Kasacinio skundo Nr. DOK-742/2026
Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00018-2021-3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2026 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Pažarskio, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistųjų D. J. ir G. K. gynėjo advokato Dariaus Noviko kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,
n u s t a t ė :
Kasaciniu skundu nuteistųjų D. J. ir G. K. gynėjas advokatas D. Novikas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalis, kuriomis D. J. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda, o G. K. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 110 MGL (5500 Eur) dydžio bauda, ir D. J. bei G. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, dėl kurių buvo pažeista įstatymu garantuojama kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, teisė į gynybą, nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principai, konstitucinė teisė neduoti parodymų prieš save, tai nulėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme.
Kasatoriaus teigimu, šioje byloje teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalis, 222 straipsnio 1 dalį), nes nuteistajai D. J. inkriminuota tik viena neįtraukta į finansinę apskaitą PVM sąskaita faktūra (2019 m. balandžio 18 d. Nr. LBŪ2019012). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tam, jog teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Be to, svarbu konstatuoti ir priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222, 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-356-969/2017, 2K-224-976/2019, 2K-322-1073/2019). Vienos PVM sąskaitos faktūros tariamas neįtraukimas į UAB (duomenys neskelbtini) finansinę apskaitą negali būti nusikaltimo – apgaulingo apskaitos tvarkymo dalyku ir dėl to, kad nepadaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) buhalterė A. M. gavo laiku ir tikslią informaciją apie D. J. inkriminuotą 2019 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LBŪ2019012, todėl teigti, kad ši PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta ne buhalterės A. M., o vieno iš nuteistųjų, nėra jokio pagrindo, priešingą išvadą padarę teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir įrodinėjimo pareigą perkėlė gynybai.
Kasatorius nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. J. ir G. K. kartu su A. N. nuolat ir sistemingai teikė neteisingus duomenis UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriams, yra nepagrįsta, nes duomenų nepateikimas apie daugiausiai vieną 2019 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LBŪ2019012 (D. J. atveju) ir daugiausiai dvi PVM sąskaitas faktūras (G. K. atveju) negali būti laikomas nuolatiniu ir sistemingu pažeidimu. Taip pat nėra aišku, kokiu pagrindu D. J. nuteista už dokumentų paslėpimą, nes visi dokumentai 2019 m. rugsėjo 24 d. buvo vietoje, o D. J. inkriminuota veika baigta 2019 m. rugsėjo 24 d. Bylos duomenys patvirtina, kad VMI atliekant UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimą duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitas, atliktas bankines operacijas niekur nedingo, byloje nėra duomenų, ir teismai nepateikė argumentų, kad D. J. išėjus iš UAB (duomenys neskelbtini) direktorės pareigų ir UAB (duomenys neskelbtini) vadove tapus G. K., pastarajai nebuvo palikti UAB (duomenys neskelbtini) finansinės apskaitos dokumentai ir kompiuteris su finansinės apskaitos programa „Centas“, nes visus apskaitos dokumentus ir kompiuterį A. M. paliko darbo vietoje. Nesutiktina, kad dokumentų priėmimo–perdavimo akto nesurašymas yra lygiavertis dokumentų palėpimui (padėjimui paslėpti), nes vien dėl to, kad nebuvo surašyti 2019 m. kovo 26 d. ir 2019 m. rugsėjo 24 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktas(-ai), kuomet keitėsi direktoriai, dokumentai nedingo. Norint tai įrodyti, byloje turi būti duomenys, kad 2019 m. kovo 26 d. UAB (duomenys neskelbtini) savo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neturėjo inkriminuotų 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. kovo 26 d. UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų, o iš kompiuterio, su kuriuo buhalterė A. M. vedė UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą, buvo ištrinti apskaitos (registrų) duomenys, sukurti iki 2019 m. kovo 26 d., tačiau byloje tokių duomenų nėra. Be to, D. J. ir G. K. nuteistos už tą patį nusikaltimą du kartus – ir už kasos dokumentų, į kuriuos įeina kasos knyga, neperėmimą, neperdavimą, ir už kasos knygos(-ų) neperėmimą, neperdavimą.
Pasak kasatoriaus, šioje byloje teismai, spręsdami klausimą, ar UAB (duomenys neskelbtini) buvo vedama kasa, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) tiekėjų kasos dokumentus palaikė UAB (duomenys neskelbtini) kasos dokumentais; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, t. y. neatsižvelgta, kad tarp tariamai rastų kasos dokumentų apeliacinės instancijos teismas nerado nei vieno UAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio, kasos išlaidų orderio, pinigų priėmimo kvitų, nes vedant kasą šie dokumentai būtini; nebuvo atsižvelgta, jog UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo suteiktas kasos apskaitos modulis; taip pat teismai tarp UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų nerado ir UAB (duomenys neskelbtini) pirkėjų kasos išlaidų orderių, patvirtinančių, kad UAB (duomenys neskelbtini) pirkėjai atsiskaitė su UAB (duomenys neskelbtini) grynais pinigais. Visa tai patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) kasos dokumentų nebuvo, o jų nesant, negalima jų paslėpti ar sunaikinti. Teismų išvada dėl šių dokumentų buvimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Kasatorius nurodo, kad teismai nepateikė jokių argumentų dėl D. J. kaltinimo dalies, kad ji neperėmė, o vėliau neperdavė G. K. ir taip pat padėjo A. N. nuslėpti 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. kovo 26 d. laikotarpio UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos registrus, todėl tai dar vienas nepagrįstas kaltinimo teiginys, kurį paliko galioti apeliacinės instancijos teismas. D. J. kaltinimo dalis, kad ji neperėmė iš A. N. ir neperdavė G. K. UAB (duomenys neskelbtini) 2017, 2018, 2019 m. finansinių ataskaitų, nepagrįsta, nes UAB (duomenys neskelbtini) 2017, 2018, 2019 m. finansinės ataskaitos nebuvo sudarytos ir pateiktos VĮ „Registrų centras“. Kaltinimo dalis, kad D. J. neperėmė iš A. N. ir neperdavė G. K. UAB (duomenys neskelbtini) sutarčių su tiekėjais, pirkėjais nepagrįsta, nes A. M. turėjo sutartis, jos nuo A. M. nebuvo paslėptos, nes be sutarčių A. M. negalėjo išrašinėti PVM sąskaitų faktūrų. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl D. J. veikimo kartu su A. N. neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas nurodytų aplinkybių nepagrįstai nepašalino iš kaltinimo, o šias aplinkybes vertindamas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai nepašalino iš A. N. ir G. K. kaltinimo 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LBŪ2019043, taip pat padarydamas esminius BPK pažeidimus, numatytus BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nes nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti (nebuvo papildomai apklausta A. M., kodėl PVM sąskaita faktūra Nr. LBŪ2019043 grąžinta sistemos E. sąskaita (pa)tikslinti), neatsižvelgta, kad PVM sąskaita faktūra Nr. LBŪ2019043 galėjo būti grąžinta patikslinti dėl to, kad sistemoje E. sąskaita nurodyta netiksli jos išrašymo data, t. y. vietoje 2019 m. gruodžio 31 d. datos nurodyta 2019 m. gruodžio 19 d. data).
Pasak kasatoriaus, dėl visų penkių PVM sąskaitų faktūrų, nurodytų G. K. kaltinime, gynyba įrodė, jog G. K. pateikė tikslius duomenis apie PVM sąskaitas faktūras, sandorius buhalterei A. M. Žemesnės instancijos teismai neatsižvelgė, kad (ne)deklaruodama ir neįtraukdama dalies PVM sąskaitų faktūrų į i.SAF, buhalterė A. M. paprasčiausiai galėjo suklysti, nes tai ji darė rankiniu būdu. Kaltinamiesiems kaltinimai pirmosios instancijos metu buvo tikslinami tris kartus ir iš keturių D. J. kaltinimo PVM sąskaitų faktūrų datų trijų PVM sąskaitų faktūrų datos nurodytos neteisingai, o iš penkių G. K. kaltinime nurodytų PVM sąskaitų faktūrų dviejų PVM sąskaitų faktūrų datos nurodytos neteisingai (t. y. PVM sąskaitos faktūros Nr. LBŪ2019028, Nr. LBŪ2019032). Kad A. M. darė klaidas deklaruodama PVM sąskaitas faktūras UAB (duomenys neskelbtini) PVM deklaracijose ir i.SAF registre, patvirtina, ir tai, kad gynybai pavyko apginti kaltinamuosius nuo žymiai didesnio kiekio inkriminuojamų PVM sąskaitų faktūrų, tariamai nuslėptų nuo A. M. Dėl šių aplinkybių teismai jokių argumentų nepateikė, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principus, įrodinėjimo pareigą perkeliant gynybai.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai nepašalino iš G. K. ir A. N. kaltinimo 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LBŪ2019033 ir 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LBŪ2019045. UAB (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LBŪ2019033 ir 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LBŪ2019045 išrašė ir paslaugų gavėjai siuntė A. M., todėl ji turėjo laiku ir išsamius duomenis apie šias PVM sąskaitas faktūras, šios dvi PVM sąskaitos faktūros negali būti G. K. inkriminuoto nusikaltimo – apgaulingo apskaitos tvarkymo dalyku, nes nepadaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui, dviejų PVM sąskaitų faktūrų Nr. LBŪ2019033 ir Nr. LBŪ2019045 bendras mokėtinas PVM sudaro vos 136,24 Eur. Dėl nurodytų aplinkybių teismai netinkamai pritaikė BK 222 straipsnio 1 dalį ir nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atitinkamai nepagrįstos teismų išvados dėl D. J. ir G. K. Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimo.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMzUtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-135-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-135-648/2016">2K-P-135-648/2016</a>, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami subjektyviu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu, įrodymais nepagrįstomis versijomis, deklaratyviai pareiškiant apie padarytus procesinius pažeidimus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistųjų D. J. ir G. K. gynėjo advokato D. Noviko teiginiai, susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, grindžiami atlikto įrodymų vertinimo kritika, nesutikimu su abiejų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teisiniu jų vertinimu. Kasaciniame skunde yra kartojami nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išnagrinėti ir dėl jų pateiktos aiškios ir motyvuotos išvados. Visa tai rodo, kad kasaciniu skundu prašoma kasacinės instancijos teismo dar kartą tikrinti skundo argumentus atliekant bylos įrodymų vertinimą, o tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl įrodytomis pripažintų nuteistųjų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, faktinių aplinkybių aprašymo ir šios faktinės aplinkybės išdėstytos iš naujo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. J. ir G. K. kaltomis dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, būtų padaręs teisės taikymo klaidų. Šiuo atveju pažymėtina, kad D. J. ir G. K. nuteistos dėl apgaulingo finansinės apskaitos organizavimo, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros, tačiau kasaciniame skunde dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo akcentuojama aplinkybė, kad nuteistųjų veiksmais nebuvo padaryta didelė turtinė žala, kas nuteistosioms nebuvo inkriminuota.
Taigi kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų taikymo klaidų iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, grindžiami subjektyviu byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, be to, neteisingu baudžiamojo įstatymo normų (BK 222 straipsnio 1 dalies) turinio interpretavimu. Kasacinio skundo formalūs teiginiai apie padarytus BPK normų, rungtyniškumo, nekaltumo prezumpcijos ir kitų teisės principų pažeidimus, tiriant ir vertinant įrodymus, nuteistųjų teisių į veiksmingą gynybą pažeidimus grindžiami tik subjektyviomis interpretacijomis ir savaime nesuponuoja išvados, kad nagrinėjant bylą galėjo būti padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės, ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, aptarti kasacinio skundo argumentai nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Nesant teisinių argumentų, pagrindžiančių teisės taikymo klaidų buvimą nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismuose, kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).
Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,
n u t a r i a :
Atsisakyti priimti nuteistųjų D. J. ir G. K. gynėjo advokato Dariaus Noviko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis
