Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-428/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.3.2.5; 36.2; 126.5; 126.8

(S)

2006 m. spalio 30 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „NORD/LB Lietuva“ ieškinį atsakovei R. K., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai V. Keinio įmonei „VIVA“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB bankas „NORD/LB Lietuva“ 2005 m. vasario 17 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės 50 000 Lt negrąžinto kredito, 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. spalio 9 d. su trečiuoju asmeniu V. Keinio įmone „VIVA“ sudarė kredito linijos sutartį Nr. 1426, pagal kurią ieškovas trečiajam asmeniui suteikė teisę naudotis 500 000 Lt dydžio kredito linijos limitu. Tą pačią dieną ieškovas ir atsakovė sudarė laidavimo sutartį Nr. 1052, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidarus skolininkas visu savo turtu, jeigu V. Keinio įmonė „VIVA“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo prievoles ieškovui pagal kredito linijos sutartį. Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gruodžio 17 d. nutartimi V. Keinio įmonei „VIVA“ buvo iškelta bankroto byla ir visi trečiojo asmens mokėjimo terminai pagal kredito linijos sutartį pasibaigė. Kaip nurodė ieškovas, jis trečiojo asmens administratoriui 2005 m. sausio 17 d. raštu pateikė 502 175 Lt kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro 500 000 Lt negrąžintas kreditas ir 2175 Lt nesumokėtos palūkanos. Ieškovo teigimu, negavęs tinkamo prievolės įvykdymo pagal kredito linijos sutartį iš trečiojo asmens, jis - ieškovas įgijo pagal laidavimo sutartį teisę reikalauti, kad trečiojo asmens prievolę įvykdytų tiek atsakovė ir trečiasis asmuo bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį, taip pat nukreipti trečiojo asmens prievolės sumos išieškojimą į atsakovės turtą (laidavimo sutarties 2.3.1, 2.3.1.1, 2.3.1.4 punktai). Ieškovas nurodė, kad 2004 m. gruodžio 28 d. V. Keinio įmonės „VIVA“ skola ieškovui buvo 500 000 Lt negrąžinto kredito ir 2175 Lt nesumokėtų palūkanų. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės dalį trečiojo asmens neįvykdytų prievolių, o būtent 50 000 Lt negrąžinto kredito.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatęs, kad ieškovas reikalavimą dėl visos prievolės įvykdymo yra 2005 m. sausio 17 d. pareiškęs skolininkui bankrutuojančiai V. Keinio įmonei „VIVA“, teismas sprendė, kad, nesumažinęs savo pareikšto reikalavimo bankroto byloje, ieškovas neturi teisės papildomai reikalauti 50 000 Lt iš atsakovės, kaip laiduotojos, nes tokiu atveju ieškovas piktnaudžiautų savo teise. Teismas pažymėjo, kad skolos, už kurią laidavo atsakovė, sumokėjimo terminas pasibaigė ne dėl skolos termino pasibaigimo, o dėl bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui, todėl visi ginčai tarp kreditoriaus ir skolininko turi būti nagrinėjami bankroto byloje. Nustatęs, kad atsakovė R. K. ir V. K. yra sutuoktiniai, o V. Keinio įmonė „VIVA“ įkurta jiems esant santuokoje, teismas sprendė, kad trečiasis asmuo yra bendroji jungtinė sutuoktinių V. ir R. K. nuosavybė, pastarieji yra juridinio trečiojo asmens dalyviai ir pagal tai yra solidarūs bendraskoliai prieš kreditorių - ieškovą ir kitus kreditorius bankroto byloje (CK 2.45 straipsnis, 2.50 straipsnio 4 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 3 dalis, 3.109 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad atsakovės asmenyje sutapo skolininkas ir laiduotojas, užtikrinęs paskolos grąžinimą tuo pačiu turtu, nes byloje nėra nustatyta, kad atsakovė turi kokį nors asmeninį turtą, kuris dar nėra areštuotas bankroto byloje. Teismo nuomone, ieškovas, pareikšdamas atskirą reikalavimą atsakovei, pažeidė kitų kreditorių teises atgauti skolas iš V. K. ir R. K. bendro santuokinio turto bankroto byloje. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 AB „Ūkio bankas“ v. A. L., suformuluota taisykle, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 10 d. sprendimu panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovės 50 000 Lt skolos, 2155,50 Lt palūkanų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo paskelbimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija nustatė, kad 2003 m. spalio 9 d. sudarytos kredito linijos sutarties Nr. 1426 pagrindu ieškovas V. Keinio įmonei „VIVA“ išdavė 500 000 Lt paskolą. Tarp šalių 2003 m. spalio 9 d. sudaryta laidavimo sutartimi Nr. 1052 atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu V. Keinio įmonė „VIVA“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal kredito linijos sutartį. V. Keinio įmonė „VIVA“ bankrutavo ir neįvykdė prievolės pagal kreditavimo linijos sutartį Nr. 1426, t. y. negrąžino 500 000 Lt paskolos. Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios V. Keinio įmonės „VIVA“ kreditorių reikalavimų sąrašas, tarp jų ir ieškovo 502 175 Lt kreditorinis reikalavimas. Vykdant bankroto procedūras, pardavus įkeistą turtą, liko nepadengtas ieškovo 306 509,68 Lt kreditorinis reikalavimas. Kolegija sutiko su ieškovo teigimu, kad jis, negavęs prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, įgijo teisę reikalauti, jog pagal laidavimo sutartį prievolę įvykdytų atsakovė. Pažymėjusi, kad pagal CK 6.76 straipsnio 2 dalį laidavimo prievolė yra papildoma, šalutinė, jos galiojimas susijęs su pagrindinės prievolės galiojimu, kolegija konstatavo, kad ieškovas, atsisakęs dalies reikalavimo pagrindiniam skolininkui, toje reikalavimo dalyje netektų teisės reikšti ieškininį reikalavimą laiduotojui, nes laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnis). Kolegija nurodė, kad laidavimo sutartimi atsakovės prisiimti įsipareigojimai yra asmeninio pobūdžio, todėl jos, kaip laiduotojos, turtinė atsakomybė ieškovui sietina ne tik su jos ir jos sutuoktinio bendrąja jungtine nuosavybe, bet ir su jos asmenine nuosavybe. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovas, pareikšdamas atskirą reikalavimą atsakovei, nepažeidė kitų kreditorių teisių bankroto byloje. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovės asmenyje sutapo skolininkas ir laiduotojas, nėra pakankamas pagrindas pareikštam ieškiniui atmesti ar jį nagrinėti trečiojo asmens bankroto byloje. Kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra CK 6.87 straipsnio 3 dalyje numatytas atvejis, kai skolininkas ir laiduotojas sutampa, o kreditorius suinteresuotas laidavimo išlikimu, nes ieškovas, žinodamas apie trečiojo asmens turto nepakankamumą prievolei įvykdyti, yra suinteresuotas, kad būtų išieškoma iš atsakovės - laiduotojos asmeninio turto. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, o ne atsakovei priklausančio turto apimtis ir sprendimo įvykdymo galimybes.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė R. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 10 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas materialinės teisės normas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, klaidingai konstatavo, kad ieškovui negavus iš trečiojo asmens tinkamo prievolės įvykdymo, ieškovas įgijo laidavimo sutarties 2.3 punkte numatytą teisę pareikalauti, kad trečiojo asmens prievoles ieškovui įvykdytų tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį. Kasaciniame skunde pažymima, kad V. Keinio individuali įmonė „VIVA“ buvo įsteigta V. K. ir R. K. gyvenant santuokoje, santuoka iki šiol nenutraukta, turtas nepadalintas, šios įmonės turtas yra bendroji jungtinė V. K. ir R. K. nuosavybė, todėl jie abu yra skolininkai ir solidariai turi atsakyti prieš kreditorius bankroto byloje tiek įmonės turtu, tiek ir kitu santuokoje įgytu turtu, nes individuali įmonė yra neribotos atsakomybės privatus juridinis asmuo, o kasatorė yra šio juridinio asmens dalyvis pagal CK 2.45, 2.50 straipsnius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. birželio 22 d. nutartyje Nr. 3K-7-308/2004, priimtoje civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., išaiškino, kad bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti bankroto byloje bendraatsakovu, todėl, kasatorės teigimu, atsakovu bankroto byloje turėtų būti ne tik bankrutuojanti V. Keinio įmonė „VIVA“, bet ir pati kasatorė bei V. K.

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad ieškovo pareikštas ieškinys yra pagrįstas, įrodytas ir turi būti tenkintinas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.6, 6.81 straipsnius. Pažymėjusi, kad reikalavimą dėl visos prievolės įvykdymo ieškovas yra pareiškęs trečiajam asmeniui bankroto byloje, kasatorė teigia, jog nesumažinęs savo pareikšto reikalavimo bankroto byloje ieškovas neturi teisės papildomai išjos, kaip laiduotojos, reikalauti 50 000 Lt, nes piktnaudžiauti teise neleistina (CK 1.2 straipsnis). Anot kasatorės, laidavimas yra papildoma prievolė, kurios galiojimas susijęs su pagrindinės prievolės galiojimu, todėl, neišsprendus bankroto byloje visų kreditoriaus reikalavimų, nėra pagrindo ją įpareigoti atlyginti skolininko prievoles. Atkreipusi dėmesį ir į tai, kad trečiojo asmens įsipareigojimų pagal kredito linijos sutartį Nr. 1426 įvykdymas yra užtikrintas turto įkeitimu, įkeisto turto vertė yra 512 159,47 Lt, t. y. didesnė už ieškovo kreditorinį reikalavimą, kuris yra 502 175 Lt dydžio, kasatorė teigia, jog ieškovas turi pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gruodžio 17 d. nutartimi buvo areštuotas visas V. Keinio įmonės „VIVA“ ir visas V. K. asmeninis bei santuokinis turtas, todėl, ieškovas, pareikšdamas atskirą reikalavimą atsakovei, pažeidė kitų kreditorių teises atgauti skolas iš V. K. ir kasatorės bendro santuokinio turto bankroto byloje. Kasatorės nuomone, trečiojo asmens skolų klausimas turi būti sprendžiamas bankroto byloje, dalyvaujant ir jai - kasatorei, o po visų bankroto procedūrų įmonės ir jos dalyvių prievolės pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 AB „ Ūkio bankas“ v. A. L.).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB bankas „NORD/LB Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad laidavimo turinys yra asmens aiškiai išreikšta valia prisiimti atsakomybę, asmens apsisprendimas laiduoti už kitą asmenį nėra siejamas su laiduojančio asmens daiktinėmis teisėmis. Ieškovas nurodo, kad aplinkybės, dėl kurių suėjo skolos pagal kredito linijos sutartį sumokėjimo terminas, šiuo atveju neturi jokios įtakos, kokiame teisme turi būti nagrinėjamas ieškovo pareikštas ieškinys, be to, Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto bylą nagrinėjančiam teismui turi būti perduotos tik tos bylos, kuriose turtiniai reikalavimai yra pareikšti bankrutuojančiai įmonei. Ieškovo teigimu, kasatorė kasaciniame skunde nepagrįstai gilinasi į jos, jos sutuoktinio V. K. bei trečiojo asmens turtinius klausimus, kasatorės pagal laidavimo sutartį prisiimti įsipareigojimai nebuvo susieti su kokiu nors konkrečiu jos turimu turtu. Ieškovo nuomone, kreditorinio reikalavimo pareiškimas trečiajam asmeniui bankroto byloje neatima ir nepanaikina ieškovo teisės pareikšti ieškinį atsakovei, kaip laiduotojai, tiek dėl visos skolos, tiek ir dėl bet kurios jos dalies. Be to, ieškovas pažymi, kad kreditorius, nepareiškęs reikalavimo bankroto byloje, netenka teisės į jo patenkinimą (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 10 dalis, 26, 35 straipsniai). Ieškovas nurodo, kad kadangi bankroto byla keliama įmonei ir joje sprendžiami klausimai tik dėl reikalavimų bankrutavusiai įmonei (ĮBĮ 3 straipsnis), laiduotojo atžvilgiu negali būti taikoma speciali bankroto bylų nagrinėjimo tvarka, o reikalavimai jo atžvilgiu sprendžiami bendra CPK nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovė R. K. ir V. K. yra sutuoktiniai, V. Keinio įmonė „VIVA“ įkurta jiems esant santuokoje. 2003 m. spalio 9 d. ieškovas ir V. Keinio įmonė „VIVA“ sudarė kredito linijos sutartį Nr. 1426, pagal kurią V. Keinio įmonei „VIVA“ buvo išduota 500 000 Lt paskola, be to, ieškovas ir atsakovė sudarė laidavimo sutartį Nr. 1052, pagal kurią laiduotoja R. K. įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu skolininkas (V. Keinio įmonė „VIVA“) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal kredito linijos sutartį. Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gruodžio 17 d. nutartimi V. Keinio įmonei „VIVA“ iškelta bankroto byla, 2005 m. balandžio 13 d. nutartimi V.Keinio įmonė „VIVA“ pripažinta bankrutavusia ir ją nutarta likviduoti, o 2004 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorinių reikalavimų sąrašas, tarp jų ieškovo 502 175 Lt kreditorinis reikalavimas. Trečiasis asmuo V. Keinio įmonė „VIVA“ neįvykdė prievolės pagal kreditavimo linijos sutartį Nr. 1426, vykdant bankroto procedūras, pardavus įkeistą turtą, liko nepadengtas ieškovo 306 509,68 Lt kreditorinis reikalavimas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas materialinės teisės normas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, klaidingai konstatavo, kad ieškovui negavus iš trečiojo asmens tinkamo prievolės įvykdymo, ieškovas įgijo laidavimo sutartis 2.3 punkte numatytą teisę pareikalauti, kad trečiojo asmens prievoles ieškovui įvykdytų tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek ir jos dalį, kasatorė nenurodo tokius teiginius patvirtinančių teisinių argumentų, kaip to reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, todėl minėti teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad minėta kasatorės ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka CK 6.6 straipsnio 4 ir 5 dalių, 6.14 straipsnio 3 dalies, 6.81 straipsnio ir tarp šalių sudarytos laidavimo sutarties (b. l. 18) 1.1, 2.3.1.1, 2.3.1.4 punktų nuostatas.

CK 6.14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams, tačiau skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę reikalauti įtraukti į bylą kitus bendraskolius. Taigi kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį patį ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ieškovo pareiškimas bankroto byloje kreditorinio reikalavimo trečiajam asmeniui, kuris su atsakove yra bendraskoliai, neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovei, kaip laiduotojai. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad ieškovas, nesumažinęs bankroto byloje pareikšto reikalavimo, neturi teisės reikšti reikalavimą kasatorei, kaip laiduotojai. Ieškovo naudojimasis įstatyme numatyta teise reikšti reikalavimą atsakovei, teisėjų kolegijos nuomone, nevertintinas kaip ieškovo piktnaudžiavimas teise.

Byloje nustatyta, kad ieškovo, kaip kreditoriaus, pagrindinis skolininkas yra trečiasis asmuo, o atsakovė yra ieškovo skolininkė kaip: 1) trečiojo asmens dalyvė (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) ir 2) trečiojo asmens laiduotoja (CK 6.76, 6.81 straipsniai, laidavimo sutartis). Trečiasis asmuo ir atsakovė, kaip laiduotoja, yra solidariąją prievolę ieškovui turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis, šalių laidavimo sutarties 1.1 punktas). Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvu, kad nagrinėjamoje byloje yra CK 6.87 straipsnio 3 dalyje numatytas atvejis, nes bylos duomenys neįgalina pripažinti, jog šios bylos atveju sutapo skolininkas - V. Keinio įmonė „VIVA“, už kurią laidavo atsakovė, ir laiduotojas - atsakovė. Nagrinėjamos bylos išskirtinumas reiškiasi tuo, kad kreditorius (ieškovas) šioje byloje reiškia reikalavimą savo skolininko - neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (trečiasis asmuo), kuriam iškelta bankroto byla, laiduotojai (atsakovė), kuri, kaip juridinio asmens dalyvis, už to paties juridinio asmens (trečiasis asmuo) prievoles, tarp jų ir pagal kreditorių reikalavimus to juridinio asmens bankroto byloje, atsako ir CK 2.50 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis (dalyviai) už šio juridinio asmens prievoles atsako visu turimu turtu, įskaitant ir esantį bendrąja jungtine nuosavybe.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonių bankrotą reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo, yra suformavęs praktiką, jog tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe; teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas pagal CPK priedėlį Nr. 2; bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003 Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. N. Š., 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 AB „Ūkio bankas“ v. A. L.). Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo - įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Minėta išvada neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai kreditorius reiškia reikalavimą prievolės neįvykdžiusios individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, solidariai bendraskolei -laiduotojai, kuri taip pat yra tos individualios įmonės, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės objekto, vienu iš dalyviu, toks kreditoriaus reikalavimas turi būti pareiškiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėjamas tos individualios įmonės bankroto byloje. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad trečiojo asmens bankroto byloje kasatorė turėjo dalyvauti bendraatsakove, taip pat, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikštas atsakovei reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas trečiojo asmens bankroto byloje.

CK 6.128 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Pagal CK 6.76 straipsnio 2 dalies, 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatas, laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 AB „Ūkio bankas“ v. A. L., suformuluota aktuali vienodos teismų praktikos formavimui taisyklė, jog kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Nors laidavimas, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į kasacinį skundą, nėra siejamas su laiduotojo daiktinėmis teisėmis, tačiau atsižvelgdama į byloje nagrinėjamų teisinių santykių specifiką, jų reglamentavimą materialinės teisės normomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) ir nėra šio juridinio asmens bei fizinio asmens, esančio jos dalyviu ir laiduotoju, turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog pasibaigia šio fizinio asmens prievolės tiek kaip įmonės dalyvio, tiek ir kaip įmonės laiduotojo (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Kartu, atsižvelgiant į viešąjį interesą, pripažintina, jog vėliau paaiškėjus, kad vykdant bankroto procedūras toks fizinis asmuo turėjo turtą, apie kurį nebuvo žinoma, ir yra galimybė nukreipti išieškojimą į tą turtą, negali būti paneigta galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti. Kaip matyti iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turimo, apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinį, nes netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Tai sudaro pagrindą naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamos bylos duomenys ir apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys liudija, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, jog atsakovės turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, buvimo ar nebuvimo aplinkybė nėra reikšminga pareikšto reikalavimo išsprendimui, iš viso netyrė ir nenustatinėjo faktų, ar šios bylos atsakovė R. K. dalyvavo bendraatsakovu trečiojo asmens bankroto byloje, į kokį jos turtą buvo nukreiptas išieškojimas bankroto byloje, ar R. K. trečiojo asmens bankroto procedūrų metu turėjo ir kito turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Dėl to darytina išvada, kad byloje yra reikalinga tirti ir nustatyti faktus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti. Todėl, panaikinus apskųstą procesinį sprendimą, byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiamą ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas