis, Migracijos departamento užklausas LCVA ir LYA bei atsakymus į jas). Kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo Migracijos departamentas, įvertinus pareiškėjų ir LCVA pateiktų duomenų tapatumą, Migracijos departamentui nekilo abejonių ir poreikio prašyti papildomos informacijos iš pareiškėjų.

10. Metodikos 17 punkte nurodyta, kad prašymo dėl pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metu Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas vieną kartą papildomai kreipiasi į pareiškėją, kad šis pateiktų papildomus dokumentus ar patikslintų informaciją ir numatyta, kad jeigu pareiškėjas, pateikdamas papildomus dokumentus ar patikslindamas informaciją, pateikia naujos informacijos ir įgaliotam valstybės tarnautojui reikia iš naujo įvertinti dokumentus ir patikslinti informaciją, jis pakartotinai vieną kartą kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašomus duomenis ar pateiktų papildomus dokumentus.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 13 d. prašė atlikti pareiškėjų pateiktų vertimų pataisas (2024 m. rugsėjo 13 d. MIGRIS pranešimas), ir pareiškėjai 2024 m. rugsėjo 27 d. pateikė patikslintus vertimus. Teismo vertinimu, toks trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimas nors ir formalus, bet buvo pagrįstas – skirtas pateiktų dokumentų autentiškumui užtikrinti; be to, jis neapribojo pareiškėjų teisės pateikti papildomus įrodymus. Tuo tarpu jokių naujų pilietybės fakto nustatymui reikšmingų dokumentų pareiškėjai nepateikė ir nenurodė, kad tokie dokumentai realiai egzistuoja.

Teismas pažymi, kad Metodikos 17 punkto taikymas nėra besąlyginis, nes pati institucija turi diskreciją prašyti papildomų duomenų, kai to objektyviai reikia esminėms aplinkybėms nustatyti. Nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjai, tiek archyvai (LCVA, LYA) pateikė tuos pačius dokumentus, kurie nepatvirtino, kad pareiškėjai yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuonys, todėl Migracijos departamentui nekilo abejonių ir papildomos informacijos pareiškėjų nebuvo prašoma.

11. Pareiškėjai skunde taip pat teigia, kad Migracijos departamentas „sukūrė siurprizinį teikimą“, kuris neatitiko pareiškėjų teisėtų lūkesčių. Šią tezę paneigia Migracijos departamento 2025 m. balandžio 3 d. atsakymas Nr. 10K-2173, kuriuo pareiškėjų atstovei pranešta, jog teikimas vidaus reikalų ministrui pateiktas 2025 m. kovo 28 d. ir paaiškintos užsitęsusio pareiškėjų prašymų nagrinėjimo priežastys, nurodytos archyvų pateiktų atsakymų datos.

Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 3 d. rašte Nr. 10K-2173 nežadėjo palankaus rezultato – tik informavo, kad teikimas pateiktas ir sprendimas bus priimtas įstatymų nustatyta tvarka. Vien tai, kad teikimo turinys neatskleistas, teismo vertinimu, nesukuria pagrindo teisėtam lūkesčiui dėl konkrečios procedūros baigties. Be to, viešojo administravimo subjektai nėra įpareigoti iš anksto atskleisti sprendimo projekto turinio prieš faktinį sprendimo priėmimą. Todėl pareiškėjų argumentas dėl „teisėtų lūkesčių“ atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

12. Nors pareiškėjų prašymų nagrinėjimas užsitęsė ir jie nebuvo išnagrinėti per Aprašo 27 punkte nustatytą 5 mėnesių terminą nuo prašymų gavimo dienos, pats procesinio termino praleidimas automatiškai nereiškia vėliau priimto individualaus administracinio akto (Įsakymo) neteisėtumo. Pareiškėjai neįrodė, kad termino praleidimas lėmė kitokią bylos baigtį ar apribojo jų teisę teikti materialius įrodymus. Kaip savo 2025 m. balandžio 3 d. atsakyme nurodė Migracijos departamentas, nagrinėjimas užtruko dėl dokumentų apimties ir specifinio teisinio reglamentavimo Vilniaus miesto ir srities gyventojams. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas paskutinius archyvinius duomenis gavo tik 2025 m. kovo 6 d., po to atnaujino pareiškėjų prašymų nagrinėjimą ir 2025 m. kovo 28 d. vidaus reikalų ministrui pateikė teikimą dėl pareiškėjų prašymų ir apie nagrinėjimo rezultatus informavo pareiškėjus 2025 m. balandžio 3 d. raštu, kurio pareiškėjai neginčijo. Todėl šis procesinis aspektas pats savaime nesudaro savarankiško pagrindo naikinti skundžiamą Įsakymą.

13. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, o turi būti pagrįsti teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Skundžiamas Įsakymas priimtas gavus Migracijos departamento 2025 m. kovo 28 d. teikimą Nr. 25TR93, kuriame nurodyti faktiniai duomenys, taikytas teisinis reguliavimas (tarpukario aktai, Pilietybės įstatymas), argumentai dėl F. ir F. T. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjimo ir dėl to kylančių pasekmių R. T. statusui. Pareiškėjai nekonkretizavo, kokių esminių aplinkybių institucijos neištyrė ar kokių duomenų neįvertino. Priešingai, byloje nustatyta, kad tiek pareiškėjai, tiek archyvai pateikė tuos pačius dokumentus. Teismas konstatuoja, jog institucijų motyvai pakankami VAĮ 10 straipsnio 5 dalies prasme ir gero administravimo bei išsamumo principai nebuvo pažeisti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai atliko duomenų rinkimą ir vertinimą, ir nenustatęs iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės fakto, pagrįstai teikė vidaus reikalų ministrui siūlymą neatkurti pareiškėjams pilietybės; procedūrinių pažeidimų byloje nenustatyta; skundžiamame Įsakyme yra nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, t. y. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 punktas, 32 straipsnio 2 punktas bei Teikime nurodytas faktas, kad R. T. tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo, pareiškėjai nepateikė duomenų, kurie paneigtų šią Migracijos departamento išvadą; vien tai, kad Migracijos departamentas dėl didelės dokumentų apimties ir specifinio teisinio reglamentavimo viršijo Aprašo 27 punkte nustatytą prašymų nagrinėjimo terminą pati savaime nesąlygoja skundžiamo Įsakymo neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog skundžiamo Įsakymo dalis, kuria nuspręsta neatkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės, yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, visapusiškai išnagrinėjus surinktus įrodymus. Šios Įsakymo dalies naikinti pareiškėjų skunde išdėstytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atnaujinti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų E. T., G. T., N. T., L. T. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Deimantė Andrulytė

Arvydas Martinavičius

Jarūnė Sedalienė