Dėl atsisakymo registruoti daiktines teises

Civilinė byla Nr. 3K-3-376/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos

106.1; 106.3

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko (pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui VĮ Registrų centro Utenos filialui (tretysis asmuo – J. B.) dėl atsisakymo registruoti daiktines teises.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui VĮ Registrų centro Utenos filialui, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro Utenos filialo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, kuriais atsisakyta įregistruoti jo nuosavybės teises į žemės sklypo priklausinius, ir įpareigoti atsakovą įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į 154/1239 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinių – gyvenamojo namo ir kitų pastatų bei statinių. Ieškovas nurodė, kad jis, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš trečiojo asmens J. B. įgijęs nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo, pagal įstatymą įgijo ir nuosavybės teises į atitinkamą dalį bendrosios nuosavybės teise valdomame žemės sklype esančių statinių. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nėra tiesioginės nuorodos apie pastatų dalies perleidimą ieškovui, tačiau jo nuosavybės teises patvirtina CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostatos. Dėl to atsakovas nepagrįstai atsisakė įregistruoti ieškovo nuosavybės teises.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 26 d. nutartimi nustatė V. D. terminą iki 2007 m. lapkričio 16 d. ieškinio trūkumams pašalinti – pateikti ieškinį, atitinkantį CPK 111 ir 135 straipsniuose nustatytus reikalavimus, nurodant tinkamus atsakovus, pateikiant įrodymus dėl ginčijamo turto vertės ir sumokant atitinkamo dydžio žyminį mokestį. Teismas nurodė, kad nagrinėjant V. D. ieškinį pirmiausia turi būti išspręstas klausimas dėl jo ir J. B. nuosavybės teisių į ginčijamus statinius, ieškovo įvardytus žemės sklypo priklausiniais, apimties. Ieškinyje atsakovu nurodytas VĮ Registrų centro Utenos filialas neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl negali būti atsakovu.

Tas pats teismas 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi V. D. ieškinį atsakovui VĮ Registrų centro Utenos filialui (tretysis asmuo – J. B.) dėl atsisakymo įregistruoti daiktines teises laikė nepaduotu ir grąžino ieškovui. Teismas, vadovaudamasis CPK 115 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad V. D. per teismo nustatytą terminą nepašalino nurodytų trūkumų ir nepateikė teismui įstatymų reikalavimus atitinkančio ieškinio.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 30 d. nutartimi ieškovo V. D. atskirąjį skundą atmetė ir Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, siekdamas tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, turi tiksliai suformuluoti abu ieškinio elementus (dalyką ir pagrindą) ir sumokėti įstatymų nustatyto dydžio žyminį mokestį. V. D. kaip savo nuosavybės teisių į ginčo statinių dalį atsiradimo pagrindą nurodė 2005 m. sausio 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir CK 6.395 straipsnio 1 d. nuostatą, pagal kurią, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje neaptarus nuosavybės teisių į jame esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjimo klausimo, nuosavybės teisės į šiuos pereina pirkėjui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo keliamas reikalavimas nėra grynai administracinio teisinio pobūdžio, tai patvirtino ir Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti 2007 m. spalio 15 d. nutartyje. Kadangi nagrinėjant ginčą būtų sprendžiama ne tik dėl viešojo administravimo subjekto (Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo) veiksmų teisėtumo, bet ir dėl civilinių teisių ir pareigų, t. y. dėl ieškovo V. D. ir trečiojo asmens J. B. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, tai, teisėjų kolegijos sprendimu, ieškinio dalykas laikytinas susijusiu ir su ieškovo V. D. nuosavybės teisių į nurodytus statinius pripažinimu. Viešojo administravimo subjekto atliktų veiksmų teisėtumo įvertinimas priklausys nuo to, koks bus priimtas teismo sprendimas dėl ieškovo nuosavybės teisių į ginčijamus statinius. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijamo turto rinkos verte grindžiamos ieškinio sumos nenurodymas ir atitinkamo dydžio žyminio mokesčio nesumokėjimas yra ieškinio trūkumai, kurių nepašalinus per nustatytą terminą, buvo pagrindas pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį ieškinį laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti trūkumai netinkamai nurodant byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį gali būti ištaisyti CPK 45 straipsnio tvarka, tačiau, V. D. neištaisius pagrindinio trūkumo dėl žyminio mokesčio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį pateikusiam asmeniui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. D. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino ieškovo suformuluotus reikalavimus ir nepagrįstai nurodė papildomą, ieškinyje nenurodytą reikalavimą bei įpareigojo apmokėti jį žyminiu mokesčiu, taip pažeisdamas ieškovo teisę pačiam pasirinkti atsakovą bei savo nuožiūra suformuluoti jam reiškiamus reikalavimus, t. y. nustatyti ieškinio dalyką. Taip teismas pažeidė CPK 5, 80, 111, 115, 135 straipsnius. Ieškovas ginčijo tik Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų teisėtumą ir nereiškė nei reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę, nei jokio kito turtinio reikalavimo, neginčijo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties. Viešojo administravimo subjekto atliekama teisinė registracija nėra pagrindas ieškovui įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypų priklausinių dalį, nes šią daiktinę teisę ieškovas įgijo žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties bei įstatymo pagrindu, dėl to reikalavimas įpareigoti atsakovą ištaisyti registracijos klaidą negali būti laikomas ginču dėl nuosavybės, t. y. turtinio pobūdžio ginču. Nurodyti pažeidimai lėmė ir kitų teismo argumentų nepagrįstumą – dėl byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties bei žyminio mokesčio, mokėtino paduodant ieškinį, dydžio. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, užkirto kelią ieškovui įgyvendinti CPK 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimas detaliai reglamentuotas CPK normomis ir jų reikalavimai yra privalomi kiekvienam besikreipiančiam į teismą. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma, siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, nes būtent ieškinio pagrindo ir dalyko tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas ir užtikrinti visišką ginčo išsprendimą. Ieškinio pagrindo ir dalyko tinkamas suformulavimas reikšmingas ir todėl, kad pagal juos sprendžiama, koks yra ginčo pobūdis, bei nustatoma, kokio dydžio žyminį mokestį privalo sumokėti ieškinį teikiantis asmuo.

Ieškovas V. D. ieškinio, kuriuo prašo įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti jo nuosavybės teises į 154/1239 dalis žemės sklypo priklausinių – pastatų bei statinių, pagrindu nurodo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria iš J. B. nupirko 154/1239 dalis jai priklausančio žemės sklypo. Ieškinio teisiniu pagrindu nurodyta CK 6.395 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad, parduodant žemės sklypą, pirkimo-pardavimo sutartyje neaptarti pastatai ir statiniai, kurie yra šiame žemės sklype, pereina nuosavybės teise pirkėjui. Taigi V. D. pareikštą ieškinį kildina iš civilinių teisinių santykių, kurie atsirado jam ir J. B. sudarius žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Iš prie ieškinio pridėtų dokumentų matyti, kad žemės sklype, kurio dalį ieškovas pirko, yra J. B. vardu registruotų pastatų bei statinių, ir šių statinių nuosavybės teisės klausimai pirkimo-pardavimo sutartyje neaptarti. Tai rodo, kad V. D., prašydamas įpareigoti įregistruoti jo nuosavybės teises į dalį trečiojo asmens J. B. nuosavybės teisėmis registruotų pastatų bei statinių, siekia, kad CK 6.395 straipsnio 1 dalies pagrindu jam būtų pripažintos ir įregistruotos nuosavybės teisės į dalį trečiojo asmens J. B. nuosavybės teise valdomų pastatų bei statinių, t. y. faktiškai siekia, kad būtų pripažintos jam daiktinės teisės į pagal turto registro duomenis kitam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškinys, nors aiškiai nesuformuluotas, tačiau savo esme yra dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, todėl laikytinas turtiniu ginču ir turėtų būti apmokestintas kaip turtinis ginčas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, suvaržė jo teises į teisminę gynybą. Kaip minėta, CPK normos įpareigoja kiekvieną besikreipiantį į teismą asmenį laikytis procesinių teisės normų ir pateikti procesinį dokumentą, atitinkantį jų reikalavimus. Teismas, nustatęs, kad V. D. ieškinys neatitinka ieškiniui keliamų reikalavimų, įpareigoja ieškovą juos pašalinti, o šiam nepašalinus nurodytų ieškinio trūkumų, pagrįstai, laikydamasis CPK nuostatų, grąžino ieškinį pareiškėjui. Neatitinkančio CPK normų reikalavimų ieškinio grąžinimas nesuvaržo V. D. teisės, pašalinus nurodytus trūkumus, kreiptis į teismą iš naujo.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo atskirtąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria grąžintas V. D. ieškinys, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas, kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti neteisėta ir naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Vincas Verseckas

Birutė Janavičiūtė