Civilinė byla Nr. e3K-3-19-969/2024
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00008-2023-3
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nutarties, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“ ieškinys atsakovei „Verdant Nature LLC“, veikiančiai per filialą Lenkijoje, dėl nuostolių atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtas, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių šalių susitarimui dėl pasirinkto teismo (jurisdikcijos prorogaciją) taikytinus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, kurios buveinė Lenkijos Respublikoje, prašydama priteisti jai iš atsakovės 290 284,73 Eur dydžio nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Atsakovė atsiliepime į ieškovės ieškinį pareiškė prieštaravimą ginčo nagrinėjimui Lietuvos Respublikos teismuose, prašė ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. gegužės 24 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsakovei dėl nuostolių atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad šalys (filialai) yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių komercinių santykių, taigi, teismingumo klausimui spręsti yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas „Briuselis Ibis“) nuostatos.
6. Teismas sutiko su atsakove, kad šalys nepasirinko Lietuvos Respublikos teismų iš Kanapių gėlių ir lapų auginimo ir pirkimo sutarties Nr. HS 20190215/1 (toliau – Sutartis) kylantiems ginčams nagrinėti, nes sutartyje neįrašė nuorodos į Lietuvos Respublikos teismus ar konkrečius Lietuvos Respublikos teismus, taip pat ir neatmetė jokių teismų jurisdikcijos. Anot teismo, Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostatoje esanti nuoroda nėra apribota nuoroda į kurią nors dalį teisės normų. Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostatoje esanti nuoroda į ginčų sprendimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka reiškia nuorodą į teisės normas, nustatytas Lietuvos Respublikoje taikytinoje Europos Sąjungos teisėje ir nacionalinėje teisėje.
7. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovės filialas yra įsteigtas Lenkijoje. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog tais atvejais, kai atsakovės buveinė yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, reglamentas „Briuselis Ibis“ jurisdikcijos klausimams spręsti nukreipia į teismo, į kurį buvo kreiptasi, valstybės narės nacionalinės teisės nustatytas jurisdikcijos taisykles. Šio reglamento 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, išskyrus paminėtas išimtis, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę.
8. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 787 straipsnis nepagrindžia Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šalių ginčą buvimo, nes: 1) ieškinio įteikimo metu atsakovės (ir jos filialo) nebuvo (ir šiuo metu jų nėra) Lietuvoje; 2) atsakovė Lietuvoje neturi turto ir jai nepriklauso turtinės teisės; 3) prievolės, su kuria susijęs ginčas, įvykdymo vieta yra Lenkijos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad Sutartyje šalys susitarė, jog prekių pristatymo adresas bus Lenkijoje, taigi, anot teismo, prievolės įvykdymo vieta yra aptarta sutartyje, ji yra Lenkijos Respublikoje. Pagal minėto reglamento nuostatas, prievolės įvykdymo vieta parduodant prekes laikoma vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos.
9. Teismas padarė išvadą, kad ginčas neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, atsakovė prieštarauja ginčo nagrinėjimui Lietuvos Respublikos teismuose, todėl ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis).
10. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
11. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ieškovei iš atsakovės, kurios filialas yra įsteigtas Lenkijoje, taigi šis ginčo santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos ES valstybėms narėms, yra išdėstytos reglamente „Briuselis Ibis“, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams pagrįstai taikė šio reglamento nuostatas.
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalyje (7 skirsnis) nustatyta, jog jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys. Pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 2 dalį, bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuris užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.
13. Teismas, remdamasis tuo, kas pirmiau nurodyta, padarė išvadą, kad šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra laisvos susitarti dėl konkrečios reglamento „Briuselis Ibis“ valstybės narės teismo jurisdikcijos nagrinėti jų civilinius ir komercinius ginčus. Toks šalių susitarimas, jeigu jis atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės narės teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys.
14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos Sutartį anglų kalba, 4 skyriaus h punkte susitarė, jog: „The disputes shall be resolved by negotiation. If the Parties fail to reach an agreement within 30 calendar days, the disputes shall be resolved in accordance with procedure prescribed by laws of the Republic of Lithuania.“ Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl skirtingo šios Sutarties nuostatos, reglamentuojančios ginčų tarp šalių sprendimą, vertimo. Ieškovės teigimu, Sutarties 4 skyriaus h punktas turėtų būti verčiamas kaip įtvirtinantis šalių susitarimą dėl ginčo priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, t. y.: „Ginčai sprendžiami derybų būdu. Jei Šalims nepavyksta susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai turi būti išspręsti laikantis proceso, numatyto Lietuvos Respublikos įstatymų.“ Tačiau atsakovė mano, kad ieškovės pateikiamas susitarimo vertimas į lietuvių kalbą nėra tikslus ir Sutarties 4 skyriaus h punktas turėtų būti verčiamas kaip nustatantis, jog: „Ginčai sprendžiami derybų būdu. Šalims nepavykus susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.“
15. Teismas konstatavo, kad Sutarties 4 skyriaus h punkte šalys nėra konkrečiai sutarusios dėl kylančių ginčų priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovės pozicija, kad ieškovės pateiktas Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostatos vertimas į lietuvių kalbą nėra tikslus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, viena vertus, šalys aiškiai susitarė, kad ginčai sprendžiami derybų būdu, nepavykus susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. šalys šia Sutarties nuostata susitarė dėl iš Sutarties kylantiems šalių ginčams taikytinos teisės. Todėl ieškovė neteisi teigdama, kad šalys tiesiogiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl bylos teismingumo kilus ginčui, tokiu būdu užkirsdamos kelią ginčą spręsti pagal atsakovo gyvenamąją vietą, ir kad susitarimas šalims yra privalomas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pačios ieškovės parengtas ir pasiūlytas Sutarties projektas, dėl kurio ginčo nuostatos vertimo teismui nekyla abejonių, negali būti aiškinamas ieškovės naudai ir atsakovės nenaudai, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalyje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismai nepagrįstai suformulavo taisyklę, kad susitarimas dėl teismingumo turi būti aiškus ir tikslus, taip paneigdami sutarčių laisvės bei in favor contractus principus. Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, esant šalių susitarimui dėl teismingumo, ginčas turi būti nagrinėjamas susitarime nurodytame teisme, t. y. „jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip.“ Šioje normoje nustatyta teisė sutarties šalims susitarti dėl ginčų teismingumo, tačiau nėra suformuluotas reikalavimas, kad toks susitarimas privalo būti aiškus ir tikslus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suformulavo tokį reikalavimą, paneigdamas sutarčių laisvės ir in favor contractus principus.
16.2. Kasacinio teismo praktikoje in favor contractus principas pripažįstamas, aiškinant sutarčių nutraukimo institutą, nurodant, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė). Sutarties sustabdymo institutas taip pat aiškinamas per in favor contractus principą, išaiškinant, kad sutarties sustabdymo tikslas yra paskatinti skolininką tinkamai įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir išsaugoti sutartinius santykius (in favor contractus principas). Taip pat in favor contractus principas, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, taikytinas byloje kilus ginčui dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo. In favor contractus principas taip plėtojamas, aiškinant CK 6.204 straipsnyje nustatytą sutarties pakeitimą dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių, nurodant, kad tokiais atvejais prioritetas dėl favor contractus principo teikiamas sutarties pakeitimui, o ne nutraukimui. Lygiai taip pat šiuo principu remiamasi, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu: „tais atvejais, kai šalių sudarytas susitarimas nėra absoliučiai negaliojantis ir egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, jis turi būti išsaugomas siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo principo“.
16.3. Aiškinant susitarimus dėl teismingumo, lygiai taip pat kaip aiškinant ir kitus civilinės teisės institutus, o ypač nustatant arbitražines išlygas, turi būti laikomasi sutarčių laisvės principo bei su juo susijusio in favor contractus principo, kuris reiškia, kad šalių susitarimas dėl ginčų nagrinėjimo forumo (ar tai būtų arbitražo teismas, ar kitos valstybės teismas) turėtų būti sprendžiamas tokio susitarimo galiojimo naudai, o ne priešingai – suformuluojant griežtą reikalavimą dėl susitarimų dėl teismingumo atitikties aiškumo ir tikslumo reikalavimams.
16.4. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimais, nurodoma, kad aiškinant pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis I“) sudarytą susitarimą dėl teismingumo susitarimo turiniui (ne formai) keliamas tik vienas reikalavimas – susitarimas dėl teismingumo turi turėti ryšį su konkrečia teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-969/2017). Taigi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nėra suformuluoto reikalavimo, kad susitarimai dėl teismingumo turi atitikti aiškumo ir tikslumo kriterijus.
16.5. Skundžiamos teismų nutartys prieštarauja kasacinio teismo praktikoje suformuluotiems išaiškinimams dėl Lietuvos civilinėje teisėje taikomo in favor contractus principo, kuriuo remiantis neaiškumai ir netikslumai šalių susitarime dėl teismingumo turi būti aiškinami susitarimo dėl teismingo galiojimo naudai. Taikant in favor contractus principą, Sutarties 4 straipsnio h punktas laikytinas galiojančiu šalių susitarimu dėl ginčų nagrinėjimo Lietuvos teismuose.
16.6. Nors ieškovė nepalaiko atsakovės siūlyto bei teismų palaikyto Sutarties 4 straipsnio h punkto vertimo į lietuvių kalbą redakcijos, nes ja akivaizdžiai paneigiamas labai aiškią reikšmę turintis žodis anglų kalba „procedure“, kuris, ieškovės nuomone, turi esminę reikšmę nustatant tikrąją Sutarties 4 straipsnio h punkto prasmę, tačiau, net ir palaikant atsakovės nurodomą nuostatos vertimą į lietuvių kalbą, darytina išvada, kad ji, remiantis in favor contractus principu, yra galiojantis susitarimas dėl teismingumo. Iš Sutarties 4 straipsnio h punkto matyti, kad šis šalių susitarimas yra įprastas verslo praktikoje ir dažnas susitarimas dėl teismingumo, kurio pirmajame sakinyje šalys susitaria ginčą spręsti derybų būdu: „Ginčai sprendžiami derybų būdu“, o antrajame sakinyje yra įprastas, verslo praktiką atitinkantis susitarimas, kuriuo susitariama, kokia toliau galioja ginčų sprendimo tvarka, jeigu ginčo derybų būdu išspręsti nepavyksta: „Jei Šalims nepavyksta susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai turi būti išspręsti laikantis proceso, numatyto Lietuvos Respublikos įstatymų.“ Antruoju sakiniu yra toliau tęsiamas šalių susitarimas dėl ginčų sprendimo, iš kurio matyti, kad, nepavykus ginčo išspręsti derybų būdu, šalis gali toliau kreiptis į Lietuvos teismus ir spręsti ginčą pagal proceso normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisės aktuose.
16.7. Be to, Sutarties 4 straipsnio h punkto antrajame sakinyje yra aiškiai nurodytas žodis „proceso“, kuris Sutarties originalo kalba (anglų kalba) yra nurodytas kaip „procedure“. Taigi žodis „procesas“, arba angliškai „procedure“, labai aiškiai nurodo, kad kalbama yra ne apie materialiąją taikytiną teisę, bet apie procesą ar procedūrą, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymuose.
16.8. Remiantis atsakovės siūlomu Sutarties 4 straipsnio h punkto vertimu, kuriuo sakoma, kad šalys susitarė spręsti tarpusavio ginčus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, tai vis vien yra nuoroda į ginčų priskirtinumą Lietuvos Respublikos teismams. Žodis „tvarka“ yra taip pat pavartotas CPK 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl fakto ar (ir) teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Taigi, žodis „tvarka“ reiškia ne ką kita kaip susitarimą dėl teismingumo, tik CPK 23 straipsnio atveju – susitarimą dėl teismingumo ne valstybės teismuose, bet arbitraže. Be to, tarptautinio arbitražo institucijose yra įprasta susitarti, kad ginčas bus nagrinėjamas pagal konkrečios arbitražo institucijos reglamentą ir tokiu atveju nekyla abejonių, kad ginčas bus nagrinėjamas ne tik pagal tos institucijos reglamentą, bet ir toje institucijoje. Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo teismo standartinėje arbitražinėje išlygoje nurodoma, kad „visi ginčai, kylantys iš arba susiję su šia sutartimi, bus galutinai išspręsti, remiantis Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklėmis, vieno arba kelių arbitrų, paskirtų pagal minėtas taisykles“. Standartinėje šios vienos iš garsiausių pasaulio arbitražo institucijų arbitražinėje išlygoje yra nuoroda tik į taikytinas taisykles, tačiau tai yra susitarimas ne tik dėl ginčų nagrinėjimo taisyklių (tvarkos), bet ir dėl institucijos, kuri nagrinės tarp šalių kilusį ginčą.
16.9. Teismai nepagrįstai diferencijavo reikalavimus arbitražinėms išlygoms ir reikalavimus susitarimams dėl teismingumo konkrečios valstybės teismuose, pastaruosius, nepaisydami netikslumų (patologiniai susitarimai), aiškino galiojimo naudai (in favor contractus), o susitarimus dėl teismingumo, esant netikslumų, laikė negaliojančiais dėl aiškumo ir tikslumo trūkumo. Skundžiamose nutartyse suformuluotas kasacinio teismo praktikai prieštaraujantis aiškumo ir tikslumo reikalavimas, kurį privalo atitikti susitarimas dėl teismingumo, kad būtų galiojantis. Ieškovė nesutinka, kad yra pagrįsta diferencijuoti teisės reikalavimus, taikomus arbitražiniams susitarimams ir susitarimams dėl teismingumo. Tiek arbitražiniai susitarimai, tiek ir susitarimai dėl teismingumo yra susitarimai dėl ginčų nagrinėjimo. Vienu atveju šalys susitaria dėl jų nagrinėjimo arbitraže, kitu atveju – dėl jų nagrinėjimo konkrečios valstybės teismuose. Nėra jokios pagrįstos priežasties, kodėl nustačius, kad susitarimas dėl arbitražo yra „patologinis“, t. y. kai teismas negali nustatyti aiškios tokio susitarimo prasmės, toks susitarimas, remiantis in favor contractus principu, turėtų būti laikomas galiojančiu susitarimu dėl arbitražo, tačiau kai yra analogiška situacija su susitarimais dėl teismingumo valstybės teismuose, tokiems susitarimams ne tik netaikomas favor contractus principas, bet dar ir yra iškeliami aukšti aiškumo ir tikslumo reikalavimai ir tik šiuos reikalavimus atitinkantis susitarimas dėl teismingumo gali būti laikomas galiojančiu. Tiek susitarimai dėl arbitražo, tiek susitarimai dėl ginčų nagrinėjimo valstybės teismuose yra, visų pirma, šalių laisva valia sudaromi susitarimai, todėl juos aiškinant turi būti vienodai taikomas favor contractus principas.
17. Atsakovė „Verdant Nature LLC“, veikianti per filialą Lenkijoje, atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Ieškovė, teigdama, kad teismai pažeidė in favor contractus principą ir nepagrįstai diferencijavo reikalavimus arbitražinėms išlygoms ir susitarimams dėl teismingumo konkrečios valstybės teismuose, mėgina nepagrįstai išlėsti ginčo ribas, nes remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Ieškovė šiais argumentais ir pagrindais negrindė savo atskirojo skundo, todėl, atsakovės nuomone, tai pažeidžia CPK 347 straipsnio 2 dalį, neleidžiančią kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose.
17.2. Sutarties 4 straipsnio h punkte šalys nesusitarė dėl jų ginčų teismingumo ar tuo labiau dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčus. Žodis „teismai“ net nėra nurodytas toje nuostatoje. Ieškovė tariamą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos buvimą kildina tik iš kasaciniame skunde pateikto aptariamos Sutarties nuostatos aiškinimo, kuris, atsakovės vertinimu, yra neracionalus, painus ir prieštaringas, atliktas nesilaikant sutarčių aiškinimo principų, o apskritai – nepagrįstas.
17.3. Teismai tinkamai taikė reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatas, nustatę, kad šalys nesudarė susitarimo dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šalių ginčus pagal Sutartį, o pirmosios instancijos teismas – ir tai, kad nėra kitų pagrindų pagal nacionalinę teisę Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai spręsti šalių ginčus.
17.4. Ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, neva pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuota, jog šalių ginčo teismingumas sprendžiamas remiantis reglamentu „Briuselis Ibis“. Minėtoje nutartyje taip nėra konstatuota. Vietoje to minėtoje nutartyje, nenustačius Sutartyje buvimo susitarimo šalių ginčus perduoti spręsti Lietuvos Respublikos teismams, o atsakovės buveinei esant ne valstybėje narėje, pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota, kad reglamentas „Briuselis Ibis“ jurisdikcijos klausimams spręsti nukreipia į teismo, į kurį buvo kreiptasi, valstybės narės nacionalinės teisės nustatytas jurisdikcijos taisykles.
17.5. Kadangi atsakovė neturi nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje narėje (atsakovės buveinė yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Lenkijos Respublikoje yra tik atsakovės filialas), pirmiau aptartos reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatos lemia dvejopas teisines pasekmes jo (ne)taikymo ieškovės ieškinio atsakovei jurisdikcijos atžvilgiu:
17.5.1. reglamentas „Briuselis Ibis“ atsakovei netaikytinas esant visiems ir bet kokiems specialiosios jurisdikcijos atvejams, aptartiems reglamento 2, 3, 4, 5 ir 6 skirsniuose (įvertinant tai, kad 6 straipsnio 1 dalyje įvardytos išimtys ieškovės ieškinio atveju nėra aktualios);
17.5.2. klausimas, ar šalys Sutartyje susitarė, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti šalių ginčus ir ar teismas (teismai) turi jurisdikciją, turėtų būti sprendžiamas, vadovaujantis reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsniu ir kai kuriomis kitomis su šalių susitarimo dėl jurisdikcijos reglamentavimu ir aiškinimu susijusiomis normomis.
17.6. Sutarties 4 straipsnio h punkto nuostata nelaikytina susitarimu dėl jurisdikcijos reglamento „Briuselis Ibis“ požiūriu. Aptariama nuostata yra tik nuoroda į Lietuvos Respublikos teisę, neapsiribojant materialiąja ar proceso teise. Nuostatoje nenurodomi jokie teismai ir nėra nustatyta objektyvių tikslių veiksnių ar kriterijų, kurie leistų aiškiai identifikuoti, kad visais atvejais jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą turėtų Lietuvos Respublikos teismai. Priklausomai nuo to, kur yra atsakovu traukiamos šalies buveinė ir turtas, tai gali būti ir kita nei Lietuvos Respublika jurisdikcija, kaip ir yra šioje byloje. Ginčo nuostata susitarimu dėl jurisdikcijos nelaikytina vien dėl nuorodos į Lietuvos Respublikos teisę.
17.7. Kad šalys nepasirinko jų ginčų nagrinėjimo jokiuose teismuose, leidžia spręsti ir daugiašalė tarptautinė sutartis – 2005 m. birželio 30 d. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo (toliau – Hagos konvencija), kuri galioja JAV, kaip ją pasirašiusiai šaliai, ir Lietuvos Respublikai, kaip įpareigotai šaliai, konvenciją patvirtinus Europos Sąjungai. Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ji taikoma tarptautinėse bylose susitarimams dėl išimtinio teismingumo, sudarytiems civilinių arba komercinių santykių srityje. Pagal šios konvencijos 3 straipsnio a ir c punktus, susitarimas dėl išimtinio teismingumo – dviejų arba daugiau šalių susitarimas, sudarytas arba patvirtintas raštu arba kitomis ryšio priemonėmis (kurias panaudojus informacija tampa prieinama taip, kad ja galima vėliau pasinaudoti), kuriame tam, kad būtų sprendžiami ginčai, iškilę ar galintys iškilti dėl tam tikro teisinio santykio, nurodomi vienos iš susitariančiųjų valstybių teismai arba vienas ar daugiau vienos iš susitariančiųjų valstybių konkrečių teismų, atmetant visų kitų teismų jurisdikciją (3 straipsnio a ir c punktai). Susitarimas dėl teismingumo, kuriame nurodomi vienos iš susitariančiųjų valstybių teismai arba vienas ar daugiau vienos iš susitariančiųjų valstybių konkrečių teismų, yra laikomas susitarimu dėl išimtinio teismingumo, išskyrus atvejus, kai šalys aiškiai nurodo kitaip (Hagos konvencijos 3 straipsnio b punktas). Hagos konvencijos požiūriu ginčo šalys nepasirinko Lietuvos Respublikos teismų iš Sutarties kylantiems ginčams nagrinėti, nes Sutartyje neįrašė nuorodos į Lietuvos Respublikos teismus apskritai ar konkrečius Lietuvos Respublikos teismus, taip pat ir neatmetė jokių teismų jurisdikcijos.
17.8. Ieškovė klaidingai teigia, neva apeliacinės instancijos teismas šalių susitarimo dėl jurisdikcijos nebuvimą konstatavo, nustatęs vien tai, kad Sutarties 4 straipsnio h punktas nėra aiškus ir tikslus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktų motyvų yra aišku, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei teigia ieškovė, nusprendė, jog jam nekelia abejonių tai, kad Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostata neįtvirtina šalių susitarimo dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos jų ginčams spręsti, o ieškovė neįrodė buvus susitarimą, kuris atitiktų reglamento „Briuselis Ibis“ reikalavimus.
17.9. Taip pat ieškovė, grįsdama šį argumentą, daro loginę klaidą. Tam, kad teismai būtų galėję vertinti tariamo šalių susitarimo dėl teismingumo atitiktį aiškumo ir tikslumo reikalavimams, jie pirmiausia būtų turėję nustatyti tokio susitarimo egzistavimą. Teismai nenustatė jokio šalių susitarimo dėl jurisdikcijos buvimo Sutarties 4 straipsnio h punkte (nei aiškaus ir tikslaus, nei neaiškaus ir netikslaus), o nustatė, kad tame punkte šalys susitarė dėl taikytinos teisės. Ieškovė klaidina tvirtindama, esą teismai tariamai neaiškų ir netikslų susitarimą dėl jurisdikcijos išaiškino ir tuo transformavo į susitarimą dėl taikytinos teisės.
17.10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022 rėmėsi ESTT praktika, kurioje išaiškinta, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą in limine litis (proceso pradžioje) išnagrinėti, ar šalys iš tiesų susitarė dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos, o toks susitarimas turi būti aiškus ir tikslus (ESTT 2017 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Leventis ir Vafeias, C‑436/16, 34 punktas). ESTT 2016 m. liepos 7 d. sprendime Hőszig, C‑222/15, į kurią pateikta nuoroda pirmiau minėtoje ESTT byloje, yra konstatavęs, kad Briuselio konvencijos 17 straipsnio negalima aiškinti taip, kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo turi būti suformuluota taip, jog kompetentingą teismą būtų galima nustatyti vien pagal jos formuluotę. Pakanka, kad nuostatoje būtų nurodyti objektyvūs veiksniai, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą arba teismus, kuriuose jos norėtų spręsti tarp jų kilusius arba galinčius kilti ginčus. Tie veiksniai, kurie turi būti pakankamai tikslūs, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją, tam tikrais atvejais gali būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Toje pat byloje ESTT padarė išvadą, kad nuostata, teigianti, jog „Paryžiaus teismai turi jurisdikciją išimtinai ir galutinai“ spręsti ginčus, kurių gali kilti tarp šalių, atitinka pirmiau nurodytus reikalavimus, kadangi pagal tokią nuostatą netiesiogiai galima identifikuoti valstybę narę ir galiojančią jurisdikcijos taisyklių sistemą, kad būtų galima tiksliai nustatyti teismą, į kurį reikia kreiptis. Todėl kritiškai vertintinas ir ieškovės teiginys, esą ESTT praktikoje, aiškinant reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalį, nėra suformuluota reikalavimo, kad susitarimai dėl jurisdikcijos turi atitikti aiškumo ir tikslumo kriterijus.
17.11. ESTT 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Estasis Salotti di Colzani Aimo e Gianmario Colzani s.n.c. prieš Rüwa Polstereimaschinen GmbH, C-24/76, 9 punkte akcentavo susitarimo dėl jurisdikcijos nuostatos (teksto) aiškumo svarbą (1968 m. Briuselio konvencijos kontekste) tam, kad būtų galima laikyti, jog kita susitarimo šalis iš tiesų sutiko nukrypti nuo įprastų bendrųjų jurisdikcijos taisyklių. Nurodyta ESTT praktika susitarimo dėl jurisdikcijos nuostatų aiškinimo klausimais paneigia ieškovės kasaciniame skunde argumentuojamą poreikį aiškinant aptariamas nuostatas besąlygiškai prioritetiškai vadovautis in favor contractus principu.
17.12. Nei sutarties laisvės principas, nei in favor contractus principas, nustatantis sutarties išsaugojimo prioritetą prieš sutarties negaliojimą ar nutraukimą, nelemia to, kad, šalims Sutartyje nesusitarus dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos iš Sutarties kylantiems šalių ginčams spręsti, Sutartis būtų aiškinama kaip neva įtvirtinanti tokį susitarimą. Priešingai, šie principai paneigia ieškovės argumentus, nes in favor contractus principas reikalauja išsaugoti Sutarties 4 straipsnio h punkte šalių sudarytą susitarimą dėl taikytinos teisės (jo nepagrįstai neaiškinti kaip tariamo susitarimo dėl jurisdikcijos). Šis šalių susitarimas dėl taikytinos teisės yra ne mažiau svarbus, nei būtų šalių susitarimas (jeigu jį šalys būtų sudariusios) dėl tam tikros jurisdikcijos teismų pasirinkimo jų ginčams spręsti.
17.13. Ieškovė in favor contractus principą aiškina klaidingai, esą juo remiantis neaiškumai ir netikslumai šalių susitarime dėl teismingumo turi būti aiškinami susitarimo dėl teismingo galiojimo naudai (kasacinio skundo 34 pastraipa). Tačiau pastarasis principas susietas ne išimtinai su susitarimo dėl teismingumo galiojimo išsaugojimu, o apskritai su sutarties galiojimo išsaugojimu – įtvirtina sutarties egzistavimo prioritetą. Teismai nenustatė jokio šalių susitarimo dėl jurisdikcijos, bet nustatė, kad Sutarties 4 straipsnio h punkte šalys susitarė dėl taikytinos teisės. Iš to išplaukia, kad nėra pagrindo taikyti in favor contractus principą tam, kad būtų išsaugota aptariama sutarties nuostata, nes ji ir nebuvo pripažinta negaliojančia ar panaikinta. Panašiai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė ir ieškovės minimoje 2022 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022.
17.14. Ieškovė, pažeisdama sutarčių aiškinimo principus ir neatsižvelgdama nei į Sutarties sisteminio aiškinimo poreikį (jokioje kitoje Sutarties nuostatoje šalys nėra pasirinkusios Sutarčiai taikytinos teisės), nei į nuostatos lingvistinę formuluotę (ji apie teismus neužsimena, o duoda nuorodą Lietuvos Respublikos įstatymus), savo pačios parengtame Sutarties projekte įrašytą Sutarties 4 straipsnio h punkto nuostatą mėgina aiškinti kitaip, nei joje yra įtvirtinta, tačiau taip, kaip yra naudinga tik pačiai ieškovei ir nenaudinga atsakovei – esą ši nuostata yra šalių susitarimas dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos jų ginčams spręsti.
17.15. Ieškovė klaidingai nurodo, kad, aiškinant reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnį (o per tai ir reglamentą „Briuselis Ibis“) sudarytam susitarimui dėl teismingumo, jo turiniui (ne formai) esą keliamas tik vienas reikalavimas – susitarimas dėl teismingumo turi turėti ryšį su konkrečia teise. Šis argumentas paremtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-969/2017 pacituotų ESTT sprendimų (2016 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje Profit Investment prieš Stefano Ossi ir kt, C-366/13, 23 punktas; 2016 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Hőszig Kft. prieš Alstom Power Thermal Services, C-222/15, 33 punktas) klaidingais vertimais į lietuvių kalbą. Šiuose sprendimuose anglų kalba pateikti žodžiai „a particular legal relationship“ turi būti verčiami į lietuvių kalbą ne kaip „konkreti teisė“, o kaip „konkretus teisinis santykis“. Šiuose sprendimuose kaip susitarimo sąlyga dėl jurisdikcijos turinio nurodoma tai, kad susitarimas dėl jurisdikcijos turi būti susijęs su konkrečiu teisiniu santykiu (t. y. šioje byloje – su Sutartimi). Kartu tai reiškia, kad aptariamuose teismų praktikos šaltiniuose minima „konkreti teisė“ nereiškia ir negali reikšti valstybės narės teisės, o reiškia konkretų teisinį santykį. Jeigu šių praktikos šaltinių vertimai į lietuvių kalbą nebūtų patikslinti, tuomet juose minimą žodžių junginį „konkreti teisė“ reikėtų aiškinti ne kaip valstybės narės teisę, o kaip asmens subjektinę teisę (kuri ir kyla iš konkretaus teisinio santykio, šioje byloje – iš Sutarties).
17.16. Pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalį, sudaromo susitarimo dėl jurisdikcijos turinys negali apsiriboti vien minėtoje praktikoje nurodyta sąsaja su konkrečiu teisiniu santykiu (ar, kaip nepagrįstai teigia ieškovė, sąsaja su konkrečia teise). Kad asmenų susitarimas būtų susitarimas dėl jurisdikcijos, būtina nurodyti, kurios jurisdikcijos teismai tokį ginčą nagrinės, arba nurodyti objektyvius veiksnius, kurie, esant reikalui, leis tuos teismus (jurisdikciją) identifikuoti. Kitaip aiškinant būtų prieita prie absurdiškos išvados, kad reikia laikyti, jog, vien tik nurodžius sąsają su konkrečiu teisiniu santykiu, tačiau net ir nenurodžius teismų (jurisdikcijos) ir objektyvių veiksnių jiems nustatyti, šalių susitarimas turėtų būti laikomas susitarimu dėl jurisdikcijos.
17.17. Ieškovės Sutarties 4 straipsnio h punkto nuostatos netinkamas aiškinimas negali lemti ir nelemia ieškovės siekiamo rezultato – Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šalių ginčą buvimo, nes ir Lietuvos Respublikos proceso teisė, jei ji būtų taikoma, automatiškai nenukreipia ginčo nagrinėti Lietuvos Respublikos teismams, o sprendžia jurisdikcijos klausimą pagal jos įtvirtintas taisykles ir kriterijus, bet tai taip pat nelemia Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą buvimo. Sutarties 4 straipsnio h punkte nėra vartojamas žodis „teismai“, taigi Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija iš Sutarties 4 straipsnio h punkto nuostatos negali būti kildinama, o ieškovė to siekia tik per savo neracionalų, painų ir prieštaringą aiškinimą, grindžiamą menamu proceso teisės normų nurodymu toje nuostatoje. Šiuo atveju, nepriklausomai nuo to, ar Sutarties 4 straipsnio h punkto nuostata įtvirtina vien tik Lietuvos Respublikos materialiosios teisės taikymą, ar nustato Lietuvos Respublikos visos teisės (ir materialiosios, ir proceso) taikymą, vis tiek jurisdikcijos klausimas būtų sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę, kurios turinį sudaro ir taikytinos materialiosios ir proceso nacionalinės teisės normos ir Europos Sąjungos teisės normos, ir tarptautinės teisės normos.
17.18. Ieškovės rėmimasis Sutarties 4 straipsnio h punkto nuostatos netinkamu vertimu į lietuvių kalbą nelemia jos siekiamo rezultato – Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šalių ginčą buvimo, net jeigu ir būtų sutikta su ieškovės pozicija dėl to, esą ta nuostata turėtų būti aiškinama kaip nurodanti tai, kad šalys pasirinko Lietuvos Respublikos proceso teisės normas. Šių normų taikymas savaime nereikštų Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčą pasirinkimo, bet pirmiausia reikštų, kad jurisdikcijos klausimai būtų sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos proceso teisės normų nustatytas taisykles ir jose įtvirtintus kriterijus. Ieškovė kasaciniame skunde nepagrindė, kodėl ji laiko, kad susitarimas tariamai dėl proceso teisės normų taikymo turėtų būti laikomas nuoroda į proceso teisės normas be jos normų, reglamentuojančių teismų jurisdikcijos (teismingumo) klausimų sprendimą.
17.19. Kritiškai vertintinas ieškovės argumentas, esą Sutarties 4 straipsnio h punkto nuostatos įtvirtina įprastą verslo praktikoje susitarimą dėl teismingumo, nes pirmame šio punkto sakinyje šalys susitarė dėl ginčų sprendimo derybų būdu, o antrame – kad šie sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose, jeigu jų derybomis išspręsti nepavyksta. Iš šio argumento neaišku, kodėl šalys šioje nuostatoje neva ketino apsiriboti vien tik jurisdikciją nagrinėti šalių ginčus turinčių teismų parinkimu, nors pačioje nuostatoje apie teismus tiesiogiai net neužsimenama (joje nevartojamas žodis „teismai“), tad iš pačios nuostatos net nematyti, kad šalys apskritai pasirinko kurios nors valstybės teismus. Jeigu šalys būtų ketinusios pasirinkti Lietuvos Respublikos teismus, jos juos ir būtų nurodžiusios aptariamoje pačios ieškovės parengtoje nuostatoje. Nėra jokio pagrindo teigti, kad tarptautinės prekybos sutartyse, kokia yra ir Sutartis, šalys vienu normos sakiniu negali susitarti, kad ginčus sprendžia derybomis (tuo atveju ne itin svarbu ir kokia teisė taikytina Sutarčiai, nes šalys gali viską susitarti derybose, nepriklausomai nuo formalių taisyklių įtvirtinto reglamentavimo), o kitu sakiniu – susitarti, kokia teisė taikoma, jeigu šalių ginčo išspręsti derybomis nepavyksta.
17.20. Kritiškai vertintinas ir ieškovės argumentas, esą Sutarties 4 straipsnio h punkto nuostatoje nurodytas angliškas žodis „procedure“ turėtų būti verčiamas į lietuvių kalbos žodį „procesas“, o tai esą reiškia išimtinai nuorodą į proceso teisės normas. Ieškovė šio vertimo tikslumo nepagrindė teisės aktų nustatyta tvarka, neįrodė, kad toks jos pasirinktas aptariamo pavienio žodžio vertimas būtų tikslus.
17.21. Ieškovė nepagrįstai kaip analogiją nurodo ginčų sprendimo arbitraže tvarką ir konkrečias arbitražo institucijos taisykles. Nėra pagrindo arbitražinei ginčų sprendimo formai būdingus principus pagal analogiją taikyti ginčų sprendimo teismuose formai. Be to, arbitražas tarptautinius komercinius santykius nagrinėjančiuose ginčuose pasižymi tarptautiniu elementu ir specifinėmis proceso taisyklėmis ir, skirtingai nei teismų atveju, yra laikomas tarptautine, o ne nacionaline ginčų sprendimo institucija. Todėl galima teigti, kad pasirinkimas spręsti ginčus arbitražu, kai arbitražo institucija yra ieškovo jurisdikcijoje, sukuria kitokias teisines pasekmes nei ieškovo jurisdikcijos teismų pasirinkimas tiems ginčams spręsti – arbitražo atveju taikomos paprastai įprastos tarptautiniuose komerciniuose arbitražuose proceso taisyklės, kurių esmę žino ir su arbitražo vietos jurisdikcija nesusijusi šalis, arbitrų kolegija gali būti formuojama ne tik iš arbitražo vietos jurisdikcijos specialistų (teisininkų ir (ar) kitų), o teismo atveju taikomos nacionalinės civilinio proceso taisyklės, kurių šalis ne iš tos jurisdikcijos nežino, ir bylą nagrinėja tos jurisdikcijos teisėjai, tai rodo didesnį įvairių proceso elementų ryšį su šalimi iš teismo vietos šalies jurisdikcijos.
17.22. Netinkama analogija laikytinas ieškovės nurodytas pavyzdys, pagal kurį galiojančiam arbitražiniam susitarimui pakanka vien nuorodos į arbitražo institucijos taisykles. Racionalu yra tai, kad konkrečių arbitražo institucijos taisyklių pasirinkimas gali būti laikomas ir jose nurodytos arbitražo institucijos pasirinkimu, nes taisyklės reguliuoja būtent tos vienos arbitražo institucijos veiklą ir jos organizuojamą ginčų sprendimą arbitražu, įskaitant įvairius to aspektus: arbitražo teismo sudarymą, bylos nagrinėjimo vietą, tvarką ir kt. Be to, arbitražo institucijos taisyklėse nebūna normų dėl šalių nukreipimo į kitas arbitražo institucijas jų ginčams spręsti. Tad tuo atveju paprastai nekyla klausimas, kurią arbitražo instituciją ir bylos nagrinėjimo sąlygas šalys turėjo omenyje, sudarydamos arbitražinį susitarimą. Todėl ieškovė nepagrįstai brėžia paralelę tarp teismų praktikoje pripažinto poreikio išsaugoti netikslų arbitražinį susitarimą ir poreikio išsaugoti neaiškų ir netikslų susitarimą dėl jurisdikcijos.
17.23. Atsakovės įsitikinimu, ginčų nagrinėjimas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka reiškia Lietuvos Respublikos teisės, įskaitant taikytinas tarptautines sutartis, Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę, taikymą šalių ginčams spręsti. Nors toks pasirinkimas pažodžiui neišskiria nė vienos teisės rūšies – proceso ar materialiosios teisės, tačiau, atsakovės vertinimu, jo prasmė yra sureguliuoti materialiosios teisės taikymą Sutarčiai, nes sprendžiant šalių ginčą ir yra svarbiausia, kokia materialioji teisė yra taikytina šalių teisiniams santykiams.
17.24. Vertinant susitarimo dėl jurisdikcijos buvimo ar galiojimo klausimus (sudarytas ar ne, galioja ar ne), svarbu atsižvelgti į contra proferentem taisyklę, įtvirtintą CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, draudžiančią sutarties neaiškumo atveju aiškinti ją pasiūliusios šalies naudai ir kitos šalies nenaudai, kai kitaip sutarties išaiškinti nepavyksta (nors šiuo atveju dėl Sutarties 4 straipsnio h punkto turinio teismams abejonių ir nekilo). Nukrypimai nuo procesiniuose įstatymuose įtvirtintų teismingumo nustatymo taisyklių (kurias įprastai galima vertinti kaip subalansuotas abiejų ginčo šalių naudai) įprastai daromi vienos šalies pageidavimu ir jos naudai, o kitos šalies nenaudai. Todėl atitinkamas sutarties nuostatas siūlanti šalis privalo ne tik parengti tinkamas, aiškias ir tikslias susitarimo dėl jurisdikcijos nuostatas, kurios neleistų abejoti dėl to, ar šalys susitarė jų ginčus perduoti spręsti tam tikriems teismams, ir, jeigu taip, kuriems, bet ir prisiimti riziką ir atsakomybę, kad, tinkamų nuostatų neparengus, teismai gali jų nelaikyti susitarimu dėl jurisdikcijos ir ieškinio nepriimti ar per klaidą priimtą ieškinį palikti nenagrinėtą.
17.25. Ieškovė nepagrįstai nurodo kitų teisės principų tariamą pažeidimą nenustačius susitarimo dėl jurisdikcijos buvimo sutartyje. Atsakovės įsitikinimu, laisva šalių valia sutartiniuose santykiuose būtų buvusi pažeista, teisėtų lūkesčių ir apibrėžtumo principai būtų buvę paneigti, jeigu būtų nustatyta, kad sutarties 4 straipsnio h punkte šalys susitarė dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos iš sutarties kylantiems jų ginčams spręsti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
18. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovės kasacinį skundą, nes byloje nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
Dėl šalių susitarimo dėl jurisdikcijos atitikties nustatytiems reikalavimams
19. Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas, nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to aspekto, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas – teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 17 punktas).
20. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar šalių sutartyje esanti sąlyga atitinka reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam susitarimui dėl jurisdikcijos keliamus reikalavimus.
21. Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, jog valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) sudaromas arba paliudijamas raštu; b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys.
22. Pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 34 konstatuojamąją dalį, šis reglamentas panaikina ir pakeičia reglamentą „Briuselis I“, kuris pats pakeitė 1968 m. Briuselio konvenciją, todėl ESTT pateiktas pastarųjų teisės aktų nuostatų aiškinimas taikomas ir reglamentui „Briuselis Ibis“, kai šios nuostatos gali būti laikomos „lygiavertėmis“ (ESTT 2022 m. kovo 10 d. prejudicinis sprendimas BMA Nederland, C-498/20, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
23. Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio tikslas – nustatyti formos reikalavimus, kuriuos turi atitikti nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, ir taip garantuoti teisinį saugumą ir įsitikinti, kad šalys išreiškė savo sutikimą (šiuo klausimu žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) ESTT 1999 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Castelletti, C-159/97, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Atsižvelgiant į reglamento tikslus ir bendrą sistemą bei siekiant užtikrinti vienodą šio teisės akto taikymą, sąvoką „jurisdikciją suteikiantis susitarimas“ reikia aiškinti ne kaip paprastą nuorodą į vienos ar kitos valstybės vidaus teisę, bet kaip autonomišką sąvoką (žr. mutatis mutandis ESTT 2013 m. vasario 7 d. prejudicinio sprendimo byloje Refcomp, C-543/10, 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
24. Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio nuostatos dėl to, kad pagal jas leidžiama netaikyti tiek jurisdikcijos, nustatomos pagal bendrąjį atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą šio reglamento 4 straipsnyje, tiek specialios jurisdikcijos, nurodytos jo 7–9 straipsniuose, aiškintinos griežtai, kiek tai susiję su jose įtvirtintomis sąlygomis (žr. mutatis mutandis ESTT 2017 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Leventis ir Vafeias, C-436/16, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
25. Realaus suinteresuotų asmenų sutikimo egzistavimas yra vienas iš reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalies tikslų (žr. mutatis mutandis ESTT prejudicinio sprendimo byloje Majdoub, C-322/14, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tai pateisinama siekiu apsaugoti silpnesnę sutarties šalį, išvengiant situacijos, kad nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, įtrauktos į sutartį vienos šalies, neliktų nepastebėtos (žr. mutatis mutandis ESTT 1999 m. kovo 16 d. prejudicinio sprendimo byloje Castelletti, C-159/97, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
26. Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas (žr. mutatis mutandis ESTT 2015 m. gegužės 21 d. prejudicinio sprendimo El Majdoub, C-322/14, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
27. ESTT, kiek tai susiję su nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo turinio tikslumu, dėl valstybės narės teismo arba teismų, turinčių jurisdikciją spręsti bet kuriuos tarp šalių kilusius arba galinčius kilti ginčus, yra nusprendęs, kad Briuselio konvencijos 17 straipsnio (reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio atitikmuo) negalima aiškinti taip, jog tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo turi būti suformuluota taip, kad kompetentingą teismą būtų galima nustatyti vien pagal jos formuluotę. Pakanka, kad nuostatoje būtų nustatyti objektyvūs veiksniai, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą arba teismus, kuriuose jos norėtų spręsti tarp jų kilusius arba galinčius kilti ginčus. Tie veiksniai, kurie turi būti pakankamai tikslūs, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją, tam tikrais atvejais gali būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (ESTT 2016 m. liepos 7 d. prejudicinis sprendimas byloje Hőszig Kft. prieš Alstom Power Thermal Services, C-222/15, 43 punktas).
28. Teisės doktrinoje nurodoma, kad pagal nuostatai dėl jurisdikcijos suteikimo keliamą aiškumo sąlygą nereikalaujama, jog šalys paskirtų konkretų vietos teismą. Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalis netiesiogiai leidžia šalims paskirti tam tikros šalies teismą, nenurodant vietos kompetentingo teismo. Tai, kuris vietos teismas turi būti kompetentingas spręsti ginčą, turi būti nustatyta pagal nacionalines civilinio proceso taisykles (Magnus, U.; Mankowski, P. European Commentaries on Private International Law ECPIL (Commentary,Volume I, Brussels Ibis Regulation). Ottoschmidt, 2016, p. 622).
29. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Sutarties 4 skyriaus h punkte nustatyta: „The disputes shall be resolved by negotiation. If the Parties fail to reach an agreement within 30 calendar days, the disputes shall be resolved in accordance with procedure prescribed by laws of the Republic of Lithuania“. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad ši Sutarties sąlyga turi būti verčiama taip: „Ginčai sprendžiami derybų būdu. Jei Šalims nepavyksta susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai turi būti išspręsti laikantis proceso, numatyto Lietuvos Respublikos įstatymų.“ Tuo tarpu atsakovė byloje laikėsi pozicijos, kad ši Sutarties nuostata turi būti verčiama taip: „Ginčai sprendžiami derybų būdu. Šalims nepavykus susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.“ Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju šalys Sutarties 4 skyriaus h punkte nesudarė reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalies aiškumo ir tikslumo reikalavimus atitinkančios nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo (žr. šios nutarties 26 punktą).
30. Pirma, minėta, kad nors reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio negalima aiškinti taip, kad nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo turi būti suformuluota taip, jog kompetentingą teismą būtų galima nustatyti vien pagal jos formuluotę, tačiau tokioje nuostatoje turi būti nustatyti pakankamai tikslūs objektyvūs veiksniai, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą arba teismus, kuriuose jos norėtų spręsti tarp jų kilusius arba galinčius kilti ginčus, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją (žr. šios nutarties 27 punktą). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tokių pakankamai tikslių objektyvių veiksnių nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, ginčo sąlygos, tokios, kokia suformuluota nagrinėjamu atveju, pripažinimas atitinkančia aiškumo ir tikslumo reikalavimus neatitiktų šios nutarties 26 punkte nurodytos ESTT praktikos, pagal kurią teismui, sprendžiančiam jurisdikcijos klausimą, kyla pareiga įsitikinti, kad abi šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos.
31. Antra, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad teismai nagrinėjamu atveju pažeidė in favor contractus principą, kadangi šio principo taikymas, nenustačius pakankamai tikslių objektyvių veiksnių, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą arba teismus, kuriuose jos norėtų spręsti tarp jų kilusius arba galinčius kilti ginčus, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją, prieštarautų pirmiau nurodytam reikalavimui griežtai aiškinti reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnyje įtvirtintas sąlygas (žr. šios nutarties 24 punktą).
32. Trečia, teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstais pripažįsta ieškovės kasacinio skundo argumentus, kad teismai nepagrįstai diferencijavo reikalavimus arbitražinėms išlygoms ir reikalavimus susitarimams dėl ginčų teismingumo konkrečios valstybės teismuose. Susitarimu dėl ginčo sprendimo arbitraže šalys nukrypsta ne nuo bendrosios teismingumo taisyklės, o nuo ginčų sprendimo valstybės teisme apskritai. Tuo tarpu susitarimu dėl jurisdikcijos nukrypstama ne nuo ginčų sprendimo valstybės teismuose, o nuo bendrųjų ar specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, todėl nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo turi atspindėti šalių suderintą valią perduoti ginčus nagrinėti pasirinktos valstybės narės teismui ar teismams. Atsižvelgiant į tai, ieškovės kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika, pagal kurią arbitražinių susitarimų neaiškumai aiškintini jų galiojimo naudai, negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
33. Ketvirta, CK 6.194 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadinamoji contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ši taisyklė grindžiama logika, kad šalis, kuri siūlo tam tikrą sutarties sąlygą, turi pareigą ją suformuluoti maksimaliai aiškiai, kad ateityje ji būtų aiškinama vienodai. Esant situacijai, kai tam tikra sąlyga buvo parengta išimtinai vienos sutarties šalių (pavyzdžiui, sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sąlygas, viešojo konkurso būdu) ir ji yra dviprasmiška, contra proferentem taisyklė perkelia visą neigiamų padarinių riziką sąlygą pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-916/2020 79 punktą; 2022 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2022 32 punktą).
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Sutartį ir jos ginčo sąlygą parengė ir pasiūlė atsakovei būtent ieškovė. Ji to neneigė ir neįrodinėjo aplinkybės, kad abi šalys derėjosi dėl ginčo Sutarties sąlygos formuluotės. Todėl, remiantis contra proferentem taisykle, aiškumo ir tikslumo reikalavimų neatitinkančią Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostatą teismai pagrįstai aiškino ją pasiūliusios šalies, šiuo atveju ieškovės, nenaudai.
35. Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ieškovės kasacinio skundo argumentus, kuriais kvestionuojama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Sutarties 4 skyriaus h punkte šalys susitarė dėl iš Sutarties kylantiems šalių ginčams taikytinos teisės. Šiuo aspektu sutiktina su ieškove, kad ginčo nuostatoje esantis žodis „procesas“ (angl. „procedure“) neleidžia padaryti išvados, jog ginčo nuostata šalys susitarė dėl materialiosios ginčo santykiams taikytinos teisės. Todėl šis apeliacinės instancijos teismo motyvas pripažintinas nepagrįstu. Vis dėlto, vien tai, kad ginčo nuostatoje kalbama apie proceso teisę, nesant aiškaus šalių susitarimo ginčus, kylančius iš sutarties, spręsti valstybės narės teismuose, nelemia išvados, jog ginčo nuostata atitinka aiškumo ir tikslumo reikalavimus, kylančius iš reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalies.
36. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šalių Sutarties 4 skyriaus h punkte esanti nuostata neatitinka iš reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalies nuostatai dėl jurisdikcijos suteikimo keliamo aiškumo ir tikslumo reikalavimo, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingos ir pagrįstos apeliacinės instancijos teismo nutarties (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
38. Atsakovė „Verdant Nature LLC“, veikianti per filialą Lenkijoje, prašo priteisti iš ieškovės UAB „Hemp spot“ 1300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Pateikė šias išlaidos pagrindžiančius dokumentus, iš kurių matyti, kad teisinės paslaugos buvo apmokėtos 2023 m. lapkričio 28 d.
39. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
40. Remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą – 3400,17 Eur.
41. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovės UAB „Hemp spot“ kasacinis skundas netenkinamas, o atsakovės „Verdant Nature LLC“, veikiančios per filialą Lenkijoje, patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei atlygintinos jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurių atlyginimas priteistinas iš ieškovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei „Verdant Nature LLC“ (j. a. k. 2018-000831063), veikiančiai per filialą Lenkijoje (j. a. k. 0000786648), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“ (j. a. k. 304887570) 1300 (vieną tūkstantį tris šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
