Dėl teisės normų, reglamentuojančių terminuotos darbo sutarties nutraukimą, atsiskaitymą už mokslinę produkciją ir neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-154-684/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25585-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.2; 1.3.2.9.2; 1.3.5.10; 2.6.10.2.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universitetui dėl individualaus darbo ginčo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių terminuotos darbo sutarties nutraukimą, atsiskaitymą už mokslinę produkciją ir neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama: 1) priteisti iš atsakovės VšĮ Vilniaus universiteto 4000 Eur dydžio neturtinę žalą; 2) palikti galioti nepakeistą Darbo ginčų komisijos 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. APS-131-18228/2022 dalį, kuria nuspręsta: pripažinti ieškovės 2022 m. rugpjūčio 31 d. atleidimą iš darbo VšĮ Vilniaus universitete pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 69 straipsnio 1 dalį neteisėtu; laikyti, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal DK 218 straipsnio 6 dalį; priteisti ieškovei iš atsakovės 12 601,01 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo; priteisti ieškovei iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (imtinai) – 6250,50 Eur, neatskaičius mokesčių, bei 2000,16 Eur, neatskaičius mokesčių, už laikotarpį nuo kitos dienos po sprendimo priėmimo dienos iki Darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dienos (2022 m. gruodžio 29 d.); priteisti ieškovei iš atsakovės 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; įpareigoti atsakovę įvertinti ir skirti taškus už mokslinę ieškovės produkciją: L. M., (duomenys neskelbtini), ir L. M., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir apskaičiuoti už mokslines publikacijas tenkančią premiją taikant taško vertę, kurią atsakovė taikė už 2021 m. mokslinę produkciją, ir ją sumokėti per vieną mėnesį.

3. Ieškovė nurodė, jog Vilniaus universitete dirbo (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Tarp šalių buvo sudarytos trys darbo sutartys: 2005 m. birželio 28 d. darbo sutartis buvo sudaryta 15 metų terminui nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.; 2020 m. rugpjūčio 14 d. darbo sutartis buvo sudaryta 1 metų laikotarpiui nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.; 2021 m. rugpjūčio 27 d. darbo sutartis, kuri buvo sudaryta 1 metų laikotarpiui nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Ginčas kilo dėl 2021 m. darbo sutarties, kai Vilniaus universitetas 2022 m. rugpjūčio 31 d. ieškovei pranešė, jog 2022 m. rugpjūčio 31 d. su ieškove nutraukė darbo sutartį suėjus sutarties terminui pagal DK 69 straipsnio 1 dalį.

4. Ieškovė paaiškino, kad Vilniaus universiteto Teisės fakultete taikoma ilgalaikė praktika, kai absoliuti dauguma Teisės fakulteto dėstytojų yra įdarbinti ne konkurso tvarka kaip kviestiniai dėstytojai ir didžioji jų dauguma yra ilgamečiai tie patys kviestiniai dėstytojai, dirbantys pagal paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis. Ieškovė Vilniaus universitete dirbo (duomenys neskelbtini) nepertraukiamai 17 metų nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d.

5. Atsakovės elgesys buvo tikslinis ir kryptingas paskutinių dvejų metų laikotarpiu pasikartojantis mobingas, siekiant sumažinti ieškovės savivertę, pažeminti, eliminuoti iš kolektyvo, pašalinti iš akademinės bendruomenės, jį lėmė tai, kad ieškovė pažeistas teises dėl atsakovės paskelbto viešo konkurso profesoriaus pareigybei Teisės fakultete užimti gynė DK nustatyta tvarka. Ieškovės manymu, atsakovė prieš ją taikė psichologinį smurtą.

6. Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama: 1) ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti teisėtu; 2) pripažinti, kad atsakovė ieškovei neturi pareigos įvertinti ir skirti taškus už mokslinę produkciją, taip pat apskaičiuoti už mokslines publikacijas tenkančią premiją taikant taško vertę, kurią Vilniaus universitetas taikė už 2021 m. mokslinę produkciją, ir ją sumokėti per vieną mėnesį už šiuos straipsnius: L. M., (duomenys neskelbtini), ir L. M., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

7. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovės darbo sutartis buvo nutraukta suėjus jos terminui, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme (toliau – MSĮ), ir atsakovei nusprendus nebepasinaudoti MSĮ nustatyta diskrecija sudaryti naują terminuotą darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) – ieškove.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus apylinkės teismas 2023 m. liepos 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė. Atsakovės priešieškinį tenkino. Pripažino ieškovės atleidimą iš darbo VšĮ Vilniaus universitete pagal DK 69 straipsnio 1 dalį teisėtu. Pripažino, kad VšĮ Vilniaus universitetas ieškovei neturi pareigos įvertinti ir skirti taškus už mokslinę produkciją, taip pat apskaičiuoti už mokslines publikacijas tenkančią premiją taikydamas taško vertę, kurią taikė už 2021 m. mokslinę produkciją, ir ją sumokėti per vieną mėnesį už šiuos straipsnius: L. M., (duomenys neskelbtini), ir L. M., (duomenys neskelbtini). Priteisė atsakovei iš ieškovės 5733,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9. Teismas nustatė tai, jog ieškovė Vilniaus universitete dirbo terminuotos 2021 m. rugpjūčio 27 d. darbo sutarties Nr. 610004857 pagrindu. Minėtos sutarties 3 punkte aiškiai nustatytas darbo sutarties terminas – 2022 m. rugpjūčio 31 d. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė yra profesionali, didelę gyvenimišką patirtį sukaupusi (duomenys neskelbtini), buvusi ilgametė Vilniaus universiteto (duomenys neskelbtini), todėl nusprendė, jog terminuotos sutarties pasibaigimo teisinės pasekmės, t. y. jog, suėjus nustatytam terminui, terminuota darbo sutartis, darbdavei išreiškus aiškią valią netęsti darbo santykių, pasibaigia ir tai yra savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. MSĮ esant tokiai situacijai specialaus reglamentavimo ir išimčių esant tokiai situacijai nenustato. Suėjus terminuotoje darbo sutartyje nustatytam terminui, darbdavė turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nutraukti darbo teisinius santykius vadovaudamasi DK 69 straipsnio 1 dalimi.

10. Teismas nurodė, kad atsakovė terminuotą darbo sutartį nutraukė joje nustatytu terminu, todėl ieškovės argumentai, jog darbo santykiai turėjo būti nutraukti DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra nepagrįsti.

11. Įvertino, jog buvo pažeisti ieškovės lūkesčiai: ieškovę 2022–2023 akademiniais metais skyrė vadovauti keturiems magistro darbams bei vieno doktoranto doktorantūros studijoms, šiems akademiniams metams buvo įtrauktos jos pasiūlytos vadovauti doktorantūros studijų tematikos doktorantams, priimamiems nuo 2022 m. spalio 1 d., 2022 m. liepos mėn. atsakovė teikė jai užklausą dėl „Erasmus“ studentams dėstomo dalyko paskaitų laiko derinimo ir vis dėlto nutraukė su ja darbo santykius. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Teismas nenustatė atsakovės piktnaudžiavimo, mobingo ar psichologinio spaudimo ieškovei nagrinėjamoje situacijoje, kiek tai susiję su ginčo dalyku, kaip kad tai teigė ieškovė. Taip pat nurodė, kad darbo sutartyje premijų mokėjimas nebuvo aptartas, be to, ieškovė neatitiko ir Vilniaus universiteto rektoriaus 2019 m. vasario 4 d. patvirtinto Vilniaus universiteto Teisės fakulteto skatinimo už aukšto lygio mokslo pasiekimus tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punkte įtvirtintos sąlygos, todėl priėjo išvadą, jog atsakovės priešieškinio reikalavimas pripažinti, kad Vilniaus universitetas L. M. neturi pareigos įvertinti ir skirti taškus už mokslinę produkciją, taip pat apskaičiuoti už mokslines publikacijas tenkančią premiją taikydamas taško vertę, kurią taikė už 2021 m. mokslinę produkciją, ir ją sumokėti per vieną mėnesį už šiuos straipsnius, yra pagrįstas ir tenkintinas.

13. Teismas, atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė jį iš dalies – ir 5733,70 Eur.

14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Priteisė atsakovei iš ieškovės 4466 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

15. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad, suėjus terminuotoje darbo sutartyje nustatytam terminui, darbdavė turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nutraukti darbo teisinius santykius vadovaudamasi DK 69 straipsnio 1 dalimi. Papildomai nurodė, kad atsakovės 2022 m. gegužės–birželio mėn. sprendimais, kurie buvo priimti iki sueinant darbo sutarties su ieškove terminui, t. y. Teisės fakulteto Tarybos 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu, dekano teikimu bei universiteto rektoriaus 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu ir Senato 2022 m. birželio 21 d. nutarimu, buvo nuspręsta išregistruoti magistrantūros studijų programą „Europos Sąjungos verslo teisė“ ir dėl to sumažėjo krūvis. Kolegija neturėjo pagrindo manyti, jog studijų programos išregistravimas susijęs su darbo sutarties termino pasibaigimu.

16. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog skatinamosiomis premijomis yra pažeidžiamos darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, teisės. Tuo atveju, kai neterminuota darbo sutartis nutraukiama iki metų pabaigos, darbuotojai, dirbantys pagal neterminuotą darbo sutartį, taip pat praranda galimybę gauti premiją.

17. Kolegija ieškovės argumentus dėl to, kad iki ieškovės atleidimo iš darbo vykstant tarp šalių ginčams dėl konkurso (2020–2022 m.) atsakovė kryptingai faktiškai blogino ieškovei darbo sąlygas, t. y. mažino jai krūvį, menkino ieškovės reputaciją kolektyve, laikė deklaratyviais. Priėjo išvadą, kad nurodyti veiksmai yra išimtinai kylantys iš darbo organizavimo. Minėtos aplinkybės nėra vertinamos kaip psichologinis smurtas, naudojamas prieš ieškovę. Byloje nėra pateikta duomenų, kad buvo formuojama neigiama nuomonė apie ieškovę. Nebuvo nustatyta atsakovės piktnaudžiavimo, mobingo ar psichologinio spaudimo ieškovei.

18. Kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nusprendė, kad aptariamu atveju nenustatyta būtinųjų atsakomybės sąlygų priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą. Nusprendė, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstu.

19. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teismo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos neperskirstytos. Atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kolegija patenkino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas (DK 2 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalis, 68 straipsnio 4 dalis, MSĮ 68, 72 straipsniai, Vilniaus universiteto statuto (toliau – Statutas) 15, 18 straipsniai) kaip pavienės terminuotos darbo sutarties atveju, lyg paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių nebūtų buvę, ir netaikė 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Direktyva 1999/70/EB, Direktyva) preambulės 17 punkto, 1, 2 straipsnių, priedo Bendrojo susitarimo 1 straipsnio b punktas, 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau - Chartija) 15 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio, nesivadovavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, aiškinančia Direktyvos 1999/70/EB nuostatas, pagal kurią išaiškinta, jog tai, kad darbuotojas sutiko dirbti pagal paeiliui einančias terminuotas darbo sutartis, nekeičia darbdavio veiksmų kvalifikavimo ir nesudaro pagrindo byloje netaikyti Direktyvos 1999/70/EB nuostatų garantuojamos darbuotojo kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies teisių apsaugos. Teismas konstatavo, kad ieškovei, kaip ilgametei universiteto (duomenys neskelbtini), dirbusiai nuo 2005 m. pagal terminuotas darbo sutartis, terminuotų darbo sutarčių sudarymas buvo žinomas, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad, suėjus 2021 m. darbo sutarties terminui, darbdavė turėjo pagrindą darbo teisinius santykius nutraukti.

20.2. Teismas pažeidė pareigą byloje užtikrinti tinkamą Direktyvos 1999/70/EB įgyvendinimą ir nacionalinės teisės (DK 2 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalis, 68 straipsnio 4 dalis, MSĮ 68, 72 straipsniai, Statuto 15 straipsnis) netaikė taip, kad būtų pašalinti darbdavės piktnaudžiavimo paeiliui einančiomis terminuotomis darbo sutartimis padariniai (Direktyvos 1999/70/EB 1, 2 straipsniai, kartu jos preambulės 17 punktas). Nesivadovavo ESTT praktika, aiškinančia Direktyvos1999/70/EB nuostatas, nes, priešingai nei reikalauja Direktyvos 1999/70/EB Bendrojo susitarimo nuostatos, teismas nevertino darbdavės elgesio, taip pat jos elgesio suformuoto ieškovės turėto teisėto lūkesčio tęsti darbo santykius.

20.3. Byloje ginčas kilo ne dėl to, kad ieškovė būtų įrodinėjusi darbo santykių tęstinumą po darbo sutarties nutraukimo (kaip nurodė teismas), o dėl iki darbo sutarties nutraukimo atsakovės elgesio, kuris, renkantis vieną po kitos sudaryti terminuotas darbo sutartis su ieškove nepertraukiamai 17 metų, formavo lūkestį, jog faktiniai teisiniai santykiai yra neterminuoti, nors ir formaliai įteisinami terminuota darbo sutartimi, o atsakovės veiksmai, iš anksto planuojant ieškovės darbo krūvį kitiems akademiniams metams, suformavo ieškovei lūkestį darbo santykius tęsti kitais akademiniais metais (2022–2023 m.), ir konkliudentiniais atsakovės veiksmais, skiriant ieškovei krūvį kitiems akademiniams metams, darbo sutartis buvo faktiškai pratęsta kitiems akademiniams metams iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.

20.4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias atsakovės kaip darbdavės diskreciją formuoti personalą paeiliui einančiomis terminuotomis darbo sutartimis su kviestiniais dėstytojais (DK 24 straipsnis, 68 straipsnio 4 dalis, MSĮ 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas, 68, 72 straipsniai, Statuto 3 straipsnio 2 dalis, 15, 18 straipsniai, Lietuvos Respublikos Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, 2 straipsnis), šių teisės normų netaikė kartu su ES teise (Direktyvos 1999/70/EB preambulės 14 ir 17 punktai, 1, 2 straipsniai, jos priedo Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalis, Chartijos 30 straipsnis). Nesivadovavo ESTT praktika, aiškinančia Direktyvos1999/70/EB nuostatas) ir pažeidė pareigą byloje užtikrinti veiksmingą Direktyvos 1999/70/EB įgyvendinimą. Nacionalinėje teisėje nesant piktnaudžiavimo prevencijos priemonių dėl paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, teismas nepašalino darbdavės piktnaudžiavimo, paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, padarinių, kaip to reikalauja Direktyvos 1999/70/EB, nes atsakovės diskreciją dėl paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių su kviestiniais dėstytojais nepagrįstai laikė absoliučia.

20.5. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl netiesioginės diskriminacijos, sampratos paeiliui einant terminuotoms darbo sutartims (DK 2 straipsnis, 26 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis; jų netaikė kartu su Direktyvos 1999/70/EB, Chartijos 21 straipsnio 1 dalimi, nesivadovavo Direktyvą aiškinančia ESTT praktika). Byloje ginčas kilo ne dėl to, kad atsakovė, kuri taiko paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių su kviestiniais dėstytojais sudarymo praktiką, būtų nevienodai įforminusi terminuotų darbo sutarčių su kviestiniais dėstytojais pasibaigimą (suėjus sutarties terminui), lyginant su ieškove (t. y. kas būtų tiesioginė diskriminacija), kaip nusprendė teismas, o dėl to, kad atsakovės taikyta praktika formuoti personalą kviestiniais dėstytojais pagal paeiliui einančias terminuotas darbo sutartis, vienodai įforminant darbo sutarčių su kviestiniais dėstytojais pasibaigimo pagrindą, faktiškai lėmė skirtingus (neigiamus) padarinius ieškovės atžvilgiu. Kai atsakovė rinkosi su ieškove darbo santykių netęsti, būtent ieškovė buvo atleista iš darbo dėl to, kad ji gynė savo teises DK nustatyta tvarka, o su kitais kviestiniais dėstytojais, tokių ginčų su darbdave neturėjusiais, atsakovė pasirinko darbo santykius tęsti ir išdalijo ieškovės krūvį (tai yra netiesioginė diskriminacija).

20.6. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias draudimą diskriminuoti dėl to, kad darbuotojas gina savo teises DK nustatyta tvarka (DK 26 straipsnio 1, 2 dalys, 31 straipsnio 3 dalis, taikant kartu su Direktyva 1999/70/EB), nes nepagrįstai pateikė siaurinamą teisinę šio draudžiamo diskriminavimo pagrindo apibrėžtį ir tokiu būdu nepagrįstai eliminavo darbdavės neigiamo poveikio atsakomąsias priemones, kurias ji 2020–2022 m. taikė ieškovei.

20.7. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir pažeidė teismų praktikoje pripažįstamą prioritetinį darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies, teisių ir teisėtų interesų gynimo principą, horizontaliai taikomą kasacinio teismo praktikoje darbo bylose, nes laikė, kad ieškovė sutiko dirbti pagal terminuotą darbo sutartį, ir tokiu būdu nepagrįstai netaikė ieškovei darbuotojo, kaip silpnesniosios teisinių santykių šalies, teisių apsaugos paeiliui einant terminuotoms darbo sutartims bei nepagrįstai nevertino nesąžiningų atsakovės veiksmų.

20.8. Ieškovė prašo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreiptųsi su prašymu į ESTT prejudiciniam sprendimui priimti ir išaiškinti. Atsižvelgiant į tai, kad, pažeidžiant Direktyvos 1999/70/EB nuostatas, nacionalinėje teisinėje sistemoje nebuvo veiksmingų priemonių aukštosios mokyklos, kaip darbdavės, paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis su kviestiniu dėstytoju piktnaudžiavimui atliepti ir kad direktyvos nuostatoms prieštaraujanti legislatyvinė omisija pažeidžia ieškovės teisės į darbą įgyvendinimą, neleidžia ieškovei tinkamai ginti pažeistų teisių: ar Direktyvos 1999/70/EB priedo Bendrojo susitarimo 5 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis legislatyvinę omisiją, pasireiškiančią tuo, kad nacionalinėje teisėje nėra įtvirtintų darbdavio piktnaudžiavimo prevencijos priemonių, aukštajai mokyklai (universitetui) paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis su dėstytojais, kai nacionalinėje teisinėje sistemoje nėra veiksmingų priemonių aukštosios mokyklos (universiteto) kaip darbdavio piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis su dėstytojais atliepti?

20.9. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad teismas atsakovės absoliučią diskreciją darbo santykių su ieškove netęsti ir ją atleisti iš darbo kildino iš universiteto autonomijos, kadangi nacionalinė teisė neįtvirtino piktnaudžiavimo paeiliui einant terminuotoms darbo sutartims su dėstytojais prevencijos priemonių (nors to ir reikalauja Direktyvos 1999/70/EB nuostatos): ar Direktyvos 1999/70/EB priedo Bendrojo susitarimo 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo yra draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos dėstytojai, dirbantys pagal paeiliui einančias terminuotas darbo sutartis valstybinėje aukštojoje mokykloje, kuri naudojasi universitetui taikoma autonomija, yra neįtraukiami į šio straipsnio taikymo sritį ir jiems netaikomos teisinės priemonės, kuriomis siekiama atliepti darbdavių piktnaudžiavimą, susijusį su paeiliui einančiomis terminuotomis darbo sutartimis?

20.10. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio, DK 151, 24, 25 straipsnių, 31 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 2 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad, nenustačius atleidimo neteisėtumo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės veiksmų ir byloje nenustatyta, jog ieškovė patyrė tokius dvasinius išgyvenimus, kurie turėtų būti įvertinami ir atlyginami pinigais. Tokiu būdu teismas nepagrįstai nepriteisė atlyginti neturtinės žalos, padarytos įvairiais darbdavės neteisėtais veiksmais pažeidus šias darbdavio bendrąsias pareigas – bendradarbiavimo, sąžiningumo ir nepiktnaudžiavimo savo teisėmis pareigas, darbdavei darbo santykiuose demonstravus galias ieškovės, kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies, atžvilgiu.

20.11. Teismas pažeidė DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nepagrįstai nusprendė, kad premija už mokslinę produkciją yra ne darbo užmokesčio sudėtinė dalis (premija už atliktą darbą), o skatinamoji ir priklauso nuo darbdavės valios, nes sisteminė atsakovės Aprašo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atsakovės Apraše yra nustatyti konkretūs premijos už mokslinę produkciją skyrimo kriterijai ir jos apskaičiavimo tvarka, ir Apraše nėra nustatyta kriterijų, kuriais remdamasi atsakovė galėtų nemokėti premijos už mokslinę produkciją.

20.12. Teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas ir paneigė ieškovės teisę į teisminę gynybą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnis), nes nepagrįstai priteisė iš ieškovės atlyginti atsakovei labai didelę bylinėjimosi išlaidų sumą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo neturtinės žalos atlyginimo bylose ir nepagrįstai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bendrąsias taisykles, nors turėjo bylinėjimosi išlaidas skirstyti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Pažeidė advokato pagalbos išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nelaikė advokato pagalbos išlaidų nebūtinomis bei nepagrįstai jas priteisė atlyginti iš ieškovės. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai Darbo ginčų komisijoje apmokėti negali būti prilyginamos išlaidoms, patirtoms ginčą nagrinėjant teisme.

20.13. Teisėjų kolegija bylą nagrinėjo neobjektyviai, nesilaikė civilinio proceso įstatymuose įtvirtintų nuostatų, jog apeliacine tvarka byla dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime nurodytus argumentus, pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą, apeliacinio teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla buvo neteisingai išspręsta, pažeistos įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklės, nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos ir tai turėjo įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui.

21. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. ESTT jau yra pažymėjęs, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punkte nenustatyta bendra valstybių narių pareiga įtvirtinti terminuotų darbo sutarčių pakeitimą neterminuotomis ir nenurodytos tikslios sąlygos, kuriomis gali būti sudaromos terminuotos darbo sutartys, paliekant valstybėms narėms tam tikrą diskreciją šioje srityje (ESTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Adeneler ir kt., C-212/04, 91 punktas; 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Marrosu ir Sardino, C-53/04, 47 punktas bei 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Angelidaki ir kt., C-378/07-C-380/07, 145 ir 183 punktai). Bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalies b punkte tik nustatyta, kad šios valstybės narės gali „tam tikrais atvejais“ nustatyti, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai gali būti laikomi „neterminuotomis sutartimis ar santykiais“.

21.2. Nei MSĮ, nei kiti teisės aktai tiesiogiai nedraudžia ir neriboja aukštosios mokyklos teisės pačiai spręsti, ar dėstytoją (mokslo darbuotoją) į tam tikras konkrečias pareigas priimti viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai (MSĮ 72 straipsnio 1 dalis) ar kaip kviestinį dėstytoją (mokslo darbuotoją) ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui (MSĮ 68 straipsnio 1 dalis). MSĮ įtvirtina tik terminuotų sutarčių sudarymo galimybę, išskyrus vieną atvejį, kai tas pats asmuo antrą kartą iš eilės laimi konkursą toms pačioms dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms eiti. Tokiu atveju su juo sudaroma neterminuota darbo sutartis (MSĮ 72 straipsnio 4 dalis). Šia teisės norma, be kita ko, yra įgyvendinami Direktyvos 1999/70/EB tikslai, tarp kurių – siekis užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, ieškovės rašytinių paaiškinimų, žodinio bylos nagrinėjimo

22. CPK 353 straipsnis apibrėžia bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai.

23. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl toliau pasisakys tik dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų.

24. Priėmus kasacinį skundą bei atsakovės atsiliepimą, ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės atsiliepimo ir suformulavo prašymą paskirti žodinį bylos nagrinėjimą.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis reguliavimas nenustato teisės dalyvaujantiems byloje asmenims kasaciniame procese teikti rašytinius paaiškinimus (CPK 355 straipsnis). CPK 350 straipsnio 8 dalis imperatyviai draudžia pildyti ar keisti kasacinį skundą išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, t. y. jokie nauji argumentai, papildantys kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, priėmus kasacinį skundą nebegali būti pateikiami. Civilinio proceso įstatymo nuostatos taip pat nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme reikšti atsikirtimus į atsiliepimus į kasacinį skundą, teikti papildomus rašytinius paaiškinimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus.

26. CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo diskrecija nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis).

27. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas). Šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o teismas sprendžia, kiek pateikti argumentai reikšmingi ir ar jie pagrindžia poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 52 punktas).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pateiktame prašyme nepagrindžia išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų būtina bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje. Ieškovės teisė būti išklausytai kasaciniame procese buvo įgyvendinta jai pateikus savo poziciją kasaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, taigi, pats faktinių aplinkybių nenustato.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose kasaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai jų ginčui spręsti, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Taigi, nurodytas ieškovės prašymas netenkintinas ir byla pagal CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę kasaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

30. CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo priklauso ESTT. Šiame straipsnyje taip pat išdėstytos iš esmės analogiškos, kaip ir pirmiau minėtose CPK nuostatose, taisyklės dėl to, kada nacionalinis teismas gali ir turi kreiptis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.

31. Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financin, C-495/03, 33 punktas). Tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021, 58 ir 59 punktai).

32. Šiame kontekste papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ESTT vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 7 punktas). Taigi, nacionalinis teismas, o ne ESTT turi įvertinti konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir, taikydamas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, išspręsti tarp šalių kilusį ginčą.

33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 58–59 punktai).

34. Ieškovė kasaciniame skunde prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: 1) Ar Direktyvos 1999/70/EB priedo Bendrojo susitarimo 5 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis legislatyvinę omisiją, pasireiškiančią tuo, kad nacionalinėje teisėje nėra įtvirtintų darbdavio piktnaudžiavimo prevencijos priemonių, aukštajai mokyklai (universitetui) paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis su dėstytojais, kai nacionalinėje teisinėje sistemoje nėra veiksmingų priemonių aukštosios mokyklos (universiteto) kaip darbdavės piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis su dėstytojais atliepti?; 2) ar Direktyvos 1999/70/EB priedo Bendrojo susitarimo 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo yra draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos dėstytojai, dirbantys pagal paeiliui einančias terminuotas darbo sutartis valstybinėje aukštojoje mokykloje, kuri naudojasi universitetui taikoma autonomija, yra neįtraukiami į šio straipsnio taikymo sritį ir jiems netaikomos teisinės priemonės, kuriomis siekiama atliepti darbdavių piktnaudžiavimą, susijusį su paeiliui einančiomis terminuotomis darbo sutartimis?

35. Kasaciniame skunde teigiama, kad nacionalinė teisė neįtvirtino darbdavio piktnaudžiavimo prevencijos priemonių, aukštajai mokyklai paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis su kviestiniais dėstytojais (DK 68 straipsnio 4 dalis, MSĮ 68, 72 straipsniai, Statuto 15 straipsnis, 18 straipsnis), ir nacionalinėje teisinėje sistemoje nebuvo veiksmingų priemonių aukštosios mokyklos kaip darbdavės paeiliui einant terminuotoms darbo sutartims su kviestiniu dėstytoju piktnaudžiavimui atliepti, nors ES teisė (Direktyva 1999/70/EB) to reikalauja, ir Direktyvos 1999/70/EB tikslams, jos priedo Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies nuostatoms prieštaraujanti legislatyvinė omisija neleido ieškovei tinkamai įgyvendinti teisės į darbą ir tinkamai ginti pažeistų teisių.

36. Ieškovės nuomone atsakovė nepagrįstai savo absoliučią diskreciją darbo santykių su ieškove netęsti ir ją atleisti iš darbo kildino iš aukštosios mokyklos autonomijos ir jo turinį sudarančios aukštosios mokyklos teisės pačiai nustatyti savo organizacinę struktūrą, spręsti dėl darbuotojų skaičius ir jų priėmimo būdo, nes šioje byloje dėl neteisėto ieškovės atleidimo iš darbo turi būti taikoma ES teisė (Direktyvos 1999/70/EB priedo Bendrasis susitarimas).

37. Dėl ieškovės keliamų Direktyvos 1999/70/EB aiškinimo klausimų pažymėtina, kad, pagal ESTT praktiką (pvz., ESTT 2024 m. sausio 8 d. sprendimas byloje M.M. prieš Ministero della Difesa C-278/23), jei galimybė sudaryti paeiliui einančias terminuotas darbo sutartis yra tik abstrakčiai nurodyta teisės akte, nedetalizuojant objektyvių priežasčių, pateisinančių tokių sutarčių atnaujinimą, maksimalios tokių paeiliui einančių sutarčių trukmės ar darbo santykių trukmės, tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičiaus ar nenustatant lygiaverčių teisinių priemonių, taip pat nenustatant, kada paeiliui einančios terminuotos darbo sutartys laikytinos neterminuota sutartimi, tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pasiekti Direktyvos 1999/70/EB tikslai, jis galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis Direktyvos. Tačiau Direktyvos įgyvendinimo Lietuvoje tinkamumui įvertinti taip pat būtų svarbu tai, ar objektyvios priežastys, dėl kurių leidžiama (arba turi būti daroma loginė išvada, kad yra leidžiama) sudaryti paeiliui einančias terminuotas sutartis, nėra įvardytos kituose nacionalinės teisės aktuose (pvz., teisės normose dėl aukštųjų mokyklų finansavimo pagal priimamų studijuoti studentų skaičių, kurios turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į ESTT praktikos (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose Georgiev, C-250/09 ir C-268/09, 52 punkto) teiginį, kad į aukštąją mokyklą dėstytojas gali būti priimtas tik esant laisvai tokio darbo vietai).

38. Pažymėtina, kad net ir tokiu atveju, jei Direktyva nebuvo tinkamai įgyvendinta, nacionalinio teismo pareigą aiškinant ir taikant reikšmingas nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį riboja bendrieji teisės principai ir ja negalima grįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem (priešingai įstatymui) (ESTT 2022 m. sausio 18 d. sprendimas byloje C-261/20, 28 punktas). Todėl teismas, pavyzdžiui, negalėtų aiškinti, kad su ieškove sudarytos paeiliui einančios terminuotos darbo sutartys kažkuriuo metu tapo neterminuota darbo sutartimi, nes toks aiškinimas prieštarautų nacionalinių įstatymų normoms. Be to, Direktyva (ir ES teisė apskritai) nenustato sąlygų, kurioms esant paeiliui einančios terminuotos darbo sutartys turėtų būti laikomos atnaujintomis naujam laikotarpiui. Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti, kad su ja sudaryta terminuota darbo sutartis turi būti laikoma nepasibaigusia, ES teisės požiūriu yra nepagrįstas.

39. Ieškovės argumentas, kad ji turėjo būti informuota apie atleidimo iš darbo terminuotai darbo sutarčiai pasibaigus priežastis, nes taip ESTT nusprendė byloje C-715/20, yra nepagrįstas, nes toje byloje ESTT nagrinėjo terminuotos darbo sutarties nutraukimo prieš terminą (o ne suėjus terminui) procedūros atitikties ES teisei klausimą, o ieškovė buvo atleista iš darbo pasibaigus terminuotos darbo sutarties terminui. Ieškovės atveju aktualus ESTT išaiškinimas, kad „remiantis terminuotos darbo sutarties sąvokos apibrėžtimi, pateikta Direktyvos 1999/70/EB priede esančio Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas) 3 punkto 1 dalyje, ši sutartis pasibaigia suėjus nustatytam terminui; šis terminas gali būti konkrečios užduoties įvykdymas, konkreti diena ar <...> konkretus įvykis. Taigi terminuotos darbo sutarties šalys jau sudarydamos sutartį žino datą ar įvykį, pagal kuriuos nustatomas sutarties terminas. Šis terminas riboja darbo santykių trukmę ir šalys neturi išreikšti savo valios šiuo klausimu po šios sutarties sudarymo“ (ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimas byloje C-574/16, 57 punktas).

40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl ieškovės prašymas dėl tokio kreipimosi atmestinas.

Dėl teismo (ne)šališkumo

41. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo neobjektyviai, sprendimą motyvavo taip, lyg ieškovės argumentų apeliaciniame skunde nebūtų buvę bei suteikė atsakovei akivaizdų prielankumą. Nurodo, kad teismas nepasisakė dėl dalies ieškovės reikalavimų, sprendime yra prieštaravimų ir teismas nesilaikė darbo bylose teismui priskirto aktyvaus vaidmens (CPK IV dalies XX skyrius). Visa tai ieškovės teigimu rodo galimą apeliacinės instancijos teismo šališkumą objektyviąja prasme ir tokiu būdu pažeidžiama ieškovės teisė į teisingą ir nešališką teismą.

42. CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Šio kodekso 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

43. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

44. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99).

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

46. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai).

47. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai tyrė ir vertino abiejų ginčo šalių poziciją, rėmėsi materialiosios ir proceso teisės nuostatomis, jų pagrindu sprendė dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius ieškovės apeliacinio skundo argumentus ir savo išvadas motyvavo. Pirmosios instancijos teismo sprendime ištirti šalių pateikti įrodymai, išanalizuoti įvairūs ieškovės reikalavimų ir atsakovės atsikirtimų turinį sudarantys aspektai, jie patikrinti ir aptarti apeliacinės instancijos teismo procesiniame dokumente išnagrinėjus bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio taip pat matyti, kad teismas nurodė ir išdėstė byloje nustatytas aplinkybes, išvardijo įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, pateikė išsamius teisinius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų išvadų teisingumo, vertino ir aptarė ginčo šalių pateiktus apeliacinius skundus ir atsiliepimus į juos bei kitus bylos duomenis.

48. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius ieškovės apeliacinio skundo argumentus ir savo išvadas motyvavo, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti esminio proceso pažeidimo, dėl kurio turėtų būti naikinama skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ieškovės argumentams dėl teismo šališkumo nagrinėjant bylą ir motyvuojant teismo procesinį sprendimą.

Dėl atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo

49. DK 67 straipsnio 1 dalis terminuotą darbo sutartį apibrėžia kaip darbo sutartį, sudaromą tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui. Terminuotos darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos, tam tikram dienomis, savaitėmis, mėnesiais ar metais skaičiuojamam terminui, iki tam tikros užduoties įvykdymo ar tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (DK 67 straipsnio 2 dalis).

50. DK 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad maksimalus terminuotos darbo sutarties terminas, taip pat paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, kurios yra sudarytos su tuo pačiu darbuotoju tai pačiai darbo funkcijai atlikti, bendra maksimali trukmė yra dveji metai, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas priimamas laikinai dirbti į laikinai nesančio darbuotojo darbo vietą; paeiliui einančiomis terminuotomis darbo sutartimis laikomos darbo sutartys, kurias skiria ne ilgesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis. Jeigu nustatytas ar pratęstas terminuotos darbo sutarties terminas yra ilgesnis kaip dveji metai, taip pat paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, kaip jos apibrėžtos šio straipsnio 1 dalyje, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas priimamas laikinai dirbti į laikinai nesančio darbuotojo darbo vietą, bendra trukmė ilgesnė kaip dveji metai, tokia sutartis laikoma neterminuota (DK 68 straipsnio 2 dalis). Su tuo pačiu darbuotoju paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, sudarytų skirtingoms darbo funkcijoms atlikti, bendra trukmė negali viršyti penkerių metų; pažeidus šį reikalavimą, tokia darbo sutartis tampa neterminuota, o laikotarpiai tarp terminuotų darbo sutarčių įskaitomi į darbuotojo darbo santykių su darbdaviu trukmę, tačiau neturi būti apmokami (DK 68 straipsnio 3 dalis).

51. DK 68 straipsnio, reglamentuojančio maksimalų terminuotos darbo sutarties terminą ir jo išimtis, analizė teikia pagrindą išvadai, kad terminuotos darbo sutartys gali būti laikomos (tapti) neterminuotomis tik dviem atvejais: 1) kai nustatytas ar pratęstas terminuotos darbo sutarties terminas yra ilgesnis kaip 2 metai, taip pat paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių bendra trukmė ilgesnė kaip 2 metai (DK 68 straipsnio 2 dalis); 2) kai su tuo pačiu darbuotoju paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, sudarytų skirtingoms darbo funkcijoms atlikti, bendra trukmė viršija 5 metus (DK 68 straipsnio 3 dalis).

52. Pažymėtina, kad DK 68 straipsnio 4 dalis nustato, jog terminuotų darbo sutarčių, kurių maksimalus terminas negali būti ilgesnis kaip penkeri metai, sudarymo galimybę su renkamais ar skiriamais darbuotojais, kūrybinių profesijų ir mokslo darbuotojais, kolegialių renkamųjų organų skiriamais darbuotojais ar kitais darbuotojais viešojo intereso gynimo tikslais nustato kiti įstatymai; tokios sutartys gali būti sudaromos arba pratęstos įstatymo nustatytu pagrindu ir kitos šio straipsnio nuostatos joms netaikomos. Atsižvelgiant į šią nukreipiamąją normą, akcentuotina, kad šiuo atveju darbo teisiniai santykiai tarp ieškovės, kaip (duomenys neskelbtini), ir atsakovės, kaip aukštosios mokyklos, yra susiklostę aukštojo mokslo sistemos srityje. Šioje srityje susiklosčiusius darbo santykius, be kita ko, reglamentuoja ir MSĮ. MSĮ 72 straipsnio 1 dalis nustato, kad į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų, išskyrus mokslininkus stažuotojus ir asmenis, nurodytus šio įstatymo 68 straipsnyje ir šio straipsnio 4 dalyje pareigas asmenys priimami viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai.

53. MSĮ 68 straipsnis reglamentuoja kviestinių dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį, mokslo ir studijų institucijos gali ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui kviesti dėstytojus ir mokslo darbuotojus dirbti pagal terminuotą darbo sutartį. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad kviestiniams dėstytojams ir mokslo darbuotojams skyrimo į pareigas tvarka, nustatyta šiame įstatyme, netaikoma. Pažymėtina, kad nei MSĮ, nei kiti teisės aktai tiesiogiai nedraudžia ir neriboja aukštosios mokyklos teisės pačiai spręsti, ar dėstytoją (mokslo darbuotoją) į tam tikras konkrečias pareigas priimti viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai (MSĮ 72 straipsnio 1 dalis), ar kaip kviestinį dėstytoją (mokslo darbuotoją) ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui (MSĮ 68 straipsnio 1 dalis).

54. Dėstytojų įdarbinimas Vilniaus universitete buvo galimas dviem būdais – konkurso tvarka ir ne konkurso tvarka (Statuto 15 straipsnio 2 ir 8 dalys). Konkurso tvarka sudaroma terminuota 5 metų darbo sutartis arba neterminuota darbo sutartis, jeigu tas pats asmuo laimi konkursą antrą kartą tai pačiai pareigybei (MSĮ 72 straipsnis, Statuto 15 straipsnio 2, 4 dalys). Ne konkurso tvarka dėstytojas įdarbinamas kaip kviestinis dėstytojas sudarant terminuotą darbo sutartį ne ilgesniam kaip 2 metų terminui (MSĮ 68 straipsnio 1, 2 dalys, Statuto 15 straipsnio 8 dalis, 18 straipsnis). Priklausomai nuo įdarbinimo būdo, MSĮ įtvirtintas trumpesnis maksimalus 2 metų darbo sutarties terminas kviestiniams dėstytojams, įdarbinamiems ne konkurso tvarka, ir ilgesnis maksimalus 5 metų darbo sutarties terminas įdarbinamiems konkurso tvarka (MSĮ 68, 72 straipsniai). Formuojant personalą kviestiniais dėstytojais šie (specialieji) teisės aktai nenustatė kitų ribojimų ar draudimų, inter alia (be kita ko), maksimalios paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių bendros trukmės, paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių su kviestiniais dėstytojais skaičiaus.

55. Vadinasi, yra du būdai sudaryti darbo sutartį su mokslo įstaiga, t. y. konkurso būdu arba terminuota darbo sutartis, kito būdo sudaryti kitokią darbo sutartį nėra. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė Vilniaus universitete dirbo (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Tarp šalių buvo sudarytos trys darbo sutartys: 2005 m. birželio 28 d. darbo sutartis buvo sudaryta 15 metų terminui nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.; 2020 m. rugpjūčio 14 d. darbo sutartis buvo sudaryta 1 metų laikotarpiui nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.; 2021 m. rugpjūčio 27 d. darbo sutartis, kuri buvo sudaryta 1 metų laikotarpiui nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Ginčas kilo dėl 2021 m. darbo sutarties dėl to, kad Vilniaus universitetas 2022 m. rugpjūčio 31 d. ieškovei pranešė, jog 2022 m. rugpjūčio 31 d. su ieškove nutraukė darbo sutartį suėjus sutarties terminui pagal DK 69 straipsnio 1 dalį.

56. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, suėjus 2021 m. rugpjūčio 27 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties terminui, ieškovė iš darbo teisėtai ir pagrįstai, be jokių procedūrinių pažeidimų, buvo atleista nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. pagal DK 69 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas suėjus terminui).

57. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad universitete nepertraukiamai dirbusi 17 metų turėjo lūkestį, jog iš anksto planuojant jos darbo krūvį kitiems mokslo metams darbo santykiai tęsis toliau, nes konkliudentiniais atsakovės veiksmais, t. y. skiriant ieškovei krūvį kitiems akademiniams 2022–2023 metams, 2021 m. rugpjūčio 27 d. darbo sutartis buvo faktiškai pratęsta iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. (t. y. iš viso darbo sutartis buvo sudaryta dvejiems metams nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.). Nurodo, kad, esant minėtoms aplinkybėms, darbdavė negalėjo vienašališkai pakeisti savo valios ir išreikšti valią netęsti darbo santykių su ieškove tuo pagrindu, kad pasibaigė darbo sutarties terminas (DK 2 straipsnio 1 dalis). Taigi 2022 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 69 straipsnio 1 dalį taip pat dėl to, kad dar nebuvo suėjęs darbo sutarties terminas (šis terminas atsakovės konkliudentiniais veiksmais buvo pratęstas iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.).

58. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovei nenurodžius objektyvių kriterijų, dėl kurių buvo nuspręsta nutraukti darbo santykius būtent su ieškove, ir nepaneigus aplinkybės, kad ieškovei nebuvo taikyti vienodi kriterijai ir sąlygos atleidžiant ją iš darbo ir įdarbinant ne konkurso tvarka kitus kviestinius dėstytojus bei išdalijant jiems ieškovės turėtą krūvį, pripažintina, kad atsakovė pažeidė lygybės ir nediskriminavimo principus (DK 2 straipsnis, 26 straipsnio 2 dalis, 31 straipsnio 3 dalis) ir atleido ieškovę dėl to, jog ji naudojosi DK suteiktomis teisėmis ginti savo pažeistas teises.

59. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarybos 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu, dekano teikimu bei universiteto rektoriaus 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu ir Senato 2022 m. birželio 21 d. nutarimu buvo nuspręsta išregistruoti magistrantūros studijų programą „Europos Sąjungos verslo teisė“, nes dėl sumažėjusios jos paklausos išnyko poreikis išlaikyti profesoriaus etato krūvio dalį.

60. MSĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad aukštoji mokykla turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 8 punktą, aukštoji mokykla turi teisę nustatyti savo struktūrą, vidaus darbo tvarką, darbuotojų skaičių, jų teises, pareigas ir darbo apmokėjimo sąlygas, pareigybių reikalavimus, konkursų pareigoms eiti organizavimo ir darbuotojų atestavimo tvarką, laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų. Vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra universiteto teisė, kuri naudojama siekiant efektyviai įgyvendinti aukštajai mokyklai priskirtas funkcijas.

61. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 27 d. nutarime aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įstatuose ar Statute įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas).

62. Taip pat pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis pats sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2012; 2013 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2013; 2016 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016 13 punktą).

63. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai nevertino, ar tikslinga buvo išregistruoti magistrantūros studijų programą „Europos Sąjungos verslo teisė“. Vadinasi, suėjus 2021 m. rugpjūčio 27 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties terminui, atsakovė, skirstydama darbo krūvį, turėjo teisinį pagrindą nutraukti darbo sutartį ir ieškovė teisėtai buvo atleista nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. pagal DK 69 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas suėjus terminui). Minėtame DK straipsnyje aiškiai nustatytas atleidimo iš darbo pagrindas ir jis ieškovei buvo žinomas, kadangi ieškovė Vilniaus universitete dirbo 17 m. sudarant terminuotas darbo sutartis.

64. Taip pat pažymėtina, jog net ir tuo metu, kai ieškovė ginčijo atsakovės vykdytą viešą konkursą profesoriaus pareigybei Vilniaus universiteto Teisės fakultete užimti, su ieškove 2021 m. rugpjūčio 27 d. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai dėl diskriminavimo ir mobingo taikymo, siejant tai su tuo, kad ieškovė gynė savo teises DK nustatyta tvarka, vertintini kaip nepagrįsti. Nustatyti atsakovės veiksmai (studijų programos išregistravimas ir etatų perskirstymas) buvo susiję su darbo organizavimu, o ne su siekiu atleisti ieškovę.

65. Ieškovė taip pat laikosi pozicijos, kad ji dirbo universitete nepertraukiamai 17 metų pagal paeiliui einančias terminuotas darbo sutartis, todėl DK 69 straipsnio 3 dalis aiškintina ir taikytina skaičiuojant visą bendrą peiliui einančių terminuotų darbo sutarčių laikotarpį, o ne tik paskutinės darbo sutarties terminą. Atsakovė iš anksto apie būsimą darbo sutarties nutraukimą nepranešė, todėl pažeidė pareigą informuoti ieškovę. Teisėjų kolegija nurodo, jog neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė universitete dirbo nepertraukiamai 17 metų, paskutinė darbo sutartis su ieškove buvo sudaryta vieneriems metams ir dėl tos priežasties atsakovė neturėjo pareigos ieškovės iš anksto informuoti apie būsimą darbo sutarties nutraukimą (DK 69 straipsnio 3 dalis). Pagal DK 69 straipsnio 3 dalį darbdaviui nenustatyta pareiga informuoti apie atleidimą, nes darbo sutartis su ieškove tęsėsi ne ilgiau nei metus.

Dėl atsiskaitymo už mokslinę produkciją

66. DK 142 straipsnio 1 dalyje nustatyti galimi darbuotojo premijavimo tikslai: 1) darbo sutarties, darbo apmokėjimo sistemos ar kitų darbo teisės normų nustatytais atvejais, dydžiais ir tvarka atlyginti už darbuotojo darbą pagal darbo sutartį; 2) darbdavio iniciatyva paskatinti jį už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus.

67. Taigi pagal premijavimo tikslus išskiriamos dvi premijų kategorijos: premijos, kurių skyrimo pagrindai, dydžiai ir tvarka įtvirtinti darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar kitose darbo teisės normose (premijos už atliktą darbą); taip pat darbdavio iniciatyva skiriamos premijos, kurių tikslas – paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus (darbdavio iniciatyva skiriamos premijos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-1075/2022, 27 punktas).

68. Privalomasis premijos už atliktą darbą požymis yra aiškių jos dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo rodiklių nustatymas. Nesant aiškių rodiklių, apskritai nėra pagrindo premijos kvalifikuoti kaip darbo užmokesčio dalies. Toks požymis nėra būtinas skatinamajai premijai kvalifikuoti. Kita vertus, tai nepaneigia to, kad skatinamoji premija taip pat gali būti apibrėžta remiantis aiškiais jos apskaičiavimo ir mokėjimo rodikliais. Darbdavio diskrecija nustatyti ir išmokėti skatinamąją premiją lemia ir jo teisę apsispręsti dėl jos dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Tokia darbdavio diskrecijos įgyvendinimo išraiška yra ir tie atvejai, kai darbdavys nors aiškiai apibrėžia premijos apskaičiavimo ir mokėjimo rodiklius, tačiau, apibrėždamas mokėjimo rodiklius, kartu nustato ir taisyklę, kad premija gali būti sumažinama ar netaikoma (neskiriama) darbdavio nustatytais atvejais, įskaitant ir už darbo drausmės pažeidimus, tokiu būdu patvirtinant nuostatą, kad šis priedas nėra nuolat mokamas kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-1075/2022, 34–35 punktai).

69. DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos premijos už atliktą darbą, kurių skyrimo pagrindai, dydžiai ir tvarka įtvirtinti darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar kitose darbo teisės normose, įtraukiamos skaičiuojant darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį, o DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos darbdavio iniciatyva skiriamos premijos paprastai neįtraukiamos į skaičiuojamą darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį. Sprendžiant, ar skaičiuojant vidutinį darbo užmokesčio dydį įtraukiamos premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotojui už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus, turi būti vertinama, ar tokių premijų mokėjimo tvarka ir sąlygos, premijos dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo rodiklių nustatymas yra aiškiai ir konkrečiai nustatytas darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje ar kitu šalių susitarimu arba darbovietėje taikomoje darbo apmokėjimo sistemoje, ar jų mokėjimas nėra nulemtas išimtinai darbdavio diskrecijos, t. y. priklauso tik nuo darbdavio valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 86 punktas).

70. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomi taip, kad būtų aiškūs abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 46 punktas).

71. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2021 m. rugpjūčio 27 d. darbo sutarties 1.3 punktu darbdavė įsipareigojo mokėti ieškovei tarnybinį atlyginimą, apskaičiuojamą pagal formulę: BA × KA, kur BA – Vilniaus universiteto tarybos nustatyta bazinė mėnesinė alga (kamieninio akademinio padalinio bazinė mėnesinė alga); KA = 0,79 (tarnybinio atlyginimo koeficientas). Atlyginimas mokamas 2 kartus per mėnesį iki einamojo mėnesio 27 dienos ir kito mėnesio 12 dienos arba darbuotojo prašymu 1 kartą per mėnesį iki kito mėnesio 12 dienos. Dėl premijų mokėjimo šalys nesitarė. Teismai nurodė, kad premijos išmokėjimas priklauso nuo darbdavės valios, kaip skatinamoji priemonė, kuri išreikšta Vilniaus universiteto rektoriaus 2019 m. vasario 4 d. patvirtinto Vilniaus universiteto Teisės fakulteto skatinimo už aukšto lygio mokslinius pasiekimus tvarkos apraše, kuriame nustatyti konkretūs premijos už mokslinę produkciją skyrimo kriterijai.

72. Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nepagrįstai nusprendė, jog premija už mokslinę produkciją yra ne darbo užmokesčio sudėtinė dalis (premija už atliktą darbą), o skatinamoji ir priklauso nuo darbdavės valios, nes sisteminė atsakovės Aprašo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovės Apraše yra nustatyti konkretūs premijos už mokslinę produkciją skyrimo kriterijai ir jos apskaičiavimo tvarka, ir Apraše nėra nustatyta jokių kriterijų, kuriais remdamasi atsakovė galėtų nemokėti premijos už mokslinę produkciją. Taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nepagrįstai nusprendė, jog premija už mokslinę produkciją yra ne darbo užmokesčio sudėtinė dalis (premija už atliktą darbą), o skatinamoji ir priklauso nuo darbdavės valios, nes netinkamai aiškino atsakovės Aprašo taikymo praktiką.

73. Pagal Aprašą, premijuojami tik tie darbuotojai, kurie turi darbo sutartį su atsakove tų metų, už kuriuos premijuojama, gruodžio 31 d. (Aprašo 9 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, kai neterminuota darbo sutartis nutraukiama iki metų pabaigos, tokią galimybę darbuotojai, dirbantys pagal neterminuotą darbo sutartį, taip pat praranda. Nėra pagrindo pripažinti, jog skatinamosiomis premijomis yra pažeidžiamos darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, teisės.

74. Aprašo nuostatų aiškinimas ir vertinimas sudarė pagrindą teismams pripažinti, kad skatinimo už mokslo produkciją dydis tiesiogiai priklauso nuo tam skiriamo specialaus fondo dydžio, nuo bendro visų fakulteto mokslininkų paskelbtų publikacijų skaičiaus ir kokybės ir atitinkamai nuo tais metais už publikaciją tenkančio balų skaičiaus vertės, publikacijos vertinimą atlieka ir taškus už mokslinę produkciją skiria fakulteto dekano sudaryta vertinimo komisija, o vertinimas buvo atliekamas pasibaigus 2022 m. publikacijų registravimo terminui (po 2023 m. kovo 15 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog Apraše nustatyta premija yra skatinamoji, ir todėl pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo bei nelaikė premijos sudėtine darbo užmokesčio dalimi.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

75. DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas, priėmęs sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, turi teisę priteisti patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 217 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 218 straipsnio 2, 4 dalys). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovaujasi CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę.

76. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala).

77. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020, 59 punktas). Asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso asmens ir jo šeimos gerovė, socialinis vertinimas, galimybė save realizuoti, užsitikrinti socialinį stabilumą, todėl šių vertybių pažeidimas gali sukelti asmeniui stiprų netikrumo, nepasitikėjimo jausmą, didelius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021, 51 punktas). Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 64 punktas).

78. Reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime neatima darbuotojui teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-706/2015).

79. Ieškovė nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė atlyginti jai neturtinę žalą, padarytą įvairiais darbdavės neteisėtais veiksmais, pažeidus šias darbdavio bendrąsias pareigas – bendradarbiavimo, sąžiningumo ir nepiktnaudžiavimo savo teisėmis pareigas, darbdavei darbo santykiuose demonstravus galias ieškovės, kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies, atžvilgiu: 1) atsakovei neskaidriai vykdžius skelbto konkurso, kuriame ieškovė dalyvavo, procedūras, 2) atsakovei pažeidus pareigą laikytis teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo privalomumo, kuriuo buvo konstatuotas ieškovės teisių pažeidimas, pripažinti negaliojančiais viešo konkurso profesoriaus pareigoms eiti rezultatai ir darbdavė įpareigota tęsti konkurso procedūras, 3) atsakovei vilkinus vykdyti 2021 m. rugpjūčio 5 d. teismo sprendimą, 4) atsakovei savo nuožiūra atšaukus konkursą, taip pažeidžiant ieškovės teisėtą lūkestį į konkursą, 5) atsakovei naudojus psichologinį spaudimą siekiant nulemti ieškovės apsisprendimą išeiti iš darbo; 6) atsakovei pažeidus ieškovės teisėtą lūkestį tęsti darbo santykius 2022–2023 m.; 7) atsakovei pažeidus darbdavio pareigą teisingai informuoti ieškovę; 8) atsakovei nebendradarbiavus su ieškove, taip sumažinant ieškovės galimybes rasti mokslinį-pedagoginį darbą; 9) atsakovei pažeidus ieškovės teisę į poilsį.

80. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog buvo pažeisti ieškovės lūkesčiai: atsakovė ieškovę skyrė 2022–2023 akademiniais metais vadovauti keturiems magistro darbams bei vieno doktoranto doktorantūros studijoms, šiems akademiniams metams buvo įtrauktos jos pasiūlytos vadovauti doktorantūros studijų tematikos doktorantams, priimamiems nuo 2022 m. spalio 1 d., 2022 m. liepos mėn. teikė jai užklausą dėl „Erasmus“ studentams dėstomo dalyko paskaitų laiko derinimo ir vis dėlto 2022 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė nutraukė su ja darbo santykius. Be to, 2022 m. rugpjūčio mėn. ieškovė aštuonis kartus kreipėsi į atsakovės administracijos atstovus – prodekanus, dekaną, rektorių, kanclerį, bandydama išsiaiškinti padėtį dėl jai (ne)skirto krūvio 2022–2023 akademiniams metams, tačiau jai nė karto nebuvo suteikta prašoma informacija, darbdavė su ieškove nekomunikavo. Atsakovė magistrantūros studijų programą „Europos Sąjungos verslo teisė“ išregistravo dar liepos mėnesį. Taigi atsakovė iš anksto žinojo tikslų akademinio personalo poreikį ir galėjo informuoti darbuotojus, tarp jų ir ieškovę, apie sprendimą pratęsti su ja darbo santykius arba jų nepratęsti. Teismas, įvertinęs ir tai, jog ieškovė Vilniaus universitete nepertraukiamai dirbo 17 metų, taigi turėjo lūkestį, kad, iš anksto planuojant jos darbo krūvį kitiems mokslo metams, darbo santykiai tęsis toliau, priteisė ieškovei 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

81. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutiko ir nustatė, kad teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra. Nurodė, kad darbo teisiniai santykiai su ieškove nutrūko pagal DK 69 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas suėjus terminui). Kolegija nenustatė būtinųjų atsakomybės sąlygų priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą.

82. Paminėtina, kad, pagal DK 24 straipsnio 1 dalį, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais. DK 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutarties šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti teisinga, nemokama ir pateikta darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. Atsakovė sprendimus išregistruoti magistrantūros studijų programą „Europos Sąjungos verslo teisė“ priėmė 2022 m. gegužės–birželio mėn., tačiau ieškovę apie tai informavo tik baigiantis terminuotai darbo sutarčiai. Vadinasi, atsakovė, žinodama turimą personalo poreikį ir gavusi ne vieną ieškovės užklausą (ieškovė 2022 m. rugpjūčio mėnesį raštu 8 kartus kreipėsi į atsakovės centrinę administraciją: 2022 m. rugpjūčio 4 d., 2022 m. rugpjūčio 5 d., 2022 m. rugpjūčio 16 d., 2022 m rugpjūčio 18 d., 2022 m. rugpjūčio 23 d., 2022 m. rugpjūčio 26 d., 2022 m. rugpjūčio 29 d., 2022 m. rugpjūčio 31 d., tačiau darbdavė nekomunikavo su ieškove), nevykdė DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendradarbiavimo ir DK 25 straipsnyje nustatytos informavimo laiku pareigų ir, informavusi ieškovę paskutinę akademinių metų dieną, apsunkino jos galimybes rasti mokslinį-pedagoginį darbą. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovės studijų koordinatorė ieškovei jos kasmetinių vasaros atostogų metu, t. y. 2022 m. rugpjūčio 4 d., pranešė, jog pagal naująjį studijų planą „Erasmus“ studijų studentams ieškovės dėstomą dalyką dėstys kitas dėstytojas, ir kad ieškovė rugpjūčio mėnesį siekė išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją, bet atsakovė su ja nebendradarbiavo, spręstina, jog buvo sutrikdytos ieškovės kasmetinės atostogos ir pažeista jos teisė į poilsį (DK 126 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad atsakovė su ieškove elgėsi abejingai, nesiekė geranoriško bendradarbiavimo, nors aplinkybės apie turimą personalo poreikį jai buvo žinomos gerokai anksčiau, nei apie tai buvo pranešta ieškovei.

83. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, turėjo pagrindą konstatuoti neturtinės žalos ieškovei padarymo faktą, t. y. jog, ieškovei aiškinantis dėl jai (ne)skirto krūvio 2022–2023 akademiniams metams, darbdavė nekomunikavo su ieškove ir, atleidžiant ieškovę 2022 m. rugpjūčio 31 d., t. y. prieš prasidedant mokslo metams, ieškovei pasunkėjo galimybė rasti kitą mokslinį-pedagoginį darbą, ir tai sukėlė ieškovei netikrumo jausmą dėl savo ateities.

84. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje aptartus kriterijus, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, jį priteisiant atsižvelgta į kasacinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos dydžio darbo bylose. Kasacinio teismo praktikoje, įvertinus kiekvienos bylos faktinę individualią situaciją, neturtinės žalos atlyginimo darbo bylose paprastai priteisiama nuo 150 Eur iki 1500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2012; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

85. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika dėl neturtinės žalos dydžio darbo bylose, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas individualias aplinkybes, pripažįsta, kad 2000 Eur dydžio neturtinės žalos kompensacija šiuo konkrečiu atveju yra teisinga ir proporcinga ieškovės neturtinio pobūdžio išgyvenimų satisfakcija.

86. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalių teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

87. Kasaciniam teismui iš dalies patenkinus ieškovės kasacinį skundą, atitinkamai pakeičiant apeliacinės instancijos teismo sprendimą, keičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

88. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo – 2000 Eur ir kartu priteisė iš ieškovės atsakovei 5733,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, paliko visą pirmosios instancijos teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir papildomai priteisė visų atsakovės prašomų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, t. y. iš viso priteisė iš ieškovės atlyginti atsakovei 10 199,70 Eur.

89. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

90. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

91. Esminis principas, kuriuo paremtos aptartos taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

92. Kasacinis teismas, aptardamas EŽTT vertinimą, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylinėjimosi išlaidų paskirstymui pritaikius proporcingumo principą, konstatavo, kad taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas, griežtai laikantis proporcingo bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal patenkintus (atmestus) reikalavimus, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo gali lemti neproporcingą asmens teisės į teisminę gynybą suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021, 56, 58–61 punktai).

93. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio darbo ginčo šalys iš esmės nėra lygios – atsakovė, t. y. darbdavė, yra ir ekonomiškai, ir teisiškai stipresnė šalis. Taip pat, remiantis pirmiau aptarta EŽTT praktika, nacionaliniai teismai, kaip minėta, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų. Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą.

94. Atsižvelgdama į tai, kad nors materialieji ieškovės reikalavimai atmesti, reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkintas iš dalies, taip pat į CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytą galimybę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, EŽTT praktiką, siekį užtikrinti ieškovės teisę į teisminę gynybą, tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė nagrinėjamoje byloje sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, vadovaujantis bylinėjimosi išlaidų ribojimo principu, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis paskirstytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), sumažinant teismų iš ieškovės atsakovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą tokia apimtimi, kuria ieškovė išsaugotų teisę į jai priteistą neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 2000 Eur sumą. Priešingu atveju galėtų susidaryti situacija, kad darbo ginčą inicijavusi darbuotoja, kurios ieškinys galutiniu teismo procesiniu sprendimu iš dalies patenkintas, patirtų neadekvačių neigiamų procesinių padarinių.

95. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptartas šio konkretaus darbo ginčo aplinkybes, yra pagrindas sumažinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais atsakovei priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 2000 Eur. Taip pat teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, tarp ieškovės ir atsakovės neskirstyti pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį ir palikti šalims jų turėtas išlaidas.

96. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 14 d. sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 14 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 14 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir priteisti atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universitetui (į. k. 211950810) iš ieškovės L. M., (a. k. (duomenys neskelbtini) 2000 (dviejų tūkstančių) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti 2024 m. gegužės 6 d. ieškovės paaiškinimus dėl atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas