(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-126/2008
Procesinio sprendimo kategorija 130.3.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Gražinos Davidonienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. prašymą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies nepripažinimo, suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant M. R. (M. R.) ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Prašymo nepripažinti teismo sprendimo esmė
Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu nepripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo (toliau – VFR teismo sprendimo) dalies, kuria suinteresuotam asmeniui vaiko tėvui M. R. priskirta vaiko – L. R., gimusios duomenys neskelbtini, – globa; vaiko motina įpareigota šį vaiką parvežti ir palikti vaiko tėvo globai.
Pareiškėja nurodė, kad VFR teismo sprendimo dalis dėl vaiko globos nustatymo negali būti pripažinta, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui (2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, (toliau – reglamentas Nr. 2201/2003) 23 straipsnio a punktas). Šio VFR teismo sprendimo dalies dėl vaiko globos vykdymas, mažametės L. R. atskyrimas nuo motinos ir brolio, perkėlimas į jai nepažįstamą kalbinę aplinką, padarytų jai didelę žalą, taip būtų neatsižvelgta į vaiko interesus, pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tarptautinės teisės normos.
Pareiškėja nurodė, kad teismo sprendimo dalis dėl vaiko grąžinimo nepripažintina pagal reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punktą. Ji priimta ir šį sprendimą patvirtinantis pažymėjimas išduotas pažeidžiant reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 ir 8 dalis, 40 straipsnio 1 dalies b punktą ir 42 straipsnį. Pareiškėjos nuomone, pažeidus reglamento Nr. 2201/2003 procedūras, kartu pažeista Lietuvos Respublikos viešoji tvarka.
II. Teismo nutarties esmė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos prašymą.
Dėl pareiškėjos prašymo nepripažinti VFR teismo sprendimo dalies, kuria vaiko motina įpareigota vaiką parvežti ir palikti vaiko tėvo globai teisėjų kolegija nurodė, kad pagal reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį, nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinėse bylose aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą, yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį. Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnyje esančio 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį. VFR teismo sprendimo pagrindu yra išduotas pažymėjimas pagal reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalį dėl vaiko grąžinimo (toliau – pažymėjimas). Jame nurodyta, kad buvo įvykdytos visos būtinos sąlygos, nustatytos reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalyje, suteikiančios teisę jį išduoti. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad VFR teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo turėtų būti tiesiogiai vykdomas pagal reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio nuostatas be specialios teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūros exequatur, todėl pareiškėjos prašymas nepripažinti šio teismo sprendimo dalies, kuria vaiko motina įpareigota vaiką parvežti ir palikti vaiko tėvo globai, atsisakytinas priimti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartimi, vadovaudamasis reglamentu Nr. 2201/2003 ir 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsniu, įpareigojo pareiškėją grąžinti vaiką. Esant Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui dėl vaiko grąžinimo, VFR teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo turėtų būti tiesiogiai vykdomas. Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad pagal reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį vaiko grąžinimas, netaikant teismo sprendimo pripažinimo procedūrų, taikytinas tik tuo atveju, kai pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio nuostatas yra priimtas teismo sprendimas vaiko negrąžinti. Teisėjų kolegijos nuomone, reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalies nuostata,,nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo“ rodo, kad, net ir negrąžinus vaiko pagal 1980 m. Hagos konvenciją, galimas jo grąžinimas pagal reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas netaikant teismo sprendimo pripažinimo procedūrų. Juolab, esant jau priimtam teismo sprendimui grąžinti vaiką pagal 1980 m. Hagos konvenciją, jis turi būti vykdomas kartu su analogišku sprendimu, priimtu pagal reglamentą Nr. 2201/2003, be išankstinių pripažinimo procedūrų (reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalis).
Dėl pareiškėjos prašymo nepripažinti VFR teismo sprendimo dalies, kuria vaiko tėvui priskirta vaiko globa, teisėjų kolegija sprendė, kad, nesant prašymo dėl šios teismo sprendimo dalies pripažinimo, negali būti nagrinėjamas prašymas dėl nepripažinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – prašymą nepripažinti VFR teismo sprendimo dalies, kuria vaiko tėvui yra paskirta vaiko globa, ir šio teismo sprendimo dalies, kuria vaiko motina įpareigota vaiką parvežti ir palikti vaiko tėvo globai, priimti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad VFR teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo turėtų būti tiesiogiai vykdomas pagal reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio nuostatas be specialios teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūros exequatur, prieštarauja reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 daliai, 21 straipsnio 3 daliai, 40 straipsnio 1 dalies b punktui ir 42 straipsniui. Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą, yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį. Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad III skyriaus 4 skirsnis taikomas vaiko sugrąžinimui, susijusiam su teismo sprendimu, priimtu pagal 11 straipsnio 8 dalį. Pagal reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalį 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu. Taigi kitų valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūra exequatur netaikytina tik dviem atvejais: sprendimams dėl bendravimo teisių (reglamento Nr. 2201/2003 41 straipsnis) ir grąžinant pagrobtą vaiką (reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnis), kai sprendimas priimamas pagal reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį, t. y. esant priimtam valstybės narės sprendimui negrąžinti vaiko. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartimi nusprendė grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką, tai išimtis dėl pripažinimo ir vykdymo procedūros netaikymo pagal reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį netaikytina, nes tam nėra reglamente nustatytų sąlygų – Lietuvos Respublikos teismo sprendimo, kuriuo būtų atsisakyta grąžinti vaiką. Tą patvirtina ir Praktinio vadovo dėl naujojo Briuselio II reglamento taikymo (toliau - reglamento Nr. 2201/2003 taikymo vadovas) nuostatos. Jeigu teismas prašomoje valstybėje narėje nutaria negrąžinti vaiko, tai jis nedelsiant persiunčia sprendimo kopiją kompetentingam kilmės valstybės narės teismui. Šis teismas šalies prašymu gali nagrinėti globos klausimą. Jei teismas priima sprendimą, įpareigojantį grąžinti vaiką, šis sprendimas yra tiesiogiai pripažįstamas ir vykdomas prašomoje valstybėje narėje be exequatur procedūros (reglamento Nr. 2201/2003 taikymo vadovo VII dalis). Jei prašomos valstybės narės teismas nusprendžia negrąžinti vaiko, kilmės šalies teismas turi galutinę sprendimo dėl vaiko grąžinimo ar negrąžinimo teisę (reglamento Nr. 2201/2003 taikymo vadovo VII dalies 5 punktas).
2. Kasatoriaus nuomone, VFR teismo sprendimo pagrindu buvo išduotas pažymėjimas pažeidžiant reglamentą Nr. 2201/2003. Pagal jo 42 straipsnio 2 dalies c punktą teismas, priimdamas sprendimą gali išduoti pažymėjimą tik tuo atveju, jei priimdamas sprendimą atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį. Tokio sprendimo dėl vaiko negrąžinimo Lietuvos Respublikos teismas nepriėmė, dėl to ir nebuvo įvykdyta reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta sąlyga.
3. Teismas netinkamai taikė reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalį, nurodydamas, kad prašymo dėl VFR teismo sprendimo dalies, kuria vaiko tėvui priskirta vaiko globa, nepripažinimo nagrinėjimas yra negalimas, nesant prašymo dėl sprendimo pripažinimo. Suinteresuotos šalies teisė kreiptis į teismą dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo yra aiškiai nustatyta reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalyje. Bet kuri suinteresuota šalis gali kreiptis dėl sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo priklausomai nuo to, kokie yra tos šalies interesai. Valstybių narių teismo sprendimų savitarpio pripažinimo Europos Sąjungoje principas (reglamento Nr. 2201/2003 preambulė) suponuoja tai, kad kreipiamasi į valstybių narių teismus dažniausiai dėl tokių sprendimų nepripažinimo, bet ne dėl jų pripažinimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo M. R. prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasaciniame skunde kvestionuojama VFR teismo jurisdikcija priimti sprendimą įpareigoti grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką ir išduoti pažymėjimą dėl vaiko grąžinimo pagal reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalį. Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, pagal kurią draudžiama teismams peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją, įskaitant ir jurisdikciją vaiko grobimo atvejais (reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnis). Ginčydama kilmės valstybės teismo jurisdikciją, kasatorė iš esmės ginčija ir VFR teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pagal reglamento Nr. 2201/2003 26 straipsnį ir 31 straipsnio 3 dalį esant bet kokioms aplinkybėms draudžiama prašomą pripažinti sprendimą peržiūrėti iš esmės. Kilmės valstybės narės teismas turi jurisdikciją spręsti visus su vaiko globa ir tėvų pareigomis vaikams susijusius klausimus, įskaitant ir įpareigojimą grąžinti neteisėtai išvežtą ar negrąžintą vaiką bei išduoti pažymėjimą.
2. Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje įtvirtintas sąrašas pagrindų, kuriuos nustačius teismas turi teisę atsisakyti pripažinti bei paskelbti vykdytinu kitos valstybės narės teismo sprendimą, susijusį su tėvų pareigomis. Jis yra išsamus ir baigtinis. Prašyme dėl sprendimo nepripažinimo (taip pat ir kasaciniame skunde) nenurodytas nė vienas pagrindas. Teismas pagrįstai atsisakė priimti prašymą dėl VFR teismo sprendimo dalies nepripažinimo.
3. Pagal reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį ir 42 straipsnio 1 dalį nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją, vėliau priimtam jurisdikciją turinčio teismo sprendimui netaikytinos pripažinimo procedūros. Šios procedūros neturėtų būti taikomos ir vėlesniam kompetentingo teismo sprendimui, net ir esant teismo sprendimui grąžinti vaiką pagal 1980 m. Hagos konvenciją.
4. Sisteminė reglamento Nr. 2201/2003 nuostatų analizė leidžia spręsti, kad pirmame bylos dėl valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo ir jo paskelbimo vykdytinu nagrinėjimo etape asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą (t. y. suinteresuotas teismo sprendimo nepripažinimu asmuo), apskritai neturi teisės pateikti teismui jokių prašymų ar teikimų (reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalis). Teisę paduoti teismui teikimus dėl sprendimo nepripažinimo asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, įgyja tik kitame bylos dėl teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjimo etape – apeliacijoje (reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 1 dalis). Pagal reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 4 dalį tik esant pareiškėjo apeliaciniam skundui dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu apeliacinės instancijos teismas turi pareigą informuoti šalį, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą (pakviesti atvykti į apeliacinį teismą). Taigi nesant pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti, suinteresuota teismo sprendimo nepripažinimu šalis (asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą) apskritai neturi teisės teikti jokių teikimų teismui. Prašymas pripažinti VFR teismo sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui nebuvo pateiktas, todėl teismas visiškai pagrįstai atsisakė priimti suinteresuoto asmens prašymą dėl teismo sprendimo dalies nepripažinimo. Suinteresuotai šaliai, kuri siekia teismo sprendimo nepripažinimo, sužinojus apie prašymo pripažinti teismo sprendimą pateikimą Lietuvos apeliaciniam teismui bei nurodžius reglamente Nr. 2201/2003 nustatytą pagrindą nepripažinti valstybės narės teismo sprendimo, teismas neturi atsižvelgti į tokį suinteresuotos teismo sprendimo nepripažinimu šalies prašymą. Taigi savarankiški prašymai dėl teismo sprendimo nepripažinimo apskirtai nenagrinėtini teisme.
5. Reglamento Nr. 2201/2003 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tik tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu, t. y. tik reglamento Nr. 2201/2003 nustatyta tvarka kreipusis dėl tokio sprendimo pripažinimo. Taigi, kai nėra tokio sukeliančio teisinius padarinius kreipimosi pripažinti, negalimas ir prašymo nepripažinti nagrinėjimas, nes, nesant kreipimosi pripažinti sprendimą, prašymo nepripažinti sprendimą nagrinėjimas nesukeltų jokių teisinių padarinių pareiškėjui.
6. Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintas teismo sprendimų savitarpio pripažinimo principas grindžiamas abipusiu valstybių narių pasitikėjimo principu ir pirmiausia reiškia specialiųjų teismo sprendimų pripažinimo procedūrų panaikinimą bei minimalių, griežtai apibrėžtų sprendimų nepripažinimo pagrindų įtvirtinimą. Reglamento Nr. 2201/2003 tikslas – sukurti Bendrijoje „tikrą teisminę erdvę“ (angl. - genuine judicial area) – negali būti aiškinamas kaip suponuojantis tai, kad į valstybių narių teismus dažniausiai turi būti kreipiamasi dėl sprendimų nepripažinimo.
Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi pateikė prašymą Europos Bendrijų Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą dėl reglamento Nr. 2201/2003 išaiškinimo. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2008 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą (toliau – Teisingumo Teismo sprendimas) R. byloje, C-195/08 PPU, dėl reglamento Nr. 2201/2003 išaiškinimo. Prejudiciniame sprendime atsakyta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo užduotus klausimus ir išaiškintas tam tikrų reglamento normų turinys, pasisakyta dėl jų taikymo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai
1. Byloje pagrindinis taikytinas teisės aktas yra reglamentas Nr. 2201/2003. Europos Sąjungos teisės sistemoje reglamentai yra tiesiogiai veikiantys (Europos Bendrijų Steigimo Sutarties 249 straipsnis) antrinės teisės aktai, asmenims suteikiantys galimybę jiems reglamentais garantuojamas teises ginti nacionaliniuose teismuose. Jie yra nacionalinės teisės sudėtinė dalis. Vienodas Bendrijos teisės nuostatų taikymas užtikrinamas taip pat ir tuo, kad valstybės narės privalo vadovautis vienodu teisės aktų supratimu bei jų teisminiu aiškinimu. Būtina remtis Teisingumo Teismo prejudiciniais sprendimais, kurie yra priimti dėl atitinkamų teisės aktų nuostatų taikymo ar išaiškinimo (CPK 3 straipsnio 5 dalis).
Pagal reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnio 1 dalies b punktą reglamento III skyriaus 4 skirsnio taikymo sritis apima teismo sprendimus, susijusius su vaiko sugrąžinimu, dėl kurio teismo sprendimas priimtas pagal reglamento 11 straipsnio 8 dalį. Joje nustatyta, kad tai yra vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas po to, kai priimtas sprendimas dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį. Tokią šių nuostatų prasmę patvirtina Teisingumo Teismo sprendimo argumentai. Vaiką grąžinti reikalaujančio sprendimo, priimto vėliau už sprendimą dėl negrąžinimo, vykdytinumui taikoma procesinė autonomija, kad nebūtų delsiama sugrąžinti vaiką, kuris neteisėtai laikomas valstybėje narėje, kitoje nei šis vaikas nuolat gyveno prieš pat jį neteisėtai išvežant ar negrąžinant (Teisingumo Teismo sprendimo 63 punktas). Procesinė autonomija ir kilmės valstybės narės teismo jurisdikcijai suteikta pirmenybė pasireiškia reglamento Nr. 2201/2003 43 ir 44 straipsniuose, pagal kurių nuostatas bet kokiam pažymėjimo ištaisymui taikoma kilmės valstybės narės teisė, o jo išdavimas negali būti apskųstas (Teisingumo Teismo sprendimo 64 punktas). Esant teismo sprendimui dėl negrąžinimo galutinį sprendimą, kuriuo sprendžiama dėl reikalavimo grąžinti vaiką, priima pagal reglamentą Nr. 2201/2003 kompetentingas teismas. Procedūra pasiekia savo kulminaciją išdavus pažymėjimą dėl teismo sprendimo. Jis suteikia specialią vykdomąją galią, o pažymėjimo išdavimo sąlygos ir pasekmės aiškiai apibrėžtos reglamente Nr. 2201/2003 (Teisingumo Teismo sprendimo 66 punktas). Išdavus pažymėjimą, teismo sprendimas yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą (Teisingumo Teismo sprendimo 68 punktas). Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatos siekia ne tik nedelsiant grąžinti vaiką į valstybę narę, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, bet taip pat leisti kilmės valstybės narės teismui įvertinti priežastis bei įrodymus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo (Teisingumo Teismo sprendimo 78 punktas).
Byloje įrodyta, kad Klaipėdos apygardos teismui priėmus 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį dėl vaiko negrąžinimo vėlesniu VFR teismo sprendimu nuspręsta dėl vaiko grąžinimo ir šio sprendimo pagrindu išduotas pažymėjimas. Jis išduodamas suinteresuotam asmeniui, kuris turi teisę perduoti jį vykdymui. Pažymėjimo autentiškumas neginčijamas, o ginčų dėl jo išdavimo negali vykti. Teismas pažymėjimą perduoda suinteresuotam asmeniui, kuris gali jį pateikti vykdymui. Nei pažymėjimą išdavęs teismas, nei jo vykdymu suinteresuotas asmuo M. R. neperdavė jo vykdyti Lietuvos institucijoms, o Lietuvoje jis buvo gautas paduodant pareiškimą dėl VFR teismo sprendimo dalies nepripažinimo. Jeigu vaiko grąžinimas nustatytas teismo sprendimu ir dėl jo išduotas pažymėjimas, tai reglamento 2201/2003 40 straipsnio 1 dalis nenumato galimybės ginčyti ir tokio teismo sprendimo pripažinimą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad esant išduotam pažymėjimui draudžiama pateikti prieštaravimą dėl sprendimo grąžinti vaiką pripažinimo ir vykdymo valstybės narės teismas turi tik paskelbti teismo sprendimą, dėl kurio išduotas pažymėjimas, vykdytinu ir patenkinti prašymą nedelsiant grąžinti vaiką (Teisingumo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos procesinės teisės nuostatas tai reiškia, kad prašymas dėl VFR teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta grąžinti vaiką, nepripažinimo klausimas negali būti nagrinėjamas teisme. Pareiškimą su tokiu reikalavimu turi būti atsisakyta priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pagal reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas ir Teisingumo Teismo sprendimą Klaipėdos apygardos teismo nutartis, kuria buvo nutarta negrąžinti vaiko, yra teismo sprendimas dėl vaiko negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį. Teisingumo Teismas nusprendė, kad reglamente Nr. 2201/2003 numatyto pažymėjimo dėl vaiko grąžinimo išdavimo tikslais nėra svarbu, ar šio sprendimo vykdymas sustabdytas, ar buvo priimtas naujas sprendimas, ar sprendimas buvo panaikintas, arba bet kuriuo atveju jis neįgijo įsiteisėjusio sprendimo galios, ar buvo pakeistas sprendimu dėl grąžinimo, jei vaikas iš tikrųjų nebuvo grąžintas (Teisingumo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad neturi teisinės reikšmės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos teismo nutartis neįsiteisėjo ir buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartimi. Teisingumo Teismas savo sprendimo motyvuose nurodė, kad valstybėje narėje, kuri priėmė sprendimą dėl negrąžinimo, toliau vykstantys procesai nėra lemiantys ir gali būti laikomi kaip neturintys įtakos siekiant įgyvendinti reglamentą (Teisingumo Teismo sprendimo 80 punktas). Vis dėlto tai nereiškia, kad teismo sprendimas dėl vaiko negrąžinimo neperžiūrimas ir asmeniui varžoma ar neužtikrinama teisė į teisingą teismą. Pagal reglamento Nr. 2201/2003 preambulės 17 konstatuojamąją dalį ir 11 straipsnio 8 dalį sprendimas dėl negrąžinimo gali būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu. Byloje įrodyta, kad po Klaipėdos apygardos teismo nutarties negrąžinti vaiko VFR teismas, kuris pagal šį reglamentą yra jurisdikciją turintis teismas, priėmė vėlesnį vaiką grąžinti reikalaujantį sprendimą. Pagal reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį, 42 straipsnio 2 dalies c punktą VFR teismo sprendime turi būti atsižvelgta į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis dėl vaiko negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį. VFR teismo sprendimo IV skirsnio motyvai ir pažymėjimo 13 punktas patvirtina, kad nurodytų reglamento nuostatų laikytasi (b. l. 38-39, 43). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo 1 ir 2 punktuose išdėstyti argumentai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
2. Pagal reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalį bet kuri suinteresuota šalis gali šio reglamento III skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo. Joje nenustatyta sąlyga paduoti pareiškimą dėl nepripažinimo tik esant pareiškimui dėl pripažinimo. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija rėmėsi reglamento 23 straipsnio a punkto nuostata „valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti“, kai motyvavo dėl pareiškimo priėmimo sąlygų. Vis dėlto reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnis nustato teismo sprendimų pripažinimo ar nepripažinimo pagrindus, o ne pareiškimo dėl pripažinimo ar nepripažinimo priėmimo sąlygas. Be to, reglamento Nr. 2201/2003 nuostata reglamentuoja, kurios valstybės narės viešajai tvarkai neturi prieštarauti teismo sprendimo pripažinimas. Ji pažymi, kad tai yra valstybė narė, kurioje siekiama spręsti teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo klausimą, o ne valstybė narė, kurioje priimtas sprendimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvas šiuo klausimu yra klaidingas. Klaidingas motyvas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį kasacine tvarka, nes turi būti nustatytas materialinės ar procesinės teisės normos pažeidimas (Lietuvos CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo kolegija minėtoje nutartyje remiamasi reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalimi, kurioje yra daugiau sąlygų dėl prašymo nepripažinti teismo sprendimą priėmimo. Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalyje yra numatyta išimtis, susijusi su reikalavimu nepažeisti reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio nuostatų, t. y. kuriai esant negalima kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo – jei procedūra susijusi su sprendimu, dėl kurio išduotas pažymėjimas. Pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą bet kuri suinteresuota šalis gali kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo, net jei prieš tai nebuvo pateiktas prašymas dėl sprendimo pripažinimo, išskyrus atvejus kai procedūra susijusi su sprendimu, dėl kurio išduotas pažymėjimas (Teisingumo Teismo sprendimo 97 punktas). Šios bylos ypatybė yra ta, kad VFR teismo sprendimas patvirtintas pažymėjimu dėl vaiko grąžinimo. Tai sudaro pagrindą svarstyti, ar taikoma ši išlyga.
Teisingumo Teismo sprendime yra aptartos dvi situacijas: 1) kai dėl teismo sprendimo byloje neišduotas pažymėjimas ir 2) kai pažymėjimas yra išduotas. Jeigu pažymėjimas byloje neišduotas, tai bet kuri suinteresuota šalis gali kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo (Teisingumo Teismo sprendimo 92, 96 ir 97 punktai). Jeigu nurodytas pažymėjimas yra išduotas, tai prašymas nepripažinti teismo sprendimo yra nepriimtinas, jeigu susidarytų grėsmė pažeisti reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnį (Teisingumo Teismo sprendimo 89, 91, 109 punktai). Kadangi byloje dėl teismo sprendimo yra išduotas pažymėjimas ir turi būti grąžintas vaikas, todėl negali būti paduotas joks prieštaravimas, kol šis tikslas nepasiektas.
Minėta, kad esant išduotam pažymėjimui, draudžiama teikti teikimus ar reikšti prieštaravimus dėl tokio teismo sprendimo pripažinimo. Pagal reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalį prašymas dėl nepripažinimo gali būti paduodamas nepažeidžiant reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio. Šio skirsnio tvarka vykdomas pažymėjimu patvirtintas teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo. Jeigu byloje išduotas pažymėjimas, tai be atskiros pripažinimo procedūros ir draudžiant teikti bet kokius prieštaravimus galioja ir turi būti vykdomos tos teismo sprendimo dalys, kurios nukreiptos, padeda arba sudaro sąlygas ar prielaidas veiksmingai įgyvendinti reglamento tikslą – nedelsiant grąžinti vaiką. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teikimai, prašymai, prieštaravimai ar kitokie veiksmai, kurie trukdo siekti šio reglamento tikslo, neturi būti taikomi, kol vaikas negrąžintas. Reglamento tikslas sugrąžinti vaiką gali būti pasiekti įvykdant pažymėjimu patvirtintą teismo sprendimą ar kitokiu būdu, pavyzdžiui, teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka tėvui realiai pradedant įgyvendinti vaiko globos teises. Jis galėtų siekti šių tikslų kol pažymėjimu patvirtintas teismo sprendimas bus vykdomas ir vaiko tėvas tuo pat metu turi turėti globos teises, kurios šiuo metu galioja Lietuvoje be atskiro pripažinimo. Susidarytų priešinga situacija, jeigu neįgyvendinus pažymėjimu patvirtinto teismo sprendimo būtų sprendžiama ar nuspręsta dėl tėvo globos teisių vaikui nepripažinimo, nes taip būtų sudaryta grėsmė veiksmingai įgyvendinti reglamento tikslą – nedelsiant grąžinti vaiką. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad VFR teismo sprendimo dalys dėl vaiko globos priskyrimo tėvui ir vaiko grąžinimo yra neatsiejamai susiję vaiko grąžinimo tikslais.
Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad kol nėra įvykdytas pažymėjimu patvirtintas teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo ir kol jis turi būti vykdomas, pareiškimo dėl teismo sprendimo dalies, kuria vaiko globos teisės priskirtos tėvui, nepripažinimo padavimas gali pažeisti reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio nuostatas dėl pažymėjimu patvirtinto teismo sprendimo įvykdymo. Tai keltų kliūtis veiksmingai įgyvendinti reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, kad neteisėtai laikomas vaikas kuo skubiau būtų perduotas į šalį, kurioje buvo iki išvežimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija netinkamai motyvavo dėl pareiškimo dalies nepriėmimo, nes be pagrindo rėmėsi aukščiau analizuota reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punkto nuostata, bet nepažeidė šio reglamento 21 straipsnio 3 dalies darydama galutinę išvadą, kad pareiškimas nepriimtinas. Motyvavimo klaida neturi įtakos nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl nepripažinimo, priėmimui. Kasacinio skundo 3 punkto argumentas atmetamas kaip nesudarantis kasacijos pagrindo.
Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindų kasacine tvarka panaikinti ar pakeisti nutartį (Lietuvos CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
