Baudžiamoji byla Nr. 2K-306-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00402-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4;
1.2.29.1.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Aiduko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. ir nuteistosios J. A. bei jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu J. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda. J. A. byla pagal BK 225 straipsnio 4 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu J. V. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 100 MGL (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 70 MGL (9100 Lt, t. y. 2635 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 115 MGL (14 950 Lt, t. y. 4329 Eur) dydžio bauda. J. V. baudžiamoji byla pagal BK 227 straipsnio 3 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžiu, iš dalies tenkinant nuteistosios J. A. ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio bei nuteistojo J. V. apeliacinius skundus, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. ir 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiai pakeisti:
J. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta iki 60 MGL dydžio (2259,60 Eur), pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta iki 50 MGL dydžio (1883 Eur). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė 60 MGL dydžio (2259,60 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas visiškai sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 75 MGL dydžio (2824,50 Eur) bauda. Į bausmę įskaityta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir sumokėta 15 MGL dydžio (564,90 Eur) bauda ir nustatyta, kad neatlikta bausmės dalis yra 60 MGL dydžio (2259,60 Eur) bauda. Kita Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
J. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta iki 40 MGL dydžio (1506,40 Eur). Kita Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Taip pat teismų nuosprendžiuose patikslinta BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija, nurodant 2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakciją.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. J. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 17 d., 17.40 val., iki 2009 m. rugsėjo 18 d., 15.00 val., J. A. klinikoje, esančioje (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą – 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjimą, kurio serija D Nr. (duomenys neskelbtini), jame atgalinėmis datomis (2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. rugsėjo 16 d.) įrašydama žinomai melagingus duomenis, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. J. A. klinikoje J. V. buvo nustatyta diagnozė – I 11.0 (pagal TLK-10 kodą) ir nedarbingumo laikotarpis nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d. (nedarbingumo laikotarpis užbaigtas), kurį ji pasirašė ir patvirtino gydytojos J. A. spaudu Nr. (duomenys neskelbtini) bei antspaudu „UAB J. A. klinika, Kaunas, Nedarbingumo lapeliams Nr. l“, ir suklastojo tikrą dokumentą – J. V. asmens sveikatos istoriją, joje atgalinėmis datomis (2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. rugsėjo 16 d.) įrašydama žinomai melagingus duomenis, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. skundėsi galvos skausmu, sudirgimu, mėtymu į šonus, aukštu kraujo spaudimu (220/120) ir jam 2009 m. rugsėjo 10 d. buvo paskirti vaistai ir nustatytas nedarbingumas, o 2009 m. rugsėjo 16 d. J. V. jautėsi gerai, jo kraujo spaudimas buvo 160/100, o diagnozė – 1 11.0, ir juos pasirašė bei patvirtino gydytojos J. A. spaudu Nr. (duomenys neskelbtini). 2009 m. rugsėjo 18 d., apie 15.00 val., ji J. A. klinikoje žinomai suklastotą J. V. nedarbingumo pažymėjimą, kurio serija D Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai realizavo perduodama E. V., kad šis jį perduotų J. V., o žinomai suklastotą J. V. sveikatos istoriją neteisėtai laikė J. A. klinikoje nuo suklastojimo momento iki tol, kol ji buvo paimta ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2010 m. gegužės 18 d.
2. J. A. buvo kaltinama ir pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama (suėjus senaties terminui, byla dėl šios dalies nutraukta).
3. J. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 5 d., (duomenys neskelbtini), būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – Lietuvos advokatūros advokatas, teikdamas teisines paslaugas R. P. J. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), joje neteisėtai panaudodamas žinomai suklastoto tikro dokumento – nedarbingumo pažymėjimo serija D Nr. (duomenys neskelbtini) – kopiją, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir nuo suklastoto dokumento įgijimo momento iki 2010 m. birželio 2 d. savo advokato kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y. siekdamas pateisinti dėl savo aplaidumo 2009 m. rugsėjo 14 d. ir 2009 m. rugsėjo 15 d. praleistus Rokiškio rajono apylinkės teismo posėdžius civilinėje byloje, pasitelkdamas savo nusikalstamai veikai vykdyti E. V., kuris nesuvokė jo nusikalstamų ketinimų, nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. spalio 5 d. per E. V. iš UAB „J. A. klinika“ gydytojos J. A. įgijo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjimą serija D Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. J. A. klinikoje J. V. buvo nustatyta diagnozė – I 11.0 (pagal TLK–10 kodą) ir nedarbingumo laikotarpis nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d., ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą 2009 m. spalio 5 d. panaudojo: padarė minėto nedarbingumo pažymėjimo kopiją, ją patvirtino savo parašu ir pateikė Rokiškio rajono apylinkės teismui kartu su R. P. J. 2009 m. rugsėjo 25 d. pareiškimu, prašydamas panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ir atnaujinti minėtos civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, o patį žinomai suklastoto nedarbingumo pažymėjimo originalą laikė savo advokato kontoroje nuo įgijimo momento (tarp 2009 m. rugsėjo 18 d. ir 2009 m. spalio 5 d.) iki 2010 m. birželio 2 d., kol kratos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažymėjimą paėmė.
Tokiais veiksmais J. V. sulaužė Lietuvos advokatūros advokato priesaiką: „...laikytis Konstitucijos ir įstatymų, dorai ir sąžiningai atlikti advokato pareigas, ir savo elgesiu nepakenkti advokato vardui...“ (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 19 straipsnyje (2006 m. birželio 13 d. redakcija), neatliko sąžiningai advokato pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos advokatūros 2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 39 straipsnyje, savo klientui R. P. J. ir nesilaikė teisėtumo ir lojalumo savo klientui advokatų veiklos principų, nustatytų Lietuvos Respublikos advokatūros 2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 5 straipsnyje, pažeidė Advokatų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345, 6.6 punkto reikalavimą, kur advokatui privaloma konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai, taip pat pažeidė 10 punkte nustatytus advokato santykius su teismais, dėl to valstybė ir Lietuvos advokatūra patyrė didelės neturtinės žalos – buvo pažemintas advokato vardas, sumenkintas Lietuvos advokatūros autoritetas ir valstybės prestižas, kuriant savivalės ir įstatymų nepaisymo sistemą.
4. J. V. buvo kaltinamas ir pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama (suėjus senaties terminui, byla dėl šios dalies nutraukta).
5. Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. ir Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžių dalis, kuriomis jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti. Taip pat kasatorius prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau ir – Konstitucinis Teismas) su prašymu nuspręsti: 1) ar BK 95 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria jis nėra susietas su nuosprendžio įsiteisėjimu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams; 2) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kiek jis nėra susietas su nuosprendžio įsiteisėjimu, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
5.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2015 m. birželio 1 d. nutarties išaiškinimus ir kartojo tas pačias klaidas.
5.2. Anot kasatoriaus, teismai netinkamai kvalifikavo jo veiką tiek pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 228 straipsnio 1 dalį, apskritai veika nepagrįstai kriminalizuota, nes jo padaryti teisės pažeidimai (jeigu tokių iš viso būta) nėra tokio sunkumo, dėl kurių būtų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taip pat nesilaikyta teismų praktikos, kurioje pasisakyta apie veikų pavojingumą (nusikalstama veika ne tik turi formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, bet ir veikos pavojingumo reikalavimą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-216/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-216/2013">2K-216/2013</a>, 2K-7-85/2013, 2K-P-267/2011, 2K-409/2011). Kasatoriaus įsitikinimu, jo, kaip proceso šalies atstovo, nedalyvavimas pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje ir bandymas pateisinti tokį nedalyvavimą savo svarba nėra toks teisinis santykis, kuris nulemtų baudžiamąjį persekiojimą. CPK 246 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo teisė neatvykusiai šaliai ar šalies atstovui paskirti piniginę baudą. Kasatoriaus manymu, tai yra tinkama ir pakankama procesinė priemonė užtikrinanti civilinio proceso operatyvumo principą. Be to, kasatorius nurodo, kad nedalyvavimą civiliniame procese dėl ligos gali patvirtinti tik teismui adresuota Sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma, be kita ko, ne dėl bet kokios ligos, o tik dėl tokios ligos ar būklės, dėl kurios asmuo negali atvykti į teismą. Bet net ir tokios pažymos pateikimas teismui savaime neužkerta kelio nagrinėti bylą (nedalyvavimas civiliniame procese dėl ligos paprastai nėra laikoma svarbia nedalyvavimo priežastimi). Kasatorius prašo atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju teismo posėdžiai Rokiškio rajono apylinkės teisme vyko. Taigi tiek BK 300 straipsnio, tiek ir 228 straipsnio prasme, kasatoriaus nuomone, ne bet koks dokumentas gali būti laikomas dokumentu baudžiamosios teisės prasme, ir ne bet kokia žala, kurią gali sukelti galimai suklastoto dokumento panaudojimas, gali būti laikoma didele. Šiuo atveju nustatytos formos pažyma išduota nebuvo, o nedarbingumo pažymėjimo išdavimas nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, kurios būtų tiek reikšmingos, kad lemtų baudžiamosios atsakomybės taikymą.
5.3. Kasatorius nurodo, jog kaltinimas buvo formuluojamas taip, kad viena veika jis nusikalto net tris kartus, kartu padarydamas ir kelis advokato etikos pažeidimus, kurie sureikšminti iki baudžiamojo persekiojimo, deklaratyviai teigiant, kad jo veiksmai padarė didelės žalos Lietuvos advokatūrai, nors dėl jo nėra nagrinėta jokių bylų Advokatų garbės teisme, Lietuvos advokatūra nėra įtraukta į šį procesą ir pareiškusi ieškinio baudžiamojoje byloje. Kasatoriaus teigimu, dėl advokato etikos pažeidimų sprendžia tik Lietuvos advokatūra ir tie pažeidimai negali sudaryti nusikalstamos veikos sudėties ar didelės žalos požymio (BK 228 straipsnio 1 dalis). Tai ypač svarbu ultima ratio principo požiūriu. Šiuo aspektu, kasatoriaus manymu, yra reikšmingos dvi kasacinės nutartys, kuriose buvo sprendžiami klausimai, susiję su advokato veikla, advokato vardo diskreditavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-262/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-262/2011">2K-262/2011</a>, 2K-316/2013). Kasatorius nurodo, kad jo klientas R. P. J. pretenzijų jam neturėjo, jos nebuvo pareikštos ir nagrinėjamos Lietuvos advokatūroje, civilinis procesas byloje vyko toliau, Panevėžio apygardos teismas apeliacine tvarka panaikino Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą.
5.4. Kasatoriaus manymu, turi reikšmės ir tai, kokia iš tikrųjų buvo jo sveikatos būklė. Nesant objektyvių ir leistinų įrodymų, kad nedarbingumo pažymėjime yra įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija apie jo sveikatos būklę, laikytina, jog šioje byloje nesurinkta leistinų ir pakankamų įrodymų, kuriais galėtų būti pagrįsti kaltinimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Svarbu ir tai, kad nedarbingumo pažymėjimas nebuvo pateiktas VSDFV, jokios išmokos pagal jį neišmokėtos. Taigi šiuo atveju nėra ir subjektyviojo šio nusikaltimo požymio. Kasatorius nurodo, kad taikant BK 300 straipsnį yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013), taip pat ir naujausia, pagal kurią baudžiamosios bylos, kuriose asmenys buvo nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, yra nutraukiamos BK 37 straipsnio pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTUtNTExLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-95-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-95-511/2016">2K-95-511/2016</a>).
5.5. Pasak kasatoriaus, teismai, apkaltinamuosius nuosprendžius grįsdami E. V. (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 227 straipsnio 4 dalies pagrindu) parodymais, vertindami juos, pripažindami tinkamais ir leistinais įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, be to, prieštaringus duomenis traktavo kaltinamųjų nenaudai, taip pažeidė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą. Kasatorius nurodo, kad E. V. yra jo sūnus, kuris, sužinojęs apie tėvo suėmimą, tiek Kauno apygardos prokuratūrai, tiek ir STT Panevėžio valdybai 2010 m. birželio 3 d. pranešė apie savo paties galimai padarytas nusikalstamas veikas, tačiau įtariamuoju E. V. pripažintas tik 2010 m. spalio 19 d. Kasatorius teigia, kad prokuratūra manipuliavo E. V. procesiniu statusu (jis buvo tai įtariamasis, tai liudytojas) ir tai darė tik tam, kad kiti įtariamieji ir jų gynėjai neturėtų galimybės užduoti jam klausimų. Kasatoriaus nuomone, sąžiningo rungtyniško proceso reikalavimas reiškia tai, kad kaltinamasis ar įtariamasis turi turėti teisę užduoti klausimus prieš jį liudijančiam asmeniui nepriklausomai nuo to, koks yra to asmens procesinis statusas; priešingu atveju, jeigu parodymai gauti nesuteikus tokios galimybės, tokiais parodymais neturėtų būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Šiuo aspektu teismai nepaisė teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2013). Taip pat teismai nesilaikė teismų praktikos, kurioje išaiškinta, kad liudytojo statusas paprastai yra neutralus, kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, kad bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, apie tokių asmenų apklausos ypatumus, jų duotų parodymų vertinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2011, 2K-276-976/2015). E. V. statusas ne tik nebuvo neutralus, bet priešingai, jis laikytinas bendrakaltinamuoju, nes jam, kaip ir kasatoriui, taip pat buvo pareikštas įtarimas padarius tą pačią veiką. Be to, kasatoriaus manymu, šiuo atveju buvo pažeistos teismingumo taisyklės, nes veika padaryta Kaune.
5.6. Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuteisė jį pagal kitą BK 300 straipsnio 1 dalies įstatymo redakciją, negu jis buvo kaltinamas, atiduotas teismui ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal tokį baudžiamąjį įstatymą, kurio išvis nebuvo. Tokia situacija, kasatoriaus manymu, reiškia principo nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) pažeidimą pirmosios instancijos teisme ir BPK 255, 256 straipsnių nuostatų pažeidimą abiejų instancijų teismuose. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad kaltinamieji yra nuteisti pagal tokį baudžiamąjį įstatymą, kurio iš viso nėra, turėjo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui arba bent jau savo iniciatyva atnaujinti įrodymų tyrimą ir pasinaudoti BPK 256 straipsnio nuostatomis. To nepadaręs, teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir kartu netinkamai taikė BK 300 straipsnio 1 dalį.
5.7. Prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, kasatorius nurodo, kad galiojančio teisinio reguliavimo požiūriu (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, 335, 336, 346 straipsniai ir kt.) teisinės reikšmės gali turėti tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo 2016 m. sausio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį jau buvo suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, o įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nebuvo. BK 95 straipsnio 2 dalyje nėra reglamentuota, kad teisinės reikšmės turėtų nuosprendžio įsiteisėjimas. Toks teisinis reguliavimas sukūrė prielaidas formuotis abejotinai teismų praktikai, pagal kurią net neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nutraukia senaties termino skaičiavimą. Taigi tiek BK 95 straipsnio 2 dalies, tiek BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kuris nėra siejamas su nuosprendžio įsiteisėjimu, gali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, konstituciniams principams. Kasatoriaus manymu, tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis gali sukelti teisines pasekmes. Kasatorius pažymi, kad teisinės abejonės dėl BPK 3 straipsnio ir BK 95 straipsnio nuostatų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui kilo ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-259/2014 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu.
6. Kasaciniu skundu nuteistoji J. A. ir jos gynėjas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
6.1. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl teismų nuosprendžiai naikintini. Kadangi bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, o valstybinį kaltinimą šios instancijos teisme palaikė šališkas prokuroras, kurio nušalinimo klausimą, pareikštą dar pirmosios instancijos teisme, išnagrinėjo tik apeliacinės instancijos teismas nušalindamas prokurorą, baudžiamoji byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
6.2. Anot kasatorių, teismai pažeidė BPK 319 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pirmosios instancijos teismas apeliacinės instancijos teismui perdavė tik J. V. baudžiamąją bylą. Panevėžio apygardos teismas nesujungė bylų į vieną, o tik nutarė abu apeliacinius skundus nagrinėti kartu. BPK nenumatyta nagrinėti apeliacinį skundą neišreikalavus visos bylos, kurios nuosprendis skundžiamas. Kauno apygardos teismas atmetė prašymą išreikalauti iš Panevėžio miesto apylinkės teismo J. A. baudžiamąją bylą ir taip jos skundą išnagrinėjo remdamasis ne tos bylos medžiaga. Be to, kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sujungdamas skirtingose baudžiamosiose bylose paduotus apeliacinius skundus dėl skirtingų nuosprendžių į vieną bylą ir nagrinėdamas nuteistųjų skundus bendrai, suvaržė J. A. galimybes gintis, nes iš jos ir šioje instancijoje buvo atimta galimybė užduoti klausimus liudytojui E. V., kurio parodymais, duotais tik ikiteisminio tyrimo metu, ji buvo pripažinta kalta. Taip apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 44 straipsnio 5, 7, 8 dalyse įtvirtintų reikalavimų užtikrinti kaltinamojo teisę į teisingą teismą, laikantis rungimosi principo išnagrinėti visus įrodymus, ir teisę, kad šie įrodymai būtų taip išnagrinėti, kad nebūtų apribota teisė į gynybą.
6.3. Kasatorių teigimu, byloje nėra įrodymų, kad J. A. tyčia įrašė melagingus duomenis apie J. V. sveikatos būklę. Priešingai, byloje yra duomenų, kad J. V. tuo metu iš tikrųjų sirgo. Nuteistasis J. V., liudytojai E. V., L. G. ir R. P. J., kurių parodymais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, neteigė, kad nedarbingumo pažymėjimo išrašymo dieną J. V. sveikata buvo gera. Todėl nuosprendžio teiginiai, kad J. V. tuo metu buvo sveikas, tėra prielaidos. Be to, kasatoriai pažymi, kad kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, jog J. V. sveikatos būklė apskritai neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Tai reiškia, kad teismai net nenustatinėjo faktinės aplinkybės, jog J. V. išduotame nedarbingumo pažymėjime esanti informacija neatitinka tikrovės, teisę taikė nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių, taip iš esmės pažeisdami J. A. teisę į teisingą ir nešališką teismą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-398/2013). Nesant objektyvių ir leistinų įrodymų, kad nedarbingumo pažymėjime yra įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija apie J. V. sveikatos būklę, laikytina, jog leistinų ir pakankamų įrodymų pagrįsti kaltinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį byloje nėra. Taigi BK 300 straipsnio 1 dalis pritaikyta netinkamai, nes J. A. veikoje nėra šio nusikaltimo požymių.
6.4. Pasak kasatorių, nuosprendžiai neteisėtai grindžiami liudytojo E. V. parodymais. Kasatoriai teigia, kad jie jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti E. V., ginčyti jo parodymus, užduoti jam klausimus (net susijusius išskirtinai su J. A. pareikštais kaltinimais), nors šio asmens parodymais (duotais ikiteisminio tyrimo metu nedalyvaujant kasatoriams) pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis ir jie yra vienintelis J. A. kaltės įrodymas. Pirmosios instancijos teismas atmetė J. A. gynėjo prašymą apklausti E. V. ir tada, kai bylos buvo išskirtos ir byloje liko vienintelis kaltinamas asmuo – J. A.. Taip teismai suvaržė teisę į gynybą, pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5, 7, 8 dalių nuostatas, nesilaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto. Taip pat teismai nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, nes, neapklausus E. V. teismo posėdyje, liko neišaiškintos svarbios bylai aplinkybės. Skundžiamus nuosprendžius grįsdami prieštaringais, nepatikimais, prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams bei duotais ne teisminio nagrinėjimo metu E. V. parodymais, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalis. Kasatoriai taip pat nurodo, kad E. V. procesiniu statusu šioje byloje buvo manipuliuojama taip, kad į jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją būtų galima nekviesti kitų įtariamųjų ir jų gynėjų. Tačiau sąžiningo ir rungtyniško proceso reikalavimas reiškia, kad kaltinamasis turi turėti teisę užduoti klausimus prieš jį liudijančiam asmeniui nepriklausomai nuo to, koks yra to asmens procesinis statusas. Be to, kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota aplinkybė, jog E. V. atsisakė duoti parodymus, neatitinka tikrovės. Šios instancijos teisme iš pradžių jis pareiškė, kad išsamius parodymus duoti atsisako, tačiau iškart po to pradėjo sakyti, kad kažką vis tik nori pasakyti, tačiau teismas neleido jam kalbėti.
6.5. Kasatoriai nurodo, kad J. A. gynėjas 2012 m. sausio 24 d. raštu pareiškė motyvuotą nušalinimą prokurorui R. Vagriui. 2012 m. spalio 1 d. nutartimi pareikštas nušalinimas praktiškai liko neišnagrinėtas, nes nutartyje nepasisakyta dėl esminių argumentų, kad prokuroras, piktnaudžiaudamas savo kaip valstybinio kaltintojo procesine padėtimi, darė spaudimą teismui (pertraukos metu užėjo į teisėjos kabinetą) ir J. A. (šantažavo ją, kad jeigu ji kels klausimą dėl savo sveikatos būklės, turės problemų norėdama tęsti profesinę veiklą), vengė pateikti teismui duomenis, kurie buvo svarbūs gynybai, todėl J. A. buvo priversta įrodinėti savo nekaltumą. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. posėdyje nušalino prokurorą R. Vagrį, vadovaudamasis išskirtinai 2012 m. sausio 24 d. gynėjo pareiškime išdėstytu argumentu, jog šis prokuroras buvo užėjęs į teisėjos kabinetą pertraukos metu. Taip teismas pripažino, kad prokurorui pareikštas nušalinimas buvo pagrįstas. Kartu, kasatorių manymu, laikytina, kad nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. valstybinis kaltinimas šioje byloje buvo palaikomas neteisėtai.
6.6. Taip pat kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis beveik visas tiesiog paraidžiui nukopijuotas nuo kaltinamojo akto, jame atkartotos tos pačios klaidos ir visiškai su nuosprendžiu nesusiję teiginiai. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino patį faktą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Kasatorių nuomone, šis faktas leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo nešališkas, turėjo išankstinę nuomonę, nes nemotyvuotai priėmė kaltinimo poziciją ir bylą nagrinėjo paviršutiniškai, nuosprendį priėmė išsamiai netyręs bylos įrodymų.
6.7. Be to, pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismas (teisėja G. Kazilionienė) buvo akivaizdžiai šališkas, nes: 2012 m. gruodžio 3 d. teismo posėdyje teisėja neleido kasatoriams užduoti nė vieno klausimo liudytojui E. V., atmetė prašymą apklausti E. V. net po to, kai bylos buvo išskirtos; atmetė prašymus apklausti STT Panevėžio valdybos vyriausiąjį specialistą S. Gimžauską apie 2010 m. birželio 3 d. E. V. pareiškimo atsiradimo aplinkybes, gydytoją G. T. apie J. V. sveikatą, kaltinamąjį J. V. apie 2013 m. kovo 5 d. posėdyje paskelbtus telefoninius pokalbius, motyvuodama tuo, kad jai viskas yra aišku; taip teisėja, pažeisdama BPK 20 straipsnio 4 dalį, nepatikrinusi įrodymų nustatyta tvarka, vien savo samprotavimais paneigė svarbias bylai aplinkybes, nevykdė teismo pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes; iš esmės neišnagrinėjo gynėjo prašymo nušalinti prokurorą (kasatoriai teigia, kad tokia teisėjos pozicija yra akivaizdus šališkumo įrodymas, nes vėliau apeliacinės instancijos teismas nušalino prokurorą remdamasis gynėjo prašyme nurodytais argumentais). Taip pat kasatoriai nurodo, kad prokuroras vengė pateikti teismui įrodymus (prie kokių celių buvo prisirišęs J. V. telefonas tuo metu, kai iš jo buvo skambinta), teigdamas, kad jie yra nereikšmingi, taip pat aiškino, kad tokių duomenų apskritai nėra. Galiausiai prokuroras pateikė teismui 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 16 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus su juose užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, nors, vadovaujantis BPK 154 straipsnio 7 dalimi, šie duomenys, kurie nebuvo prijungti prie bylos ją perduodant teismui, turėjo būti tuoj pat sunaikinti. Taip teisėja pažeidė BPK 4 straipsnio nuostatas ir pademonstravo išankstinį palankumą vienai iš proceso šalių. Be to, teismo posėdžiuose dalyvavo korespondentas D. Krasauskas, kuris savo publikacijose aptarinėjo J. V. ir J. A. sveikatos būklę. Korespondento dalyvavimas teismo posėdžiuose trikdė kaltinamuosius, darė įtaką jų parodymams ir trukdė tinkamai gintis, nes kaltinamieji žinojo, kad jų parodymai apie sveikatos būklę bus tuoj paviešinti. Kadangi teismas toleravo tokią situaciją, tai laikytina teismo šališkumu. J. A. gynėjas prašė, kad teismo posėdžiai būtų nevieši. Kartu kasatoriai teigia, kad 2013 m. sausio 7 d. vykusi kaltinamojo J. V. apklausa ir teismo sprendimai atmesti gynybos prašymus yra neteisėti, nes teisėja neišsprendė prieš posėdį jai pareikšto nušalinimo. Kasatorių teigimu, akivaizdu, kad teismo procesas šioje byloje nebuvo rungtyniškas, nebuvo užtikrinta proceso šalių – kaltinimo ir gynybos – lygybė, nes teisėja G. Kazilionienė rodė akivaizdų palankumą valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui, pažeidinėjo J. A. teises į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl konkrečių skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.
7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas atsiliepimu į kasacinius skundus siūlo juos atmesti.
7.1. Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatoriai J. A. ir jos gynėjas, Panevėžio apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi sujungė baudžiamąją bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS00MDctMzg5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-407-389/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-407-389/2013">1-407-389/2013</a>, kurioje priimtas nuosprendis dėl J. V., su baudžiamąja byla Nr. 1-16-389/2013, kurioje priimtas nuosprendis J. A., paliekant vieną bylos Nr. 1-16-389/2013. Prokuroras nurodo, kad BPK 254 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė kelias bylas sujungti į vieną. Ši norma taikoma ir tuo atveju, kai pareikšti keli apeliaciniai skundai. Teismas gali nuspręsti juos nagrinėti viename posėdyje, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti bylas. J. V. ir J. A. veikos tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios, be to, pareikštų apeliacinių skundų argumentai beveik identiški, todėl šiuo atveju teismas priėmė pagrįstą sprendimą skundus išnagrinėti viename procese.
7.2. Remiantis J. V., apklausto kaip įtariamojo, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nedarbingumo pažymėjimo išrašymo tikslas buvo ne liga, o siekis pateisinti dėl aplaidumo praleistą teismo posėdį civilinėje byloje. Fiktyvaus nedarbingumo pažymėjimo gavimo priežastį patvirtina E. V. pareiškimas ir parodymai, liudytojo R. P. J. parodymai, civilinės bylos, kratos ir jos metu paimtų, apžiūrėtų dokumentų duomenys. J. V. sveikatos būklė kitu metu, nei buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi. Be to, J. V. gyvena Rokiškyje ir jis nepateikė jokių įtikinamų duomenų, kodėl dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo kreipėsi į J. A. kliniką Kaune.
7.3. Kadangi liudytojas E. V. atsisakė duoti parodymus, užduoti jam klausimų nebuvo galimybės. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojo E. V. parodymai nėra vienintelis J. A. kaltę patvirtinantis įrodymas. J. A. kaltę taip pat patvirtina nuteistojo J. V., liudytojo S. Gimžausko parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Prokuroras pažymi, kad šioje byloje E. V. nebuvo kaltinamuoju. E. V. parodymai atitinka kitus bylos duomenis, jie yra nuoseklūs ir išsamūs, todėl teismai pagrįstai rėmėsi šio asmens parodymais.
7.4. Prokuroro nuomone, J. A. gynėjo pareikštas nušalinimas prokurorui 2012 m. spalio 1 d. nutartimi buvo išnagrinėtas.
7.5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 302-307 straipsnių nuostatas, teismas gali naudotis formuluotėmis, kurios buvo pateiktos kaltinamajame akte, taip pat gynėjo, nuteistojo ar kitų proceso dalyvių skunduose ir pan. Esminė aplinkybė surašant nuosprendį yra ta, kad aprašydamas bylos aplinkybes teismas turi remtis teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Be to, apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte. Šiuo atveju nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos teisiamojo posėdžio metu patikrintų, išsamiai, nešališkai ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Iš priimto nuosprendžio visiškai aišku, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, jame nuosekliai nurodyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad surašant pirmosios instancijos teismo nuosprendį buvo padaryti BPK pažeidimai.
7.6. Nuteistosios J. A. ir jos gynėjo kasacinio skundo argumentai apie teismo šališkumą nepagrįsti. Pagal teismų praktiką šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Pirmosios instancijos teismas J. V. ir J. A. pripažino kaltais tik dėl dalies jiems pareikštų kaltinimų, o dėl kitos dalies kaltinimų bylą nutraukė suėjus senaties terminui. Jau vien tai neleidžia teigti, kad teismas visiškai palaikė kaltinimo poziciją.
7.7. Prašymai apklausti liudytojus S. Gimžauską ir G. T. atmesti nurodant aiškius motyvus. Byloje jau buvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių J. A. kaltę. BPK nėra įtvirtintas reikalavimas tai pačiai aplinkybei nustatyti panaudoti visas įmanomas įrodinėjimo priemones. Prašymų dėl įrodymų rinkimo veiksmų netenkinimas, kai atliekant prašomus veiksmus būtų nustatinėjama kitais surinktais įrodymais jau nustatyta aplinkybė, nelaikytinas BPK nuostatų pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55/2013">2K-55/2013</a>). Be to, Panevėžio apygardos teismas iškvietė ir apklausė šiuos liudytojus, kurie patvirtino kaltinime nustatytas aplinkybes. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes esminius apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo, teismo šališkumo klausimą taip pat aptarė.
7.8. Liudytojas E. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus ir visų parodymų metu nurodė tas pačias aplinkybes apie J. A. papirkimo faktą. Jo parodymai buvo tinkamai įvertinti bendrame bylos įrodymų kontekste. Teisminio bylos nagrinėjamo metu E. V. buvo pasiūlyta duoti parodymus, tačiau jis atsisakė duoti parodymus. Net ir tuo atveju, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai, E. V. tais pačiais motyvais turėtų teisę atsisakyti duoti parodymus, nes J. A. veiksmai ir kaltė neatskiriamai susiję su J. V. veiksmais.
7.9. Vadovaujantis teismų praktika, kai sprendžiamas didelės žalos (BK 228 straipsnio 1 dalis) buvimo klausimas, atsižvelgiama į tai, koks kaltininko veiksmų pobūdis, kokiais teisės aktais ir kokie jais nustatyti reikalavimai, principai yra pažeidžiami, kokia jų reikšmė teisinėje valstybės sistemoje, kokia kaltininko einamų pareigų svarba, rezonansas visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaka valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti iš esmės žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-297/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-297/2014">2K-297/2014</a>, 2K-7-335/2013). Iš bylos medžiagos matyti, kad teismų padarytos išvados nustatant piktnaudžiavimo padarinius yra pagrįstos. Akivaizdu, kad J. V. aplaidžiai vykdė savo pareigas ir demonstravo savo nuostatas nepaisyti įstatymų. Tokiais veiksmais J. V. diskreditavo advokato vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros autoritetą, t. y. padarė didelės žalos valstybei. Be to, prokuroras nurodo, kad kasatorius J. V. netinkamai aiškina BK 228 straipsnį. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 228 straipsnį reikia nustatyti ne tik tai, kuo objektyviai pasireiškė kaltininko veika, bet ir tai, kokius teisės aktų reikalavimus asmuo tokia veika pažeidė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-220/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-220/2014">2K-220/2014</a>). Šiuo atveju byloje nustatyta, kokius bendro pobūdžio teisės aktus bei kokius specialius teisės aktus, kurie susiję su konkrečias pareigas einančio valstybės tarnautojui prilyginto asmens (advokato) įgaliojimais, J. V. pažeidė. Asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neapibrėžtų ir jokiame teisės akte nereglamentuotų pareigų nevykdymą ar principų nesilaikymą, todėl atitinkamų teisės aktų pažeidimas yra vienas iš objektyviųjų požymių, būtinų piktnaudžiavimo sudėčiai konstatuoti. Šioje byloje nustatyti pažeisti teisės aktais, kartu su kitais objektyviais ir subjektyviais požymiais leidžia konstatuoti BK 228 straipsnyje numatytos piktnaudžiavimo sudėties buvimą J. V. veiksmuose.
7.10. Netikslus įstatymo redakcijos nurodymas teismo nuosprendyje laikytinas technine klaida, neturinčia jokios įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes iš taikytos BK normos turinio aišku, kad J. V. nuteistas pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą.
7.11. Nuteistojo J. V. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas, nes apkaltinamasis nuosprendis J. V. priimtas Panevėžio miesto apylinkės teisme 2013 m. gegužės 9 d., Panevėžio apygardos teismas 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžiu J. V. neišteisino, taigi priėmus apkaltinamąjį nuosprendį senaties terminas nebeskaičiuojamas.
8. Nuteistojo J. V., nuteistosios J. A. ir jos gynėjo advokato E. Sergaičio kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
9. Kasaciniuose skunduose netinkamas BK 300 straipsnio 1 dalies taikymas grindžiamas ir tuo, kad nuteistųjų veikos, susijusios su nedarbingumo pažymėjimo surašymu, jo išdavimu, laikymu ir panaudojimu, atsižvelgiant į tai, kad šiuo dokumentu vadovaujantis nebuvo mokama nedarbingumo pašalpa, kad nedarbingumo pažymėjimas nėra dokumentas, kuriuo advokatas galėtų pateisinti savo neatvykimą į teismo posėdį, nėra itin pavojingos ir nusikalstamos, reikalaujančios J. A. ir J. V. traukti baudžiamojon atsakomybėn.
9.1. Iš tiesų kasacinės instancijos teismo sprendimuose, taip pat ir dėl BK 300 straipsnio taikymo, ne kartą yra pažymėta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/20012) Būtent BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Taigi, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011). Ir priešingai, jei dėl dokumente įrašytų melagingų faktų gali kilti grėsmė fizinių ar juridinių asmenų interesams ar jie gali sukelti asmenims, institucijoms, valstybei teisiškai reikšmingus padarinius, net ir neatsiradus šiems padariniams, toks dokumento suklastojimas laikytinas pavojinga ir paprastai baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnį užtraukiančia veika.
9.2. Nagrinėjamoje byloje J. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad J. A. klinikoje suklastojo tikrus dokumentus – 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjimą, jame atgalinėmis datomis įrašydama žinomai melagingus duomenis (t. y. kad 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. buvo nustatyta diagnozė – I 11.0 (pagal TLK-10 kodą) ir nedarbingumo laikotarpis nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d.), taip pat J. V. asmens sveikatos istoriją ir, be to, žinomai suklastotą J. V. nedarbingumo pažymėjimą neteisėtai realizavo jį perduodama E. V., kad šis jį perduotų J. V., o žinomai suklastotą J. V. sveikatos istoriją neteisėtai laikė J. A. klinikoje.
9.3. J. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą, taip pat už tai, kad šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą 2009 m. spalio 5 d. panaudojo, padarydamas minėto nedarbingumo pažymėjimo kopiją, ją patvirtindamas savo parašu ir pateikdamas Rokiškio rajono apylinkės teismui civilinėje byloje kartu su R. P. J. pareiškimu, prašydamas panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje, ir atnaujinti minėtos civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės.
9.4. Minėti nuteistųjų veiksmai, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nelaikytini tokiais, kurie negalėjo pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisėtų interesų. Priešingai, minėti veiksmai sudarė prielaidas fizinių ar juridinių asmenų žalai atsirasti ir apskritai jie galėjo asmenims, institucijoms, valstybei sukelti teisiškai reikšmingus padarinius. Šiame kontekste pažymėtina, kad nedarbingumo pažymėjimas yra medicininis dokumentas, fiksuojantis, jog asmuo tam tikru laikotarpiu dėl ligos buvo nedarbingas, todėl šis dokumentas gali būti juridinių faktų įrodymu arba teisių ir (ar) pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas arba kitų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Antai suklastotas nedarbingumo pažymėjimas gali būti panaudotas nedarbingumo pašalpai gauti, pateisinti neatvykimą į darbą, negalėjimą įvykdyti savo prievolių pagal sudarytus sandorius ir pan. Nagrinėjamoje byloje suklastotas nedarbingumo pažymėjimas buvo pateiktas teismui pateisinti dėl aplaidumo praleistą teismo posėdį, siekiant, kad šio pažymėjimo pagrindu teismas priimtų J. V. kliento interesus tenkinantį sprendimą – panaikintų Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje, ir atnaujintų minėtos civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės. Taigi tokiais kaltinamojo veiksmais buvo siekiama, kad teismas priimtų neteisingą sprendimą, taip buvo trukdoma teismui vykdyti teisingumą. Tai, kad dėl minėtų nuteistųjų veiksmų nebuvo padaryta žala kitų asmenų interesams, taip pat nebuvo sukelti asmenims, institucijoms, valstybei teisiškai reikšmingi padariniai, nagrinėjamoje byloje nešalina tokių nuteistųjų veiksmų pavojingumo ir jų baudžiamumo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju, kaltininkų veiksmus kvalifikuojant pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, esminę reikšmę turi tai, kad dėl jų veiksmų kilo grėsmė fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams ir taip buvo pasikėsinta į normalią, teisingą dokumentų apyvartą.
9.5. Taip pat pažymėtina, kad netikslus BK 300 straipsnio 1 dalies redakcijos nurodymas pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose savaime nereiškia, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Iš pirmosios instancijos teismų nuosprendžių turinio matyti, kad J. A. ir J. V. šiuo atveju buvo nuteisti pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą.
9.6. Taigi darytina išvada, kad teismai, pripažindami J. V. ir J. A. kaltais dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo
10. Netinkamą BK 228 straipsnio 1 dalies taikymą nuteistasis J. V. iš esmės grindžia tuo, kad jis savo veiksmais jokios žalos valstybei padaryti negalėjo, todėl jo veiksmai nėra tokie pavojingi, jog užtrauktų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį taikymą.
10.1. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija (o pagal nuo 2011 m. liepos 5 d. įsigaliojusią įstatymo redakciją – ir Europos Sąjunga), juridinis ar fizinis asmuo.
10.2. Nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialaus subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Taigi tokio pobūdžio bylose pirmiausia turi būti nuspręsta, ar asmuo, kuris kaltinamas BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo.
10.3. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis J. V. veiksmus, kurie buvo pripažinti piktnaudžiavimu BK 228 straipsnio prasme, atliko būdamas Lietuvos advokatūros advokatu. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, kuris verčiasi profesine veikla ir teikia viešąsias paslaugas, yra pripažįstamas advokatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2010">2K-102/2010</a>, 2K-144/2011, 2K-P-89/2014).
10.4. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), objektyviai reiškiasi: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.
10.5. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip tyčinis įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100/2014">2K-100/2014</a>). Kita alternatyvi piktnaudžiavimą apibūdinanti veika – tarnybos įgaliojimų viršijimas gali pasireikšti labai įvairiais neteisėtais veiksmais, taip pat ir tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo padaro tokius veiksmus, kurių atlikti jis apskritai neturi įgaliojimų. Šiuo atveju, sprendžiant, ar kaltininkas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, ar viršijo tarnybos įgaliojimus, turi būti įvertinti valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) veiksmai jo teisių ir pareigų, kylančių iš jo tarnybinę (darbinę) veiklą reguliuojančių teisės aktų, kontekste.
10.6. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad J. V., kaip advokatas, teikiantis teisines paslaugas R. P. J. civilinėje byloje, įgijo fiktyvų nedarbingumo pažymėjimą, turėdamas tikslą pateisinti dėl aplaidumo praleistus teismo posėdžius, ir jo kopiją pateikė teismui. Tokiais savo veiksmais J. V. pažeidė advokatui keliamus nepriekaištingos reputacijos, nepriekaištingo elgesio ir profesinės veiklos teisėtumo reikalavimus. Antai Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 3, 6 punktuose įtvirtini tokie advokato veiklos principai kaip teisėtumas ir nepriekaištingas elgesys. Pagal minėto įstatymo nuostatas advokatas pradėdamas savo veiklą prisiekia dorai ir sąžiningai atlikti savo pareigas (19 straipsnis). Šio įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatas privalo laikytis priesaikos ir įstatymų, sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai ir pilietiškai. Taigi sutiktina su teismų išvada, kad J. V., atlikdamas minėtus veiksmus, piktnaudžiavo savo kaip advokato tarnybine padėtimi.
10.7. Tačiau vien tik piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar (ir) tarnybos įgaliojimų viršijimo savaime nepakanka, kad valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) veika būtų kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnį kaip piktnaudžiavimas. Būtinasis piktnaudžiavimo kaip nusikaltimo požymis yra padariniai – didelės žalos dėl minėtų veikų atsiradimas valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nesant minėtų padarinių, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar (ir) tarnybos įgaliojimų viršijimas paprastai pripažįstami tarnybiniu (drausminiu) nusižengimu.
10.8. Didelė žala, atsiradusi dėl piktnaudžiavimo, gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad paprastai didele turtine žala pripažįstami 250 MGL dydį siekiantys turtiniai nuostoliai, tačiau šis dydis nėra privalomas visose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100/2014">2K-100/2014</a>).
10.9. Neturtinio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013).
10.10. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas arba netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pvz.: dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka ir pan.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai yra pripažįstama didele, jeigu valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas yra susijęs su nusikalstamos veikos, ypač tyčinės, padarymu.
10.11. Būtent nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami, kad nuteistasis padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei, tai pagrindė, nurodydami tokios išvados argumentus. Antai teismai konstatavo, kad šioje byloje minėtais veiksmais J. V. diskreditavo advokato vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros autoritetą. Be to, pažymėtina ir tai, kad J. V. piktnaudžiavimas buvo susijęs su suklastoto dokumento panaudojimu ir laikymu, t. y. kitos tyčinės nusikalstamos veikos padarymu.
10.12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad J. V. veiksmai piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi pagal savo pavojingumą yra pasiekę nusikalstamoms veikoms būdingą pavojingumo laipsnį bei pobūdį ir negali būti pripažinti tarnybiniu nusižengimu. Taigi darytina išvada, kad teismai, pripažindami kasatorių J. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl teismo šališkumo
11. Nepagrįsti ir kasatorių argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.
11.1. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismo teisėja turėjo išankstinę nuomonę apie kaltinamųjų kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjos elgesio proceso metu.
11.2. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami kai kurie kaltinamųjų, jų gynėjų prašymai, o tam tikri prokuroro prašymai yra tenkinami, ar apskritai nesutikimu su teismo išvadomis. Kasaciniuose skunduose nenurodoma jokių objektyvių aplinkybių, kaip galėjo būti paveikti abiejų instancijų teismai.
11.3. Nepagrįsti ir kiti kasacinių skundų teiginiai dėl teismo šališkumo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-414/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-414/2010">2K-414/2010</a>; EŽTT sprendimai: 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, kaip naujesnį šaltinį žr. 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant subjektyviuosius aspektus byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą. Kaltinamiesiems buvo išaiškintos teisės nušalinti teisėją. Buvo pateikti pareiškimai dėl teisėjos Ritos Bilevičienės nušalinimo ir teisėja nuo bylos nusišalino, nuo bylos nagrinėjimo nusišalino ir kitas teisėjas Donatas Jatužis. Nuteistoji ir jos gynėjas pareiškė nušalinimą ir teisėjai Gražinai Kazilionienei, kuri motyvuota nutartimi atmetė šį pareiškimą. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Tokių faktų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
11.4. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo, kuris leistų daryti išvadą, kad teismai nagrinėdami šią bylą buvo šališki.
Dėl kitų iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi
12. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad teismams išskyrus, o po to sujungus J. V. ir J. A. baudžiamąsias bylas buvo pažeistos BPK nuostatos ir taip užkirstas kelias teisingam bylos išnagrinėjimui.
12.1. Pažymėtina, kad BPK 254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bylos nagrinėjimo metu gali bylą išskirti į kelias arba kelias bylas sujungti į vieną, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti bylas. J. V. ir J. A. veikos tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios, be to, pareikštų apeliacinių skundų argumentai labai panašūs, todėl šiuo atveju teismas priėmė pagrįstą sprendimą skundus išnagrinėti viename procese.
12.2. Nėra pagrindo teigti ir tai, kad sujungus bylas buvo pakenkta teisingam bylos išnagrinėjimui. Šiuo atveju pažymėtina, kad, liudytojui E. V. atsisakius duoti parodymus, užduoti jam klausimų nebuvo galimybės. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojo E. V. parodymai nėra vienintelis J. A. kaltę patvirtinantis įrodymas. J. A. kaltę taip pat patvirtina kitų liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga.
12.3. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
13. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrina, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.
13.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybes, nesutinkama ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikiamos įvykių savo versijos. Antai J. V. kasaciniame skunde teigia, kad šioje byloje nebuvo nustatyta faktinė aplinkybė, jog jam išduotame nedarbingumo pažymėjime esanti informacija apie jo sveikatos būklę neatitinka tikrovės. J. A. ir jos gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog J. A. tyčia į 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjimą būtų įrašiusi melagingus duomenis arba savo veiksmais siekusi suklaidinti kitus asmenis ar institucijas, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, jog J. V. tuo metu tikrai sirgo ir kreipėsi į medikus.
13.2. Šie ir kiti kasacinių skundų argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.
13.3. Kai kurie iš kasacinių skundų argumentų yra deklaratyvūs, nepagrįsti teismų nustatytais faktais, byloje esančiais duomenimis ar konkrečiais iš baudžiamojo proceso įstatymo kylančiais reikalavimais ir todėl irgi nebus nagrinėjami. Tai, pavyzdžiui, kasacinių skundų argumentai, kad prokuratūra manipuliavo E. V. procesiniu statusu, kad buvo pažeisti iš BPK 44 straipsnio 5, 7, 8 dalių kylantys reikalavimai, kad tiriant ir nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą buvo suvaržyta J. A. teisė į gynybą ir pan.
13.4. Taip pat nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo J. V. ir nuteistosios J. A. bei jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinius skundus.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
Armanas Abramavičius
