Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į pirmesnį darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės kompensacijos ir neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo

Civilinė byla Nr.3K-3-333/2006 Procesinio sprendimo kategorija 11.9.6; 11.10;

12.7; 23 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovui AB „Kauno energija“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į pirmesnį darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės kompensacijos ir neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. V. nurodė, kad pas atsakovą AB „Kauno energija“ dirbo nuo 1992 m. sausio 27 d., paskutiniuoju metu – atsakovo filialo „Kauno šilumos tinklai“ Šilumos (perdavimo) tinklų eksploatavimo taryboje vyresniuoju inžinieriumi. 2004 m. spalio 25 d. jis buvo supažindintas su atsakovo filialo „Kauno šilumos tinklai“ direktoriaus 2004 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. P-152 „Dėl G. V. atleidimo iš darbo datos nukėlimo“, kuriuo buvo nukelta 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. P-151 nustatyta jo atleidimo iš darbo data iki 2004 m. spalio 28 d., o 2004 m. spalio 8 d. įsakymas Nr. 151 pripažintas netekusiu galios. Ieškovo teigimu, jo atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu dėl atleidimo iš darbo tvarkos nesilaikymo bei materialinių darbo teisės normų pažeidimų. Atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo atleisti jį iš darbo, nes pats 2004 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. P-152 panaikino 2004 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 151, kuriuo jis buvo atleistas iš darbo pagal LR DK 129 straipsnį. Be to, atsakovas, atleisdamas jį iš darbo, rėmėsi neteisėtu profesinės sąjungos sutikimu, nes profesinės sąjungos komiteto 2004 m. liepos 28 d. posėdyje, kuriame buvo nutarta duoti sutikimą atleisti jį iš darbo, nebuvo profesinės sąjungos komiteto narių kvorumo. Atsakovas tinkamai neįspėjo jo apie numatomą atleidimą iš darbo, nes 2004 m. birželio 14 d. įspėjimas Nr. 3-028-176 jam nebuvo įteiktas. 2004 m. spalio 28 d. jis (ieškovas) prašė atsakovo suteikti jam visas neišnaudotas atostogas bei atitinkamai nukelti atleidimo iš darbo datą, tačiau atsakovas į šį jo prašymą neatsižvelgė, atostogų nesuteikė (ką patvirtina atsakovo 2004 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. 7-08-3423, iš kurio matyti, kad jam buvo sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas) ir atleidimo iš darbo datos nenukėlė, todėl ir dėl to jo atleidimas iš darbo nuo 2004 m. spalio 28 d. yra neteisėtas. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad struktūriniai pertvarkymai atsakovo bendrovei būtini, taigi – atleido jį iš darbo nesant svarbių priežasčių (LR DK 129 straipsnis). LR DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato jam (ieškovui), turinčiam atsakovo bendrovėje ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą, pirmenybės teisę būti paliktam dirbti pas atsakovą, tačiau atsakovas į šią jo teisę neatsižvelgė. Atsakovas nepasiūlė jam kito darbo bendrovėje, nors toks darbas buvo. Ieškovo manymu, atsakovas, atleisdamas jį iš darbo, susidorojo su juo už kritiką. Be to, atsakovas jo atleidimo iš darbo dieną pilnai su juo neatsiskaitė. Laikotarpiu nuo 2001 m. gruodžio 23 d. iki 2002 m. gruodžio 29 d. pagal darbdavio nustatytus grafikus jis (ieškovas) 17 parų budėjo namuose, tačiau už šiuos budėjimus jam nebuvo suteiktos nei laisvos dienos, nei atsiskaityta, todėl iš atsakovo priteistina 1377,17 Lt vidutinio darbo užmokesčio (LR DK 141 straipsnis). Pagal LR DK 130 straipsnio 3 dalį darbdavys turi duoti darbuotojui per įspėjimo laikotarpį laisvo nuo darbo laiko (trunkančio ne mažiau nei dešimt procentų darbo laiko normos, tekančios darbuotojui per įspėjimo laikotarpį) naujo darbo paieškoms. Toks laikas jam (ieškovui) nebuvo suteiktas, todėl už šį laiką, kuris per 2 mėnesius būtų trukęs 4 dienas, atsakovas turi sumokėti 324,04 Lt vidutinio darbo užmokesčio. Atsakovas taip pat nesumokėjo jam 162,02 Lt atlyginimo už 2004 m. rugsėjo 24 ir 27 dienas, kuriomis jis (ieškovas) dirbo. Be to, atsakovas, 2004 m. spalio 19 d. įsakymu nukėlęs jo (ieškovo) atleidimo iš darbo datą iki 2004 m. spalio 28 d., šią dieną privalėjo išmokėti jam priklausančią 10 353,06 Lt išeitinę išmoką (LR DK 140 straipsnis), tačiau to nepadarė. 2004 m. spalio 8 d. jam (ieškovui) pervestos lėšos negali būti laikomos išeitine išmoka, kadangi po to jis dirbo pas atsakovą dar 20 dienų. Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo AB „Kauno energija“ filialo „Kauno šilumos tinklai“ vyresniojo inžinieriaus pareigų nuo 2004 m. spalio 28 d. pagal LR DK 129 straipsnį neteisėtu ir grąžinti jį į pirmesnį darbą; 2) priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti jam iš atsakovo 10 353,06 Lt dydžio išeitinę kompensaciją; 4) priteisti jam iš atsakovo 1863,23 Lt nesumokėto darbo užmokesčio: 1377,17 Lt už darbą poilsio ir švenčių dienomis, 324,04 Lt už nesuteiktą laisvą nuo darbo laiką naujo darbo paieškoms bei 162,02 Lt už darbą 2004 m. rugsėjo 24 ir 27 dienomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino. Pripažino ieškovo G. V. atleidimą iš darbo AB „Kauno energija“ nuo 2004 m. spalio 28 d. pagal LR DK 129 straipsnį neteisėtu, į darbą negrąžino ir nurodė laikyti jį atleistu iš darbo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Priteisė ieškovui G. V. iš atsakovo AB „Kauno energija“ vidutinį darbo užmokestį (1725,51 Lt) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2004 m. spalio 28 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kitą ieškinio dalį atmetė. Atsižvelgęs į atsakovo paaiškinimus, kodėl buvo būtina tvirtinti naują bendrovės valdymo ir darbo organizavimo struktūrą bei mažinti darbuotojų skaičių bendrovėje (ko pasėkoje, sumažinus darbuotojų skaičių atsakovo bendrovės filiale „Kauno šilumos tinklai“, kuriame dirbo ieškovas, buvo panaikinta ieškovo – šio filialo Šilumos (perdavimo) tinklų eksploatavimo tarnybos vyresniojo inžinieriaus – pareigybė), teismas, laikydamas, kad atsakovas turi teisę siekti efektyvaus įmonės valdymo bei išteklių panaudojimo ir šiuo tikslu mažinti darbuotojų skaičių, pripažino, jog atsakovas ieškovo atleidimo iš darbo procedūrą pradėjo esant svarbioms aplinkybėms. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas buvo tinkamai įspėtas apie numatomą atleidimą. Kauno šilumos tinklų darbuotojų profesinės sąjungos komitetas 2004 m. liepos 28 d. nutarė duoti sutikimą atleisti ieškovą iš darbo pagal LR DK 129 straipsnį ir atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, galėjo vadovautis šiuo profesinės sąjungos komiteto nutarimu. Atsakovas per įspėjimo laikotarpį siūlė ieškovui bendrovėje buvusias laisvas 7 darbo vietas, tačiau ieškovas šiais pasiūlymais nepasinaudojo. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas, patvirtindamas naują bendrovės valdymo ir darbo organizavimo struktūrą, turėjusią pradėti veikti nuo 2004 m. rugsėjo 1 d., ne tik panaikino dalį savo filialų, keitė kelių tarnybų ir darbuotojų pareigybių pavadinimus, bet ir sukūrė naujas tarnybas, departamentus bei darbuotojų pareigybes, teismas laikė, jog dėl šių priežasčių atsakovas privalėjo išsiaiškinti, kurie iš atleidžiamų darbuotojų (taip pat ir ieškovas) turėjo pirmenybės teisę užimti naujai sukurtas darbo vietas (LR DK 135 straipsnis). Nustatęs, kad atleidžiamų darbuotojų pirmenybės teisės likti darbe atsakovas iš esmės nesvarstė, kad atsakovas turėjo galimybę siūlyti ieškovui ir kitas laisvas darbo vietas, tačiau jų nepasiūlė ir priėmė į jas naujus darbuotojus, teismas darė išvadą, kad atsakovas, nesilaikęs LR DK 135 straipsnio reikalavimo, šiurkščiai pažeidė ieškovo atleidimo iš darbo procedūrą, todėl jo atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu (LR DK 130 straipsnis). Atmesdamas ieškovo reikalavimą grąžinti jį į pirmesnį darbą, teismas atsižvelgė į tai, kad, patvirtinus naują atsakovo bendrovės valdymo ir darbo organizavimo struktūrą bei naują pareigybių sąrašą, nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. ieškovo darbo vieta ir pareigos neišliko, taip pat į tai, kad atsakovas siūlė ieškovui baigti bylą taikos sutartimi, grįžti į darbą ir užimti turimas laisvas darbo vietas, tačiau ieškovas šiais pasiūlymais nesusidomėjo, bei darė išvadą, kad dėl organizacinių ar panašių priežasčių ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (LR DK 297 straipsnio 4 dalis, CPK 418 straipsnis). Nustatęs, kad 2004 m. spalio 8 d. atsakovas jau buvo pervedęs į ieškovo sąskaitą banke 6847,84 Lt sumą, kurią sudarė šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (6719,27 Lt) ir 128,57 Lt atlyginimo už 0,7 darbo dienos neišnaudotų kasmetinių atostogų, teismas laikė, jog atsakovas išmokėjo ieškovui apskaičiuotą šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 10 693,30 Lt, kuri, išskaičiavus mokesčius, buvo 6719,27 Lt, išeitinę išmoką (LR DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktas), todėl ieškovo reikalavimą dėl išeitinės išmokos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti jam 324,04 Lt darbo užmokesčio už 4 laisvas dienas, atsakovo jam nesuteiktas naujo darbo paieškai, teismas atsižvelgė į tai, kad laisvas laikas naujo darbo paieškoms ieškovui turėjo būti suteiktas jo įspėjimo laikotarpiu, t. y. nuo 2004 m. birželio 16 d. iki 2004 m. rugpjūčio 16 d. (LR DK 130 straipsnio 3 dalis), tačiau tuo metu ieškovas tokio laiko neprašė, be to, dėl tokio laiko suteikimo šalys nesitarė. 2004 m. spalio 19 d. prašymu ieškovas prašė atsakovo suteikti jam laisvo laiko naujo darbo paieškoms, tačiau tuo metu ieškovas atostogavo, o 2004 m. spalio 28 d. grįžęs į darbą, buvo atleistas. Atsižvelgęs į tai, kad nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. ieškovo darbo vieta ir pareigos neišliko, kad ieškovas nepaaiškino, iš ko jis gavo nurodymus atlikti konkrečius darbus ir kokie tai buvo darbai, taip pat į tai, kad atsakovas ieškovo prašymu teisėtai suteikė pastarajam priklausančias atostogas ir išmokėjo jam už 2004 m. rugsėjo 24 d. ir 2004 m. rugsėjo 27 d. atostoginius, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir ieškovo reikalavimą dėl 162,02 Lt darbo užmokesčio už darbą 2004 m. rugsėjo 24 ir 27 dienomis priteisimo. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo 1377,17 Lt darbo užmokesčio už budėjimą namuose poilsio ir švenčių dienomis (viso – 17 parų), teismas nustatė, kad ieškovas atsakovo prašymu geranoriškai sutiko budėti nurodytomis dienomis namuose ir, esant reikalui, būti iškviestas į darbą, atsakovo įsakymų dėl ieškovo privalomo budėjimo šiomis dienomis ir įsipareigojimo apmokėti už budėjimo laiką, ieškovas nepateikė, o atsakovas teigė, kad tokių įsakymų ir nebuvo. Teismas laikė, jog ieškovo pateikti budėjimo grafikai, iš kurių nematyti, nei dėl kokių priežasčių darbuotojai turėjo budėti namuose, nei kad šie grafikai buvo nustatyti su darbdavio žinia, neturi juridinės galios, o atsakovas neprivalo apmokėti budėjimo namuose poilsio ir švenčių dienomis ne pagal jo patvirtintą grafiką. Atmesdamas šį ieškovo reikalavimą, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas, žinodamas, jog atsakovas nesumokėjo jam atlyginimo už budėjimą 2001 m. gruodžio 23-26, 30, 31 d.d. bei 2002 m. sausio 1 d., ir toliau sutikdavo be atlyginimo budėti namuose poilsio ir švenčių dienomis ir nereikalavo, kad jo darbas būtų apmokėtas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nesutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentu dėl nepagrįsto alternatyvaus teisių gynimo būdo taikymo, teisėjų kolegija nurodė, jog AB „Kauno energija“ filialas „Kauno šilumos tinklai“ yra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, todėl grąžinti ieškovą į pirmesnį darbą dėl organizacinių priežasčių nėra galimybės (LR DK 297 straipsnio 4 dalis). Be to, ieškovo prierašai įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo ir įsakyme dėl atleidimo iš darbo, ieškovo veiksmai gavus pasiūlymą dėl kito darbo ir kiti byloje esantys ieškovo raštai atsakovui, kolegijos nuomone, rodo, kad ieškovo ir atsakovo santykiai yra konfliktiški, todėl yra pagrindas manyti, kad ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Laikydama, kad ieškovo sutikimas atvykti į darbą avarijos grėsmės atveju negali būti vertinamas kaip privalomas budėjimas, suteikiantis teisę darbuotojui gauti darbo užmokestį, kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai atmetus ieškovo reikalavimą dėl apmokėjimo už 17 parų budėjimą namuose. Atmesdama ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl darbo užmokesčio už darbą 2004 m. rugsėjo 24 ir 27 dienomis priteisimo, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo dėl šio ieškovo reikalavimo išdėstytais motyvais, kad nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. ieškovo darbo vietos neliko, už minėtas dienas ieškovui buvo išmokėti atostoginiai, tomis dienomis jam nebuvo pavesta atlikti kokius nors darbus. Laikydama, jog aplinkybės, kad 6719,27 Lt sumą (kurios gavimo ieškovas neneigia) atsakovas mokėjimo dokumente pavadino darbo užmokesčiu, o ne išeitine išmoka, kad ji yra išmokėta 2004 m. spalio 8 d., o ne atleidimo iš darbo dieną, nėra reikšmingos, atsižvelgusi į tai, kad atsakovas ieškovui darbo užmokesčio nebuvo skolingas, kolegija sprendė, jog faktiškai ši suma yra ieškovui išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Nustačiusi, kad tuo metu, t. y. 2004 m. rugsėjo 19 d., kai ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą dėl laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms suteikimo, ieškovas atostogavo, o pasibaigus atostogoms, buvo atleistas iš darbo, kolegija laikė, jog pagal šį prašymą laisvas laikas naujo darbo paieškoms negalėjo būti suteiktas, todėl, ieškovui nepateikus įrodymų, jog anksčiau kreipėsi į atsakovą dėl tokio laiko suteikimo, jo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už nesuteiktas laisvas dienas naujo darbo paieškoms priteisimo atmestas pagrįstai.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas G. V. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį iš dalies panaikinti ir dėl grąžinimo į darbą, išeitinės kompensacijos bei neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo priimti naują sprendimą: grąžinti jį į pirmesnį darbą ir priteisti jam iš atsakovo 10 353,06 Lt išeitinę kompensaciją bei 1863,23 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė LR DK 297 straipsnio 4 dalies ir CPK 417, 418 straipsnių nuostatas, todėl nepagrįstai atsisakė grąžinti ieškovą į pirmesnį darbą. Panaikinus atsakovo filialą „Kauno šilumos tinklai“, visas šio filialo teises ir pareigas, tuo pačiu – ir įsipareigojimus darbuotojams (LR DK 138 straipsnis) perėmė atsakovas, kuris tiek atleidimo iš darbo dieną, tiek bylos nagrinėjimo metu turėjo laisvų darbo vietų, todėl filialo panaikinimas negalėjo būti vertinamas kaip organizacinė ar pan. priežastis, dėl kurios ieškovas negalėjo būti grąžintas į pirmesnį darbą. Darbuotojo gynimasis teisinėmis priemonėmis nuo darbdavio neteisėtų veiksmų negali būti vertinamas kaip įrodymas sprendžiant apie darbuotojo asmenines savybes ir temperamentą (LR DK 129 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu šalims nepavyko susitarti dėl taikos sutarties, taip pat negali būti vertinama kaip organizacinė ar pan. priežastis, dėl kurių ieškovui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo pritaikymas šiuo atveju iš esmės pažeidžia jo (kasatoriaus teises), nes dėl amžiaus, sveikatos būklės, įmonėje įgytos specialios kvalifikacijos jis yra bedarbis.

2. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio už budėjimą namuose švenčių ir poilsio dienomis priteisimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. K. su AB banku „NORD/LB Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-449/2005, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatoriaus teigimu, jo veiksmai visiškai atitiko minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuluotus budėjimo pagal pavedimą požymius. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad budėjimo grafikai buvo ir kad ieškovas budėjo, tačiau laikė, jog grafikai neturi juridinės galios, nes juose nenurodytos budėjimo namuose priežastys. Kasatoriaus teigimu, netinkamas grafikų įforminimas yra darbdavio, o ne darbuotojo reikalas, todėl negali būti pagrindas atsisakyti mokėti darbuotojui darbo užmokestį

3. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio už darbą 2004 m. rugsėjo 24 ir 27 dienomis priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė LR DK 186 straipsnio ir CK 1.118 straipsnio nuostatas. 2004 m. rugsėjo 24 d. ieškovas grįžo iš atostogų į darbą ir tik 2004 m. rugsėjo 27 d. jis buvo supažindintas su įsakymu, kad jam nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. yra suteikiamos atostogos. Pagal CK 1.118 straipsnį individualaus teisės akto terminas prasideda sekančią dieną po supažindinimo su juo dienos, todėl 2004 m. rugsėji 24 d. įsakymas, su kuriuo ieškovas buvo supažindintas 2004 m. rugsėjo 27 d., įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 28 d. Kasatoriaus teigimu, 2004 m. rugsėjo 24 ir 27 dienas jis praleido darbe, dirbo įprastą darbą, todėl darbdavys privalo už jas atsiskaityti. Tai, kad už tas dienas buvo išmokėti atostoginiai, nors darbuotojas dirbo, nereiškia, kad su atleidžiamu darbuotoju buvo atsiskaityta tinkamai.

4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė LR DK 130 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai atsisakė patenkinti ieškovo reikalavimą dėl atlyginimo už nesuteiktas laisvas dienas naujo darbo paieškai priteisimo. Minėta įstatymo norma numato pareigą darbdaviui duoti ne mažiau kaip dešimt procentų darbo laiko normos laisvo laiko naujo darbo paieškoms. Šis laikas suteikiamas šalių sutarta valia. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad kokiu nors būdu rodė iniciatyvą įgyvendinti šią pareigą, nes būtent darbdavys, kuris organizuoja darbą, geriausiai žino, kada toks laikas gali būti suteiktas. Darbuotojas vienašališkai laisvo laiko naujo darbo paieškoms pasirinkti negali, todėl darbdavys, neįvykdęs LR DK 130 straipsnyje numatytos pareigos, privalo atlyginti darbuotojui už nesuteiktą tokį laiką.

5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė LR DK 224 straipsnį, todėl nepagrįstai nepatenkino ieškovo reikalavimo dėl išeitinės išmokos priteisimo. Pagal LR DK 140 straipsnį išeitinė išmoka turi būti išmokėta darbuotojui jo atleidimo dieną, todėl prieš 20 dienų iki atleidimo ieškovui sumokėtas darbo užmokestis negali būti laikomas išeitine išmoka. Kasatoriaus manymu, 2004 m. spalio 8 d. atsakovo jam sumokėti pinigai yra darbo užmokestis, kuris, vadovaujantis LR DK 224 straipsnio 3 dalimi, iš jo negali būti išieškotas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Kauno energija“ prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad patvirtinus naują bendrovės valdymo ir darbo organizavimo struktūrą, naują pareigybių sąrašą bei įgyvendinus struktūrinius pertvarkymus, ieškovo darbo vieta, pareigybė ir funkcijos, kurias jis atliko likviduotame bendrovės padalinyje, neišliko. Ieškovui buvo siūlomos laisvos darbo vietos AB „Kauno energija“, tačiau jis šių pasiūlymų nesvarstė ir atsisakė. Be to, LR DK 297 straipsnio 4 dalis nenustato baigtinio sąrašo priežasčių, kurioms esant teismas turi teisę pripažinti darbuotojo grąžinimą į pirmesnį darbą negalimu, todėl atleistojo darbuotojo dalykinės bei asmeninės savybės (temperamentas, konfliktiškumas ir pan.), jo santykiai su darbdaviu taip pat gali būti vertinami sprendžiant šį klausimą. Piktybiškas ir nemotyvuotas ieškovo vengimas pasirašyti jam skirtuose raštuose, atsisakymas juos priimti, nepagrįstas darbdavio kaltinimas noru susidoroti su juo ir pan. ieškovo veiksmai negali būti pripažinti pagrįstomis ir adekvačiomis gynimosi priemonėmis. Dėl to byloje buvo priimtas pagrįstas sprendimas taikyti alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad jokio darbdavio pavedimo budėti nebuvo. Ta aplinkybė, kad ieškovas savanoriškai sutiko būti įtrauktas į darbuotojų, planuojančių švenčių ir poilsio dienomis būti namie ir, esant reikalui, atvykti į darbo vietą, sąrašą, negali būti vertinama kaip ieškovo budėjimas pagal atskirą darbdavio pavedimą. Dėl to teismai pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl darbo užmokesčio už 17 parų budėjimą priteisimo. Kasatoriaus argumentai dėl apmokėjimo už 2004 m. rugsėjo 24 ir 27 dienas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o argumentai dėl 2004 m. rugsėjo 24 d. įsakymo įsigaliojimo dienos – LR DK 174 straipsnio 2 dalies nuostatų. G.V. tomis dienomis atostogavo, o ne dirbo, be to, nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. naujai suformuotos AB „Kauno energija“ šilumos tinklų departamento Šilumos tinklų tarnybos patalpose jo darbo vietos nebebuvo. Kasaciniame skunde nurodytas CK 1.118 straipsnis individualaus akto įsigaliojimo pradžios nereglamentuoja. Ieškovas darbo metu per visą įspėjimo laikotarpį su raštišku prašymu dėl laisvo laiko naujo darbo paieškoms į darbdavį nesikreipė, savo noru dirbo visas darbo dienas ir jam buvo mokamas darbo sutartyje numatytas atlyginimas. Tokį prašymą jis pateikė tik 2004 m. spalio 19 d., tačiau tuo metu laisvas nuo darbo laikas jam negalėjo būti suteiktas, nes tuo metu jis atostogavo, o atostogoms pasibaigus buvo atleistas iš darbo. Naujo darbo paieškoms gali būti suteiktas laisvas nuo darbo, o ne nuo atostogų laikas, todėl teismai pagrįstai sprendė, kad pagal šį prašymą laisvas laikas naujo darbo paieškoms ieškovui negalėjo būti suteiktas. Jis (atsakovas), 2004 m. birželio 14 d. įspėjime nurodydamas, kad įspėjimo laikotarpiu, raštiškai pageidaujant, ieškovui bus suteiktas laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškai, LR DK 130 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą įvykdė. Išmokėdamas ieškovui išeitinę išmoką anksčiau nei jo atleidimo dieną, jis (atsakovas) ieškovo padėties nepablogino ir jo teisių nepažeidė. Be to, ankstesnį šios išmokos išmokėjimą nulėmė paties ieškovo veiksmai, nepranešant darbdaviui, kad numatytą jo (ieškovo) atleidimo iš darbo dieną, t.y. 2004 m. spalio 8 d., jis turi galiojantį nedarbingumo pažymėjimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Ieškovas G. V. dirbo pas atsakovą AB „Kauno energija“ nuo 1992 m. sausio 27 d., paskutiniuoju metu – atsakovo filialo „Kauno šilumos tinklai“ Šilumos (perdavimo) tinklų eksploatavimo taryboje vyresniuoju inžinieriumi. Atsakovo AB „Kauno energija“ generalinis direktorius 2004 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 57 „Dėl naujos AB „Kauno energija“ valdymo struktūros ir pareigybių sąrašo“ nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. nustatė išplėstinę bendrovės valdymo struktūrą. Patvirtinus naują AB „Kauno energija“ valdymo struktūrą, keli bendrovės filialai, tarp jų ir filialas „Kauno šilumos tinklai“, kuriame dirbo ieškovas G. V., buvo panaikinti ir sukurtos kelios naujos tarnybos bei departamentai. 2004 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. P-60 AB „Kauno energija“ generalinis direktorius sumažino AB „Kauno energija“ ir filialuose darbuotojų skaičių 65 darbuotojais, tarp jų 20 darbuotojų filiale „Kauno šilumos tinklai“, kurio Šilumos (perdavimo) tinklų eksploatavimo tarnyboje ieškovas dirbo vyresniuoju inžinieriumi. 2004 m. birželio 14 d. ieškovas buvo įspėtas apie numatomą atleidimą iš darbo, įspėjime nurodant, jog po dviejų mėnesių nuo šio įspėjimo įteikimo dienos (t. y. 2004 m. rugpjūčio 16 d.) jis bus atleistas iš darbo pagal LR DK 129 straipsnį dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. AB „Kauno energija“ filialo „Kauno šilumos tinklai“ direktorius 2004 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. P-133 nutarė atleisti ieškovą iš darbo nuo 2004 m. rugpjūčio 16 d. pagal LR DK 129 straipsnį, išmokėti jam šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už 17 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Suteikus ieškovui jo prašymu kasmetines atostogas nuo 2004 m. rugpjūčio 16 d. iki 2004 m. rugsėjo 2 d., jis 2004 m. rugpjūčio 16 d. iš darbo nebuvo atleistas. Šių atostogų metu dėl ieškovo ligos atostogos buvo pratęstos iki 2004 m. rugsėjo 23 d. Atsakovo filialo „Kauno šilumos tinklai“ direktoriaus 2004 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. P-146 ieškovui vėl buvo suteiktos atostogos nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. iki 2004 m. spalio 7 d., kurių metu ieškovas vėl susirgo ir jo nedarbingumas tęsėsi iki 2004 m. spalio 18 d. Vėliau ieškovui vėl buvo pratęstos atostogos dėl ligos atostogų metu iki 2004 m. spalio 27 d. Dėl šių priežasčių ieškovo atleidimo iš darbo data buvo nukelta kelis kartu ir tik atsakovo bendrovės filialo „Kauno šilumos tinklai“ direktoriaus 2004 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. P-152 jis buvo atleistas iš šio filialo Šilumos (perdavimo) tinklų eksploatavimo tarnybos vyresniojo inžinieriaus pareigų pagal LR DK 129 straipsnį nuo 2004 m. spalio 28 d. 2004 m. spalio 8 d. atsakovas pervedė į ieškovo sąskaitą banke 6847,84 Lt sumą, kurią sudarė šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (6719,27 Lt) ir 128,57 Lt atlyginimo už 0,7 darbo dienos neišnaudotų kasmetinių atostogų.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

Byloje yra kilęs ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškinio ir taikė LR DK 297 straipsnio 4 dalies ir CPK 417, 418 straipsnių nuostatas, be pagrindo netaikė LR DK 297 straipsnio 3 dalies ir negrąžino darbuotojo į pirmesnį darbą. Be to bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nepriteisė LR DK 140 straipsnyje numatytos išeitinės išmokos.

Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, jeigu yra, tai kuris iš LR DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų yra taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo nurodyto ieškinio dalyko. Teismas, nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, tai savo iniciatyva gali keisti ieškinio dalyką (DK 297 straipsnio 4 dalis). Teismas reikšmingas šios normos taikymui aplinkybes nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors šalis jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Šią bylą nagrinėjusių teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose pripažinta, kad ieškovas G. V. buvo atleistas iš darbo pažeidžiant įstatymų reikalavimus, tačiau, nustačius, kad dėl ekonominių ir organizacinių bei kitų panašių priežasčių ieškovas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas, pagrįstai taikytos LR DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytos darbuotojo teisių apsaugos priemonės – konstatuotas darbo teisinių santykių nutraukimas ir priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog atsakovas šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką į ieškovo sąskaitą pervedė 2004 m. spalio 8 d., pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl išeitinės išmokos priteisimo (LR DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas teismų yra tinkamai motyvuotas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Atmesdami ieškovo reikalavimą grąžinti jį į pirmesnį darbą, teismai atsižvelgė į tai, kad, patvirtinus naują atsakovo bendrovės valdymo ir darbo organizavimo struktūrą bei naują pareigybių sąrašą, ieškovo darbo vieta ir pareigos neišliko, filialas, kuriame jis dirbo, buvo likviduotas ir 2005 m. vasario 5 d. išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Teismai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovui buvo siūloma baigti bylą taikos sutartimi, sugrįžti į darbą ir užimti turimas laisvas darbo vietas, tačiau ieškovas atsakovo pasiūlymais nesidomėjo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, įvertino ir ieškovo asmenines savybes, dėl kurių ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tokiomis aplinkybėmis kasatoriaus argumentai, kad teismai netinkamai taikė LR DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, negali būti laikomi pagrįstais. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija pirmąjį ir penktąjį kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio už budėjimą namuose švenčių ir poilsio dienomis priteisimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. K. su AB banku „NORD/LB Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-449/2005, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Šis (antrasis) kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, nes teismai ieškovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už budėjimą namuose poilsio ir švenčių dienomis išsprendė taip pat, kaip šis klausimas buvo išspręstas nurodytoje byloje Nr. 3K-3-449/2005.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2004 m. rugsėjo 24 ir 27 dienomis ieškovas atostogavo, už šias dienas jam buvo išmokėti atostoginiai pinigai, nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. ieškovo darbo vietos nebuvo, todėl pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo darbo užmokestį už dvi darbo dienas, kuriomis jis nedirbo (LR DK 186 straipsnio 1 dalis). Dėl to trečiasis kasacinio skundo argumentas dėl LR DK 186 straipsnio netinkamo taikymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Kasatorius taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė LR DK 130 straipsnį, nes nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl atlyginimo už nesuteiktas laisvas dienas naujo darbo paieškai priteisimo.

Teismai nustatė, kad 2004 m. birželio 14 d. įspėjime apie būsimą darbo sutarties nutraukimą (1 t., b. l. 87) atsakovas informavo ieškovą, kad jam, raštiškai pageidaujant, bus suteikiamas laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškoms (10 proc. darbo laiko normos, tenkančios per įspėjimo laikotarpį). Ieškovas dėl laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškai į darbdavį nesikreipė. Tokį prašymą ieškovas pateikė tik 2004 m. spalio 19 d., bet tuo metu jis atostogavo, o, atostogoms pasibaigus, 2004 m. spalio 28 d. buvo atleistas iš darbo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, darbuotojui (ieškovui) per įspėjimo laikotarpį nesikreipus į darbdavį (atsakovą) dėl laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškai suteikimo, darbdavys LR DK 130 straipsnio 3 dalies reikalavimo nepažeidė. Dėl to priteisti ieškovui piniginę kompensaciją už nesuteiktą tokį laiką nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija ketvirtąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamiems teismų procesiniams sprendimams panaikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Janina Januškienė

Juozas Šerkšnas