Baudžiamoji byla Nr. 2K-606-697/2015
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00018-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1;
1.2.23.2;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
nuteistajam Ž. J.,
nuteistojo Ž. J. gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,
išteisintojo R. V. gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio (Jevgenij Michailovski) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – R. V. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; panaikinta nuosprendžio dalis dėl R. V. turto – 6000 Lt (1737,72 Eur) konfiskavimo; taip pat pakeista šio nuosprendžio dalis dėl bausmių nuteistajam Ž. J. paskyrimo – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už disponavimą psichotropine medžiaga – metamfetaminu) jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už disponavimą narkotine medžiaga – kanapėmis ir jų dalimis) – laisvės atėmimas trejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. balandžio 17 d.; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija) ir 2 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant Ž. J. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Ž. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už disponavimą psichotropine medžiaga – metamfetaminu) laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį (už disponavimą narkotine medžiaga – kanapėmis ir jų dalimis) – laisvės atėmimu penkeriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams; vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. R. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. kovo 25 d.; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas R. V. nusikalstamu būdu gautas turtas – 6000 Lt (1737,72 Eur).
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. N., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo Ž. J. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, išteisintojo R. V. gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Ž. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo, laikė, gabeno ir perdavė psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, t. y. 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 15.24 val., Kaune, Sopranų g., iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo 0,217 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ją laikė prie savęs ir tą pačią dieną atgabeno į „Casino“, esantį Kaune, Vytauto pr. 32, kur apie 15.30 val. ją kaip mėginį perdavė E. N.
Be to, Ž. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo, laikė, gabeno ir perdavė narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis, t. y. 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 19.45 val., automobilyje „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusiame prie restorano „In Tilsit“, esančio Kaune, Vytauto pr. 32, už E. N. duotus 6000 Lt iš R. V. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo 402,45 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, šią medžiagą laikė prie savęs ir tą pačią dieną atgabeno į Kauno autobusų stotį Kaune, Vytauto pr. 24, kur apie 19.49 val. ją perdavė E. N.
R. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, gabeno, laikė ir pardavė narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis, t. y. 2012 m. rugsėjo 6 d., susiskambinęs ir susitaręs su Ž. J., automobiliu „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki restorano „In Tilsit“, esančio Kaune, Vytauto pr. 32, atgabeno 402,45 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių ir laikė automobilyje, kol apie 19.45 val. šią narkotinę medžiagą už 6000 Lt pardavė Ž. J.
Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Michailovskis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2, 41, 54 ir 75 straipsnių nuostatas – ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1, 2 punktų pažeidimus.
Teismas, išteisindamas R. V. tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai suabejojo R. V. kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumo, rėmėsi in dubio pro reo (visos nepašalintos abejonės aiškintinos kaltinamojo naudai) principu, netinkamai, neišsamiai, prieštaringai ir atskirai vienus nuo kitų vertino bylos įrodymus, nelaikė įrodymais duomenų, kurie patvirtina aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir nepagrįstai konstatavo, kad R. V. kaltė grindžiama vien prielaidomis ir kad yra abejonių, kurių, išnaudojus visas galimybes, nepavyko pašalinti.
Apeliacinės instancijos eismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad byloje jokiais įrodymais nėra užfiksuotas faktas, kad R. V. 2012 m. rugsėjo 6 d. gabeno, laikė narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, kurias pardavė Ž. J. Kasatoriaus nuomone, teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti ir nesivadovauti slapto sekimo protokole, pažymoje dėl slapto sekimo ir vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis.
Abejodamas tuo, kad R. V. narkotines medžiagas Ž. J. perdavė tada, kai jis įsėdo į R. V. automobilį „Audi A8“, teismas pažymėjo, jog ši aplinkybė yra nurodyta tik slapto sekimo protokole ir pažymoje dėl E. N. slapto sekimo (T. 1, b. 1. 73). Tačiau kasatorius pažymi, kad slapto sekimo protokolą ir pažymą dėl slapto sekimo surašė kompetentingi, neturintys jokio suinteresuotumo bylos baigtimi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę slaptą sekimą, todėl R. V. neigiant narkotinių medžiagų pardavimą Ž. J., o Ž. J. nepripažįstant, kad narkotines medžiagas jis įgijo iš R. V., jiems nenurodant teisingų narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybių, slapto sekimo protokolas ir pažyma dėl slapto sekimo kartu su kitais duomenimis yra pakankami įrodymai, kuriais netikėti ar abejoti nėra jokio pagrindo.
Nors, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje esančiame vaizdo įraše nėra užfiksuota, kaip Ž. J. įsėdo į R. V. automobilį „Audi A8“, tačiau ši aplinkybė yra nurodyta slapto sekimo protokole ir pažymoje dėl slapto sekimo, apie šią aplinkybę davė parodymus pirmosios instancijos teisme tiesiogiai apklaustas slaptą sekimą atlikęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiųjų užduočių valdybos 3-iojo skyriaus darbuotojas, kuriam taikytas anonimiškumas, todėl, net ir nenufilmavus Ž. J. įsėdimo į R. V. automobilį, šių įrodymų visiškai pakanka konstatuoti aplinkybę, kad Ž. J., turėdamas tuščią E. N. kuprinę, įsėdo į R. V. automobilį „Audi A8“, iš kurio po dviejų minučių išlipo, atidavė E. N. kuprinę, kurioje vėliau buvo rasta 402,25 g kanapių ir jų dalių.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad slapto sekimo protokole ir vaizdo įraše yra neatitikimų. Tačiau vienintelis ir neesminis šių įrodymų neatitikimas dėl R. V. aprangos tiriamų įvykių metu buvo išsamiai ištirtas (patikrintas), pirmosios instancijos teismo posėdyje tiesiogiai apklausus slaptą sekimą atlikusį pareigūną, bei konstatavus, kad slapto sekimo protokole buvo padaryta ši vienintelė techninė klaida, o visos kitos aplinkybės slapto sekimo protokole užfiksuotos teisingai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad filmuotoje medžiagoje nebuvo užfiksuotas laikas, tačiau slapto sekimo protokole nurodyta, kurie slapto sekimo momentai buvo filmuojami ir kokia šių padarytų vaizdo įrašų trukmė (T. 1, b. 1. 68-74), todėl nesudėtinga patikrinti, kuris Ž. J. ir R. V. susitikimas buvo nufilmuotas.
Atsisakydamas grįsti nuosprendį liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių abejonėms pašalinti, kurių viena yra anonimiškumo slaptą sekimą atlikusiam liudytojui panaikinimas, tačiau teismas to nesvarstė. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai ir pagrįstai konstatuota, kad liudytojo, atlikusio slaptą sekimą, parodymai, liudytojo A. P. parodymai, slapto sekimo protokolas, šiuos įrodymus vertinant sistemiškai su E. N. parodymais ir kitais byloje surinktais bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais, patvirtina vieni kitus ir sudaro vieningą visumą, iš kurios logiškai išplaukia, kad Ž. J. kanapes ir jų dalis įgijo būtent 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 19.45 val., iš R. V. jo automobilyje „Audi A8“, stovėjusiame prie restorano „In Tilsit“.
Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teisme duotus R. V. ir Ž. J. parodymus dėl dviejų jų susitikimų 2012 m. rugsėjo 6 d. ir pokalbių apie įsidarbinimo užsienyje galimybes turinį. Ž. J. ir R. V. viso baudžiamojo proceso metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus apie šias aplinkybes, teisme jie skirtingai nurodė, ar antrą kartą susitiko atsitiktinai, ar tarėsi dėl to specialiai (2013 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio protokolas). Ž. J. ir R. V. teisme duotus parodymus paneigia ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai – slapto sekimo protokole užfiksuota, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. R. V. ir Ž. J. buvo susitikę ne du, o tris kartus: 15.15 val. restorane „In Tilsit“, 17.33 val. Bažnyčios g., šalia restorano „In Tilsit“, prie kurio R. V. buvo atvažiavęs automobiliu „Audi A8“, ir 19.45 val. toje pačioje vietoje. Be to, susitikimų metu jie bendravo labai trumpai – pirmą kartą iki 4 min., antrą kartą – apie 2 min., todėl logikai prieštarauja Z. J. ir R. V. parodymai, kad šių susitikimų metu buvo kalbama apie darbą, nes tokiam svarbiam klausimui, kaip Ž. J. įdarbinimo užsienyje galimybės, aptarti reikėtų gerokai daugiau laiko, juolab kad, kaip nurodo patys R. V. ir Ž. J., jie buvo susitikę pirmą kartą ir anksčiau vienas kito nepažinojo.
Taip pat neteisinga teismo išvada, kad nenustatyta, su kuo Ž. J. 2012 m. rugsėjo 6 d. susiskambino ir derino savo susitikimus dėl narkotinių medžiagų įgijimo, ir kad jo nurodyta aplinkybė, jog jis narkotines medžiagas įgijo iš kitų asmenų, o ne iš R. V., nepaneigta. E. N. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. Ž. J., būdamas kartu su E. N., dažnai bendravo telefonu derindamas susitikimus dėl narkotinių medžiagų perdavimo, jo nuomone, Ž. J. bendravo tik su vienu asmeniu. Ž. J. bendravimas telefonu užfiksuotas ir slapto sekimo protokole, iš kurio matyti, kad jis, pakalbėjęs telefonu ir išsiskyręs su E. N., po kelių minučių susitikdavo būtent su R. V.. Ž. J. buvo nuolat sekamas, tačiau pats faktas, kad R. V. perduoda narkotikus Ž. J., o Ž. J. perduoda pinigus R. V., iš tiesų nėra užfiksuotas. Tačiau akivaizdžiai neteisingus ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus (T. 3, b. 1. 124, 128, 130) Ž. J. pats paneigė pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o jo parodymų dalį apie tai, kad narkotines medžiagas įgijo iš kitų asmenų, paneigia slapto sekimo protokolas ir slaptą sekimą atlikusio pareigūno parodymai, iš kurių matyti, kad antrą ir trečią kartą Ž. J. susitiko su R. V., priešingai nei nurodė pats Ž. J., niekur kitur nuėjęs nebuvo, niekur narkotinių medžiagų neieškojo ir nebuvo susitikęs su jokiais kitais asmenimis, kurie jam būtų galėję tiesiog praeinant gatvėje perduoti pakankamai didelį paketą su 402,45 g kanapių ir jų dalių, o Ž. J. šiems asmenims būtų galėjęs perduoti pakankamai didelę sumą grynųjų pinigų bei gautą paketą su kanapėmis ir jų dalimis įsidėti į su savimi turėtą E. N. kuprinę. Taigi iš bylos įrodymų nustatyta, kad visus tris kartus Ž. J. tiesiai eidavo susitikti ir susitikdavo būtent su R. V., o ne su kokiais nors kitais asmenimis. Šios aplinkybės patvirtina, kad Ž. J. 2012 m. rugsėjo 6 d. susiskambindavo ir derino susitikimus su R. V., o paskutinio susitikimo metu iš R. V. įgijo kanapių ir jų dalių. Iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų taip pat matyti, kad kanapės ir jų dalys Ž. J. ir pinigai R. V. už šias narkotines medžiagas buvo perduoti ne viešoje vietoje, o R. V. automobilyje „Audi A8“, Ž. J. įsėdus į šį automobilį, kuriame jokios slaptos vaizdo ir garso įrašymo techninės priemonės iš anksto nebuvo sumontuotos. Todėl vien tik aplinkybė, kad nebuvo užfiksuotas pats faktas, kaip R. V. perduoda narkotikus Ž. J., byloje esant kitiems šią aplinkybę pagrindžiantiems įrodymams, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, kad Ž. J. R. V. automobilyje „Audi A8“ iš jo įgijo 402,45 g kanapių ir jų dalių, už kurias jam sumokėjo iš E. N. gautais pinigais.
Aplinkybės, nurodytos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kad, klausantis R. V. telefoninių pokalbių, nebuvo gauta jokių duomenų, patvirtinančių R. V. ryšį su Ž. J., kad, sulaikius R. V., atlikus asmens kratą ir kratą jo gyvenamojoje vietoje, jokių narkotinių medžiagų nerasta, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, negali būti laikomos keliančios abejonių dėl to, kad R. V. Ž. J. pardavė narkotinių medžiagų. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. V. naudojamas abonentinis numeris buvo nustatytas 2012 m. rugsėjo 25 d., nuo tos dienos ir buvo pradėta klausyti jo telefoninių pokalbių, o Ž. J. po jo sulaikymo 2012 m. rugsėjo 18 d. iš karto buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas (iki 2014 m. balandžio 17 d.), todėl po Ž. J. sulaikymo ir jo suėmimo R. V. nebegalėjo ir nebuvo suinteresuotas su juo susisiekti telefonu. Be to, kasatorius pažymi, kad iš praktikos žinoma, jog didesniais narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiais prekiaujantys asmenys šias medžiagas laiko arba gerai įrengtose slėptuvėse arba, įgiję šių medžiagų, stengiasi jas iš karto perparduoti kitiems asmenims.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat akcentuojama, kad Ž. J. buvo susitikęs ne tik su R. V., bet ir su kitais asmenimis, be to, ne visą laiką buvo stebimas slaptą sekimą vykdančių pareigūnų, tačiau neanalizuojama, su kokiais kitais asmenimis ir kokiu laiku tai vyko. Iš slapto sekimo protokolo ir kitų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad Kaune Ž. J., be E. N. ir R. V., taip pat buvo susitikęs su E. M., M. A. ir M. R., tačiau labai neilgai (devynias minutes (nuo 15.15 iki 15.24 val.) ir tik vieną kartą, tą dieną su jokiais kitais asmenimis, išskyrus E. N. ir R. V., jis daugiau nebuvo susitikęs. Iš slapto sekimo protokolo ir slaptą sekimą atlikusio pareigūno parodymų taip pat matyti, kad Ž. J. tą dieną nebuvo stebimas tik dvi minutes (nuo 15.22 iki 15.24 val.), stebėjimas nutrūko Ž. J. būnant automobilyje „Land Rover Range Sport” su E. M., M. A. ir M. R., o atnaujintas Ž. J. tebesant tame pačiame automobilyje su tais pačiais trimis asmenimis. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje akcentuojama, kad nenustatyta, kur per šį laiką buvo nuvykęs Ž. J. ir su kuo bendravo, tačiau, pagal interneto svetainės www.maps.lt duomenis, atstumas nuo restorano „In Tilsit“, esančio Kaune, Vytauto pr. 32, iki Bažnyčios g., kur vėl buvo pastebėtas Ž. J., yra 321 m, kuris nuvažiuojamas per vieną minutę. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad per šias dvi minutes Ž. J., be E. M., M. A. ir M. R., galėjo bendrauti dar ir su kitais asmenimis, taip pat nėra jokių duomenų, kad automobilis „Land Rover Range Sport” galėjo būti nuvažiavęs į kitą vietą, o ne važiavęs tiesiai į Bažnyčios g. Dėl to apeliacinės instancijos teismo pastabos, kad nenustatyta, kur nuo 15.22 iki 15.24 val. buvo nuvykęs Ž. J. ir su kuo bendravo, yra nepagrįstos ir nereikšmingos.
Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju pati svarbiausia aplinkybė yra tai, kad po išsiskyrimo su nurodytais asmenimis Ž. J. dar nebuvo įgijęs 402,45 g kanapių ir jų dalių, kurios vėliau buvo perduotos E. N.. Ž. J. po susitikimo su E. M., M. A. ir M. R., be E. N., buvo susitikęs tik su R. V. du kartus. Nuo išsiskyrimo su E. M., M. A. ir M. R. 15.24 val. iki pirmojo susitikimo su R. V., kuris įvyko 17.33 val., buvo praėjusios daugiau kaip dvi valandos. Byloje nustatyta, kad Ž. J. 402,45 g kanapių ir jų dalių įgijo laikotarpiu nuo 19.43 val., kai išsiskyrė su E. N., iki 19.49 val., kai vėl su E. N. susitiko ir atidavė jam kuprinę, kurioje jau buvo narkotinės medžiagos. Taigi analizuojant R. V. kaltės klausimą ir aplinkybes, kuriomis Ž. J. įgijo narkotinę medžiagą, labiausiai turi būti tiriami, nagrinėjami ir vertinami du – antrasis ir trečiasis – 2012 m. rugsėjo 6 d. įvykę Ž. J. susitikimai su R. V. (būtent šiuos du susitikimus labiausiai analizavo ir vertino pirmosios instancijos teismas), o ne prieš daugiau nei dvi valandas iki antrojo susitikimo su R. V. įvykęs Ž. J. susitikimas su E. M., M. A. ir M. R..
Toliau kasaciniame skunde ginčijamas Ž. J. paskirtų bausmių klausimas – teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, neteisingai ir nepagrįstai nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas Ž. J. subendrintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BK 41, 54 straipsnių reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinės instancijos teismas vertino ir atsižvelgė tik į Ž. J. palankesnes bylos aplinkybes, o jam nepalankių aplinkybių nevertino. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju labai svarbi aplinkybė yra narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, – kuriomis disponavo Ž. J., kiekis, būtent 402,45 g, kuris artimas dideliam šių medžiagų kiekiui (Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos), už kurio disponavimą baudžiamoji atsakomybė kyla pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o vienintelė bausmė už šį nusikaltimą numatyta laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Ši reikšminga aplinkybė buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ją turėjo įvertinti ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad Ž. J. iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, tačiau Ž. J. pozicija dėl nusikalstamų veikų padarymo ir dėl savo kaltės pripažinimo išsamiau išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame nurodyta, jog Ž. J. savo kaltę pripažino tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai jau buvo susipažinęs su bylos medžiaga, ir tik formaliai, neatskleisdamas kitų esminių bylos aplinkybių, t. y. asmenų, iš kurių jis įgijo draudžiamas medžiagas. Tokia savo pozicija Ž. J. sąmoningai siekė padėti išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės sunkius tyčinius nusikaltimus padariusiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad šias dvi aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas įvertino nepakankamai, o pirmosios instancijos teismas tiek šias, tiek kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes įvertino tinkamai ir teisingai, kasatorius daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo Ž. J. paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė, priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, visiškai atitinka bausmei keliamus tikslus, teisingumo ir proporcingumo principus.
Atidėdamas Ž. J. paskirtos bausmės vykdymą, apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio 1 dalį, nes netiksliai įvertino aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Pagrindinėmis aplinkybėmis, nulėmusiomis BK 75 straipsnio taikymą, teismas įvardijo tai, kad dėl Ž. J. nusikalstamos veikos nebuvo padaryta žalos – narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, be to, Ž. J. yra jauno amžiaus, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl to. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos kitiems asmenimis nebuvo išplatintos ne dėl Ž. J. ar kitų šiuose nusikaltimuose dalyvavusių asmenų veiksmų ar pastangų, o tik todėl, kad E. N. buvo atidžiai slapta sekamas policijos pareigūnų ir dar negrįžęs į Klaipėdą buvo sulaikytas. Be to, nusikaltimų darymo metu Ž. J., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo beveik trisdešimties metų amžiaus, taigi visiškai subrendęs ir galintis adekvačiai vertinti savo nusikalstamus veiksmus bei už juos gresiančią atsakomybę. Kaip argumentuota pirmiau, teismo išvada apie Ž. J. prisipažinimą ir atgailavimą dėl padarytų sunkių nusikaltimų prieštarauja faktinėms aplinkybėms.
Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į Ž. J. padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, jų padarymo aplinkybes bei nuteistojo elgesį po nusikalstamų veikų padarymo, kurios yra svarbios sprendžiant dėl BK 75 straipsnio taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>). Ž. J. nuteistas už labai pavojingo pobūdžio nusikalstamas veikas – sunkius tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 1 dalyje, sukeliančius didelę žalą atskirų žmonių sveikatai ir gyvybei, keliančius didelę grėsmę visai visuomenei. Be to, Ž. J. nusikalstamos veikos nebuvo padarytos atsitiktinai, joms Ž. J. specialiai rengėsi ir su E. N. tarėsi kelias savaites, suvokė, kad šios medžiagos bus išplatintos kitiems asmenims. Šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos nėra Ž. J. pirmieji padaryti teisės pažeidimai: vieną kartą jis jau buvo teistas (baudžiamoji byla Nr. 82-1-00492-97), o kitoje byloje (Nr. 82-1-00804-03) nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas nereabilituojančiais pagrindais susitaikius su nukentėjusiu asmeniu. Taip pat Ž. J. penkis kartus buvo baustas už įvairius teisės pažeidimus administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjo. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme Ž. J., siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, kad jo padarytos veikos būtų kvalifikuotos kaip vienas tęstinis nusikaltimas, melagingai nurodė, jog kanapes ir jų dalis bei metamfetaminą įgijo kartu, t. y. tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, nors iš bylos įrodymų aiškiai matyti, kad šias medžiagas jis įgijo skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Anot kasatoriaus, šios aplinkybės tik patvirtina, kad dėl padarytų nusikalstamų veikų Ž. J. nuoširdžiai nesigaili. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai pažymėta dėl kaltininko teigiamų socialinių ryšių vykdant bausmę įvertinimo, nes tokių ryšių teismas nenurodė. Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamų veikų darymo metu ir vėliau Ž. J., būdamas trisdešimties metų, niekur nedirbo, nesimokė, nesiekė įgyti specialybės, buvo išsituokęs, nėra jokių duomenų, kad jam būtų reikėję prižiūrėti sergančiuosius ar neįgaliuosius.
Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad atidėjus bausmės vykdymą Ž. J. nebūtų pakankamai, realiai ir efektyviai nubaustas už padarytas nusikalstamas veikas, jam nebūtų atimta ar apribota galimybė daryti naujas analogiškas nusikalstamas veikas, nebūtų pasiektas ir bendrosios prevencijos bausmės tikslas (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–3 punktai), todėl tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą. Be kita ko, kasatorius teigia, kad šiame kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su Ž. J. skirtina bausme, yra aktualūs dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. V. paskirtos bausmės, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. V., nepasisakė.
Taip pat kasatorius pažymi, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra pateikė atsikirtimą į nuteistųjų R. V. ir Ž. J. apeliacinius skundus, tačiau jo argumentai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo išdėstyti ir įvertinti, o tai galėjo sukliudyti apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Michailovskio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl R. V. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pagrįstumo
Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kardinaliai priešingas išvadas dėl R. V. dalyvavimo padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir priėmė skirtingus sprendimus. Teismai padarė skirtingas išvadas dėl R. V. dalyvavimo nusikaltimo padaryme, nes vertindami bylos duomenis suteikė nevienodą reikšmę nekaltumo prezumpcijos principo turiniui.
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma.
Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams baudžiamojo proceso įstatymas suteikia tokias pačias priemones ir reikalavimus bylos aplinkybių išnagrinėjimui bei įrodymų vertinimui, todėl teismų išvadų pagrįstumas yra susijęs su bylos išnagrinėjimo išsamumu, įrodymų vertinimu laikantis įstatymo reikalavimų bei išvadų argumentavimu. Todėl teismų baigiamiesiems aktams taip pat nustatytas bendras įstatymo reikalavimas išdėstyti ne tik bylos duomenis, bet ir įrodymų vertinimo analizę bei motyvuotas išvadas.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, nes tai ne teisės taikymo, bet baudžiamajai bylai reikšmingų faktų nustatymo ir jų vertinimo sritis. Šioje srityje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Jau minėtas nekaltumo prezumpcijos principas, kuriuo remiamasi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pagrįstai buvo aiškinamas plačiau, nes tai yra ne tik asmens nekaltumo prezumpcija viso proceso metu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, bet ir aukštų kokybinių reikalavimų įtvirtinimas įrodymams, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.
Jau iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009) ir nacionalinėje teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013).
Kasacinės instancijos teismas gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ž. J. narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis – įgijo būtent 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 19.45 val., iš R. V. pastarojo automobilyje „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusiame prie restorano „In Tilsit“, Kauno m., Vytauto pr. 32. Šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismo nuomone, patvirtina liudytojo, atlikusio slaptą sekimą, parodymai, liudytojo A. P. parodymai, 2012 m. rugsėjo 20 d. slapto sekimo protokolas. Šis teismas pabrėžė, kad jokių abejonių dėl pareigūnų parodymų, slapto sekimo protokole užfiksuotų duomenų patikimumo teismui nekyla – jie buvo surinkti BPK nustatyta tvarka, patikrinti teisiamojo posėdžio metu, pašalintos kilusios abejonės.
Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir vertindamas šiuos bei kitus bylos duomenis išdėstė argumentus, kuriais kvescionavo pirmosios instancijos teismo išvadų patikimumą ir pagrįstumą dėl R. V. dalyvavimo padarant nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad slapto sekimo protokole ir vaizdo įraše yra neatitikimų. Protokole yra nurodyta, kad R. V. buvo apsivilkęs marškinėlius trumpomis rankovėmis, tačiau vaizdo įraše, kuris buvo peržiūrėtas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jis yra apsivilkęs tamsios spalvos striuke ilgomis rankovėmis. Filmuotoje medžiagoje neužfiksuota, kad Ž. J. buvo įsėdęs į R. V. automobilį, abu kaltinamieji tai neigia, taip pat neužfiksuota, jog R. V. ką nors perduoda Ž. J.. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat pažymėta, kad filmuotoje medžiagoje nefiksuotas laikas, todėl nėra galimybės patikrinti, ar teismui pateiktame vaizdo įraše, kuriame matyti Ž. J. ir R. V., užfiksuotas tas ar kitas momentas.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai suabejojo liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymais, kad Ž. J. buvo įsėdęs į R. V. automobilį „Audi A8“, remdamasis BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, teisingai pažymėdamas, kad šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Šiuo atveju kiti duomenys šios aplinkybės patikimai nepatvirtino. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad nagrinėjamoje byloje liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus patvirtino tik slapto sekimo protokolas, tačiau jame neužfiksuotas faktas, jog R. V. būtų perdavęs Ž. J. narkotines medžiagas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojas A. P., kurio parodymais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, slaptame sekime nedalyvavo, tik susipažino su slapto sekimo protokolu ir jo pavaldinių perduoda informacija. Taip pat ir liudytojas G. S., kurio parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nedalyvavo slaptame sekime, jis rinko duomenis ikiteisminio tyrimo metu apie E. N., Ž. J. ir patvirtino teismui, kad jokių duomenų apie R. V. neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai šioje byloje atlikti nekokybiškai, todėl nepaneigti Ž. J. teiginiai, jog narkotines medžiagas jam perdavė nenustatytas asmuo einant link kazino. Svarbūs apeliacinės instancijos teismo argumentai, sustiprinantys abejones dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, yra ir tai, kad po E. N. sulaikymo R. V. atžvilgiu kelis mėnesius buvo taikomos kriminalinės žvalgybos priemonės, atliktos kratos, tačiau jokių duomenų, kurie patvirtintų jo sąsajas su narkotinių medžiagų laikymu ar disponavimu, negauta.
Remiantis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principo nuostatomis, kurios pareigą įrodyti nusikaltimo padarymą įtvirtina baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja teismą išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-510/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-510/2012">2K-510/2012</a>, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013). Apeliacinės instancijos teismas nurodė argumentus, kuriais remdamasis pripažino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl R. V. dalyvavimo nusikaltimo padaryme neatitinkančiomis įstatymo reikalavimų, pažeidžiančiomis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, įtvirtinančias, kad visos teismo išvados dėl nusikaltimo padarymo turi būti pagrįstos įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės taikymo aspektu apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, todėl kasacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.
Dėl Ž. J. veikos perkvalifikavimo į tęstinę ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas Ž. J. veiksmus į vieną tęstinę veiką, rėmėsi bylos duomenimis, kuriuose nustatyta, kad Ž. J. 2012 m. rugsėjo 6 d. iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo polietileninį maišelį su 0,217 g psichotropine medžiaga –metamfetaminu, turėdamas tikslą ją platinti, gabeno ir 15.30 val. perdavė E. N. Taip pat Ž. J. 2012 m. rugsėjo 6 d. iš tyrimo metu iš nenustatyto asmens įgijo 402,45 g kanapių ir jų dalių, gabeno ir apie 19.49 val. perdavė E. N. Pripažindamas, kad nuteistasis veikė bendra tyčia pagal vieningą sumanymą, apeliacinės instancijos teismas pasirėmė nuteistųjų parodymais, jog E. N. psichotropinę medžiagą – metamfetaminą Ž. J. davė tik pabandyti, už ją E. N. pinigų nemokėjo, dėl šios medžiagos įsigijimo išankstinio susitarimo tarp jų nebuvo, nes pagrindinis jo tikslas buvo įgyti kanapių, o metamfetaminas – tai to paties susitarimo, kuris suderintas vietoje, dalis.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, kai nustatoma, jog padarytos kelios veikos, jei jos kaltininko buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą turint konkretų tikslą, tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra apjungti vieningo kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tai padaryti veiksmai vertinami kaip tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį kaip pavienė nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-P-412/2007, 2K-232/2010, 2K-40/2010). Todėl, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai Ž. J. veiksmus, perduodant E. N. metamfetaminą ir narkotines kanapes, kvalifikavo kaip vieną tęstinę veiką.
Taip pat, kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs Ž. J. veiką į vieną tęstinę veiką, pagrįstai švelnino bausmę ir taikė BK 75 straipsnio nuostatas.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuota, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, jog teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).
BK 41 straipsnyje nurodyta tokia bausmės paskirtis (tikslai): 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ir atriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmieji trys bausmių tikslai yra įgyvendinami remiantis Baudžiamajame, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksuose įtvirtintomis įstatymo nuostatomis. Teisingumo principo įgyvendinimas priskirtinas teismų diskrecijos sričiai.
Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino nuteistojo atliktą vaidmenį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Ž. J. atliko tik tarpininko vaidmenį tarp pardavėjo ir pirkėjo dėl narkotinių medžiagų įgijimo, narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, jis iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Byloje nenustatyta sunkinančių aplinkybių. Ž. J. anksčiau neteistas. Skiriant bausmę pagrįstai buvo atsižvelgta, kad dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimų ir bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šios bylos nagrinėjimas pernelyg ilgai užsitęsė, taip pat pagrįstai įvertino ir tai, kad Ž. J. nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. buvo laikinai sulaikytas, paleistas iš suėmimo jokių nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų nepadarė. Todėl šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrindu švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų.
2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusi nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554) numato galimybę atidėti bausmės vykdymą ir už sunkaus nusikaltimo padarymą, jei paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis neviršija ketverių metų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 24 d. paskelbė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODYtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-386-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-386-746/2015">2K-7-386-746/2015</a>, kurioje, aiškindama šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos taikymą, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, tuo netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma. Atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą apeliacinės instancijos teismas vadovavosi BK 41, 54 bei 75 straipsnio nuostatomis, visapusiškai įvertino padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, pagrįstai sušvelnino bausmę ir motyvavo galimybę atidėti bausmės vykdymą, nustatė Ž. J. atitinkamus įpareigojimus, todėl įstatymo taikymo aspektu bausmė paskirta laikantis įstatymo reikalavimų, o kasacinis skundas nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio (Jevgenij Michailovski) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Rima Ažubalytė
Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
