Dėl pripažinimo sąžininga įgijėja

Civilinė byla Nr. 3K-3-328/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

20.3.10; 41; 114.6; 114.9.2; 121.13

„(S)“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. bei atsakovų J. N. ir G. N. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. N. S. ieškinį atsakovams J. N., G. N., V. M., VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei atsakovės V. M. priešieškinį dėl pripažinimo sąžininga įgijėja, tretieji asmenys: V. K., A. D., E. D., A. B., B. D., S. D., B. Z., B. K., I. M., Kauno miesto 4-ojo notarų biuro notarė Virginija Jarienė, Kauno miesto 1-ojo notarų biuro notarė Rita Lugienė, Kauno apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Ieškovė T. N. S. nurodė, kad jos motina Z. M. pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiuo metu motina mirusi, ieškovė yra jos teisių perėmėja. Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 1208-v (1.31 punktu) atsakovei J. N. atkūrė nuosavybės teises į žemę ir suteikė neatlygintinai 0,187 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kai dar nebuvo išspręstas jos motinos prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę šioje vietoje atkūrimo natūra. Atsakovė J. N. 1998 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą perleido savo sūnui atsakovui G. N., o šis 1998 m. lapkričio 27 d. sutartimi žemės sklypą pardavė atsakovei V. M.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. balandžio 17 d. nutartimi panaikino Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 5 d. potvarkio Nr. 1208-v 1.31 punktą, taip pat žemės sklypo 1993 m. lapkričio 3 d. teisinę registraciją J. N. vardu. Kasacinis teismas konstatavo, kad Kauno miesto valdybos potvarkis, kuriuo atkurta nuosavybės teisė atsakovei J. N., priimtas pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą. Panaikinus atsakovės J. N. nuosavybės teisės į ginčijamą žemės sklypą atsiradimo pagrindą, turi būti pripažinti negaliojančiais žemės sklypo perleidimo sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Ieškovė taip pat nurodė, kad jos senelio J. D. nuosavybės teise valdytas žemės sklypas buvo nusavintas okupacinės valdžios, t. y. nustojo būti valdomas be savininko valios, todėl pagal 1964 m. CK 143 straipsnio 1 dalį šis sklypas gali būti išreikalautas iš bet kurio įgijėjo. Atsakovai G. N. ir V. M. nėra sąžiningi turto įgijėjai. Juos sieja giminystės ryšiai, jie negalėjo nežinoti, kad vyksta ginčas teisme dėl žemės sklypo. Ginčo žemės sklypo sutartys yra tariami sandoriai, nes jais atsakovai siekė apsunkinti sklypo grąžinimą teisėtam savininkui.

Ieškovė prašė: 1) pripažinti negaliojančia 0,187 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1998 m. rugpjūčio 13 d. J. N. ir G. N.; 2) pripažinti negaliojančia šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1998 m. lapkričio 27 d. G. N. ir V. M.; 3) panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją V. M. vardu.

Priešieškiniu atsakovė V. M. prašė pripažinti ją ginčo žemės sklypo sąžininga įgijėja. Ji nurodė, kad, sudarant 1998 m. lapkričio 27 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo jokių apribojimų ar draudimų disponuoti šiuo sklypu, taip pat ginčų teisme. Ji investavo į žemės sklypą lėšas, juo naudojasi, stato jame gyvenamąjį namą. Apie ieškovės pretenzijas ji sužinojo tik tada, kai buvo uždrausta vykdyti statybos darbus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančia 1998 m. rugpjūčio 13 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą J. N. ir G. N.; kitą ieškinio dalį atmetė; pripažino atsakovę V. M. sąžininga žemės sklypo įgijėja.

Teismas motyvavo, kad, panaikinus Kauno miesto valdybos potvarkio dalį, kuriuo atsakovei J. N. atkurta nuosavybės teisė į žemę ir suteiktas neatlygintinai ginčo žemės sklypas, buvo panaikinta ir jos teisė į šią žemę nuo pat potvarkio priėmimo momento. Kadangi atsakovė J. N. žemės sklypo pardavimo atsakovui G. N. metu nebuvo turto savininkė, tai 1998 m. rugpjūčio 13 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojanti, nes prieštarauja įstatymams (1964 m. CK 47, 59, 96 straipsniai). Atsakovai J. N. ir G. N. nenuginčijo CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintos artimųjų giminaičių nesąžiningumo prezumpcijos, ir tai yra taip pat pagrindas šį sandorį panaikinti. Dėl 1998 m. lapkričio 27 d. žemės sklypo perleidimo sandorio teismas nurodė, kad atsakovė V. M. nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo, kai šis sandoris buvo įregistruotas (1964 m. CK 149 straipsnis), todėl iš jos išreikalauti turtą, taikant restituciją, būtų galima tik vadovaujantis 2000 m. CK 4.95, 4.96, 4.97 straipsniais. Byloje nenustatyta, kad atsakovė V. M., sudarydama šį sandorį, elgėsi nesąžiningai. Sandorio sudarymo metu nebuvo jokių apribojimų ar draudimų disponuoti ginčo žemės sklypu. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė V. M. sandorio sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti apie vykstantį teisme ginčą dėl žemės sklypo. Byloje taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad žemės perleidimo sandoris buvo tariamas. Atsakovai G. N. ir V. M. nėra artimi giminaičiai, dėl to netaikytina CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Teismas konstatavo, kad atsakovė V. M. teisėtai ir sąžiningai įsigijo ginčo žemės sklypą, ji pripažintina sąžininga turto įgijėja.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės T. N. S. ir atsakovų J. N. bei G. N. apeliacinius skundus, 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atsakovė V. M. pripažinta žemės sklypo sąžininga įgijėja, ir 1998 m. lapkričio 27 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų V. M. ir G. N., panaikino; ieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo teisinės registracijos panaikinimo atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad žemės reformos tinkamas vykdymas yra priskirtinas prie viešojo intereso srities dalykų, dėl to teismas šioje byloje nėra saistomas apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija motyvavo, kad ginčas dėl žemės sklypo prasidėjo 1994 m., kai ieškovės motina I. M. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 5 d. potvarkio Nr.1208-v 1.31 punktą. Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė ieškovių N. T. S. ir V. K. ieškinį dėl šio potvarkio (sprendimas įsiteisėjo 1998 m. vasario 2 d.). Ieškovė T. N. S. 1998 m. birželio 25 d. padavė kasacinį skundą. Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. liepos 2 d. nutartimi panaikino areštą ginčo žemės sklypui. Atsakovė J. N. ginčo žemės sklypą pardavė savo sūnui G. N. 1998 m. rugpjūčio 13 d. Tuo metu atsakovas G. N. gyveno pas ją – Kauno rajone, (duomenys neskelbtini). Jis negalėjo nežinoti, kad žemės sklypo suteikimas J. N. yra ginčijamas teisme. Atsakovai J. N. ir G. N., sudarydami žemės perleidimo sandorį, buvo nesąžiningi. Šiuo sandoriu jie siekė apsunkinti nuosavybės teisių atkūrimą ieškovei, išsaugoti turimą žemės sklypą. Atsakovas G. N. 1998 m. lapkričio 27 d. ginčo žemės sklypą pardavė atsakovei V. M. už 42 000 Lt. Atsakovų J. N. ir G. N. 1998 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas perkamas už 41 738 Lt, tai rodo, kad žemės sklypas V. M. parduotas nepakėlus jo kainos. Atsakovas G. N. ir V. M. yra giminaičiai, bet ne artimi. Jie bendravo kaip giminaičiai (G. N. savo vardu įvedė V. M. telefoną). Atsakovė V. M. pagal išsilavinimą yra mokytoja, ji galėjo ir turėjo žinoti žemės sklypo įsigijimo aplinkybes, kad žemės suteikimas yra ginčijamas teisme. Atsakovė V. M. po žemės sklypo įsigijimo pradėjo gyvenamojo namo statybą. Ieškovė teigia, kad visais statybų reikalais rūpinasi buvęs atsakovės J. N. sutuoktinis. Nurodytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad atsakovai G. N. ir V. M. buvo sąžiningi sudarydami žemės sklypo sandorį. Ginčo sandoris naikintinas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

Teisėjų kolegija netenkino ieškovės reikalavimo panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją atsakovės V. M. vardu panaikinimo, nes teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Atsisakymai įregistruoti ar išregistruoti daiktines teise nagrinėjami išankstine ne teismo tvarka.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai J. N. ir G. N. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Jie nurodė šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 181 straipsnio 2 dalį, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 362 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl įrodymų pakankamumo civilinėje byloje Nr.3K-3-862/2002.

Kasacinis teismas, grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, 2005 m. birželio 15 d. nutartyje nurodė, kad byloje būtina nustatyti teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, į kurias nebuvo tinkamai atsižvelgta nagrinėjant bylą, t. y. į ginčo sutarčių sudarymo laiką bei J. N. ir G. N. gyvenamąją vietą. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Teisėjų kolegija nepagrįstai atsisakė apklausti atsakovų pakviestus liudytojus: G. E. M., M. Š. ir A. M.. Šie liudytojai būtų patvirtinę, kad atsakovas G. N. nuo 1994 m. negyveno kartu su motina J. N., jis 1999 m. sausio mėnesį persikėlė gyventi į Vilnių, dėl to ginčo žemės sklypas jam tapo nereikalingas. Teisėjų kolegija neturėjo teisės atsisakyti priimti naujų įrodymų (apklausti liudytojus), nes liudytojų apklausos būtinybė iškilo tik pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jų apklausa neužvilkintų bylos nagrinėjimo.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.26, 4.96 straipsnius, pažeidė CPK 178, 182, 185, 331 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos civilinėje byloje Nr.3K-3-862/2002.

Teisėjų kolegijos išvada dėl atsakovų nesąžiningumo padaryta neatsižvelgus į teisinę prezumpciją ir jos paneigimo galimybę, išvada nėra tinkamai motyvuota. Turto valdytojas laikomas sąžiningu įgijėju, kol neįrodyta priešingai. Nepaneigus turto įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos, negalima šio turto iš jo išreikalauti. Nuginčyti teisinę prezumpciją yra ieškovo pareiga. Ieškovė nenurodė jokių pagrįstų argumentų ir nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovų G. N. ir V. M. sąžiningumą. Teisėjų kolegija netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Sąžiningiems turto įgijėjams turi būti sudaryta galimybė apginti savo teisėtus interesus tinkamai ištyrus ir įvertinus visus įrodymus.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį. Teisėjų kolegija nepagrįstai išėjo už ieškovės apeliacinio skundo ribų ir pablogino atsakovų J. N. ir G. N. padėtį. Atsakovė J. N. pati turi būti pripažinta sąžininga turto įgijėja, nes, įsigydama žemės sklypą iš valstybės, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 5 d. potvarkio Nr. 1208-v 1.31 punktas bus vėliau panaikintas teisme. Teismo procesas dėl šio potvarkio punkto panaikinimo prasidėjo 1994 metais. Teismai visą laiką priimdavo atsakovei J. N. palankius sprendimus. Įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. vasario 2 d. sprendimui ir 1998 m. liepos 2 d. panaikinus areštą ginčo žemės sklypui, atsakovė J. N. nesitikėjo tolesnės bylos eigos, ji sąžiningai manė, jog yra teisėta žemės sklypo savininkė ir gali disponuoti juo savo nuožiūra.

4. Skundžiamoje teismo nutartyje nėra motyvų, kodėl naikinamas 1998 m. lapkričio 27 d. žemės sklypo sandoris, kodėl atmesti atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl 1998 m. rugpjūčio 13 d. sandorio galiojimo, nėra konstatuota pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų. Tai yra absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002.

Ginčo sandorių panaikinimu pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, nes: 1) sukeliama grandininė reakcija, dėl kurios atsiranda gerokai daugiau nepatogumų civilinių teisinių santykių sąžiningiems dalyviams, negu patirtų ieškovė, jei jai būtų suteiktas kitas žemės sklypas ekvivalentine natūra; 2) sklype esantis statinys sukeltų esminių nepatogumų, sprendžiant nepagrįsto ieškovės praturtėjimo ir žalos atlyginimo atsakovams klausimus; 3) neteisinga pripažinti G. N. nesąžiningu įgijėju, vien dėl to, kad jis deklaravo gyvenamąją vietą motinos adresu, nors realiai ten nuo 1994 metų negyveno; 4) neprotinga teigti, kad 1998 m. rugpjūčio 13 d. sandorio sudarymo metu atsakovai negalėjo nežinoti, jog 1998 m. spalio 8 d. sužinos apie kasacinį skundą, ir dėl to juos pripažinti nesąžiningais.

Kasaciniu skundu atsakovė V. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ji nurodė šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177, 197 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalį, 320 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos civilinėse bylose Nr.3K-3-147/2005, Nr. 3K-3-36/2004.

Teisėjų kolegija, pripažinusi atsakovę V. M. nesąžininga turto įgijėja, savo išvadas grindė ne įrodymais, o prielaidomis. Teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis apie bylos aplinkybes. Teismo nutartis iš esmės yra nemotyvuota. Teisėjų kolegija visiškai neįvertino rašytinių įrodymų, neanalizavo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, įrodymus įvertino keliais sakiniais. Teisėjų kolegija privalėjo pagrįsti, kokiais įrodymais yra paneigta kasatorės sąžiningumo prezumpcija. Byloje nenustatyta nė vienos iš CK 6.67 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurios preziumuotų kasatorės nesąžiningumą. Aplinkybė, kad ginčo sandorio kaina – nereali, nenuginčyta įstatymo leistinais įrodymais. Aplinkybė, kad kasatorė ir atsakovas G. N. yra giminaičiai, kad jie bendravo, nepagrindžia fakto, jog G. N. informavo ją apie galimas kitų asmenų teises į perleidžiamą turtą. Teisėjų kolegija, nurodydama, kad kasatorė pagal savo išsilavinimą galėjo sužinoti apie civilines bylas teisme, nepagrindė, kaip ji, būdama mokytoja, galėjo tai sužinoti. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdžiai matyti, kad ji apie pretendentų teisminius procesus nežinojo ir negalėjo žinoti.

2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos civilinėse bylose Nr.3K-3-898/2002, Nr. 3K-3-1118/2003, Nr. 3K-3-632/2004.

Aplinkybė, ar turto įgijėjas buvo sąžiningas, nustatoma pagal tai, ar įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu, iš registrų ir kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Įstatyme nenumatyta pareiga asmeniui ypatingais būdais rinkti informaciją apie kitą sandorio šalį, įtarinėti ir tikrinti jo veiksmus. Kasatorė, būdama atidi ir rūpestinga, sudarydama ginčo sandorį, paklausė atsakovo G. Nekrašo, ar šis neturi skolininkų ar kitų finansinių įsipareigojimų. Taip pat susipažino su VĮ Registų centro išduota turto pardavimo pažyma, iš kurios matyti, kad turtui nebuvo taikomi jokie draudimai juo disponuoti, turtas anksčiau nebuvo areštuotas. Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Kasatorė, būdama ne teisininkė, turėjo pagrindą pasitikėti valstybės įgaliotu asmeniu, tvirtinusiu sandorį, t. y. notaru. Demokratinėje visuomenėje ginami asmenų teisėti lūkesčiai, kad įgalioti vykdyti pareigas, susijusias su turto perleidimu, asmenys šias atliks tinkamai. Į teismo procesą trečiuoju asmeniu ji buvo įtraukta tik 1999 m. spalio 7 d., t. y. faktiškai po metų, kai tapo ginčo turto savininke. Ji, net ir būdama atidi ir rūpestinga ar turėdama pedagogės išsilavinimą, neturėjo ir negalėjo žinoti apie galimus teisminius procesus.

3. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs sandorį, kurio pagrindu kasatorė įgijo nuosavybės teises į ginčo turtą, negaliojančiu, netaikė restitucijos. Taip teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių apsaugą. CK 4.93 straipsnyje nustatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Teismas savo iniciatyva be jokio teisinio pagrindo atėmė iš kasatorės nuosavybę ir už ją net nekompensavo. Galima teigti, kad teismo nutartimi kasatorės turtas yra nusavintas.

Prisidėjime prie atsakovų J. N. ir G. N. kasacinio skundo atsakovė V. M. sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

Prisidėjime prie atsakovės V. M. kasacinio skundo atsakovai J. N. ir G. N. su kasacinio skundo argumentais sutinka iš dalies. Jie nesutinka su kasatorės prašymu palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepimu į atsakovų kasacinius skundus ieškovė prašo skundus atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visus kasacinio teismo 2005 m. birželio 15 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus, todėl nėra pagrindo naikinti teismo nutartį. CPK 314 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovų prašymas dėl naujų liudytojų apklausos neatitiko šių reikalavimų, todėl atsisakydamas juos apklausti apeliacinės instancijos teismas įstatymo nepažeidė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 181 straipsnio 2 dalies, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Civilinio proceso kodekso nuostatų pažeidimai yra pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka, jeigu jis turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priiminėti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį. Pagal jo 2 dalį teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybė, galinti būti pagrindu atsisakyti priimti įrodymus, nėra vienintelis atsisakymo priimti įrodymus atvejis. Prašymas dėl papildomų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme gali būti atmestas ne vien tuo pagrindu, kad įrodymai pateikiami per vėlai ir tai užvilkins bylos nagrinėjimą, t. y. dėl nesąžiningo procesinio elgesio. Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos teismas turi įvertinti ir kitas aplinkybes, pvz., ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir kt. Darant išvadą, ar yra CPK 181 straipsnio 2 dalies nuostatos pažeidimas, reikia įvertinti ne tik tai, kada iškilo būtinumas pateikti liudytojų parodymus kaip papildomą įrodymų šaltinį, bet ir paminėtas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad oficialiais dokumentais nustatyta atsakovo G. N. gyvenamoji vieta. Tokiu atveju taikomas draudimas, nurodytas CPK 197 straipsnio 2 dalyje, remiantis liudytojų parodymais šiai aplinkybei nustatyti.

Kasaciniame skunde dėl liudytojų apklausos nurodoma, kad jie aiškintų apie atsakovo G. N. persikėlimą gyventi į Vilnių 1999 metais. Byloje ginčijami sandoriai sudaryti 1998 m., todėl numatomi gauti įrodomieji duomenys nėra susiję su tiriamomis aplinkybėmis ir neatitinka CPK 180 straipsnio.

CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Ši nuostata yra dėl tų faktinių aplinkybių, kurie teismo yra priimti į bylą, bet atmetami, kaip nepatvirtinantys asmens nurodinėjamų aplinkybių (pvz., dėl nekonkretumo, prieštaringumo, neaiškios liudytojų žinių kilmės, subjektyvumo, esminių procesinių pažeidimų, padarytų juos renkant). Jeigu teismas atsisako priimti įrodymus teismo posėdžio metu, tai jis išsprendžia motyvuota teismo nutartimi. Ji įrašoma į protokolą ir yra neskundžiama. Argumentai dėl netinkamo prašymo išsprendimo gali būti panaudoti skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį (CPK 334 straipsnio 3 dalis). Be abejonės, atsisakymas priimti įrodymą turi būti motyvuojamas (CPK 181 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole yra įrašas, kad prašymas apklausti liudytojus atmetamas, bet jis nemotyvuotas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pažeista CPK 181 straipsnio 1 dalis, bet, atsižvelgdama į CPK 180, 197 straipsnius, kad išvardytus liudytojus apklausti teisme nebuvo pagrindo, nes jų parodymais iš dalies buvo ketinama įrodinėti su byla nesusijusias aplinkybes bei tas, kurias patvirtina oficialūs įrodymai, teisėjų kolegija nevertina šio pažeidimo kaip turėjusio įtakos teismo nutarties priėmimui.

CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, yra privalomi kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai. Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu, todėl ir jo išaiškinimai pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį suprantami kaip išaiškinimai teisės taikymo ir aiškinimo klausimais.

Kasacinės instancijos teismas neduoda nurodymų apklausti liudytojus ar konkrečius asmenis kaip liudytojus, o jeigu reikia ištirti bylos aplinkybes pagal kasacinio teismo išaiškinimą, tai jis negali būti suprantamas taip, kad tos aplinkybės gali būti tiriamos nesilaikant įstatymų nustatytos įrodymų pateikimo ir priėmimo tvarkos. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl procesinių pažeidimų kaip pagrindų kasacijai.

Dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos

Civilinėje teisėje galioja bendras sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu (pvz., preziumuojamas skolininko nesąžiningumas actio Pauliana atveju pagal CK 6.67 straipsnio atvejus, skolininko kaltė taikant civilinę atsakomybę – pagal CK 6.248 straipsnį). Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas. Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 straipsnis). Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija. CK 4.26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl asmens sąžiningumo gali būti įrodoma kitaip.

Nagrinėjamoje byloje pirmiau nurodytoms nuostatoms nenusižengta, nes ieškovas teikė įrodymus apie skolininko – turto valdytojo – nesąžiningumą, teismas turėjo teisę nustatyti sklypo įgijėjo nesąžiningumą, nes – tai nuginčijamoji prezumpcija. Ar konkrečiu atveju turto įgijėjas ir valdytojas yra sąžiningas, yra konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių, t. y. fakto, klausimas. Teisės klausimas būtų – kokie teisiniai reikalavimai yra keliami asmens sąžiningumui apskritai ir konkretaus įgijėjo atveju.

Jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti, pvz., tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį). Arba tai gali būti atvejis, kai pretendentas į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą konkrečiame sklype žino ar turi žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą. Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis. Dėl to įgijėjo nesąžiningumas gali būti nustatytas įgyjant teisių į turtą, kuriam įgyti nėra nustatyta perleidimo apribojimų ar suvaržymų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. N. ir V. M. yra nesąžiningi, todėl atmetami argumentai dėl sąžiningo įgijėjo teisių gynimo. Šie asmenys nėra sąžiningi įgijėjai ir jiems pirmiau nurodytos nuostatos netaikomos.

Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo

CPK 320 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Jas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Kasacinio skundo motyvai dėl šios dalies siejami su faktiniu atsakovės J. N. sąžiningumu dviejose situacijose: 1) įgyjant nuosavybės teises į žemės sklypą ir 2) perleidžiant nuosavybės teises į šį sklypą atsakovui G. N.

Atsakovės J. N. teisių ir pareigų klausimas įgyjant ginčo žemės sklypą nuosavybėn yra išnagrinėtas ir galutinės teisės išvados padarytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-267 T. N. S. ir kt. prieš Kauno m. savivaldybės valdybą ir kt., kategorija 19.3. Toje byloje panaikintas administracinis aktas, kuriuo atsakovei buvo atkurta nuosavybės teisė ir neatlygintinai suteiktas ginčo žemės sklypas, panaikinta jo teisinė registracija. Teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėtoje byloje buvo įrodyta, kad suteikiant žemės sklypą buvo pažeista esminė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – žemės sugrąžinimo natūra principas. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės J. N. sąžiningumo įgyjant žemės sklypą aplinkybės jau buvo išnagrinėtos, teisiškai įvertintos kitoje civilinėje byloje ir nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negalėjo būti apeliacinio nagrinėjimo dalyku (CPK 279 straipsnis 4 dalis). Atitinkamai dėl šios dalies CPK 320 straipsnis netaikomas, jis nėra pažeistas.

Minėta, kad asmens nesąžiningumas nesiejamas vien tik su įstatymų pažeidimais ar kalte. Atsakovė J. N. dalyvavo nagrinėjant minėtą ankstesnę bylą. Nors žemės sklypo perleidimo sutartis buvo sudaryta įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nutarčiai, nors nebuvo teismo paskirtų apribojimų disponuoti ginčo sklypu, bet, esant dar neišnaudotai galimybei paduoti byloje kasacinį skundą, turtą perleidžiantis asmuo negali vadovautis nuostata, kad dėl ginčo žemės sklypo nėra teisminių ginčų. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo 1998 m. rugpjūčio 13 d. sutartyje nurodyta, kad nėra teisminių ginčų dėl žemės sklypo, bet tai neatitinka šio kasacinio teismo aiškinimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentas dėl turto perleidėjo sąžiningo informavimo apie visas aplinkybes, susijusias su parduodamu turtu, yra nepagrįsti. Kasacinio skundo motyvas iš esmės nepagrįstas ir atmetamas.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo

CPK 329 straipsnis 2 dalis 4 punktas taikomas, jeigu teismo nutartis yra be motyvų. Jis gali būti taikomas ir tada, jei nors vieno reikalavimo dalyje iš esmės nėra motyvų. Bet ši nuostata netaikytina, jei teismo nutarties motyvai yra neišsamūs ar klaidingi.

Teisėjų kolegija iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies turinio daro išvadą, kad nutartyje yra pateiktos teismo padarytos faktinės ir teisinės išvados dėl 1998 m. lapkričio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties. Faktinių pagrindų konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą kolegija nenustatė.

Dėl CK 1.5 straipsnio pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos

Kasacinio skundo argumentai dėl šios dalies yra faktiniai, bet ne teisiniai. Kiek jie susiję su teisės aspektais turto įgijėjo ir valdytojo sąžiningumui nustatyti, teisėjų kolegija jau pasisakė. Pažymėtina, kad šioje byloje 2005 m. birželio 15 d. priimtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateikti teisiniai kriterijai, formuojami kasacinio teismo, į kuriuos atsižvelgiama, kai sprendžiamas įgijėjo turto pagal pirkimo–pardavimo sutartį sąžiningumo klausimas. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad turi būti atsižvelgiama į sutarčių sudarymo laiką, šalių gyvenamąją vietą, giminystės ryšius, įgijėjo veiksmus po sutarties sudarymo bei vadovaujamasi CK 1.5 straipsnyje nurodytais principais. Apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų laikėsi, todėl pastarasis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Dėl CPK 177, 197 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies, 320 straipsnio pažeidimo

Nurodytų procesinės teisės normų pažeidimai siejami su atsakovės V. M. sąžiningumo nustatymu. Konkretaus asmens sąžiningumas tam tikroje situacijoje yra fakto klausimas. Teisės klausimu gali būti įstatymo nustatyti ar teismo formuojami tai situacijai taikomi kriterijai. CK 6.67 straipsnis nustato sąžiningumo prezumpcijos išimtis. Asmens nesąžiningumui įrodyti gali būti nustatomos ir kitos aplinkybės, ne tik nurodytos CK 6.67 straipsnyje, todėl šis kasacinio skundo argumentas atmetamas. Dėl šalių giminystės, tarpusavio santykių, sandorio šalies veiksmų po sutarties sudarymo kaip kriterijų, pagal kuriuos gali būti sprendžiama dėl įgijėjo sąžiningumo, pasisakė išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje nutartyje, todėl nukrypimo nuo teismų praktikos ar įstatymo pažeidimo argumentai atmetami.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje yra pažymėjusi, kad asmens nesąžiningumas nebūtinai siejamas su jo kaltumu ar įstatymų pažeidimu. Tai siejama su žinojimu, galėjimu žinoti ir nežinojimu apie tam tikras aplinkybes. Jeigu dėl perleidžiamo turto dar nesibaigė teismo procesai (šiuo atveju dar nebuvo išnaudotos kasacijos galimybės), o asmuo turėjo galimybę apie teismo ginčus žinoti, tai šio fakto pakanka laikyti jį nesąžiningu – veikiančiu su rizika gauti daiktą, dėl kurio vyksta ginčai teisme. Rizika reiškiasi tuo, kad daiktas gali būti išreikalautas dėl teismo sprendimo vykdymo. Jei asmuo žino apie teisminius ginčus, tai reiškia, kad jis protingai prisiima nepalankaus teismo sprendimo ir jo pasekmių riziką – galimą daikto išreikalavimą. Byloje nustatytas faktas, kad atsakovė galėjo žinoti apie teismo procesus. Teisinės nuostatos, susijusios su sąžiningo įgijėjo nustatymu, nebuvo pažeistos nei fakto nustatymu, nei jo teisiniu įvertinimu dėl pasekmių asmens teisėms ir pareigoms.

Dėl restitucijos taikymo

Jeigu sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai turi būti taikoma restitucija. Restitucijos netaikymas galimas išimtiniais atvejais (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Teismas nepasisakė dėl restitucijos taikymo žemės sklypui ir pinigų mokėjimui, o dėl teisinės registracijos panaikinimo reikalavimą atmetė, nes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, teisinė registracija turi būti vykdoma pateikus dokumentus.

Byloje neįrodytos išimtinės aplinkybės, kad restitucija netaikoma, todėl teismas ją turėjo taikyti savo iniciatyva (ex officio). Reikalavimas taikyti restituciją pripažinus sandorį negaliojančiu nėra savarankiškas, todėl atskirai gali būti nepareikštas. Jeigu yra prašymas ieškinyje pripažinti negaliojančiu sandorį, tai teismas, kuris patenkino reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą (CK 6.145 straipsnis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) taikyti ją ar ne; 2) jeigu taikyti, tai kokiu būdu – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Kadangi teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais, dėl restitucijos nesvarstė, tai materialinės teisės norma yra pažeista. Tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir priimti naują sprendimą dėl restitucijos taikymo. Ji apimtų ir teismo nutarties dalį dėl teisinės registracijos panaikinimo.

Ginčo sandoriai buvo sudaryti galiojant 1964 m. CK, pagal kurio 149 straipsnį teisinė registracija buvo vienas iš juridinių pagrindų nuosavybės teisei iš sandorio atsirasti. Į tai neatsižvelgta svarstant dėl teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija įvertina, kad priimtas teismo dokumentas turi būti su aiškiomis išvadomis ir neturi kelti šalims ginčų ir abejonių. Turi būti pasisakoma, kam restitucijos pagrindu perduodamas žemės sklypas ir sandoriuose nurodyti pinigai. Žemės sklypas, įvertinant, kad pripažinti negaliojančiais sandoriai (tarp jų ir administracinis aktas), turi būti grąžintas valstybei valdyti, o sandoriuose nurodytos pinigų sumos grąžintos juos perdavusiems asmenims.

Nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis pakeičiama dėl materialinės teisės normų pažeidimo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 0,187 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos panaikinimo ir šį ieškinio reikalavimą patenkinti.

Panaikinti 0,187 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją VĮ Registrų centras Kauno filiale V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)), gyvenančios adresu (duomenys neskelbtini), vardu.

Taikyti restituciją ir grąžinti valstybei valdymui 0,187 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo G. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 42 000 (keturiasdešimt du tūkstančius) Lt; priteisti iš atsakovės J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui G. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 41 738 (keturiasdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt aštuonis) Lt.

Kitas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas