Civilinė byla Nr. e2S-168-856/2019
Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01988-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.18.2.1; 3.1.18.2.3; 3.3.2.4
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 28 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-16586-952/2018, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. S. subsidiariai su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Mirada“ 21 773,38 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti atsakovui A. S. laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimo vertės vadovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ar turtinių teisių, o jų nesant ar esant nepakankamai, vadovui priklausančių piniginių lėšų, esančių pas vadovą ar trečiuosius asmenis, areštą, leidžiant atlikti pinigines operacijas atsiskaitant su VMI prie FM, atliekant privalomus mokėjimus valstybės ir savivaldybių biudžetams ar fondams (e. b. 1–9 b. l.).
2. Nurodė, kad UAB „Mirada“ mokesčių administratoriui teikė mokesčių deklaracijas, tačiau jose apskaičiuoto mokesčio nesumokėjo. Ieškovė teisę išieškoti mokestį įgijo 2017-06-26. 2018-11-22 duomenimis, bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 30 549,08 Eur. Bendrovės atžvilgiu nuo 2017-06-30 vykdomas priverstinis išieškojimas, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, areštavo ne didesnei kaip 21 773,38 Eur sumai atsakovui A. S. priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą ar turtines teises, leidžiant turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovo A. S. pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, reikalaujamos priteisti sumos (21 773,38 Eur) ribose, leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio bei privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams, atsiskaitymus su ieškove (e. b. 80–82 b. l.)
4. Teismas nurodė, kad ieškovas pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė bus nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės.
5. Teismas konstatavo, kad 21 773,38 Eur žala, padaryta valstybės biudžetui, iki šiol nėra atlyginta, t. y. šiuo atveju ieškovė nurodė aplinkybes, patvirtinančias galimą atsakovo nesąžiningumą, ir įrodančias, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį (e. b. 87–90 b. l.). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
6.1. Ieškovė nepateikė esminio įrodymo, kuris leistų atsakovą, kaip UAB „Mirada“ vadovą, patraukti civilinėn atsakomybėn, t. y. įrodymų, kad iš skolininkės UAB „Mirada“ nėra galimybių išieškoti skolos valstybei, kurią ieškinyje ieškovė įvardija kaip žalą, padarytą UAB „Mirada“ vadovo, nes jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas 200 Eur bauda už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje.
6.2. Teismas neatliko individualaus aplinkybių vertinimo, nors ieškovo pateiktų duomenų tam pilnai pakako (A. S. yra ne tik UAB „Mirada“ vadovas, bet ir vienintelis akcininkas, pagal VĮ Registrų centras duomenis jam priklauso net 20 žemės sklypų, 2 iš jų su statiniais). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos prašo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą (e. b. 130–133 b. l.). Nurodo, kad teismas skundžiama 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi taikė tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikė priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje yra nurodyti esminiai šio procesinio veiksmo motyvai, lėmę būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas yra fizinis asmuo, todėl yra nepaneigta aplinkybė, kad atsakovas gali siekti išvengti piniginių prievolių vykdymo perleisdamas savo turtą, tokiu būdu ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ir tai yra teisinis pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones tik tiek, kiek absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo.
8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą UAB „Mirada“ prašo A. S. atskirąjį skundą patenkinti, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti argumentai analogiški atskirojo skundo argumentams, todėl teismas jų nekartoja (e. b. 127–129 b. l.).
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo A. S. atskirasis skundas netenkinamas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimam teismo sprendimui, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 straipsnis).
11. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną, ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi, teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
12. Nagrinėjamu atveju ieškovė VMI prie FM savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovams UAB „Mirada“ ir A. S. grindžia ieškinyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikė jos nuomone šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad preliminariai ieškinys negali būti laikomas pagrįstu. Ar ieškinio materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus nustatyta tik ištyrus ir įvertinus su ieškiniu ir vėlesnėse proceso stadijose pateiktus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus joje sprendimą. Todėl teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl su ieškiniu pateiktų įrodymų pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti priimant tarpinį procesinį sprendimą – taikant laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakant jas taikyti. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais konstatuotina, kad ieškovės ieškinys yra galimai pagrįstas.
13. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šios sąlygos egzistavimą grindžia aplinkybe, jog ieškovė nuo 2017 m. birželio 30 d. bendrovės atžvilgiu vykdo priverstinį išieškojimą, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko. Atsakovo A. S. teigimu, nenustatyta aplinkybių, kad pati UAB „Mirada“ neturi galimybių sumokėti įsiskolinimo, o jis kaip UAB „Mirada“ vadovas, turi didelės vertės turto, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas.
14. Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir tikslas yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo sėkmingą įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tuo atveju, kai yra reali grėsmė, jog dėl kokių nors aplinkybių teismo sprendimas nebus įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės reikalavimai, galimai priėmus palankų ieškovei sprendimą, gali tapti neįmanomais įvykdyti. Nors atsakovas A. S. turi nekilnojamojo turto, tačiau tai nepaneigia jo galimybės siekti išvengti piniginių prievolių vykdymo perleidžiant savo turtą tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. S., turėdamas didelės vertės turto, 21773,38 Eur dydžio mokestinę nepriemoką ieškovei galėjo sumokėti dar 2017 metais, nepradėjus išieškojimo vykdyti priverstine tvarka, tačiau to nepadarė. Taigi, šios aplinkybės rodo atsakovo nesąžiningumą ir siekį išvengti prievolių įvykdymo gera valia. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones.
15. Nesutiktina su apelianto argumentu, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog skolą valstybei nėra galimybių išieškoti iš atsakovės UAB „Mirada“.
16. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė teisę išieškoti 21 773,38 Eur dydžio mokestinę nepriemoką įgijo 2017-06-26. Taigi, nuo 2017 m. birželio mėnesio UAB „Mirada“ turėjo pakankamai laiko atsiskaityti su ieškove. Iš ieškinyje pateiktų UAB „Mirada“ pažeidimų faktų (ieškinio 13 lapas) matyti, kad laikotarpyje nuo 2017-05-01 iki 2018-02-02 atskaitingiems asmenims buvo išmokėta 110 589,41 Eur suma, o atskaitingam asmeniui R. S. buvo pervesta 27 684,50 Eur suma. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad minėtu laikotarpiu UAB “Mirada“ turėjo galimybę pilnai atsiskaityti su valstybės biudžetu, tačiau to nepadarė, ir tai rodo atsakovės nesąžiningumą bei siekį išvengti įsipareigojimų vykdymo.
17. Pažymėtina, kad atsakovas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti teismui įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui jokių įrodymų, kad, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovei palankus teismo sprendimas bus įvykdytas. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės egzistavimo būsimo teismo sprendimo įvykdymui bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei atsakovo atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, dėl ko priėmė teisiškai pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
