Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo

Civilinė byla Nr.3K-3-178/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo byloje – Kauno apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. L. nurodė, kad jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises į 6,16 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Buvęs žemės savininkas V. J., V. s., šią žemę kartu su trobesiais 1937 m. įsigijo iš savo tėvo V. J. ir valdė ją iki nacionalizacijos. Po V. J. mirties 1982 m. visą jo turtą paveldėjo jo sutuoktinė O. J., todėl ji buvo jo nuosavybės teisių perėmėja. Paveldėjimo teisės liudijime žemė nebuvo nurodytą, nes tuo metu buvo nacionalizuota. Pareiškėjas yra O. J., mirusios 1988 m., testamentinis įpėdinis. Jis priėmė testamentu jam paliktą turtą – sodybą kaime. Joje gyvena iki šiol, valdo ūkį ir žemę. Pareiškėjas įgijo teisę atkurti nuosavybės teisies į 6,16 ha žemės, tačiau tam būtina nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, nes neišliko žemės dovanojimo ar perleidimo sandorių. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 1997 m. jis kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę ir pateikė reikalingus dokumentus. 2000 m. buvo pamatuotos žemės sklypo ribos, sudarytas žemės planas. Tačiau 2005 m. gruodžio mėnesį jis gavo iš Kauno apskrities viršininko administracijos pranešimą, kad nuosavybės teisės į žemę jam negali būti atkurtos, nes trūksta dokumentų.

Pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą Kauno apskrities viršininko administracijai papildomiems nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti; nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad V. J. įsigijo iš tėvo V. J. ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6,16 ha žemės; 2) kad V. J. sutuoktinė O. J. buvo nuosavybės teisių į šią žemę perėmėja; 3) kad A. L. turi teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę pagal O. J. sudarytą testamentą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškimą patenkino: atnaujino pareiškėjui praleistą terminą papildomiems nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti ir nustatė prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus; nurodė, kad juridiniai faktai nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimo tikslu.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog V. J. 1937 m. perleido savo sūnui V. J., V. s., savo turėtą ūkį bei 6,16 ha žemės, kurią V. J., V. s., valdė iki nacionalizacijos, o vėliau buvo šios žemės naudotojas. Kadangi yra išlikę ne visi archyvo dokumentai, tai prašomas nustatyti faktas, kad V. J., V., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė šią žemę, tenkintinas.

Teismas nurodė, kad asmenų, kurie iki neteisėto nusavinimo buvo nacionalizuoto turto savininkai, teisę į nuosavybės teisių atkūrimą nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kituose šios dalies punktuose nustatytos kitų asmenų teisės į nuosavybės atkūrimą yra išvestinės iš buvusio turto savininko teisės (turto savininko testamentinių įpėdinių, sutuoktinių, tėvų, vaikų, vaikaičių ir kitų asmenų). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Byloje įrodyta, kad žemės sklypo savininko turto vienintelė paveldėtoja buvo jo sutuoktinė. Ji priėmė palikimą pagal paveldėjimo teisės liudijimą. Jame žemė nebuvo ir negalėjo būti įrašyta, nes tuo metu ji buvo nusavinta. Pareiškėjo prašymas nustatyti faktą, kad O. J. buvo V. J., V. s., nuosavybės teisių perėmėja į žemę, yra pagrįstas ir tenkintinas. O. J. testamentu visą savo turtą, iš ko jis besusidėtų ir kur jis bebūtų, paliko pareiškėjui. Jos palikimą pareiškėjas priėmė. Pareiškėjo prašomas nustatyti faktas, kad jis pagal O. J. testamentą turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 6,16 ha žemę, pagrįstas ir tenkintinas.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dėl svarbių priežasčių praleido terminą papildomiems dokumentams nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu pateikti, dėl to šį atnaujino.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 11 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažinti nustatytais juridinę reikšmę turintys faktai, ir priėmė naują sprendimą: atmetė pareiškėjo prašymo dalį dėl faktų, kad O. J. perėmė V. J. nuosavybės teises į 6,16 ha žemės, ir kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę pagal O. J. 1984 m. sudarytą testamentą, pripažinimo nustatytais; bylos dalį dėl šios žemės nuosavybės teisės fakto nustatymo nutraukė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad tas faktas, jog V. J. perleido savo sūnui V. J., V.., žemę ir kurią jis valdė iki nacionalizacijos, nesuteikia pareiškėjui galimybės atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Jei O. J., įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymui, būtų pareiškusi valią atkurti nuosavybės teises į V. J. nacionalizuotą turtą, tai ją būtų galima laikyti pretendente atkurti nuosavybės teises pagal Įstatymo 2 straipsnį kaip turto savininko sutuoktinę. Įstatymo įsigaliojimo metu ji buvo mirusi, dėl to negalėjo išreikšti valios ir netapo pretendente į mirusio savininko turto grąžinimą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto normą nuosavybės teisių atkūrimo subjekto statusas suteikiamas asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ar tvarkos testamentu (naminiu testamentu) ar sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šios normos pagrindu teismams suteikta teisė nustatyti turinčius juridinę reikšmę faktus, kad nekilnojamasis turtas buvo perleistas minėtais būdais. V. J. turėtą žemę sutuoktinei O. J. neperleido nė vienu iš šioje normoje nurodytų būdų. Ji neperėmė vyro turėtų nuosavybės teisių, dėl to teismas nepagrįstai nustatė nuosavybės teisių perėmimo faktą. O. J. testamento buvimo faktas pareiškėjui A. L. nesukuria pagrindo pretenduoti atkurti nuosavybės teises. Dėl to pareiškimo dalis dėl O. J. ir A. L. subjektinių teisių atkurti nuosavybės teises į žemę atmestina. Pareiškėjui nesant subjektu atkurti nuosavybės teises į V. J. žemę, pastarojo asmens žemės nuosavybės įgijimo faktas ir pagrindas neturi juridinės reikšmės, todėl ši bylos dalis nutrauktina.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį, teisėtų lūkesčių principą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje buvo įrodinėjami ne paveldėjimo teisiniai santykiai, bet nustatinėjami juridinę reikšmę turintys faktai dėl nuosavybės teisių perėmimo bei žemės valdymo nuosavybės teise. Priešingai negu nurodyta teismo sprendime, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nenustatyta, kad nuosavybės teisių perėmėjai turi būti padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę ir tapę pretendentais. Teismas neteisingai sutapatino nuosavybės teisių perėmėjo ir pretendento ar įpėdinio sąvokas. Šios sąvokos netapačios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad būtina daryti skirtumą tarp CK įtvirtinto įpėdinių instituto ir nuosavybės teisių perėmėjo instituto. Nuosavybės teisių perėmėjai specialiojo įstatymo prasme suprantami tik kaip asmenys, nurodyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2002). V. J. sutuoktinė O. J. nepriklausomai nuo jos mirties datos atitinka nuosavybės teisių perėmėjos sąvoką, įtvirtintą Įstatymo 2 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus, jeigu sutuoktinį pergyvenusi O. J. mirė dar nepadavusi prašymo atkurti nuosavybę, tai reiškia, kad į jos teises į žemę galėtų pretenduoti tik testamentiniai įpėdiniai, teisme nustačius juridinį faktą dėl nuosavybės teisių perėjimo, o ne visi įpėdiniai, kaip jeigu ji būtų padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises nustatytu laiku, – tada būtų taikoma šios straipsnio 2 dalis.

Žemės nacionalizavimas nepanaikina O. J. nuosavybės teisių į sutuoktinio V. J. turėtą žemę perėmimo, tik reikia nustatyti teisme juridinį faktą (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tai patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime išdėstyti išaiškinimai. Įstatyme nustatyta galimybė jame nurodytiems nuosavybės teisių perėmėjams testamentu palikti žemę asmenims tuo metu, kai ši žemė dar buvo nacionalizuota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-918/2001, nuosavybės teisių perėmėjais laikė asmenis, kurie iš nacionalizuoto turto savininko pagal testamentą paveldėjo turtą ir mirė dar sovietmečiu bei paliko testamentu turtą asmenims, kurių testamentinis įpėdinis pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus buvo pripažintas pretendentu atkurti nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. J. sutuoktinę O. J. jo nuosavybės teisių perėmėja.

Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atmetė prašymą pripažinti faktą, kad pareiškėjas A. L. turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę pagal O. J. testamentą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą pareiškėjas yra asmuo, kuriam nuosavybės teisių perėmėja O. J. testamentu paliko visą savo turtą, nesvarbu, kur jis bebūtų ir iš ko susidėtų. Pareiškėjas atitinka pretendento sąvoką pagal Įstatymą.

Suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą nepriimtas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Buvęs žemės savininkas V. J.1937 m. perleido savo sūnui V. J. 6,16 ha žemės. Šią žemę V. J., V. s., valdė iki nacionalizacijos, vėliau buvo žemės naudotojas. Jis mirė 1982 m., visą jo turtą paveldėjo pagal įstatymą sutuoktinė O. J. Ji mirė 1988 m. ir testamentu visą savo turtą paliko pareiškėjui A. L. Jis palikimą – sodybą kaime – priėmė, joje gyvena iki šiol. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad O. J. buvo V. J., V. s., nuosavybės teisių perėmėja į žemę, o pareiškėjas A. L., kaip jos testamentinis įpėdinis, turi teisę atkurti nuosavybes teises į žemę. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad O. J. nebuvo V. J., V., nuosavybės teisių į žemę perėmėja, todėl pareiškėjas negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į žemę.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas bei nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neturi teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, yra pagrįsti.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą teisę į nuosavybės teisės atkūrimą turi asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šioje normoje vartojamą sąvoką „nuosavybės teisių perėmėjai“ būtina aiškinti atsižvelgiant į šio specialiojo įstatymo tikslus ir prasmę. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisės perėmėjo institutas skiriasi nuo Civiliniame kodekse įtvirtinto įpėdinių instituto. Nuosavybės teisių perėmėjai specialiojo įstatymo prasme suprantami tik kaip asmenys, nurodyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, jeigu jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šis asmuo galėjo būti ne tik pretendentas, bet ir nuosavybės teisių perėmėjas pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Jeigu nacionalizuoto turto mirusio savininko sutuoktinis pagal įstatymą perėmė nuosavybės teises, tai jam taikomas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas nuosavybės teisių perėmėjo statusas. Pilietis, kuriam nacionalizuoto turto mirusio savininko sutuoktinis – nuosavybės teisių perėmėjas pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, – testamentu paliko turtą, yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą aiškino taip, kad ši norma suteikia teisę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus priklausomai nuo turto perleidimo būdo – kai nekilnojamasis turtas buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ar tvarkos testamentu (naminiu testamentu) ar sutartimis. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai turtą paliko testamentu (nuosavybės teisių perėmėjai yra asmenys išvardyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose). Nuosavybės teisių perėmėjai neprivalėjo būti tik testamentiniai turto perėmėjai, nes specialiojo įstatymo nuostatose to neįtvirtinta. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisių perleidimas iš mirusio turto savininko vyksta testamento pagrindu, o šios dalies 3 punkte aptariami atvejai, kai turto savininkas mirė ir nepaliko testamento. Tokiais atvejais pretendentais mirusio savininko nuosavybei atkurti yra jo sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), jei šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Byloje nustatyta, kad nacionalizuoto turto savininkas V. J., V. s., mirė ir nepaliko testamento, jo turtą pagal įstatymą paveldėjo jį pergyvenusi sutuoktinė O. J., todėl ji pripažintina nuosavybės teisių perėmėja į V. J. V. s., nacionalizuotą turtą – 6,16 ha žemę. O. J., kaip nuosavybės teisių perėmėja, testamentu paliko turtą pareiškėjui A. L., kuris atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto keliamus reikalavimus ir gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Nors apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto, savo išvadas grindė formuojama teismų praktika, tačiau rėmėsi tik bendrais samprotavimais, o ne konkrečiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad mirusio savininko sutuoktinė galėjo tapti pretendente atkurti nuosavybės teises, tačiau ji mirė iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo priėmimo ir pretendente netapo, todėl ji nėra ir nuosavybės teisių perėmėja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks aiškinimas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų. Šiuo punktu nebuvo siekiama reglamentuoti mirusių pretendentų teisių perėmimą. Mirusių pretendentų teisių perėmimas reglamentuojamas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Tačiau šiuo atveju 2 dalies nuostatos netaikytinos, nes pretendento reikalavimus atitinkanti O. J. iki nuosavybės teisių atkūrimo pradžios jau buvo mirusi ir negalėjo išreikšti savo valios, t. y. paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ji testamentu paliko turtą A. L., kuris pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą savarankiškai įgyvendina teisę į nuosavybės teisių atkūrimą šios normos pagrindu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosavybės teisės perėmėjo teisiniam statusui nustatyti be pagrindo netaikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų nuostatų, todėl šias teisės normas pažeidė. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti apylinkės teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 14 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas