Civilinė byla Nr. 3K-3-126/2008
Procesinio sprendimo kategorija 130.3.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. prašymą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies nepripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Prašymo nepripažinti teismo sprendimo esmė
Pareiškėja I. R. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu nepripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies, kuria vaiko tėvui M. R. priskirta vaiko – L. R., gimusios (duomenys neskelbtini), – globa; vaiko motina I. R. įpareigota vaiką – L. R., gimusią (duomenys neskelbtini), – parvežti ir palikti vaiko tėvo M. R. globai.
Pareiškėja I. R. nurodė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalis dėl vaiko globos nustatymo negali būti pripažinta, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui (2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, (toliau - Reglamentas Nr. 2201/2003) 23 straipsnio a punktas). Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies dėl vaiko globos vykdymas, mažametės L. R. atskyrimas nuo motinos ir brolio, perkėlimas į jai nepažįstamą kalbinę aplinką padarytų didelę žalą mažametei L. R., taip būtų neatsižvelgta į vaiko interesus, pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tarptautinės teisės normos.
Pareiškėja I. R. nurodė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalis dėl vaiko grąžinimo nepripažintina pagal Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punktą. Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalis dėl vaiko grąžinimo priimta ir šį sprendimą patvirtinantis pažymėjimas išduotas pažeidžiant Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 ir 8 dalis, 40 straipsnio 1 dalies b punktą ir 42 straipsnį. Pažeidus Reglamento Nr. 2201/2003 procedūras, kartu pažeista Lietuvos Respublikos viešoji tvarka.
II. Teismo nutarties esmė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos I. R. prašymą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies, kuria vaiko tėvui M. R. priskirta vaiko – L. R., gimusios (duomenys neskelbtini) – globa; vaiko motina I. R. įpareigota vaiką – L. R., gimusią (duomenys neskelbtini) – parvežti ir palikti vaiko tėvo M. R. globai, nepripažinimo.
Dėl pareiškėjos I. R. prašymo nepripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies, kuria vaiko motina I. R. įpareigota vaiką – L. R., gimusią (duomenys neskelbtini) – parvežti ir palikti vaiko tėvo M. R. globai kolegija nurodė, kad pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003) 11 straipsnio 8 dalį, nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą, yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį. Šiame Reglamento Nr. 2201/2003 skirsnyje esančio 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį. Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismas, priėmęs 2007 m. birželio 20 d. sprendimą dėl vaiko grąžinimo, išdavė pažymėjimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalį. Pažymėjime nurodyta, kad buvo įvykdytos visos būtinos sąlygos, nustatytos Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalyje, suteikiančios teisę išduoti tokį pažymėjimą. Kolegija padarė išvadą, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimas dėl vaiko grąžinimo turėtų būti tiesiogiai vykdomas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio nuostatas, be specialios teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūros exequatur, todėl pareiškėjos I. R. prašymas nepripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies, kuria vaiko motina I. R. įpareigota vaiką parvežti ir palikti vaiko tėvo M. R. globai, atsisakytinas priimti.
Kolegija taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartimi, vadovaudamasis Reglamentu Nr. 2201/2003 ir 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinėse bylose aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 13 straipsniu, įpareigojo pareiškėją I. R. grąžinti L. R., gimusią (duomenys neskelbtini), į Vokietijos Federacinę Respubliką. Kolegija sprendė, kad, esant Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui dėl vaiko grąžinimo, Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimas dėl vaiko grąžinimo turėtų būti tiesiogiai vykdomas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio nuostatas, be specialios kitų valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūros exequatur. Kolegija nesutiko su pareiškėjos nurodytu argumentu, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį vaiko grąžinimas, netaikant teismo sprendimo pripažinimo procedūrų, taikytinas tik tuo atveju, kai pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio nuostatas yra priimtas teismo sprendimas vaiko negrąžinti. Kolegijos nuomone, Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalies nuostata,,nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo“ rodo, kad net ir negrąžinus vaiko pagal 1980 m. Hagos konvenciją galimas jo grąžinimas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas netaikant teismo sprendimo pripažinimo procedūrų. Juolab, esant jau priimtam teismo sprendimui grąžinti vaiką pagal 1980 m. Hagos konvenciją, jis turi būti vykdomas kartu su analogišku sprendimu, priimtu pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 be išankstinių pripažinimo procedūrų (Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalis).
Dėl pareiškėjos prašymo nepripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies, kuria vaiko tėvui M. R. priskirta vaiko – L. R., gimusios (duomenys neskelbtini), – globa, kolegija sprendė, kad, nesant prašymo dėl šios teismo sprendimo dalies pripažinimo, negali būti nagrinėjamas prašymas dėl nepripažinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja I. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą -prašymą nepripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalis dėl vaiko tėvui vaiko globos paskyrimo ir vaiko motinos įpareigojimo vaiką parvežti ir palikti vaiko tėvo globai priimti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimas dėl vaiko grąžinimo turėtų būti tiesiogiai vykdomas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio nuostatas, be specialios teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūros exequatur, prieštarauja Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 daliai, 21 straipsnio 3 daliai, 40 straipsnio 1 dalies b punktui ir 42 straipsniui. Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą, yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį. Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad III skyriaus 4 skirsnis taikomas vaiko sugrąžinimui, susijusiam su teismo sprendimu, priimtu pagal 11 straipsnio 8 dalį. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalį 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį. Taigi kitų valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūra exequatur netaikytina tik dviem atvejais: sprendimams dėl bendravimo teisių (Reglamento Nr. 2201/2003 41 straipsnis) ir grąžinant pagrobtą vaiką (Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnis), kai sprendimas priimamas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį, t. y. esant priimtam valstybės narės sprendimui negrąžinti vaiko. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartimi nusprendė grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką, tai išimtis dėl pripažinimo ir vykdymo procedūros netaikymo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį netaikytina, nes tam nėra Reglamente nustatytų sąlygų – Lietuvos Respublikos teismo sprendimo, kuriuo būtų atsisakyta grąžinti vaiką. Tą patvirtina ir Praktinio vadovo dėl naujojo Briuselio II reglamento taikymo (toliau - Reglamento taikymo vadovas) nuostatos. Jeigu teismas prašomoje valstybėje narėje nutaria negrąžinti vaiko, jis nedelsiant persiunčia sprendimo kopiją kompetentingam kilmės valstybės narės teismui. Šis teismas šalies prašymu gali nagrinėti globos klausimą. Jei teismas priima sprendimą, įpareigojantį grąžinti vaiką, šis sprendimas yra tiesiogiai pripažįstamas ir vykdomas prašomoje valstybėje narėje be exequatur procedūros (Reglamento taikymo vadovo VII dalis). Jei prašomos valstybės narės teismas nusprendžia negrąžinti vaiko, kilmės šalies teismas turi galutinę sprendimo dėl vaiko grąžinimo ar negrąžinimo teisę (Reglamento taikymo vadovo VII dalies 5 punktas).
2. Kasatoriaus nuomone, 2007 m. birželio 20 d. sprendimui įvykdyti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismas išdavė pažymėjimą apie sprendimą dėl vaiko grąžinimo, pažeisdamas Reglamentą Nr. 2201/2003. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies c punktą teismas, priimdamas sprendimą išduoti Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą, tai gali padaryti tik tuo atveju, jei, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį. Tokio sprendimo dėl vaiko negrąžinimo Lietuvos Respublikos teismas nepriėmė, dėl to ir nebuvo tenkinama Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta sąlyga dėl pažymėjimo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalį išdavimo.
3. Teismas netinkamai taikė Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalį, nurodydamas, kad prašymo dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies, kuria vaiko tėvui priskirta vaiko globa, nepripažinimo nagrinėjimas yra negalimas, nesant prašymo dėl sprendimo pripažinimo. Suinteresuotos šalies teisė kreiptis į teismą dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo yra aiškiai nustatyta Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalyje. Bet kuri suinteresuota šalis gali kreiptis dėl sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo priklausomai nuo to, kokie yra tos šalies interesai. Valstybių narių teismo sprendimų savitarpio pripažinimo Europos Sąjungoje principas (Reglamento Nr. 2201/2003 preambulė) suponuoja tai, kad kreipiamasi į valstybių narių teismus dažniausiai dėl tokių sprendimų nepripažinimo, bet ne dėl jų pripažinimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo M. R. prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasaciniame skunde kvestionuojama Vokietijos Federacinės Respublikos Orenienburgo apylinkės teismo jurisdikcija priimti sprendimą įpareigoti grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką ir išduoti pažymėjimą dėl vaiko grąžinimo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalį. Tačiau Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, pagal kurią draudžiama teismams peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją, įskaitant ir jurisdikciją vaiko grobimo atvejais (Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnis). Ginčydama kilmės valstybės teismo jurisdikciją, kasatorė iš esmės ginčija ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Reglamente Nr. 2201/2003 esant bet kokioms aplinkybėms imperatyviai draudžiama prašomą pripažinti sprendimą peržiūrėti iš esmės (Reglamento Nr. 2201/2003 26 straipsnis, 31 straipsnio 3 dalis). Vaiko kilmės valstybės narės teismas turi jurisdikciją spręsti visus su vaiko globa ir tėvų pareigomis vaikams susijusius klausimus (įskaitant ir įpareigojimą grąžinti neteisėtai išvežtą ar negrąžintą vaiką ar pažymėjimo, nustatyto Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalyje, išdavimą).
2. Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje įtvirtintas išsamus ir baigtinis pagrindų, kuriuos nustačius, teismas turi teisę atsisakyti pripažinti bei paskelbti vykdytinu kitos valstybės narės teismo sprendimą, susijusį su tėvų pareigomis, sąrašas. Prašyme dėl sprendimo nepripažinimo (taip pat ir kasaciniame skunde) nenurodyta nė vieno tokio pagrindo, todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti prašymą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo dalies nepripažinimo.
3. Kadangi, nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją, vėliau priimtam jurisdikciją turinčio teismo sprendimui netaikytinos pripažinimo procedūros (Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalis, 42 straipsnio 1 dalis), tai šios procedūros neturėtų būti taikomos ir vėlesniam kompetentingo teismo sprendimui, net ir esant teismo sprendimui grąžinti vaiką pagal 1980 m. Hagos konvenciją.
4. Sisteminė Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatų analizė leidžia spręsti, kad pirmame bylos dėl valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo ir jo paskelbimo vykdytinu nagrinėjimo etape, asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą (t. y. suinteresuotas teismo sprendimo nepripažinimu asmuo), apskritai neturi teisės pateikti teismui jokių prašymų ar teikimų (Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalis). Teisę paduoti teismui teikimus dėl sprendimo nepripažinimo asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, įgyja tik kitame bylos dėl teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjimo etape - apeliacijoje (Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 1 dalis). Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 4 dalį, tik esant pareiškėjo apeliaciniam skundui dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą informuoti šalį, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą (pakviesti atvykti į apeliacinį teismą). Taigi nesant pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti, suinteresuota teismo sprendimo nepripažinimu šalis (asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą) apskritai neturi teisės teikti jokių teikimų teismui. Prašymas pripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui nebuvo pateiktas, todėl teismas visiškai pagrįstai atsisakė priimti suinteresuoto asmens prašymą dėl teismo sprendimo dalies nepripažinimo. Net ir teismo sprendimo nepripažinimu suinteresuotai šaliai sužinojus apie prašymo pripažinti teismo sprendimą pateikimą Lietuvos apeliaciniam teismui bei nurodžius Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytą pagrindą nepripažinti valstybės narės teismo sprendimo, teismas neturi atsižvelgti į tokį suinteresuotos teismo sprendimo nepripažinimu šalies prašymą. Taigi savarankiški prašymai dėl teismo sprendimo nepripažinimo apskirtai nenagrinėtini teisme.
5. Reglamento Nr. 2201/2003 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tik tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu, t. y. tik Reglamento Nr. 2201/2003 nustatyta tvarka kreipusis dėl tokio sprendimo pripažinimo. Taigi kai nėra tokio sukeliančio teisinius padarinius kreipimosi pripažinti, negalimas ir prašymo nepripažinti nagrinėjimas, nes, nesant kreipimosi pripažinti sprendimą, prašymo nepripažinti sprendimą nagrinėjimas nesukeltų jokių teisinių padarinių pareiškėjui.
6. Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintas teismo sprendimų savitarpio pripažinimo principas grindžiamas abipusiu valstybių narių pasitikėjimo principu ir pirmiausia reiškia specialiųjų teismo sprendimų pripažinimo procedūrų panaikinimą bei minimalių, griežtai apibrėžtų sprendimų nepripažinimo pagrindų įtvirtinimą. Reglamento Nr. 2201/2003 tikslas – sukurti Bendrijoje „tikrą teisminę erdvę“ (angl. - genuine judicial area) – negali būti aiškinamas kaip suponuojantis tai, kad į valstybių narių teismus dažniausiai turi būti kreipiamasi dėl sprendimų nepripažinimo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Bylos aplinkybės
M. R., turintis Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybę, ir I. R., turinti Lietuvos Respublikos pilietybę, santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini) Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Savo gyvenamąją vietą sutuoktiniai pasirinko (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) sutuoktiniams gimė duktė L. R. 2005 m. kovo mėn. sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, jų duktė L. liko gyventi su motina I. R. Oranienburgo teisme (Vokietijos Federacinė Respublika) tuo metu buvo pradėta nagrinėti byla dėl M. R. ir I. R. santuokos nutraukimo. I. R. 2006 m. liepos 21 d, gavusi M. R. sutikimą išvykti su dukterimi į užsienį dviejų savaičių atostogoms, išvyko atostogauti su dukteria L. ir sūnumi E. iš pirmosios santuokos iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, kur pasiliko ir gyvena iki šiol.
2006 m. rugpjūčio 14 d. Oranienburgo teismas panaikino bendrą tėvų M. R. ir I. R. teisę į jų dukters L. globą ir laikinai suteikė L. globą tik jos tėvui M. R. Brandenburgo Žemės Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė I. R. skundą ir paliko galioti Oranienburgo teismo nutartį dėl laikinosios globos paskyrimo.
2006 m. spalio 30 d. M. R. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą (Lietuvos Respublika), Reglamento Nr. 2201/2003 ir 1980 m. Hagos konvencijos pagrindu prašydamas grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką.
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė išduoti leidimą grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 15 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priėmė naują nutartį, kuria grąžino L. R., gimusią (duomenys neskelbtini), į Vokietijos Federacinę Respubliką.
Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismas 2007 m. birželio 20 d. sprendimu nutraukė I. R. ir M. R. santuoką, vaiko tėvui M. R. priskyrė vaiko – L. R., gimusios (duomenys neskelbtini) – globą; vaiko motiną I. R. įpareigojo vaiką – L. R., gimusią (duomenys neskelbtini) – parvežti ir palikti vaiko tėvo M. R. globai. Šiam sprendimui patvirtinti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismas išdavė pažymėjimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį.
Brandenburgo Žemės Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 17 d. nutartimi atmetė I. R. skundą ir paliko galioti Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimą dėl vaiko globos teisių ir vaiko grąžinimo.
Nagrinėjant bylą, kasaciniam teismui iškilo 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000[1], (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003) aiškinimo klausimai.
Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nepažeisdama III skyriaus 4 skirsnio, bet kuri suinteresuota šalis gali šio skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo. Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nei vaikas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neturi teisės paduoti jokių teikimų dėl prašymo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju tiek prašymą nepripažinti sprendimą pateikęs asmuo, tiek asmuo, kurio atžvilgiu prašoma nevykdyti teismo sprendimo, yra tas pats – I. R. Taigi šiuo atveju lieka neaišku, ar asmuo, kurio atžvilgiu turi būti vykdomas teismo sprendimas, gali pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalį kreiptis dėl jo nepripažinimo, nesant kitos šalies prašymo dėl pripažinimo (šios bylos kontekste nėra M. R. prašymo dėl sprendimo dalies, kuria priskirta jam vaiko globa, pripažinimo), ir jei taip, tai kaip tokiu atveju turėtų būti aiškinama Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalis.
Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad III skyriaus 4 skirsnio nuostatos neužkerta kelio tėvų pareigų turėtojui siekti teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo pagal šio skyriaus 1 ir 2 skirsnių nuostatas. Tuo tarpu I. R., kaip tėvų pareigų turėtoja, į Lietuvos apeliacinį teismą kreipėsi dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies nepripažinimo. Taigi, teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar I. R. pagal Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnio 2 dalį galėjo prašyti nepripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo dalies dėl vaiko sugrąžinimo, ir ar tai reiškia, kad nacionalinis teismas, vadovaudamasis Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsniu, turi patikrinti sprendimo nepripažinimo pagrindus. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegijai neaišku, ką reiškia Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga, kad bet kuri suinteresuota šalis gali šio skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio, kuriame inter alia reglamentuotas tam tikrų teismo sprendimų, reikalaujančių sugrąžinti vaiką, vykdymas.
Nors Reglamente Nr. 2201/2003 tiesiogiai nereglamentuojama, kurios valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti vaiko grąžinimo klausimą, tačiau Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jei teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi perduoti savo sprendimo kopiją kartu su atitinkamais dokumentais valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, kilmės valstybės narės teismas (šiuo atveju – Vokietijos Federacinės Respublikos) turi teisę spręsti vaiko grąžinimo klausimą tik tada, kai tos valstybės, kurioje neteisėtai laikomas vaikas, teismas nusprendžia negrąžinti vaiko į jo kilmės valstybę. Jei tokiu atveju kilmės valstybės narės teismas priima sprendimą, kuriuo reikalaujama grąžinti vaiką, ir išrašo pažymėjimą, tai tas sprendimas yra tiesiogiai pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnį be specialios procedūros exequatur (Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalis, 42 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką, teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar Vokietijos Federacinės Respublikos teismas įgijo jurisdikciją nagrinėti šį klausimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnį ir išduoti pažymėjimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį, ar tokiu atveju sprendimo dėl vaiko grąžinimo priėmimas ir pažymėjimo išdavimas Vokietijos Federacinės Respublikos teisme atitinka Reglamento Nr. 2201/2003 tikslus ir procedūras.
Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnį Lietuvos Respublikos teismas negali peržiūrėti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo jurisdikcijos bei tikrinti, ar tokia Vokietijos Federacinės Respublikos teismo jurisdikcija atitinka viešąją tvarką, kaip tai nurodyta Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punkte. Tačiau Lietuvos Respublikos teismas, gavęs prašymą dėl sprendimo nepripažinimo, patikrinęs Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje nustatytus nepripažinimo pagrindus, turi priimti sprendimą. Jeigu Lietuvos Respublikos teismas nenustatys nepripažinimo pagrindų, tai jis turės pripažinti šį sprendimą. Tokiu atveju Lietuvos Respublikoje bus vykdytini du sprendimai, t. y. Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, įpareigojantis grąžinti vaiką. Dėl to teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje nustatytas draudimas peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją reiškia, kad nacionalinis teismas gavęs prašymą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo, negalėdamas tikrinti kilmės valstybės narės teismo jurisdikcijos ir neradęs kitų Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje nustatytų sprendimų nepripažinimo pagrindų, turi pripažinti kilmės valstybės narės teismo sprendimą dėl vaiko grąžinimo ir tuo atveju, jei kilmės valstybės narės teismas nesilaikė Reglamente nustatytos procedūros sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis[2]). Pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnio 3 dalį nacionaliniame teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, iškilus Europos Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nėra išaiškinęs Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatų, dėl kurių keliami klausimai, o bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu,
n u t a r i a :
Kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnį suinteresuota šalis gali kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo, nesant pateikto prašymo dėl sprendimo pripažinimo?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, tai kaip nacionalinis teismas, nagrinėdamas asmens, kurio atžvilgiu sprendimas turi būti vykdomas, pateiktą prašymą nepripažinti sprendimo, turi taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalį, pagal kurią „<...> Nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nei vaikas šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisės paduoti jokių teikimų dėl prašymo“?
3. Ar nacionalinis teismas, gavęs tėvų pareigų turėtojo prašymą nepripažinti kilmės valstybės narės teismo sprendimo dalies, įpareigojančios grąžinti pas jį esantį vaiką į kilmės valstybę, ir dėl kurios buvo išduotas Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnyje nurodytas pažymėjimas, turi jį nagrinėti, remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 1 ir 2 skirsnių nuostatomis, kaip nurodyta Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnio 2 dalyje?
4. Ką reiškia Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga „nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio“?
5. Ar sprendimo priėmimas grąžinti vaiką ir pažymėjimo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išdavimas kilmės valstybės narės teisme po to, kai valstybės narės, kurioje neteisėtai laikomas vaikas, teismas priėmė sprendimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę, atitinka Reglamento Nr. 2201/2003 tikslus ir procedūras?
6. Ar Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje nustatytas draudimas peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją reiškia, kad nacionalinis teismas gavęs prašymą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo, negalėdamas tikrinti kilmės valstybės narės teismo jurisdikcijos ir neradęs kitų Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje nustatytų sprendimų nepripažinimo pagrindų, turi pripažinti kilmės valstybės narės teismo sprendimą dėl vaiko grąžinimo tuo atveju, jei kilmės valstybės narės teismas nesilaikė Reglamente nustatytos procedūros sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą?
Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Bendrijų Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo gavimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
[1] OL L 338/1 Specialusis leidimas lietuvių kalba, skyrius 19, tomas 06, p. 243-271.
[2] Nuoroda į tinklalapį: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=284330
